Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-25-942/2018
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01082-2017-2
Procesinio sprendimo kategorija 6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus Jono Griciaus prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą A. L. administracinio teisės pažeidimo bylą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarimu A. L. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį nubaustas 300 Eur bauda už tai, kad, būdamas VšĮ „C A“ direktorius, esant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo redakcija) nurodytiems darbo sutarties požymiams nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbų pradžios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui nepranešęs apie U. Č., J. K., G. R., J. S. (J. S.) ir A. V. (A. V.) darbo pradžią, 2017 m. kovo 11 d., apie 1.30 val., naktiniame klube „P“, esančiame (duomenys neskelbtini), leido šiems asmenims dirbti VšĮ „C A“ naudai jam prižiūrint.
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena A. L. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį nutraukta nesant padaryto administracinio nusižengimo požymių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus J. Griciaus prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.
II. Prašymo atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą argumentai
Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo nutarimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Pareiškėjas prašyme nurodo:
VšĮ „C A“ direktorius A. L., siekdamas nuslėpti darbo santykius, su U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V. pasirašė savanoriškų darbų atlikimo sutartis, kurių pagrindu šie asmenys sutiko be atlygio ir laisva valia atlikti VšĮ „C A“ jiems paskirtus pagalbinius darbus. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažino, kad šiuo atveju savanoriškų darbų atlikimo sutartis pasirašiusių asmenų darbas neatitiko Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies apibrėžtos savanoriškos veiklos sampratos, konstatavo, kad tai nepaneigia fakto, kad asmenų, vadinamų „savanoriais“, darbas yra neatlygintinas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie asmenys sutiko dirbti be atlyginimo ir jo nesitikėjo, todėl toks darbas negali būti pripažintas nelegaliu darbu. Taigi apeliacinės instancijos teismas formuoja praktiką, suteikiančią teisinę galimybę apsimestiniais sandoriais slėpti darbo santykius.
VšĮ „C A“ veikla neatitinka Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo nuostatų, nes pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V. veikla (pinigų rinkimas, apsaugos paslaugos ir rūbų kabinimas už mokestį) buvo nukreipta tenkinti ne VšĮ „C A“ įstatuose nurodytus viešuosius interesus, bet išimtinai komercinio pobūdžio tikslus.
Iš sisteminio Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 4, 6 straipsnių nuostatų dėl savanoriškos veiklos apibrėžties, šios veiklos principų, ūkio subjektų, kuriems suteikta teisė pasitelkti savanorius, aiškinimo matyti, kad savanoriška veikla yra išimtinai susijusi tik su visuomenei naudinga veikla ir neturi nieko bendro su ūkio subjekto komercinio pobūdžio tikslų tenkinimu. Kartu svarbu pažymėti, kad pagal Savanoriškos veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį tik ta veikla, kuri atitinka šiame įstatyme nustatytus savanoriškos veiklos principus ir organizuojama šio įstatymo nustatyta tvarka, nėra laikoma nelegaliu darbu.
Taigi atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V. veikla neatitinka Savanoriškos veiklos įstatyme nurodytų savanoriškos veiklos principų ir buvo organizuota nesilaikant šiame įstatyme nustatytos tvarkos. Tai pripažino ir pirmosios instancijos, ir apeliacinės instancijos teismai, tačiau apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino ir pritaikė Savanoriškos veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius, taip pat neteisingai aiškino ir pritaikė DK 98 straipsnio nuostatas.
Vertinant darbo nelegalumą ir pagal DK 93 (turėtų būti – 98) straipsnį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.), ir pagal nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnį, turi būti nustatomi tokie darbo sutarties požymiai kaip pavaldumas bei nauda asmeniui (darbdaviui) ir atlygintinumas.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, siekiant darbą vertinti kaip nelegalų, reikia nustatyti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius, t. y. kad asmuo pradėjo dirbti realiai, darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių (dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos, asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, asmuo dirba atlygintinai), nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (nutartis administracinėje byloje Nr. N-575-2358/09). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (nutartys administracinėse bylose Nr. N-12-1650/04, AS-05-397/05, N-575-858/2010). Taigi atlygintinumas yra tik vienas iš objektyviųjų požymių visumos.
Nelegalus darbas gali reikštis atvira arba paslėpta forma. Atviro nelegalaus darbo formos atveju dvi šalys susitaria dėl darbo sąlygų ir atlygintinumo, tačiau darbdavys vengia įteisinti darbo santykius (nesudaro rašytinės darbo sutarties, nepraneša VSDFV teritoriniam skyriui). Paslėpto nelegalaus darbo formos atveju abi šalys suinteresuotos įvairiais būdais (tiek neigiant faktą, tiek civilinių teisinių sutarčių pagrindu) nuslėpti darbo santykius. Dėl to, siekdamos išvengti administracinės atsakomybės, abi šalys bando paneigti atlygintinumo faktą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tai, jog byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant nelegaliu darbu (nutartis administracinėje byloje Nr. N-575-3202/11). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: atlyginant pinigais, natūra ar kt. (nutartis administracinėje byloje Nr. N-575-2068/11). Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTg3LTg5NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-87-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-87-895/2015">2AT-87-895/2015</a>).
Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad visi „savanoriai“ faktiškai gaudavo atlyginimą už savo darbą (arbatpinigius), siekusius 2 Eur už valandą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tai, kaip šis atlygis vadinamas – arbatpinigiais, alga, darbo užmokesčiu ar dar kitaip, nagrinėjamuoju atveju reikšmės neturi, nes už atliekamą veiklą visi „savanoriai“ gavo iš anksto nustatyto dydžio, negalėjusio viršyti 2 Eur už valandą, atlygį už jų atliekamas funkcijas.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus J. Griciaus prašymas tenkintinas iš dalies.
Dėl ANK 95 straipsnio 1 dalies taikymo
Esminis pareiškėjo prašymo argumentas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius, neteisingai aiškino ir pritaikė DK 98 straipsnio nuostatas.
Pagal DK 98 straipsnio 1 dalį (2015 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija) nelegalus darbas – tai darbas, atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; 3) darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; 4) darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant atitinkamų DK nuostatų.
Pagal DK 93 straipsnį (2002 m. birželio 4 d. įstatymo redakcija) darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Vadinasi, tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo), sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Kartu nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos kontekste pažymėtina, kad tai, jog darbdavys su dirbančiuoju susitarė, kad už darbą nebus mokama, arba faktiškai už darbą yra nemokama, nepaneigia darbo santykių tarp jų buvimo. Nustatant atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Atlygintinumas gali būti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes galima konstatuoti, kad dirbamas atlygintinas darbas, įvertinant darbo pobūdį, jo trukmę ir pan. Tai, kad byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N575-2068/2011, N575-3202/2011). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią, ir pabrėžiama, kad faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTg3LTg5NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-87-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-87-895/2015">2AT-87-895/2015</a>).
Nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymą savanoriška veikla – tai savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla, kurios sąlygos nustatomos savanorio ir šios veiklos organizatoriaus susitarimu. Savanoriška veikla atliekama vadovaujantis naudos visuomenei ir asmeniui, bendradarbiavimo, įvairovės ir lankstumo principais (2 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnis). Kartu pabrėžtina, kad pagal Savanoriškos veiklos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį nelegaliu darbu nelaikoma tik ta veikla, kuri atitinka šiame įstatyme nustatytus savanoriškos veiklos principus ir organizuojama šio įstatymo nustatyta tvarka.
Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nutarimu A. L. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad, būdamas VšĮ „C A“ direktorius, nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbų pradžios VSDFV teritoriniam skyriui nepranešęs apie U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V. darbo pradžią, leido šiems asmenims dirbti naktiniame klube „P“ VšĮ „C A“ naudai jam prižiūrint. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nagrinėjamu atveju nebuvo darbo santykių požymio – atlygintinumo, konstatavo, kad U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V. „veika negali būti kvalifikuojama kaip nelegalus darbas“, ir administracinio nusižengimo teiseną A. L. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį nutraukė nesant padaryto administracinio nusižengimo požymių.
Taigi esminis klausimas, į kurį reikia atsakyti sprendžiant dėl A. L. atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, yra tas, ar U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V. veikla naktiniame klube „P“ laikytina darbu, kuriam taikomi darbo įstatymai.
Iš administracinio nusižengimo bylos matyti, kad: A. L., kaip VšĮ „C A“ direktorius, su U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V. sudarė savanoriškų darbų atlikimo sutartis, kuriomis jie VšĮ „C A“ įsipareigojo be atlyginimo ir laisva valia atlikti įvairius organizatoriaus VšĮ „C A“ paskirtus pagalbinius, organizavimo ir bendros tvarkos priežiūros darbus renginio metu; U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V. buvo pasiskirstę darbais – U. Č. pardavinėjo apyrankes kaip įėjimo į naktinį klubą „P“ bilietus, J. K. su G. R. dirbo šio klubo rūbinėje, o J. S. ir A. V. atliko apsaugininkų funkcijas jame; už naktiniame klube „P“ parduotas apyrankes gauti pinigai būdavo atiduodami A. L., o už rūbinėje pakabintus drabužius iš žmonių gauti pinigai būdavo dedami į dėžutę ir vėliau po lygiai padalinami U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V.; U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V. atlygis siekdavo 2 Eur už valandą; tuo atveju, jei, U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V. išsidalinus pinigus, pinigų dar likdavo, jų likutis būdavo atiduodamas A. L. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, pripažinę, kad VšĮ „C A“ nesiekė viešosios įstaigos tikslų, taip pat tai, kad pinigų rinkimas, apsauga ir rūbų kabinimas negali būti laikomi viešaisiais interesais, konstatavo, kad U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V. veikla buvo nukreipta tenkinti ne VšĮ „C A“ įstatuose nurodytus viešuosius interesus, o jos komercinius interesus.
Taigi, esant tokioms administracinio nusižengimo byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad U. Č., J. K., G. R. J. S. ir A. V. su VšĮ „C A“ siejo ne civiliniai teisiniai, bet darbo santykiai, nes jie dirbo tenkindami VšĮ „C A“ komercinius interesus, t. y. šios įmonės naudai, prižiūrimi VšĮ „C A“ direktoriaus A. L., kuriam jie atsiskaitė už vakaro metu surinktas lėšas ir, atskaitę nedidelį atlygį sau, perduodavo didžiąją dalį gautų lėšų, taip pat tai, kad darbo santykiai buvo maskuojami su VšĮ „C A“ sudarytomis savanoriškų darbų atlikimo sutartimis, apie šių asmenų darbo pradžią nebuvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui, ir padarė motyvuotą išvadą, kad visi šie požymiai atitinka DK 98 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą nelegalaus darbo sąvoką. Kartu pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atlygį liudytojams renginio svečiai mokėdavo ne savanoriškai už kokybiškai suteiktas paslaugas – šie pinigai buvo komercinės veiklos rezultatas, kurio dalis buvo skirta sumokėti nurodytiems asmenims atlygį. Tai, kaip šis atlygis vadinamas – arbatpinigiais, alga, darbo užmokesčiu ar kitaip, šiuo atveju neturi reikšmės – svarbu yra tai, kad visi nurodyti asmenys už jų atliekamą darbą gavo iš anksto nustatyto dydžio atlygį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad U. Č., J. K., G. R., J. S. ir A. V. „buvo mokamas simbolinis užmokestis“, tačiau nepripažinęs jo darbo užmokesčiu DK 93 straipsnio prasme, nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo darbo santykių požymio – atlygintinumo, ir U. Č., J. K., G. R., J. S., A. V. veiklos nelaikė nelegaliu darbu.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje padarė esminį materialiosios teisės – ANK 95 straipsnio 1 dalies – pažeidimą ir administracinio nusižengimo teiseną A. L. pagal šį ANK nutraukė nepagrįstai. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarimas naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutarimą be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nutarimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarimą be pakeitimų.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Olegas Fedosiukas
Aurelijus Gutauskas
