A. L. pagal BK 149 str. 2 d., 150 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-317-303/2016

Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00163-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.1;

1.1.8.13;

2.1.7.4;

2.1.16.1.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Godos ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui,

nuteistajam G. S., jo gynėjai advokatei Elenai Žilėnienei,

nuteistojo A. L. gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,

neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. ir nuteistojo A. L. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

panaikintas Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – A. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 7 d. iki 2009 m. vasario 14 d. ir nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. Iš A. L. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. T. (buvusi pavardė – B.) priteista 2896 Eur neturtinei žalai atlyginti. 12 000 Lt (3475,44 Eur) užstatas, D. L. sumokėtas į Kauno miesto apylinkės prokuratūros depozitinę sąskaitą, perduotas valstybei;

pakeistas Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendis: G. S. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, galutinę subendrintą bausmę G. S. paskiriant laisvės atėmimą ketveriems metams. Taip pat pakeista Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistojo R. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu G. S. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2009 m. vasario 26 iki 2009 m. vasario 28 d. ir suėmimo laikas nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Solidariai iš R. P. ir G. S. priteista 20 000 Lt (5792,40 Eur) nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. T. neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendis ir G. S. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. T. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos paliktas nenagrinėtas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi panaikintas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu A. L. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. T. civilinis ieškinys atmestas.

Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 30 d. nutartimi baudžiamosios bylos, kuriose priimti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. ir 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžiai, buvo sujungtos ir išnagrinėtos apeliacine tvarka, priimant skundžiamą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo G. S. ir jo gynėjos, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo A. L. gynėjo, prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo G. S. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo A. L. gynėjo kasacinį skundą tenkinti iš dalies – įskaitant į A. L. paskirtą bausmę suėmimo Šiaurės Airijoje laiką nuo 2014 m. vasario 15 d. iki 2014 m. gegužės 13 d., paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. G. S. ir A. L. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su R. P., išžagino ir seksualiai prievartavo nukentėjusiąją I. T. šiomis aplinkybėmis: 2009 m. vasario 7 d., laikotarpiu nuo 8.00 iki 13.00 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją I. T., neišleido jos iš užrakinto buto, vertė ją prisipažinti padarius nebūtą nusikaltimą – neva pavogus A. L. priklausančius 200 Lt, taip pat naudojo prieš ją psichologinį smurtą: A. L. grasinant sužaloti peiliu, jei ji mėgins bėgti, suduoti smūgius į pilvo sritį, jei ji mėgins priešintis, R. P. grasinant, kad už tariamai dingusius pinigus ji „turės atidirbti“, leidžiant suprasti, kad ji turės lytiškai santykiauti su bute esančiais asmenimis, taip sukeliant nukentėjusiosios baimę patirti fizinį smurtą ir atimant galimybę priešintis, R. P. jėga nuplėšus I. T. apatinius drabužius, jis vieną kartą patenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja oraliniu būdu prieš jos valią, po to G. S. jėga nusivedė I. T. į kambarį, kur vieną kartą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią; tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, pasinaudodami atimta galimybe nukentėjusiajai I. T. priešintis, jai esant kambaryje, R. P. dar kartą tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios valią, o A. L. vieną kartą lytiškai santykiavo su I. T. prieš jos valią.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis G. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 1 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus, pažeidė teisę į teisingą ir nešališką teismą, teisę į gynybą, vadovavosi neleistinais įrodymais ir netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, todėl paskyrė neteisingą ir per griežtą bausmę.

2.2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kodėl atmetė nuteistojo parodymus apie jo lytinius santykius su E. B. (o ne nukentėjusiąja) 2009 m. vasario 5 d. A. L. priklausančiame bute ir šiuos jo parodymus patvirtinančius apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos E. B. parodymus; taigi teismas buvo neobjektyvus, nepašalino visų abejonių ir prieštaravimų, tinkamai nemotyvavo savo sprendimo, nepasisakė dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

2.3. Abiejų instancijų teismai kasatoriaus kaltumą grindė neleistinais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalys). Pasak kasatoriaus, kratos, poėmio protokolai ir apžiūros protokolas, kuriame nenurodyta, kad iš įvykio vietos (buto) buvo paimta servetėlė, kuria teismai rėmėsi kaip įrodymu, neatitinka BPK 91, 92, 95, 96 straipsnių ir 207 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Atsižvelgiant į tai ir kad liudytoja tyrėja A. S. nepamena visų įvykio vietos apžiūros aplinkybių, teismai servetėlę privalėjo pripažinti niekiu ir neleistinu įrodymu, bet to nepadarė, atitinkamai nebuvo galima remtis ir specialisto išvada Nr. S 182/09(01) „Dėl popierinės servetėlės atlikto tyrimo“.

2.4. Anot kasatoriaus, teismai nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė patenkinti nuteistojo R. P. prašymą iškviesti į teismo posėdį ir apklausti ikiteisminį tyrimą kontroliavusį prokurorą E. B., kuris galėjo paaiškinti svarbias bylos aplinkybes (kodėl ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kodėl buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas). Kasatorius pažymi, kad kiekvienas kaltinamas asmuo turi teisę apklausti teisme liudytojus, teismai apklausė policijos pareigūnus, tačiau atsisakė apklausti prokurorą, todėl pažeidė teisę į gynybą ir parodė šališkumą.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tik formaliai ir neobjektyviai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 2 dalies normas, nesilaikė BK 54 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2, 5, 6 punktų reikalavimų dėl kaltės formos ir rūšies, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formos ir rūšies vertinimo. Kasatoriui pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį paskirtų bausmių griežtumas palyginus su kitiems nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, jų veiksmais aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis A. L. buvo nusikaltimo iniciatorius, grasino nukentėjusiajai peiliu ir pan., todėl pagal kaltės rūšį ir formą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį jo veiksmai buvo daug pavojingesni nei tariami kasatoriaus veiksmai, tačiau, nepaisant to, nuteistajam A. L. galutinė subendrinta bausmė paskirta tik šešiais mėnesiais griežtesnė nei kasatoriui. Nuteistojo R. P. veiksmai pagal kaltės rūšį ir pavojingumo laipsnį taip pat daug pavojingesni už kasatoriaus, nes jis lytinės prievartos veiksmus prieš nukentėjusiąją atliko kelis kartus, tačiau teismas R. P. paskyrė tokią pačią kaip ir kasatoriui bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams, be to, dar pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėjo. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, akcentavo, kad kasatorius praeityje teistas, teistumas išnykęs, tačiau vertino, kad tai apibūdina kasatorių kaip asmenį, linkusį daryti nusikalstamas veikas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad BK 97 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog teistumui išnykus asmenys laikomi neteisti, o vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04NS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-85/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-85/2008">2K-P-85/2008</a>), net negalima teigti, kad jis anksčiau buvo padaręs nusikalstamą veiką.

3. Nuteistojo A. L. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį, kuria A. L. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį, ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendį.

3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal bylos aplinkybes nustatydamas A. L. skirtinos bausmės trukmę ir paskirdamas ją atlikti pataisos namuose, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, todėl paskyrė neteisingą ir per griežtą bausmę.

3.2. Nors parinkdamas nuteistajam bausmę, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. L. laikomas neteistu, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad 2000 m. Lenkijos Respublikoje jis buvo teistas už nelegalų sienos kirtimą ir dokumentų klastojimą, o Vokietijos Federacinėje Respublikoje – už išžaginimą, padarytą 1998 m. liepos 8 d., t. y. už analogišką nusikaltimą, o tai, pasak teismo, A. L. apibūdina kaip asmenį, linkusį daryti tokio pobūdžio veikas ir pavojingą visuomenei. Kasatorius pažymi, kad abi nusikalstamos veikos, už kurias A. L. nuteistas apeliacinės instancijos teismo, padarytos 2009 m. vasario 7 d., todėl šių veikų padarymo metu dar negaliojo BK 97 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias atsižvelgiama ne tik į Lietuvos Respublikoje priimtus ir įsiteisėjusius apkaltinamuosius nuosprendžius, bet ir į Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtus nuosprendžius (šios nuostatos įsigaliojo tik 2014 m. kovo 21 d.). Taigi teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą ir pažeidė BK 54 straipsnio nuostatas, kurios įpareigoja skiriant bausmę atsižvelgti į kaltininko asmenybę. Nurodyti bausmės skyrimo motyvai nesiderina ir su kitomis BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytomis bausmių parinkimo taisyklėmis, nes prieš šešiolika metų buvęs asmens nuteisimo faktas už prieš aštuoniolika metų padarytą nusikaltimą nepatvirtina, kad tas žmogus linkęs daryti panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Dar daugiau nuo teismo nustatytų nusikalstamų veikų įvykdymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo septyneri metai ir nenustatyta, kad per šį laikotarpį A. L. būtų padaręs kokį nors nusikaltimą. Tai, anot kasatoriaus, rodo, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktų nuostatos nebeaktualios.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas, kodėl A. L. reikia skirti griežčiausią iš visų bendrininkų laisvės atėmimo bausmę, nuosprendyje nurodė, kad jis buvo nusikaltimų iniciatorius. Tai reiškia, kad teismas, pagal BK 54 straipsnį skirdamas bausmę, privalėdamas atsižvelgti į asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (BK 25, 24 straipsniai), pasirinko baudžiamajame įstatyme nenumatytą motyvą, todėl pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Be to, nors teismas pripažino A. L. nusikaltimų iniciatoriumi, tačiau kitos teismo nustatytos aplinkybės rodo, jog nuteistasis savo draugus į butą pakvietė ne todėl, kad nukentėjusioji būtų žaginama ar seksualiai prievartaujama, o dėl to, kad ji, nuteistojo įsitikinimu, pavogė 200 Lt. Iš nuosprendžio matyti, kad ne A. L., o kitas asmuo, pasinaudojęs tuo, kad nukentėjusioji buvo apkaltinta pasisavinusi A. L. pinigus, ėmė rodyti iniciatyvą tenkinti lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią. Pagal nuosprendį A. L. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja paskutinis. Apie mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį byloja ir didelis pačios nukentėjusiosios neatsargumas, apie kurį teismas nurodė spręsdamas dėl civilinio ieškinio.

3.4. Teismas, paskirdamas A. L. galutinę ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra griežčiausia lyginant su kitiems nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, pažeidė bausmės teisingumo ir individualizavimo principus, nes parinko bausmę, kuri nėra adekvati tam, ką, anot teismo, atliko A. L. Jo vaidmuo niekuo neišsiskyrė iš kitų nuteistųjų, priešingai, kaip rašoma nuosprendyje, jis vieną kartą ir paskutinis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja. Be to, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusioji I. T. parodė, kad po visko ji su A. L. ne tik atsigėrė arbatos, bet ir susitaikė, nes jis jos atsiprašė, o ji jam atleido, drauge važiavo į kavinę valgyti, pirko vaistų ir jis nuvežė ją pas draugę. Kaip minėta, A. L. pakvietė kitus asmenis atvažiuoti į jo butą ne dėl to, kad jie panaudotų seksualinę prievartą prieš nukentėjusiąją, bet todėl, kad, jo manymu, nukentėjusioji pavogė iš jo pinigus. Teismas kitą asmenį, kuris pirmas seksualiai prievartavo nukentėjusiąją ir tai darė du kartus, nuteisė laisvės atėmimu ketveriems metams, atidėdamas šios bausmės vykdymą dvejiems metams. Kasatoriaus manymu, šis faktas dar kartą parodo, kad skiriant bausmę A. L. buvo pažeistos BK bendrosios dalies normos. Būtent BK 41 ir 54 straipsnių pažeidimai lėmė tai, kad nuteistajam buvo paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė, viršijanti ketverių metų ribą, nors pagal teismo nustatytas aplinkybes buvo visos prielaidos nuteisti jį laisvės atėmimu ne ilgesniam nei ketveri metai laisvės atėmimo terminui ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. A. L. inkriminuotos veikos priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai. Apeliacinės instancijos teismo požiūris į šias veikas leidžia manyti, kad jų sunkumas nėra kliūtis taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir kad ketveri metai laisvės atėmimo nėra pernelyg švelni bausmė. Taigi, laikantis teisingumo principo, nebūtų nusižengta BK bendrosios dalies normoms, jeigu A. L. būtų paskirta laisvės atėmimo bausmė, neviršijanti ketverių metų. Tokiu atveju A. L. padarytos nusikalstamos veikos ir už jas paskirta bausmė atitiktų BK 75 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio. Nuo nusikalstamų veikų praėjęs laiko tarpas ir faktas, kad po to A. L. nebuvo pažeidęs įstatymų reikalavimų, yra pakankamas pagrindas manyti, jog A. L. atveju bausmei keliami tikslai galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo atlikimo.

3.5. Taip pat kasatorius teigia, kad šioje byloje teismas į A. L. paskirtą bausmę įskaičiavo tik tą laikotarpį, kada jis buvo kalinamas Lietuvos Respublikoje, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis buvo suimtas ir užsienyje. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nutartimi kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti A. L. pakeista į suėmimą. Remdamasi šia nutartimi, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2012 m. kovo 27 d. išdavė Europos arešto orderį, kurį vykdant 2014 m. vasario 15 d. A. L. buvo sulaikytas Šiaurės Airijoje ir kalinamas ten iki 2014 m. gegužės 13 d., kol tą pačią dieną buvo atgabentas į Lietuvos Respubliką ir čia sulaikytas, po to ir suimtas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, neįskaičiavęs į A. L. paskirtą bausmę kardomojo kalinimo Šiaurės Airijoje nuo 2014 m. vasario 15 d. iki gegužės 13 d., netinkamai pritaikė BK 66 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių, kasatoriaus vertinimu, negali pakeisti BPK 127 straipsnio 10 dalis. Netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nepaneigia ir tai, kad kardomąjį kalinimą į bausmės atlikimo laiką galima įskaičiuoti BPK 361 straipsnyje nustatyta tvarka.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas perduoti valstybei D. L. į Kauno miesto apylinkės prokuratūros depozitinę sąskaitą sumokėtus kaip užstatas 3475,44 Eur, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Ikiteisminio tyrimo metu 2009 m. vasario 13 d. prokuroro nutarimu A. L. buvo paskirta kardomoji priemonė – 12 000 Lt (3475,44 Eur) užstatas. 2010 m. kovo 8 d. prokuroro nutarimu A. L. paskirta dar viena kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Teisminio nagrinėjimo metu A. L. neatvykus į du iš eilės teismo posėdžius, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nutartimi kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas buvo pakeista į suėmimą, tačiau šia nutartimi kitos kardomosios priemonės – užstato – klausimas nebuvo sprendžiamas, t. y. 12 000 Lt valstybei neperduota. Be to, ši nutartis nebuvo skundžiama. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad ši kardomoji priemonė liko galioti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroro paduotame apeliaciniame skunde taip pat nebuvo pasisakyta dėl D. L. sumokėtų pinigų perdavimo valstybei. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsprendė klausimą, kurio sprendimas iš esmės priskirtas tam teismui, kuris konstatuoja kardomosios priemonės sąlygų pažeidimą ir kuris nusprendžia dėl to paskirti kitą kardomąją priemonę (BPK 133 straipsnio 4, 5 dalys), taip pat pablogino nuteistojo padėtį (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

3.7. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė BPK 20 straipsnio taikymo klaidų, pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią teismas nuosprendį turi grįsti ne prielaidomis, o įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir mano, kad tinkamai juos vertino pirmosios instancijos teismas. Šis teismas padarė išvadas ne remdamasis pavieniais faktiniais duomenimis, bet jų visuma, juos išanalizavo, palygino tarpusavyje ir nurodė motyvus, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais grindė savo išvadas. Teismas nurodė priežastis, kodėl nukentėjusios parodymai nepatikimi (jie prieštaringi, nenuoširdūs, paneigti liudytojų E. P., E. ir E. G., specialisto išvadomis, neatitinka faktinių bylos aplinkybių). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas be detalios ir išsamios įrodymų analizės deklaratyviai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo kritiškai vertino nukentėjusiosios parodymus ir visai netyrė A. L. parodymų, kuriuos neva paneigia byloje surinkti įrodymai. Teismas ne visus įrodymus tyrė ir vertino įrodymų visumos kontekste, neatsižvelgė į tai, kad įtariamasis apskritai neturi procesinės pareigos duoti parodymų, o nukentėjusioji privalo duoti tik teisingus parodymus, priešingu atveju gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, sureikšmino įtariamojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nors, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, jie gali būti panaudoti tik byloje esantiems įrodymams patikrinti. Pagal teismų praktiką asmenų parodymai įrodymais laikomi tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-592/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-592/2010">2K-592/2010</a>, 2K-106-693/2016). Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad po prievartinių lytinių santykių dalis sperminio skysčio ištekėjo iš nukentėjusiosios lytinių organų ir liko ant sofos, paremta prielaida. Teismas nenustatė, kad pati nukentėjusioji būtų nurodžiusi tokias aplinkybes, be to, teismas apskritai nekonstatavo, kur A. L. išžagino nukentėjusiąją. Darydamas išvadą, kad byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji siektų nepagrįstai apkaltinti asmenį nusikalstamos veikos padarymu, teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji byloje pareiškė labai didelį ieškinį, o tai patvirtina jos turtinius interesus. Spręsdamas apie penkių vyrų sukurtą grėsmingą situaciją, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad kaltinami ir teisiami buvo ne penki, bet trys vyrai. Tai, kad teismas įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvada, jog bute buvo apribota I. T. laisvė. Visi trys nuteistieji ir nesuinteresuoti liudytojai E. bei E. G. patvirtino, kad buto durys nebuvo užrakintos, jas buvo galima nesunkiai atidaryti ir išeiti, tačiau teismas be pagrindo nesirėmė šiais parodymais. Liudytojų E. bei E. G. parodymų vertinimas kitų įrodymų kontekste leidžia manyti, kad jų pasakojimai nepaneigti kita objektyvia informacija, todėl teismas negalėjo kritiškai juos vertinti. Be to, tvirtinimas, kad šių liudytojų parodymai šališki ir kad liudytojai yra suinteresuoti ne tik padėti A. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės, bet ir patys siekia jos išvengti, nesiderina nei su šių asmenų procesine padėtimi, nei su visa įrodomąją bylos medžiaga, o teismo teiginys, kad jais vadovaujamasi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, prieštarauja tam, kaip iš tikrųjų teismas juos vertino. Apibendrindamas kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai.

3.8. Dėl nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį kasatorius nurodo, kad iš apeliacinės instancijos teismo nustatomosios dalies matyti, jog teismas nenustatė, kad A. L. pats būtų seksualiai prievartavęs I. T., taip pat nenustatė, kurioje vietoje jis išžagino nukentėjusiąją ir kokias poveikio priemones panaudojo, kad galėtų atlikti prievartinius lytinius santykius. Pasak kasatoriaus, apkaltinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės leidžia galvoti, kad tiek grasinimas peiliu, tiek neleidimas nukentėjusiajai išeiti iš buto, tiek draugų kvietimas siejasi tik su dingusiais pinigais. Netgi R. P. grasinimas nukentėjusiajai atidirbti susijęs su dingusiais A. L. pinigais. Taigi nurodyti grasinimai ir veiksmai buvo panaudoti ne todėl, kad sudarytų grėsmę keliančią situaciją, kuria pasinaudojus atsirastų galimybė išžaginti nukentėjusiąją, bet dėl, A. L. manymu, įvykdytos jo pinigų vagystės. Kasatoriaus teigimu, teismas nenustatė, kad visiems susirinkus bute buvo susitarta bendromis pastangomis išžaginti nukentėjusiąją. Nors teismas nustatė, kad R. P., pasinaudojęs penkių vyrų buvimu sukurta grėsminga situacija, tame kambaryje seksualiai prievartavo nukentėjusiąją I. T., tačiau iš esmės nepaneigė nei paties A. L., nei pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad A. L. dėl girtumo užmigo ir nematė, kas vyksta bute. Kita vertus, tokius R. P. veiksmus galima laikyti išėjimu už susitarimo ribų ir pasinaudojimu susidariusia situacija be A. L. žinios ir pritarimo, nes jo pastangos buvo nukreiptos ne į seksualinių poreikių tenkinimą, bet į pinigų atgavimą. Be to, teismo nuoroda, kad ne trys, bet penki vyrai kėlė nukentėjusiajai grėsmę, nors kaltais pripažinti tik trys iš jų, nesiderina su kaltininkų skaičiumi ir prieštarauja paties teismo nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog apkaltinus nukentėjusiąją pinigų vagyste, į butą, kuriame ji buvo su A. L., buvo iškviesti dar keturi vyrai, o iki jų atvykimo prieš nukentėjusiąją jau buvo vartojamas psichologinis smurtas – ji buvo neišleista iš buto, iš jos prievarta atimtas mobiliojo ryšio telefonas, buvo grasinama panaudoti peilį, fizinį smurtą, į butą atvykus keturiems vyrams psichologinis smurtas tęsėsi, nes buvo liepiama atidirbti už neva pavogtus pinigus, garsiai svarstoma, ar „teptis į nukentėjusiąją rankas“ dėl dingusių pinigų, kalbama, kad nukentėjusiąją reikėtų įdėti į bagažinę ir išvežti į mišką. Kasatorius teigia, kad šios teismo nustatytos aplinkybės parodo, kad A. L. tyčia buvo nukreipta ne į nukentėjusiosios seksualinį išnaudojimą BK 149 straipsnio 2 dalies ir 150 straipsnio 2 dalies prasme, bet į norą paveikti ją, kad ši grąžintų pinigus, kad jis nepasinaudojo palaužta moters valia, pats nevartojo baudžiamuosiuose įstatymuose išvardytų poveikio priemonių, kad palaužtų nukentėjusiosios valią priešintis ir galėtų atlikti prievartinius lytinius santykius arba padėtų tai padaryti kitiems asmenims.

4. Nuteistojo G. S. kasacinis skundas atmestinas, nuteistojo A. L. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo nuteisiant A. L. ir G. S. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį

5. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnis). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai: 1) kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; 2) nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 4) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; 5) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-310-942/2016).

5.1. Teisės taikymo aspektu patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, tokio pobūdžio BPK 20 straipsnio ar kitų su įrodinėjimu baudžiamajame procese susijusių nuostatų esminių pažeidimų apeliacinės instancijos teismui sprendžiant dėl nuteistųjų A. L. ir G. S. kaltumo padarius BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas nenustatyta.

5.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys ir forma atitinka jam keliamus BPK nustatytus reikalavimus. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų G. S. ir R. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo šie nuteistieji buvo nuteisti pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį, bei prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. išteisintas dėl tų pačių nusikalstamų veikų padarymo neįrodžius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas. Atsakydamas į visų apeliacinių skundų argumentus, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (dėl nuteistojo G. S.) atliktu įrodymų vertinimu, taip pat nurodė aplinkybes, kurias nustatė šis teismas, įrodymus, kurie buvo pagrindas išteisintąjį A. L. pripažinti kaltu ir jį nuteisti, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio (dėl A. L.) įrodymus. Priešingai nei argumentuojama nuteistojo A. L. gynėjo kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 329 straipsnio 2 punkto pagrindu, nurodė pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas, pagrindžiančias esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų padarymą (baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų neištyrimą, nuosprendžio pagrindimą įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, selektyvų bylos duomenų vertinimą, neatsižvelgiant į jų visumą, nepašalintus įrodymų prieštaravimus ir kt.). Nors A. L. ir G. S. neigia padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje, tačiau jų kaltumas įrodytas byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma: nuosekliais nukentėjusiosios I. T. parodymais, juos patvirtinančiais liudytojų P. B., A. S., iš dalies E. P. parodymais, ikiteisminio tyrimo pareigūnų R. K., A. K. (S.), D. Ž., S. Z. parodymais, kurie po įvykio bendravo su seksualinę prievartą patyrusia nukentėjusiąja ir matė jos emocinę būklę, rašytiniais bylos įrodymais – akistatų, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros, asmens parodymo atpažinti protokolais, specialisto išvadomis, specialisto J. Vėlavičiaus paaiškinimais, I. T. mobiliojo ryšio telefono išklotinėmis ir kita rašytine bylos medžiaga. Nuosprendyje šie faktiniai bylos duomenys įvertinti kaip įrodymų visuma, įsitikinus kiekvieno iš jų patikimumu, t. y. patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais, palyginus juos tarpusavyje, įvertinus jų atitikimą įstatymų reikalavimams, nuoseklumą bei pašalinus iškilusius prieštaravimus. Spręsdamas A. L. bei G. S. kaltumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kodėl kritiškai vertino liudytojų E. ir E. G., E. P. ir A. S. parodymus (dėl jų nenuoseklumo, neatitikimo bylos aplinkybėms, suinteresuotumo bylos baigtimi ir pan.) ir motyvavo, kodėl remiasi tik ta jų parodymų dalimi, kuri atitinka kitus (patikimus) bylos įrodymus. Priešingai nei teigiama nuteistojo G. S. kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios I. T., 2009 m. birželio 18 d. specialisto išvadą Nr. S182/09, nuteistojo G. S. ir liudytojos E. B. parodymus, nurodė motyvus, kodėl atmeta pastarųjų parodymus, kuriais buvo siekiama paneigti nukentėjusiosios I. T. parodymus apie G. S. lytinį santykiavimą su nukentėjusiąja prieš jos valią. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat atsakyta į nuteistojo G. S. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl galimų pažeidimų įvykio vietos apžiūros (atliktos A. L. bute) metu, paneigiant iškeltas abejones dėl servetėlės, kaip įrodymo, patikimumo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip nei pirmosios instancijos teismas arba kasatoriai vertino įrodymus, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02MjkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-629/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-629/2006">2K-7-629/2006</a>, 2K-429/2010). Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrinama, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinis teismas įrodymų iš naujo netiria, byloje surinktų įrodymų nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nors nagrinėjamoje byloje kasaciniais skundais skundžiamos bendrosios įrodymų pripažinimo, ištyrimo ir vertinimo nuostatos, įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, tačiau argumentai, kuriais grindžiami šie pažeidimai, neatitinka apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, yra deklaratyvūs ir išreiškia kasatorių nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo motyvuotomis išvadomis, todėl esminių BPK pažeidimų nepagrindžia. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tinkamai, nepažeisdamas BPK įtvirtintų reikalavimų, įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.

5.3. Nuteistasis G. S. taip pat nepagrįstai teigia, kad, teismams atsisakius apklausti vieną iš ikiteisminį tyrimą kontroliavusių prokurorų – E. B., buvo pažeista teisė į gynybą ir parodytas teismų šališkumas. Pagal BPK 270 straipsnį pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir, išsiaiškinęs, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotą nutartį. Tų pačių reikalavimų privalo laikytis ir apeliacinės instancijos teismas (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Teismas gali atmesti bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus tik tais atvejais, kai prašoma išaiškinti aplinkybes, kurios jau nustatytos surinktoje bylos medžiagoje, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės bylai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjgyLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-682/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-682/2007">2K-682/2007</a>, 2K–388/2011, 2K–356/2011). Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, apsvarstę R. P. gynėjo ir nuteistojo A. L. prašymus dėl buvusio prokuroro E. B. iškvietimo ir jo apklausos teisme, juos išsprendė priimdami motyvuotas protokolines nutartis (t. 7, b. l. 80, 81, t. 11, b. l. 2), todėl BPK 270 straipsnio ir 324 straipsnio 2 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Vien tai, kad šie prašymai buvo atmesti, nėra pagrindas pripažinti, jog nuteistųjų gynybos teisės buvo pažeistos.

Dėl BK 149 straipsnio 2 dalies ir 150 straipsnio 2 dalies taikymo

6. Nuteistojo A. L. gynėjo kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje nenustatytas nuteistųjų susitarimas padaryti BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, teismo nuosprendyje nurodyti grasinimai ir kiti veiksmai buvo panaudoti ne siekiant išžaginti ar seksualiai prievartauti nukentėjusiąją, o dėl nukentėjusiosios įvykdytos A. L. priklausiusių pinigų vagystės, be to, A. L. netenkino lytinės aistros su nukentėjusiąja oraliniu būdu, todėl pagal BK 150 straipsnio 2 dalį neturi atsakyti.

6.1. Bylos duomenimis, G. S. ir A. L. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su R. P., išžagino ir seksualiai prievartavo nukentėjusiąją I. T.

6.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje išžaginimo, padaryto bendrininkų grupe (BK 149 straipsnio 2 dalis), vykdytoju pripažįstamas toks asmuo, kuris: 1) naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju; 2) naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo; 3) nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai su juo santykiavo. Taigi nustačius kelių asmenų bendrą tyčią išžaginti žmogų, šios veikos vykdytoju pripažįstamas asmuo, visiškai ar tik iš dalies realizavęs šios nusikalstamos veikos sudėtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-643/2012, 2K-348/2012, 2K-199/2013, 2K-129/2014). Tokie patys kriterijai taikomi pripažįstant bendravykdytojais ir dėl seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnio 2 dalyje).

6.3. Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad nuteistasis A. L. būtų tenkinęs savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja oraliniu būdu pats, tačiau konstatavo, kad tą darė kitas nusikaltimų bendrininkas R. P. po to, kai nuteistasis A. L., turėdamas bendrą tyčią su kitais nusikaltimų vykdytojais išžaginti nukentėjusiąją ir tenkinti lytinę aistrą, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir atimdamas galimybę nukentėjusiajai I. T. priešintis, palaužė jos pasipriešinimą. Tokia veika atitinka BK 150 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Pagal byloje nustatytas aplinkybes susitarimas išžaginti ir seksualiai prievartauti buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, o būdai, kuriais padarytos šios veikos, – grasinimu panaudoti fizinį smurtą bei atėmimu galimybės priešintis, t. y. nukentėjusioji buvo neišleista iš buto, buvo verčiama prisipažinti padariusi nebūtą nusikaltimą (pavogusi A. L. priklausančius pinigus), jai buvo grasinama peiliu, sumušti, nuo jos prievarta buvo nuplėšti rūbai, reikalaujama „atidirbti“, leidžiant suprasti, kad ji turės lytiškai santykiauti su bute esančiais asmenimis. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes A. L. padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį.

Dėl nuteistiesiems G. S. ir A. L. paskirtų bausmių

7. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2010">2K-603/2010</a>, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 61 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Taigi BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTExLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-511/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-511/2010">2K-511/2010</a>, 2K-194/2011, 2K-95/2014, 2K-238-139/2015, 2K-48-303/2016).

7.1. Nuteistojo G. S. ir nuteistojo A. L. gynėjo kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5, 6 punktų, 61 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo ir 75 straipsnio nuostatų netaikymo esant tam pagrindui nepagrįsti.

7.2. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į visas nuteistiesiems G. S. ir A. L. skirtinų bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54, 61, 75 straipsnių nuostatas. Tiek BK 149 straipsnio 2 dalies, tiek 150 straipsnio 2 dalies sankcijose numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas: BK 149 straipsnio 2 dalyje – iki dešimties metų, 150 straipsnio 2 dalyje – iki aštuonerių metų.

7.3. Nustatydamas konkrečios laisvės atėmimo bausmės dydį nuteistajam G. S., apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų G. S. bausmei individualizuoti, vertinimo, be kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, atsižvelgė į tai, kad G. S. padarė du sunkius tyčinius nusikaltimus, į jo elgesį prieš ir po šių nusikalstamų veikų padarymo (t. y. į tai, kad kasatorius praeityje jau buvo teistas laisvės atėmimu už analogiškos nusikalstamos veikos (1961 m. BK 118 straipsnio 3 dalis) padarymą, nors šis teistumas išnykęs ir kasatorius laikomas neteistu; taip pat į tai, kad 2014 m. liepos 28 d. jis buvo nuteistas laisvės atėmimu Švedijos Karalystėje už 2012 m. birželio 4 d. padarytą nusikaltimą – neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu turint tikslą jas platinti). Ir nors, kaip teisingai nurodoma nuteistojo G. S. kasaciniame skunde, ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis (pavyzdžiui, kai asmuo už anksčiau padarytą nusikaltimą buvo nuteistas, bet teistumas yra išnykęs ar panaikintas) praranda savo teisinę reikšmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04NS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-85/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-85/2008">2K-P-85/2008</a>), tačiau toks asmens teisinis statusas sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo nedraudžia teismui atsižvelgti, be kita ko, ir į kaltininko praeityje padarytus nusikaltimus, kaip į aplinkybę, charakterizuojančią jo asmenybę, kuri leidžia spręsti apie nuteistojo vertybines orientacijas, polinkį daryti nusikalstamas veikas ir pan. Taigi, priešingai nei teigiama nuteistojo G. S. kasaciniame skunde, teismai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos negatyvius motyvus, tinkamai įvertino kasatoriaus asmenybę ir paskyrė jam baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei straipsnių, pagal kuriuos jis nuteistas, sankcijose numatytas laisvės atėmimo vidurkis.

7.4. Taip pat nepagrįsti ir neatitinka bylos medžiagos A. L. gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kad šiam nuteistajam paskirta bausmė nėra adekvati tam, ką, anot teismo, padarė nuteistasis A. L. Iš bylos medžiagos matyti, kad būtent A. L. naudojo intensyviausią psichologinį smurtą prieš nukentėjusiąją – neišleido jos iš užrakinto buto, grasino peiliu, sumušti, taip pat jo iniciatyva į butą buvo pakviesti kiti asmenys, panaudoję prieš nukentėjusiąją seksualinę prievartą. Todėl tai, kad teismas, vertindamas A. L., kaip bendrininko, dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį ir detaliau aptardamas jo vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, nurodė, kad jis buvo nusikaltimų iniciatorius, netinkamo BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo nereiškia. Be kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė į veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo A. L. asmenybę apibūdinančias, kitas bylos aplinkybes (kaip, pavyzdžiui, į tai, kad A. L. 2000 m. buvo du kartus, taip pat ir už išžaginimą, teistas laisvės atėmimu užsienio valstybių teismų) ir motyvuotai A. L. nustatė kiek griežtesnes nei kitiems nuteistiesiems bausmes, kita vertus, jos taip pat yra mažesnės, nei straipsnių, už kuriuos A. L. nuteistas, sankcijų vidurkis. Tai, kad BK 97 straipsnio 1 dalies nuostatos, įpareigojančios sprendžiant asmens teistumo klausimą atsižvelgti ne tik į įsiteisėjusius Lietuvos Respublikos, bet ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės (taip pat ir ne Europos Sąjungos valstybėje narės, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu gauta informacija) teismo priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius, buvo priimtos 2014 m. kovo 13 d. (įsigaliojo 2014 m. kovo 25 d.), t. y. po A. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nėra kliūtis teismui skiriant bausmę atsižvelgti ir į kitas, įstatyme nenumatytas aplinkybes (pvz., į buvusius teistumus užsienio valstybėse), kurios padeda įvertinti nuteistojo asmenybę, juolab kad nusikaltimo pavojingumo pobūdis ir laipsnis priklauso ir nuo kaltininko asmenybės.

7.5. Nuteistojo G. S., taip pat nuteistojo A. L. gynėjo kasaciniuose skunduose netinkamas BK nuostatų dėl bausmės skyrimo taikymas, be kita ko, argumentuojamas ir lyginant asmeniškai šiems ir kitiems nuteistiesiems paskirtas bausmes. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas negali skirti už tą pačią veiką vienodos bausmės asmeniui, kuris charakterizuojamas teigiamai, nusikaltimą padarė atsitiktinai ar nepalankiai susiklosčius situacijai, ir asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką dėl susiformavusios neigiamos asmenybės orientacijos. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistiesiems parinktus laisvės atėmimo bausmių dydžius – G. S. ir R. P. mažesnius, taip pat laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnis) R. P., o A. L. kiek didesnį – šioje byloje nulėmė jų vaidmuo darant nusikaltimus ir asmenybių charakteristikos.

7.6. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindų taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti A. L. paskirtos bausmės vykdymą, nenustatyta: nors A. L. nuteistas už sunkių nusikalstamų veikų padarymą, dėl kurių taip pat galima atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau paskirta galutinė subendrinta bausmė (laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams) viršija įstatyme numatytą ketverių metų laisvės atėmimo ribą.

7.7. Taigi darytina išvada, kad tiek BK 54, 61, 75 straipsnių taikymo prasme, tiek palyginus atskiriems nuteistiesiems paskirtas bausmes, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nuteistiesiems G. S. ir A. L. buvo paskirtos neteisingos bausmės.

Dėl BK 66 straipsnio taikymo

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę (BK 66 straipsnio 1 dalis). BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be sprendimų dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės, priverčiamosios medicinos priemonės, turi būti nurodytas ir sprendimas dėl suėmimo įskaitymo į bausmės laiką, kai yra tam pagrindas. Vadinasi, teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo į bausmę įskaityti šio asmens toje baudžiamojoje byloje paskirto kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką. Laikinas sulaikymas (BPK 140 straipsnis) savo pobūdžiu prilygsta kardomajam kalinimui (suėmimui), todėl, nors BK ir BPK tiesiogiai nėra nustatyta, į paskirtą bausmę turi būti įskaitomas ne tik kardomojo kalinimo (suėmimo) (BK 66 straipsnis), bet ir laikino sulaikymo laikas, vieną kardomojo kalinimo (laikino sulaikymo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2006, 2K–408/2012). Pažymėtina, kad šios nuostatos turi būti taikomos ir pagal Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui, jei jis iki perdavimo Lietuvos Respublikai buvo suimtas (sulaikytas) užsienio valstybėje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-681/2006).

8.1. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2012 m. kovo 27 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros arešto orderis dėl A. L., kurį vykdant 2014 m. vasario 15 d. A. L. buvo sulaikytas Šiaurės Airijoje ir ten kalinamas iki 2014 m. gegužės 13 d., kai buvo perduotas Lietuvos Respublikai. Iš Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad į A. L. paskirtą galutinę subendrintą ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 7 d. iki 2009 m. vasario 14 d. ir nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., t. y. laikotarpis, kai A. L. buvo sulaikytas ir suimtas Lietuvos Respublikoje, tačiau neįskaitytas laikotarpis, kai A. L. buvo kalinamas Šiaurės Airijoje, – nuo 2014 m. vasario 15 d. iki 2014 m. gegužės 13 d. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir formuojamą teismų praktiką, ši klaida taisytina keičiant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį – į A. L. paskirtos bausmės laiką įskaitant visą jam taikytą kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką.

Dėl kardomosios priemonės – užstato (BPK 133 straipsnis)

9. Nuteistojo A. L. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas perduoti valstybei D. L. kaip užstatą sumokėtus 12 000 Lt (3475,44 Eur), nepagrįstai išsprendė klausimą, kuris jam nepriskirtinas, be to, pablogino nuteistojo padėtį, nes dėl to nebuvo paduotas prokuroro skundas (BPK 320 straipsnio 4 dalis), nepagrįsti.

9.1. Bylos duomenimis, 2009 m. vasario 13 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu A. L. buvo paskirta kardomoji priemonė – užstatas, kaip užstato davėja nurodyta A. L. žmona D. L. Laikantis BPK 133 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, įtariamajam A. L. buvo išaiškinta pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir kad jis pasižada šią pareigą vykdyti; A. L. ir užstato davėja D. L. pasirašytinai įspėti, kad, įtariamajam nevykdant šios pareigos, užstatas pereis valstybei; be to, nutarime pažymėta, kad užstato davėja sumokėjo nustatyto dydžio piniginę įmoką, pridėtas tai patvirtinantis įmokos dokumentas (kvitas). 2010 m. kovo 8 d. Kauno apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu A. L. paskirta dar viena kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš jo gyvenamosios vietos be prokuroro ar teismo leidimo. A. L. vengiant atvykti į teisiamuosius posėdžius nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nutartimi kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – pakeista į griežtesnę – suėmimą ir paskelbta A. L. paieška, tačiau kitos kardomosios priemonės – užstato – klausimas šia teismo nutartimi neišspręstas.

9.2. Vadovaujantis BPK 133 straipsnio 5 dalimi, jei įtariamasis pažeidžia kardomąją priemonę – užstatą, jam gali būti paskirta kita kardomoji priemonė, o užstatas pereina valstybei; dėl to, kad kaip užstatas sumokėta piniginė įmoka pereina valstybei, priimamas nutarimas ar nutartis arba tai pažymima nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant aptartai byloje susidariusiai faktinei situacijai, kai nagrinėjant bylą teisme buvo aiškiai pažeistos kardomosios priemonės – užstato – sąlygos, tačiau nei teismo nutartimi, nei pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje sprendimas dėl šios procesinės prievartos priemonės nebuvo priimtas, apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai ir nepažeisdamas BPK 133 straipsnio 5 dalies reikalavimų išsprendė šį klausimą. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama nuteistojo A. L. gynėjo kasaciniame skunde, pagal BPK 133 straipsnio 5 dalį nedraudžiama dėl užstato perėjimo valstybei nuspręsti priimant nuosprendį, šį sprendimą fiksuojant rezoliucinėje nuosprendžio dalyje (BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 331 straipsnio 1 dalis).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (BPK 106 straipsnis)

10. Valstybės garantuojamos teisės pagalbos tarnyba pateikė 2016 m. spalio 3 d. pažymą Nr. (2.16) NTP-7-10450, kurioje prašoma priteisti valstybei iš nuteistojo G. S. 92,64 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjos advokatės Elenos Žilėnienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą šiam nuteistajam nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme.

10.1. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016).

10.2. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo G. S. ir nuteistojo A. L. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinius skundus. Nuteistasis G. S. pageidavo dalyvauti teismo posėdyje, pats gynėjo nepasirinko ir prašė jį paskirti. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis G. S. atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose ir siekiant įgyvendinti jo teisę į gynybą, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kurios koordinatorės sprendimu nuteistajam G. S. buvo parinkta advokatė E. Žilėnienė, kuri atstovavo nuteistąjį nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija iš dalies patenkino nuteistojo A. L. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinį skundą, o nuteistojo G. S. atmetė.

10.3. Esant šioms aplinkybėms ir atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis G. S. atlieka bausmę pataisos namuose, be gynėjo pagalbos jo teisės nebūtų tinkamai ginamos, pagal BPK 51 straipsnio 2 dalį gynėjo dalyvavimas byloje buvo būtinas, siekiant užtikrinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo teisę į gynybą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su jo teise į gynybą, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

11. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais, 106 straipsniu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. S. kasacinį skundą atmesti.

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, nuteistajam A. L. į paskirtą subendrintą ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę įskaityti visą jo laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką – nuo 2009 m. vasario 7 d. iki 2009 m. vasario 14 d. ir nuo 2014 m. vasario 15 d. iki 2015 m. balandžio 30 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti valstybei iš nuteistojo G. S. 92,64 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Gintaras Goda

Audronė Kartanienė