Baudžiamoji byla Nr. 2K-357-139/2016
Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00647-2014-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2;
1.2.14.1.2.2; 2.1.7.4; 2.1.14
(S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Gintaro Godos ir Vladislovo Ranonio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
išteisintajam N. T. (N. T.),
jo gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,
nukentėjusiajam J. A. (J. A.),
jo atstovei advokatei Daliai Geršanovienei,
vertėjai Loretai Kireilytei,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro, einančio vyriausiojo prokuroro pareigas, Viliaus Paulausko ir nukentėjusiojo J. A. (J. A.) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 22 d. nuosprendžio.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžiu N. T. (N. T.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda. Iš nuteistojo N. T. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. A. priteista 212,43 Eur turtinei ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 240 Eur jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 22 d. nuosprendžiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. N. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo J. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, nukentėjusiojo, jo atstovės, palaikiusių kasacinius skundus ir prašiusių juos patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. T. buvo nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 23 d., apie 00.21 val., (duomenys neskelbtini), s. b. „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), siekdamas pagrobti svetimą turtą, perlipęs per tvorą, įsibrovė į J. A. aptvertą ir vaizdo kamera filmuojamo kiemo teritoriją ir nuo vandens cisternos pagrobė svetimą turtą – J. A. priklausančią vaizdo kamerą (127,43 Eur (440 Lt) vertės, kodas – (duomenys neskelbtini), pavadinimas – E37V kupol, 650tvl, f=2,8-11 mm).
2. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, nes jų nevertino kitų įrodymų kontekste ir neteisingai nustatė įvykio aplinkybes, konstatavo, jog šis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog N. T. įsibrovė į J. A. aptvertą, vaizdo kamera filmuojamo kiemo teritoriją, ir nuo vandens cisternos pagrobė svetimą turtą, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, todėl padarė išvadą, kad šis subjektyvusis požymis nuteistajam inkriminuotas nepagrįstai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį.
3. Kasaciniu skundu Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras, einantis vyriausiojo prokuroro pareigas, Vilius Paulauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 4 dalies, 15 straipsnio, 178 straipsnio 2 dalies nuostatas.
3.2. Kasatorius dėl vagystės objektyviųjų požymių – dalyko ir objekto – nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiajam priklausančios vaizdo kameros nepripažino N. T. svetimu turtu ir nuosprendyje nagrinėjo klausimą dėl N. T. veiksmų atitikimo savavaldžiavimui (BK 294 straipsnio 1 dalis). Kasatorius teigia, kad vagystė priskiriama prie nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, o savavaldžiavimas – nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnyje, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad asmuo jas ginčija arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.
Pasak kasatoriaus, nagrinėjamu atveju nukentėjusysis jokių įsipareigojimų N. T. neturėjo, tarp šių asmenų nebuvo jokio teisinio santykio, ginčo (taip pat ir civilinio teisinio ginčo), susijusio su vaizdo kamera, kurią N. T., įsibrovęs į nukentėjusiojo saugomą teritoriją, paėmė ir užvaldė. Nukentėjusysis jokios tikros nei tariamos N. T. ar kito asmens teisės neginčijo, neatsisakė vykdyti, neatsisakė patenkinti kokių nors N. T. reikalavimų, o N. T. nukentėjusiajam jokių reikalavimų, susijusių su vaizdo kamera, nereiškė, taip pat jis į jokias institucijas dėl neva pažeidžiamų jo teisių (dėl nukentėjusiojo naudojamos filmavimo kameros) iki paimdamas ir pasisavindamas minėtą kamerą nesikreipė.
3.3. Kasatorius dėl subjektyviojo požymio tikslo teigia, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius (BK 2 straipsnio 4 dalis). Ir tikslas, ir motyvas yra fakultatyvūs nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir jie yra būtini tik tada, kai yra aprašyti straipsnio dispozicijoje. BK 178 straipsnyje nei tikslas, nei motyvas nėra aprašyti, todėl nei tikslas, nei motyvas neįeina į vagystės sudėties požymių visumą ir neturi reikšmės kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį. Dėl to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad N. T. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, kurie būtini asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes N. T. neturėjo tikslo pagrobti nukentėjusiajam priklausančią vaizdo kamerą.
3.4. Kasaciniame skunde pažymima ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai nurodė, kad kaltės turinys turi būti atskleistas per BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, numatančias kaltės turinį tyčinėse nusikalstamose veikose, kurių sudėtis yra formali. BK 178 straipsnyje numatytos vagystės sudėtis yra materialioji, todėl subjektyvusis požymis tyčia pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog turtas yra svetimas, ir nori jį neatlygintinai užvaldyti bei taip padaryti turtinę žalą to turto savininkui ar teisėtam valdytojui. Duomenys apie asmens psichinį santykį su veikos objektyviaisiais požymiais nustatomi ne tik iš to asmens parodymų, bet ir objektyvių aplinkybių, vertinant, ar to asmens parodymai atitinka nustatytas objektyvias aplinkybes. Anot kasatoriaus, teismas, vertindamas N. T. veikos subjektyviuosius požymius, nepagrįstai kai kuriems įrodymams suteikė prioritetą, nevertino jų kitų įrodymų kontekste, ir vien tik N. T. parodymų pagrindu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Šie esminiai pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.
3.4.1. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, nenustatydamas N. T. kaltės, išimtinai vadovavosi tik jo parodymais, nevertino jų kartu su kitais įrodymais. Kasatorius nesutinka su teismo išvadomis, kad N. T. neturėjo tikslo pagrobti nukentėjusiajam priklausančios vaizdo kameros, o norėjo tik užkirsti kelią ilgą laiką besitęsiančiam jo sklypo teritorijos ir jame esančio turto stebėjimui, ir teigia, kad teismas visiškai nevertino objektyvių aplinkybių, jog N. T. įsibrovė ir nuo cisternos nuėmė vaizdo stebėjimo kamerą nakties metu, netyrė vaizdo įrašo, iš kurio matyti, kad N. T., artėdamas prie kameros, dengėsi veidą, visiškai priartėjęs prie jos, ranka uždengė vaizdą fiksuojančią kameros dalį, nesiaiškino, pro kur N. T. pateko į nukentėjusiojo saugomą teritoriją. Pasak kasatoriaus, tai, kad N. T. į nukentėjusiojo sklypo teritoriją pateko per tvorą iš sklypo galinės pusės, taip siekdamas būti nepastebėtas, patvirtina, kad jis vykdė slaptą turto grobimą, o ne realizavo tariamą savo teisę. Teismas neanalizavo, kaip N. T. elgėsi patekęs į nukentėjusiojo teritoriją tuo metu, kai ėmė šią kamerą, ar veikos darymo metu N. T. suvokė, kur yra kaupiama grobiama kamera fiksuojama informacija, t. y. kad ji kaupiama ne pačioje kameroje, o kitame įrenginyje, ir kad jam pagrobus kamerą ja fiksuotas vaizdas bus išsaugotas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šios aplinkybės patvirtina, jog N. T., paimdamas kamerą, stengėsi būti nepastebėtas, ir tai paneigia jo versiją, kad jis sąmoningai prieš kamerą rodė savo veidą, norėdamas būti pastebėtas. Be to, teismas, tikėdamas N. T. versija, kad kamerą paėmė dėl to, jog norėjo užkirsti kelią jo sklypo teritorijos ir jame esančio turto stebėjimui, nevertino nukentėjusiojo parodymų, kad kamerą jis įsigijo 2014 m. balandžio 1 d., o 2014 m. balandžio 24 d. pastebėjo, kad jos nebėra. Kamera nebuvo nukreipta į N. T. nuosavybės teisėmis priklausančio sklypo pusę ir tai paneigia, kad N. T. sklypo teritorija ir jame esantis turtas buvo stebimas ilgą laiko tarpą. Kasatorius pažymi, kad teismas nevertino to, jog N. T., iki paimdamas kamerą, nereiškė nukentėjusiajam jokių reikalavimų, kad šis kamerą nuimtų, pasuktų ar pan., į jokias ikiteisminio tyrimo ar teismines įstaigas dėl neva jo pažeidinėjamų teisių nesikreipė. Taip pat teismas nesiaiškino kratos darymo aplinkybių, kad kratos pirmą kartą pas N. T. sodo namelyje atlikti nepavyko, nes N. T. pareigūnų neįleido, tuo pat metu buvo atliekami procesiniai veiksmai dviejuose tyrimuose ir N. T. pareigūnams pateikė tik tą kamerą, kurią jie nurodė turintys įrodymų, kad ją pagrobė. Krata buvo atlikta praėjus trims mėnesiams po kameros dingimo ir per tą laiką N. T. nei nukentėjusiajam, nei kitiems asmenims neatskleidė, kad būtent jis paėmė kamerą. Nors N. T. nuo kameros pagrobimo iki to momento, kol kamera iš jo buvo paimta kratos metu, su pareiškimais buvo kreipęsis į policijos įstaigą, tačiau šiuose pareiškimuose visiškai neužsiminė apie tai, kad jis pasiėmė kaimynui priklausančią vaizdo kamerą, taip pat nenurodė ir to, kad nukentėjusysis pažeidžia jo teises.
3.4.2. Kasatorius teigia, kad aplinkybės, jog tarp N. T. ir J. A. nebuvo jokių ginčų dėl vaizdo kameros, kamera nebuvo nukreipta į N. T. sklypo pusę, patvirtina, kad nebuvo jokios N. T. tikros ar tariamos teisės. Tai, kad jis kamerą nuėmė tamsiu paros metu, į sklypą patekęs iš sklypo galinės pusės, dengdamas veidą, ir, priėjęs prie kameros, ranka dengė kameros vaizdą fiksuojančią dalį, patvirtina, kad N. T. suvokė, jog neteisėtai patenka į saugomą teritoriją ir grobia svetimą turtą, į kurį jis neturi jokių teisių, o tai, kad niekam nepranešė paėmęs vaizdo kamerą ir toliau su J. A. jokių ginčų dėl neva neteisėto filmavimo nesprendė, patvirtina, kad N. T. norėjo kamerą neatlygintinai užvaldyti ir kartu padaryti turtinę žalą J. A..
3.4.3. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įvertino, kad N. T. veikos subjektyvusis požymis kaltė atitinka savavaldžiavimo kaltės turinį. Savavaldžiavimas BK 294 straipsnio 1 dalyje aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), todėl inkriminuojant savavaldžiavimą, būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Iš N. T. elgesio iki vaizdo kameros paėmimo, jos paėmimo metu ir po to, kai jis paėmė kamerą, kasatoriaus manymu, darytina išvada, kad N. T. nesuvokė savo veiksmų kaip savavališkų, o suprato, kad grobiamas turtas jam yra svetimas. Dėl to N. T. veika atitinka ne savavaldžiavimo, o vagystės sudėties požymius.
3.5. Kasatorius, atsižvelgdamas į tai, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. T. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai tenkino nukentėjusiojo ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei jo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo.
3.6. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas vaizdo kameros, t. y. daikto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimą, nepagrįstai vadovavosi BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis ir ją nusprendė grąžinti nukentėjusiajam. BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad daiktai, kurie yra menkaverčiai, yra sunaikinami arba atiduodami suinteresuotiems asmenims. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apžiūrint daiktinį įrodymą, liudytojas A. G. nurodė, kad trūksta vienos tvirtinimo detalės, be jos kameros sumontuoti neįmanoma, be to, laidas, einantis nuo kameros, yra nupjautas arba nurautas. Nukentėjusysis nurodė, kad, kai kamera jam buvo grąžinta, jos nebebuvo galima sumontuoti. Dėl to, anot kasatoriaus, kamera nebegali būti naudojama pagal jos tiesioginę paskirtį, ji laikytina menkaverčiu daiktu ir turi būti sunaikinta, kaip tai ir pagrįstai padarė pirmosios instancijos teismas.
4. Kasaciniu skundu nukentėjusysis J. A. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
4.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 178 straipsnio 2 dalies nuostatas.
4.2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl N. T. išteisinimo prieštarauja teisingumo, teisėtumo, protingumo principams, nes visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei surinktų rašytinių įrodymų, išteisinamasis nuosprendis pagrįstas tik N. T. parodymais. Kasatorius dėsto faktines aplinkybes ir pažymi, kad N. T. tikslą pavogti kamerą rodo tai, kad jis ją pavogė naktį, o ne dieną. Be to, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, N. T. ne sąmoningai parodė savo veidą kamerai, o buvo nufilmuotas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. T. savanoriškai atidavė kamerą, nepagrįsta, nes ji iš jo buvo paimta kratos metu. Kasatorius, neigdamas N. T. motyvą nuplėšti kamerą dėl privataus gyvenimo apsaugos, atkreipia dėmesį ir į tai, kad vaizdo kamera buvo sumontuota apsisaugoti nuo vagysčių, ji filmuoja tik jo (nukentėjusiojo) teritoriją (kiemą, vartelius, ūkinį pastatą, tvorą), kaimyno N. T. nei teritorijos, nei namo, nei kiemo nefiksuoja (tik antrą planą, t. y. mažą dalelę vaizdo).
4.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad N. T. veiksmai atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, nes N. T., grobdamas kamerą, suvokė, kad veikia prieš jo (nukentėjusiojo) valią, nes tai darė tyčia naktį, kai jo nebuvo namie, kad, perlipdamas per tvorą, pateko į svetimą teritoriją, žinojo, kad kamera nuosavybės teise priklauso nukentėjusiajam. Kasatorius taip pat teigia, kad N. T. veiksmuose nėra savavaldžiavimo požymių, nes savavaldžiavimas inkriminuojamas tada, kai kaltininkas, paimdamas svetimą turtą, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, mano, jog atsiima savo turtą, arba yra įsitikinęs, kad veikia vykdydamas kito asmens turtines teises.
5. Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro, einančio vyriausiojo prokuroro pareigas, V. Paulausko ir nukentėjusiojo J. A. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto subjektyviojo požymio – kaltės ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo
6. Kasatoriai kasaciniuose skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – 178 straipsnio 2 dalį – ir padarė esminius BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimus, tačiau iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu padarytas teismo išvadas. Kasatoriai, tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis, iš esmės kasaciniuose skunduose kelia tuos pačius klausimus, todėl dėl šių abiejuose kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų pasisakoma bendrai.
7. Teisėjų kolegija pažymi, kad surinktų įrodymų ištyrimas, jų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis, 376 straipsnio 1 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, nagrinėjami tik baudžiamojo įstatymo taikymo bei baudžiamojo proceso įstatymo laikymosi aspektais.
8. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje N. T. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas N. T. pripažino kaltu ir nuteisė už tai, kad jis įsibrovė į nukentėjusiojo aptvertą ir vaizdo kamera filmuojamo kiemo teritoriją ir nuo vandens cisternos pagrobė svetimą nukentėjusiajam priklausančią vaizdo kamerą, o apeliacinės instancijos teismas jį išteisino, nenustatęs, kad N. T. turėjo tikslą pagrobti svetimą kamerą, t. y. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismai, priimdami priešingus sprendimus, vadovavosi tais pačiais baudžiamosios bylos proceso metu gautais įrodymais. Skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo ir N. T. kaltės suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.
9. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje yra aktualus kaltės, kaip vagystės subjektyviojo požymio, aiškinimo klausimas, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai dėl šios aplinkybės padarė skirtingas išvadas.
10. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Taigi, vagystė – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinas svetimo turto užvaldymas pasisavinimo tikslu.
Nustatant kvalifikuotos vagystės sudėtį, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius veikos požymius. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl, apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį turi būti vadovaujamasi BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, ir turi būti konstatuojama, kad, grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokė, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą, siekė pagrobti svetimą turtą.
11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, išteisintasis N. T. neneigė, kad tai jis paėmė nukentėjusiajam (kaimynui) priklausančią vaizdo kamerą, tačiau tvirtino, kad sumanymo pagrobti svetimą kamerą jis neturėjo, tai padarė, siekdamas nutraukti jo teritorijos stebėjimą ir privataus gyvenimo pažeidinėjimą; su kaimynu jau seniai konfliktuoja ir nesutaria.
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
13. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
14. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl tyčios požymio N. T. veiksmuose buvimo, t. y. kad jis turėjo tikslą ir norėjo pagrobti nukentėjusiajam priklausančią vaizdo kamerą, padarė formaliai, jos tinkamai nemotyvuodamas. Šis teismas kaltinamojo paaiškinimus, kad jis neturėjo tikslo pagrobti kamerą, įvertino kaip jo paties poziciją ir savo veiksmų interpretaciją ir nurodė, kad teismui nekyla abejonių dėl kaltinamojo veiksmų atitikties BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytiems objektyviesiems ir subjektyviesiems nusikalstamos veikos požymiams. Daugiau argumentų, kaip pasireiškė N. T. tyčia pagrobti vaizdo kamerą, nuosprendyje nepateikta. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas priešingą išvadą, t. y. dėl tyčios kaltinamojo veiksmuose nebuvimo, pagrindė, atsižvelgęs į, visų pirma, paties kaltinamojo prisipažinimą nuo pat pradžių, kad tai jis paėmė vaizdo kamerą, kad ji laikoma jo namuose ir jos pareikalavus, ji bus grąžinta; antra, į nuoseklius jo paaiškinimus, kuriam tikslui taip jis padarė (kad nebūtų stebima jam, t. y. kaltinamajam, priklausanti teritorija); trečia, į tai, kad kaltinamasis prieš nuimdamas kamerą sąmoningai parodė savo veidą vaizdo stebėjimo kameros stebėjimo lauke tam, kad būtų žinoma, kas ją paėmė ir kur jos reikėtų ieškoti; ketvirta, į tai, kad, atvykus policijos pareigūnams į N. T. namus daryti kratą, jis savo noru pareigūnams atidavė vaizdo kamerą. Paminėtina ir tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nagrinėjo klausimą dėl N. T. veiksmų vertinimo pagal BK 294 straipsnį (savavaldžiavimas), tačiau padarė išvadas, kad tokie N. T. veiksmai neatitinka ir savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje, sudėties – didelės žalos – požymio, nes nukentėjusiajam padaryta 127,43 Eur (440 Lt) žala negali būti vertinama kaip didelė.
15. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas dėl tyčios požymio N. T. veiksmuose (ne)buvimo ir tuo pagrindu dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, bylos aplinkybes teisingai įvertino apeliacinės instancijos teismas. Bylos medžiaga ir apeliacinės instancijos teismo minėtos nustatytos aplinkybės patvirtina, kad N. T. vaizdo kamerą paėmė, bet ja nesinaudojo, jos niekam neperleido, nepaslėpė, ir tai leidžia daryti išvadą, kad jis neturėjo tikslo jos pasisavinti. Šiame kontekste pažymėtina, kad vagystė kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreipta į svetimo turto užvaldymą, tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo ir yra susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip pagrįstai teigiama prokuroro kasaciniame skunde, tikslas ir motyvas nėra šios nusikalstamos veikos būtinieji požymiai, tačiau būtent tai padeda suvokti tam tikrų asmens veiksmų motyvus bei tikslus ir taip atskleisti jo tyčios turinį, taip pat pagal šiuos požymius vagystė atskiriama nuo kitų neteisėtų veiksmų su svetimu turtu. Vagystės atveju kaltė pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog turtas yra svetimas, nori jį neatlygintinai užvaldyti ir numato, kad dėl tokių jo veiksmų turto savininkui bus padaryta žala. Taigi, esminis veikos požymis, nulemiantis šios veikos priskyrimą prie nusikalstamų veikų nuosavybei, yra būtent svetimo turto pagrobimas. Byloje nustatyta, kad vaizdo kamerą paėmė kaltinamasis, to niekas neginčija, tą pripažįsta ir pats kaltinamasis. Tačiau byloje nenustatyta, kad kaltinamojo tikslas buvo svetimo turto užvaldymas, priešingai, iš nustatytų aplinkybių matyti, kad jo siekis, paimant nukentėjusiojo (kaimyno) vaizdo kamerą, buvo nutraukti nukentėjusiojo veiksmus, t. y. jo (kaltinamojo) teritorijos stebėjimą ir privataus gyvenimo fiksavimą minėta vaizdo kamera. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad išteisintasis ir nukentėjusysis ilgą laiką konfliktuoja ir nesutaria, įvykis, dėl kurio buvo kaltinamas N. T., buvo nulemtas šio besitęsiančio konflikto. Visos šios aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad N. T. psichinio santykio su veiksmais pagrindas buvo svetimo turto pagrobimas.
16. Taigi, aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų ir kad pagal byloje nustatytas ir išteisinamajame teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog N. T. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymių, yra teisinga ir pagrįsta, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta.
Dėl proceso išlaidų
17. Nukentėjusysis prašo priteisti jo turėtas išlaidas – 600 Eur – advokatui už kasacinio skundo surašymą.
18. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau, šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-377/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-377/2009">2K-377/2009</a>).
19. Ši baudžiamoji byla nagrinėta kasacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka pagal prokuroro ir nukentėjusiojo kasacinius skundus. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė kasacinius skundus atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo N. T. išteisintas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos (BK 178 straipsnio 2 dalis), palikti galioti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, priteisti iš išteisintojo nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokatui už kasacinio skundo surašymą nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro, einančio vyriausiojo prokuroro pareigas, Viliaus Paulausko ir nukentėjusiojo J. A. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Gintaras Goda
Vladislovas Ranonis
