Baudžiamoji byla Nr. 2K-381/2010
Procesinio sprendimo kategorija
2.4.2.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas atmestas.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. nuosprendžiu B. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) išteisintas neįrodžius, jog jis padarė veikas, turinčias nusikaltimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo – J. K. dėl 170 Lt, J. K. dėl 1030 Lt – atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimą,
n u s t a t ė :
B. T. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2008 m. rugsėjo 12 d., nuo 11.20 iki 13.10 val., sulaužydamas buto, esančio,,duomenys neskelbtini“, durų spyną, įsibrovė į minėtą butą ir pagrobė svetimą turtą – J. K. priklausančius 930 Lt vertės įvairius auksinius papuošalus, J. K. priklausančius 150 Lt vertės auksinius auskarus; be to, pagrobęs neteisėtai įgijo svetimą J. K. AB „Swedbank“ Maestro elektroninę mokėjimo priemonę, kurią neteisėtai laikė iki ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, konstatavo, kad byloje nesurinkta neginčytinų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog B. T. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kadangi objektyviais duomenimis kilusių abejonių teismas pašalinti negalėjo, todėl visas abejones įvertino kaltinamojo naudai ir jį išteisino neįrodžius, jog jis padarė veikas, turinčias nusikaltimų požymių. Taip pat teismas konstatavo, kad išnaudotos visos teisėtos galimybės nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, nes nėra priemonių gauti tiesioginių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti klausimą dėl kaltinamajam inkriminuotų veikų padarymo.
Teismo nuosprendyje nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas neapklaustas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 7 PK NTS pareigūnas, surašęs tarnybinį pranešimą, kad vagystės dieną prie nukentėjusiųjų namo buvo pastebėtas B. T. Nepateikta B. T. operatyvinio sekimo byla (medžiaga). Prokurorė teisme nepasinaudojo teise pateikti šiuos papildomus įrodymus.
B. T. nebuvo taikomos jokios procesinės prievartos priemonės, nors byloje yra duomenų, kad pagrobta mokėjimo kortele 2008 m. rugsėjo 12 d. 11.55.48 val. buvo bandyta paimti grynuosius pinigus.
Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2008 m. gruodžio 5 d. rašte Nr. 140-S2-3429 nurodyta, kad pagal 2008 m. gruodžio 1 d. specialisto išvadą Nr. 140-(9370)-IS1-9084 ADIS duomenų bazėje buvo patikrinti trys pirštų pėdsakai ir asmuo, palikęs šiuos pėdsakus, nenustatytas; vieno rankos piršto pėdsako patikrinti ADIS duomenų bazėje negalima dėl mažo informatyvumo. Toliau teismas nurodė, kad neaišku, kokiu būdu 2008 m. lapkričio 7 d. paimti B. T. pirštų atspaudai ir kodėl jie paimti nesulaukus 2008 m. gruodžio 1 d. specialisto išvados bei 2008 m. gruodžio 5 d. atsakymo dėl rankų pėdsakų patikrinimo ADIS duomenų bazėje. Todėl teismas sprendė, kad, nesant surašyto protokolo dėl pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo (BPK 144 straipsnio 3 dalis), negalima kategoriškai teigti, kad B. T. pirštų atspaudai buvo paimti teisėtai.
2008 m. rugsėjo 12 d. įvykio vietos (buto) apžiūros protokole užfiksuota, kad nuo sekcijos stalčių paimtos 6 daktiloplokštelės su rankų pėdsakais, tačiau protokole nenurodytos šių pėdsakų paėmimo sąlygos, kokiu būdu ir eiliškumu jie buvo paimti, kokie prietaisai ar technika buvo naudojama, kaip pavyzdžiai supakuoti ar įtvirtinti. Voke supakuotos 6 daktiloplokštelės neaprašytos, esant vienodoms sąlygoms, pirštų pėdsakai užfiksuoti skirtingu būdu – dviem skaidriomis ir keturiomis nepermatomomis daktiloplokštelėmis. Todėl teismas negalėjo kategoriškai teigti, kad šie pavyzdžiai buvo paimti 2008 m. rugsėjo 12 d. įvykio vietos apžiūros metu. Be to, teismui sukėlė abejonių tai, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2008 m. gruodžio 5 d. rašte Nr. 140-S2-3429 nurodyta, jog pagal 2008 m. gruodžio 1 d. specialisto išvadą Nr. 140-(9370)-ISl-9084 vieno rankos piršto pėdsako patikrinti ADIS duomenų bazėje negalima dėl mažo informatyvumo, o vėlesnėje – 2009 m. kovo 23 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(2021)-ISl-2230 – nurodyta, kad keturi rankų pirštų pėdsakai yra palikti B. T. dešinės rankos nykščiu, smiliumi ir kairės rankos nykščiu.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro skundą ir patikrinęs byloje esančių įrodymų vertinimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje numatytų reikalavimų bei padarė teisingą išvadą, jog byloje nėra surinkta neginčijamų, t. y. patikimų ir neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, kad B. T. padarė inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kadangi, ištyręs visus pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas objektyviais įrodymais neturėjo galimybės pašalinti abejonių, pagrįstai jas vertino B. T. naudai.
Ikiteisminio tyrimo metu nepateikta B. T. operatyvinio sekimo medžiaga, prokuroras neprašė operatyvinius veiksmus atlikusį pareigūną apklausti teisme. B. T. nebuvo taikomos jokios procesinės prievartos priemonės. Todėl šios instancijos teismas padarė išvadą, kad skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas tiesiogiai neištyrė visų surinktų bei teismui perduotų duomenų, nepagrįstas.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, nes įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (kaip liudytoją neapklausė Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 7 PK NTS pareigūną, nekvietė specialistų, neišreikalavo operatyvinio sekimo bylos, nevertino B. T. daktiloskopinės kortelės), taigi nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma, į esminius skundo argumentus neatsakė, nepateikė motyvuotų išvadų, nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas neiškvietė į teismą pareigūno, kuris atliko operatyvinius veiksmus ir jo neapklausė, t. y., tiesiogiai neištyręs visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, juos nepagrįstai atmetė. Šis argumentas buvo nurodytas apeliaciniame skunde, be to, prokuroras prašė atlikti įrodymų tyrimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas apsiribojo baigiamosiomis kalbomis. Taip pat apeliaciniame skunde prokuroras nesutiko su teismo išvadomis apie tai, kad dėl to, jog voke supakuotos 6 daktiloplokštelės neaprašytos, negalima kategoriškai teigti, kad pavyzdžiai buvo paimti įvykio vietos apžiūros metu. Tačiau specialisto išvadoje nurodyta, kad 6 daktiloplokštelės pateiktos tirti užklijuotame ir užantspauduotame voke su aiškinamaisiais užrašais, vokas nepažeistas, jį prakirpus, rastos 6 daktiloplokštelės. Pateikta B. T. daktiloskopinė kortelė užpildyta ant standartinio blanko. Kortelė lyginamajam tyrimui atlikti tinkama. Kasatoriaus manymu, jeigu teismui kilo abejonių dėl specialisto išvados, tai teismas privalėjo į teismo posėdį iškviesti specialistą ir jį apklausti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje yra dvi prieštaringos specialisto išvados, kurios kelia abejonių: Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centras 2008 m. gruodžio 5 d. raštu pranešė, kad pagal 2008 m. gruodžio 1 d. specialisto išvadą Nr. 140-(9370)-IS1-9084 vieno rankos piršto pėdsako patikrinti ADIS duomenų bazėje negalima dėl mažo informatyvumo, o jau 2009 m. kovo 23 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(2021)-IS1-2230 konstatuojama, kad keturi rankų pirštų pėdsakai palikti B. T. Tačiau teismai net nebandė pašalinti minėtų prieštaravimų, t. y. neapklausė specialistų, be to, galėjo prašyti papildomos išvados. Apeliacinės instancijos teismas atmetė prokuroro prašymą iškviesti specialistus ir juos apklausti. Teismas nutartyje nemotyvavo, kodėl vieną išvadą atmeta, o kita remiasi, t. y. neįvertino visų surinktų įrodymų, nepašalino prieštaravimų.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Dėl to, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Be to, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis). Iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan.
Prokuroro apeliaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodyti išsamūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, nes šis teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, neteisingai įvertino bylos duomenis (įvykio vietos apžiūros metu buvo rasti pirštų pėdsakai ir nustatyta, kad juos paliko išteisintasis), todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti išteisintąjį ir liudytoją policijos pareigūną, atlikusį operatyvinius veiksmus. Šis teismas prokuroro prašymą atmetė, nenurodydamas motyvų. Jei apeliacinės instancijos teismas į apeliacinio skundo argumentus gali atsakyti tik prieš tai atlikęs įrodymų tyrimą, jį atlikti privalu.
Įvykio vietos apžiūros metu (ant sekcijos stalčiaus, iš kurio buvo pavogta banko mokėjimo kortelė) buvo rasti pirštų pėdsakai, jie paimti ant 6 daktiloplokštelių ir perduoti tirti specialistui. Byloje yra vokas, kuriame buvo sudėtos daktiloplokštelės ir specialisto išvadoje nurodyta, kad šis vokas buvo pateiktas užklijuotas ir užantspauduotas. Tuo įsitikinti gali ir teismas, apžiūrėjęs šį voką. Teismas šių duomenų nevertino, o tik konstatavo, kad įvykio vietos apžiūros protokole nenurodyta pirštų pėdsakų paėmimo tvarka ir būdas, nenurodyta kaip jie buvo supakuoti, be to, pirštų pėdsakai paimti ant 2 skaidrių ir 4 nepermatomų daktiloplokštelių, todėl teismas suabejojo, ar jie buvo paimti įvykio vietos apžiūros metu. Šias aplinkybes – kodėl pirštų pėdsakai buvo nukopijuoti ant skirtingų daktiloplokštelių, teismas galėjo ištirti apklausęs specialistą, kuris įvykio vietos apžiūros metu paėmė rastus pirštų pėdsakus, tačiau to netyrė. Be to, teismams abejonių sukėlė ir prieštaravimas tarp Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2008 m. gruodžio 5 d. rašto turinio (pagal 2008 m. gruodžio 1 d. specialisto išvadą Nr. 140-(9370)-IS1-9084 vieno rankos piršto pėdsako patikrinti ADIS duomenų bazėje negalima dėl mažo informatyvumo) ir 2009 m. kovo 23 d. specialisto išvados Nr. 140-(2021)-IS1-2230, kurioje konstatuota, kad keturi rankų pirštų pėdsakai palikti B. T. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2008 m. gruodžio 5 d. raštas nėra įrodymas BPK 20 straipsnio 1 dalies prasme. Įrodymas šiuo atveju yra specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), kurią teismas ir turėjo vertinti.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad BPK 144 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog dėl pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo turi būti surašomas protokolas, tačiau dėl B. T. pirštų atspaudų paėmimo jo nėra, yra tik B. T. daktiloskopinė kortelė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas turi ne tik konstatuoti pažeidimus, bet ir juos įvertinti, ar toks pažeidimas vertintinas kaip formalus, ar kaip esminis BPK pažeidimas, kuris suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir jais remdamasis teisingai nustatė įvykio aplinkybes, padarytos neišsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, neišanalizavus ir nepalyginus visų byloje surinktų įrodymų ir neatsako į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus.
Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutartį B. T. byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Egidijus Bieliūnas
Josifas Tomaševičius
Vytautas Masiokas
