Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-5-895/2018
Teisminio proceso Nr. 1-56-1-00142-2012-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.3.;
(S)
1.2.20.16.1.; 2.1.15.1.2.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 13 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės, Artūro Pažarskio, Artūro Ridiko, Alvydo Pikelio, Tomo Šeškausko ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nuteistajam E. G. ir jo gynėjai advokatei Sigridai Eglei Šalūgaitei (Tankevičienei),
nukentėjusiajam E. I. ir jo atstovui advokatui Aidui Mažeikai,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. ir jo gynėjos advokatės Sigridos Eglės Šalūgaitės bei nukentėjusiojo E. I. atstovo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžiu E. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 246 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Pritaikius BK 75 straipsnį, nuteistajam E. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant E. G. per bausmės atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Iš nuteistojo E. G. priteista atlyginti nukentėjusiajam E. I. 2000 Eur neturtinę žalą ir 1500 Eur išlaidų advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti.
E. G. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutartimi nuteistojo E. G. apeliacinis skundas atmestas, o nukentėjusiojo E. I. atstovo advokato A. Mažeikos apeliacinis skundas tenkintas iš dalies: iš nuteistojo E. G. priteista atlyginti nukentėjusiajam 2983,66 Eur išlaidų advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, nuteistojo E. G. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo E. I. ir jo atstovo A. Mažeikos kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo E. I. ir jo atstovo A. Mažeikos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo E. G. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. E. G. nuteistas pagal BK 246 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB “H (duomenys pakeisti)“ vienintelis akcininkas ir žinodamas, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones siekiant užtikrinti ieškovo E. I. civilinį ieškinį dėl 659 235,00 Lt (190 927,65 Eur) avanso grąžinimo, 200 000,00 Lt (57 924,00 Eur) sutartinių netesybų sumos, delspinigių, areštavo E. G. turtą, bendros 859 235,00 Lt (248 851,66 Eur) vertės turtines teises ir pinigines lėšas, uždraudžiant E. G. areštuotu turtu disponuoti, įkeisti jį, išnuomoti ar kitaip pasunkinti jo teisinę padėtį, taip pat areštavo atsakovui E. G. priklausančias visas UAB „H“ akcijas, t. y. 100 procentų akcijų, uždraudžiant areštuotomis akcijomis disponuoti – perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti, taip pat uždraudžiant E. G., kaip vieninteliam UAB „H“ akcininkui, priimti sprendimus, kuriais UAB „H“ kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas galėtų būti parduotas, perleistas, įkeistas, išnuomotas ar kitaip apsunkintas, žinodamas, kad šios nutarties pagrindu antstolis 2010 m. gegužės 26 d. turto aprašu Nr. (duomenys neskelbtini) aprašė E. G. priklausančias 100 vnt., kas tuo metu sudarė 100 procentų UAB „H“ paprastųjų vardinių akcijų, akcijas perdavė jam saugoti ir išaiškino, kad perduoto saugoti turto išeikvojimas, perleidimas ar paslėpimas, taip pat nusikalstamas šio turto sunaikinimas ar sužalojimas, jeigu tai padaro saugotojas, baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka, jis, būdamas 100 procentų UAB „H“ akcijų savininkas, išleido 4646 vnt. naujų paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos akcijos nominali vertė 100,00 Lt (28,95 Eur), ir 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutartimi sutuoktinei D. G. neteisėtai perleido 2346 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 234 600 Lt (67 944,86 Eur), ir 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi M. S. neteisėtai perdavė 2300 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 230 000,00 Lt (66 612,60 Eur), sau pasilikdamas 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 10 000,00 Lt (2896,20 Eur), t. y. 2,1 procento iš teismo areštuotų 100 procentų akcijų, taip pažeisdamas teismo sprendimo reikalavimus – draudimą disponuoti areštuotomis UAB “H“ akcijomis ir priimti sprendimus, kuriais UAB „H“ kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas galėtų būti parduotas, perleistas, įkeistas, išnuomotas ar kitaip apsunkintas, priėmė sprendimą, susijusį su disponavimu bendrovės akcijomis, ir neteisėtai D. G. bei M. S. perleido areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą, kuriam buvo laikinai apribota nuosavybės teisė, – 4646 paprastąsias vardines akcijas, kurių bendra vertė 464 600,00 Lt (134 557,46 Eur), t. y. 97,9 procento iš 100 procentų UAB „H“ akcijų.
1.1. E. G. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2011 m. balandžio 4 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, būdamas vienintelis UAB “H“ akcininkas, turėdamas tikslą apgaule savo naudai išvengti turtinės prievolės – Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimu E. I. iš E. G. priteistos 627 920,00 Lt (181 858,20 Eur) sumos sumokėtoms lėšoms pagal 2008 m. lapkričio 17 d. tarp E. I. ir E. G. sudarytą preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį grąžinimo, žinodamas, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi UAB „H“ turtas areštuotas siekiant užtikrinti nukentėjusiojo teisę atgauti skolą, siekdamas apgaule išvengti prievolės šią skolą grąžinti, priėmė sprendimą padidinti UAB „H“ įstatinį kapitalą nuo 10 000,00 Lt (2896,20 Eur) iki 474 600,00 Lt (137 453,66 Eur), išleido 4646 vnt. naujų paprastų vardinių akcijų, kurių vienos akcijos nominali vertė 100,00 Lt (28,96 Eur), pagal tos pačios dienos akcijų pasirašymo sutartį jas įsigijo, būdamas 4746 vnt., t. y. 100 procentų, UAB „H“ akcijų savininkas, jis 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutartimi 2346 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 234 600,00 Lt (67 944,86 Eur), perleido sutuoktinei D. G., o 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi 2300 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 230 000,00 Lt (66 612,60 Eur), pardavė M. S., sau pasilikdamas 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių vertė 10 000,00 Lt (2896,20 Eur), t. y. 2,1 procento iš turėtų 100 procentų akcijų, dėl to nukentėjusysis prarado galimybę atgauti skolą, o E. G. išvengė didelės – 627 920,00 Lt (181 858,20 Eur) – vertės turtinės prievolės.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis E. G. ir jo gynėja advokatė S. E. Šalūgaitė prašo:
1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalį, kuria E. G. nuteistas pagal BK 246 straipsnio 2 dalį, bei šią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutarties dalį ir E. G. išteisinti pagal BK 246 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;
2) panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo E. G. priteista atlyginti nukentėjusiajam E. I. 2000 Eur neturtinę žalą, bei šią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutarties dalį ir nukentėjusiojo E. I. civilinį ieškinį atmesti;
3) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutarties dalį, kuria, pakeitus Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendį, iš nuteistojo E. G. priteista atlyginti nukentėjusiajam 2983,66 Eur išlaidų advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti, ir šį nukentėjusiojo prašymą atmesti.
2.1. Kasatoriai, nesutikdami su E. G. nuteisimu pagal BK 246 straipsnio 2 dalį, teigia, kad teismai netinkamai aiškino šiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Skundžiamuose teismų sprendimuose nevertinti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, koks turtas buvo areštuotas ir perduotas saugoti nuteistajam. Civilinio proceso tvarka priimta nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones savaime nėra turto areštas, o tik teisinis pagrindas turtą areštuoti. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 246 straipsnį atsiranda ne už minėtos nutarties nesilaikymą, o už aprašyto ar areštuoto turto perleidimą, paslėpimą, sunaikinimą ar apgadinimą. Taigi, Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra turto aprašymą, areštą ar laikiną nuosavybės teisės apribojimą patvirtinantis dokumentas BK 246 straipsnio prasme. Tai taip pat patvirtina Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 6 dalies nuostatos.
2.2. Pasak kasatorių, Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutarties pagrindu buvo areštuota 100 vnt. UAB „H“ akcijų, kurios tuo metu sudarė šimtą procentų bendrovės įstatinio kapitalo. E. G. 2010 m. gegužės 26 d. turto apraše Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė, kad jis įsipareigoja saugoti ir neperleisti būtent 100 vnt. UAB „H“ akcijų. Nuteistasis nebuvo įspėtas dėl 4646 vnt. akcijų ar šimto procentų akcijų saugojimo, o Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi nuteistajam nebuvo uždrausta padidinti UAB “H“ įstatinį kapitalą ir išleisti papildomų akcijų. Be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šios nutarties priėmimo metu neegzistavo 4646 vnt. UAB “H“ akcijų, už kurių perleidimą nuteistas E. G.. Atsižvelgiant į tai, šis turtas negalėjo būti aprašytas, areštuotas ar jam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. 2011 m. balandžio mėnesį padidinus bendrovės įstatinį kapitalą, notarine tvarka buvo pakeisti įstatai, kurie įregistruoti juridinių asmenų registre, t. y. viešame registre E. G. vardu buvo registruota ne 100 vnt., o 4746 vnt. UAB „H“ akcijų. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad bendrovės įstatinis kapitalas buvo padidintas teisėtai, išleistos naujos akcijos apmokėtos ir šie veiksmai nepažeidė E. I. interesų. Kita vertus, Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartyje nurodyti areštuotino turto duomenys nebuvo patikslinti ir išleistos naujos akcijos nebuvo areštuotos. Nukentėjusiajam E. I. nebuvo trukdoma kreiptis į antstolį, prašyti patikslinti areštuotino turto duomenis ir papildomai areštuoti išleistų naujų akcijų, tačiau nukentėjusysis nesiėmė aktyvių veiksmų tai padaryti. E. G. nebuvo įspėtas dėl pareigos saugoti išleistas naujas akcijas ir galimos baudžiamosios atsakomybės. Kasatorių teigimu, net ir vadovaujantis nuostata, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo skirta ir dėl tuo metu dar neišleistų akcijų, tačiau šias akcijas išleidus ir antstoliui per keturiolika dienų nepatikslinus areštuotino turto duomenų, šios akcijos laikomos neareštuotomis (CPK 147 straipsnio 6 dalis). Tą aplinkybę, kad 4646 vnt. UAB „H“ akcijų nebuvo areštuota, patvirtina ir tai, jog 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutarties pagrindu D. G. vardu juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2346 vnt. akcijų, o 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu M. S. vardu įregistruota 2300 vnt. akcijų. Jei minėtos akcijos būtų areštuotos, nebūtų įmanoma pakeisti jų registracijos viešame registre kitų savininkų vardu. Kasatoriai daro išvadą, kad aptartos aplinkybės įrodo, jog E. G. veiksmais nebuvo pasikėsinta į teisinį gėrį, kurį saugo baudžiamasis įstatymas, t. y. nebuvo perleistas aprašytas ar areštuotas turtas arba turtas, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.
2.3. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad, vertinant byloje surinktus įrodymus, negalima daryti neabejotinos išvados, jog E. G. suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir norėjo taip veikti (veikė tiesiogine tyčia). Turto apraše aprašomas daiktas yra individualizuojamas, nurodoma jo vertė ir kiti skiriamieji požymiai. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.253 straipsnio 1–2 dalimis, viešame registre yra registruojami ne akcijų procentai, o vienetai, nurodant kiekvienos jos vertę. Todėl ir suvaržymai yra registruojami į akcijų vienetus. Vykdant Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartį, buvo aprašyta ir individualizuota 100 vnt. UAB „H“ akcijų. Kaip minėta, padidinus bendrovės įstatinį kapitalą, nebuvo areštuota 4646 vnt. naujų išleistų akcijų. Taigi, nuteistasis suvokė, kad yra areštuota 100 vnt. bendrovės akcijų ir tokio jų kiekio negalima perleisti. Šią aplinkybę pripažino 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutartį patvirtinusi notarė J. V., kuri patikrino, ar dalintinas turtas nėra areštuotas. E. G. neturėjo jokio pagrindo netikėti notarės surinkta informacija, nes pagal Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnį notaras privalo užtikrinti sandorio teisėtumą. Todėl E. G. negali būti nuteistas pagal BK 246 straipsnį už notarine tvarka sudarytą sandorį.
2.4. Kasatoriai pabrėžia, kad E. G. nepriklausė visos UAB „H“ akcijos, jo ir D. G. santuoka buvo įregistruota dar 1975 m. Taigi, visam turtui, kuris buvo įgytas santuokos metu, yra taikomas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas (CK 3.87–3.88 straipsniai). Patenkinus E. I. ieškinį dėl 2011 m. lapkričio 7 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir įvykdžius restituciją, skolininko E. G. ir D. G. turto dalis privalėjo būti atidalinta vykdymo procese CPK 667 straipsnio tvarka. Prie apeliacinio skundo buvo pateikta Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 12 d. nutartis, kuria Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarties rezoliucinė dalis, kad E. G. turto dalis bendrame su D. G. turte yra 1/2 ir sudaro 2373 vnt. UAB „H“ akcijų, liko nepakeista. Minėtos nutartys patvirtina, kad nuteistajam nepriklausė 100 procentų UAB „H“ akcijų. Šiuo metu teismine tvarka (CPK 667 straipsnio tvarka) yra pasiektas tas pats teisinis rezultatas, koks buvo sukurtas 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutarties pagrindu. Be to, D. G. neturėjo jokių prievolių E. I., todėl ji, kaip akcijų bendraturtė, buvo laisva įgyvendinti savo teises ir atsidalinti savo turto dalį iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Baudžiamojoje byloje kaip liudytoja apklausta D. G. paaiškino, kad UAB „H“ akcijų padalijimas notarine tvarka įvyko jos iniciatyva. D. G. turtas negalėjo būti areštuotas ir jos turtui negalėjo būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, nes atsakovu civilinėje byloje buvo patrauktas tik jos sutuoktinis E. G.. Teisiamajame posėdyje apklausta notarė J. V. parodė, kad nebuvo nustatyta jokių draudimų disponuoti 4646 vnt. akcijų, ir pateikė išrašus iš viešų registrų, kurie buvo gauti prieš tvirtinant 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutartį. Pačioje šioje sutartyje nurodyta, kad 100 vnt. UAB „H“ akcijų yra areštuotos Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), todėl jos nedalijamos ir lieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o 4646 vnt. akcijų E. ir D. G. pradėtos valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taigi, areštuotas turtas nebuvo padalintas ar kitokiu būdu perleistas.
2.5. Kasatorių teigimu, CK 4.262 straipsnyje nurodyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Net ir šiuo metu nėra nuginčyti viešo registro duomenys ir nėra nustatyta, kad 2011 m. lapkričio mėnesį turto arešto aktų registro duomenys, pagal kuriuos buvo areštuota tik 100 vnt. bendrovės akcijų, yra neteisingi. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvada, kad turto arešto registre buvo padaryta klaida, jog areštuota ne 100 procentų, o 100 vnt. UAB „H“ akcijų, yra neteisinga, prieštaraujanti CK 4.262 straipsnio ir Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio nuostatoms. E. G. 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi perleido M. S. 2300 akcijų už skolą. Tuo metu taip pat nebuvo jokių draudimų disponuoti akcijomis. Atsižvelgiant į tai, E. G. veiksmai neturi nusikalstamos veikos, nustatytos BK 246 straipsnio 2 dalyje, požymių.
3. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad teismai, aiškindami Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutarties turinį, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDgtNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-308-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-308-686/2015">3K-3-308-686/2015</a>, nes taip yra pažeidžiama asmens teisė į objektyvų ir visapusišką įrodymų vertinimą, o suteikiama didesnė įrodomoji reikšmė tiems įrodymams, kurie patvirtina minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytus argumentus. Be to, civilinėse bylose yra mažesnis įrodinėjimo laipsnis negu baudžiamosiose bylose. Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDgtNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-308-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-308-686/2015">3K-3-308-686/2015</a> nebuvo sprendžiamas E. G. kaltės klausimas, nebuvo nustatomas jo psichinis ryšys su veika. Nagrinėjant civilinę bylą, taip pat nebuvo išreikalauta vykdomoji byla, nesusipažinta su antstolio turto aprašu ir E. G. įspėjimu dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo tik dėl 100 vnt. akcijų perleidimo. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutarties teiginiai apie E. G. veiksmų pobūdį negali būti vertinami baudžiamosios teisės prasme. Dėl šios priežasties buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.
3.1. Kasatorių tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė kitą esminį BPK pažeidimą – apribojo nuteistojo teisę pasisakyti ir visapusiškai paaiškinti bylos aplinkybes. Šios instancijos teisme skubėta išnagrinėti bylą, rodytas nepasitenkinimas, jei tik bandyta detaliau analizuoti rašytinius įrodymus ar teisės normas. Be to, E. G. buvo apribota teisė pasakyti paskutinį žodį, o tai lėmė įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės suvaržymą ir sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
4. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo E. I. atstovas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Netenkinus šio prašymo, kasatorius prašo:
1) pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalį, kuria E. G. pagal BK 246 straipsnio 2 dalį paskirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bei šią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutarties dalį ir E. G. paskirti pagal BK 246 straipsnio 2 dalį trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę;
2) panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalį, kuria E. G. taikytos BK 75 straipsnio nuostatos, ir šią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutarties dalį;
3) pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalį, kuria iš E. G. priteista atlyginti nukentėjusiajam E. I. 2000 Eur neturtinę žalą, bei šią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutarties dalį ir iš E. G. priteisti atlyginti nukentėjusiam E. I. 25 478 Eur neturtinę žalą.
4.1. Kasatorius cituoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, kuriais E. G. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo motyvus, kuriais pritarta tokiems pirmosios instancijos teismo motyvams, ir daro išvadą, kad išteisinamasis nuosprendis bylose dėl turtinės prievolės išvengimo apgaule neturėtų būti priimamas motyvuojant tuo, kad kaltininkas pripažino savo turtinę prievolę, neatsisako jos vykdyti ar kad antstolis vykdo skolos išieškojimą. Tokio pobūdžio byloms būdinga tai, kad turtinės prievolės pripažįstamos, neatsisakoma jų vykdyti, tačiau sukuriamos tokios sąlygos, kad vykdymas tampa neįmanomas arba labai apsunkintas, t. y. nelieka turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, ar to turto lieka labai mažai.
4.2. Kasatorius akcentuoja, kad E. G. kaltintas sukčiavimu dėl to, kad jis 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutartimi teismo areštuotas 2346 vnt. akcijų, kurių vertė 234 600 Lt (67 944,86 Eur), perleido sutuoktinei D. G., o 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi 2300 vnt. akcijų, kurių vertė 230 000 Lt (66 612,60 Eur), pardavė M. S.. Apeliacinės instancijos teismo motyvacija, jog E. G. kreipėsi į ne vieną kredito įstaigą tam, kad gautų paskolą, iš kurios galėtų grąžinti Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimu E. I. priteistą pinigų sumą, tik patvirtina, kad nuteistasis neturėjo turto, nes jis perleido areštuotas akcijas, kurios grąžintos tik Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimu. Be to, E. G. kreipėsi į kredito įstaigas 2012 m. kovo–gegužės mėn., todėl natūralu, kad kreditai jam nebuvo suteikti. Nuteistasis siekė gauti kreditą ir 2011 m. gegužės mėn., tačiau ši aplinkybė nereikšminga, nes tai įvyko iki inkriminuojamų veiksmų padarymo. Be to, kredito negavimas šiuo laiku galėjo paskatinti E. G. sukčiauti, t. y. negavęs kredito savo įsipareigojimams įvykdyti, matydamas, kad išieškojimas bus nukreiptas į jo turtą, E. G. nusprendė turėtą turtą perleisti ir taip iš viso išvengti įsipareigojimų įvykdymo.
4.3. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad E. G. priklausė ne tik 100 vnt. UAB „H“ akcijų, kurių vertė 10 000,00 Lt (2896,20Eur), tačiau ir kitas turtas, užfiksuotas turto apraše: automobilis ir jo priekaba, žemės sklypas, taip pat lėšos, esančios įvairių bankų sąskaitose. Kita vertus, tame pačiame turto apraše nurodyta, kad, pasak E. G., realiai automobilio priekabos nėra, žemės sklypo plotas tėra 15 arų. Be to, nors bankų sąskaitos areštuotos, tačiau jose lėšų nebuvo. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, apeliacinio skundo teiginys, kad nuteistasis tapo iš esmės beturtis, liko nepaneigtas. Būtina įvertinti ir tai, koks turtas buvo iki veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip sukčiavimas, padarymo ir po jų, kaip jis pakito procentine išraiška ir koks jo santykis su turimais įsipareigojimais. Šioje byloje nustatyta, kad iki akcijų perleidimo E. G. disponuoto turto rinkos vertė buvo didesnė už nuteistojo turėtus įsipareigojimus, o perleidus akcijas, turto vertė krito dešimtimis kartų.
4.4. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, išteisindami E. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, citavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose 2K-81/2011 ir 2K-117/2013, kuriose pateikti bendro pobūdžio sukčiavimo požymių išaiškinimai, tačiau neatkreiptas dėmesys į šioje byloje inkriminuotą specifinį sukčiavimą – didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule. Apeliaciniame skunde cituotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-224/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-224/2008">2K-224/2008</a> ir 2K-150/2014, kuriose išaiškinti būtent tokio pobūdžio sukčiavimo požymiai, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jas kaip precedentus šioje byloje.
4.5. Kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino E. G. veiksmus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
5. Kasatorius tvirtina, kad nuteistajam paskirta bausmė pagal BK 246 straipsnio 2 dalį yra aiškiai per švelni. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas švelnesnės laisvės atėmimo bausmės, nei sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis, paskyrimą, išskirtinę reikšmę suteikė nuteistojo asmenybei, t. y. kad jis neteistas, vedęs ir dirba. Kita vertus, nebuvo atsižvelgta į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad E. G. padarytas nusikaltimas yra baigtas, sunkus ir tyčinis, jį lėmė savanaudiškos paskatos. Be to, šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į nukentėjusiojo E. I. interesus. Pastarasis įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu priteisti skolą, jo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkintas ir nuteistojo turtas areštuotas, tačiau šis neteisėtais veiksmais perleido areštuotą turtą kitiems asmenims. Nukentėjusysis buvo šokiruotas, kai sužinojo, kad turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, neliko, nusivylė teisine sistema, nes pamatė, kad lengvai galima išvengti draudimų, o atkurti padėtį iki nusikalstamos veikos padarymo yra itin sudėtinga.
5.1. Kasatorius taip pat nesutinka su teismais, kad bausmės tikslai bus pasiekti E. G. atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes jis kritiškai nevertina savo elgesio, nepripažino kaltės, stengėsi išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat siekė, kad jo padarytais veiksmais atsiradusios neigiamos pasekmės nebūtų pašalintos (prieštaravo E. I. pareikštam actio Pauliana ieškiniui). Taigi, E. G. savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo neįrodė, kad jis ateityje nenusikals.
6. Kasatorius cituoja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, kuriais nukentėjusiam buvo priteista 2000 Eur neturtinė žala, apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo motyvus, kuriais toks pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, ir nesutinka, kad minėta pinigų suma yra adekvati anksčiau aptartiems dvasiniams išgyvenimams, nepatogumams, sukrėtimui ir pažeminimui, kurį patyrė nukentėjusysis dėl areštuoto turto perleidimo. Todėl skundžiamų teismų sprendimų dalys dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo E. I. keistinos.
7. Nuteistojo E. G. ir jo gynėjos advokatės S. E. Šalūgaitės bei nukentėjusiojo E. I. atstovo advokato A. Mažeikos kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).
8.1. Taigi, kasacinių skundų teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas, pavyzdžiui, duomenų įrodomoji reikšmė, jų interpretavimas, kasatorių prašymai atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
8.2. Nagrinėjamoje byloje bus nagrinėjami kasacinių skundų argumentai dėl to: 1) ar pagal teismų nustatytas aplinkybes tinkamai yra pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) ar nustatant bylos aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Dėl E. G. ir jo gynėjos kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
9. Kasatoriai skunde netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą grindžia ir tuo, kad teismai įvertino dalį byloje surinktų įrodymų, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
9.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
9.2. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
9.3. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus (nuosprendį ir nutartį) teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis ir kt.), t. y. kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek E. G. teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (paties E. G., nukentėjusiojo E. I., liudytojų D. G., M. S., L. R., J. V., L. M., J. G. parodymus, rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo E. G. kaltę padarius BK 246 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, taip pat aptarta nuteistojo gynybos versija ir ji motyvuotai atmesta. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, dar kartą įvertino byloje ištirtų įrodymų visumą ir nenustatė pagrindo daryti kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
9.4. Pasak kasatorių, teismai, aiškindami Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės E. G. turtui siekiant užtikrinti ieškovo E. I. civilinį ieškinį, turinį, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDgtNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-308-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-308-686/2015">3K-3-308-686/2015</a>, nes taip yra pažeidžiama asmens teisė į objektyvų ir visapusišką įrodymų vertinimą. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje priimtu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios, t. y. kurių nereikia įrodinėti, baudžiamajame procese. Civiliniame ir baudžiamajame procese nustatytas skirtingas įrodinėjimo dalykas (įrodinėtinos aplinkybės), abiejuose procesuose paskirstyta nevienoda įrodinėjimo našta, galioja skirtingi proceso principai. Baudžiamajame procese nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas turi būti grindžiamas BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais, teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDgtNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-308-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-308-686/2015">3K-3-308-686/2015</a>, kurioje spręstas klausimas dėl UAB „H“ akcijų perleidimo D. G. ir M. S. pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, yra svarbi kaip dokumentas, kuriame užfiksuotos su baudžiamojoje byloje tiriama nusikalstama veika susijusios aplinkybės, o jas privalu patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje, apskritai neturi jokios įrodomosios reikšmės nagrinėjant baudžiamąją bylą ir teismai negalėjo ja vadovautis, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl E. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 246 straipsnio 2 dalyje, nesirėmė vien Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDgtNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-308-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-308-686/2015">3K-3-308-686/2015</a>, nustatytomis aplinkybėmis. Priešingai, apkaltinamajame nuosprendyje nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai įrodyti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, o aptariamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytos aplinkybės buvo papildomas veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą. Darytina išvada, kad teismai, vertindami šį procesinį dokumentą ir jame nustatytas aplinkybes, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
9.5. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų sprendimai, kuriais nustatytos E. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, priimti laikantis iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų.
9.6. Kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teisme skubėta išnagrinėti bylą, dėl to apribota nuteistojo teisė pasisakyti ir visapusiškai paaiškinti bylos aplinkybes, be to, šios instancijos teismas rodė nepasitenkinimą, jei nuteistasis bandė detaliau analizuoti rašytinius įrodymus ar teisės normas. Pabrėžtina, kad BPK nereglamentuoja bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka konkrečios trukmės, ją lemia įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, paduotų apeliacinių skundų skaičius, apeliaciniame skunde keliamų klausimų skaičius, apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos pobūdis, ar tikrinant apeliacinius skundus atliekamas įrodymų tyrimas ir kitos aplinkybės. Be to, tinkamą bylos išnagrinėjimą apeliacine tvarka lemia ne kuo ilgesnis jos nagrinėjimui skiriamas laikas, bet išsamus skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, kurio ribas apibrėžia paduotas apeliacinis skundas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTYtNDg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-96-489/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-96-489/2018">2K-96-489/2018</a>). Iš byloje esančių 2016 m. lapkričio 14 d. ir gruodžio 9 d. teismo posėdžio protokolų matyti, kad E. G. apeliacinės instancijos teisme pasinaudojo jam suteikta galimybe pasakyti baigiamąją kalbą ir paskutinį žodį, taip pat buvo išklausyti kiti proceso dalyviai, o visas bylos nagrinėjimas truko apie dvi valandas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad laiko trukmė, kuri buvo skirta dviejų apeliacinių skundų nagrinėjimui, kai byloje nutarta neatlikti įrodymų tyrimo, sutrukdė apeliacinės instancijos teismui patikrinti bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Be to, pažymėtina, kad BPK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Jis šalina iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą. Įgyvendinant šį tikslą, teismo posėdžio pirmininkui suteikta teisė nutraukti proceso dalyvio baigiamąją kalbą, jeigu ši aiškiai nesusijusi su nagrinėjama byla, ar sustabdyti kaltinamąjį, sakantį paskutinį žodį, dėl tos pačios priežasties (BPK 293 straipsnio 6 dalis, 294 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nenustatyta objektyvių aplinkybių, patvirtinančių, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos pirmininkas A. Bielskis, vadovavęs bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka, nepagrįstai apribojo E. G. teisę pasakyti baigiamąją kalbą ir paskutinį žodį. Vien kasatorių nesutikimas su posėdžių vedimo tvarka šioje baudžiamojo proceso stadijoje savaime nepatvirtina, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (BPK 369 straipsnio 3 dalis), tuo labiau kad 2016 m. lapkričio 14 d. ir gruodžio 9 d. teismo posėdžių protokoluose neužfiksuota, kad E. G. ar jo gynėja reiškė nušalinimą pirmininkaujančiam teisėjui už netinkamą posėdžių vedimo tvarką.
9.7. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Dėl BK 246 straipsnio 2 dalies taikymo
10. Nuteistasis E. G. ir jo gynėja kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai pripažino E. G. kaltu pagal BK 246 straipsnio 2 dalį, nes jo veiksmuose nėra visų šios nusikalstamos veikos sudėties požymių.
10.1. BK 246 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą arba didelės vertės turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Taigi, objektyviai ši nusikalstama veika pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu – aprašyto, areštuoto ir kaltininkui patikėto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, paslėpimu, sunaikinimu, sugadinimu ar neteisėtu perleidimu. Šios nusikalstamos veikos dalykas – turtas, kuris aprašytas, areštuotas ir kaltininkui patikėtas arba kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šių veikų subjektas – asmuo, kuriam patikėtas aprašytas, areštuotas turtas arba turtas, į kurį nuosavybės teisė laikinai apribota (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-131/2013, 2K-420/2013, 2K-318/2014, 2K-443-303/2015).
10.2. Nagrinėjamoje byloje E. G. nuteistas pagal aptariamą baudžiamojo įstatymo straipsnį už tai, kad jis neteisėtai D. G. bei M. S. perleido areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą, kuriam buvo laikinai apribota nuosavybės teisė, – 4646 vnt. paprastųjų vardinių UAB „H“ akcijų, kurių bendra vertė 464 600,00 Lt (134 557,46 Eur), t. y. 97,9 procento iš 100 procentų UAB „H“ akcijų.
10.3. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje siekiant užtikrinti ieškovo (baudžiamojoje byloje pripažinto nukentėjusiuoju) E. I. civilinį ieškinį dėl 659 235,00 Lt (190 927,65 Eur) avanso grąžinimo, sutartinių netesybų ir delspinigių pritaikė laikinąsias apsaugos priemones E. G. turtui: 1) areštavo E. G. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį bendros 859 235,00 Lt (248 851,65 Eur) vertės turtą; 2) taip pat areštavo jam priklausančias visas UAB „H“ akcijas (100 procentų), uždraudžiant areštuotomis akcijomis disponuoti (perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti), taip pat uždraudžiant jam, kaip vieninteliam bendrovės akcininkui, priimti sprendimus, kurių pagrindu UAB „H“ kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas galėtų būti parduotas, perleistas, įkeistas, išnuomotas ar kitaip apsunkintas.
10.4. Pasak kasatorių, civilinio proceso tvarka priimta nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones savaime nėra turto areštas, o tik teisinis pagrindas turtą areštuoti, o baudžiamoji atsakomybė pagal BK 246 straipsnį atsiranda ne už minėtos nutarties nesilaikymą, o už aprašyto ar areštuoto turto perleidimą, paslėpimą, sunaikinimą ar apgadinimą. Išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su tokia kasatorių išvada. Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą. To paties straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad turto arešto aktas – dokumentas, kuriuo įforminamas valstybės institucijos ar pareigūno sprendimas priverstinai tam tikram laikui apriboti nuosavybės teises į turtą. Šiame kontekste reikšminga CPK 145 straipsnio 8 dalies nuostata, kad asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybės paskelbti, taip pat tais atvejais, kai nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės priimama šiam asmeniui nedalyvaujant, – nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento. Tokia nuostata iš esmės pakartojama ir CPK 675 straipsnio, reglamentuojančio turto areštą, 4 dalyje. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad minėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog areštuotu turtu laikytinas ir turtas, kuriam buvo priimta nutartis taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę civilinėje byloje, o tokios nutarties įregistravimas turto arešto aktų registre reikšmingas joje nurodyto arešto turinio paskelbimo skolininkui (atskirais atvejais) ir išviešinimo tretiesiems asmenims tikslais. Taigi, Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartis, kuria nutarta areštuoti E. G. priklausančias visas UAB „H“ akcijas (100 procentų), laikytina turto areštą patvirtinančiu dokumentu (turto arešto aktu). Konstatuotina, kad E. G. ir jo gynėja kasaciniame skunde nepagrįstai siekia sumenkinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutarties reikšmę aiškinant nuteistojo veiksmų atitiktį BK 246 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtiems požymiams, nes šioje nutartyje nurodytos aplinkybės reikšmingos aiškinant areštuoto ir aprašyto E. G. turto dydį (nusikalstamos veikos dalyką).
10.5. Pažymėtina, kad, be turto arešto, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 246 straipsnį būtina nustatyti ir tokio areštuoto turto patikėjimo kaltininkui aplinkybę, reikšmingą sprendžiant tiek dėl šiame straipsnyje numatytos veikos subjekto, tiek dėl jos dalyko požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131/2013). Iš Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutarties matyti, kad jos vykdymas pavestas ieškovo pasirinktam antstoliui, o nuorašas išsiųstas turto arešto aktų registro tvarkytojui (1 t., b. l. 144). Šios nutarties pagrindu turto arešto aktų registre buvo įregistruotas areštas minėtoms akcijoms (100 vnt.) (2 t., b. l. 26–28). Vadovaudamasis gautu Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutarties nuorašu, antstolis A. M. 2010 m. gegužės 26 d. sudarė turto aprašą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo aprašytas E. G. priklausantis turtas, be kita ko, 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB „H“ akcijų. Tuo pačiu turto areštu aprašyto turto saugotoju pasirašytinai paskirtas nuteistasis, kuriam išaiškintas baudžiamosios atsakomybės taikymas už veiksmų, sudarančių BK 246 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos turinį, padarymą (2 t., b. l. 52–53). Vadinasi, nuo šio momento E. G. turtas laikytinas ir aprašytu BK 246 straipsnio prasme, o nuteistasis tapo areštuoto turto saugotoju, t. y. asmeniu, kuriam patikėtas turtas.
10.6. Kasatoriai skunde pateikia išsamius argumentus, kad nagrinėjamu atveju buvo areštuota tik 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB „H“ akcijų, todėl E. G. turėjo teisę ne tik išleisti papildomų bendrovės akcijų, bet ir perleisti jas kitiems asmenims. Tokie kasatorių argumentai nepagrįsti. Kaip minėta, abiejų instancijų teismai nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi buvo areštuota uždraudžiant disponuoti (perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti) 100 procentų, t. y. visos, E. G. priklausančių paprastųjų vardinių UAB “H“ akcijų, kurių bylai reikšmingu laiku buvo 100 vnt. Būtent šis bendrovės akcijų kiekis buvo nurodytas turto arešto aktų registre ir antstolio 2010 m. gegužės 26 d. sudarytame turto apraše Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, nėra abejonių, kad buvo areštuota ir aprašyta 100 procentų paprastųjų vardinių UAB „H“ akcijų, nors jos ir buvo nurodytos vienetais turto arešto aktų registre bei antstolio 2010 m. gegužės 26 d. sudarytame turto apraše Nr. (duomenys neskelbtini). Darytina išvada, kad E. G. 2010 m. gegužės 26 d. turto apraše Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašė, kad jis įsipareigoja saugoti ir neperleisti 100 procentų paprastųjų vardinių UAB „H“ akcijų, kurios atitiko 100 vnt. Žemesnės instancijos teismai taip pat pagrįstai konstatavo, kad E. G. nebuvo uždrausta padidinti įstatinį UAB „H“ kapitalą išleidžiant naujų akcijų, nes taip nėra pažeidžiamos kreditoriaus teisės, tačiau Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi apribota galimybė disponuoti (perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti) visomis įstatinį UAB „H“ kapitalą sudarančiomis akcijomis, neapsiribojant akcijų skaičiumi, į kiek dalių (akcijų) įstatinis kapitalas suskirstytas ir kada jos išleistos. Byloje nustatyta, kad E. G. vienintelio UAB „H“ akcininko sprendimu 2011 m. balandžio 4 d. nusprendė padidinti bendrovės įstatinį kapitalą 464 600 Lt papildomais piniginiais įnašais, papildomai išleidžiant 4646 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė 100 Lt. Kita vertus, nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis turėjo teisę perleisti ar kitaip disponuoti papildomai išleistomis UAB „H“ akcijomis. Priešingai nei teigia kasatoriai, tokiam draudimui nustatyti nereikėjo patikslinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartyje nurodytų areštuotino turto duomenų, nes nuo pat pradžių nutarta areštuoti 100 procentų bendrovės akcijų. Atsižvelgiant į tai, E. G. padarytų veiksmų teisiniam vertinimui neturi reikšmės tos aplinkybės, kad turto arešto registre nebuvo įregistruotas 4646 vnt. paprastųjų vardinių UAB „H“ akcijų areštas ir jos turto apraše neaprašytos. Pastebėtina ir tai, kad teismai nenustatė, jog nukentėjusiajam E. I. ar antstoliui buvo žinoma apie E. G. atliktus veiksmus, nepaisant to, kad juridinių asmenų registre buvo įregistruotos papildomai išleistos bendrovės paprastosios vardinės akcijos, tuo labiau kad nėra duomenų, jog pats nuteistasis informavo nukentėjusįjį ar antstolį apie pasikeitusią situaciją dėl UAB „H“ įstatinio kapitalo, o tai leidžia teigti apie E. G. nesąžiningumą. Taigi, skundžiamuose teismų sprendimuose padaryta teisinga išvada, kad nuteistajam inkriminuotos papildomai išleistos paprastosios vardinės UAB „H“ akcijos yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 246 straipsnio 2 dalyje, dalykas.
10.7. Nustatę, kad E. G., pažeisdamas areštuoto turto saugotojui nustatytus apribojimus, perleido 4646 vnt. (97,9 procento) paprastųjų vardinių UAB „H“ akcijų tretiesiems asmenims – D. G. ir M. S., teismai pagrįstai konstatavo, kad tokie nuteistojo veiksmai atitinka BK 246 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Kasatoriai skunde teigia, kad E. G. nepriklausė visos UAB “H“ akcijos, nes jos buvo nuteistojo ir jo žmonos D. G. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartimi uždraudus atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su visų bendrovės akcijų disponavimu (perleidimu, įkeitimu ar kitokiu suvaržymu), E. G. draudimo galiojimo laikotarpiu neturėjo teisės spręsti dėl UAB „H“ akcijų padalijimo su sutuoktine, todėl tokio sandorio sudarymas ir patvirtinimas notarine tvarka neįrodo jo veiksmų teisėtumo. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kaip liudytoja apklausta notarė J. V., patvirtindama santuokinio turto dalybų sutartį, neturėjo visos būtinos informacijos, kad areštuota ne 100 vnt., o 100 procentų paprastųjų vardinių UAB „H“ akcijų, E. G. neinformavo apie tai jos, o, žinodama apie tokį neatitikimą, ši notarė nebūtų tvirtinusi minėto sandorio. Tokia pati išvada dėl E. G. veiksmų teisinio vertinimo BPK 246 straipsnio prasme darytina atsižvelgus į kasatorių skunde akcentuojamas kitas aplinkybes, kad E. G. sudaryti sandoriai su D. G. ir M. S. buvo įregistruoti juridinių asmenų registre.
10.8. Sprendžiant dėl E. G. kaltės, kaip nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio, pabrėžtina, kad nusikaltimo subjektas turi suvokti savo pareigas ir teises dėl jam patikėto turto ir žinoti, kad už šio turto perleidimą, paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 246 straipsnį, nes dėl to yra įspėtas, kitaip tariant, turi būti nustatytas BK 246 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – kaltininko tiesioginė tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-96/2015, 2K-443-303/2015). Teismai nustatė, kad E. G. buvo žinoma apie priimtą Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartį, kuria areštuota uždraudžiant disponuoti (perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti) 100 procentų, t. y. visos, E. G. priklausančių paprastųjų vardinių UAB „H“ akcijų. Kaip vienintelis bendrovės akcininkas, nuteistasis suprato, kad jos įstatinį kapitalą sudaro 100 vnt., o tai atitinka 100 procentų, akcijų. Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutarties pagrindu antstolio sudarytame turto apraše Nr. (duomenys neskelbtini) buvo aprašytos visos UAB “H“ akcijos, nurodant 100 vnt., su tokia informacija E. G. buvo pasirašytinai supažindintas. Taigi, teismai, atsižvelgę į visas minėtas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis suprato, jog buvo areštuotos ir aprašytos visos (100 procentų) UAB „H“ akcijos, kuriomis uždrausta disponuoti (perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti). Kita vertus, jis perleido papildomai išleistus 4646 vnt. UAB „H“ akcijų, kurios sudarė 97,9 procento visų bendrovės akcijų, tretiesiems asmenims – D. G. ir M. S.. Taigi, teismų sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad E. G. suprato, kad neteisėtai perleidžia areštuotą, aprašytą turtą kitiems asmenims, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kasatoriai skunde nepagrįstai nuteistojo E. G. tiesioginės tyčios nebuvimą padarytuose veiksmuose sieja vien su turto arešto registre įregistruota informacija apie 100 vnt., o ne 100 procentų UAB „H“ akcijų areštą, tuo labiau kad pagal teismų nustatytas aplinkybes ši informacija reikšminga vertinant kitų asmenų, o ne E. G. supratimą apie tai, kiek buvo areštuota bendrovės akcijų. Šiame kontekste būtina pabrėžti ir tai, kad E. G., žinodamas, kad pagal Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nutartį areštas paskirtas 100 procentų UAB „H“ akcijų, t. y. tikrąją taikyto arešto akcijoms apimtį, nutylėjo šią aplinkybę notarei, patvirtinusiai papildomai išleistų „H“ akcijų perleidimo D. G. ir M. S. sandorius.
10.9. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. G. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 246 straipsnio 2 dalis – pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
11. Nukentėjusiojo E. I. atstovas kasaciniame skunde tvirtina, kad teismai netinkamai aiškino BK 182 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į teismų praktikos pateiktus turtinės prievolės išvengimo apgaule požymių išaiškinimus ir nepagrįstai išteisino E. G. pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį.
11.1. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.
11.2. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Išvengti turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą teisės turėtojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-224/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-224/2008">2K-224/2008</a>, 2K-265/2011, 2K-7-304-976/2016).
11.3. Siekiant atriboti civilinius teisinius santykius nuo sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, jog kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014, 2K-526/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-304-976/2016).
11.4. Nagrinėjamoje byloje E. G. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis apgaule savo naudai išvengė didelės – 627 920,00 Lt (181 858,20 Eur) – vertės turtinės prievolės, atsiradusios Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. sprendimu civilinėje byloje priteisus E. I. skolą iš E. G., kai šis po 4646 vnt. papildomų paprastųjų vardinių UAB „H“ akcijų išleidimo 2011 m. lapkričio 7 d. santuokinio turto dalybų sutartimi teismo areštuotas 2346 vnt. akcijų, kurių vertė 234 600 Lt (67 944,86 Eur), perleido sutuoktinei D. G., o 2011 m. lapkričio 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi 2300 vnt. akcijų, kurių vertė 230 000 Lt (66 612,60 Eur), pardavė M. S.. Dėl to E. I. prarado galimybę atgauti skolą.
11.5. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad E. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį aplinkybės iš esmės atitinka jam pareikšto kaltinimo pagal BK 246 straipsnio 2 dalį turinį, tik papildomai inkriminuojamas turtinės prievolės išvengimo apgaule požymis.
11.6. Abiejų instancijų teismai, darydami išvadą, kad minėti E. G. veiksmai negali būti vertinami kaip turtinės prievolės išvengimas apgaule, nurodė, kad nuteistasis sąmoningai nesudarė situacijos, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. E. I. civiline tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu, kad jam iš E. G. būtų priteista skola už sumokėtus pinigus pagal preliminariąją sutartį, ir toks ieškinys buvo patenkintas. Be to, nukentėjusysis kitoje civilinėje byloje užginčijo sandorius, įvykusius tarp E. G. bei D. G. ir M. S. dėl išleistų paprastųjų vardinių UAB „H“ akcijų perleidimo, šie sandoriai teismų buvo pripažinti negaliojančiais, o D. G. ir M. S. perleistos akcijos grąžintos E. G. (taikyta restitucija). Pažymėtina, kad E. I. baudžiamojoje byloje nepareiškė civilinio ieškinio, prašydamas priteisti iš nuteistojo padarytą turtinę žalą dėl galimos nusikalstamos veikos. Taigi, nukentėjusysis pasinaudojo civilinėmis teisinėmis priemonėmis, kad galėtų apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus. Be to, žemesnės instancijos teismai pagrįstai įvertino ir tai, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog E. G. visiškai prarado galimybę įvykdyti turtinę prievolę ir sukūrė būtent tokią situaciją. Šią išvadą patvirtina E. G. elgesys, t. y. nuteistasis nesiėmė veiksmų, dėl kurių be teisėsaugos institucijų pagalbos nebūtų įmanoma surasti jo ar identifikuoti; E. G. savo iniciatyva tarėsi su E. I. atstovais dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau jiems nebuvo priimtinos pasiūlytos sąlygos; nuteistasis kreipėsi į ne vieną kredito įstaigą tam, kad gautų paskolą, iš kurios galėtų grąžinti E. I. priteistą pinigų sumą. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad, net ir perleidus 4646 vnt. papildomų paprastųjų vardinių UAB “H“ akcijų kitiems asmenims, E. G. buvo likę 100 vnt. šios bendrovės akcijų, areštuotas kitas jam priklausantis turtas: automobilis, žemės sklypas, taip pat lėšos, esančios įvairių bankų sąskaitose. Konstatuotina, kad teismai tinkamai aiškino turtinės prievolės išvengimo apgaule požymius, atsižvelgė į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus šios kategorijos bylose ir šiuo aspektu išsamiai įvertino E. G. veiksmus.
11.7. Išnagrinėtos bylos aplinkybės bei surinkti įrodymai patvirtina teismų argumentus ir išvadą, kad E. G. ir E. I. siejantys civiliniai teisiniai santykiai neperaugo į baudžiamuosius, todėl teigti, kad nuteistojo veiksmuose yra BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių, nėra pagrindo. Vien kasatoriaus skundo vertinamojo pobūdžio teiginių, kuriais nesutinkama su teismų pateiktomis išvadomis dėl E. G. elgesio po skolos priteisimo ir jo turtinės padėties, nepakanka pripažinti, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo E. I. atstovo prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl E. G. paskirtos bausmės
12. Nukentėjusiojo E. I. atstovas kasaciniame skunde teigia, kad E. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per švelni, nes teismai netinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, be to, nuteistajam nepagrįstai taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir jam atidėtas paskirtos bausmės vykdymas.
12.1. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Nors nukentėjusiojo atstovo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalies ir 75 straipsnio nuostatas, tačiau netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas grindžiamas ir nesutikimu su faktinių aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui (susijusių su nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, E. G. asmenybe, jo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo), įvertinimu. Taigi, šiuo atveju iš esmės yra ginčijamas teismų atliktas byloje esančių faktinių duomenų vertinimas, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Šiuos klausimus, kaip minėta, nagrinėdamas bylą galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas.
12.2. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija ir viena iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kurioje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu, visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
12.3. BK 246 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas laisvės atėmimas iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. G. už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
12.4. Pagal 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2010">2K-603/2010</a>, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.).
12.5. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas E. G. bausmę, atsižvelgė į nukentėjusiojo atstovo kasaciniame skunde akcentuojamas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai), jos padarymo aplinkybes, kaltės formą ir rūšį (nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia), taip pat į E. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jo asmenybę (anksčiau neteistas, vedęs, dirba) bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir šį savo sprendimą tinkamai motyvavo. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtos bausmės dydžiu, nutartyje pateikė tokio sutikimo argumentus.
12.6. Kasatorius skunde nesutikimą su E. G. paskirta bausme taip pat grindžia tuo, kad teismai neįvertino nukentėjusiojo intereso, kad nuteistasis būtų teisingai nubaustas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisingumo principas, kuriuo vadovaujamasi ir skiriant bausmes, reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas bei siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-567/2006, 2K-451/2012, 2K-315/2013, 2K-213/2014). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, įvertinus visas aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju E. I. interesai būtų labiau užtikrinti, jei E. G. būtų paskirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė už nusikalstamą veiką, kurios padarymas kilęs iš abu asmenis siejusių civilinių (skolinių) teisinių santykių. Tokios išvados nepaneigia kasaciniame skunde akcentuojamas E. G. elgesys civilinės bylos nagrinėjimo metu ir dėl jo atsiradusios neigiamos pasekmės nukentėjusiajam.
12.7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad E. G. bausmė už padarytą nusikalstamą veiką paskirta laikantis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų. Ši bausmė atitinka bausmių tikslus ir nėra pagrindo teigti, kad ji būtų neproporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir todėl neteisinga.
12.8. BK 75 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, teismas ne tik privalo atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet turi įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste. Tokią išvadą teismas gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Kartu pažymėtina tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016). Taigi, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-28/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-28/2013">2K-28/2013</a>, 2K-91/2014, 2K-536/2014).
12.9. Pirmosios instancijos teismas nusprendė atidėti E. G. paskirtos bausmės vykdymą, atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę, jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą įvertino E. G. asmenybę apibūdinančius duomenis (teistumų ir galiojančių administracinių nuobaudų neturėjimą, šeiminę padėtį, darbinę veiklą, teigiamą charakteristiką), taip pat tai, kad nėra duomenų, jog po nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis vėl nusikalto, ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti E. G. atidėjus paskirtos bausmės vykdymą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai teisingai įvertino visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe, išsamiai ir tinkamai motyvavo savo sprendimą taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas. Nukentėjusiojo atstovas kasaciniame skunde teigia, kad E. G. kritiškai nevertina savo elgesio, nepripažino kaltės padaręs nusikalstamą veiką, tačiau BK 75 straipsnio nuostatos nesieja šių aplinkybių su besąlyginiu bausmės vykdymo atidėjimo netaikymu kaltininkui. Be to, tai, kad E. G. ne siekė, kad jo padarytais veiksmais atsiradusios neigiamos pasekmės būtų pašalintos, o teisinėmis priemonėmis civilinėje byloje ginčijo E. I. pareikštą actio Pauliana ieškinį, savaime nereiškia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik nuteistajam realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę. Taigi, teismai, atidėję E. G. paskirtos bausmės vykdymą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam E. I.
13. Nukentėjusiojo E. I. atstovas kasaciniame skunde prašo iš E. G. priteisti atlyginti nukentėjusiam padarytą 25 478 Eur neturtinę žalą.
13.1. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydžio klausimas paprastai yra ne teisės, bet fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą.
13.2. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
13.3. CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013, 2K-38-942/2017). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).
13.4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš E. G. priteista atlyginti nukentėjusiajam E. I. padarytą 2000 Eur neturtinę žalą. Šios instancijos teismo sprendimas dėl tokio priteistino neturtinės žalos dydžio priimtas įvertinus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tarp abiejų asmenų susiklosčiusius santykius, taip pat tai, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo savo pobūdžiu iš esmės buvo kildinamas iš žalos, susijusios su E. G. veiksmais, kurie kaltinamuoju aktu kvalifikuoti kaip sukčiavimas, tačiau dėl šio kaltinimo nuteistasis išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2000 Eur yra pakankama piniginė kompensacija nukentėjusiajam, kuri atitinka nusikalstamos veikos pavojingumą ir nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus, jų mastą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista pinigų suma nukentėjusiajam yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Vien kasatoriaus subjektyvi nuomonė, kad 2000 Eur suma nėra adekvati dvasiniams išgyvenimams, nepatogumams, sukrėtimui ir pažeminimui, kurį patyrė nukentėjusysis dėl areštuoto turto perleidimo, neleidžia teigti, kad teismai netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą byloje.
13.5. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, teisingai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsižvelgdami į byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, todėl įstatymo taikymo aspektu šie klausimai išspręsti nepažeidžiant įstatymų, reguliuojančių žalos atlyginimo santykius.
Dėl nukentėjusiojo turėtų proceso išlaidų kasacinės instancijos teisme
14. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos yra bendros ir bylos procesui kasacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-233/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-233/2011">2K-233/2011</a>, 2K-174/2014, 2K-8-696/2015, 2K-63-648/2016). Bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo E. I. atstovas pateikė sąskaitas už teisinių paslaugų suteikimą (už kasacinio skundo surašymą, susipažinimą su E. G. ir jo gynėjos kasaciniu skundu, pasirengimą teismo posėdžiui ir dalyvavimą jame), prašydamas priteisti jose nurodytas pinigų sumas iš E. G.. Atmetus nukentėjusiojo atstovo kasacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikus galioti žemesnės instancijos teismo sprendimus (nuosprendį ir nutartį) be pakeitimų, prašymą priteisti iš E. G. atlyginti nukentėjusiojo patirtas atstovavimo išlaidas nėra teisinio pagrindo.
15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nenustatyta BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų neperžengiant kasacinių skundų ribų naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.
Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. G. ir jo gynėjos advokatės Sigridos Eglės Šalūgaitės bei nukentėjusiojo E. I. atstovo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Dalia Bajerčiūtė
Artūras Pažarskis
Artūras Ridikas
Alvydas Pikelis
Tomas Šeškauskas
Armanas Abramavičius
