K. J. pagal BK 180 str. 2 d., 129 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-376/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.1;

1.2.3.2.6;

2.4.4;

2.4.5.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

gynėjai advokatei Laimai Balčiūnienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. J. ir A. J. (A. J.) kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

K. J. – pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu šešiolikai metų, pagal BK 258 straipsnio 2 dalį keturiasdešimt parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų. Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį K. J. išteisintas, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

A. J. – pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktu paskirta bausme apimant bausmes, paskirtas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 22 d. nutartis, kuria nuteistųjų K. J. ir A. J. apeliaciniai skundai atmesti.

Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteistas D. R., tačiau dėl jo nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo K. J. gynėjos, prašiusios skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

K. J. ir A. J. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą už tai, kad kartu su D. R. tyčia itin žiauriai nužudė kitą žmogų:

2008 m. gruodžio 27 d., apie 2 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, elgdamiesi itin žiauriai, Klaipėdoje, Gedminų g. 5, prie gimnazijos „Vėtrungė“, kilus konfliktui tarp kaltinamojo D. R. ir nukentėjusiojo E. L., užpuolė nukentėjusįjį. D. R. kumščiais sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam į galvą, o K. J. spyrė į krūtinę ir R. L. pargriuvo. A. J. ranka laikė apglėbęs parklupusio nukentėjusiojo kaklą ir neleido šiam atsikelti. Tuo metu D. R. E. L. sudavė į galvą ne mažiau kaip du smūgius kumščiu ir ne mažiau kaip vieną smūgį koja, o K. J. nešaunamuoju ginklu – kastetu – sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius į galvą ir ne mažiau kaip vieną smūgį į pilvą. E. L. bandant atsikelti, A. J. jam ne mažiau kaip du kartus spyrė į nugarą. Nukentėjusiajam pargriuvus, ant žemės gulinčiam E. L. D. R. alkūne sudavė vieną smūgį į galvą, K. J. sudavė kastetu nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas ne mažiau kaip du smūgius, o koja – ne mažiau kaip tris smūgius, A. J. nukentėjusiajam į galvą spyrė ne mažiau kaip du kartus. Suduodami E. L. į galvą ir kitas kūno vietas ne mažiau kaip dvidešimt smūgių, iš jų – ne mažiau kaip keturis smūgius kastetu, kaltinamieji nukentėjusiajam sukėlė didelį fizinį skausmą bei kančias, smūgių vietose padarė sužalojimus, iš jų daugybinius veido odos nubrozdinimus ir poodines minkštųjų audinių kraujosruvas, dešiniosios akies apatinio voko ir paakio įtrūkimus ir paviršines žaizdas, abiejų lūpų vidinio paviršiaus gleivinės įtrūkimus, muštines žaizdas ir kraujosruvas, muštinę žaizdą viršugalvio dešinėje pusėje – momėnkaulio gumbure, daugybines kraujosruvas galvos skliauto minkštuosiuose audiniuose – kaktos dešinėje ir kairėje pusėse, abiejų smilkinių raumenyse, pakaušio vidurinėje–viršutinėje dalyje, kairėje pusėje ir viršugalvio vidurinėje dalyje, padarė nosies kaulų ir kaukolės pamato priekinės duobės vidurinės dalies akytkaulio lūžius, difuzines kraujosruvas galvos smegenų minkštuosiuose dangaluose ir galvos smegenų sumušimą, smulkias kraujosruvas abiejų didžiųjų pusrutulių gilumoje bei smegenų kamiene – tilte. Įvykio vietoje paliktas nukentėjusysis E. L. nuo galvos smegenų sumušimo ir kaukolės pamato priekinės duobės kaulų lūžio, išsivysčius galvos smegenų, plaučių pabrinkimui ir aspiracijai krauju, mirė.

A. J. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, K. J. nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, tačiau šios veikos kasaciniais skundais neskundžiamos.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. J. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartį, perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir sumažinti paskirtą bausmės laiką. Kasatorius teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, pagrįsta prielaidomis, o ne objektyviais ir neginčytinais įrodymais, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1, 3.1.8 punktus; tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas nustatė, kad nuteistieji neturėjo tikslo atimti nukentėjusiajam gyvybės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepakankamai objektyviai išanalizavo ir įvertino faktines bylos aplinkybes. Šios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistųjų duoti parodymai buvo prieštaringi. Kasatoriaus nuomone, nuosprendyje išdėstyta teismo motyvacija nepagrįsta informacija, gauta iš kiekvieno įrodymų šaltinio. Visiškai neįvertintas nuteistojo D. R., kurio parodymai buvo išsamūs ir pagrįsti, vaidmuo darant nusikaltimą. Kasatorius pažymi, kad nusikaltimo padariniai buvo neplanuoti, jie atsirado muštynių metu, kai tiek puolančioji, tiek ginančioji pusė veikė aktyviai, todėl pagrįstai buvo siekiama „lokalizuoti agresijos pradininką, kuris elgiasi destruktyviai ir nenuspėjamai, tad gynimasis buvo adekvatus reagavimas į susidariusią situaciją“.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 22 d. nutarties dalį dėl jo apeliacinio skundo atmetimo bei Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. nuosprendžio dalies, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, palikimo nepakeista, ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui. Kasatorius teigia, kad nuosprendyje nebuvo įvertinta tai, kad jis smūgiavo nukentėjusiajam E. L. nenorėdamas jo nužudyti. Konfliktą su nukentėjusiuoju pradėjo ne jis, A. J., nes būdamas mažiausio ūgio ir fiziškai silpniausias, palyginus su kitais dviem nuteistaisiais, smurtaudamas negalėjo būti jiems tolygus savo jėga. Kasatorius pažymi, kad konfliktas prasidėjo jam nedalyvaujant – jis tik matė, kaip K. J. smūgiavo koja, o D. R. spyrė nukentėjusiajam į nugarą. Jis, kasatorius, apkabino nukentėjusiojo kaklą ir šis suklupo. Tuo metu K. J. vėl sudavė ne mažiau kaip tris keturis smūgius į įvairias E. L. galvos vietas, o D. R. spyrė į kairiąją veido pusę ties smilkiniu ir du kartus kumščiu sudavė į veidą. Jis, kasatorius, smūgiavo nukentėjusiajam į kairįjį šoną ir spyrė į viršugalvį. Paskutiniame mušimo etape jis girdėjo tik duslius smūgius į kietą daiktą, tai galėjo būti nukentėjusiojo galva. Jis nematė detalių, nes buvo toliau nuo nukentėjusiojo ir jį mušusių asmenų.

Nuteistasis A. J. nurodo, kad teismo medicinos specialisto 2009 m. sausio 30 d. išvadoje nustatyta, jog E. L. mirė nuo keleto į galvą suduotų smūgių, nuo kurių buvo sumuštos galvos smegenys; lūžis kaukolės pamato priekinės duobės srityje paaiškinamas smūgiu į nosį, dėl to lūžo ir nosies kaulai. Kasatoriaus nuomone, tai rodo, kad ne nuo jo, A. J., smūgių buvo sužalota nukentėjusiojo nosis ir lūžo kaukolės pamatas. Jis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į viršugalvį po to, kai į nukentėjusiojo galvą buvo suduoti kitų dviejų nuteistųjų smūgiai, tarp jų – trys keturi K. J. smūgiai. Kasatorius pažymi, kad svarbus K. J. 2009 m. sausio 8 d. papildomoje apklausoje duotas patikslinimas, jog, A. J. laikant E. L. pargriautą ant žemės, jis spyrė į koją ar į pilvą ir vieną kartą kumščiu smogė nukentėjusiajam į veidą, tikėtina pataikydamas į nosį ar lūpas. Toliau kasatorius nurodo, kad šioje byloje buvo būtina nustatyti jo, A. J., veiksmų įtaką nukentėjusiojo mirčiai bei teisiškai įvertinti kitų nuteistųjų smūgius nukentėjusiajam į nosies sritį ir galvą. Tokio įvertinimo nepadaryta, todėl negalimas jo pripažinimas padarius nužudymą grupe itin žiauriai. Be to, neatsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo 8 punktą, pagal kurį bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Nepagrįstų sprendimų priėmimą lėmė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų nesilaikymas sprendžiant klausimą, kas sudavė nukentėjusiajam mirtį sukėlusius smūgius. Be to, kasatorius kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „A. J. laikytinas labai reikšmingu E. L. nužudymo bendravykdytoju“. Kasatoriaus nuomone, aiškinantis šias aplinkybes nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo būtina atlikti papildomą įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

Nuteistasis taip pat nurodo, kad jis nebuvo pristatytas į apeliacinės instancijos teismo posėdį, nors kiti du nuteistieji jame dalyvavo; jis negalėjo ginti savo reikalavimų, taip buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Be to, nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose buvo pažeisti BK (turėtų būti BPK) 1 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 5 dalis, 10 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, kurie sutrukdė teismams priimti teisėtus sprendimus.

Nuteistųjų K. J. ir A. J. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1236 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. sausio 1 d.) kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Nuteistasis K. J. kasaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nuteistojo A. J. kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies nuostatas. Šie kasatorių teiginiai yra nauji, nes jie nebuvo išdėstyti nuteistųjų apeliaciniuose skunduose ir nagrinėti apeliacinės instancijos teismo. Dėl to šie argumentai, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Dėl tyčinio nužudymo sudėties požymių buvimo nuteistųjų veikoje

Kasaciniuose skunduose nuteistieji K. J. ir A. J. tvirtina, kad neplanavo, nesitarė ir nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo, o jų suduoti smūgiai nesukėlė nukentėjusiojo mirties. Taigi abu kasatoriai ginčija priežastinį ryšį tarp jų padarytos veikos bei nukentėjusiojo mirties ir kaltę.

Pirmosios instancijos teismas nustatė tokius kasatorių nusikalstamus veiksmus: K. J. spyrė nukentėjusiajam E. L. į krūtinę, ne mažiau kaip tris kartus sudavė kastetu į galvą, vieną kartą – į pilvą, vėl spyrė ne mažiau kaip tris kartus ir sudavė ne mažiau kaip du smūgius kastetu į galvą bei kitas kūno vietas; A. J. laikė nukentėjusįjį, apglėbęs jo kaklą, spyrė du kartus į nugarą bei du kartus į galvą; nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Apygardos teismas nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes remdamasis nuteistųjų duotais parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis dėl nukentėjusiajam padarytų kūno sužalojimų, jų padarymo mechanizmo, mirties priežasties, kitais nuosprendyje išdėstytais įrodymais, kurie buvo ištirti ir įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas ne tik teisiamajame posėdyje apklausė kaltinamuosius, bet, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, siekdamas patikrinti byloje esančius įrodymus, perskaitė ir jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Pastebėtina, kad teisiamajame posėdyje nuteistasis K. J. prisipažino spyręs nukentėjusiajam į krūtinę, šoną, pilvą, kojas bei vieną kartą – ir į galvą, jog turėjo ant rankos užsidėjęs kastetą, o A. J. – kad laikė nukentėjusįjį ir neleido šiam atsikelti, spyrė į nugarą, kaklą, norėjo spirti į galvą, bet nežino, ar pataikė. Nepaisant to, kad nuteistieji keitė savo parodymus, jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme patvirtino, jog smurtavo prieš nukentėjusįjį, pripažindami ir tą aplinkybę, kad visi sudavė smūgius nukentėjusiajam ir į galvą. Savo kasaciniame skunde A. J. taip pat nurodo, kad laikė nukentėjusįjį, smūgiavo jam į kairįjį šoną ir spyrė į viršugalvį. Teismas pagrįstai atmetė K. J. parodymus, kad jis buvo užsidėjęs ant rankos kastetą, kai jau buvo prasidėjusios muštynės, siekdamas tik pagąsdinti nukentėjusįjį, tačiau juo nesudavė. Tokie parodymai yra ne tik nelogiški, bet ir paneigti teismo medicinos specialisto išvadomis, kad nukentėjusiojo galvoje esančios žaizdos ir nubrozdinimai galėjo būti padaryti keturiais smūgiais kastetu. Be to, A. J. patvirtino, kad po nusikalstamos veikos padarymo matė, kaip K. J. nuo pirštine apmautos dešiniosios rankos nusimovė kastetą, kuris, kaip ir pirštinė, buvo kruvini.

Savo kasaciniame skunde K. J. dviprasmiškai nurodo, kad vyko muštynės tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo, tačiau kartu aiškina apie gynimąsi „kaip reagavimą į susidariusią situaciją“. Savo apeliaciniame skunde K. J. teigė, kad jis gynė draugus, pamatęs, kaip ant jų puola aukštas stambus vaikinas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai aiškinosi išsakytą versiją dėl, tikėtina, susidariusios būtinosios ginties situacijos nuo netikėto agresyvaus nukentėjusiojo užpuolimo, tačiau nenustatė jokių pagrįstų aplinkybių, jog nuteistiesiems grėsė realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis į jų sveikatą ar gyvybę. Pastebėtina, kad, priešingai nuteistojo K. J. tvirtinimui, byloje neabejotinai nustatyta, jog būtent nuteistieji buvo konflikto su nukentėjusiuoju iniciatoriai: jie pirmieji (būtent nuteistasis D. R.), pamatę sėdintį nukentėjusįjį E. L., garsiai jam pasakė, kad sėdi „senelis šaltis“. Šias aplinkybes teisiamajame posėdyje patvirtino ir K. J. (T. 4, b. l. 90) bei D. R. (T. 4, b. l. 84). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kaltinamųjų duotus parodymus, jog mirtinus smūgius nukentėjusiajam sudavė D. R., sugrįžęs į įvykio vietą ieškoti K. J. pamesto laikrodžio.

Specialisto išvadoje Nr. M 1024/08 (03) konstatuota: E. L. mirė nuo galvos smegenų sumušimo ir kaukolės pamato priekinės duobės kaulų lūžio, išsivysčius galvos smegenų bei plaučių pabrinkimui ir aspiracijai krauju; E. L. mirė nuo keleto į galvą suduotų smūgių, nuo kurių padarytas galvos smegenų sumušimas ir kaukolės pamato priekinės duobės kaulų lūžis; kaukolės pamato lūžis akytkaulio srityje paaiškinamas smūgiu į nosį, dėl to taip pat lūžo nosies kaulai; pagrindiniai mirtį sukėlę galvos sužalojimai atsirado ne dėl griuvimo, o nuo į galvą suduotų smūgių; galvos sužalojimai padaryti suduodant dvidešimt smūgių; dalis sužalojimų galvoje galėjo būti padaryti kastetu, suduodant keturis smūgius. Teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas D. Vitkus patvirtino, kad mirtis įvyko nuo nukentėjusiajam į galvą suduotų smūgių visumos. Taigi nukentėjusiojo mirties priežastis buvo ne vienas sužalojimas – kaukolės pamato lūžis, kuris padarytas, sudavus smūgį nukentėjusiajam į nosies sritį, kaip kasaciniame skunde teigia nuteistasis A. J., bet sužalojimų, padarytų nukentėjusiojo galvoje, visuma.

Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Teismas nustatė, kad nuteistieji K. J. ir A. J. veikė bendrininkų grupe kartu su nuteistuoju D. R. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką tiek išankstinis, tiek veikos darymo metu kilęs asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį: susitarimas kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu mušant nukentėjusįjį. Teismas teisingai konstatavo, kad nuteistieji, tiek patys smūgiuodami, tiek matydami, jog kiti bendrininkai taip pat suduoda smūgius, kurių didžioji dauguma buvo nukreipti į nukentėjusiojo galvą, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą ar gyvybę, ir pritarė tokiems veiksmams. Tarp nuteistųjų veiksmų – sudavimo kumščiais, spardymo bei smūgiavimo kastetu į galvą – itin svarbią gyvybei kūno dalį – ir padarinių – nukentėjusiojo mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, kad visi nuteistieji buvo vykdytojai (bendravykdytojai), nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistieji suvokė bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jų veikimo gali atsirasti žalingi padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistieji, suprasdami pavojingą savo veiksmų pobūdį, jų akivaizdų pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei, konkrečių padarinių nedetalizavo – juos tenkino tiek nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, tiek gyvybės atėmimas, t. y. jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Esant neapibrėžtai tyčiai kaltininko padaryta veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo 8 punkte išaiškinta, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys.

Nuteistieji K. J., A. J. ir D. R., veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia, sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, o šis mirė nuo padarytų sužalojimų galvoje visumos, todėl nepriklausomai nuo suduotų smūgių skaičiaus ir jų stiprumo jie pagrįstai pripažinti kaltais nužudę nukentėjusįjį E. L. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-174/2007, 2K-504/2008, 2K-187/2009).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą

Kasatoriai teigia, kad jų veiksmai neatitinka BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytų aplinkybių, t. y. nebuvo itin žiaurūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai pripažinta, jog nuteistieji padarė kvalifikuotą nužudymą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Pagal teismų praktiką nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz.: deginant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų; neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po panaudoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Itin žiaurus nužudymas nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius bei kitas aplinkybes. Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad nužudo itin žiauriai.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad itin žiaurų nuteistųjų veikimo būdą nužudant nukentėjusįjį rodo panaudoto smurto pobūdis, intensyvumas, padarytų sužalojimų kiekis, lokalizacija, įrankis: nukentėjusiajam į galvą suduota ne mažiau kaip dvidešimt smūgių, smūgiuota kojomis, kumščiais, alkūne, nešaunamuoju ginklu – kastetu, nukentėjusysis buvo pargriautas ant žemės, laikomas už kaklo, taip, jam esant bejėgiškumo būklės, buvo mušamas ir spardomas pakankamai ilgai ir intensyviai.

Apeliacinės instancijos teismas pritarė šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, papildomai pažymėdamas, kad K. J., norėdamas padaryti nukentėjusiajam psichologinį poveikį, demonstratyviai užsidėjo kastetą, siekdamas padaryti skausmingus kūno sužalojimus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad neabejotinai vien nuo į galvą suduotų smūgių ir padarytų sužalojimų nukentėjusysis jautė didelį skausmą, tuo labiau kad buvo nustatyta, jog E. L. buvo blaivus, jis mirė ne iš karto po padarytų sužalojimų. Apklaustas teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas D. Vitkus patvirtino, kad prieš tyrimą nukentėjusiojo kūnas atrodė baisiai, buvo ištisiniai sužalojimai veide; nukentėjusysis po sužalojimų mirė ne iš karto, nes smegenų pabrinkimui reikėjo laiko (T. 4, b. l. 124–125). Tai akivaizdu iš prie specialisto išvados Nr. M1024/08(03) pridėtos foto lentelės, iš kurios matyti, kaip atrodė po nusikaltimo nukentėjusiojo veidas ir galva. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog nukentėjusiajam į galvą buvo suduota ne mažiau kaip dvidešimt smūgių, o mušant panaudotas ir nešaunamasis ginklas, pritaikytas kūnui žaloti – kastetas, parodo, kad nužudymas padarytas itin žiauriai. Toks veikos kvalifikavimas atitinka ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-174/2007). Teismas, atsižvelgdamas į suduotų smūgių į gyvybei itin svarbią kūno dalį – galvą – skaičių, sužalojimų pobūdį, smurto intensyvumą, nusikaltimui panaudotą įrankį, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistieji suvokė, jog savo veiksmais sukelia dideles fizines kančias nukentėjusiajam, nes šis smurtavimo metu buvo gyvas, prašė nemušti.

Dėl bausmės

Nuteistasis K. J. prašo sušvelninti paskirtą bausmę. Nors nuteistasis A. J. kasaciniame skunde įvardijo, kad nuosprendis skundžiamas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės, tačiau prašo bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Šioje nutartyje pasisakyta, kad K. J. ir A. J. nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, todėl perkvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį švelnesnę nusikalstamą veiką, ir paskirti kitą švelnesnę bausmę nėra pagrindo. Abu nuteistieji kasaciniuose skunduose nenurodo, kad skiriant bausmę buvo netinkamai taikomos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė, kad K. J. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą (BK 258 straipsnio 2 dalis), taip pat į jo veiksmus prieš ir po nusikaltimo padarymo, kad ne kartą teistas, apibūdinamas neigiamai, jo atsakomybę sunkina tai, jog nužudymą padarė, veikdamas bendrininkų grupe, buvo ypač aktyvus bendravykdytojas, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Skirdamas bausmę nuteistajam A. J. teismas akcentavo, kad jo veiksmai atėmė galimybę nukentėjusiajam pabėgti ir pasipriešinti, nes jis iš už nugaros užpuolė nukentėjusįjį, laikė šį už kaklo, dusino, neleido atsistoti, kol bendrininkai smūgiavo, taigi jis buvo aktyvus ir reikšmingas bendrininkas. Nors A. J. nužudymo metu nebuvo teistas, tačiau jis 2006 m. vasario 2 d. nuosprendžiu kaip nepilnametis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, buvo padaręs administracinės teisės pažeidimų, apibūdinamas patenkinamai, nužudymą padarė bendrininkų grupe ir tai sunkina jo atsakomybę, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teismas akcentavo, kad nuteistieji dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai nesigailėjo, savo veiksmų nepasmerkė, bandė teismą klaidinti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus išsamius motyvus dėl bausmės dydžio, neturi pagrindo pripažinti, kad teismas, paskirdamas K. J. šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, o A. J. – penkiolikos metų, kuri viršija BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (keturiolika metų), nesilaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, ir paskyrė per griežtas bausmes.

Dėl BPK 324 straipsnio 6 dalies taikymo

Kasatorius A. J. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatliko teisminio tyrimo. BPK 324 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė, bet ne pareiga apeliacinės instancijos teismui atlikti įrodymų tyrimą. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdyje nuteistasis A. J. nedalyvavo. Jame dalyvavo jį gynusi advokatė J. Bagdonienė. Sprendžiant klausimą, ar reikia atlikti bylos įrodymų tyrimą, proceso dalyviai – prokuroras, nuteistieji K. J., D. R., nuteistųjų gynėjai – nepageidavo, kad būtų atliekamas įrodymų tyrimas. Pastebėtina, kad ir savo apeliaciniame skunde A. J. netvirtino, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė įrodymus, nenurodė, kokie duomenys turėtų būti ištirti pakartotinai, nes jis nesutiko su nuosprendžio išvadomis dėl įrodymų vertinimo, sprendžiant klausimą dėl tyčios nužudyti, bendrininkavimo požymių buvimo jo veikoje, veikos kvalifikavimo. Kitų dviejų apeliantų K. J. ir D. R. apeliaciniuose skunduose taip pat nebuvo išdėstyta argumentų apie neišsamų bylos aplinkybių ištyrimą. Apeliacinės instancijos teismas priėmė protokolinį sprendimą neatlikti įrodymų tyrimo, nes apeliantų skundų motyvai lietė jau įvertintus įrodymus ir veikos kvalifikavimo klausimus. Esant minėtoms aplinkybėms toks Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas buvo teisingas, nes pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino ištirtų įrodymų prieštaravimų, kurie turėjo esminės reikšmės teismo išvadoms, ir pan. Tokių aplinkybių šiuo atveju nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo.

Dėl nuteistojo teisės dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka užtikrinimo

Kasatorius A. J. teigia, kad jis nebuvo pristatytas į apeliacinės instancijos teismo posėdį, nors kiti nuteistieji šioje byloje K. J. ir D. R. jame dalyvavo, todėl jis negalėjo ginti savo reikalavimų ir taip buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Pagal BPK 322 straipsnį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas; jame turi teisę dalyvauti nuteistasis, išteisintasis, kiti straipsnyje nurodyti asmenys, kurių neatvykimas, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, nekliudo nagrinėti bylą. BPK 323 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu bylos teisėjas pranešėjas mano, jog nuteistojo ar išteisintojo dalyvavimas teismo posėdyje būtinas (tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai nuteistasis pageidauja dalyvauti teismo posėdyje), apeliacinės instancijos teismas išsiunčia reikalavimą pristatyti suimtą nuteistąjį į teismą, o išteisintajam ar laisvėje esančiam nuteistajam – šaukimą.

Taigi apeliacinės instancijos teismo posėdyje turi privalomai dalyvauti tik prokuroras ir gynėjas. Nuteistasis A. J. netvirtina, kad jis nebuvo laiku informuotas apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio laiką. Nuteistasis A. J., kuriam apeliacinio skundo padavimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nei savo apeliaciniame skunde, nei vėliau atskiru pareiškimu neprašė pristatyti jo į teismo posėdį. Pastebėtina, kad nuteistieji K. J. ir D. R. buvo pristatyti į Apeliacinio teismo posėdį, nes jie savo apeliaciniuose skunduose nurodė, kad pageidauja dalyvauti teismo posėdyje. BPK 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) teisė į gynybą, kuri gali būti realizuojama ginantis pačiam ar per gynėją – advokatą. Apeliacinės instancijos teismo proceso metu A. J. gynė advokatė J. Bagdonienė, kuri palaikė nuteistojo skundo argumentus, neprašė tirti jokių naujų aplinkybių. Kadangi nuteistasis A. J. neišreiškė pageidavimo dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, o šios bylos teisėjas pranešėjas nemanė, kad A. J. dalyvavimas teismo posėdyje būtinas, jis į Apeliacinio teismo posėdį nebuvo pristatytas. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistojo A. J. gynybos teisės buvo suvaržytos, ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Toks sprendimas atitinka ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinės nutartys bylose Nr. 2K- 298/2008, 2K-221/2009).

Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius A. J. apeliacinio skundo argumentus, patikrino apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, laikydamasis bendrųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų K. J. ir A. J. kasacinius skundus.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Antanas Klimavičius

Viktoras Aidukas