T. Z. pagal BK 24 str. 4 d., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-319-693/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00046-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2.;

1.2.18.10;

1.2.19.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nuosprendžio ir nuteistojo T. Z. gynėjo advokato Roberto Skėrio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu nuteisti:

L. L. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, pagal 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą, laisvės atėmimo bausmės vykdydamas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąją per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą ir per šešis mėnesius atlyginti padarytą neturtinę žalą;

T. Z. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams, pagal 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, pagal 228 straipsnio 1 dalį (dėl veikos susijusios su 855 500 Lt (247 769,93 Eur) pajumi) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, pagal 228 straipsnio 1 dalį (dėl veikos, susijusios su 144 500 Lt (41 850,09 Eur) pajumi) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 300 straipsnio 3 dalį (dėl veikos, susijusios su 855 500 Lt (247 769,93 Eur) pajumi) laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pagal 300 straipsnio 3 dalį (dėl veikos, susijusios su 144 500 Lt (41 850,09 Eur) pajumi) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą, laisvės atėmimo bausmės vykdydamas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą ar mokslą, per šešis mėnesius atlyginti neturtinę žalą.

Iš L. L. ir T. Z. nukentėjusiajam G. M. priteista 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat G. M. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas spręsti civilinio proceso tvarka.

Skundžiamas ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta L. L. ir T. Z. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) pajaus), jie padarė veikdami bendrininkų grupe.

Pakeista nuosprendžio dalis, kuria subendrintos L. L. paskirtos bausmės ir, pritaikius BK 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 1 punktą, jai paskirtos bausmės pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu ir už šias nusikalstamas veikas paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta jai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.

Pakeista ir nuosprendžio dalis, kuria T. Z. veikos dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) ir 144 500 Lt (41 850,09 Eur) pajų, kiekviena pirmosios instancijos teismo kvalifikuotos iš sutapties pagal BK 300 straipsnio 3 dalį bei 228 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuotos kaip viena tęstinė veika į BK 300 straipsnio 3 dalį bei 228 straipsnio 1 dalį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės: pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – devynių mėnesių; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, T. Z. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 228 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir už jas paskirta subendrinta laisvės atėmimo vieneriems metams keturiems mėnesiams bausmė. Pritaikius BK 63 straipsnio 4 dalį, paskirta subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams septyniems mėnesiams.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais L. L. ir T. Z. nuteisti už tai, kad sukčiavimo būdu kito asmens naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, kad klastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, taip fiziniam asmeniui padarydami didelės žalos, be to, abu piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir apgaulingai tvarkė apskaitą, o būtent:

L. L. organizavo ir vadovavo sukčiavimui bei tikro dokumento suklastojimui ir panaudojimui, o T. Z. atliko vykdytojo veiksmus, be to, tais pačiais veiksmais abu piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. L. L., nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2012 m. vasario 20 d. būdama kredito unijos „K“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), juridinis adresas: (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. rugsėjo 24 d. pavadinimas „S“, po šios datos – kredito unija „K“) (toliau – kredito unija) administracijos vadovė, o nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. sausio 10 d. dar ir šios kredito unijos valdybos pirmininkė, veikdama šios kredito unijos naudai kartu su šios kredito unijos administracijos vadovo pavaduotoju T. Z., kuris juo tapo nuo 2011 m. lapkričio 21 d., o nuo 2012 m. vasario 10 d. administracijos vadovo pavaduotoju – ekonomikos skyriaus vadovu, nuo 2012 m. kovo 5 d. ekonomikos skyriaus vadovu, nuo 2012 m. gegužės 14 d. administracijos vadovu, nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2013 m. vasario 8 d. ekonomikos skyriaus vadovu, o nuo 2012 m. sausio 10 d. dar ir kredito unijos valdybos pirmininku, einamų pareigų pagrindu būdami atsakingi už kredito unijos veiklą, be to, savo darbe privalėdami vadovautis kredito unijos įstatais, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymu, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais kredito unijos veiklą, t. y. būdami valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes suvokdami, kad kredito unijos priežiūros institucijai pateiktinose ataskaitose kapitalo pakankamumo ir likvidumo rodikliai neatitiks, o bus mažesni už kredito unijos priežiūros institucijos Lietuvos banko nustatytą minimalų normatyvą, siekdami apgaule kredito unijos naudai įgyti svetimą turtą ir taip apgaule padidinti kredito unijos pajinį kapitalą, žinomai melagingus duomenis įtraukti į kredito unijos priežiūros institucijai teikiamas ataskaitas, taip apgaule išvengiant neigiamų pasekmių kredito unijai ir jiems asmeniškai, kaip kredito unijos darbuotojams, L. L. 2011 m. gruodžio 28 d. ar keliomis dienomis anksčiau, tačiau ne ankščiau nei 2011 m. spalio 1 d., kredito unijos patalpose, esančiose Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis nurodė kredito unijos darbuotojams susisiekti su kredito unijos nariu G. M. ir šį asmenį pakviesti į kredito uniją, tą darbuotojai jos nurodymu ir padarė. Po to ji nurodė T. Z. šiam asmeniui galbūt kartu su kitais dokumentais pateikti pasirašyti kredito unijos darbuotojų paruoštą prašymą dėl terminuoto indėlio nutraukimo, kuriame G. M. tariamai prašė nutraukti terminuoto indėlio sutartį Nr. 55607 bei prašymą dėl pajinio įnašo papildymo, kuriame G. M. tariamai prašė leisti jam papildyti pajaus dalį 855 500 Lt (247 769,93 Eur), nors ir suvokė, kad G. M. valia yra kitokia, o šis asmuo su kredito unija ketino sudaryti indėlio sandorį, o ne įsigyti pajų. L. L. suorganizavus susitikimą su kredito unijos nariu G. M. T. Z. kredito unijos patalpose 2011 m. gruodžio 28 d., veikdamas jos nurodymu, kartu su kitais dokumentais, G. M. paaiškinęs, kad kredito unija padidins palūkanas už G. M. turimus indėlius, pateikė pasirašyti kredito unijos darbuotojų paruoštą prašymą dėl terminuoto indėlio nutraukimo, kuriame G. M. prašė nutraukti terminuoto indėlio sutartį Nr. 55607 bei prašymą dėl pajinio įnašo papildymo, kuriame G. M. tariamai prašė leisti jam papildyti pajaus dalį 855 500 Lt (247 769,93 Eur), nors ir suvokė, kad G. M. valia yra kitokia, o šis asmuo su kredito unija ketina sudaryti tokio paties dydžio indėlio sandorį, o ne įsigyti pajų. G. M., nesupratęs jam pateiktų dokumentų reikšmės ir turinio, suklaidintas apgaulės, pasitikėdamas T. Z. ir L. L., manydamas, jog šiais ir kitais jam pateiktais pasirašyti dokumentais įforminamas jo ir kredito unijos sudaromas indėlio 855 500 Lt (247 769,93 Eur) sandoris, T. Z. pateiktus dokumentus pasirašė. Po to, T. Z., G. M. pasirašytus prašymus pateikė kredito unijos klientų aptarnavimo specialistei K. R., nuo jos sąmoningai nuslėpęs tikrąsias dokumentų pasirašymo aplinkybes, ir nurodė pagal šiuos dokumentus nutraukti 2011 m. liepos 18 d. sudarytą terminuoto indėlio sutartį su G. M., o grąžinus lėšas į G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitą Nr. 20-0016133, atlikti mokėjimo pavedimą iš G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. 20-0016133 į pajaus sąskaitą Nr. 10-0016121; tą kredito unijos klientų aptarnavimo specialistė K. R., nežinodama tikrųjų aplinkybių, ir padarė – 2011 m. gruodžio 28 d. nutraukė 2011 m. liepos 18 d. sudarytą terminuoto indėlio sutartį su G. M. ir grąžinusi lėšas į G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitą Nr. 20-0016133, iš G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. 20-0016133 į pajaus sąskaitą Nr. 10-0016121 atliko 855 500 Lt (247 769,93 Eur) mokėjimo pavedimą ir perdavė G. M. prašymą kredito unijos valdybai nagrinėti. Tą pačią dieną kredito unijos patalpose L. L. kartu su kitais valdybos nariais – tikrųjų aplinkybių nežinančiomis A. B. ir G. R. – išnagrinėjo G. M. prašymą ir priėmė sprendimą leisti G. M. įsigyti papildomą 855 500 Lt (247 769,93 Eur) pajų. Tęsdami nusikalstamą veiką, L. L. ir T. Z., siekdamas nuslėpti daromą nusikaltimą ir G. M. pateikti dokumentus, tariamai patvirtinančius kredito unijos įsipareigojimus jam išmokėti palūkanas už jo turimą 855 500 Lt (247 769,93 Eur) indėlį, tą pačią dieną, t. y. 2011 m. gruodžio 28 d. kredito unijos patalpose, T. Z. kredito unijos vardu paruošus paprastąjį 11 122,15 Lt (3221,2 Eur) vekselį, kuriuo kredito unija besąlygiškai įsipareigojo G. M. sumokėti 11 122,15 Lt (3221,2 Eur) iki 2012 m. kovo 30 d., šį dokumentą patvirtino pats ir pateikė pasirašyti administracijos vadovei L. L. L. L., suprasdama šio dokumento surašymo tikrąsias aplinkybes ir tikslą, paprastąjį vekselį patvirtino savo, kaip kredito unijos administracijos vadovės, parašu bei kredito unijos apvaliuoju antspaudu. Po to T. Z. šį dokumentą perdavė G. M., kaip dokumentą, patvirtinantį kredito unijos įsipareigojimus jam išmokėti priklausančias palūkanas už jo turimą 855 500 Lt (247 769,93 Eur) indėlį. Atlikdami šiuos veiksmus – L. L. organizavo, o T. Z. pateikė pasirašyti žinomai suklastotą dokumentą – 2011 m. gruodžio 28 d. prašymą dėl pajinio įnašo papildymo, kuriame G. M. tariamai prašė leisti jam papildyti pajaus dalį 855 500 Lt (247 769,93 Eur), kartu su prašymu nutraukti terminuoto indėlio sutartį Nr. 55607, tuo jam padarant minėtą didelę žalą; taip apgaule L. L. su T. Z., piktnaudžiaudami kredito unijos nario G. M. pasitikėjimu, įgijo kredito unijos naudai didelės – 855 500 Lt (247 769,93 Eur) – vertės svetimą G. M. turtą ir tokiais veiksmais piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi.

2. T. Z., tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas vienas, siekdamas nuslėpti daromą nusikaltimą, 2012 m. kovo 28 d. kredito unijos patalpose G. M. išmokėjo 11 122,15 Lt (3221,2 Eur) sumą, neapskaitytą kredito unijos buhalterinėje apskaitoje. Po to kredito unijos vardu paruošė paprastąjį 11 122,15 Lt (3221,2 Eur) vekselį, kuriuo kredito unija besąlygiškai įsipareigojo G. M. sumokėti analogišką 11 122,15 Lt (3221,2 Eur) sumą 2012 m. birželio 28 d., šį dokumentą patvirtino jau tik savo parašu bei kredito unijos apvaliuoju antspaudu. Po to šį dokumentą perdavė G. M., kaip dokumentą, patvirtinantį kredito unijos įsipareigojimus jam išmokėti priklausančias 3 mėnesių palūkanas už jo turimą 855 500 Lt (247 769,93 Eur) indėlį. T. Z., 2012 m. liepos 23 d. kredito unijos patalpose G. M. išmokėjo 11 122,15 Lt (3221,2 Eur) sumą, neapskaitytą kredito unijos buhalterinėje apskaitoje; po to, siekdamas dar kartą apgaule padidinti kredito unijos pajinį kapitalą ir žinomai melagingus duomenis apie pajinį kapitalą įtraukti į kredito unijos priežiūros institucijai teikiamas ataskaitas, taip apgaule išvengiant galimų neigiamų pasekmių kredito unijai ir jam asmeniškai, kaip kredito unijos darbuotojui, 2012 m. liepos 23 d. kredito unijos patalpose kredito unijos nariui G. M. kartu su kitais dokumentais pateikė pasirašyti jo paties nurodymu kredito unijos darbuotojų paruoštą prašymą dėl terminuoto indėlio nutraukimo, kuriame G. M. prašė nutraukti terminuoto indėlio sutartį Nr. 55935, bei prašymą dėl pajinio įnašo papildymo, kuriame G. M. tariamai prašė leisti jam papildyti pajaus dalį dar 44 500 Lt (41 850,09 Eur), nors ir suvokė, kad G. M. valia yra kitokia, o šis asmuo su kredito unija ketina sudaryti tokio pat dydžio indėlio sandorį. G. M., nesupratęs jam pateiktų dokumentų reikšmės ir turinio, suklaidintas apgaulės, pasitikėdamas T. Z., manydamas, jog šiais ir kitais jam pateiktais pasirašyti dokumentais įforminamas jo ir kredito unijos sudaromas indėlio 144 500 Lt (41 850,09 Eur) sandoris sumai, T. Z. pateiktus dokumentus pasirašė. Po to T. Z. G. M. pasirašytus prašymus pateikė kredito unijos klientų aptarnavimo specialistei K. R., nuo jos sąmoningai nuslėpęs tikrąsias dokumentų pasirašymo aplinkybes, ir nurodė pagal šiuos dokumentus nutraukti 2012 m. sausio 20 d. sudarytą terminuoto indėlio sutartį Nr. 55935 su G. M., o grąžinus lėšas į G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitą Nr. 20-0016133 atlikti 144 500 Lt (41 850,09 Eur) mokėjimo pavedimą iš G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. 20-0016133 į pajaus sąskaitą Nr. 10-0016121. Šį nurodymą kredito unijos klientų aptarnavimo vadovė K. R., nežinodama tikrųjų aplinkybių, pavedė atlikti to paties skyriaus specialistei V. V., o ši, taipogi nežinodama tikrųjų aplinkybių, 2012 m. liepos 23 d. nutraukė 2012 m. sausio 20 d. sudarytą terminuoto indėlio sutartį Nr. 55935 su G. M. ir, grąžinusi lėšas į G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitą Nr. 20-0016133, iš G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. 20-0016133 į pajaus sąskaitą Nr. 10-0016121 atliko 144 500 Lt (41 850,09 Eur) mokėjimo pavedimą ir perdavė G. M. prašymą kredito unijos valdybai nagrinėti, kurioje G. M. prašymas tą pačią dieną, t. y. 2012 m. liepos 23 d., unijos patalpose, dalyvaujant T. Z. kartu su kitais valdybos nariais – tikrųjų aplinkybių nežinančiomis A. L. ir G. R. – buvo išnagrinėtas, priimant sprendimą leisti G. M. įsigyti papildomą 144 500 Lt (41 850,09 Eur) pajų. Siekdamas nuslėpti daromą nusikaltimą bei G. M. pateikti dokumentus, tariamai patvirtinančius kredito unijos įsipareigojimus jam išmokėti palūkanas už jo tariamai turimą jau 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) indėlį, tą pačią dieną, t. y. 2012 m. liepos 23 d., T. Z. kredito unijos patalpose kredito unijos vardu paruošė paprastąjį jau 15 000 Lt (4344,3 Eur) vekselį, kuriuo kredito unija besąlygiškai įsipareigojo G. M. sumokėti 15 000 Lt (4344,3 Eur) iki 2012 m. spalio 23 d., šį dokumentą patvirtino pats savo parašu ir kredito unijos apvaliuoju antspaudu. Po to šį dokumentą perdavė G. M., kaip dokumentą, patvirtinantį kredito unijos įsipareigojimus jam išmokėti priklausančias palūkanas už jo tariamai turimą 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) indėlį, be to, tą pačią dieną, t. y. 2012 m. liepos 23 d., kredito unijos patalpose nurodė kredito unijos klientų aptarnavimo skyriaus vadovei K. R. paruošti indėlio sutartį su G. M., joje nurodant indėlio sumą – 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur), terminą – trys mėnesiai, palūkanas – 6 procentai, tačiau nurodant G. M. ne indėlio, o pajaus sąskaitos numerį, ir šį dokumentą pasirašyti, ji, nežinodama tikrųjų aplinkybių, tą ir padarė – paruošė indėlio sutartį, kuriai T. Z. nurodymu buvo suteiktas numeris 50723/1, su kredito unijos nariu G. M., joje nurodant indėlio sumą – 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur), terminą – trys mėnesiai, palūkanas – 6 procentai, G. M. pajaus sąskaitos numerį – 10-0016121, šį dokumentą patvirtino savo parašu ir perdavė T. Z., o šis paruoštą sutartį pateikė pasirašyti kredito unijos nariui G. M., kuris ją taip pat pasirašė, taip įformindamas, jo manymu, sudarytą indėlio sandorį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, T. Z. 2012 m. spalio 23 d. kredito unijos patalpose G. M. išmokėjo 15 000 Lt (4344,3 Eur) sumą, neapskaitytą kredito unijos buhalterinėje apskaitoje, ir siekdamas nuslėpti daromą nusikaltimą, G. M. pateikiant dokumentus, tariamai patvirtinančius kredito unijos įsipareigojimus jam išmokėti palūkanas už jo turimą jau 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) indėlį, 2012 m. spalio 23 d. kredito unijos patalpose savo, kaip fizinio asmens, vardu paruošė paprastąjį 15 000 Lt (4344,3 Eur) vekselį, kuriuo jis pats besąlygiškai įsipareigojo G. M. sumokėti 15 000 Lt (4344,3 Eur) iki 2013 m. sausio 23 d., šį dokumentą patvirtino savo parašu. Po to šį dokumentą perdavė G. M., kaip dokumentą, patvirtinantį jo asmeninius įsipareigojimus išmokėti G. M. priklausančias palūkanas už jo turimą 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) indėlį kredito unijoje, be to, tą pačią dieną, t. y. 2012 m. spalio 23 d., kredito unijos patalpose nurodė kredito unijos klientų aptarnavimo skyriaus vadovei K. R. paruošti indėlio sutartį su G. M., joje nurodant indėlio sumą – 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur), terminą – trys mėnesiai, palūkanas – 6 procentai, tačiau vėl nurodant G. M. ne indėlio, o pajaus sąskaitos numerį, ir šį dokumentą pasirašyti, tą ji, nežinodama tikrųjų aplinkybių, ir padarė – paruošė indėlio sutartį, kuriai T. Z. nurodymu buvo suteiktas numeris 56470, su G. M., joje nurodant indėlio sumą – 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur), terminą – trys mėnesiai, palūkanas – 6 procentai, G. M. pajaus sąskaitos numerį – 10-0016121, šį dokumentą patvirtino savo parašu ir perdavė T. Z., o šis paruoštą sutartį pataisė pakeisdamas bendrąsias sąlygas, iš sutarties specialiųjų sąlygų ištrindamas sąvokas, susijusias su indėliu, ją patvirtino savo parašu ir kredito unijos antspaudu bei pateikė abi pasirašyti kredito unijos nariui G. M., kuris jas pasirašė, taip įformindamas, jo manymu, sudarytą indėlio sandorį. Po to savo paties redaguotą ir pasirašytą sutartį T. Z. perdavė G. M., kaip patvirtinimą, jog sudarytas būtent indėlio sandoris. T. Z. pateikė G. M. pasirašyti žinomai suklastotą dokumentą – 2012 m. liepos 23 d. prašymą dėl pajinio įnašo papildymo, kuriuo G. M. tariamai prašė leisti jam papildyti pajaus dalį dar už 144 500 Lt (41 850,09 Eur), kartu su prašymu nutraukti terminuoto indėlio sutartį Nr. 55935, tuo jam padarant minėtą didelę žalą; taip tokiais veiksmais T. Z. tęsė piktnaudžiavimą savo tarnybine padėtimi. Minėtu būdu T. Z., veikdamas vienas, kredito unijos naudai apgaule, piktnaudžiaudamas kredito unijos nario G. M. pasitikėjimu, įgijo papildomai didelės – 144 500 Lt (41 850,09 Eur) vertės svetimą G. M. turtą, iš viso 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) vertės (su 855 500 Lt (247 769,93 Eur) suma, kuriuos įgijo veikdamas su L. L.) svetimą G. M. turtą, ir minėtais tęstiniais veiksmais piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi.

3. L. L. organizavo tikrų dokumentų (2012 m. sausio 1 d. kredito unijos balansinės ataskaitos, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitos, turto ir įsipareigojimų struktūros pagal terminus ataskaitos) suklastojimą ir jų panaudojimą, susijusį su G. M. neva pajiniais įnašais į kredito uniją, o T. Z. juos suklastojo ir panaudojo, be to, jis suklastojo dar ir 2012 m. balandžio 1 d. kredito unijos balansinę ataskaitą Nr. V0021, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitą Nr. V0021, likvidumo rodiklių ataskaitą Nr. V0021, 2012 m. liepos 1 d. kredito unijos balansinę ataskaitą Nr. V0021, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitą Nr. V0021, likvidumo rodiklių ataskaitą Nr. V0021, 2012 m. spalio 1 d. kredito unijos balansinę ataskaitą, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitą, likvidumo rodiklių ataskaitą, kurios parengtos laikant G. M. sąskaitose turimas lėšas neva kaip pajų, ir juos panaudojo pateikdami kredito unijos priežiūros institucijai – Lietuvos bankui. Suklastoti dokumentai buvo pateikti kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančiai K. Rakauskienės IĮ savininkei K. R. Ši nežinodama tikrų G. M. pajaus formavimo aplinkybių paruošė 2012 m. sausio 1 d. kredito unijos balansinę ataskaitą, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitą, turto ir įsipareigojimų struktūros pagal terminus ataskaitą, šiuose dokumentuose užfiksavus apgaule įgytus G. M. pajaus sąskaitoje esančias lėšas – 855 500 Lt (247 769,93 Eur) kaip pajų, po to paruoštas ataskaitas patvirtinus K. R., T. Z. savo parašais patvirtino šias ataskaitas, kurios buvo pateiktos kredito unijos priežiūros institucijai – Lietuvos bankui. Taip nepagrįstai, suklastotų dokumentų pagrindu, jis padidino kredito unijos pajinį kapitalą. 2012 m. liepos 1 d. kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „Fintra“ direktorei K. R., kuriai nebuvo žinomos tikrosios G. M. pajaus formavimo aplinkybės, kredito unijai paruošus 2012 m. liepos 1 d. kredito unijos balansinę ataskaitą Nr. V0021, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitą Nr. V0021, likvidumo rodiklių ataskaitą Nr. V0021, šiuose dokumentuose užfiksavus apgaule įgytus G. M. pajaus sąskaitoje turimas lėšas – 855 500 Lt (247 769,93 Eur) kaip pajų, po to paruoštas ataskaitas patvirtinus K. R., o vėliau ir kredito unijos administracijos vadovei G. R., kuriai nebuvo žinomos tikrosios G. M. pajaus formavimo aplinkybės, šiuose dokumentuose pateikus melagingus ir neatitinkančius tikrovės duomenis apie kredito unijos pajinį kapitalą, po to ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu būdu, laiku ir aplinkybėmis, tačiau ne anksčiau nei 2012 m. liepos 1 d., visas anksčiau nurodytas ataskaitas pateikus kredito unijos priežiūros institucijai – Lietuvos bankui. Taip T. Z., pasitelkdamas nusikalstamo sumanymo nežinančius asmenis, suklastojo devynis dokumentus (2012 m. sausio 1 d. kredito unijos balansinę ataskaitą, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitą, turto ir įsipareigojimų struktūros pagal terminus ataskaitą, 2012 m. balandžio 1 d. kredito unijos balansinę ataskaitą Nr. V0021, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitą Nr. V0021, likvidumo rodiklių ataskaitą Nr. V0021, 2012 m. liepos 1 d. kredito unijos balansinę ataskaitą Nr. V0021, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitą Nr. V0021, likvidumo rodiklių ataskaitą Nr. V0021) ir juos panaudojo. Tęsdamas nusikalstamą veiką, T. Z. suklastotus dokumentus dėl G. M. neva pajaus papildymo dar 144 500 Lt (41 850,09 Eur) pateikė kredito unijos darbuotojoms, kurios nutraukė 2012 m. sausio 20 d. sudarytą terminuoto indėlio sutartį ir šia pinigų suma padidino kredito unijos pajinį kapitalą. 2012 m. spalio 1 d. kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „Fintra“ direktorei K. R., kuriai nebuvo žinomos tikrosios G. M. pajaus formavimo aplinkybės, kredito unijai paruošus 2012 m. spalio 1 d. kredito unijos balansinę ataskaitą, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitą, likvidumo rodiklių ataskaitą, šiuose dokumentuose užfiksavus G. M. sąskaitose turimas lėšas – 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) kaip pajų, po to paruoštas ataskaitas patvirtinus K. R., o vėliau ir kredito unijos administracijos vadovei G. R., kuriai taip pat nebuvo žinomos tikrosios G. M. pajaus formavimo aplinkybės, šiuose dokumentuose pateikus suklastotus duomenis apie kredito unijos pajinį kapitalą, visas anksčiau nurodytos ataskaitos buvo pateiktos (ne anksčiau nei 2012 m. spalio 1 d.) kredito unijos priežiūros institucijai – Lietuvos bankui.

4. L. L. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Ji, nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2012 m. vasario 20 d. būdama kredito unijos „S“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), juridinis adresas (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. pavadinimas „K“) administracijos vadovė, o nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. sausio 10 d. dar ir kredito unijos valdybos pirmininkė, einamų pareigų pagrindu būdama atsakinga už kredito unijos veiklą, be to, savo darbe privalėdama vadovautis kredito unijos įstatais, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymu, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais kredito unijos veiklą, taip pat Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, kaip apskaitos dokumentus surašęs ir pasirašęs asmuo, pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 4 dalies nuostatas „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti.“, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. L. L. organizuojant, T. Z. 2011 m. gruodžio 28 d. kredito unijos patalpose, šios unijos nariui G. M. apgaule pateikė pasirašyti suklastotus dokumentus, kad neva šis savo valia nutraukia indėlio dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) sutartį, ir šiais pinigais papildo pajaus įnašą. T. Z. suklastotus dokumentus pateikė kredito unijos klientų aptarnavimo specialistei K. R., nuo jos sąmoningai nuslėpus dokumentų suklastojimo faktą ir nurodžius pagal šiuos dokumentus nutraukti 2011 m. liepos 18 d. sudarytą terminuoto indėlio sutartį su G. M., o grąžinus lėšas į G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitą Nr. 20-0016133, atlikti pavedimą iš G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. 20-0016133 į pajaus sąskaitą Nr. 10-0016121, tą kredito unijos klientų aptarnavimo specialistė K. R. ir padarė – 2011 m. gruodžio 28 d. nutraukė 2011 m. liepos 18 d. sudarytą terminuoto indėlio sutartį su G. M. ir, grąžinusi lėšas į G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitą Nr. 20-0016133, iš G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. 20-0016133 į pajaus sąskaitą Nr. 10-0016121 atliko 855 500 Lt (247 769,93 Eur) mokėjimo pavedimą, L. L. nepagrįstai, dėl apgaulės pasirašyto suklastoto dokumento pagrindu, padidino kredito unijos pajinį kapitalą. Be to, 2011 m. gruodžio 28 d. kredito unijos patalpose, T. Z. paruošus paprastąjį 11 122,15 Lt (3 221,2 Eur) vekselį, kuriuo kredito unija besąlygiškai įsipareigojo G. M. sumokėti 11 122,15 Lt (3 221,2 Eur) iki 2012 m. kovo 30 d., ir šį dokumentą patvirtinus savo parašu, šį dokumentą savo parašu ir kredito unijos antspaudu taip pat patvirtino ir ji, L. L. T. Z. perdavė paprastąjį vekselį G. M. kaip dokumentą, patvirtinantį kredito unijos įsipareigojimus jam išmokėti sutartas palūkanas už jo tariamai turimą minėtą indėlį. Įtraukiant į kredito unijos apskaitą apgaule 2011 m. gruodžio 28 d. su G. M. sudarytus sandorius dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) pajaus įgijimo, bet neįtraukiant tos pačios dienos sandorio dėl šio asmens indėlio padėjimo, neapskaičius vekselio buhalterinėje apskaitoje ir jo pagrindu atsiradusių kredito unijos įsipareigojimų G. M., bei minėtų dokumentų ar duomenų apie jų surašymą ir išdavimą G. M. neperdavė kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančios K. Rakauskienės IĮ darbuotojams, todėl iš dalies nebuvo galima nustatyti kredito unijos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

5. T. Z. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Jis, nuo 2011 m. lapkričio 21 d. būdamas kredito unijos „K“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), juridinis adresas: (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. rugsėjo 24 d. pavadinimas „S“) administracijos vadovo pavaduotojas, nuo 2012 m. vasario 10 d. administracijos vadovo pavaduotojas – ekonomikos skyriaus vadovas, nuo 2012 m. kovo 5 d. ekonomikos skyriaus vadovas, nuo 2012 m. gegužės 14 d. administracijos vadovas, nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2013 m. vasario 8 d. ekonomikos skyriaus vadovas, o nuo 2012 m. sausio 10 d. dar ir kredito unijos valdybos pirmininkas, einamų pareigų pagrindu kaip kredito unijos administracijos vadovo pavaduotojas būdamas atsakingas už bendravimą su esamais kredito unijos nariais, jų aptarnavimą, teisingą duomenų suvedimą į kredito unijos naudojamą buhalterinės apskaitos programą, kaip ekonomikos skyriaus vadovas būdamas atsakingas už kredito unijos ataskaitų rengimą ir pateikimą administracijos vadovui, taip pat už kredito unijos finansinės, buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą ir kontrolę, už ataskaitinių duomenų teisingą ir laiku atliktą pateikimą administracijos vadovui ir finansų statistikos organams, už finansų-ūkio operacijų teisėtumo užtikrinimą, gaunamų lėšų naudojimą nustatyta tvarka ir tinkamą dokumentų įforminimo kontrolę, savo darbe privalėdamas vadovautis kredito unijos įstatais, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymu, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais kredito unijos veiklą, taip pat pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, kaip apskaitos dokumentus surašęs ir pasirašęs asmuo, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose”, 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 4 dalies nuostatas „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti.“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 punktą, pagal kurį „Pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį.“ L. L. organizuojant, T. Z. 2011 m. gruodžio 28 d. kredito unijos patalpose šios unijos nariui G. M. apgaule pateikė pasirašyti suklastotus dokumentus, kad neva šis savo valia nutraukia indėlio dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) sutartį ir šiais pinigais papildo pajaus įnašą. T. Z. suklastotus dokumentus pateikė kredito unijos klientų aptarnavimo specialistei K. R., nuo jos sąmoningai nuslėpęs tikrąsias dokumentų pasirašymo aplinkybes, ir nurodė pagal šiuos dokumentus nutraukti 2011 m. liepos 18 d. sudarytą terminuoto indėlio sutartį su G. M., o grąžinus lėšas į G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitą Nr. 20-0016133, atlikti mokėjimo pavedimą iš G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. 20-0016133 į pajaus sąskaitą Nr. 10-0016121, tą kredito unijos klientų aptarnavimo specialistė K. R. ir padarė – 2011 m. gruodžio 28 d. nutraukė 2011 m. liepos 18 d. sudarytą terminuoto indėlio sutartį su G. M. ir, grąžinusi lėšas į G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitą Nr. 20-0016133, iš G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. 20-0016133 į pajaus sąskaitą Nr. 10-0016121 atliko 855 500 Lt (247 769,93 Eur) mokėjimo pavedimą; taip nepagrįstai, dėl apgaulės pasirašyto, suklastoto dokumento pagrindu, padidindama kredito unijos pajinį kapitalą. 2011 m. gruodžio 28 d. kredito unijos patalpose T. Z. kredito unijos vardu paruošė 11 122,15 Lt (3 221,2 Eur) paprastąjį vekselį, kuriuo kredito unija besąlygiškai įsipareigojo G. M. sumokėti 11 122,15 Lt (3 221,2 Eur) iki 2012 m. kovo 30 d., šį dokumentą patvirtino savo parašu bei pateikė pasirašyti administracijos vadovei L. L., po to šį dokumentą perdavė G. M., kaip dokumentą, patvirtinantį kredito unijos įsipareigojimus jam išmokėti priklausančias palūkanas už jo tariamai turimą 855 500 Lt (247 769,93 Eur) indėlį, tačiau šio dokumento neapskaitė buhalterinėje apskaitoje – jo pagrindu atsiradusių kredito unijos įsipareigojimų G. M. neįtraukė į kredito unijos įsipareigojimus, ir jo ar duomenų apie tokio dokumento surašymą ir išdavimą G. M. neperdavė kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančios K. Rakauskienės IĮ darbuotojams. T. Z. 2012 m. kovo 28 d. kredito unijos patalpose G. M. pagal vekselį grynaisiais pinigais išmokėjo 11 122,15 Lt (3 221,2 Eur) sumą, neapskaitytą kredito unijos buhalterinėje apskaitoje, tačiau šios operacijos neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, neišrašė teisės aktų reikalaujamų dokumentų ir jų neperdavė kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančios K. Rakauskienės IĮ darbuotojams. 2012 m. kovo 28 d. kredito unijos patalpose T. Z. kredito unijos vardu paruošė paprastąjį 11 122,15 Lt (3221,2 Eur) vekselį, kuriuo kredito unija besąlygiškai įsipareigojo 2012 m. birželio 28 d. G. M. sumokėti 11 122,15 Lt (3221,2 Eur), šį dokumentą patvirtino savo parašu bei kredito unijos apvaliuoju antspaudu, po to jį perdavė G. M. kaip dokumentą, patvirtinantį kredito unijos įsipareigojimus jam išmokėti trijų mėnesių palūkanas už jo tariamai turimą indėlį, tačiau šio dokumento neapskaitė buhalterinėje apskaitoje – jo pagrindu atsiradusių kredito unijos įsipareigojimų G. M. neįtraukė į kredito unijos įsipareigojimus ir jo ar duomenų apie tokio dokumento surašymą ir išdavimą G. M. neperdavė kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančios K. Rakauskienės IĮ darbuotojams. T. Z. 2012 m. liepos 23 d. kredito unijos patalpose G. M. pagal 2012 m. kovo 28 d. vekselį grynaisiais pinigais išmokėjo 11 122,15 Lt (3221,2 Eur) sumą, neapskaitytą kredito unijos buhalterinėje apskaitoje, šios operacijos neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, neišrašė teisės aktų reikalaujamų dokumentų ir jų neperdavė kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB „Fintra“ darbuotojams, 2012 m. liepos 23 d. kredito unijos „K“ patalpose kredito unijos nariui G. M., suklaidintam apgaulės, kartu su kitais dokumentais pasirašius kredito unijos darbuotojų paruoštus prašymą dėl terminuoto indėlio nutraukimo, kuriame G. M. prašė nutraukti terminuoto indėlio sutartį Nr. 55935, bei prašymą dėl pajinio įnašo papildymo, kuriame G. M. tariamai prašė leisti jam papildyti pajaus dalį už 144 500 Lt (41 850,09 Eur), T. Z. šiuos dokumentus pateikė kredito unijos klientų aptarnavimo specialistei K. R., nuo jos sąmoningai nuslėpęs tikrąsias dokumentų pasirašymo aplinkybes, ir nurodė pagal šiuos dokumentus nutraukti 2012 m. sausio 20 d. sudarytą terminuoto indėlio sutartį Nr. 55935 su G. M., o grąžinus lėšas į G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitą Nr. 20-0016133, atlikti 144 500 Lt (41 850,09 Eur) pavedimą iš G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. 20-0016133 į pajaus sąskaitą Nr. 10-0016121. Šį nurodymą kredito unijos klientų aptarnavimo vadovė K. R., nežinodama tikrųjų aplinkybių, pavedė atlikti to paties skyriaus specialistei V. V., o ši, taip pat nežinodama tikrųjų aplinkybių, 2012 m. liepos 23 d. nutraukė 2012 m. sausio 20 d. sudarytą terminuoto indėlio sutartį Nr. 55935 su G. M. ir, grąžinusi lėšas į G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitą Nr. 20-0016133, iš G. M. indėlio iki pareikalavimo sąskaitos Nr. 20-0016133 į pajaus sąskaitą Nr. 10-0016121, atliko 144 500 Lt (41 850,09 Eur) mokėjimo pavedimą, taip nepagrįstai, dėl apgaulės pasirašyto, suklastoto dokumento pagrindu, padidindama kredito unijos pajinį kapitalą. 2012 m. liepos 23 d. T. Z. kredito unijos patalpose kredito unijos vardu paruošė paprastąjį 15 000 Lt (4344,3 Eur) vekselį, kuriuo kredito unija besąlygiškai įsipareigojo G. M. sumokėti 15 000 Lt (4344,3 Eur) iki 2012 m. spalio 23 d., šį dokumentą patvirtino pats savo parašu ir kredito unijos apvaliuoju antspaudu ir jį perdavė G. M. kaip dokumentą, patvirtinantį kredito unijos įsipareigojimus jam išmokėti priklausančias palūkanas už jo tariamai turimą 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) indėlį, tačiau šio dokumento neapskaitė buhalterinėje apskaitoje – jo pagrindu atsiradusių kredito unijos įsipareigojimų G. M. neįtraukė į kredito unijos įsipareigojimus, ir jo ar duomenų apie tokio dokumento surašymą ir išdavimą G. M. neperdavė kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB „Fintra“ darbuotojams, 2012 m. spalio 23 d. kredito unijos patalpose G. M. pagal 2012 m. liepos 23 d. paprastąjį vekselį grynaisiais pinigais išmokėjo 15 000 Lt (4344,3 Eur) sumą, neapskaitytą kredito unijos buhalterinėje apskaitoje, tačiau šios operacijos neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, neišrašė teisės aktų reikalaujamų dokumentų ir jų neperdavė kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB „Fintra“ darbuotojams.

Įtraukiant į kredito unijos apskaitą apgaule su G. M. sudarytus sandorius dėl 1 milijono litų pajaus įgijimo (2011 m. gruodžio 28 d. 855 500 Lt, o 2012 m. liepos 23 d. 144 500 Lt), bet neįtraukiant 2012 m. liepos 23 d. ir 2012 m. spalio 23 d. sandorių dėl šio asmens indėlio padėjimo ir neapskaitant kredito unijos buhalterinėje apskaitoje pagal tris minėtus vekselius T. Z., G. M., šiam nepasirašant jokių dokumentų, grynaisiais, išmokėtų 37 244,3 Lt (10 786,69 Eur) ir minėtų dokumentų neperdavus kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančių įmonių (K. Rakauskienės IĮ bei UAB „Fintra“) darbuotojams, iš dalies nebuvo galima nustatyti kredito unijos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo: dvi T. Z. nusikalstamas veikas, kurių kiekviena iš sutapties buvo kvalifikuotos pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir 300 straipsnio 3 dalį (dvi veikos), perkvalifikavo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, nes jas įvertino kaip vieną tęstinę veiką.

7. Kasaciniu skundu nuteistoji L. L. prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų nuosprendžių dalis ir bylą jai nutraukti.

7.1. Kasatorė nurodo, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą jos veiką kvalifikuodamas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Išnagrinėjęs bylą teismas nustatė, kad ji nevedė jokių derybų su G. M., neteikė pasirašyti jokių sutarčių ar kitų dokumentų, nedisponavo kaltinime nurodytu vekseliu, o tik formaliai buvo kredito unijos vadovė. Kasatorės nuomone, vien ši aplinkybė nesuteikia pagrindo ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes atsakomybė turi būti siejama su realiomis, o ne formaliomis asmens atliekamomis funkcijomis. Byloje nustatyta, kad realus kredito unijos vadovas buvo T. Z., kuris ir disponavo kaltinime nurodytu vekseliu, todėl jis ir turėjo pareigą perduoti šį dokumentą buhalterinę apskaitą vedančiai įmonei. Pažymėtina tai, kad byloje nėra nustatyta, jog T. Z. G. M. išrašyti vekseliai buvo kredito unijos įsipareigojimas, todėl teismai negalėjo daryti išvados, kad kredito unija buhalterinei apskaitai teikė realios padėties neatitinkančius duomenis. Byloje nėra nustatyta, kad kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašyti padariniai, kuriuos nustatyti reikalaujama ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>, 2K-426/2013, 2K-16/2014). Išvadą, kad kaltinime nurodytas vekselis nebuvo įtrauktas į buhalterinę apskaitą, teismai grindė tik vekselio buvimo faktu, tačiau tik šis faktas savaime, neatlikus kredito unijos finansinės-ūkinės veiklos revizijos, nesuteikia pagrindo pripažinti ją kalta dėl šio kaltinimo. Siekiant nustatyti padarinių kilimą byloje buvo būtina skirti reviziją, kurios metu turėjo būti išsiaiškinta, ar visos ūkinės operacijos buvo apskaitytos ir patvirtintos dokumentais. Reviziją turėjo atlikti nepriklausomi specialistai, o šioje byloje dalyvavo tik specialistai, kurie materialiai išlaikomi, taigi priklausomi nuo tyrimą atliekančios institucijos. Šie specialistai net netyrė klausimo, ar turėjo būti įtrauktas į buhalterinę apskaitą vekselis, kurį išrašė ir už kurį savo pinigais sumokėjo fizinis asmuo.

7.2. Kasatorė nurodo, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą jos veiką kvalifikuodamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Vienas iš BK 182 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos požymių yra svetimo turto užvaldymas savo ar kito asmens naudai. Byloje nėra nustatyta, kad ji G. M. turtą pavertė savo ar kredito unijos nuosavybe, kad G. M. pinigus ji paėmė negrįžtamai į skolą. Priešingai, G. M. pinigais suformuotas pajus kredito unijoje yra paties G. M. nuosavybė, o tai, kas vyko su pajumi, kai jis buvo pradėtas naudoti kredito unijos veikloje, ir atskirų kredito unijos darbuotojų veiksmai su šiuo turtu turi būti vertinami atskirai ir nepriklausomai nuo pajaus suformavimo aplinkybių. Svarbu tai, kad, suformavus pajų, pajininkas nepraranda nuosavybės, net jei jis ir buvo suklaidintas dėl šio veiksmo turinio. Kasatorė nurodo, kad sprendžiant dėl to, ar asmens veika kvalifikuotina kaip sukčiavimas pagal BK 182 straipsnį, turi būti įvertinamas apgaulės pobūdis ir subjektyvus kaltininko suvokimas. Pagal teismų praktiką kaltininko panaudota apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui perduoti turtą kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55/2014">2K-55/2014</a> ir kt.) Apgaulei nustatyti taikytinas ir kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus, pagal kurį baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą kyla tik tada, kai skolininkas, šiuo atveju – kredito unija, naudodamas apgaulę vengia įvykdyti prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123/2014">2K-123/2014</a>, 2K-133/2010 ir kt.). Šiais atvejais kredito unija (jos vadovybė) atlieka veiksmus, dėl kurių nukentėjusiojo turima teisė, atitinkanti skolininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, neįgyvendinama, ir dėl objektyvių priežasčių nukentėjusiojo (kreditoriaus) teisių gynimas negalimas arba labai pasunkėja. Apgaulei nustatyti svarbus ir nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais. Pagal šį kriterijų apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy05LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-9/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-9/2013">2A-7-9/2013</a>). Šie kriterijai padeda atskirti sukčiavimą nuo civilinio delikto. Pagal teismų praktiką pinigų išviliojimas iš nukentėjusiųjų pasiskolinant, kaltininkui apgaulingai žadant šias paskolas investuoti į verslą, pažadant suteikti įvairias paslaugas, nors realiai kaltininkas to nedaro ir neketina daryti, gali būti kvalifikuojamas kaip sukčiavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55/2014">2K-55/2014</a>, 2K-651/2006 ir kt.). Dėl to sprendžiant klausimą, ar asmens veika, pasireiškianti sutarties pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, vertintina kaip civilinis deliktas ar kaip sukčiavimas, būtina išsiaiškinti, kokius ketinimus turėjo asmuo sudarydamas sutartį. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiuoju, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti nukentėjusįjį dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad teismai nevertino paties G. M. veiksmų. Atsižvelgus į tai, kad nukentėjusysis gaudavo pajamas iš investuotų pinigų, abejotina, ar jis galėjo nesuprasti jam išduodamų vekselių prigimties, taip pat kad dėl savo individualių savybių negalėjo įvertinti, atskirti ir suprasti ne tik pasirašytų dokumentų turinio, bet ir savo veiksmų. Gaudamas palūkanas iš indėlio, G. M. pildė atitinkamus dokumentus, kurių forma jam buvo žinoma ir suprantama. Dėl to jis negali teisintis tuo, kad nesuprato savo veiksmų turinio ir buvo iš esmės suklaidintas kredito unijos darbuotojų dėl indėlio pinigų perkėlimo į pajų, nes vekselis ir palūkanų išmokų gavimas skiriasi pagal dokumentų formas, išmokų dažnumą ir kitais esminiais požymiais. Dėl to nukentėjusiojo pozicija šioje byloje vertintina kaip siekis sumažinti patirtus nuostolius, o ne klaida dėl to, kad jis tapo kredito unijos pajininku. Anot kasatorės, tarp nukentėjusiojo G. M. ir kredito unijos susiklostė teisiniai santykiai dėl pajaus suformavimo, nukentėjusysis žinojo ir suvokė savo veiksmų turinį ir padarinius, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis buvo suklaidintas. Byloje teismų nustatytos aplinkybės dėl bendravimo su nukentėjusiuoju, dokumentų pasirašymo, negali pagrįsti jos atsakomybės pagal šį straipsnį, nes ji atliekant šiuos veiksmus nedalyvavo. Kasatorė pažymi, kad jos veika galėtų būti vertinama nebent kaip civilinis deliktas, nes nukentėjusysis gali ginti savo pažeistas teises civilinės teisės priemonėmis ir toks pažeistų teisių gynimo būdas nebūtų pasunkintas.

7.3. Kasatorė nurodo, kad detaliau nepasisako dėl jos nuteisimo pagal BK 228, 300 straipsnius, nes dėl anksčiau nurodytų argumentų konstatavus, kad BK 182 straipsnio 2 dalis jai taikyta netinkamai, atitinkamai netinkamai pritaikyti ir BK 228, 300 straipsniai.

7.4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų pripažindami nuteistąjį A. G. (A. G.) kaltu.

8. Kasaciniu skundu nuteistojo T. Z. gynėjas advokatas R. Skėrys prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

8.1. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindami T. Z. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11, 21 straipsnius ir teismų praktiką BK 222 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos subjektas (vykdytojas) yra specialus, t. y. juo gali būti tik vyriausiasis buhalteris, buhalteris arba apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistas, juridinio asmens vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIyLTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-422-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-422-303/2015">2K-422-303/2015</a>). Bylą nagrinėję teismai T. Z. nuteisė už apgaulingą kredito unijos buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Iš bylos duomenų matyti, kad T. Z. nuo 2012 m. sausio 20 d. buvo kredito unijos valdybos pirmininkas, tačiau, kaip išplaukia iš teismų praktikos, dėl šių pareigų jis negali būti laikomas atsakingu už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Per kaltinime nurodytą laiką T. Z. buvo kredito unijos administracijos vadovas, t. y. asmuo, tiesiogiai atsakingas už kredito unijos buhalterinės apskaitos tvarkymą, tik nuo 2012 m. gegužės 14 d. iki 2012 m. birželio 29 d., o kitu laiku tiesiogiai už buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo atsakingi kiti asmenys. Kredito unijoje T. Z. daugiausia dirbo administracijos vadovo pavaduotoju bei ekonomikos skyriaus vadovu ir buvo atskaitingas kredito unijos administracijos vadovui. Dėl to jis negali būti laikomas apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu ir atsakyti už šią veiką. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai savo išvadą dėl T. Z. atsakomybės grindė specialisto išvada, nes specialisto išvadoje nėra konstatuota, kad už padarytus buhalterinės apskaitos pažeidimus atsakingas T. Z. Be to, subjekto atsakomybės klausimas yra teismo, bet ne išvadą parengusio specialisto prerogatyva. Anot kasatoriaus, teismai galėjo kelti klausimą dėl T. Z. kaip bendrininko baudžiamosios atsakomybės už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau šioje byloje jis buvo nuteistas kaip nusikalstamos veikos vykdytojas. Kasatorius nurodo, kad jo ginamojo veika nėra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais. Iš specialisto išvados matyti, kad kredito unijoje buhalterinė apskaita buvo apgaulingai tvarkoma nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir dėl to kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašyti nusikalstamos veikos padariniai, tačiau, jau minėta, kad per šį laiką T. Z. buvo asmeniu, atsakingu už kredito unijos buhalterinės apskaitos tvarkymą, vos mėnesį, todėl visiškai neįrodyta, kad per laiką, kol jis buvo tiesiogiai atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, kilo baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Net jei per mėnesį, kai T. Z. buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, buvo padaryta buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų, tai tokie neteisėti veiksmai niekaip negalėjo nulemti viso ilgo laikotarpio neteisėtų veiksmų ir per šį laikotarpį kilusių padarinių atsiradimo.

8.2. Kasatorius teigia, kad teismai, pripažindami T. Z. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 ir 3 dalis, padarė esminių BPK pažeidimų. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtu, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininką, teisėtą valdytoją, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas (kasacinė išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-288/2012). Apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui perleisti turtą, turtinę teisę ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMtNjkzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-13-693/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-13-693/2016">2K-13-693/2016</a>). Jei asmens suklaidinimas neturėjo esminės įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Atskiriant sukčiavimą nuo kitų teisės pažeidimų, teismų praktikoje kaip papildomi taikomi kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-312/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-312/2013">2K-312/2013</a>). Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK normas, susijusias su įrodymų vertinimu, nes visiškai nevertino paties nukentėjusiojo rizikingo elgesio ir galimo jo paties nesąžiningumo. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad savo išvadas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnį teismas grindė nukentėjusiojo G. M. parodymais, vertindamas juos kaip nuoseklius, atitinkančius kitas bylos aplinkybes. Iš nuosprendžiuose nurodomų nukentėjusiojo parodymų išplaukia, kad jam buvo gerai žinoma indėlių draudimo tvarka, todėl byloje liko neatsakytas klausimas, kodėl šią tvarką žinodamas nukentėjusysis vis tiek dėjo pinigus į vieną sąskaitą (vieną indėlį) gerokai viršijančią indėlių draudimo sumą, o neišskaidė šios sumos į mažesnius indėlius (draustinus indėlius iki 100 000 Eur). Ši aplinkybė svarbi tame kontekste, kad G. M. buvo pasirašytinai supažindintas su visais dokumentais, pasirašė prašymus pasidėti pajų, ši jo valia raštu išreikšta daugelyje dokumentų. Kasatoriaus nuomone, tokie G. M. veiksmai gali būti paaiškinti tik tuo, kad jis žinodamas palūkanų dydžius visuose bankuose, taip pat kokia suma draustina indėlių draudimu, paprasčiausiai nusprendė surizikuoti ir gauti didesnę palūkanų normą kredito unijoje, kurioje dirbo T. Z. Anot kasatoriaus, tokiam G. M. sprendimui įtakos galėjo turėti vadovavusi kredito unijai L. L., įkalbėjusi G. M. priimti tokį sprendimą. Kasatorius pažymi, kad L. L. ir T. Z. prieš G. M. panaudota apgaulė neturėjo įtakos nukentėjusiojo galimybei ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, dar daugiau, jis sėkmingai šią teisę įgyvendino pareikšdamas ieškinį apygardos teismui. Kasatorius pažymi ir tai, kad vertindami bylos aplinkybes teismai atskirus L. L. ir T. Z. veiksmus nepagrįstai sutapatino, nevertino kiekvieno iš jų indėlio į nusikalstamos veikos padarymą. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad T. Z. veiksmai buvo antraeiliai, jis atliko jam L. L., tuo metu ėjusios kredito unijos administracijos vadovės pareigas, pavestus veiksmus. Kasatorius teigia, kad nenustatyta ir T. Z. tyčia bei tikslas sukčiauti. T. Z. buvo nepatyręs darbuotojas, dirbo tik mėnesį, neturėdamas darbo kredito unijoje patirties dirbo taip, kaip jį mokė L. L. Byloje nėra jokių įrodymų, kad T. Z. būtų kitų asmenų proteguojamas, „pastatytas“ eiti pareigas asmuo. Darydami išvadas dėl T. Z. tyčios ir tikslo, teismai neįvertino to, kaip vos mėnesį dirbantis asmuo galėjo teisingai įsigilinti į jam duodamas užduotis, pasirašomų dokumentų turinį, suprasti esmę, keliamus teisinius padarinius, juos išaiškinti nukentėjusiajam, žinoti, kokius konkrečius dokumentus reikia pasirašyti, ir pan. Kasatorius pažymi, kad T. Z. neatliko jokių neteisėtų veiksmų dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) vertės G. M. turto įgijimo apgaule. Jis tik kredito unijos vardu pasirašė vekselį, tai padarė vykdydamas L. L., kaip kredito unijos administracijos vadovės, nurodymą. Visus kitus dokumentus ruošė ir tvarkė kiti kredito unijos darbuotojai, o formalaus valdybos posėdžio, kuriam vadovavo L. L., metu ir buvo priimtas galutinis sprendimas dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) G. M. pajaus patvirtinimo. Jokių pinigų T. Z. nepasisavino, negavo sau asmeninės naudos, tik savo pinigais turėjo apmokėti pasirašytus vekselius. Dėl to darytina išvada, kad T. Z. neturėjo tyčios užvaldyti svetimą turtą kito asmens naudai, t. y. jis nesuprato savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio taip pat to, kad veikia prieš unijos kliento G. M. valią, kad tokio neteisėto veikimo reikia unijai. Anot kasatoriaus, T. Z. nenorėjo elgtis neteisėtai, tiesiog manė, kad atlieka savo kaip darbuotojo tiesiogines darbo funkcijas, vykdė administracijos vadovės L. L. nurodymus. Vėliau iš kredito unijos veiklos pasitraukus L. L., jis tęsė veiklą taip, kaip išmoko iš L. L., jam nekilo abejonių, kad nukentėjusysis G. M. galėjo nesuprasti pasirašomų dokumentų turinio ir jų esmės. Kasatorius nurodo, kad atsižvelgus į tai, kad visi dokumentai dėl 145 500 Lt pajaus pratęsimo buvo parengti ankstesnių dokumentų pagrindu ir tomis pačiomis sąlygomis, buvo pasirašomi su tuo pačiu asmeniu, kuris jau buvo sudaręs sandorį dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) pajaus įsigijimo, T. Z. veikos negalima kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalis. Kasatorius nurodo, kad teismai visiškai neanalizavo T. Z. veikos padarymo motyvų, nors tai buvo būtina pripažįstant jį kaltu dėl tyčinės nusikalstamos veikos padarymo, skiriant bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-697/2015). Dėl to nebuvo nustatytas būtinas sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymis savanaudiškos paskatos. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo itin kruopščiai patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir spręsdamas apie atlikto bylos įrodymų vertinimo tinkamumą bei konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumą, apeliacinės instancijos teismas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) privalo priimti atitinkamai motyvuotą sprendimą, t. y. laikytis BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimą baudžiamajame procese, nuostatų; pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; esant būtinybei, atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis); vadovaudamasis BPK 331 ir 332 straipsniuose nustatytais reikalavimais, savo sprendime nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjctNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-27-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-27-648/2016">2K-27-648/2016</a>). Šioje byloje pirmiau nurodytų reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nesilaikė, todėl, neištaisydamas akivaizdžių pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas pats pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331, 332 straipsnių reikalavimus.

9. Atsiliepimu į nuteistojo T. Z. gynėjo R. Skėrio ir nuteistosios L. L. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo nuteistojo T. Z. gynėjo advokato R. Skėrio ir nuteistosios L. L. kasacinius skundus atmesti.

9.1. Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepadarė, BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio atitinkamas dalis taikė tinkamai. Prokuroro nuomone, dalis kasaciniuose skunduose išdėstytų argumentų yra susiję su įrodymų vertinimu, o faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas, nes nagrinėdamas bylą teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, visi byloje esantys įrodymai buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, tiesiogiai susiję su bylai reikšmingomis aplinkybėmis, byloje surinktus įrodymus, tinkamai įgyvendindami savo BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą, patikrino ir įvertino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, todėl esminių BPK pažeidimų byloje nebuvo padaryta. Dėl to su teismų padarytomis išvadomis nesutikti nėra pagrindo. Bylą nagrinėję teismai išsamiai argumentavo, kodėl ir remiantis kokiais įrodymais padarė išvadą, kad nuteistieji kalti dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai ir įtikinamai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir grįsdamas nuteistųjų kaltę neturėjo jokio pagrindo nesiremti nukentėjusiojo G. M., liudytojų V. S., K. R., I. T. parodymais, specialisto išvada, kitais baudžiamojoje byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

9.2. Prokuroras nesutinka su kasacinių skundų argumentais, kad BK 222 straipsnio 1 dalis taikyta netinkamai. Nuteistoji L. L. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nenustatyti BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašyti padariniai. Šis požymis nustatytas 2014 m. birželio 6 d. specialisto išvada, kurioje patvirtinta, kad dėl nuteistųjų veiksmų nebuvo galima iš dalies nustatyti kredito unijos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Šią išvadą pateikė specialistė, turinti ekonomisto kvalifikaciją ir šešiolikos metų darbo stažą ūkinės finansinės veiklos tyrimo srityje, todėl nesiremti šia išvada teismas neturėjo jokio pagrindo. Byloje nustatyta, kad L. L. vekselio išrašymo dieną, t. y. 2011 m. gruodžio 28 d., vykdė kredito unijos administracijos vadovo pareigas, todėl turėjo pareigą vekselį, kurį patvirtino savo parašu, perduoti kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkiusiai įmonei, kad kredito unijos įsipareigojimas G. M. būtų įtrauktas į buhalterinę apskaitą, bet šios pareigos neįvykdė. Atkreiptinas dėmesys į liudytojos V. S. parodymus, kad L. L. iki sausio mėnesio pabaigos būdavo unijos patalpose, ji buvo administracijos vadove iki tol, kol nebuvo patvirtintas T. Z., visi klientai buvo siunčiami pas T. Z. tam, kad jis susipažintų su unijos klientais, tačiau visus sprendimus priimdavo L. L. ir T. Z. bendru sutarimu. Svarbu ir tai, kad nors T. Z. kaltinime nurodytu laiku ėjo kredito unijoje skirtingas pareigas, bet visose, tarp kitų funkcijų, jis buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą. Dėl to laikytina, kad kasacinių skundų argumentai dėl to, kad nuteistieji yra netinkami subjektai ir negali atsakyti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsti.

9.3. Prokuroras nesutinka ir su kasacinių skundų argumentais dėl netinkamo BK 182 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio atitinkamų dalių taikymo, nurodo, kad nors sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, tačiau jie, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, gali virsti baudžiamaisiais teisiniais. Pagal suformuotą teismų praktiką šios sąlygos turi būti susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena iš šalių, sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Šioje byloje tokios aplinkybės yra nustatytos. Nors nukentėjusysis kreipėsi į teismą turėdamas tikslą apginti savo teises civilinio proceso tvarka, tačiau jo ieškinys neišnagrinėtas, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartimi bylos nagrinėjimas sustabdytas, iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Byloje teismas pagrįstai padarė išvadą, kad vietoje indėlio sutarties pasirašius jam paduotą pasirašyti prašymą papildyti pajinį įnašą, nukentėjusysis prarado galimybę bet kada atsiimti indėlį, be to, pajinis įnašas nėra draudžiamas, todėl dėl sąmoningų neteisėtų nuteistųjų veiksmų, dėl jų panaudotos apgaulės, nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problemiškas, o nuteistųjų veikos peržengė civilinių teisinių santykių ribas, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai. Prokuroras pažymi ir tai, kad šiuo atveju civilinių santykių buvimą ir nukentėjusiojo rizikingo elgesio egzistavimą paneigia esminės apgaulės prieš nukentėjusįjį panaudojimo faktas. Tai, kad nukentėjusiajam kilusius padarinius lėmė ne jo rizikingas elgesys, o prieš jį panaudota apgaulė įrodo vien jau vekselių išrašymo faktas, siekiant sudaryti įspūdį, kad su nukentėjusiuoju buvo pasirašyta indėlio sutartis. Akivaizdu, kad tai leido nukentėjusiajam sąžiningai manyti, kad jis pasirašė būtent indėlio sutartį, už kurią bus mokamos palūkanos, o ne įgijo pajų, už kurį jokios palūkanos neturėjo būti mokamos. Be to, prokuroras nurodo, kad nė vienas iš nuteistųjų negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu buvo išrašomi ir apmokami vekseliai. Prokuroras nesutinka su nuteistojo T. Z. gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad teismų išvada dėl T. Z. tiesioginės tyčios nepakankamai motyvuota. Prokuroro nuomone, teismas pakankamai aiškiai ir išsamiai šią išvadą motyvavo. Antai teismas nurodė, kad iš nukentėjusiojo G. M. parodymų matyti, jog šis bendravo su T. Z., kuris prisistatė kaip kredito unijos vadovas, siūlė padidinti palūkanas iki šešių procentų, įtikinėjo, kad kredito unija yra labai stabili ir dėl jos mokumo nekyla abejonių. Be to, vekselių apmokėjimas ir išrašymas po L. L. išėjimo iš kredito unijos patvirtina, kad jis visiškai suvokė savo atliekamų veiksmų esmę, t. y. aiškiai suvokė, kad, panaudodamas apgaulę, iš nukentėjusiojo G. M. kredito unijos naudai įgis didelės vertės turtą, numatė nusikalstamos veikos pavojingus padarinius ir jų siekė.

9.4. Prokuroro nuomone, nepagrįsti T. Z. gynėjo kasaciniame skunde nurodomi argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinių skundų esmės ir jų argumentų, tarp jų ir dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų vertinimo, kasatoriams inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, civilinių ir baudžiamųjų santykių atribojimo, paskirtų bausmių. BPK 324 straipsnio 6 dalis suponuoja apeliacinės instancijos teismo teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Jis yra privalomas tik tada, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutarė neatlikti įrodymų tyrimo. Be to, atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu neprašė nei nuteistieji, nei jų gynėjai. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašė laikydamasis BPK 331 straipsnio nuostatų.

10. Nuteistojo T. Z. gynėjo advokato R. Skėrio ir nuteistosios L. L. kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Dėl BK 222 straipsnio taikymo

11. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

11.1. Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to tampa negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

11.2. Šioje byloje aktualus yra apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, todėl tik ši veika bus aptariama.

11.3. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 punktas). Apskaitos registras – tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 2 punktas).

11.4 Kaip minėta, BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Be to, įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu.

11.5. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia.

12. Teismas nuosprendžiu nustatė šias aplinkybes:

12.1. L. L. nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2012 m. vasario 20 d. buvo kredito unijos administracijos vadovė, o nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2012 m. sausio 10 d. dar ir kredito unijos valdybos pirmininkė, ji buvo atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, privalėjo kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančiai K. Rakauskienės IĮ pateikti teisingus duomenis apie visus šios unijos sandorius, ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrindžiančius apskaitos dokumentus, tačiau tyčia to nepadarė. Įtraukiant į kredito unijos apskaitą apgaule 2011 m. gruodžio 28 d. su G. M. sudarytus sandorius dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) pajaus įgijimo, bet neįtraukiant tos pačios dienos sandorio dėl šio asmens indėlio padėjimo, ir neapskaičius buhalterinėje apskaitoje vekselio, kuriuo kredito unija įsipareigojo G. M. sumokėti 11 122,15 Lt (3 221,2 Eur) iki 2012 m. kovo 30 d., todėl iš dalies nebuvo galima nustatyti kredito unijos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.;

12.2. T. Z. nuo 2011 m. lapkričio 21 d. buvo kredito unijos administracijos vadovo pavaduotoju, o nuo 2012 m. vasario 10 d. administracijos vadovo pavaduotoju – ekonomikos skyriaus vadovu, nuo 2012 m. kovo 5 d. ekonomikos skyriaus vadovu, nuo 2012 m. gegužės 14 d. administracijos vadovu, nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2013 m. vasario 8 d. ekonomikos skyriaus vadovu, o nuo 2012 m. sausio 10 d. dar ir kredito unijos valdybos pirmininku, einamų pareigų pagrindu buvo atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, privalėjo kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančių įmonių darbuotojams pateikti teisingus duomenis apie visus šios unijos sandorius, ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrindžiančius apskaitos dokumentus, tačiau tyčia to nepadarė. Įtraukiant į kredito unijos apskaitą apgaule su G. M. sudarytus sandorius dėl 1 milijono litų pajaus įgijimo (2011 m. gruodžio 28 d. 855 500 Lt, o 2012 m. liepos 23 d. 144 500 Lt), bet neįtraukiant 2012 m. liepos 23 d. ir 2012 m. spalio 23 d. sandorių dėl šio asmens indėlio padėjimo bei neapskaitant kredito unijos buhalterinėje apskaitoje pagal tris minėtus vekselius T. Z., G. M., šiam nepasirašant jokių dokumentų, grynaisiais, išmokėtų 37 244,3 Lt (10 786,69 Eur) ir minėtų dokumentų neperdavus kredito unijos buhalterinę apskaitą tvarkančių įmonių (K. Rakauskienės IĮ bei UAB „Fintra“) darbuotojams, iš dalies nebuvo galima nustatyti kredito unijos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

13. Kratos metu kredito unijoje rasta:

1) 2012 m. liepos 23 d. sutartis Nr. 50723/1, sudaryta tarp kredito unijos (atstovaujamos Klientų aptarnavimo skyriaus vadovės K. R.) ir indėlininko G. M., dėl 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) laikymo indėlio sąskaitoje Nr. 10-0016121 iki 2012 m. spalio 23 dienos (3 mėn.) su 6 procentų metinėmis palūkanomis;

2) 2012 m. spalio 23 d. sutartis Nr. 56470, sudaryta tarp kredito unijos (atstovaujamos Klientų aptarnavimo skyriaus vadovės K. R.) ir indėlininko G. M., dėl 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) laikymo indėlio sąskaitoje Nr. 10-0016121 iki 2013 m. sausio 23 dienos (3 mėn.) su 6 procentų metinėmis palūkanomis;

3) trys paprastieji vekseliai G. M. vardu, kuriais kredito unija įsipareigoja išmokėti iš viso 37 244, 3 Lt (10 786,69 Eur).

G. M. pateikė 2012 m. spalio 23 d. sutartį Nr. 56470, sudarytą tarp kredito unijos (atstovaujamos Ekonomikos skyriaus vadovo T. Z.) ir nario G. M., dėl 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) laikymo iki 2013 m. sausio 23 d. (3 mėn.) sąskaitoje Nr. 10-0016121, metinės palūkanos nenumatytos.

14. Šių objektyvių (rašytinių) ir kitų nuosprendžiuose išsamiai išdėstytų įrodymų pagrindu teismai padarė pagrįstas išvadas, kad apskaitos dokumentai buvo tyčia sąmoningai klastojami, teisingi duomenys apie visus kredito unijos sandorius, ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrindžiantys apskaitos dokumentai nepateikti unijos buhalterinę apskaitą tvarkančių įmonių darbuotojams, jiems buvo pateikti suklastoti dokumentai, todėl iš dalies nebuvo galima nustatyti kredito unijos turto ir įsipareigojimų dydžio.

15. L. L. ir T. Z. veikė tiesiogine tyčia, nes kiekvienas iš jų žinojo įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, tačiau sąmoningai juos netinkamai vykdė, numatė, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnyje numatyti padariniai, ir jų (padarinių) siekė (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

16. Kasatorės L. L. argumentas, kad T. Z. išrašyti vekseliai nebuvo unijos, todėl jų nereikėjo įtraukti į buhalterinę apskaitą, nepagrįstas, nes nustatyta, kad vekselį išdavė kredito unija su L. L. (tuo metu L. S.) parašu bei unijos antspaudu. Šios kasatorės argumentas, kad nesiaiškinta, ar šis vekselis turėjo būti įtrauktas į kredito unijos buhalterinę apskaitą, taip pat nepagrįstas, nes byloje nustatyta, jog pagal vekselį buvo atsiskaityta su G. M., todėl akivaizdu, kad tokia ūkinė operacija turėjo atsispindėti buhalterinėje apskaitoje, tai konstatuota ir specialisto išvadoje. Teisėjų kolegija atkreipia kasatorės dėmesį, kad šio nusikaltimo padarinius (iš dalies nebuvo galima nustatyti kredito unijos turto ir įsipareigojimų dydžio) sukėlė: 1) vekseliu prisiimtų įsipareigojimų bei pagal jį išmokėtų pinigų neįtraukimas į kredito unijos buhalterinę apskaitą; 2) įtraukimas į apskaitą apgaule 2011 m. gruodžio 28 d. su G. M. sudaryto sandorio dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) pajaus įgijimo; 3) neįtraukiant tos pačios dienos sandorio dėl šio asmens indėlio padėjimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad, L. L. esant kredito unijos administracijos vadove, jai organizuojant, bendrininkaujant T. Z., apgaule 2011 m. gruodžio 28 d. su G. M. buvo sudarytas sandoris dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) pajaus įgijimo, bei išduotas vekselis su L. L. (tuo metu L. S.) parašu, kuriuo kredito unija įsipareigojo jam sumokėti 11 122,15 Lt (3 221,2 Eur), ir minėtu apgaulingu sandoriu dėl pajaus nuslėptas indėlis, o šis indėlis bei vekselis nuslėpti nuo buhalterinę apskaitą tvarkančių darbuotojų, todėl ir liko neapskaityti. Šios nustatytos aplinkybės paneigia kasatorės L. L. teiginį, kad ji pareigas ėjo tik formaliai, o realiai vadovo pareigas atliko T. Z.

17. T. Z. ne tik bendrininkavo L. L. darant minėtus nusikalstamus veiksmus, bet ir toliau vienas juos tęsė G. M. apmokėdamas vekselius neapskaitytais pinigais, išduodamas naujus bei apgaule 2012 m. liepos 23 d. sudarydamas naują sandorį dėl 144 500 Lt pajaus įgijimo, ir šiuos savo veiksmus nuslėpė nuo administracijos vadovo, o buhalterinę apskaitą tvarkantiems darbuotojams perdavė suklastotus dokumentus ir nuslėpė nuo jų išduotus vekselius bei pagal juos išmokėtas pinigų sumas. T. Z. tai pavyko padaryti naudojantis savo tarnybine padėtimi, nes buvo tai administracijos vadovo pavaduotoju, tai ekonomikos skyriaus vadovu ar administracijos vadovu. Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta:,,Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui.“ Ši norma antru sakiniu papildyta 2012 m. balandžio 24 d. įstatymu ir galioja nuo tų pačių metų gegužės 3 d. Joje labai aiškiai nurodyta, kad už apskaitos dokumentuose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Taigi, kai tokie asmenys klastoja buhalterinės apskaitos dokumentus ir juos kaip tikrus ir teisėtus pateikia ar nuslepia nuo įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančių darbuotojų ir tai daro susitarę su administracijos vadovu, tada jie yra vadovo bendrininkai, o kai veikia vieni, nežinant vadovui, – jie yra BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektai. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad antrą ir trečią vekselius, kuriais kredito unija įsipareigojo G. M. išmokėti atitinkamas pinigų sumas, bei 2012 m. spalio 23 d. sutartį Nr. 56470, sudarytą tarp kredito unijos (atstovaujamos Ekonomikos skyriaus vadovo T. Z.) ir nario G. M., dėl 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) laikymo iki 2013 m. sausio 23 d. (3 mėn.) sąskaitoje Nr. 10-0016121, pasirašė T. Z. Jis tyčia, nežinant kredito unijos vadovui, pateikė įtraukti į kredito unijos apskaitą apgaule su G. M. sudarytus sandorius dėl 1 milijono litų pajaus įgijimo ir nuslėpė 2012 m. liepos 23 d. ir 2012 m. spalio 23 d. sandorius dėl šio asmens indėlio padėjimo, bet nepateikė buhalterinei apskaitai vekselių, pagal kuriuos, G. M., šiam nepasirašant jokių dokumentų, grynaisiais buvo išmokėti 37 244,3 Lt (10 786,69 Eur), todėl minėtų dokumentų neįtraukus į buhalterinę apskaitą iš dalies nebuvo galima nustatyti kredito unijos turto, nuosavo kapitalo.

18. Taigi pagal teismo nuosprendžiu nustatytas faktines bylos aplinkybes šioje kaltinimo dalyje L. L. ir T. Z. veiksmams baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jų padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1, 3 dalių taikymo

19. Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu.

19.1. Šioje byloje aktualus yra piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, todėl tik ši veika bus aptariama.

19.2. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui.

19.3. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (turtines vertybes naudojant ne pagal paskirtį, sudarant neteisėtus, nepagrįstus sandorius, eksploatuojant pavaldinių darbą savo interesais, neteisėtai suteikiant sau ar kitiems asmenims lengvatų ar privilegijų ir pan.) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini.

19.4. Taikant BK 228 straipsnį, žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams.

19.5. Šioje byloje aktuali turtinė žala, todėl tik ją ir aptarsime. Turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negauta nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (ar neveikimo).

19.6. Didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos laiką, trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan.

19.7. Sprendžiant klausimą, ar turtinė žala yra didelė, atsižvelgiama ne tik į žalos piniginės išraiškos dydį, bet ir į tai, kiek ji reikšminga tokią žalą patyrusiam asmeniui (pvz., nukentėjusiajam, kurio materialinė padėtis yra sunki, didele žala pripažįstama ir tokia žala, kuri pagal jos piniginę išraišką nėra didelė).

19.8. Nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, vykdytojas yra specialaus subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo. Taigi tokio pobūdžio bylose pirmiausia turi būti nustatyta, ar asmuo, kuris kaltinamas BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymu, yra valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. Nagrinėjamoje byloje L. L. ir T. Z., L. L. kaip kredito unijos administracijos vadovė, turinti teisę veikti jos vardu, o T. Z. kaip administracijos vadovo pavaduotojas, vadovas buvo pripažinti valstybės tarnautojams prilygintais asmenimis ir kartu nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnyje, subjektais. Tai, kad jie galėjo veikti kredito unijos vardu, pripažino teismai, įvertinę šios unijos įstatus. Ši teismų išvada yra pagrįsta.

19. 9. BK 230 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiajame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, jog privataus ūkio subjekto vadovas ar kitas darbuotojas gali būti prilygintas valstybės tarnautojui, tačiau tokia išvada turi būti daroma įvertinus ne tik formalų einamų pareigų atitikimą BK 230 straipsnyje nurodytiems požymiams, bet ir jo padarytų veiksmų reikšmingumą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-251/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-251/2013">2K-7-251/2013</a>, 2K-P-89/2014). Taigi ir nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl to, ar kasatoriai pagal BK laikytini valstybės tarnautojams prilygintais asmenimis, jų veiksmai turi būti įvertinti minėtu aspektu. Taip pat pažymėtina, kad viešieji interesai, kaip įstatymo saugoma vertybė, gali būti suprantami ir kaip visuomenės suinteresuotumas, kad ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti viešojo ar net privataus sektorių darbuotojai, įgalioti spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus (valstybės tarnautojui prilyginti asmenys), darytų tai nešališkai, teisingai, įstatymų nustatyta tvarka. Žalą viešiesiems interesams (ar grėsmę tokiai žalai atsirasti) gali sukelti ir asmens, turinčio teisę atstovauti privačiam juridiniam asmeniui, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar tarnybos įgaliojimų viršijimas.

20. Pažymėtina, kad valstybės finansų sistemos stabilumas, kaip viena iš valstybės gyvavimo sąlygų yra viešasis interesas, kurį privalo užtikrinti valstybė. Finansinis stabilumas valstybėje priklauso ir nuo bankų (tiek valstybinių, tiek privačių) ar kitų kredito įstaigų veiklos efektyvumo, kuris neatsiejamas nuo tokių įstaigų patikimumo, jų autoriteto, pasitikėjimo jais. Asmens, turinčio teisę veikti banko ar kredito įstaigos vardu veikos, susijusios su veikimu (neveikimu) priešingai banko ar kredito įstaigos interesams, gali pakenkti jų autoritetui, pakirsti pasitikėjimą šia sistema ir tai vertintina kaip viešojo intereso pažeidimas. Taigi, įvertinus abiejų nuteistųjų veiksmų reikšmingumą viešiesiems interesams, darytina išvada, kad jie pagrįstai prilyginti valstybės tarnautojams ir yra tinkami BK 228 straipsnio subjektai.

21. BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatyta:,,Tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo“. BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyta kvalifikuota dokumento suklastojimo sudėtis, kurios vienas iš požymių – jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos.

22. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į valstybėje nustatytą dokumentų tvarkymo ir jų naudojimo tvarką. Tiesioginiu dokumentų suklastojimo objektu pagal kasacinio teismo praktiką reikėtų laikyti normalią valstybės ir savivaldybės institucijų veiklą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-200/2008, 2K-7-175-303/2015), kuri sutrikdoma dėl netikrų dokumentų pagaminimo, tikrų dokumentų suklastojimo, tikrų ar netikrų dokumentų panaudojimo ar realizavimo, taip pat teisėtus fizinių ar juridinių asmenų interesus. Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, dalyku paprastai pripažįstami tokie dokumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi normaliai valstybės ir savivaldos institucijų veiklai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-159/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-159/2013">2K-159/2013</a>). Pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį dokumentas tai Lietuvos Respublikoje ar užsienio valstybėje įsteigto juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos. Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento sąvoka, tačiau pagal teismų praktiką, taikant BK 300 straipsnį, dokumentas apibūdinamas panašiais požymiais kaip ir minėtame Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatyme (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2009">2K-114/2009</a>). Taigi, teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2006">2K-426/2006</a>, 2K-7-200/2008, 2K-290/2008, 2K-7-175-303/2015). Tikras dokumentas, kuriuo įforminama sutartinė prievolė (pvz., banko indėlio sutartis ir pan.), yra toks, kuris pagal savo formą ir turinį atitinka tarp šalių sudarytos sutarties sąlygas ir tuo pagrindu tarp šalių atsiranda teisiniai santykiai.

23. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismo nuosprendžiu nustatytų bylos faktinių aplinkybių pagrindu teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji L. L. ir T. Z. (kredito unijos vadovė ir pavaduotojas, vėliau vadovas), būdami valstybės tarnautojui prilygintais asmenimis, tyčia piktnaudžiavo tarnybine padėtimi klastodami dokumentus ir juos panaudojo padidinti kredito unijos pajinį kapitalą, o žinomai neteisingus duomenis apie pajinį kapitalą įtraukė į kredito unijos priežiūros institucijai teikiamas ataskaitas, taip išvengiant galimų neigiamų padarinių kredito unijai ir sau, tuo G. M. padarydami didelę turtinę žalą. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartimi kredito unijai iškelta bankroto byla ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi ji pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. G. M. nebuvo įtrauktas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą, nes pagal suklastotus dokumentus jis yra pajininkas, kurio pajinis įnašas – 1 000 000 Lt. Taip G. M. neteko savo indėlio – 100 000 Eur – draudimo, todėl akivaizdu, kad jam buvo padaryta didelė turtinė žala. Piktnaudžiavimas ir dokumentų klastojimas pasireiškė tuo, kad pasinaudodami savo tarnybine padėtimi L. L. organizavo, o T. Z. atliko vykdytojo veiksmus (pateikiant nukentėjusiajam G. M. pasirašyti suklastotus dokumentus – prašymus dėl indėlio nutraukimo ir pajinio įnašo papildymo), kad neva šis savo valia nutraukia indėlio dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) sutartį ir šiuos pinigus padeda į pajaus sąskaitą siekdamas tapti kredito unijos pajininku, vėliau veikdamas vienas T. Z. atliko tuos pačius veiksmus dėl to paties asmens 144 500 Lt (41 850,09 Eur) indėlio sutarties nutraukimo ir šiais pinigais turimo pajaus padidinimą iki 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur). L. L. organizavo tikrų dokumentų (2012 m. sausio 1 d. kredito unijos balansinės ataskaitos, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitos, turto ir įsipareigojimų struktūros pagal terminus ataskaitos) suklastojimą ir jų panaudojimą, susijusį su G. M. neva pajiniais įnašais į kredito uniją, o T. Z. juos suklastojo ir panaudojo, be to, jis suklastojo dar ir 2012 m. balandžio 1 d. kredito unijos balansinę ataskaitą Nr. V0021, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitą Nr. V0021, likvidumo rodiklių ataskaitą Nr. V0021, 2012 m. liepos 1 d. kredito unijos balansinę ataskaitą Nr. V0021, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitą Nr. V0021, likvidumo rodiklių ataskaitą Nr. V0021, 2012 m. spalio 1 d. kredito unijos balansinę ataskaitą, kredito unijos kapitalo pakankamumo ataskaitą, likvidumo rodiklių ataskaitą, kurios parengtos laikant G. M. sąskaitose turimas lėšas neva kaip pajų, ir jas panaudojo pateikdami kredito unijos priežiūros institucijai – Lietuvos bankui.

24. Kasatorės L. L. argumentas, kad teismas nustatė, jog ji su nukentėjusiuoju nebendravo, nedavė pasirašyti jokių dokumentų, todėl už dokumentų klastojimą nepagrįstai nuteista, yra nepagrįstas. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 24 straipsnis nustato būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymius. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Kelių asmenų padarytos veikos bendrumas galimas keliomis formomis, viena iš jų – sudėtinga bendrininkavimo forma, kai, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pavyzdžiui, organizatorius), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios nulemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais.

25. Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Kartu tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, sudaromo tarp bendrininkų, pasekmė. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali pasireikšti bet kokia forma – žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais.

25.1. Organizatorių, kaip vieną iš bendrininkų rūšių, apibūdina BK 24 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad organizatorius – tai asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Nusikaltimo organizatorius – bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymintis aktyvia organizacine veikla. Esminis tokio bendrininko požymis yra tas, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, kuria nusikalstamos veikos planus, numato jos įvykdymo būdus, priemones. BK 24 straipsnio 4 dalyje pateikiama nusikaltimo organizatoriaus samprata nurodo baigtinį alternatyvių veikų sąrašą, kurių bent vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi.

25.2. Teisėjų kolegija atkreipia kasatorės L. L. dėmesį, kad ji kaltinta ir nuteista už dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo organizavimą – tokių veiksmų parengimą, įvykdymo būdų ir priemonių numatymą, o šios veikos vykdytojo veiksmus – bendravimą su nukentėjusiuoju, suklastotų dokumentų pateikimą pasirašyti nukentėjusiajam – atliko T. Z. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir atsižvelgiant į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-302/2011, 2K-19/2014, 2K-210/2014). Nuteistosios L. L. versija, kad ji buvo tik formali kredito unijos vadovė, o realiai vadovavo T. Z., nuosprendyje motyvuotai paneigta. Nustatytų bylos faktinių aplinkybių pagrindu teismai padarė pagrįstas išvadas, kad L. L. organizavo dokumentų klastojimą ir jų panaudojimą.

26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nuosprendžiu nustatytas faktines bylos aplinkybes L. L. ir T. Z. veiksmams baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jų padarytos veikos teisingai kvalifikuotos: L. L. atitinkamai pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 ir 3 dalis bei 228 straipsnio 1 dalį, o T. Z. – pagal BK 300 straipsnio 3 dalį bei 228 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

27. BK 182 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – šios baudžiamojo įstatymo normos dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis, nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

27.1. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir kurie, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės išvengimu ar panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015). Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Teismų praktikoje išskiriamos vadinamosios aktyvioji ir pasyvioji apgaulės formos. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam neobjektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517/2004, 2K-274/2011).

27.2. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-358/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-358/2011">2K-358/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-312/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-312/2013">2K-312/2013</a>). Be to, sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-493/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-493/2012">2K-493/2012</a>, 2K-134-693/2015).

27.3. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto ar turtinės teisės įgijimą nusikalstamą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymas arba panaikinimas. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma, jog kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį, ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų negalimas arba iš esmės pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės pasislėpė, tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-198/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-198/2008">2K-7-198/2008</a>, 2K-133/2010).

28. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji L. L. ir T. Z., L. L. organizavus, o T. Z. atlikus vykdytojo veiksmus (pateikus nukentėjusiajam G. M. pasirašyti suklastotus dokumentus, kad neva šis asmuo savo valia nutraukia indėlio dėl 855 500 Lt (247 769,93 Eur) sutartį ir šiuos pinigus padeda į pajaus sąskaitą siekdamas tapti kredito unijos pajininku), sąmoningai (tyčia) apgavo nukentėjusįjį G. M. Be to, T. Z. analogiškus veiksmus atliko ir su nukentėjusiojo G. M. 144 500 Lt (41 850,09 Eur) indėliu.

28.1. Šiuo atveju teismai nustatė, kad apgaulė pasireiškė minėto asmens suklaidinimu pateikus nukentėjusiajam suklastotus dokumentus, kuriuos G. M., nuteistųjų suklaidintas, pasirašė, nes, piktnaudžiaujant šio asmens pasitikėjimu buvo įtikintas, kad pasirašo indėlio pratesimo sutartį, kartu pateikiant vekselius tai pinigų sumai, kuri būtų nukentėjusiojo gauta už indėlio palūkanas.

28.2. Teismai nuosprendžių aprašomosiose dalyse, išanalizavę byloje surinktus įrodymus, savo išvadas dėl nukentėjusiojo G. M. apgaulės, išsamiai motyvavo, kad nuteistųjų suklaidintas G. M. tapo kredito unijos pajininku, kurio pajus buvo 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur).

28.3. Byloje nustatyta, kad: nukentėjusysis G. M. buvo kredito unijos narys (turėjo 100 Lt pajų) – indėlininkas ir turėjo terminuoto indėlio sutarčių. Dėl Kredito unijos vadovų – L. L. ir T. Z. – panaudotos apgaulės G. M. iš indėlininko tapo kredito unijos pajininku.

29. Esant tokioms aplinkybėms, teismai privalėjo išanalizuoti civilinius teisinius santykius tarp nukentėjusiojo G. M. – indėlininko, tapusio pajininku, ir kredito unijos. Teismams buvo būtina išsiaiškinti, kuris asmuo tokiais atvejais įgijo teisę disponuoti G. M. piniginiais įnašais, kokias turtines ir kitas teises nukentėjusysis dėl apgaulės prarado, kaip pasikeitė jo teisės į indėlio ir pajaus grąžinimą, kuo pasireiškė tiek pajininko, tiek indėlininko teisiniai santykiai su kredito unija. Tik išanalizavus minėtus civilinius teisinius santykius galima spręsti, ar panaudojus apgaule (šiuo atveju piktnaudžiaujant pasitikėjimu) buvo pasisavintas svetimas turtas ar turtinė teisė kito asmens naudai, ar kitaip buvo suvaržytos (prarastos) nukentėjusiojo teisės, jam padaryta žala.

30. Pagal Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – CK) nuostatas indėlininkas turi teisę reikalauti grąžinti indėlį pagal pirmą pareikalavimą nepriklausomai nuo indėlio rūšies (CK 6.895 straipsnio 3 dalis). Lėšų perdavimas bankui (ar kitai kredito įstaigai) terminuotojo indėlio sutarties pagrindu suteikia bankui teisę disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis (CK 6.913 straipsnio 2 dalis), t. y. kurį laiką naudoti šias lėšas savo tikslams (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 301-706/2015). Pagal suformuotą teisminę praktiką indėlininkas turi tik reikalavimo teisę, o bankas (ar kita kredito įstaiga) terminuotojo indėlio sutarties pagrindu disponuoja kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis.

31. Kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta: Pajinis įnašas – į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti. Minėto įstatymo 16 straipsnis numato: „Kiekvienas kredito unijos narys turi teisę savo noru išstoti iš kredito unijos, pranešęs apie tai raštu kredito unijos valdybai ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius iki numatomo išstojimo. Sprendimą dėl išstojimo ir atsiskaitymo su išstojančiuoju priima kredito unijos valdyba. Išstoti galima tik pasibaigus finansiniams metams. Kredito unijos valdyba gali leisti nariui išstoti ir iki finansinių metų pabaigos, jei galima atsiskaityti su išstojančiuoju nepadarant žalos kredito unijos interesams.“ Kredito unijų įstatymo 18 straipsnis nustato atsiskaitymus su buvusiais kredito unijos nariais: „Kredito unija, grąžindama asmeniui, kurio narystė kredito unijoje pasibaigė, pajinius įnašus, privalo juos proporcingai, atsižvelgdama į kredito unijos praėjusių metų patvirtintoje metinėje balansinėje ataskaitoje įrašytas kredito unijos nuostolių sumas, sumažinti.“

32. Teisėjų kolegija remdamasi minėtų teisės normų sisteminiu aiškinimu daro išvadą, kad kredito unija turi teisę disponuoti pajiniu kapitalu, o kredito unijos narys gali susigrąžinti iš kredito unijos įneštas pinigines lėšas nustatyta tvarka išstodamas iš unijos ir tada ji turi pareigą grąžinti pajinius įnašus, o nustačius nuostolius, grąžinamus pajinius įnašus proporcingai sumažina.

33. Taigi, tiek kredito unijos indėlininko pinigais, tiek ir kredito unijos pajiniu kapitalu (kurį sudaro ir narių pajiniai įnašai) įstatymo ir sutarties pagrindu disponuoja kredito unija, o indėlininkas ir pajininkas (įmokėjęs pajinį įnašą) turi reikalavimo teisę į įneštą kredito įstaigoje pinigų sumą, kuri pajininko yra labiau ribota.

34. Minėta, kad G. M. buvo kredito unijos narys (turėjo 100 Lt pajų) – indėlininkas ir turėjo terminuoto indėlio sutarčių, kurių pagrindu kredito unija disponavo kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis. Dėl Kredito unijos vadovų – L. L. ir T. Z. – byloje nustatytų veiksmų G. M. iš kredito unijos indėlininko tapo jos pajininku. Tačiau G. M. pajiniu kapitalu ir toliau disponavo tas pats juridinis asmuo – kredito unija, kurios naudai nuteistieji ir kaltinami įgiję didelės vertės svetimą G. M. turtą. Kasatoriai pagrįstai teigia, kad šiuo atveju G. M. turtas nebuvo pasisavintas. Šiuo atveju nuteistųjų iniciatyva buvo pakeistas tik G. M. pinigų teisinis režimas, tačiau jo turtu ir toliau disponavo ta pati kredito unija, pinigų neįgijo kitas juridinis ar fizinis asmuo.

35. Pirmiau minėta, kad byloje nustatyta teisinė situacija leidžia daryti išvadą, jog byloje nustatytuose L. L. ir T. Z. veiksmuose, kuriais buvo pakeistas nukentėjusiojo G. M. turto teisinis režimas, nėra sukčiavimo sudėties objektyviojo požymio – svetimo turto įgijimo kito asmens naudai.

36. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai L. L. ir T. Z. pripažino kaltais padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, nes jų veiksmuose nėra visų būtinų minėtame straipsnyje numatytos veikos sudėties požymių.

37. Kvalifikuota sukčiavimo sudėtimi teismų aprašyti L. L. ir T. Z. veiksmai yra neteisėti, tačiau jie atitinka BK 228 straipsnio 1 dalies – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – sudėtį. Taigi baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, todėl skundžiamų teismų sprendimų dalys dėl L. L. ir T. Z. pripažinimo kaltais padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą naikintinos ir ši baudžiamosios bylos dalis nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kasatoriaus T. Z. skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų

38. Kasatoriaus skunde daug argumentų dėl esminių BPK pažeidimų siejama su jo nuteisimu už sukčiavimą. Teisėjų kolegijai padarius esminę išvadą, kad pagal teismo nustatytas aplinkybes nuteistųjų veikoje nebuvo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties ir nutraukus šią bylos dalį nelieka prasmės aptarti skundo argumentus dėl esminių BPK pažeidimų.

39. Teisėjų kolegija pasisako dėl kasatoriaus skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų nuteisiant už kitas nusikalstamas veikas (BK 222, 228 ir 300 straipsniai)

40. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis, pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo ir patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nuteistojo T. Z. kaltumo padarius BK 222 straipsnyje, 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje numatytus nusikaltimus. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai, keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamieji ir nuteistieji, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

41. Priimtame nuosprendyje į esminius apelianto argumentus – dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų – atsakyta ir ištaisytos pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidus BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

42. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, vertindami šioje byloje surinktus įrodymus ir nustatydami faktines aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl nenagrinėtinų kasatorės L. L. skundo argumentų

43. Kasatorė L. L. skunde nurodo, kad teismai padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų pripažindami nuteistąjį A. G. kaltu. BPK 367 straipsnyje nustatyta, kad apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį remiantis 367 straipsnyje numatytais pagrindais turi teisę ir nuteistasis. Tačiau BPK nenumato galimybės nuteistajam kasacine tvarka skųsti dėl kito asmens priimto pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių teisėtumą. Beje, tokio asmens, kuris net nebuvo kaltinamas šioje byloje. Taigi, kasatorės L. L. teiginiai dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nuteisiant A. G. paliekami nenagrinėti.

44. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nuosprendžius pakeisti:

panaikinti jų dalis dėl L. L. ir T. Z. pripažinimo kaltais padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių;

panaikinti jų dalis dėl L. L. ir T. Z. paskirtų bausmių subendrinimo;

L. L. bausmes, paskirtas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1, 3 dalis, 228 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrinti apėmimo būdu ir paskirti vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta jai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę L. L. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir septyniems mėnesiams;

T. Z. bausmes, paskirtas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrinti apėmimo būdu ir paskirti jam laisvės atėmimą vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta jam pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę T. Z. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir penkiems mėnesiams.

Kitas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas