M. B. pagal BK 295 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-10-788/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14044-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.28.6; 2.4.2.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Stanislavui Barsuliui (Stanislav Barsul),

išteisintojo M. B. gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 4 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu M. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 295 straipsnį (redakcija iki 2022 m. rugsėjo 1 d.), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 4 d. nutartimi atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Stanislavo Barsulio apeliacinis skundas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nuosprendis paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. B. pagal BK 295 straipsnį išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad jis, būdamas VĮ „O“ Saugos ir saugumo departamento vadovas, turėdamas tikslą rinkti informaciją apie VĮ „O“ bei įmonės struktūros pokyčius, 2021 m. balandžio 30 d. tarp 6.45 val. ir 7.17 val. (duomenys neskelbtini), laikinai einančios VĮ „O“ generalinio direktoriaus pareigas R. Č. kabinete po spintele neteisėtai įrengė bei paliko įjungtą rašiklio tipo diktofoną „Olympus VP-10“ (serijinis Nr. (duomenys neskelbtini)) su daugiakrypčiais stereomikrofonais, kurie leidžia įrašyti garso įrašus pasirinktu formatu iki 27 val. ir su integruota atmintimi, ir rinko informaciją apie laikinai einančią VĮ „O“ generalinio direktoriaus pareigas R. Č. ir apie VĮ „O“, kol 2021 m. balandžio 30 d. apie 19.34 val. diktofoną „Olympus VP-10“ rado ir paėmė VĮ „O“ Saugumo skyriaus vadovas Ž. J..

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Nėrijus Puškorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to priėmė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų neatitinkančią teismo nutartį. Šios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 295 straipsnio sudėties subjektyviojo požymio – nusikalstamos veikos padarymo tikslo – buvimo kaltininko veiksmuose, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo vertinti įrodymų visumą, nepagrįstai rėmėsi išskirtinai M. B. parodymais neatsižvelgdamas į objektyviai atliktus jo veiksmus bei pobūdį, laiką, kitas veikos kvalifikavimui svarbias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pasirinko tik tas M. B. ir R. Č. parodymų dalis, kurios atitiko M. B. gynybinę versiją, neanalizavo jų visumos, taip pat negretino jų su kitais byloje surinktais įrodymais, faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teismas, vertindamas nusikalstamos veikos padarymo tikslą, suteikė išskirtinę reikšmę išteisintojo paaiškinimams, jog jis siekė įrašyti savo asmeninį darbo pokalbį.

2.2. Nors pirmosios instancijos teisme M. B. versija, jog eidami į susitikimus su vadovais arba į valdybos posėdį asmenys telefonus ir kitas priemones turi palikti už salės (kabineto) ribų, buvo paneigta, apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas motyvų, nepateikdamas kitokio nei pirmosios instancijos teismas vertinimo, rėmėsi būtent M. B. pateikta versija, kurioje jis nurodė, kad manė, jog niekas neleistų įsinešti diktofono kitu būdu, kartu su M. B. paaiškinimais, kuriuose jis teigė, kad siekė įrašyti savo asmeninį pokalbį su R. Č. dėl jo galimo atleidimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad šią M. B. versiją paneigė liudytojai R. Č., M. J., D. J., V. V., šie liudytojai parodė, kad tokios praktikos nebuvo.

2.3 Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl tikslo rinkti informaciją apie VĮ „O“ nebuvimo nepagrįstai grindžiama R. Č. parodymų dalimi. Ši R. Č. parodymų dalis yra apie tai, kad M. B. nebuvo panaikinta prieiga prie įmonės debesies saugyklos, kurioje laikoma valdybai skirta medžiaga, todėl jis dar prieš 2021 m. balandžio 30 d. posėdį žinojo apie tai, kas bus svarstoma tame posėdyje. Tačiau teismas visiškai nepasisakė ir neatsižvelgė į tai, kad R. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje tvirtino, jog jos darbo kabinete yra aptariama konfidenciali informacija. Ikiteisminio tyrimo metu R. Č. parodė, kad M. B. dažnai domėjosi įmonės veiklos klausimais, priimamais įmonės vadovo ir valdybos sprendimais, net ir viešai neskelbtino pobūdžio konfidencialia informacija, o nuo 2021 m. balandžio 26 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. ypač domėjosi planuojamos struktūros pakitimais, ketinamais priimti sprendimais, su juo susijusiais dėl jo pareigų.

2.4. Pagal apeliacinės instancijos teismo išdėstytus motyvus nėra aišku, kodėl buvo atmesti apeliacinio skundo argumentai, ne visi jie nurodyti skundžiamoje nutartyje, o tie, kurie yra formaliai išdėstyti, iš esmės neanalizuojami. Nutartyje nepateikta motyvuoto paaiškinimo, kodėl pateikti apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina M. B. tikslo rinkti informaciją apie R. Č. ir VĮ „O“.

2.5. Skundžiamoje nutartyje teismas paminėjo skunde nurodytą aplinkybę apie M. B. įėjimą į įmonės kompiuterių dokumentų saugyklą (debesį), kai jis dienos prieš 2021 m. balandžio 30 d. VĮ „O“ valdybos posėdį išvakarėse buvo išsitraukęs valdybai įkeltą dokumentą. Minėta aplinkybe apeliaciniame skunde buvo grindžiamas M. B. suinteresuotumas rinkti informaciją apie VĮ „O“ ir svarbius šios įmonės pokyčius, taip pat jo, kaip Saugos ir saugumo departamento vadovo, įmonės administracinės tvarkos pažeidinėjimas. Skundžiamoje nutartyje minėtas argumentas tokiame kontekste iš esmės liko neįvertintas.

2.6. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad nors M. B. prieš 2021 m. balandžio 30 d. VĮ „O“ valdybos posėdį turėjo duomenis apie įmonės struktūrinius pakeitimus ir jam buvo žinomi planuojami aptarti klausimai, tačiau jis negalėjo tiksliai žinoti, kokie bus minėto valdybos posėdžio galutiniai sprendimai, valdybos narių pozicijos atskirais klausimais, įskaitant ir su M. B. tuo metu vadovaujamu Saugos ir saugumo departamentu. Pastarasis apeliacinio skundo argumentas skundžiamoje nutartyje nebuvo paminėtas, analizuotas ar į jį nebuvo atsakyta.

2.7. Apeliaciniame skunde taip pat buvo išdėstyti argumentai, paneigiantys M. B. versiją, kad jis norėjo tik įrašyti savo paties pokalbį dėl atleidimo, t. y. kad jis diktofoną atsinešė su savimi ne į konkretų pokalbį, bet įrengė slapta R. Č. kabinete ir paliko jį visą dieną įjungtą, kad byloje paneigta versija, jog, eidami į susitikimus su vadovais arba į valdybos posėdį, asmenys telefonus ir kitas priemones turi palikti už salės (kabineto) ribų. Apeliacinės instancijos teismas į šias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes neatsižvelgė ir į išdėstytus argumentus neatsakė.

2.8. Skundžiamoje nutartyje nebuvo atsižvelgta ir pateikta konkrečių atsakymų į apeliaciniame skunde nurodytus motyvus dėl M. B. parodymų ir juose pateiktos versijos realistiškumo ir nenuoseklumo, taip pat į tai, kad dalis jo parodymų pirmosios instancijos teismo buvo paneigta. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad M. B. nusikalstamos veikos padarymo metu ėjo VĮ „O“ Saugos ir saugumo departamento vadovo pareigas, o anksčiau buvo įmonės generalinis direktorius, į jo kompetenciją dirbant su įslaptinta informacija, savo veiksmų neteisėtumo suvokimą. Motyvuotų atsakymų į minėtus apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas nepateikė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 295 straipsnio taikymo, apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir teismo išvadų motyvavimo

4. Pagal M. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu galiojusią BK 295 straipsnio redakciją, baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas neteisėtai įrengė ar panaudojo specialią techniką žmogui sekti, informacijai apie valstybės, savivaldybės instituciją, įstaigą ar jų tarnautoją, politinę partiją, visuomeninę organizaciją ar jų narį, kitą juridinį ar fizinį asmenį rinkti. Pabrėžtina, kad minėta nusikalstama veika gali būti padaryta siekiant rinkti tiek konfidencialią, tiek ir kito turinio informaciją apie juridinį ir fizinį asmenį. Taigi šios veikos nusikalstamas pobūdis ir pavojingumas siejami ne su renkamos informacijos apie juridinius ir fizinius asmenis specialiu turiniu, bet su jos rinkimo būdu, būtent su neteisėtu specialios technikos įrengimu ir panaudojimu.

5. Vertinant bylos medžiagą, pasakytina, kad proceso metu nekilo ginčo dėl to, kad M. B., būdamas VĮ „O“ Saugos ir saugumo departamento vadovas, iš tikrųjų laikinai einančios generalinio direktoriaus pareigas R. Č. kabinete po spintele slaptai įrengė bei paliko įjungtą rašiklio tipo diktofoną su integruota atmintimi. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad diktofonas atitinka specialios technikos informacijai rinkti požymius, įrengtas neteisėtai, slapta, visą dieną buvo įjungtas suvokiant, kad bus įrašytas ne tik M. B. galimas pokalbis, bet ir visa kita informacija, kuri gali būti susijusi ir su privačiu R. Č. gyvenimu bei konfidencialia įmonės veikla. M. B. išteisinimą lėmė pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos įrodymai nepatvirtina, jog jo tikslas buvo rinkti informaciją apie VĮ „O“ ir jos struktūros pokyčius, o kaltinamojo versija, kad jis norėjo įrašyti tik savo paties pokalbį su R. Č. apie jo atleidimo iš einamų pareigų, nepaneigta. Prokuroro apeliaciniame skunde buvo pateikti argumentai, pagrindžiantys priešingą išvadą, t. y. kad M. B. veiksmuose yra visi būtini minėtos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o jo versija dėl siekio įrašyti tik savo asmeninį pokalbį paneigta bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas šiuos skundo argumentus atmetė palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

6. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, taip pat motyvuotai atsakyti į skunde išdėstytus argumentus, įvertinti reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų visumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti motyvuotas, visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti konkrečios, aiškios, teisės taikymo prasme nekeliančios abejonių savo teisingumu. Šios instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų išsamumą ir pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2014, 2K-29-489/2015, 2K-39-495/2020 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikta motyvacija atmetant prokuroro apeliacinį skundą yra prieštaringa ir neatitinka pirmiau minėtų išsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir išvadų motyvavimo reikalavimų.

7. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas sprendimą atmesti prokuroro apeliacinį skundą, nurodė, kad M. B. pasirinktas elgesio modelis nėra visiškai suderinamas su moralės ir etikos normomis, tačiau tai savaime neleidžia jo veiksmų laikyti nusikalstamais BK 295 straipsnio kontekste (nutarties 18 ir 19 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, argumentai dėl moralinio etinio pažeidimo pobūdžio yra nelogiški ir nenuoseklūs. Byloje nustatyta, kad specialioji technika R. Č. kabinete buvo įrengta slaptai patekus į R. Č. kabinetą prieš darbo pradžią, pasinaudojant visrakčiu, nesant jokio teisėto pagrindo taip veikti. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir susižinojimo neliečiamumą įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje. Tam, kad asmuo nepatirtų savavališko šių teisių suvaržymo, slaptos informacijos rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, valstybės institucijų veikloje gali būti taikomos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes, paisant proporcingumo reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-895/2015, 2K-7-8-788/2018, 2K-129-976/2019). Slaptas garso įrašymo prietaiso įrengimas kito asmens darbo vietoje ir jo pokalbių klausymasis jam apie tai nežinant prilygsta tokiai žmogaus privatumą varžančiai informacijos rinkimo veiklai, kurią turi teisė vykdyti tik įstatymų nustatyti subjektai ir kuriai nustatomi griežti teisėtumo reikalavimai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tokius veiksmus padarė privatus asmuo, tačiau tai nepaneigia jų priešingumo teisei, t. y. kad šiais veiksmais buvo pažeista kito žmogaus Konstitucijos garantuojama teisė į pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamumą. Tam tikri privatumo lūkesčiai egzistuoja ir darbo vietoje, todėl šioje byloje nustatyti savavališki veiksmai pripažintini neteisėtais ir asmens privataus gyvenimo neliečiamumo prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2013). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad VĮ „O“ valdo viešai neskelbtiną, konfidencialią ir ypatingos svarbos informaciją, įskaitant (duomenys neskelbtini), įmonėje nustatyta tokios informacijos administravimo tvarka (1 t., b. l. 100–103). R. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje tvirtino, kad jos darbo kabinete yra aptariama konfidenciali informacija. Iš bylos duomenų matyti, kad realiai slaptai įrengtu diktofonu buvo įrašyti VĮ „O“ laikinai einančios generalinio direktoriaus pareigas R. Č. pokalbiai telefonu įvairiais tarnybiniais klausimais (1 t., b. l. 149–172). Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuoroda į moralinį etinį pažeidimo pobūdį laikytina netinkamu argumentu atmetant prokuroro apeliacinį skundą.

8. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad „nors išteisintasis teigė, kad norėjo savo asmeniniam naudojimui (past. – apsaugai tuo atveju, jei po jo atleidimo jis būtų šmeižiamas) įsirašyti savo asmeninį pokalbį su R. Č., įvertinus įrenginio „Olympus VP-10“ vidinę talpą bei apytikslį baterijos tarnavimo laiką, konstatuotina, jog jis akivaizdžiai suvokė, kad gali būti įrašytas ne tik jo pokalbis, tačiau ir kita informacija, galimai susijusi tiek su R. Č. asmeniniu gyvenimu, tiek su VĮ „O“ konfidencialia informacija“ (nutarties 15 punktas). Iš to galima spręsti, kad teisėjų kolegija nesivadovavo išteisintojo versija, kad jis tik norėjo įrašyti savo asmeninį pokalbį su R. Č.. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nutarties 17 ir 18 punktuose nurodyta priešingai, t. y. kad įrodymų visuma nėra pakankama nustatyti faktui, jog M. B. turėjo tikslą rinkti informaciją apie R. Č. ar VĮ „O“, o jo tikslas buvo įrašyti tik savo asmeninį pokalbį su R. Č. dėl jo galimo atleidimo. Tai vertintina kaip prieštaringas esminių išvadų dėl bylos aplinkybių motyvavimas. Pirmiau minėta, kad BK 295 straipsnyje nurodytos veikos pavojingumą pirmiausia lemia ne renkamos informacijos specifinis turinys, bet specialios technikos neteisėtas panaudojimas ją renkant. Todėl nelaikytinas tinkamu ir argumentas, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas rinktos informacijos specifinis pobūdis, būdingas BK 295 straipsnyje nurodytai veikai (nutarties 18 punktas).

9. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat nepateikta įtikinamo atsakymo į prokuroro apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kad gynybos versija dėl tikslo įrašyti tik savo pokalbį su laikina įmonės vadove yra nelogiška, nes tokiu atveju nedidelio diktofono nereikėjo slėpti jos kabinete iš anksto (nebent jeigu visi į jos kabinetą įeinantys asmenys būtų tikrinami dėl garso įrašymo priemonių turėjimo).

10. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas M. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Šiuos pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis išteisintojo M. B. baudžiamojoje byloje naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, būtina pašalinti šia nutartimi nustatytus baudžiamojo proceso pažeidimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 4 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Teisėjai Alenas Piesliakas

Algimantas Valantinas

Olegas Fedosiukas