Baudžiamoji byla Nr. 2K-2-511/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49005-2020-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.8; 1.2.19.1.3; 2.1.7.3; 2.1.14; 2.1.16.2.7; 2.2.1.2; 2.8.9.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. gynėjo advokato Mindaugo Dūdos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 1 dalį 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda, kurią įpareigotas sumokėti per dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, G. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – vienerius metus šešis mėnesius atimta teisė dirbti UAB „Š“ kontrolieriumi.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1–3 dalimis, iš G. V. konfiskuotas nusikalstamos veikos rezultatas – 50 Eur.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. nuosprendis pakeistas.
Pakeistos nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos įrodytomis pripažintos faktinės aplinkybės, kad G. V. netiesiogiai, t. y. per T. L., susitarė, pažadėjo priimti ir priėmė 50 Eur kyšį, ir pripažinta, kad G. V. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis netiesiogiai, t. y. per T. L., susitarė, pažadėjo priimti ir priėmė ne mažesnį nei 30 Eur kyšį.
G. V. padaryta veika perkvalifikuota iš BK 225 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 4 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą G. V. paskirta 50 MGL (2500 Eur) bauda, ją įpareigota sumokėti per dvejus metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsniu, G. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – vieneriems metams atimta teisė dirbti UAB „Š“ kontrolieriumi.
Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti L. A. ir T. L., o R. J. ir D. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau šios nuosprendžio dalys kasacine tvarka neapskųstos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. G. V. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – viešojo administravimo funkcijas atliekantis UAB „Š“ kontrolierius, turintis teisę atlikti motorinių transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą ir priimti sprendimus dėl dokumentų, kuriais patvirtinamas privalomosios techninės apžiūros atlikimas, išdavimo, veikdamas tiesiogine tyčia, netiesiogiai, t. y. per tarpininką T. L., tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2021 m. sausio 11 d. 14.45 val., T. L. veikiant kaip tarpininkui tarp jo ir D. J., pažadėjo atlikti automobilio „Chrysler Sebring“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), privalomąją techninę apžiūrą, nefiksuoti šio automobilio trūkumų, neteisėtai įforminti šio automobilio atitiktį techniniams reikalavimams ir už šį savo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus netiesiogiai, t. y. per T. L., susitarė ir pažadėjo priimti ne mažesnį nei 30 Eur dydžio kyšį. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2021 m. sausio 11 d. apie 14.45 val. į UAB „Š“, esantį (duomenys neskelbtini), T. L. dėl privalomos techninės apžiūros pristačius D. J. priklausantį automobilį „Chrysler Sebring“, jis, atlikdamas minėto automobilio privalomąją techninę apžiūrą, privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų ataskaitoje nefiksavo šio automobilio trūkumų, dėl kurių automobilis negalėtų būti eksploatuojamas, ir neteisėtai įformino šio automobilio atitiktį techniniams reikalavimams. Už šį savo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus jis priėmė ne mažesnį nei 30 Eur dydžio kyšį, kuris buvo paliktas automobilio „Chrysler Sebring“ salone, puodelyje prie pavarų svirties.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog G. V. susitarė ir pažadėjo priimti kyšį bei jį priėmė, yra pagrįstos ir teisingos, tačiau byloje surinktų įrodymų nepakanka išvadai, kad nuteistasis G. V. susitarė, pažadėjo ir priėmė 50 Eur dydžio kyšį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje galima daryti tvirtas ir abejonių nekeliančias išvadas tik dėl ne mažesnio nei 30 Eur kyšio priėmimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas įrodytomis pripažintas faktines aplinkybes, kad G. V. netiesiogiai, t. y. per T. L., susitarė, pažadėjo priimti ir priėmė 50 Eur kyšį, ir pripažino, kad G. V. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis netiesiogiai, t. y. per T. L., susitarė, pažadėjo priimti ir priėmė ne mažesnį nei 30 Eur kyšį. Be to, apeliacinės instancijos teismas G. V. padarytą veiką perkvalifikavo iš BK 225 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 4 dalį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo G. V. gynėjas advokatas M. Dūda prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą G. V. nutraukti bei G. V. iš Lietuvos valstybės priteisti šiame baudžiamajame procese jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą – 8760 Eur. Netenkinus šio prašymo, gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendžio dalį dėl G. V. ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Žemesnės instancijos teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Žemesnės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, BPK 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 1 dalyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Šie teismų padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos G. V. teisės į teisingą teismą ir tinkamą bylos patikrinimą apeliacine tvarka, taip pat jie sukliudė teismams nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Be to, šie pažeidimai nulėmė tai, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 225 straipsnio 2, 4 dalys ir BK 72 straipsnio 2 dalis.
3.2. Žemesnės instancijos teismai G. V. inkriminuoto susitarimo per tarpininką T. L., veikiantį tarp jo bei D. J., ir pažado priimti kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus nepagrindė jokiais įrodymais, o tiesiog preziumavo, remdamiesi neva nustatytais G. V. neteisėtais veiksmais vykdant įgaliojimus ir neva nustatytu kyšio priėmimo faktu. Nagrinėjamu atveju D. J. į T. L. su prašymu pagelbėti privalomosios automobilio techninės apžiūros klausimu kreipėsi tikėdamasis, kad šis UAB „Š“ turi kokį nors pažįstamą, o T. L. jam patvirtino, jog minėtoje įstaigoje tokį žmogų, į kurį galima kreiptis dėl atitinkamos paslaugos suteikimo, pažįsta. Tokios aplinkybės, taip pat skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje akcentuotas T. L. tarimasis su D. J. dėl konkretaus automobilio techninės apžiūros laiko yra užfiksuoti 2021 m. gegužės 13 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole. Tačiau byloje surinkti duomenys nepatvirtina, kad tas pažįstamas, apie kurį T. L. kalbėjo D. J. ir su kuriuo galbūt derino atvykimo laiką ir (ar) kitus automobilio techninės apžiūros klausimus, buvo būtent G. V.. Ikiteisminio tyrimo metu jokie T. L. telefoniniai kontaktai ar bendravimas kitokiu būdu su G. V. nebuvo užfiksuoti. Nuteistieji G. V. ir T. L. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad asmeniškai vienas kito nepažinojo ir jokiais klausimais nebendravo.
3.3. 2021 m. sausio 19 d. UAB „Š“ pateiktų vaizdo įrašų apžiūros protokole (vaizdo įraše pavadinimu „IP Camera9_STAC_STAC__20210111144300 _20210111144500_1971 728“) užfiksuoti duomenys nesuteikia pagrindo net daryti prielaidos, kad G. V. aprašytame vaizdo įraše užfiksuotoje vietoje ir laiku būtų galėjęs susitarti su T. L. dėl kyšio priėmimo iš D. J., nes šiame vaizdo įraše bendraujantis su T. L. užfiksuotas ne G. V., bet kitas UAB „Š“ darbuotojas. Šią aplinkybę pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, gynybos prašymu teismo posėdyje peržiūrėjęs aptariamą vaizdo įrašą. Skundžiamuose nuosprendžiuose, siekiant pagrįsti neva nustatytą susitarimo dėl kyšio priėmimo faktą, akcentuojama aplinkybė, kad G. V. su T. L. bendravo atliekamos privalomosios D. J. priklausančio automobilio „Chrysler Sebring“ techninės apžiūros metu. Tačiau G. V. inkriminuota, kad jis susitarė ir pažadėjo priimti kyšį už savo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus nenustatytoje vietoje ir laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2021 m. sausio 11 d. 14.45 val. Taigi, skundžiamuose nuosprendžiuose nurodytas jo bendravimas su T. L. UAB „Š“ patalpose atliekant automobilio techninę apžiūrą, kurios pradžia dokumentuose fiksuota 2021 m. sausio 11 d. 14.45 val., minėtų teismų įrodytomis pripažintų aplinkybių niekaip nepagrindžia.
3.4. G. V. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad automobilio techninės apžiūros metu su T. L. bendravo tik tiek, kiek buvo būtina atliekant automobilio patikrą. Tai patvirtina ir UAB „Š“ pateikti vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota visa G. V. atliktos automobilio techninės apžiūros eiga, įskaitant minimalų jo bendravimą su T. L.. Be to, bylai buvo pateikti UAB „Š“ direktoriaus 2015 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 60-158 patvirtinti Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros kontrolieriaus pareiginiai nuostatai, kuriuose įtvirtintos techninę apžiūrą atliekančio kontrolieriaus pareigos savaime nulemia tam tikrą techninę apžiūrą atliekančio kontrolieriaus bendravimą su tikrinamos transporto priemonės vairuotoju. Tiek paminėtos objektyvios priežastys, nulėmusios G. V. bendravimą su T. L. automobilio techninės apžiūros metu, tiek argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų, susijusių su susitarimo ir pažado dėl kyšio priėmimo vieta ir laiku, prieštaringumo buvo išdėstyti apeliaciniame skunde. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus ignoravo ir dėl jų neišdėstė jokių motyvų. Be to, šis teismas pakartojo šioms aplinkybėms prieštaraujantį motyvą, išdėstytą pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, apie G. V. bendravimą su T. L. jau atliekant automobilio techninę apžiūrą, tik papildomai pažymėjo, kad toks bendravimas buvo pakankamas susitarimui dėl kyšio perdavimo įgyvendinti.
3.5. Konstatuojant, kad byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatytas susitarimo ir pažado priimti kyšį faktas, skundžiamuose nuosprendžiuose daug dėmesio skirta T. L. ir D. J. parodymų analizei. D. J. parodymus teismai įvertino kaip nuoseklius, atitinkančius kitus bylos duomenis ir kartu patvirtinančius G. V. kaltę. T. L. parodymai skundžiamuose nuosprendžiuose įvertinti kaip nenuoseklūs ir dėl to nepatikimi bei konstatuota, kad pastarasis tikrąsias įvykio aplinkybes nurodė pirmosios apklausos metu, nes jos sutapo su D. J. nurodytomis aplinkybėmis. Dėl šių skundžiamuose nuosprendžiuose padarytų išvadų pažymima, kad T. L. pirmosios kaip įtariamojo apklausos metu nors nurodė, kad savo kaltę pripažįsta, tačiau jokių parodymų apie tai, jog būtų taręsis su G. V. dėl automobilio apžiūros laiko, rezultatų už kyšį ir pan., o šis būtų jam pažadėjęs nefiksuoti automobilio trūkumų ir už tai priimti kyšį, nenurodė. Tuo tarpu iš D. J. parodymų, duotų viso proceso metu, matyti, kad šis pasakojo tik apie jo paties bendravimą automobilio techninės apžiūros klausimais su T. L.. Taigi, D. J. ir T. L. parodymai patvirtina tik šių dviejų nuteistųjų susitarimus, bet ne G. V. inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus. Todėl teismų išvados dėl G. V. susitarimo su D. J. per tarpininką T. L. ir pažado priimti kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus pagrįstos ne byloje surinktais ir išsamiai bei nešališkai įvertintais neginčijamais įrodymais, bet prielaidomis ir spėjimais.
3.6. Teismų išvados dėl neva nustatyto kyšio priėmimo fakto yra padarytos selektyviai vertinant bylos įrodymus, t. y. vertinant tik tuos įrodymus arba tik tą jų dalį, kuri palanki kaltinimui, o G. V. teisinančių įrodymų iš viso nevertinant arba juos atmetant deklaratyviais motyvais. Kaip matyti iš G. V. nuoseklių parodymų, jis D. J. priklausančio automobilio techninę apžiūrą atliko ir teigiamą išvadą davė laikydamasis nustatytų reikalavimų, jokių automobilio salone paliktų pinigų nematė ir jų neėmė. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, G. V. ir liudytojo V. M., kuris atliko papildomas automobilio „Chrysler Sebring“ apžiūras ir nustatė šio automobilio techninius trūkumus, nurodytų aplinkybių, patvirtinančių, kad vieno iš D. J. automobilio techninių trūkumų (klibėjimo lankstinėje jungtyje) G. V. nenustatė dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl prišalusio ledo bei taikyto patikros būdo, o trūkumą, susijusį su priekinių žibintų skleidžiamos šviesos srauto (spindulio) pokrypiu, jis pats buvo pašalinęs, sureguliuodamas žibintų šviesas mechaniniu būdu, visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė.
3.7. Apeliaciniame skunde ne tik buvo atkreiptas dėmesys į aptartas G. V. ir liudytojo V. M. nurodytas aplinkybes, bet ir nurodyti jas patvirtinantys objektyvūs duomenys, t. y. UAB „Š“ pateikti vaizdo įrašai, kurių fragmentai buvo peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nei dėl patikrą apsunkinusio prie automobilio dugno prišalusio ledo, nei dėl G. V. veiksmų, sureguliuojant D. J. automobilio priekinių žibintų šviesas, taip pat nepasisakė ir šių svarbių aplinkybių nevertino. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, šis teismas akcentavo liudytojo V. M. papildomų apžiūrų metu nustatytus du automobilio „Chrysler Sebring“ techninius trūkumus ir juos visiškai nepagrįstai įvertino kaip patvirtinančius G. V. kaltę susitarus dėl kyšio priėmimo už jų nefiksavimą ir šį kyšį priėmus. Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad neturi pagrindo abejoti, jog techninių apžiūrų rezultatų kortelėse kontrolierius V. M. tinkamai, vadovaudamasis galiojančiais norminiais aktais, užfiksavo ir įvertino nurodytus automobilio trūkumus. Tačiau šis teismas šio liudytojo parodymus apie žmogiškojo veiksnio ir patikros būdo įtaką vieno iš papildomų apžiūrų metu užfiksuotų trūkumų (klibėjimo lankstinėje jungtyje) nustatymui be jokių argumentų, papildomai neapklausęs nei paties V. M., nei kokio nors kito specialių žinių šioje srityje turinčio asmens, atmetė, formaliai nurodydamas, kad automobilio techninės apžiūros atlikimas skirtingais būdais neleidžia spręsti, jog automobilio techninė būklė (net dideli jo trūkumai) gali priklausyti vien tik nuo jo tikrinimo būdo.
3.8. G. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus tiek apie pas jį kratos metu rastų pinigų (30 Eur) kilmę, tiek apie aplinkybes, kodėl, nesilaikydamas Pareiginių nuostatų reikalavimų, turėjo juos darbo vietoje. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šiuos G. V. parodymus kaip nepatikimus, skundžiamame nuosprendyje akcentavo liudytojo V. M. parodymus apie atsiskaitymą už pietus bylai aktualiu laikotarpiu. Tačiau liudytojo V. M. parodymai nepaneigia G. V. parodymų. Aplinkybę, kad G. V., tiesiog pamiršęs, o vėliau neturėdamas laiko nueiti iki savo automobilio, darbo metu su savimi nešiojo asmeninius daiktus, patvirtina ir 2021 m. sausio 11 d. jo asmens kratos protokole užfiksuoti duomenys, jog G. V. kombinezono kišenėje, be pinigų, turėjo ir mobiliojo ryšio telefoną, kurio pagal Pareiginių nuostatų reikalavimus su savimi taip pat negalėjo turėti. Skundžiamuose nuosprendžiuose konstatuojama, kad G. V. asmens kratos metu iš jo paimti pinigai buvo būtent tokiomis kupiūromis, kokias nurodė D. J. ir T. L.. Tačiau iš bylos matyti, kad nuteistųjų D. J. ir T. L. parodymai dėl automobilyje paliktų kupiūrų prieštaravo tarpusavyje ir vieni kitiems. Nepaisydami to, žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad tiek D. J., tiek T. L., duodami parodymus, įvardijo būtent tokias eurų kupiūras – 10 ir 20, kokias prie savęs turėjo G. V.. Šiuo aspektu apeliaciniame skunde taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kad atliekant ikiteisminį tyrimą šioje byloje nebuvo paskirtas ir atliktas pas G. V. rastų grynųjų pinigų tyrimas, siekiant surasti biologinius pėdsakus, tinkamus asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nei šių argumentų, patvirtinančių, kad byloje nebuvo nustatytos jokios G. V. asmens kratos metu paimtų pinigų sąsajos su D. J. ar T. L., nei aplinkybių apie pas G. V. rastą mobiliojo ryšio telefoną nevertino ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje taip pat nepasisakė.
3.9. Be to, aptariama G. V. asmens krata buvo taikyta neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl asmens kratos neteisėtumo, akcentavo BPK 146 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad asmens krata daroma pagal tas pačias taisykles, kaip ir buto, namo ar kitų patalpų krata. Tačiau ši baudžiamojo proceso įstatymo nuostata reiškia tik tai, kad, esant motyvuotai ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai, asmens krata daroma tokia tvarka, kokia reglamentuota BPK 149 straipsnyje. Tuo tarpu išimtys, kada asmens krata gali būti daroma dėl to nepriėmus atskiros teismo nutarties, yra nustatytos ne BPK 160¹ straipsnio 1 dalyje, kaip kad teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, bet BPK 146 straipsnio 2 dalyje. Priešingai nei nurodoma skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, baudžiamojo proceso įstatymas nenurodo galimybės daryti asmens kratą be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kai nėra BPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų. Šiuo konkrečiu atveju G. V. asmens krata buvo atlikta be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo pagrindu, nors G. V. nebuvo sulaikytas ar suimtas, o UAB „Š“ patalpose, kuriose šis veiksmas buvo atliekamas, nei sankcionuota krata, nei poėmis nebuvo daromi. Esant pirmiau aptartam reglamentavimui, apeliacinės instancijos teismo akcentuotos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarime buvo išdėstyti motyvai dėl būtinumo neatidėliotinai atlikti G. V. asmens kratą, kad šis savo parašu patvirtino minėto nutarimo paskelbimą jam ir kad per tris dienas nuo nutarimo priėmimo buvo priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, nustatyta BPK 160¹ straipsnio 1 dalyje, procesinės prievartos priemonės – asmens kratos – taikymo teisėtumo nepatvirtina. O šio teismo pateiktas plečiamasis BPK 146 ir 160¹ straipsnių nuostatų aiškinimas lėmė tai, kad šiuo atveju įrodymais byloje buvo pripažinti duomenys, gauti iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.
3.10. Žemesnės instancijos teismai skundžiamuose nuosprendžiuose taip pat akcentavo, kad G. V., atlikdamas D. J. priklausančio automobilio techninę apžiūrą, buvo įlipęs į šio automobilio saloną, kur buvo D. J. palikti pinigai. Tačiau byloje esantys UAB „Š“ pateikti vaizdo įrašai patvirtina, kad G. V. minėto automobilio salone buvo labai trumpai. Be to, per šį laiką jis vykdė automobilio techninę apžiūrą atliekančiam kontrolieriui priklausančias funkcijas. Šiuo aspektu apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys į jau minėtų Pareiginių nuostatų reikalavimus, kad transporto priemones, kurioms nereikia specialių vairavimo įgūdžių, privalo vairuoti pats kontrolierius (savininko leidimu) (4.1.29 punktas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų skundžiamame nuosprendyje nepasisakė. Žemesnės instancijos teismai taip pat neįvertino D. J. parodymų, kad pinigus jis buvo palikęs puodelio laikiklyje. Todėl teismų padaryta išvada, kad per tokį itin trumpą laiką, kurį G. V. išbuvo D. J. automobilio salone, jis galėjo suspėti ne tik atlikti atitinkamus kontrolieriaus veiksmus, bet dar ir pamatyti bei paimti D. J. nurodytoje vietoje paliktus pinigus, yra nepagrįsta.
3.11. Nepagrįstos bei prieštaringos yra ir kitos teismų išvados dėl pas G. V. įvykio metu rastų pinigų kilmės, taip pat dėl D. J. automobilio salone paliktų pinigų likimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip nepatikimus atmetė ne tik G. V., bet ir nuteistojo T. L. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, kad D. J. automobilio salone paliktus pinigus (50 Eur) pasiėmė ne techninę apžiūrą atlikęs kontrolierius G. V., bet jis pats, ir kad vėliau, dar iki vykstant į policijos komisariatą, šiuos pinigus išmetė. Nors T. L., proceso metu aiškindamas apie įvykio aplinkybes, iš tiesų nebuvo nuoseklus, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad būtent šios T. L. nurodytos aplinkybės, patvirtinančios G. V. parodymus, atitinka tikrovę. Juolab kad G. V. su savimi darbo kombinezono kišenėje turėta grynųjų pinigų suma neatitiko 50 Eur sumos, kurią automobilio salone nurodė palikęs D. J.. Pirmosios instancijos teismas šį neatitikimą aiškino tuo, kad pinigai pas G. V. buvo rasti praėjus tam tikram laiko tarpui po D. J. automobilio apžiūros, todėl G. V. turėjo galimybę priimtu kyšiu pinigais disponuoti ar juos paslėpti. Iš bylos duomenų (G. V. ir liudytojo UAB „Š“ direktoriaus V. V. parodymų) matyti, kad visą laiką, kuris praėjo nuo D. J. priklausančio automobilio apžiūros pabaigos iki G. V. iškvietimo į pokalbį su pareigūnais, šis buvo salėje, kurioje viskas fiksuojama vaizdo kameromis. Jokie G. V. veiksmai disponuojant grynaisiais pinigais ar juos slepiant užfiksuoti nebuvo.
3.12. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byloje surinkti duomenys neleidžia konstatuoti, jog G. V. priėmė 50 Eur dydžio kyšį. Vis dėlto, konstatuodamas, kad G. V. priėmė ne mažesnį nei 30 Eur dydžio kyšį, apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė nepagrįstas ir prieštaringas išvadas. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas T. L. parodymus, kad jis pats paėmė pinigus, kuriuos D. J. paliko automobilio salone, bet vėliau juos išmetė, įvertino kaip neįtikinamus, nepatikimus ir nelogiškus. Kita vertus, šis teismas pripažino, kad T. L. minėtus pinigus vis dėlto paėmė, o vėliau juos išmetė. Tačiau, atlikus T. L. asmens kratą policijos komisariate, pas jį jokie pinigai nebuvo rasti. Argumentuodamas savo išvadą, kad T. L. vis dėlto paėmė tik dalį, o ne visus D. J. paliktus pinigus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik G. V. asmens kratos rezultatais (rasta grynųjų pinigų suma ir atitinkamomis kupiūromis).
3.13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje apsiribojo vien tik G. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių aprašymu, tačiau visiškai neatskleidė jo tyčios turinio. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo taip pat neištaisė. Šis teismas tik formaliai konstatavo, kad G. V. suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas finansinės naudos, bet plačiau dėl šio būtinojo BK 225 straipsnio 4 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymio nepasisakė ir savo išvadų jokiais bylos įrodymais nepagrindė. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, ar G. V. kyšį priėmė tiesiogiai iš D. J., kaip kad konstatavo pirmosios instancijos teismas, ar netiesiogiai, t. y. per tarpininką T. L..
3.14. Padarę aptartas įrodymų vertinimo klaidas, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. V. kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, ir apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs jo veiksmus iš BK 225 straipsnio 2 dalies į 225 straipsnio 4 dalį, netinkamai taikė šių baudžiamųjų įstatymų nuostatas. Baudžiamoji byla dėl kyšininkavimo G. V. turi būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nesant G. V. veiksmuose BK 225 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytų nusikalstamų veikų objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių, nebuvo pagrindo jam ir skirti bausmę bei taikyti BK 68² straipsnyje bei BK 72 straipsnyje nustatytas baudžiamojo poveikio priemones.
3.15. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl turto konfiskavimo, nurodė, kad iš G. V. asmens apžiūros metu (iš tiesų buvo atlikta asmens krata) surasti 30 Eur buvo priimti iš nuteistojo D. J., veikiant per T. L., kaip kyšis ir tai laikytina G. V. padaryto nusikaltimo rezultatu. Todėl šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė šią pinigų sumą konfiskuoti iš G. V.. Tačiau, konstatuodamas tokias aplinkybes ir palikdamas galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį be pakeitimų, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš G. V. konfiskavo ne 30 Eur, bet 50 Eur sumą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi iš G. V. buvo konfiskuota didesnė suma už apeliacinės instancijos teismo nustatytą priimto kyšio sumą.
3.16. Apeliaciniame skunde taip pat buvo iškeltas duomenų, kurių pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas šioje byloje, gavimo teisėtumo klausimas. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2020 m. gruodžio 16 d. tarnybinio pranešimo pagrindu, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad disponuojama informacija apie tai, jog 2020 m. gruodžio 14 d. apie 10 val. T. L. pažadėjo R. J., kad gali pagelbėti atlikti automobilio techninę apžiūrą už atlygį, ir nurodė šiam tą pačią dieną apie 11 val. atvykti į UAB „Š“. Iš byloje užfiksuotų T. L. ir R. J. parodymų matyti, kad aptariamame tarnybiniame pranešime yra aprašytas šių dviejų privačių asmenų pokalbis, vykęs telefonu. Be to, pagal bylos duomenis, nė vienas iš minėtų nuteistųjų apie šį pokalbį nei žodžiu (atvykęs į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prokuratūrą), nei raštu, nei elektroninio ryšio priemonėmis, kaip kad rašoma skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, jokios informacijos niekam neteikė iki pat 2020 m. gruodžio 21 d., kai R. J. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis apklaustas kaip įtariamasis. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą dėl aptariamų tarnybiniame pranešime nurodytų duomenų gavimo teisėtumo, tiesiog pacitavo BPK straipsnių, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo pradėjimą, nuostatas ir nurodė, kad ikiteisminis tyrimas šiuo atveju buvo pradėtas vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Tačiau, kaip minėta, apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas ne dėl BPK 166 straipsnio 1 dalies nuostatų nesilaikymo ar duomenų (ne)pakankamumo ikiteisminiam tyrimu pradėti, bet dėl to, kokiu būdu ir ar teisėtai ikiteisminio tyrimo pareigūnas gavo tarnybiniame pranešime aprašytus duomenis. Taigi, šiuo atveju nebuvo patikrinta gynybos pagrįstai iškelta prielaida, kad paminėti tarnybiniame pranešime aprašyti duomenys, tapę pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą, buvo surinkti be teisinio pagrindo apribojant T. L. ir R. J. konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. O tai yra svarbu sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir kartu dėl viso šio baudžiamojo proceso teisėtumo.
3.17. Šioje baudžiamojoje byloje G. V. turėjo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ikiteisminio tyrimo stadijoje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, surašant apeliacinį skundą, kai jis buvo ginamas apeliaciniame procese, taip pat surašant kasacinį skundą – iš viso 8760 Eur. Šios išlaidos, neviršijančios maksimalių dydžių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti, pripažintinos būtinomis bei pagrįstomis ir, vadovaujantis paminėta baudžiamojo proceso įstatymo nuostata, nutraukus baudžiamąją bylą, G. V. priteistinos iš Lietuvos valstybės.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Darius Valys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį tenkinti iš dalies ir pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1–3 dalimis, iš G. V. konfiskuoti nusikalstamos veikos rezultatą – 30 Eur, o kitą nuosprendžio dalį palikti galioti su Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu padarytais pakeitimais. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Žemesnės instancijos teismai, remdamiesi pirminiais nuteistojo T. L. parodymais, nuosekliais nuteistojo D. J. parodymais, D. J. automobilio apžiūros duomenimis, liudytojų V. M., V. V. parodymais, UAB „Š“ pateiktuose dokumentuose bei vaizdo įrašuose įtvirtinta informacija, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole fiksuotais T. L. ir D. J. pokalbiais, G. V. asmens kratos protokole užfiksuotais duomenimis ir kitais duomenimis, padarė pagrįstą išvadą, kad visuma byloje esančių įrodymų patvirtina, jog T. L. ir G. V. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismų išvados dėl byloje surinktų įrodymų patikimumo ir visumos įvertinimo yra išsamios, pagrįstos ir nekelia abejonių, o kasacinio skundo argumentai jų nepaneigia. Nuteistojo G. V. parodymai bei jo pateiktos įvykio versijos, kurios buvo nelogiškos ir neįtikinamos, pagrįstai teismų atmestos ir laikytos gynybine pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Žemesnės instancijos teismai teisėtai ir pagrįstai, remdamiesi išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, G. V. pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 47, 64 punktuose ir rezoliucinėje dalyje nurodė, kad G. V. kyšį priėmė netiesiogiai, t. y. per T. L..
4.2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai sistemiškai aiškino BPK 145, 146, 160¹ straipsnių nuostatas ir pagrįstai nurodė, kad asmens krata neatidėliotinais atvejais gali būti daroma prokuroro arba ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, tačiau tokiu atveju per tris dienas nuo nutarimo priėmimo turi būti gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą. Šiuo atveju vyriausioji tyrėja Žydra Stočkuvienė 2021 m. sausio 11 d. priėmė nutarimą daryti G. V. asmens kratą. Atliktos asmens kratos teisėtumas BPK 160¹ straipsnio 1 dalies tvarka per tris dienas nuo nutarimo priėmimo buvo patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. sausio 13 d. nutartimi. Taigi, atliekant G. V. asmens kratą, nebuvo pažeisti BPK nustatyti reikalavimai.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos rezultatas yra ne 50 Eur, o 30 Eur, todėl nuteistojo G. V. veiksmai buvo perkvalifikuoti iš BK 225 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl 50 Eur sumos konfiskavimo, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir BPK 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui gavus duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, G. V. gynėjas apeliaciniame skunde nebuvo iškėlęs prielaidos, kad tarnybiniame pranešime aprašyti duomenys, tapę pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą, buvo surinkti be teisinio pagrindo apribojant T. L. ir R. J. teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus. Kasaciniame skunde pateikti nepagrįsti argumentai apie T. L. ir R. J. teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apribojimą nenagrinėtini, nes kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo G. V. gynėjo advokato M. Dūdos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis).
7. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų analizei, ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribų, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumo
8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino nuteistojo G. V. gynėjo apeliaciniame skunde iškeltos prielaidos, jog tarnybiniame pranešime aprašyti duomenys, tapę pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą, buvo surinkti neteisėtai, t. y. be teisinio pagrindo apribojant T. L. ir R. J. konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo teiginiais nesutinka. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas į nuteistojo G. V. gynėjo argumentus dėl duomenų dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumo motyvuotai atsakė nutarties 13–14 punktuose.
9. Pagal BPK 166 straipsnio 1 dalį, ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPK 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. Pažymėtina, kad BPK 166 straipsnyje, kuriame reglamentuojama ikiteisminio tyrimo pradžia, nenurodyti sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą įforminimo būdai. Šie būdai nurodyti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (2018 m. vasario 14 d. įsakymo redakcija) (toliau – Rekomendacijos) 5 punkte, jame nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas rezoliucija, tarnybiniu pranešimu, prokuroro reikalavimu ar prokuroro nutarimu. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas tarnybiniu pranešimu, kai prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, vykdydamas teisės aktų jam nustatytas funkcijas, pats nustato galimai padarytos nusikalstamos veikos požymius. Tarnybiniame pranešime nurodomos galimai padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir išreiškiamas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą. Sprendime nurodomas tiriamos nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal konkretų BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ir (ar) punktą.
10. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tada, kai subjektas, turintis teisę (pareigą) pradėti ikiteisminį tyrimą, turi faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų (pakankamai informatyvių, tikėtinų) duomenų (informacijos), kad yra padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai informaciją, kurios pagrindu nustato galimai nusikalstamos veikos požymius, gali gauti tiek patys asmeniškai, tiek ir iš kitų tos pačios ar kitos teisėsaugos institucijos arba jų padalinio teisėsaugos pareigūnų. Baudžiamojo proceso įstatymas niekaip neriboja, nustačius nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo pareigūno teisės pradėti ikiteisminį tyrimą. Priešingai, pareiga kuo operatyviau vykdyti ikiteisminį tyrimą kyla ir iš BPK 2 straipsnio, nustatančio, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymuose įtvirtintų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
11. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 4-ojo skyriaus viršininkės Aurelijos Pranckienės 2020 m. gruodžio 16 d. tarnybiniu pranešimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame nurodyta, kad buvo gauta duomenų, jog 2020 m. gruodžio 14 d. Šiaulių miesto gyventojai galimai davė ne mažesnį nei 1 MGL (50 Eur) dydžio kyšį valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, siekdami šio asmens neteisėto veikimo, vykdant jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus. Vadovaujantis BPK 171 straipsnio 1 dalimi, tą pačią dieną apie pradėtą ikiteisminį tyrimą buvo pranešta prokurorui. Pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą buvo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininko Dovydo Gražulio 2020 m. gruodžio 16 d. tarnybinis pranešimas dėl nustatytų nusikalstamų veikų požymių. Jame nurodoma, kad disponuojama informacija apie tai, jog R. J. kreipėsi į T. L. ir jie susitarė už ne mažesnį nei 1 MGL neteisėtą atlygį galimai papirkti UAB „Š“ darbuotoją, kad jis atliktų neteisėtus veiksmus, t. y. išduotų dokumentą, patvirtinantį automobilio atitiktį techniniams reikalavimams.
12. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamojo proceso nuostatos, reglamentuojančios ikiteisminio tyrimo pradėjimą, šioje byloje pažeistos nebuvo. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, vadovaujantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir BPK 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui gavus duomenų apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, o vėliau apie tai buvo tinkamai pranešta prokurorui
Dėl nuteistajam G. V. atliktos asmens kratos teisėtumo
13. Kasatorius skunde pažymi, kad G. V. asmens krata buvo taikyta neteisėtai. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo pateiktas plečiamasis BPK 146 ir 160¹ straipsnių nuostatų aiškinimas lėmė tai, kad šiuo atveju įrodymais byloje buvo pripažinti duomenys, gauti iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo teiginiais nesutinka.
14. BPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens krata daroma pagal tas pačias taisykles kaip ir buto, namo ar kitų patalpų krata. BPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmens krata, dėl to nepriėmus atskiros nutarties, gali būti daroma: 1) sulaikant ar suimant; 2) kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad patalpoje ar kitoje vietoje, kur daromas poėmis ar krata, esantis asmuo slepia prie savęs daiktus ar dokumentus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. BPK 160¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neatidėliotinais atvejais procesinės prievartos priemonės, nustatytos šio kodekso 154, 155, 158, 159 straipsniuose, gali būti taikomos ir prokuroro nutarimu, o procesinės prievartos priemonės, nustatytos šio kodekso 145, 147, 160 straipsniuose, – ir prokuroro arba ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, tačiau visais šiais atvejais per tris dienas nuo nutarimo priėmimo turi būti gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą.
15. Asmens krata nepatenka į BPK 160¹ straipsnio 1 dalyje išvardytų procesinių prievartos priemonių, kurios neatidėliotinais atvejais gali būti taikomos be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, sąrašą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad sistemiškai aiškinant BPK nuostatas, asmens kratai taikomos visos BPK 145 straipsnyje „Krata“, BPK 149 straipsnyje „Kratos ir poėmio tvarka“, BPK 160¹ straipsnyje „Procesinių prievartos priemonių taikymas neatidėliotinais atvejais“ nurodytos kratos skyrimo, taikymo ir atlikimo taisyklės, t. y. asmens krata daroma pagal tokias pačias taisykles ir tokia pačia tvarka kaip ir buto, namo ar kitų patalpų krata. Kaip jau minėta pirmiau, esant BPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatytiems pagrindams asmens krata gali būti daroma nesant atskiros teismo nutarties. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad asmens krata taip pat turi būti daroma esant motyvuotai ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčiai, o neatidėliotinais atvejais ir prokuroro arba ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimui, tačiau tokiu atveju per tris dienas nuo nutarimo priėmimo turi būti gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, patvirtinanti procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumą.
16. Šiuo atveju G. V. asmens kratą buvo nutarta atlikti vyriausiosios tyrėjos Ž. Stočkuvienės 2021 m. sausio 11 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 145, 146 ir 160¹ straipsniais. Nutarime nurodyta, kad asmens krata darytina neatidėliotinai, nes faktinis pagrindas atsirado tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo ir nėra galimybės kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją, o tyrimui reikšmingi objektai (daiktai) gali būti paslėpti ar sunaikinti ir delsimas atlikti kratą gali pakenkti tyrimui. G. V. savo parašu patvirtino, kad minėtas nutarimas jam buvo paskelbtas ir įteiktas jo nuorašas. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, šiuo atveju policijos pareigūnai turėjo pagrindą manyti, jog G. V. prie savęs turi daiktus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, todėl buvo faktinis pagrindas neatidėliotinai atlikti G. V. asmens kratą. Tuo tarpu atliktos kratos teisėtumas BPK 160¹ straipsnio 1 dalies tvarka per tris dienas nuo nutarimo priėmimo buvo patvirtintas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. sausio 13 d. nutartimi. Pažymėtina, kad tiek 2021 m. sausio 11 d. nutarimą, tiek 2021 m. sausio 13 d. nutartį G. V. turėjo teisę apskųsti BPK 62–65 straipsniuose nustatyta tvarka, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.
17. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamojo proceso nuostatos, reglamentuojančios asmens kratos atlikimą, šioje byloje pažeistos nebuvo, o aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymo metu rezultatai buvo užfiksuoti tinkamai ir laiku, todėl laikytini teisėtu būdu gautais įrodymais.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų
18. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai, nes teismų išvados grindžiamos ne byloje surinktais ir išsamiai bei nešališkai įvertintais neginčijamais įrodymais, o selektyviu įrodymų vertinimu, prielaidomis, teismai nuteistojo nenaudai įvertino byloje surinktus įrodymus, ignoruodami kitus įrodymus, paneigiančius jo atliktų veiksmų nusikalstamą pobūdį. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kasatoriaus nuomone, šie teismų padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos G. V. teisės į teisingą teismą ir tinkamą bylos patikrinimą apeliacine tvarka, taip pat jie sukliudė teismams nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo teiginiais.
19. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.
20. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.). Tokių pažeidimų šioje byloje nenustatyta.
21. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl G. V. kaltės, susitarus ir pažadėjus priimti kyšį bei jį priėmus, grindžiamos nuteistojo D. J. parodymais, kad jis pagal susitarimą su T. L. automobilyje paliko pinigus, kad jo techniškai netvarkingo automobilio techninę apžiūrą atliekantis T. L. pažįstamas darbuotojas nepastebėtų ir nefiksuotų automobilio trūkumų, taip pat kad vėliau automobilyje jo paliktų pinigų nebebuvo; liudytojų – UAB „Š“ darbuotojų V. M., V. V. parodymais, kad, atlikus papildomą D. J. automobilio techninę apžiūrą, buvo nustatyti dideli automobilio techniniai trūkumai, dėl kurių nebuvo galima išduoti techninės apžiūros rezultatų ataskaitos, kurią išdavė G. V.. Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir teisiamajame posėdyje ištirta rašytine bylos medžiaga: elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais, kuriuose aprašytas tarp D. J. ir T. L. bei R. J. ir T. L. užfiksuotų telefoninių pokalbių, kurių metu buvo kalbama apie techniškai netvarkingo D. J. automobilio techninės apžiūros atlikimą ir kyšio davimą T. L. pažįstamam techninių apžiūrų centro darbuotojui, turinys; 2021 m. sausio 11 d. apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad, atlikus D. J. automobilio apžiūrą, jame pinigų nerasta; 2021 m. sausio 11 d., 13 d. apžiūros protokolais, privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų ataskaitomis Nr. 601-0692430 ir Nr. 601-0692467, kad netrukus po pirminės D. J. automobilio techninės apžiūros, kurios metu nuteistasis G. V. nenustatė jokių automobilio trūkumų, atlikus papildomą automobilio techninę apžiūrą, buvo nustatyti trūkumai, dėl kurių transporto priemonė neatitinka techninių reikalavimų; 2021 m. sausio 19 d. kitų objektų apžiūros protokolu, kuriame aprašyta UAB „Š“ pateiktais vaizdo įrašais užfiksuota G. V. atlikta D. J. automobilio techninė apžiūra, kurios metu T. L. bendravo su G. V., o šis tam tikram laikui buvo įlipęs į D. J. automobilio vidų; asmens kratos protokolu, kuriame užfiksuota, kad G. V. savanoriškai pateikė 30 Eur (vieną 20 Eur ir vieną 10 Eur banknotą). Be to, atsižvelgta į kaip įtariamojo apklausto T. L. pirminius parodymus, kad jis padėjo atlikti D. J. techniškai netvarkingo automobilio techninę apžiūrą, kad D. J. jo nurodymu automobilyje buvo palikęs pinigus, kuriuos paėmė techninę apžiūrą atlikęs jo „iš matymo“ pažįstamas kontrolierius, kuris nefiksavo automobilio trūkumų. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistasis G. V. susitarė ir pažadėjo priimti kyšį bei jį priėmė (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
22. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo G. V. gynėjo apeliacinį skundą bei dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių yra pagrįsti tik iš dalies, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad G. V. susitarė ir pažadėjo priimti kyšį bei jį priėmė, yra pagrįstos ir teisingos (BPK 332 straipsnio 3 ir 7 dalys). Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka išvadai, jog nuteistasis G. V. susitarė, pažadėjo ir priėmė 50 Eur dydžio kyšį. Šis teismas pažymėjo, kad byloje galima daryti tvirtas ir abejonių nekeliančias išvadas tik dėl ne mažesnio nei 30 Eur kyšio priėmimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad G. V. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis netiesiogiai susitarė, pažadėjo priimti ir priėmė ne mažesnį nei 30 Eur kyšį, todėl pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistojo G. V. veiksmus perkvalifikavo iš BK 225 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų teisėtumu (galimybe remtis G. V. asmens kratos metu užfiksuotais duomenimis), patikimumu (dėl nuteistųjų D. J., G. V., T. L. parodymų, dėl D. J. automobilio techninių apžiūrų skirtingų rezultatų) ir pakankamumu (konstatuojant nuteistojo G. V. kaltę), šie argumentai motyvuotai atmesti, gynybos keliamos versijos paneigtos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo G. V. gynėjo apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo G. V. gynėjo kasaciniame skunde bylos įrodymai yra analizuojami selektyviai, atskirai kritikuojant įrodymus, kuriais rėmėsi žemesnės instancijos teismai, paneigdami nuteistojo gynybinę versiją. Tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Priešingai nei nurodo kasatorius, teismai tyrė ir analizavo tiek nuteistąjį G. V. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus. Skundžiamuose teismų nuosprendžiuose įrodymai buvo patikrinti tiek teisėtumo, tiek patikimumo aspektu, motyvuotai argumentuojant, kodėl nesivadovaujama nuteistojo G. V. parodymais, paneigiant jo versiją, kad jokio susitarimo su T. L. dėl kyšio nebuvo, kad apžiūros metu automobilyje paliktų pinigų jis nematė ir jų neėmė, taip pat kad jis D. J. automobilį patikrino pagal visus nustatytus reikalavimus. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad atliekant ikiteisminį tyrimą šioje byloje nebuvo paskirtas ir atliktas pas G. V. rastų grynųjų pinigų tyrimas, siekiant surasti biologinius pėdsakus, tinkamus asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, tačiau BPK normos nereikalauja, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje keliamoms versijoms patikrinti turėtų būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). Šiuo atveju ištirtų įrodymų visuma teismams leido padaryti pagrįstą išvadą, kad G. V. veiksmai, netiesiogiai susitarus ir pažadėjus priimti kyšį bei jį priėmus už savo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, buvo nusikalstami. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, žemesnės instancijos teismai tinkamai nustatė nuteistojo G. V. kaltės formą ir padarė pagrįstą išvadą, kad pirmiau aptartus veiksmus nuteistasis atliko veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. G. V. suvokė savo veikos pobūdį, jog, siekdamas finansinės naudos, privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų ataskaitoje nefiksuoja D. J. automobilio trūkumų, dėl kurių jis negalėjo būti eksploatuojamas, ir norėjo taip veikti. Taigi, G. V. buvo pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 straipsnio 4 dalį.
24. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad nuteistojo G. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 225 straipsnio 4 dalyje, pagrįsta ne byloje surinktais ir išsamiai bei nešališkai įvertintais neginčijamais įrodymais, o selektyviu įrodymų vertinimu, prielaidomis. Byloje žemesnės instancijos teismų išsamiai įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, pateiktos motyvuotos įrodymų vertinimo išvados. Apeliacinės instancijos teismo atliktas galutinis įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.
25. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad panaikinti žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus nuteistojo G. V. gynėjo kasaciniame skunde nurodytais argumentais dėl tariamai padarytų esminių BPK pažeidimų nėra teisinio pagrindo.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
26. Nuteistojo G. V. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi iš G. V. buvo konfiskuota didesnė suma už apeliacinės instancijos teismo nustatytą priimto kyšio sumą. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
27. Pagal baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis, konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-497-511/2015, 2K-243-942/2016).
28. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad G. V. nusikalstamais veiksmais įgijo 50 Eur, todėl, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 1–3 dalimis, nusprendė minėtas lėšas iš nuteistojo konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos rezultatą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog G. V. susitarė ir pažadėjo priimti kyšį bei jį priėmė, yra pagrįstos ir teisingos, tačiau byloje galima daryti tvirtas ir abejonių nekeliančias išvadas tik dėl ne mažesnio nei 30 Eur kyšio priėmimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad G. V. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis netiesiogiai susitarė, pažadėjo priimti ir priėmė ne mažesnį nei 30 Eur kyšį, todėl nuteistojo G. V. veiksmus perkvalifikavo iš BK 225 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 4 dalį. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodė, kad pas G. V. surasti 30 Eur buvo priimti kaip kyšis ir tai laikytina G. V. padaryto nusikaltimo rezultatu, todėl konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė šią pinigų sumą konfiskuoti iš G. V.. Pažymėtina, kad darydamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pirmosios instancijos teismas iš G. V. konfiskavo ne 30 Eur, bet 50 Eur sumą. Taigi, iš G. V. buvo konfiskuota didesnė suma už apeliacinės instancijos teismo nustatytą priimto kyšio sumą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo sumažinti iš G. V. konfiskuotino turto vertę iki 30 Eur.
29. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl 50 Eur sumos konfiskavimo iš G. V., netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas dėl turto konfiskavimo, todėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendžiai keistini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti
30. Kasaciniame skunde prašoma, panaikinus žemesnės instancijos teismų nuosprendžius ir G. V. bylą nutraukus, nuteistajam iš Lietuvos valstybės priteisti šiame baudžiamajame procese jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą – 8760 Eur. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šis kasacinio skundo prašymas yra nepagrįstas.
31. BPK 106 straipsnyje yra nustatytas specialus teisinis reguliavimas, pagal kurį baudžiamajame procese atlyginamos asmens turėtos išlaidos advokato paslaugoms. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, šioje specialiojoje normoje tiesiogiai įtvirtinta teisė gauti procese patirtų išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimą iš valstybės asmeniui, kuris yra išteisinamas. Šias nuostatas atitinka ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo 2 punktas, šiame punkte įtvirtinta, kad išlaidos už advokato, kuris baudžiamojoje byloje dalyvavo kaip asmens gynėjas, suteiktas teisines paslaugas atlyginamos, jeigu tas asmuo baudžiamojoje byloje išteisinamas.
32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. V. pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, ir jam buvo paskirta atitinkama bausmė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. V. nebuvo išteisintas, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo pakeistas – G. V. padaryta veika perkvalifikuota iš BK 225 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 4 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą G. V. paskirta atitinkama bausmė. O šia kasacinės instancijos teismo nutartimi žemesnės instancijos teismų nuosprendžiai nežymia apimtimi keičiami tik dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo iš G. V. taikymo. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo atlyginti nuteistojo G. V. turėtas išlaidas advokato paslaugoms.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendžių dalis dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo iš G. V.: vadovaujantis BK 72 straipsnio 1–3 dalimis, iš G. V. konfiskuoti 30 Eur kaip nusikalstamos veikos rezultatą.
Kitas Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendžių dalis palikti galioti be pakeitimų.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Eligijus Gladutis
