L. L. pagal BK 249 str. 3 d., 24 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-218/2010

Procesinio sprendimo kategorijos

2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.7;

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Tomo Šeškausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Dianai Šataitytei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

nuteistųjų L. L. ir R. B. gynėjams advokatams Viktorui Rutkauskui ir Auksanui Čiupailai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. L. ir R. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvidešimčiai metų, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkiolikai metų, pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal 1961 m. BK 104 straipsnį (dėl V. B. nužudymo) laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl A. A. sužalojimo) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl D. C. sužalojimo) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį (dėl A. A. sužalojimo) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (dėl A. Ž. turto prievartavimo) laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl (A. Ž. kankinimo) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl A. N. nužudymo) laisvės atėmimu penkiolikai metų, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus (dėl R. S. sužalojimo) laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl viešosios tvarkos pažeidimo naktiniame klube „Brodvėjus“) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir veiksmų prieš D. V.) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo nužudyti D. P.) laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, L. L. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, pirmuosius dešimt metų atliekant kalėjime, o likusią dalį – pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nuspręsta konfiskuoti nuteistojo L. L. turtą – 58 860 Lt.

L. L. išteisintas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 159 straipsnį, BK 249 straipsnio 3 dalį ir 261 straipsnį, BK 249 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, pagal BK 249 straipsnio 3 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį išteisintas nenustačius jo dalyvavimo padarant šias veikas.

R. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (dėl padėjimo pasikėsinant nužudyti D. P.), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu devyniems mėnesiams 12 dienų.

R. B. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 d., 22 straipsnio 2 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (dėl pasikėsinimo nužudyti R. M.), nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Priteista iš L. L. ir M. K. solidariai nukentėjusiajai S. N. 9251,10 Lt turtinei ir 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš L. L., P. M. ir M. K. solidariai nukentėjusiajam R. S. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam A. Ž. 2200 Lt turtinei žalai atlyginti; iš L. L., M. K., P. M., M. B., T. M., R. S. solidariai nukentėjusiajam A.. 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš L. L. ir P. M. solidariai Valstybinei ligonių kasai 240 Lt už A. A. gydymą; iš L. L., P. M., M. K. ir M. B. solidariai Valstybinei ligonių kasai 2300 Lt už A. A. gydymą; iš L. L., M. K., M. B. solidariai Valstybinei ligonių kasai 100 Lt už D. C. gydymą; iš L. L., P. M. ir M. K. solidariai Valstybinei ligonių kasai 1108,80 Lt už R. S. gydymą.

Nukentėjusiajam A. A. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Priimtas nukentėjusiojo D. C. atsisakymas nuo civilinio ieškinio ir ši bylos dalis nutraukta.

Pratęstas nuosavybės teisės apribojimas į L. L. pinigines lėšas – 6070 Lt ir juvelyrinius dirbinius (grandinėlę, apyrankę, laikrodį, žiedą) priteistai žalai išieškoti.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m gruodžio 21 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nuosprendis dėl nuteistojo L. L. pakeistas, nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmestas.

Pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl L. L., iš šio nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta tai, kad L. L.:

nuo 2002 m. rudens iki 2005 m. sausio mėn., tyrimo tiksliai nenustatytos datos, nenustatytu būdu neteisėtai įgijo, laikė, gabeno parduoti nenustatytus kiekius narkotinių ir psichotropinių medžiagų;

nuo 2002 m. rudens iki 2005 m. sausio mėn., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, neteisėtai įgijo ir gabeno labai didelį kiekį – 389,297 g narkotinės medžiagos heroino, didelį kiekį – 44,727 g psichotropinės medžiagos MDMA, labai didelį kiekį – 2486,174 g psichotropinės medžiagos natrio oksibutirato, didelį kiekį – 1940,514 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, 17,651 g psichotropinės medžiagos amfetamino, 5,273 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, 0,012 g psichotropinės medžiagos metamfetamino;

2004 m. pabaigoje, tyrimo tiksliai nenustatytu metu ir būdu, neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą pistoletą „Makarov“, Nr. BV 4231, su ugnies ir garso slopintuvu bei šaudmenis – ne mažiau kaip 15 vnt. Rusijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov“ (9x18 mm) šovinių, skirtų šaudyti iš minėto ginklo, bei 22 vnt. Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm) šovinius, juos laikė nenustatytoje vietoje iki 2005 m. sausio 9 d., 23.00 val.; 2005 m. sausio 24 d., apie 24.00 val., po to kai M. K. grąžino minėtą ginklą, jį ir 9 vnt. Rusijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov“ (9x18 mm) šovinių bei 22 vnt. Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm) šovinių laikė ir nešiojo Vilniaus mieste nenustatytoje vietoje iki 2005 m. sausio mėn. vidurio;

2004 m. vasaros pabaigoje, tyrimo tiksliai nenustatytu metu ir būdu, neteisėtai įgijo ir laikė šaunamąjį ginklą – Rusijos pramoninės gamybos dujinį pistoletą IŽ-79, perdirbtą savadarbiu būdu pakeičiant vamzdį, pritaikytą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, bei šaudmenis – 6 vnt. Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm) šovinių;

tyrimo tiksliai nenustatytu metu ir būdu neteisėtai įgijo ir iki 2005 m. sausio 6 d. laikė šaunamąjį ginklą – Rusijos pramoninės gamybos dujinį pistoletą IŽ-79, perdirbtą savadarbiu būdu pakeičiant vamzdį, pritaikytą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais bei šaudmenis – 14 vnt. Čekijos bei Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm) šovinių; po to, kai P. M. grąžino ginklą bei šaudmenis, laikė juos Vilniaus mieste nenustatytoje vietoje iki 2005 m. sausio 9 d.;

tyrimo tiksliai nenustatytu metu ir būdu įgijo ir iki 2005 m. sausio 6 d. laikė šaunamąjį ginklą – Rusijos pramoninės gamybos dujinį pistoletą IŽ-79, perdirbtą savadarbiu būdu pakeičiant vamzdį, pritaikytą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, bei šaudmenis – 9 vnt. Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm) šovinių;

2004 m. pabaigoje, tyrimo tiksliai nenustatytu metu ir būdu, neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą – JAV pramoninės gamybos 12-o kalibro „1300 Defender“ modelio lygiavamzdį šautuvą „Winchester“, Nr. L2596438, ir šaudmenis – 21 vnt. pramoninės gamybos 12-o kalibro šovinį, kuriuos neteisėtai gabeno į garažą, esantį (duomenys neskelbtini);

2004 metų vasarą, tyrimo tiksliai nenustatytu metu ir būdu, neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą – savadarbiu būdu perdirbtą, patrumpinant vamzdžius bei pašalinant buožę, 16-o kalibro medžioklinį šautuvą, pritaikytą šaudyti 16-o kalibro medžiokliniais šoviniais;

2003 metų vasarą, tyrimo tiksliai nenustatytu metu ir būdu, neteisėtai įgijo didelį kiekį sprogstamosios medžiagos – 923 g normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos trotilo, kurią laikė nenustatytoje vietoje iki nenustatytos datos.

Nuteistieji P. M., M. K., T. M., M. B., R. B., R. S., L. P., A. C., V. P., V. K. (V. K.), R. U. kasacine tvarka nesiskundžia.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, nuteistųjų gynėjų advokatų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2002 m. vasarą, tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, Vilniuje, į bendrą nusikalstamą veiklą įtraukęs T. M., pravarde „M“, 2002 m. rudenį į bendrą nusikalstamą veiklą įtraukęs nepilnametį M. K., gimusį 1985 m., pravarde „M“, bei nepilnametį M. B., gimusį 1986 m., pravarde „S“, 2003 m. žiemą į bendrą nusikalstamą veiklą įtraukęs P. M., pravarde „M“, 2002 m. rudenį organizavo nusikalstamą susivienijimą, skirtą sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams daryti ir jam vadovavo. 2003 m. vasarą, įgijęs didelį kiekį – 923 g sprogstamosios medžiagos, perorganizavo nusikalstamą susivienijimą į ginkluotą, toliau jam vadovaudamas, laikotarpiu nuo 2004 m. vasaros iki 2004 m. pabaigos jį papildė šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis: dvivamzdžiu lygiavamzdžiu perdirbtu 16-o kalibro medžiokliniu šautuvu, trimis Rusijos pramoninės gamybos dujiniais pistoletais IŽ-79 su pakeistais vamzdžiais, pritaikytais šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, JAV pramoninės gamybos 12-o kalibro lygiavamzdžiu šautuvu „Winchester“ su jam skirtais šoviniais, 9 mm kalibro pistoletu „Makarov“ bei jam skirtais šaudmenimis, ir tam ginkluotam nusikalstamam susivienijimui, skirtam bendrai pelningai ir sistemingai nusikalstamai veiklai daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, t. y. neteisėtai įgyti, gabenti, laikyti ir pardavinėti labai didelius kiekius narkotinių ir psichotropinių medžiagų, įgyti, laikyti, gabenti ir nešioti šaunamuosius ginklus, šaudmenis bei sprogstamąsias medžiagas, daryti nužudymus ir kitas nusikalstamas veikas, vadovavo iki 2005 m. sausio mėnesio. L. L. (pravarde „L“), vadovaudamas nusikalstamam susivienijimui, paskirstė nusikalstamo susivienijimo nariams vaidmenis: nurodė T. M., M. K., M. B., P. M. patiems prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis pagal paskirstytas konkrečiam nusikalstamo susivienijimo nariui Vilniaus teritorijas, neteisėtam narkotinių bei psichotropinių medžiagų, tiekiamų L. L., įgijimui, gabenimui bei pardavimui surasti tinkamus asmenis, kurie tiesiogiai prekiautų narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, išsinuomoti garažus bei butus šių medžiagų bei šaunamųjų ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymui, surasti butus, kuriuose apsigyvenę minėtam tikslui surasti asmenys pardavinėtų narkotines ir psichotropines medžiagas, perduoti šiems mobiliuosius telefonus bei SIM korteles ryšio palaikymui su nusikalstamo susivienijimo nariais bei pirkėjais, įgyti narkotinių bei psichotropinių medžiagų svėrimo bei pakavimo priemones, taip palengvinant nusikalstamų veikų darymą. L. L. paskirstė kiekvienam konkrečiam nusikalstamo susivienijimo nariui konkrečią narkotinių bei psichotropinių medžiagų rūšį, kuria šie turėtų prekiauti, bei nurodė šių medžiagų tam tikrų kiekių kainas ir gautų pajamų paskirstymą, taip pat nurodė minėtiems nusikalstamo susivienijimo nariams surinkti už parduotas narkotines ir psichotropines medžiagas gautas lėšas, kurias pats kaupė ir skirstė savo nuožiūra.

Taip pat L. L., siekdamas užtikrinti netrukdomą nusikalstamo susivienijimo veiklą, organizavo fizinės bei psichinės prievartos panaudojimą prieš asmenis, surastus neteisėtam narkotinių bei psichotropinių medžiagų įgijimui, laikymui ir pardavimui, bei asmenis, šias medžiagas pirkusius, tačiau laiku ar nevisiškai atsiskaičiusius, ir kitus asmenis, nevykdžiusius L. L. nurodymų ar galinčius savo veiksmais kliudyti nusikalstamo susivienijimo veiklai.

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, organizavęs ir vadovavęs ginkluotam šaunamaisiais ginklais, sprogstamąja medžiaga nusikalstamam susivienijimui, dalyvaudamas šio susivienijimo veikloje, atliko tokius nusikalstamus veiksmus: nuo 2002 m. rudens iki 2005 m. sausio mėnesio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), garažuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti, laikė labai didelį kiekį – 389,297 g narkotinės medžiagos heroino, didelį kiekį – 44,727 g psichotropinės medžiagos MDMA, labai didelį kiekį – 2486,174 g psichotropinės medžiagos natrio oksibutirato, didelį kiekį – 1940,514 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, 17,651 g psichotropinės medžiagos amfetamino, 5,273 g narkotinės medžiagos kanapių dervos, 0,012 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; šias medžiagas paskirstė nusikalstamo susivienijimo nariams M. K., T. M., P. M. bei nepriklausančiam nusikalstamam susivienijimui R. B., kurie jas neteisėtai įgijo iš L. L., gabeno ir laikė nurodytose vietose, turėdami tikslą parduoti. Iš L. L. 2004 m. gegužės 28 d – 2005 m. vasario 23 d. laikotarpiu neteisėtai įgijęs labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 211,930 g heroino, didelį kiekį narkotinės medžiagos – 1738,13 g kanapių ir jų dalių bei labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – 2160,48 g natrio oksibutirato, R. B. jo nurodymu šias medžiagas gabeno ir laikė garaže (duomenys neskelbtini), iki jų suradimo ir paėmimo 2005 m. vasario 23 d. atliktos kratos metu. Iš L. L. laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio mėnesio pradžios iki 2005 m. vasario 1 d. neteisėtai įgijęs labai didelį kiekį narkotinės medžiagos 169,381 g heroino, narkotinės medžiagos 179,60 g kanapių ir jų dalių, didelį kiekį psichotropinės medžiagos 38,849 g MDMA bei didelį kiekį psichotropinės medžiagos 273,382 g natrio oksibutirato, P. M. šias medžiagas gabeno į garažą (duomenys neskelbtini), ir laikė iki 2005 m. vasario mėnesio pradžios. Iš L. L. laikotarpiu nuo 2004 m. spalio mėnesio pradžios iki 2005 m. sausio 19 d. neteisėtai parduoti įgijęs psichotropinės medžiagos 0,877 g MDMA, narkotinės medžiagos 9,084 g kanapių ir jų dalių, narkotinės medžiagos 5,273 g kanapių dervos, narkotinės medžiagos 0,488 g heroino, M. K. šias medžiagas gabeno į garažą, esantį (duomenys neskelbtini).

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su M. K., P. M., T. M., M. B. bei su nepriklausančiais nusikalstamam susivienijimui R. S. ir R. B., neteisėtai disponavo dideliu kiekiu šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogstamąja medžiaga (M. K. disponuojant dideliu kiekiu šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, R. B. – dideliu kiekiu sprogstamosios medžiagos, R. S. – dideliu kiekiu šaudmenų). Nusikaltimas padarytas šiomis aplinkybėmis:

L. L. 2005 m. sausio 9 d., nakties metu, prieš vidurnaktį, iš M. K. nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), M. K. vairuojamu automobiliu BMW 523 (valst. Nr. duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, neteisėtai nugabeno šaunamąjį ginklą – 9 mm kalibro „Makarov“ pistoletą, Nr. BV 4231, su ugnies ir garso slopintuvu bei ne mažiau kaip 6 jam skirtus šovinius, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir perdavė M. K., o šis neteisėtai ginklą nešiojo ir panaudojo pasikėsinimo į D. P. gyvybę metu; po to, 2005 m. sausio 9 d., apie 24.00 val., grąžino jį L. L., kuris šį ginklą, taip pat 9 Rusijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Makarov“ (9x18 mm) šovinius, skirtus šaudyti iš jo, 22 Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm) šovinius 2005 m. sausio mėnesio viduryje (tiksliau nenustatytu laiku) perdavė tolesniam laikymui R. B., o šis ginklą ir šaudmenis nugabeno į namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur juos paslėpęs laikė iki suradimo ir paėmimo 2005 m. vasario 23 d. jo parodymų patikrinimo metu.

L. L. 2004 m. vasaros pabaigoje (tiksliau nenustatytu laiku) neteisėtai realizavo – pardavė M. K. už 2000 Lt šaunamąjį ginklą – Rusijos pramoninės gamybos dujinį pistoletą IŽ-79, perdirbtą savadarbiu būdu pakeičiant vamzdį, pritaikytą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, bei šaudmenis – 6 vnt. Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm) šovinius, kurie M. K. buvo gabenami ir laikomi bute (duomenys neskelbtini), kol 2005 m. sausio 19 d. rasti ir paimti kratos metu.

L. L. 2005 m. sausio 6 d. (tiksliau nenustatytu laiku) Vilniuje, Ukmergės g. 305A, sporto klube „Aitvaras“, neteisėtai realizavo šaunamąjį ginklą – Rusijos pramoninės gamybos dujinį pistoletą IŽ-79, perdirbtą savadarbiu būdu pakeičiant vamzdį, pritaikytą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, ir šaudmenis – 14 vnt. Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm) šovinių, perduodamas juos P. M. Pastarajam 2005 m. sausio 9 d. grąžinus ginklą – dujinį pistoletą IŽ-79 ir 14 vnt. šaudmenų, L. L. tą pačią dieną, t. y. 2005 m. sausio 9 d., realizavo juos, dar kartą perduodamas P. M., kuris juos gabeno ir laikė, o 2005 m. sausio viduryje perdavė R. B., kuris vėliau ginklus ir šaudmenis savanoriškai atidavė policijai.

L. L. 2005 m. sausio 6 d. (tiksliau nenustatytu laiku) Vilniuje, Ukmergės g. 305A, sporto klube „Aitvaras“, neteisėtai realizavo šaunamąjį ginklą – Rusijos pramoninės gamybos dujinį pistoletą IŽ-79, perdirbtą savadarbiu būdu pakeičiant vamzdį, pritaikytą šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, ir šaudmenis – 9 vnt. Čekijos ir Suomijos pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ (7,65x17 mm) šovinių, perduodamas juos T. M., kuris juos gabeno ir neteisėtai laikė iki suradimo 2005 m. sausio 19 d. bute, (duomenys neskelbtini), atliekant kratą.

L. L. nuo 2004 m. pabaigos iki 2005 m. sausio 19 d. neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą – JAV pramoninės gamybos 12-o kalibro, „1300 Defender“ modelio lygiavamzdį šautuvą „Winchester“, Nr. L2596438, ir šaudmenis – 21 vnt. pramoninės gamybos 12-o kalibro šovinį, D. L. vardu registruotame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), iki jų suradimo ir paėmimo 2005 m. sausio 20 d. atliktos kratos metu.

L. L. 2004 m. vasarą (tiksliau nenustatytu laiku) neteisėtai realizavo – pardavė M. K. už 200 Lt šaunamąjį ginklą – savadarbiu būdu perdirbtą (patrumpinant vamzdžius bei pašalinant buožę) 16-o kalibro medžioklinį šautuvą, pritaikytą šaudyti 16-o kalibro medžiokliniais šoviniais, kuris juos neteisėtai laikė bute, (duomenys neskelbtini), ir garaže, (duomenys neskelbtini), iki 2005 m. sausio mėnesio pabaigos.

L. L. 2003 m. vasarą (tiksliau nenustatytu laiku) neteisėtai realizavo didelį kiekį – 923 g normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos trotilo, perduodamas ją R. B., kuris L. L. nurodymu ją neteisėtai gabeno ir laikė paslėpęs name, (duomenys neskelbtini), iki jos suradimo ir paėmimo 2005 m. vasario 23 d. jo parodymų patikrinimo vietoje metu.

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 1961m. BK 104 straipsnį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su P. M., tyčia nužudė V. B., t. y. 2003 m. sausio 20 d., apie 17.00 val., automobiliu „Mersedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuvežė V. B. į mišką, esantį Ukmergės rajone, kelio Vilnius–Ukmergė 97-ame kilometre, kur, L. L. nurodymu P. M. laikant sėdinčio automobilyje V. B. rankas, jis lipnia juosta surišo pastarojo rankas už nugaros ir apvyniojo burną, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, šauktis pagalbos ir pabėgti, bei nuvedė jį prie iš anksto, ruošiantis nužudyti, L. L. ir P. M. iškastos duobės, kur L. L. ranka sudavė vieną smūgį V. B. į veidą, šiam nuo gauto smūgio nukritus ant žemės, virve užspaudė jo kaklą ir apie 5 min. smaugė. Vėliau L. L. kartu su P. M. įmetė V. B. kūną į duobę, kur P. M. L. L. nurodymu tris kartus dūrė peiliu duobėje gulinčiam V. B. į krūtinės sritį, kuris nuo patirtų sužalojimų mirė, taip L. L. (ir P. M.) tyčia nužudė V. B.

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su P. M., dėl to, kad A. A. kartu su T. M. vartojo narkotines medžiagas, 2003 m. liepos 20 d., dienos metu, automobiliu „Mercedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuvežė A. A. į mišką, esantį prie Eišiškių plento ir Vilniaus miesto oro uosto, abiem pririšus nukentėjusįjį prie medžio, taip atėmus galimybę pasipriešinti ar pabėgti, L. L. sudavė A. A. du smūgius kumščiu į pilvą, ne mažiau kaip dvidešimt smūgių mediniu pagaliu į pilvo, nugaros, kairės rankos, kairės kojos sritis, taip nežymiai sutrikdė A. A. sveikatą dėl daugybinių odos nubrozdinimų bei poodinių kraujosruvų pilvo srityje

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su M. B. ir M. K., dėl to, kad D. C. buvo skolingas M. B. už narkotines ir psichotropines medžiagas, sumušė D. C., taip nežymiai sutrikdydami jo sveikatą. Nusikaltimas padarytas šiomis aplinkybėmis: L. L. nurodymu surasti D. C. bei pristatyti jį į butą, esantį (duomenys neskelbtini), M. B. 2004 m. kovo 31 d., apie 21.00 val., telefonu pakvietė D. C. išeiti iš namų; automobilyje „Audi 100“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), stovėjusiame prie namo (duomenys neskelbtini), M. B. smaugė D. C., suspaudęs šio kaklą saugos diržu, M. K. sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių kumščiu į pilvą, po to M. K. kartu su M. B. pristatė D. C. į minėtą butą, kur L. L., reikalaudamas grąžinti negautus už prekybą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis 200 Lt, smaugė D. C. rankomis, pargriovęs ant grindų, mušė kumščiais, spardė suduodamas ne mažiau kaip dvidešimt smūgių. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, 2004 m. gegužės 11 d., apie 14.00 val., prie Bukiškių žemės ūkio mokyklos, esančios Vilniaus r., Bukiškių k., Mokyklos g. 1, L. L. sudavė kumščiu du smūgius D. C. į veidą, M. K. – kumščiu du smūgius į veidą, po to, šiam nukritus ant žemės, M. K. kartu su L. L. spyrė ne mažiau kaip dvidešimt kartų. Po to L. L. kartu su M. K. įsodino D. C. į M. B. vairuojamą automobilį, kuriame M. K. sudavė alkūne smūgį D. C. į kairiojo smilkinio sritį, po to, nuvežę šį į mišką, esantį Vilniaus r., apie 5-ių km atstumu nuo Bukiškių k., šalia kelio Vilnius–Ukmergė, kur M. K. prirakino L. L. duotais antrankiais D. C. prie medžio, taip atėmė galimybę priešintis ir pabėgti, o L. L. pridėjus peilį prie nukentėjusiojo kaklo, M. K. ir M. B. ištraukus bei demonstruojant šiam jų turėtus peilius, grasino D. C. nužudyti, jei šis neatiduos 200 Lt; nuvežus nukentėjusįjį prie namų (duomenys neskelbtini), šis atidavė reikalautus 200 Lt.

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad organizavo A. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. P. M. padedant, dalyvaujant M. B. ir M. K., veikiant visiems kaip nusikalstamo susivienijimo nariams, turint tikslą sužaloti A. A. už tai, kad šis neva pardavinėjo ne jų, o kitų asmenų tiekiamas narkotines ir psichotropines medžiagas, L. L. suplanavus minėtą veiką, paskirsčius vaidmenis, 2004 m. balandžio 6 d., apie 22.00 val., P. M. apgaule atviliojo A. A. į namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinę, kur M. K. ir M. B., veidus užmaskavę kaukėmis, bendrai sudavė kumščiais ir turėtais peiliais ne mažiau kaip vienuolika smūgių A. A. į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam pjautinę žaizdą nugaroje ir durtines–pjautines žaizdas – vieną šlaunyje, keturias sėdmenų srityje ir taip nesunkiai sutrikdydami jo sveikatą.

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su M. K. ir P. M., neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinę bei psichinę prievartą, atvirai prievartavo turtą iš A. Ž., t. y. 2003 m. gegužės mėnesį, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, P. M. jėga įsodinus A. Ž. į L. L. vairuojamą automobilį „Mercedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), grasino jam peiliu, M. K. sudavė nukentėjusiajam rankomis ir kojomis aštuonis smūgius į galvos, krūtinės ir pilvo sritis, L. L. sudavė delnu ne mažiau kaip penkiolika smūgių į galvą, po to, nuvežė į mišką, esantį Vilniuje, prie Pušyno kelio, kur P. M. ištempus A. Ž. iš automobilio, M. K. spyrė šiam penkis kartus, P. M., įrėmęs peilį į kaklą, spyrė du kartus į nugarą, L. L. laikė koja prispaudęs gulintį ant žemės A. Ž., demonstravo prieš jį panašų į pistoletą daiktą, grasindamas nužudyti, ir reikalavo iš A. Ž. perduoti savo naudai 1000 JAV dolerių (3000 Lt); 2003 m. gegužės mėn. – 2004 m. kovo 16 d. laikotarpiu A. Ž., mokėdamas M. K. po 150-250 Lt, perdavė iš viso – 2200 Lt.

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su M. K., P. M., T. M., M. B. ir nepriklausančiu nusikalstamam susivienijimui R. S. bendrininkų grupe, 2004 m. kovo mėnesio viduryje, mušdami ir kitaip smurtaudami kankino A. Ž., t. y. 2004 m. kovo mėnesio viduryje L. L. nurodymu R. S. ir T. M. apgaule atvežė A. Ž. automobiliu „Mercedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame R. S. spyrė A. Ž. ne mažiau kaip dešimt kartų į kojas ir pilvą, T. M. spyrė tris kartus į krūtinę ir dešiniąją blauzdą, M. B. sudavė du kartus kumščiu į galvą ir spyrė tris kartus į šoną, P. M. ir M. B. pakaitomis filmuojant vaizdo kamera, L. L., privertęs A. Ž. išgerti degtinės bei vartoti nenustatytas narkotines bei psichotropines medžiagas, apsvaigino pastarąjį, grasino jam nupjauti ausį bei lytinius organus ir sudavė daugybinius smūgius kojomis, rankomis, pilnu limonado plastikiniu buteliu ir šlepete A. Ž. į įvairias kūno vietas bei jėga kišo pagalio kotą šiam į burną, taip sukeldamas pastarajam fizinį skausmą. Taip pat L. L., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, liepė A. Ž. persirengti moteriškais drabužiais ir šokti, po to lipti nuogam į vonią, kur L. L. kartu su R. S., M. B., P. M. ir M. K. pylė ant šio karštą ir šaltą vandenį ir taip A. Ž. kankino.

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas kartu su M. K., padedant P. M., veikdami nusikalstamame susivienijime, tyčia nužudė A. N. dėl to, kad šis neva pavogė iš M. K. nuomojamo buto, (duomenys neskelbtini), narkotines ir psichotropines medžiagas. Nusikaltimas padarytas šiomis aplinkybėmis: 2004 m. birželio 26 d., apie 18.00 val., L. L. nurodymu M. B., nežinodamas tikrųjų tikslų, išviliojo apgaule A. N. iš pastarojo buto, esančio (duomenys neskelbtini), po to L. L. M. K. automobiliu BMW 735 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuvežė A. N. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur L. L. sudavė A. N. penkis smūgius kumščiu į pilvą, o M. K. L. L. nurodymu sudavė vieną smūgį ranka į galvą bei sugirdė butelį alaus su įlašintu klofelinu. Po to L. L., užkimšęs A. N. burną marškinėliais bei surišęs rankas automobiliui vilkti skirta virve, taip atimdamas galimybę priešintis, šauktis pagalbos ir pabėgti, pakvietė P. M., kuris L. L. nurodymu saugojo A. N. minėtame bute, kad pastarasis nepabėgtų, o tuo metu L. L. kartu su M. K. miške, esančiame Širvintų r., šalia kelio Dūkštos-Kernavė, 8-ame kilometre, apie 3,5 km atstumu nuo Kernavės k., iškasė duobę. Po to, šiems grįžus į minėtą butą, L. L., P. M. ir M. K. automobiliu BMW 735 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuvežė A. N. į šią vietą miške, kur P. M. atvedė jį iki duobės, L. L. A. N. pargriovė, diržu užspaudė jo kaklą ir apie 5 min. smaugė Po to L. L. ir P. M. įmetė A. N. kūną į duobę, o M. K. L. L. nurodymu P. M. duotu peiliu penkis kartus dūrė A. N. į krūtinę ir nugarą. Nuo patirtų sužalojimų A. N. mirė. Grįžus po nusikaltimo į L. L. butą, jo nurodymu, turint tikslą atsikratyti nužudytojo A. N. asmeniniais daiktais bei suklaidinti galimą teisėsaugos institucijų tyrimą dėl šio dingimo fakto, M. K. išmetė A. N. turėtus raktus ir laikrodį, o P. M. pardavė šiam priklausiusį mobilujį telefoną.

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktus, 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad, padedant M. K. ir P. M., veikdami nusikalstamame susivienijime, dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė R. S., vykdant šiam tarnybos pareigas, sveikatą, smurtavo prieš L. B., taip pat L. L. pažeidė viešąją tvarką, t. y. 2004 m. spalio 17 d., apie 2.00 val., L. L. nurodymu M. K. automobiliu BMW 523 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nugabenus L. L. bei P. M. prie naktinio klubo „Brodvėjus“, esančio Vilniuje, Mėsinių g. 4, bei laukiant jų automobilyje, o P. M. L. L. nurodymu siekiant užtikrinti nekliudomą veikos padarymą, prie minėto klubo durų stebint aplinką bei pasiruošus turimu peiliu žaloti asmenis, galinčius pulti, pastarasis, būdamas girtas, viešoje vietoje, įžūliai elgdamasis, savo veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdydamas visuomenės rimtį, du kartus peiliu dūrė į juosmens sritį R. S., vykdančiam UAB „Mindveka“ apsaugos darbuotojo tarnybos pareigas, taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą, padarydamas durtinę–pjautinę žaizdą nugaroje bei kiaurymines durtines–pjautines žaizdas juosmenyje su pilvaplėvės pažiedimu, blužnies bei kairiojo diafragmos kupolo pažeidimu, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę; tame pačiame klube tęsdamas chuliganiškus veiksmus, L. L. vieną kartą peiliu L. B. sudavė į pilvo sritį, įdrėksdamas odą.

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas nusikalstamame susivienijime su T. M., 2004 m. lapkričio 24 d., apie 16.00 val., viešoje vietoje, Vilniuje, prie 14-ojo namo, Pašilaičių g., automobiliu BMW 735 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) aplenkė bei sustoję užblokavo kelią D. V. vairuojamam automobiliui „Mercedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), taip atimdami galimybę jai automobiliu judėti važiavimo kryptimi; po to T. M., išlipęs iš L. L. vairuojamo automobilio ir peiliu, skirtu pjaustyti popierių, tyčia pradūrė D. V. automobilio galinio dešinės pusės rato padangą „Nokian“, pasityčiodamas išvadino ją necenzūriniais žodžiais bei pagrasino, kad tai ne paskutinis pradurtas ratas ir ne paskutinė pavogta apdaila. Taip įžūliais veiksmais, grasinimais ir patyčiomis demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir padarė 350 Lt turtinę žalą D. V., t. y. pažeidė viešąją tvarką.

L. L. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, R. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, L. L. organizavus D. P. nužudymą bei jam vadovavus, t. y. sudarius pastarojo nužudymo planą ir paskirsčius kiekvienam nusikalstamos veikos padarymo bendrininkui konkrečias užduotis bei vaidmenis, P. M. ir M. K., veikdami nusikalstamame susivienijime, padedant nepriklausantiems nusikalstamam susivienijimui R. B. ir R. B., veikiantiems su jais bendrininkų grupe, dėl kilusio konflikto tarp D. P. ir nusikalstamo susivienijimo nario T. M., turėdami tikslą nužudyti D. P., pasikėsino atimti jam gyvybę, tačiau nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo L. L. valios. Nusikaltimas padarytas šiomis aplinkybėmis: L. L. 2005 m. sausio 6 d. P. M. ir T. M. pavedė tos pačios dienos vakare nuvykti prie D. P. gyvenamo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir stebėti jo grįžimo namo laiką bei apie tai informuoti L. L. Šie, vykdydami tokį nurodymą, 2005 m. sausio 6 d. vakare nuvykę prie D. P. gyvenamo namo, stebėjo, kada šis grįžta namo, ir apie tai informavo L. L.

L. L. 2005 m. sausio 7 d. T. M. ir P. M. pavedė nupirkti penkis sportinius kostiumus, kepures, pirštines ir avalynę, o po to visiems nusikaltimą darysiantiems asmenims jais apsirengti prieš vykstant žudyti D. P. T. M. ir P. M. 2005 m. sausio 8 d. Vilniaus Gariūnų turgavietėje nupirktus penkis sportinius kostiumus, kepures, pirštines ir avalynę pristatė į E. P. nuomotą butą.

2005 m. sausio 8 d., L. L. kartu su T. M., P. M. nuvyko prie D. P. gyvenamosios vietos, išanalizavo aplinką, aptarė kiekvieno bendrininko konkrečius veiksmus ir išsidėstymą D. P. žudymo metu.

L. L. pavedimu R. B.s nupirko du mobiliuosius telefonus „Nokia“ ir dvi SIM korteles, kuriuos 2005 m. sausio 8 d. vakare E. P. nuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), L. L. perdavė T. M. ir R. B. nusikalstamos veikos bendrininkų ryšiui palaikyti.

L. L. pavedė nusikaltimo bendrininkams M. K., P. M., T. M., R. B. ir E. P. 2005 m. sausio 8 d. susirinkti pastarojo nuomotame bute, kur nurodė kiekvieno bendrininko buvimo vietą bei konkrečius veiksmus: R. B. paruošti šaunamuosius ginklus (pistoletus su ugnies ir garso slopintuvais) bei šiam kartu su P. M. vykti į mišką mokyti šaudyti E. P., išbandyti šaunamuosius ginklus; E. P. pavedė nužudyti D. P. jį nušaunant, P. M. pavedė tuo metu būti šalia E. P. ir, jei pastarajam nepavyktų nužudyti, pačiam tai padaryti, panaudojant pistoletą bei peilį, t. y. užtikrinti nužudymo įvykdymą; T. M. nuvykus R. B. automobiliu „Toyota Celica“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) prie D. P. gyvenamosios vietos stebėti šio atvykimo momento, o jam atvykus, apie tai informuoti telefonu R. B., po to pasišalinti; R. B. pavedė automobiliu „Mercedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuvežti P. M. su E. P. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir laukti T. M. pranešimo telefonu apie D. P. atvykimą; R. B., gavus T. M. pranešimą, informuoti apie tai E. P. ir P. M., o šiems išlipus iš automobilio ir einant link D. P., kad jį nužudytų, išvažiuoti; M. K. nuvykti automobiliu BMW 523 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir laukti D. P. nužudžiusių E. P. ir P. M. bei išgabenti juos iš įvykio vietos.

Vykdydamas nužudymo planą, 2005 m. sausio 8 d. P. M. nuvežė E. P. į mišką, esantį Vilniuje, prie L. Giros g., bei mokė jį šaudyti Rusijos pramoninės gamybos dujiniu pistoletu IŽ-79, perdirbtu savadarbiu būdu pakeičiant vamzdį, pritaikytu šaudyti 7,65 mm kalibro „Browning“ šoviniais, ir pistoletu „Makarov“ Nr. BV 4231. Tą pačią dieną R. B. dar kartą nuvežęs E. P. į mišką, esantį Vilniaus r., Sudervės k. apylinkėse, mokė jį šaudyti minėtu pistoletu IŽ. Po to tą pačią dieną R. B. sutepė bei paruošė šaudymui ginklus. Apie 20.00 val. E. P. ir P. M. persirengus anksčiau nupirktais drabužiais, R. B. automobiliu „Mersedes Benz 230“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuvežė juos prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), T. M. automobiliu „Toyota Celica“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) nuvažiavo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), M. K. nuvažiavo automobiliu BMW 523 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) prie namo, esančio (duomenys neskelbtini).

2005 m. sausio 8 d., apie 23.00 val., automobiliu BMW 540 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) D. P. atvykus prie savo gyvenamojo namo, T. M., savanoriškai atsisakęs užbaigti pradėtą nusikaltimą, tyčia pavėluotai informavo apie tai telefonu R. B., o šis informavo apie D. P. atvykimą automobilyje laukusius E. P. ir P. M. E. P., turėdamas L. L. duotą pistoletą IŽ su garso ir ugnies slopintuvu, įdėtą į polietileninį maišą, bei peilį, o P. M. kišenėje nešdamasis L. L. duotą pistoletą CZ, ėjo link D. P. automobilio, bet pamatę pastarąjį prie namo, nors ir turėdami realią galimybę jį nužudyti, savanoriškai atsisakė užbaigti pradėtą nusikaltimą, nešovė į D. P., suteikdami galimybę jam pasišalinti.

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, L. L. 2005 m. sausio 9 d. vakare nurodė R. B. ir P. M. nužudyti D. P., tam tikslui R. B. įduodamas nenustatytą pistoletą, nurodydamas nuvežti P. M. prie D. P. gyvenamojo namo, o P. M. nurodydamas nušauti D. P. Tos pačios dienos vakare P. M. ir R. B. pastarojo vairuojamu tyrimo nenustatytu automobiliu atvažiavo prie D. P. gyvenamojo namo, L. L. kartu su M. K. šio vairuojamu automobiliu BMW 523 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) tuo pat metu taip pat atvažiavo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), šalia D. P. gyvenamojo namo, kur L. L. M. K. padavė R. B. paruoštą šaudyti, užtaisytą ne mažiau kaip 6 šoviniais, 9 mm kalibro pistoletą „Makarov“ Nr. BV 4231 bei nurodė šiuo ginklu nušauti D. P. Apie 24.00 val., atvykus į namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą automobiliui BMW, R. B. L. L. duotą pistoletą perdavė P. M., kuris, turėdamas tikslą nušauti D. P., nuėjo atvykusio automobilio link, tačiau į juo atvykusį asmenį nešovė, nes tuo pačiu metu prie šio automobilio anksčiau priėjęs M. K., suklydęs dėl nusikalstamos veikos objekto – manydamas, kad parvažiavo D. P., šešis kartus šovė į namo kiemą automobiliu BMW 530 (valst. Nr. duomenys neskelbtini) atvažiavusį R. M. (M. K. šios nusikalstamos veikos neužbaigė dėl ne nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes R. M. pasilenkdamas išvengė sunkesnių sužalojimų, nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai).

Kasaciniu skundu nuteistasis L. L. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir išteisinti jį (nutraukti bylą) dėl veikų, numatytų BK 249 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje, taip pat dėl V. B. nužudymo, A. A. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, turto prievartavimo iš A. Ž., A. N. nužudymo, viešosios tvarkos pažeidimo klube „Brodvėjus“, dėl veiksmų prieš D. V., pasikėsinimo nužudyti D. P.; veiką dėl R. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 1 dalį ir sumažinti jam paskirtą bausmę bei priteistą civilinį ieškinį.

Kasatorius L. L. teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, netinkamai kvalifikavo nusikalstamas veikas, padarė BPK pažeidimų, kurie suvaržė jo (kaip kaltinamojo ir kaip žmogaus) teises. Be to, ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų padarytus pažeidimus teismai visiškai ar iš dalies ignoravo. Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, taip pat ikiteisminio tyrimo institucijos buvo šališkos, todėl pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, pagal kurias kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą ir kad kiekvienas asmuo turi teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą.

Kasaciniame skunde pažymima, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje įsakmiai nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, kai yra visi objektyvieji ir subjektyvieji jos požymiai (visuma). Kasatorius teigia, kad tokie nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas, požymiai nenustatyti, kaltu pripažintas nepagrįstai, nesant patikimų tai patvirtinančių įrodymų, todėl turi būti išteisintas. Teismų nuosprendžiai neatitinka nuostatų, kurios apibrėžtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, kur nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti paremtas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos tyrimo metu nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (3.1.8 punktas).

Tiek kaltinamajame akte, tiek pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose remiamasi (su retomis išimtimis) tik dviejų kitų nuteistųjų M. K. ir P. M. parodymais, kurie nors patys kaltais prisipažino, tačiau savo vaidmenį darant nusikaltimus menkino kiek galėdami, visą kaltę versdami kasatoriui. Tokių parodymų priežastį nurodė pats P. M. (apklausiamas pirmosios instancijos teisme), pasakęs, kad suėmimo atveju buvo sutarę neduoti jokių parodymų, o jei kuris tai darytų, jam ir turi būti kitų suversta visa kaltė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje jis pirmasis davė parodymus (dar 2005 m. sausio 20 d.). Pasak kasatoriaus, dar viena svarbi priežastis, kodėl P. M. ir M. K. naudinga jį apkalbėti, tai baudžiamojo įstatymo 62 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, pagal kurias nužudymą įvykdęs asmuo švelnesnės nei įstatymo numatyta bausmės gali tikėtis tik tuo atveju, jei jis buvo nusikalstamo susivienijimo narys ar apie tokį žinojo ir aktyviai padėjo teisėsaugos institucijoms atskleidžiant susivienijimo padarytą tyčinį nužudymą. Asmuo, dalyvavęs nužudant ir visiškai pripažinęs savo kaltę, tačiau nieko nežinantis apie jokį nusikalstamą susivienijimą ir todėl nepadėjęs teisėsaugos institucijoms atskleisti kokio nors nusikalstamo susivienijimo veiklos, tokių lengvatų pagal įstatymus tikėtis negali. Tai jam gali būti pripažinta tik atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas tokius jo argumentus nepagrįstai laikė deklaratyviais, nes iš tiesų su teisėsauga bendradarbiaujantiems asmenims būtent tokius parodymus duoti patarė patys pareigūnai (svarbiausias iš jų – tyrimui vadovavęs ir kaltinimą teisme palaikęs bei surašęs apeliacinį skundą prokuroras – buvo apeliacinės instancijos teismo pašalintas iš proceso už neleistinus veiksmus ir šališkumą), todėl davusieji parodymus numatė teisines pasekmes. Tokią aplinkybę patvirtina ir tai, kad P. M. ir M. K., įvykdžiusiems itin sunkių ir sunkių nusikaltimų, tarp jų ir nužudymų, paskirtos tik simbolinės bausmės. Teismai, vertindami P. M. ir M. K. parodymus, privalėjo ypač kruopščiai patikrinti jų patikimumą, palyginti su kitais bylos duomenimis, nes tai yra vienų bendrininkų parodymai prieš kitą bendrininką.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuteisimo pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį, nustatė byloje surinktų įrodymų neatitikimą M. K. ir P. M. duotiems parodymams ir pašalino iš nuosprendžio aprašomosios dalies dalį kaltinimų, tačiau nebuvo iki galo nuoseklus ir nešališkas, nes neišteisino dėl akivaizdžiai neįrodytų kaltinimų subūrus nusikalstamą susivienijimą, prekiavus narkotikais, ginklais ir sprogmenimis bei nematė galimybių sušvelninti paskirtos bausmės.

Kasatorius L. L. atkreipia dėmesį į tai, kad jis pats bei kiti asmenys, nuosprendžiuose įvardyti kaip nusikalstamo susivienijimo nariai, visą laiką neigė tokio susivienijimo egzistavimą, pas jį kratų metu nebuvo rasta nei narkotinių medžiagų, nei šaunamųjų ginklų ar sprogmenų.

Kasatoriaus įsitikinimu, byloje nesurinkta jokių įrodymų (išskyrus su kaltinimu bendradarbiavusių nuteistųjų parodymus, kurie nepatikimi), kad jis dalyvavo nusikalstamo susivienijimo (jei toks iš viso egzistavo) veikloje. Tokios nusikalstamos veikos, kaip nežymus A. A. sveikatos sutrikdymas, R. S. sunkus sveikatos sutrikdymas ir viešosios tvarkos pažeidimas, taip pat viešosios tvarkos pažeidimas, susijęs su veiksmais prieš D. V., negali būti teismo laikomos susijusios su nusikalstamo susivienijimo veikla ir turėjo būti kvalifikuojamos pagal atitinkamą BK specialiąją normą, iš viso netaikant BK 249 straipsnio nuostatų nei jas inkriminuojant atskirai, nei kaip nusikaltimų sutaptį. Tas pats pasakytina ir dėl V. B. nužudymo motyvų, kurių pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas negalima vertinti kaip nusikaltimo, įvykdyto nusikalstamo susivienijimo. A. N. nužudymo atveju nei kaltinimui nei teismams nepavyko iki galo nustatyti šio nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad šis nužudymas galėjo būti esamo ar menamo nusikalstamo susivienijimo veiklos pasekmė.

Kasatorius nurodo, kad kitas nusikalstamas veikas kvalifikuoti iš sutapties pagal 1961 m. BK 227¹ straipsnio 2 dalį, BK 249 straipsnio 3 dalį ar 249 straipsnio 2 dalį galima būtų tik tada, jei būtų įrodytos aplinkybės, kad jos įvykdytos nusikalstamo susivienijimo narių, siekiant to susivienijimo užsibrėžtų tikslų ir atitinkamai joms ruošiantis, planuojant. Tuo tarpu atskirų nusikalstamo susivienijimo narių ar kartu su šiais jiems pažįstamų asmenų, nesančių tokio susivienijimo nariais, padarytų nusikalstamų veikų, kurios niekuo nesusijusios su nusikalstamo susivienijimo veikla ir užsibrėžtais tikslais, BK 249 straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai neapima. Šių argumentų, nurodytų kasatoriaus ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neanalizavo, apsiribojo išvada, kad nusikalstamas susivienijimas veikė nuo 2002 m. rudens iki 2005 m. sausio mėn., todėl visi šiuo laikotarpiu įvykdyti nusikaltimai buvo įvertinti kaip padaryti veikiant minėta bendrininkavimo forma. Taigi teismas netinkamai taikė BK 249 straipsnio nuostatas.

Kasatorius L. L., pasisakydamas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo – V. B. nužudymo, nurodo, kad teismams nepavyko nustatyti šio nusikaltimo objektyviųjų požymių. Neišsiaiškinta kur, kada, kokiu būdu buvo nužudytas V. B. ir kaip kasatorius dalyvavo darant šį nusikaltimą. Objektyvieji bylos duomenys – specialistų išvados, liudytojų P. P., J. P., A. B., M. G., A. M. parodymai, P. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolas ir šio veiksmo metu filmuota medžiaga, įvykio vietos apžiūros protokolas – prieštarauja P. M. ir M. K. parodymams, kuriais remiasi teismai savo nuosprendžiuose. Be to, nenustatytas šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – nusikaltimo padarymo motyvas.

Kasatoriaus nuomone, apkaltinamasis nuosprendis dėl V. B. nužudymo iš esmės paremtas tik P. M. ir iš dalies – M. K. parodymais, kurie prieštarauja vieni kitiems bei neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų. Abiejų instancijų teismai atmetė įrodymus, akivaizdžiai paneigiančius kaltinimus, darydami įvairias prielaidas arba versdami liudytojus, ekspertus keisti savo pirminius paaiškinimus bei išvadas, ir to neužfiksavo teismo posėdžio protokole. Antai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad liudytojas P. P. negalėjo atsiminti tikslios automobilio, remontuoto prieš ketverius metus, datos. Tačiau šis liudytojas teisme labai įtikinamai paaiškino, kodėl šią datą įsiminęs, t. y. dėl to, kad remonto metu automobilis buvo apvogtas (2007 m. balandžio 5 d. teismo posėdžio protokolas). Apeliacinės instancijos teismas atsisakė pakartotinai apklausti šį liudytoją dėl aplinkybių, kurios taip pat nebuvo fiksuotos teismo posėdžio protokole. Taip buvo apribota kasatoriaus teisė į gynybą bei teisingą ir nešališką teismą. Liudytojas A. B. parodė, kad tyrimą vykdę pareigūnai, siekdami išgauti kasatorių kaltinančius parodymus, naudojo neleistinas priemones (antrankiais buvo prirakinę prie radiatoriaus, grasino). Apeliacinės instancijos teismas patikėjo šiuo atveju pareigūnų, suinteresuotų tokius faktus neigti, parodymais. P. M., duodamas parodymus ir parodymų patikrinimo vietoje metu ne kartą tvirtino, kad L. L. pirmiausiai smūgiu į veidą mušęs V. B., po to smaugė jį apvyniojęs kaklą plona šviesios spalvos virve. Parodymų patikrinimo vietoje metu P. M. nufilmuotas su plona virve rankoje, teigiantis, kad nusikaltimo metu panaudota virvė tikėtina buvusi dar plonesnė. Tokie parodymai prieštarauja specialistų išvadoms, kurie (tiek A. Zakaras, J. M. Paliulis, tiek ir profesorius A. A. Garmus) teigė, kad V. B. kūne rasti skersiniai poliežuvinio kaulo lūžiai galėjo atsirasti veikiant lokalioms spaudimo jėgoms į šoninius kaklo paviršius (pavyzdžiui, smaugiant rankomis). Be to, specialisto J. M. Paliulio išvadoje nurodyta, kad skersiniai poliežuvinio kaulo abiejų didžiųjų ragų lūžiai padaryti veikiant vidurines dalis kietais bukais riboto paviršiaus daiktais iš šonų. Tai visiškai neatitinka plonos virvės apibūdinimo. Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai buvo šališki, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes vertė ekspertus apklausų teismo posėdžio metu paneigti šias savo pirmines išvadas, siekdami bet kuria kaina patvirtinti kaltinimo versiją, ignoruodami gynybos pateikiamus motyvus.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nenustatytas ir neįrodytas V. B. nužudymo motyvas ir kiti subjektyvieji šio nusikaltimo požymiai, nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad V. B. buvo nužudytas tiesiogine tyčia dėl asmeninių motyvų. Apeliacinės instancijos teismas palaikė šią nuostatą.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, o apeliacinės instancijos teismas jų nepakeitė, kad baudžiamosios bylos įrodymais yra nustatyta, jog L. L. ir P. M. nužudė V. B. bendrininkaudami nusikalstamame susivienijime (BK 25 straipsnio 4 dalis), tačiau šių įrodymų neįvardijo. Tokios išvados prieštarauja to paties nuosprendžio teiginiui, kad V. B. buvo nužudytas dėl asmeninių motyvų. Taigi šis nusikaltimas negalėjo būti kvalifikuojamas kaip padarytas bendrininkaujant nusikalstamame susivienijime.

Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis sprendžiant jo kaltės klausimus dėl nežymaus A. A. sveikatos sutrikdymo. Teismai nustatė, kad šią veiką jis ir P. M. padarė kaip nusikalstamo susivienijimo nariai. Tačiau P. M., apklaustas 2005 m. balandžio 21 d., taip pat 2005 m. gruodžio 21 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad jis prekiauti narkotikais pradėjo tik 2003 m. vasaros pabaigoje, t. y. po A. A. sumušimo. Aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamą susivienijimą (bendras sueigas nusikalstamiems veiksmams aptarti, pasiskirstymą pareigomis, vadinamąjį „obščiaką“), P. M. teigia atsiradus tik 2004 m. pabaigoje (būtent tais metais, jo teigimu, vyko intensyvi prekyba narkotikais). Todėl, net jei ateityje toks susivienijimas susikūrė, A. A. sumušimo metu jis dar neegzistavo, o pagal kaltinimo versiją nusikalstamas susivienijimas buvo įkurtas prekiauti narkotikais. Kasatoriaus L. L. teigimu, šios veikos tikslas buvo padėti draugui (A. A.) atsisakyti priklausomybės nuo narkotikų ir tai nesusiję su BK 25 straipsnio 4 dalyje suformuluotais nusikalstamam susivienijimui būdingais tikslais (daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus). Todėl visiškai nesuprantamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginys, kad neginčytina, jog P. M. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką įvykdė vėliau nei buvo nežymiai sutrikdyta A. A. sveikata, tačiau ši aplinkybė visai neturi įtakos tam, kad nusikaltimas prieš A. A. įvykdytas bendrininkaujant BK 25 straipsnio 4 dalyje numatyta forma.

Nuteisiant kasatorių L. L. už nesunkų A. A. sveikatos sutrikdymą, taip pat remiamasi P. M. ir M. K. parodymais, nors gynyba buvo atkreipusi teismų dėmesį į itin prieštaringus tiek šių nuteistųjų, liudytojų, tiek ir nukentėjusiojo parodymus. Prieštaravimai liko nepašalinti, nepadarytos akistatos, neapklaustas A. A. ir I. N. ir dėl to buvo pažeista BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostata, suteikianti teisę kasatoriui pačiam apklausti liudytojus. L. L. įsitikinimu, galima pagrįstai tvirtinti, kad tikros šio nusikaltimo padarymo aplinkybės ir motyvas taip ir liko nenustatytos. Byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, kad prie šio nusikaltimo – A. A. nesunkaus sveikatos sutrikdymo – jis kaip nors yra prisidėjęs.

Kasatorius mano, kad dėl nusikalstamos veikos – turto prievartavimo iš A. Ž. – turi būti išteisintas, nes jo dalyvavimas darant šią veiką neįrodytas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iškilo trys galimi šio nusikaltimo motyvai. Pirmasis – iš A. Ž. buvo reikalaujama mokėti pinigus įkalinimo įstaigoje esančio R. S. „palaikymui“; jį nurodė pats nukentėjusysis A. Ž. Antrasis – A. Ž. buvo baudžiamas už jo pagyrūniškas kalbas neva jis pažįstąs įtakingus nusikalstamo pasaulio atstovus; tokį motyvą nurodo M. K. Trečiąjį nurodė P. M. (apklaustas 2005 m. balandžio 8 d.), kurio parodymų esmė ta, kad A. Ž. kažkur savo kalbomis įpainiojo L. L. (nieko konkrečiai P. M. nenurodė). Tiesiogiai su kasatoriui inkriminuota veika galima būtų susieti tik M. K. ir P. M. pateiktas versijas, tačiau joms prieštarauja nukentėjusiojo A. Ž. parodymai apie tai, kad, priešingai nei R. S., M. K. ar P. M., jis kasatorių pažinojo tik iš matymo. Be to, A. Ž. nė vienoje apklausoje nenurodė, kad jis būtų pinigus mokėjęs asmeniškai L. L., priešingai – jis teigė mokėjęs M. K.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad motyvas (taip pat ir tikslas) nėra būtinieji šios veiklos subjektyvieji požymiai ir įrodinėti jų nereikia. Jei būtų galima tikėti A. Ž. pateikta versija (o jo, kaip nukentėjusiojo, pateikta ir yra pati patikimiausia), – tai tokiu atveju nebūtų nusikaltimo (nes A. Ž. pinigus M. K. mokėjo savanoriškai, siekdamas padėti). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. Ž. tuo metu buvo policijos akademijos studentas, būsimas (o dabar jau esamas) policininkas, todėl jei prieš jį būtų naudojama prievarta, žinotų kaip nuo jos apsiginti.

L. L. kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl A. N. nužudymo, M. K. ir P. M. parodymus vertino kaip patikimus, nes jie nuoseklūs ir detalūs, sutampa tarpusavyje, o šių asmenų nurodytas aplinkybes esą patvirtina ir kiti objektyvūs įrodymai: nužudytojo palaikų suradimas nurodytoje vietoje, nustatyti sužalojimai. Tačiau apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad iš to galima tik padaryti išvadą, kad M. K. ir P. M. patys dalyvavo nužudant A. N. Iš teismo posėdžio protokole užfiksuotų M. K. parodymų matyti, kad jie skiriasi, dėl to vėl apklausiant tą patį M. K. duodama suprasti, kad jis turi keisti parodymus (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 67 lapas). Prieštaravimus M. K. parodymuose teismas paaiškina tuo, kad teko duoti daug parodymų dėl įvairių nusikaltimų, o neįtikėtina lavono radimo versija grindžiama tuo, kad M. K. dėl savo individualių savybių įsiminė ir identifikavo įvykio vietą.

Kasatorius pažymi, kad M. K. bei P. M. nurodytoms A. N. žūties aplinkybėms prieštarauja objektyvūs bylos duomenys – teismo medicinos specialistų išvados. Lavono skrodimo metu nerasta jokių požymių, patvirtinančių smaugimo žymes. Tačiau teismo apklausti ekspertai net ir nesant smaugimo požymių neatmetė galimybės, kad žuvusysis buvo pasmaugtas (kaip nenustačius mirties priežasties negali būti atmetama bet kuri kita galimybė), nors tie patys ekspertai vienareikšmiškai nustatė, kad nukentėjusysis patyrė mirtinus smūgius peiliu.

Kasatorius L. L. nurodo, kad apeliacinis skundas buvo detaliai argumentuojamas faktais, kuriems prieštarauja kaltinimo versija. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, iš esmės nepaneigęs daugybės prieštaravimų, įvardijo juos kaip smulkius, neesminius ir pan. Toks įrodymų vertinimas, kai menkinami teisinantys įrodymai ir daromos prielaidos bei spėjimai, yra šališkas.

Kasatorius L. L. teigia, kad teismai netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl neteisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką kaip R. S. sunkų sveikatos sutrikdymą bei viešosios tvarkos pažeidimą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės ignoravo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, apsiribodamas bendrais teoriniais pasvarstymais. Teismas ignoravo akivaizdžiai įrodytus faktus apie tai, kad apsauginis T. V. paaiškino spyręs kasatoriui į krūtinę, tačiau nuosprendyje rašoma, kad jis buvo tik išstumtas ar išvestas iš klubo.

Kasaciniame skunde cituojami nuteistųjų M. K., P. M., nukentėjusiojo R. S., liudytojų Ž. V., L. B., T. V., A. Z. parodymai ir teigiama, kad visi apsaugos darbuotojai patvirtina, jog į akis vaikinui buvo papurkšta dujų, tik vieni tvirtina, kad tai buvo padaryta lauke, kiti – pro praviras klubo duris. Pasak kasatoriaus, akivaizdu, kad vaikinas su tatuiruote (tikėtina jis) neatliko jokių fizine prasme agresyvių veiksmų, tik bandė žodžiu aiškintis, kodėl apsauginiai naudoja jėgą prieš A. Z. Šiuos veiksmus teismas nuosprendyje apibūdina kaip „nepagrįstą aršumą“. Taigi neteisėtais galima būtų laikyti tik apsaugos darbuotojų, panaudojusių jėgą ir dujas prieš jokių agresyvių fizinių veiksmų nedariusius klubo lankytojus, veiksmus – ir ne tik klubo patalpose, bet ir gatvėje, kur jokių viešosios tvarkos apsaugos funkcijų neturėjo teisės atlikti (tai būtų policijos pareiga).

Pasak kasatoriaus, tai, kad akivaizdžiai tamsiaplaukį kasatorių apsaugos darbuotojai iki pat teismo vadino šviesiaplaukiu, taip pat tai, kad ant kaklo pastebėjo ornamento formos tatuiruotę, leidžia daryti prielaidą, kad patys apsaugos darbuotojai konflikto metu galėjo būti neblaivūs arba kad konflikte dalyvavo dar vienas tyrimo nenustatytas asmuo. Todėl teismai turėjo atkreipti ypatingą dėmesį ir kritiškai vertinti tą faktą, kad visi atpažinimai buvo daromi iš nuotraukų, nedalyvaujant gynėjui, tačiau teismas nesuabejojo tokių įrodymų patikimumu, taip apribojo kasatoriaus teises į gynybą. Manant, kad būtent kasatorius grįžo į klubą ir sužalojo A. S., tai jis (L. L.) galėjo padaryti ne dėl nukentėjusiojo vykdytos tarnybos ar chuliganiškų paskatų, o tik iš keršto už nepelnytą skriaudą konkrečiam asmeniui ir jam pačiam. Tai patvirtina ir M. K. bei P. M. parodymai, kad kasatorius grįžo keršyti už sumušimą (R. S. ar stambaus kūno sudėjimo apsauginiui), todėl ši veika turėjo būti kvalifikuojama tik pagal BK 135 straipsni 1 dalį. Kartu, esant asmeniniam keršto motyvui, teismas neturėjo pagrindo tvirtinti, kad šis nusikaltimas suplanuotas ir įvykdytas nusikalstamo susivienijimo (jei toks iš viso buvo) ir siekiant įgyvendinti šio susivienijimo keliamus tikslus daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

Kasatoriui inkriminuotas viešosios tvarkos pažeidimas, susijęs su veiksmais prieš D. V. (kurį įvykdė T. M.), nepagrįstai siejamas su nusikalstamo susivienijimo veikla ir su tuo (o tai visiškai nesuprantama), kad automobilyje kartu su D. V. buvo ir jos motina. Byloje nėra nė menkiausios užuominos, kad nusikalstamas susivienijimas (jei jis ir egzistavo) planavo įvykdyti D. V. turto vagystę ar pažeisti viešąją tvarką. Veiksmai prieš D. V. buvo atlikti tik T. M. asmeniniais motyvais, t. y. dėl nepagrįstų kaltinimų padarius nusikaltimą, todėl negali būti siejami su nusikalstamu susivienijimu. Kasatorius mano, kad jis dėl šios veikos turi būti išteisintas kaip jos nepadaręs.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nusikalstama veika – pasikėsinimas nužudyti D. P. – taip pat neįrodyta, todėl ir šiuo atveju nuteistasis L. L. turi būti išteisintas. Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai, grįsdami jo kaltę dėl šio nusikaltimo, nepagrįstai rėmėsi, netinkamai įvertinę, nuteistųjų P. M., M. K., R. B., iš dalies T. M. bei liudytojo E. P. parodymais. Nenuoseklūs ir prieštaringi M. K. ir P. M. parodymai, jų pateikta versija, kuria remiamasi teismų sprendimuose, iš esmės ar bent iš dalies prieštarauja liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, taip pat kitų asmenų – E. P., J. Ž., E. N., I. B., D. K., S. Š., R. D., A. K., R. V., D. P., R. M., L. L., R. B., T. M., R. B., R. S. – parodymams. Byloje įvardytas kaip nusikalstamo susivienijimo narys bei prekeivis narkotikais liudytojas E. P., taip pat bendradarbiavęs su teisėsauga ir siekęs išvengti griežtesnės bausmės R. B. yra suinteresuoti palaikyti kaltinimo pateiktą, tačiau neatitinkančią objektyvių bylos aplinkybių versiją. Teismas į tai neatsižvelgė ir nepagrįstai, kaip nepatikimus, atmetė nesuinteresuotų liudytojų J. Ž., E. N., I. B., D. K., S. Š., R. D., A. K., R. V., nukentėjusiųjų D. P., R. M. parodymus.

Kasatorius pažymi, kad bet kokiu atveju, net jei ir būtų nuspręsta, kad jis dalyvavo darant nusikaltimą prieš D. P., tai negali būti traktuojama kaip pasikėsinimas, nes dėl šių veiksmų realiai jokios grėsmės nekilo ir toje stadijoje, kurioje tie veiksmai nutrūko, – negalėjo kilti. Nuspręsti kėsintis ar ne į D. P. gyvybę (po pasikėsinimo į R. M.) buvo kaltininkų valioje, o tai neatitinka BK 22 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tik tada, kai ši veika nebūna baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Taip pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“. Tokie argumentai buvo gynybos pateikti ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą atmetė visiškai nesuprantamais, prieštaringais motyvais. Nuosprendyje pažymėta, kad svarbu tai, jog ne kaltininkas sustabdo sėkmingai pradėtos nusikalstamos veikos vykdymą, be to, nurodyta, kad žala nukentėjusiojo D. P. gyvybei ar sveikatai nebuvo padaryta dėl tos priežasties, kad E. P. ir P. M. savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką.

Kasaciniame skunde nurodomi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 3 dalies a, b, d punktų pažeidimai, kuriuos, kasatoriaus manymu, padarė teismai, pademonstravę savo šališkumą. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje skyrė atskirą skirsnį klausimams dėl ikiteisminio tyrimo stadijos – BPK normų taikymo ir kai kurių įrodymų pagrįstumo ir padarė išvadą, kad L. L. teisių į gynybą, jo žmogaus teisių pažeidimų, procesinių įrodymų rinkimo pažeidimų nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas pripažino tokios išvados pagrįstumą. Tačiau yra priešingai, ir tai rodo šios aplinkybės: iki pat bylą perduodant teismui, kasatoriui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su įrodymais, kurių pagrindu jis buvo įtariamas; baigus ikiteisminį tyrimą buvo atmesti prašymai atlikti akistatas su kasatorių kaltinančiais asmenimis, apklausti jo nurodytus liudytojus ir nukentėjusiuosius (P. P., A. A., D. P., L. B., M., I. N.); gynybos iniciatyva į teismo posėdžius iškviesti liudytojai abiejų instancijų teismų buvo traktuojami kaip suinteresuoti, jų parodymai vertinami išimtinai kritiškai, be to, teismo posėdžio protokole jų parodymai užrašyti neišsamiai, tačiau į pastabas dėl teismo posėdžių protokolo turinio pirmosios instancijos teismas reagavo tik iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas tokių abejotinų parodymų visai nepatikrino (pavyzdžiui, P. P.). Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu, siekiant išgauti iš liudytojo A. B. kasatorių kaltinančius parodymus, prieš jį buvo naudojamos neleistinos priemonės, o siekiant daryti poveikį kaltinamiesiems, jų merginos (D. L., E. N., I. B., I. N., G.) buvo laikomos tris mėnesius tardymo izoliatoriuje, vėliau joms bylos buvo nutrauktos. Vykstant teismo procesui prokuroro R. Šileikos nurodymu tyrėja J. N. lankėsi pas teisiamąjį L. P. ir bandė (kaip teigia jis pats) įkalbėti jį neliudyti byloje.

Kasatorius nurodo, kad nuo 2005 m. kovo 31 d. iki 2010 m. sausio 29 d. jis buvo laikomas visiškai izoliuotas vienutėje, viso bylos tyrimo metu cenzūruojamas susirašinėjimas, būdamas suimtas nuo 2005 m. sausio 19 d. jis gavo galimybę pasimatyti su artimaisiais tik 2006 m. gegužės mėn., taip pažeidžiant Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos patvirtinto Visų bet kokia forma sulaikytų ar įkalintų asmenų principų sąvado 15 principe suformuluotą nuostatą, kad, nepaisant išimčių, nustatytų 16 principo 4 punkte ir 18 principo 3 punkte, sulaikytam arba įkalintam asmeniui ne ilgiau kaip keletą dienų gali būti neleidžiama susisiekti su išoriniu pasauliu, būtent su savo šeima arba advokatu. Kasatorius teigia, kad tai turėtų būti įvardijama kaip kankinimas, akivaizdus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pasak L. L., jis į teismo posėdžius buvo vežamas griežtai izoliuotas nuo kitų teisiamųjų, taip pat nuo jų buvo atskirtas ir teismo salėje. Pradėjus nagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas nutarė (2006 m. spalio 25 d. teismo posėdžio protokolo 178 lapas) izoliuoti kasatorių, taip pat ir P. M. su M. K. nuo kitų asmenų (kaltinamųjų), tačiau ši nutartis buvo vykdoma tik dėl kasatoriaus, o P. M. ir M. K. abiejų instancijų teismo posėdžių metu sėdėjo kartu ir turėjo galimybę derinti savo parodymus. Nebuvo izoliuotas nuo šių kaltinamųjų (nuteistųjų) ir R. S.

Prašymai dėl kaltinimą teisme palaikiusio prokuroro R. Šileikos nušalinimo buvo atmetami. Prokuroras nušalintas tik paskutiniame apeliacinės instancijos teismo posėdyje, po 2009 m. spalio 5 d. televizijos kanalu LNK rodytos laidos „Byla“, kurios metu buvo panaudoti prokuroro R. Šileikos (ar su jo žinia) televizijai perduoti vaizdo įrašai, kurie yra įrodymai baudžiamojoje byloje ir kurie pirmosios instancijos teisme buvo peržiūrimi neviešame teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad taip buvo pažeistos Visuomenės informavimo įstatymo 14, 18, 19 straipsnių, Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3, 7 punktų nuostatos ir kad prokuroras tokiais veiksmais galėjo bandyti daryti įtaką teismo sprendimui. Tačiau, net ir konstatavus prokuroro R. Šileikos šališkumą, teismas nesuabejojo kaltintojo pateiktų įrodymų patikimumu, neargumentuotai arba vadovaudamasis prielaidomis atmetė kasatoriaus bei gynėjų apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad, net ir pašalinęs dalį kaltinimų iš nuosprendžio aprašomosios dalies, apeliacinės instancijos teismas nesumažino jam paskirtos bausmės trukmės. Tai dar kartą patvirtina faktą, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, t. y. teismai darė viską, kad palaikytų šališko kaltinimo pateiktas versijas, taip tapdami šališki patys.

Nuteistasis R. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukti.

Kasatorius R. B. nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, išvados dėl jo kaltės padėjus pasikėsinti nužudyti D. P. padarytos pažeidžiant BPK normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis); apkaltinamieji nuosprendžiai surašyti nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.8 punktų išaiškinimų. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus bei tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus nuomone, nė vienas iš įrodymų nepatvirtina, kad jis kaip nors galėjo būti susijęs su pasikėsinimu nužudyti D. P.

Kasatorius R. B. pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė T. M., R. B., liudytojų E. P., J. Ž., E. N. parodymais, kitais rašytiniais bylos įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas, kurio nuosprendis paliktas galioti, nurodė, kad kasatoriaus kaltę patvirtinantys įrodymai yra M. K. ir P. M. parodymai. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatskleidė įrodymų, kuriais rėmėsi, turinio ir nenurodė, kokias 2005 m. sausio 9 d. įvykio aplinkybes ir kokius konkrečius jo (R. B.) kaip padėjėjo darant nusikaltimą veiksmus šie įrodymai patvirtina. Apeliacinės instancijos teismas netgi nenurodė, kuri dalis įrodymų (be M. K. ir P. M. parodymų) patvirtina tai, kad jis galėjo žinoti apie L. L., M. K. ir P. M. ketinimus nužudyti D. P. Nuteistųjų M. K. ir P. M. parodymai turėjo būti vertinami itin kruopščiai, tačiau nė vienas teismas to nepadarė, neatsižvelgė į abejonių keliančias aplinkybes ir surašė nemotyvuotus BPK reikalavimų neatitinkančius nuosprendžius.

Pasak kasatoriaus, jo kaltė negalėjo būti grindžiama šių asmenų parodymais, nes jie prieštarauja tarpusavyje, nenuoseklūs ir neatitinka kitų bylos duomenų. M. K. ir P. M. apie jo dalyvavimą pasikėsinant nužudyti D. P. pradėjo pasakoti tik apklausiami 2005 m. kovo mėnesį, nors, pavyzdžiui, M. K. buvo apklausiamas 2005 m. sausio 27 d., 2005 m. vasario 14 ir 28 d. Šių nuteistųjų parodymai neatitinka ir prieštarauja nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų D. K., S. Š., R. D. ir kitų asmenų, įvykio vakarą bendravusių su M. K. ir P. M., parodymams.

Kasaciniame skunde išdėstomos ir aptariamos nuteistųjų M. K. ir P. M. parodymų detalės apie 2005 m. sausio 9 d. įvykusį važinėjimąsi automobiliu iki pasikėsinimo į D. P., apie rengimąsi nusikaltimui – ginklo atnešimą į automobilį, ginklų valymą kasatoriaus bute. Pasak R. B., nuteistojo P. M. parodymai apie L. L. ginklo perdavimo jam aplinkybes – netikslūs, nes iš pradžių buvo kalbama apie pistoletą IŽ, o vėliau (tos pačios apklausos metu) – kad neatsimena, koks tai buvo pistoletas. Tuo tarpu M. K. nepatvirtino P. M. parodymų apie tai, kad R. B. bute buvo valomi pistoletai CZ ir „Makarov“, o pistoletas IŽ L. L. buvo perduotas kasatoriui, taip pat apie jo (kasatoriaus R. B.) atliktus veiksmus pasikėsinimo vietoje, t. y. apie užtaisyto pistoleto perdavimą P. M., jam užduotą klausimą „nu kaip?“, taip pat kitus veiksmus (vykimą į Justiniškių mikrorajoną, grįžimą pėsčiomis iš ten). Pagal M. K. parodymus, jis tik supratęs, kad rengiamasi pasikėsinti į D. P., tačiau nepatvirtino, kad jis (R. B.) padėjo tai padaryti.

Pasak nuteistojo R. B., teismai neišsamiai tyrė ir kitas nuteistųjų M. K. ir P. M. nurodytas aplinkybes, susijusias su jam inkriminuotu padėjėjo vaidmeniu pasikėsinant nužudyti D. P. Jie teigė, kad juos ir L. L. kasatorius R. B. vežiojo dviejų durų šviesios spalvos automobiliu, be to, neva vežė P. M. į pasikėsinimo vietą (teismai šią aplinkybę nurodė kaip padėjimą vykdyti nusikaltimą). Tačiau automobilis, kuriuo buvo vežamas P. M., nenustatytas, nors tokia galimybė buvo, nes dar ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo minima jo markė ir valstybinis numeris. Taip pat nenustatytas pistoletas, kurį, anot P. M., kasatorius pastarajam perdavė D. P. nužudyti. Taigi daiktiniais įrodymais nebuvo patvirtintas P. M. ir M. K. parodymų teisingumas. Kasatoriaus nuomone, bylos įrodymai patvirtina pasikėsinimo į D. P. gyvybę faktą ir L. L. gaujos narių veiksmus, bet ne kasatoriaus R. B. kaip padėjėjo veiksmus, nes byloje nenustatyta, kad jis naudojosi ištirtais šaunamaisiais ginklais, taip pat nenustatyta (išskyrus P. M. parodymus), kad 2005 m. sausio 9 d. jis buvo įvykio vietoje.

Vertinant nuteistųjų M. K. ir P. M. parodymus apie šias aplinkybes, teismai nenustatė ir loginio ryšio, kuriuo turėtų vadovautis. Nuteistasis M. K. parodė, kad Lazdynų mikrorajone R. B. paėmė pistoletą, bet nenurodė ginklo markės ir ką jis su šiuo veikė, koks tikslas buvo paimti pistoletą, kai visi L. L. nusikalstamo susivienijimo nariai ir taip buvo ginkluoti. P. M. parodė, kad L. L. juo nepasitikėjo, todėl ginklą (D. P. nušauti) perdavė R. B., antra vertus, P. M. patvirtino, kad nužudyti D. P. L. L. liepė būtent jam. Taigi lieka neaišku, ar R. B. ginklas buvo duotas tik tam, kad jis perduotų jį P. M., ar kažkokiam kitam tikslui. Be to, logiškai nepaaiškinama ir tai, kaip nužudymo vykdytojui nepatikint ginklo jam pavedama tuo ginklu nužudyti. Kasatorius R. B. taip pat pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo patikrintos vietos, kuriose neva jis buvęs kartu su M. K. ir P. M., vieta Lazdynų mikrorajone, kurioje esą kasatorius atėjo nešinas nenustatytos markės pistoletu, taip pat tiksli vieta, kurioje jis esą pastatė automobilį ir kur buvo laukiama D. P.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad netinkamas P. M. ir M. K. parodymų vertinimas lėmė ir netinkamą įvertinimą kasatorių R. B. teisinančių įrodymų, kurie buvo atmesti, t. y. liudytojų D. K. ir S. Š. parodymų, apie tai, kad 2005 m. sausio 9 d., tarp 23.00 ir 23.30 val., jis buvo savo namuose, taip pat liudytojo R. D. parodymų, kad apie 1.00 val. buvo atvykęs į naktinį klubą „Trasa“. Be to, teismai visiškai nepasisakė dėl kasatorių R. B. teisinančių nukentėjusiojo R. M. parodymų, kuris nukentėjusiuoju tapo per klaidą, tačiau apklausiamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis teigė, kad įvykio dieną pamatė kieme du nepažįstamus asmenis, panašius į narkomanus, kuriems davė pastabą, dėl to vienas iš jų nubėgo, o kitas išsitraukęs ginklą šovė ir nubėgo ta pačia kryptimi. R. M. teismo posėdžio metu atpažino P. M. ir M. K. kaip kieme sutiktus asmenis ir paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu šių asmenų neatpažino ir nedavė apie juos parodymų, nes bijojo dėl savo ir artimųjų gyvybės, dėl neprognozuojamo (P. M. ir M. K.) elgesio, apie kurį liudija ir jų veiksmai kieme. Teismai šių R. M. nurodytų aplinkybių nesiejo su liudytojo, kuriam buvo taikytas anonimiškumas, parodymais apie tai, kad šis matė, kai po šūvių vienas vaikinas, buvęs automobilyje keleivio vietoje, gestais ar garsais pakvietė atbėgusįjį, kuris sėdo į vairuotojo vietą ir išvažiavo.

Kasatorius įsitikinęs, kad vien tai, jog jis pažįstamas su L. L. nuo mokyklos, kurioje kartu mokėsi, laikų ir kad 2005 m. sausio 9 d., apie 23.00 val., L. L. su kasatoriumi jo bute vartojo alkoholinius gėrimus, nėra pagrindas kaltinti bendrininkavimu padarant nusikalstamo susivienijimo narių veikas. Byloje nenustatyta, kad R. B. žinojo, kur išvažiavo L. L. iš jo buto, ką šis ir kokie jo draugai veikė nuo išvažiavimo iki grįžimo pas jį su M. K. momento. Pagal paties L. L. parodymus, jis išvyko ir sugrįžo tik apie 1.00 val.

Teismai taip pat neatsižvelgė į netiesiogiai teisinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad R. B. niekada nebuvo siejamas su L. L. nusikalstamu susivienijimu, nebuvo ir nėra kaltinamas kitais su šiuo nusikalstamu susivienijimu siejamais nusikaltimais (priešingai negu M. K. ir P. M.). Be to, pasak kasatoriaus, jis neturėjęs jokių motyvų žudyti D. P. Tuo tarpu L. L. nusikalstamo susivienijimo nariai turėjo aiškų ir konkretų motyvą (tikslą) nužudyti D. P., nes šis konfliktavo su L. L. nusikalstamo susivienijimo nariu T. M. Taigi nenustatyta, kad kasatorius R. B., nepriklausydamas L. L. nusikalstamam susivienijimui, galėtų turėti kokį nors motyvą ir tikslą nužudyti D. P., tačiau skundžiamuose nuosprendžiuose apie tai nepasisakyta, apeliacinės instancijos teismas į šį argumentą neatsakė.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai visų ankščiau minėtų M. K. ir P. M. parodymų skirtumų ir prieštaravimų neaptarė ir nepateikė motyvų dėl jų reikšmės vertindami šių parodymų patikimumą ir pakankamumą kaltei pripažinti, tačiau konstatavo, kad šių asmenų parodymai papildo vienas kitą. Pasak kasatoriaus, papildyti galima tik tuos pačius nurodomus faktus, o ne prieštaringus, nes kiekvienas iš šių asmenų nurodė visiškai skirtingas aplinkybes dėl kasatoriaus pagalbos ruošiantis 2005 m. sausio 9 d. pasikėsinimui nužudyti.

Kasatoriaus įsitikinimu, M. K. ir P. M. suinteresuoti jį apkalbėti, tačiau teismai į tai neatsižvelgė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai nurodė, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog M. K. ir P. M. jį (R. B.) į pasikėsinimą nužudyti D. P. įtraukė kaip L. L. pažįstamą, siekdami sumenkinti savo vaidmenį darant šį nusikaltimą ir palengvinti savo atsakomybę, yra nelogiški ir naivūs. Su tuo nesutikdamas kasatorius kelia klausimą, kodėl vykdytojo, kuris pats pasirūpina nusikaltimo įrankiu (pistoletu), priemone (automobiliu), kad patektų į nusikaltimo vietą ir sektų būsimą taikinį, t. y. kuris pats apgalvotai atlieka visus paruošiamuosius pasikėsinimo veiksmus, pavojingumas yra tapatus vykdytojo, kuriam be jo paties iniciatyvos ir noro (taip pagal parodymus apie save leido suprasti M. K. ir P. M.) nusikaltimui įvykdyti yra viskas paruošiama už jį. Kasatoriaus nuomone, nusikaltimo vykdytojo pavojingumas yra neabejotinai didesnis, nes šiuo atveju yra aiškus tyčios kryptingumas (iš anksto apibrėžta tyčia). Tuo tarpu vykdytojo, neprašiusio, kad kas nors palengvintų nusikaltimo padarymą, neturėjusio konkretaus tikslo (kokių pasekmių nori), kuriam be jo paties iniciatyvos ir noro nusikaltimui įvykdyti yra viskas paruošiama ir jam tereikia tik atlikti vieną veiksmą – pasikėsinti, pavojingumas žymiai mažesnis. Todėl savo, kaip vykdytojų, pavojingumui sumažinti M. K. ir P. M., žinodami apie kasatoriaus R. B. bendravimą su L. L., tituluojamu nusikalstamo susivienijimo vadeiva ir, anot jų, vertusiu juos daryti nusikaltimus, taip pat žinodami, jog 2005 m. sausio 9 d. L. L. svečiavosi pas jį (kasatorių R. B.), į savo įvykdytą nusikaltimą įtraukė jį (kasatorių) padėjėju, neva atlikusiu visus paruošiamuosius veiksmus (gavusiu ginklą, nuvežusiu vykdytoją, perdavusiu jam ginklą ir paraginusiu eiti nušauti D. P., o nutrūkus pasikėsinimui, savo bute priglaudusiu pasikėsinime dalyvavusius asmenis). M. K. ir P. M. siekį sušvelninti savo padėtį patvirtina ir pirmosios instancijos teismo motyvai skiriant bausmes, t. y. nurodžius, kad jų, kaip bendrininkų, vaidmuo darant nusikaltimus buvo antraeilis.

Kasatorius pabrėžia, kad jo skundo esmė: nepaisant apkalbėjimo fakto, teismų nuosprendžių neteisingumą patvirtina netinkamas kasatorių R. B. kaltinančių ir teisinančių įrodymų vertinimas, pasireiškęs prieštaravimų tarp jį kaltinančių M. K. ir P. M. parodymų nepašalinimu, jų parodymų nepalyginimu su kitais bylos daiktiniais įrodymais, jį teisinančių parodymų atmetimas, nukentėjusiojo R. M. teisminio nagrinėjimo metu duotų ir liudytojo, kuriam buvo taikytas anonimiškumas, parodymų neįvertinimas. Šie pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai pažeidimai sukliudė teismams tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, t. y. nesant neginčijamų, neprieštaringų ir pakankamų kaltės įrodymų, R. B. neteisėtai buvo pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti D. P.

Nuteistųjų L. L. ir R. B. kasaciniai skundai atmestini.

Kasatoriai savo skunduose teigia, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK normas, nes netinkamai vertino bylos įrodymus, kurie esą nepatvirtina jų kaltės, o dėl to ir nuosprendžiai, paremti prielaidomis, neatitinka įstatymo reikalavimų. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad didelė dalis juose išdėstytų argumentų yra apie įvykių faktines aplinkybes, kurias nustatė teismai ir kurias neigia nuteistieji, tvirtindami esant jas neįrodytomis. Kasatoriai pateikia savą įrodymų vertinimą, atkreipia dėmesį į bylos medžiagos fragmentus bei detales ir daro priešingas išvadas, negu padarytos teismų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie klausimai ir argumentai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas ir jie buvo išnagrinėti bei išspręsti skundžiamus sprendimus priėmusių teismų. Kasacinės instancijos teismas netiria ir iš naujo nevertina bylos įrodymų, nenustatinėja faktinių aplinkybių, o tai reiškia, kad ir nenagrinėja tokių kasacinių skundų argumentų, kurie nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Kasacinės instancijos teismas tikrina priimtus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir nagrinėdamas bylą sprendžia, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų, ar tinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Pagal šias baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribas ir kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindus teisėjų kolegija ir tikrina kasatorių L. L. ir R. B. skundžiamus teismų sprendimus.

Dėl L. L. ir R. B. kasacinių skundų argumentų apie BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir teismų sprendimų pagrindimą, pažeidimus

Teisėjų kolegija, kasatorių L. L. ir R. B. ginčijamą kaltės įrodytumą patikrinusi tuo aspektu, ar buvo remtasi teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka surinktais duomenimis, ar tie duomenys tinkamai tirti ir ar teismų sprendimuose pateiktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, konstatuoja, kad kasaciniai skundai nepagrįsti.

Tiek L. L., tiek R. B. savo kasaciniuose skunduose akcentuoja tai, kad jų kaltė iš esmės grindžiama nepatikimais kitų nuteistųjų – M. K. ir P. M. – parodymais. Visų pirma teigiama, kad šie asmenys kasatorius apkalbėjo, buvo suinteresuoti išvengti griežtos ir pelnytos baudžiamosios atsakomybės, tai rodo ir jiems paskirtos itin švelnios bausmės.

Iš bylos dokumentų matyti, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų manyti, kad M. K. ir P. M., davę parodymus apie savo pačių ir kitų asmenų padarytus nusikaltimus, būtų turėję priežasčių apkalbėti, melagingai apkaltindami, būtent kasatorius L. L. ir R. B. Iš tiesų, M. K. ir P. M. skiriant švelnesnes bausmes, be kita ko, atsižvelgta į tai, kad jie prisipažino padarę nusikaltimus ir padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui atskleisti kitų asmenų padarytus nusikaltimus, L. L. organizuoto ir vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo veiklą, tačiau tokios nuostatos yra įtvirtintos baudžiamajame įstatyme (BK 62 straipsnyje). Antra vertus, nėra pagrindo šių BK nuostatų taikymo sieti su parodymų davimu apie konkrečius asmenis (kasatorius), o ne su egzistuojančių apie tai tikrovę atitinkančių aplinkybių atskleidimu.

L. L. ir R. B. kasaciniuose skunduose teigiama, kad M. K. ir P. M. parodymai turėjo būti atmesti ir dėl to, kad jie nenuoseklūs, prieštarauja kitiems bylos įrodymams, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK nuostatos reikalauja, kad jokiems įrodymams nebūtų teikiama pirmenybė. Neabejotina, kad kitų nusikaltimų bendrininkų parodymai turi būti ypač kruopščiai patikrinami ir vertinami tiek patikimumo, tiek pakankamumo prasme, lyginant juos su kitais bylos įrodymais, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, dėl kurių tokie parodymai gali būti atmetami arba jais patikėta kaip teisingais. Dėl to neatsitiktinai pirmosios instancijos teismas didelį dėmesį skyrė M. K. ir P. M. parodymų ištyrimui teisiamajame posėdyje bei jų analizei ir vertinimui nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas pagal L. L. (ir jo gynėjų) bei R. B. apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus dar kartą patikrino M. K. ir P. M. parodymų vertinimą, be to, ir pats tyrė kai kuriuos įrodymus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir savo nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas remdamasis šių asmenų parodymais kaip nuosekliais, atitinkančiais kitus bylos įrodymus, kurių visuma patvirtina L. L. ir R. B. pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas M. K. ir P. M. parodymus, nekartojo visų pirmosios instancijos teismo išdėstytų šių parodymų turinio ir motyvų juos vertinant (to ir nereikalauja BPK normos, reglamentuojančios bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka), o daugiau akcentavo esminius apeliaciniuose skunduose keliamus ginčijamus klausimus. Neteisingi yra R. B. kasacinio skundo teiginiai, esą apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė kitais bylos įrodymais, bet ne M. K. ir P. M. parodymais (jais rėmęsis tik pirmosios instancijos teismas), ir kad esą neatskleista, kuri šių parodymų dalis ir kokias aplinkybes apie jo dalyvavimą darant nusikaltimą patvirtina. Iš tiesų abiejų instancijų teismų išvados apie R. B. dalyvavimo darant nusikaltimą aplinkybes (padedant pasikėsinti nužudyti D. P.) visų pirma grindžiamos M. K. ir P. M. parodymais (jie ypač plačiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai atsakyta į R. B. apeliacinio skundo argumentus dėl šių parodymų vertinimo ir nurodyta, kada M. K. ir P. M. išreiškė norą duoti teisingus parodymus ir kurių apklausų metu patvirtino bylai reikšmingas aplinkybes, tarp jų – ir liudijančias apie R. B. kaltę. Taigi teismų sprendimuose išsamiai ir detaliai atskleistas M. K. ir P. M. parodymų turinys apie konkrečius faktus; jų parodymai, duoti teisme, palyginti su parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjams, taip pat sugretinti tarpusavyje, atsižvelgta į aplinkybes, kuriomis šie asmenys davė parodymus, ir į tai, kodėl patys apsisprendė atskleisti tiek savo, tiek kitų asmenų (L. L., R. B.) padarytus nusikaltimus, nors tarp bendrininkų buvęs susitarimas to nedaryti. Tai, kad M. K. ir P. M. parodymai, kuriais jie tvirtina konkrečias ir svarbias nusikaltimų padarymo aplinkybes, yra patikimi, nekelia abejonių ir sutampa ne tik tarpusavyje, bet ir atitinka tikrus faktus, nustatytus kitais įrodymais, skundžiamuose teismų sprendimuose yra grindžiama išsamiu tiek kaltinančių, tiek teisinančių bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o konstatuotos faktinės aplinkybės atitinka įrodymų turinį. Pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas apie tai pasisakė ir padarė motyvuotas išvadas, L. L. ir R. B., nesutikdami su tuo, savo kasaciniuose skunduose iš esmės kartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti apeliaciniuose skunduose.

Toliau teisėjų kolegija, patikrinusi įrodymų vertinimo atitikimą BPK normų reikalavimams bei kasaciniuose skunduose nurodytus kitus BPK pažeidimus, pagal kasacinių skundų argumentus pateiks atsakymus ir išvadas, susijusias su kasatorių nuteisimu atskirai už konkrečias nusikalstamas veikas, numatytas baudžiamajame įstatyme.

Dėl L. L. kasacinio skundo argumentų, susijusių su jo nuteisimu pagal BK 249 straipsnio 3 dalį (nusikalstamo susivienijimo organizavimas), 253 straipsnio 2 dalį (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis), 260 straipsnio 3 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu)

Kasatorius L. L. teigia, kad tiek jis, tiek ir kiti asmenys neigė nusikalstamo susivienijimo egzistavimą, be to, nurodo, kad atskirų nusikalstamo susivienijimo narių ar kitų asmenų bendrai padarytų nusikalstamų veikų, susijusių su nusikalstamo susivienijimo veikla ir jo tikslais, nėra pagrindo kvalifikuoti pagal nusikaltimų sutaptį, t. y. pagal BK 249 straipsnį ir kitus straipsnius, jeigu neįrodyta, kad nusikalstamas veikas padarė nusikalstamo susivienijimo nariai, siekdami įgyvendinti nusikalstamo susivienijimo tikslus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų, neįrodžius nusikalstamo susivienijimo egzistavimo ir jo narių dalyvavimo tokio susivienijimo veikloje, nebūtų pagrindo baudžiamajai atsakomybei, tačiau tokie pagrindai yra teismų nustatyti ir apie tai motyvuotai pasisakyta teismų sprendimuose, o kasatoriaus nurodytus argumentus išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas į juos taip pat pateikė motyvuotus atsakymus.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dalį pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų, nes nustatė, kad esą M. K. ir P. M. parodymai neatitinka kitų bylos įrodymų, tokiu atveju turėjo jį išteisinti, neįrodžius, kad jis suorganizavo nusikalstamą susivienijimą, prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, disponavo ginklais ir sprogmenimis. Be to, pasak kasatoriaus, pas jį kratų metu nebuvo rasta nei narkotinių ar psichotropinių medžiagų, nei šaunamųjų ginklų ar sprogmenų.

Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pašalino iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, dalį, kur konkrečios faktinės šių veikų aplinkybės nenustatytos, t. y. kur nurodyta, kad L. L. nenustatytu laiku ir nenustatytu būdu įgijo, laikė, gabeno nenustatytus kiekius narkotinių ir psichotropinių medžiagų, taip pat kad nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku įgijo ir laikė ar gabeno šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, įgijo sprogstamąją medžiagą. Teismas šią sprendimo dalį grindė ne M. K. ir P. M. parodymų kaip neatitinkančių tikrovės (ar melagingų) atmetimu, o tuo, kad ši dalis įrodinėtinų nusikalstamų veikų aplinkybių konkrečiai neįvardyta, neatskleistas nusikalstamų veikų turinys, todėl L. L. nuo tokių kaltinimų negalėjo tinkamai gintis ir ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis neatitinka BPK 305 straipsnio nuostatų, reikalaujančių konkrečiai nurodyti pripažintų įrodytomis veikų padarymo vietą, laiką, būdą ir kitas svarbias aplinkybes. Antra, tai nepaneigia, kad L. L. įvykdė kitas nuosprendyje išdėstytas BK 253 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, kurios įvardytos nurodant visas įrodinėtinas ir būtinas nusikalstamų veikų sudėties turinį atskleidžiančias faktines aplinkybes, patvirtintas bylos įrodymų. Apie tai išsamiai ir argumentuotai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kuriame ne tik nurodyta, kokios šių nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės yra nustatytos (nuosprendžio 45-46 lapai), bet ir pateiktos motyvuotos išvados apie jų įrodytumą bei nepagrįstus L. L. ir jo gynėjų apeliacinių skundų argumentus (nuosprendžio 58-63, 77-80 lapai). Be kita ko, atsakyta ir į kasatoriaus argumentus dėl to, kad kratų metu pas jį nerasta narkotinių ir psichotropinių medžiagų, ginklų ir šaudmenų. Konstatuota, kad L. L. visa tai paskirstydavo ir perduodavo kitiems nusikalstamo susivienijimo nariams, šiems daiktams laikyti buvo įgyjami, nuomojami butai, garažai ar sodybos (jų adresai nustatyti), tos narkotinės, psichotropinės medžiagos ar ginklai su šaudmenimis, sprogstamoji medžiaga buvo surasti arba pateikti kitų nuteistųjų ir faktai apie tai užfiksuoti rašytiniuose bylos įrodymuose, specialistų išvadose. Faktiniai duomenys apie tai detaliai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip pat nurodyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, pašalinęs dalį jam inkriminuotų kaltinimų, apeliacinės instancijos teismas nesušvelnino paskirtos bausmės, tačiau kasaciniame skunde nenurodyti teisiniai argumentai, kurie būtų susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu skiriant bausmę (tai jau būtų kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas). Antra vertus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje klausimai dėl L. L. paskirtos bausmės teisingumo išnagrinėti, tarp jų – ir susiję su kasatoriaus nurodyta aplinkybe. Pagal teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas, reglamentuojantis bausmės parinkimą ir paskyrimą, taikytas netinkamai.

Dėl L. L. nuteisimo už V. B. nužudymą (1961 m. BK 104 straipsnis)

Kasatorius L. L. teigia, kad liko neišaiškintos V. B. nužudymo aplinkybės (kur, kada, kokiu būdu, dėl kokių motyvų buvo nužudytas) ir kad teismų padarytų išvadų nepatvirtina bylos įrodymai.

Kasatoriaus argumentai prieštarauja bylos medžiagai, teismų sprendimų turiniui, iš kurių matyti, kad visos šios nusikalstamos veikos sudėtį (būtinų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą) sudarančios faktinės aplinkybės atskleistos ir įvardytos aprašant pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei darant išvadas dėl L. L. kaltės įrodytumo vertinant bylos įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisingumą, atsakė į nuteistojo ir jo gynėjų apeliacinių skundų argumentus ir konstatavo, kad L. L. kaltė dėl V. B. nužudymo yra pagrįsta ne tik P. M., bet ir M. K. parodymais, liudytojų A. B., M. G., nukentėjusiosios A. M. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, specialistų išvadomis, ekspertų paaiškinimais. Šio teismo nuosprendyje aptarti ir liudytojų P. P., J. P. parodymai, kuriais rėmėsi apeliantas ir apie kuriuos taip pat nurodoma kasaciniame skunde; pasisakyta dėl teismo medicinos specialistų išvadų ir ekspertų paaiškinimų apie galimas V. B. mirties priežastis, kurios ypač kruopščiai ir atidžiai tirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o po to nustatytos apkaltinamajame nuosprendyje. Objektyvūs bylos duomenys (specialistų išvados) įvertinti ir tuo aspektu, kiek esamomis aplinkybėmis (nuo V. B. mirties iki jo lavono suradimo praėjus ilgam laikotarpiui – kiek daugiau nei dvejiems metams, per kurį įvyko kūno irimo procesas) galima nustatyti nukentėjusiojo žalojimo būdus, jo kūną žalojančių veiksmų eiliškumą, išlikusius požymius, atskleidžiančius šiuos veiksmus, mirties priežastį ir laiką. Turimi duomenys palyginti su P. M., dalyvavusio atimant gyvybę V. B., parodymais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, remiantis bylos duomenimis, konstatuotas V. B. nužudymo motyvas, t. y. tai, kad V. L., gavęs iš R. S. informaciją, kad jo veikla domisi policija, žinodamas, kad V. B. yra žinoma apie jo vykdomą įstatymų uždraustą veiklą, siekdamas apsidrausti nuo galimų kliūčių, kai tuo metu nusikalstamas susivienijimas jau buvo sėkmingai įkurtas, turėjo būtent tokį motyvą nužudyti V. B. ir jis buvo neatsiejamas nuo nusikalstamam susivienijimui naudingų tikslų.

Kasatorius L. L., nesutikdamas su teismų padarytomis išvadomis, teigia, kad jie buvo šališki, pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes siekė patvirtinti tik kaltinimo versiją ir ignoravo gynybos prašymus bei argumentus, konkrečiai tai siejama su liudytoju P. P., apklaustu teisiamajame posėdyje (bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), tačiau atsisakyto pakartotinai apklausti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau pareiga jį atlikti kyla tada, kai tyrimas atliktas neišsamiai, kai ne visos bylos aplinkybės ištirtos, kai yra nepašalintų prieštaravimų. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas P. P. buvo apklaustas ir davė parodymus apie galinčias turėti reikšmės aplinkybes tiek, kiek jis jas žinojo. Šios aplinkybės, apie kurias buvo nurodyta apeliaciniame skunde, taip pat – ir kasaciniame skunde, išnagrinėtos ir įvertintos abiejų instancijų teismų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas gynybos prašymą pakartotinai apklausti liudytoją P. P., nepažeidė jokių BPK nuostatų, o liudytojo P. P., apklausto pirmosios instancijos teisme tikrinant šio proceso metu iškeltą L. L. versiją (apie tai, kad minėtas liudytojas – automechanikas – galėtų patvirtinti prieš daugiau kaip penkerius metus nusikaltimo padarymo dieną remontavęs L. L. automobilį, kurį šis pagal kaltinimo nurodytas aplinkybes naudojo darydamas nusikaltimą), parodymus apeliacinės instancijos teismas dar kartą vertino itin išsamiai ir objektyviai, be kita ko, atsižvelgęs ir į tas aplinkybes, kurios buvo nurodytos nuteistojo L. L. pastabose, pridėtose prie teisiamojo posėdžio protokolo BPK 261 straipsnio ir 318 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka.

Kasatoriaus teiginys, kad teismai buvo šališki, nes teismo posėdžių metu vertė ekspertus paneigti savo pirmines išvadas ar paveikti kitus proceso dalyvius, yra neargumentuoti, neparemti bylos medžiaga, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl L. L. nuteisimo už A. A. nežymų ir nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 4 dalis ir 138 straipsnio 1 dalis)

Kasaciniame skunde L. L. nesutinka su jo veikos kvalifikacija pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už nežymų A. A. sveikatos sutrikdymą ir teismų išvadomis, kad šią veiką jis ir P. M. padarė kaip nusikalstamo susivienijimo nariai. Kasaciniame skunde aptariami P. M. parodymai apie tai, kada šis pradėjo prekiauti narkotikais, nurodytos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamą susivienijimą, jo įkūrimo laiką ir tikslus. Tokie argumentai buvo išdėstyti ir L. L. gynėjo apeliaciniame skunde. Į visus juos apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismo išvadomis, dar nereiškia, kad jos nepagrįstos, nelogiškos ar nesuprantamos. Pirma, teismų nustatyta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad nusikalstamas susivienijimas (turint tikslą daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus) įkurtas 2002 m. rudenį ir į jo veiklą P. M. įtrauktas 2003 m žiemą, t. y. anksčiau negu buvo padaryta nusikalstama veika prieš A. A. (2003 m. liepos 20 d.). P. M., būdamas L. L. vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narys, padarė ne vieną nusikaltimą (pavyzdžiui, V. B. nužudymą), tarp jų – ir prieš A. A., kai abu nuteistieji, nuvežę šį į mišką ir pririšę prie medžio, L. L. suduodant nukentėjusiajam daugiau kaip dvidešimt smūgių, taip padarė šiam nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai argumentavo, kad ta aplinkybė, jog P. M. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą (disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis) padarė vėliau, negu dalyvavo sutrikdant A. A. sveikatą, iš tiesų nepaneigia šių asmenų bendrininkavimo formos, numatytos BK 25 straipsnio 4 dalyje. Aplinkybės apie tai, kad nusikalstama veika prieš A. A. nusikalstamame susivienijime padaryta, siekiant jam naudingų tikslų, teismų sprendimuose yra nurodytos: A. A. įtraukdavo į svaiginimąsi narkotinėmis medžiagomis ir neigiamai paveikdavo susivienijimo narį T. M., o dėl to L. L. buvo nepatenkintas.

Kasatorius L. L. neigia organizavęs kitą nusikalstamą veiką prieš A. A. (BK 24 straipsnio 4 dalis ir 138 straipsnio 1 dalis), t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, už kurį taip pat yra nuteistas P. M., padėjęs tai padaryti, bei dalyvavusieji darant šią veiką M. K. ir M. B. Kasacinio skundo teiginiai dėl kaltės įrodytumo, faktinių aplinkybių nustatymo, kaip ir daugeliu atvejų šiame skunde, yra argumentuojami apeliacine tvarka nagrinėtinos bylos pagrindais, į tokius argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kuriame, kaip jau anksčiau aptarta šioje nutartyje, yra įvertinti kasatoriaus akcentuojami P. M., M. K. parodymai, taip pat kiti bylos įrodymai. Kasaciniame skunde nurodytas argumentas apie BPK nuostatų pažeidimus yra susijęs su nuostata, įgyvendinant kaltinamo asmens teisę pačiam apklausti liudytojus arba prašyti, kad jie būtų apklausti. Šiuo atveju kalbama apie nukentėjusiojo A. A. ir liudytojos I. N. apklausas. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, minėtų asmenų, išvykusių iš Lietuvos, išnaudojus visas priemones nebuvo galimybės apklausti teismo procesų metu. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nesiremiama liudytojos I. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o nukentėjusiojo A. A. (kuriam paskelbta paieška nedavė rezultatų) parodymai apie jo sužalojimo aplinkybes, taip pat jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kuriame įtvirtinti analogiški faktiniai duomenys, buvo perskaityti bylą nagrinėjant teisme. Pagal BPK 276 straipsnio nuostatas byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti nukentėjusiojo parodymai. Be to, parodymų patikrinimo vietoje protokolas – rašytinis bylos dokumentas, kuris tuo atveju, jei gautas ir surašytas BPK nustatyta tvarka, gali būti teismo pripažintas įrodymu ir tiriamas teismo posėdyje, nes BPK normose nenumatyti draudimai perskaityti (tirti) asmens parodymų patikrinimo vietoje protokolą priklausomai nuo to, ar tas asmuo, kurio parodymai buvo patikrinti ir įtvirtinti tokiame procesiniame dokumente, dalyvauja teismo procese, ar ne. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti A. A. parodymai ir duomenys, gauti atliekant jų patikrinimą vietoje, nėra pagrindinis ir reikšmingiausias įrodymas, kuriais grindžiama L. L. kaltė. Iš tiesų nusikalstamos veikos padarymo prieš A. A. faktai grindžiami ir teismo medicinos specialisto išvadomis apie sužalojimų padarymo pobūdį, kilmę bei laiką, daiktų (įvykio metu vilkėtų nukentėjusiojo drabužių) apžiūros protokolu bei specialisto išvadomis apie drabužių pažeidimus, padarytus duriančiu–pjaunančiu įrankiu (tikėtina peiliu), kokiu padaryti ir kūno sužalojimai. Šiuos faktinius duomenis palyginus su juos atitinkančiais bei papildančiais kitais apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartais bylos įrodymais apie A. A. sužalojimą, tarp jų – ir papildomai apklausto bylą nagrinėjant apeliacine tvarka P. M. parodymais, teismas nustatė L. L. kaltę patvirtinančias faktines aplinkybes, motyvuotai paneigdamas nuteistojo gynybos argumentus ir pripažindamas pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas. Tokiu būdu nustatyta ir šios nusikalstamos veikos, padarytos nusikalstamo susivienijimo narių, motyvai, t. y. tai, kad L. L. buvo nepatenkintas tuo, jog A. A. atsisakė prekiauti narkotikais, tiekiamais nusikalstamo susivienijimo narių, ir tokią prekybą ėmėsi vykdyti savarankiškai, nepaklusdamas L. L. norams, dėl to pastarasis ir organizavo nusikalstamus veiksmus prieš A. A.

Dėl L. L. nuteisimo už A. Ž. turto prievartavimą (BK 181 straipsnio 2 dalis) ir kankinimą (BK 140 straipsnio 2 dalis)

Kasatorius L. L. teigia, kad jo dalyvavimas darant šias veikas neįrodytas. Kasaciniame skunde kritikuojami M. K. ir P. M. parodymai, remiamasi A. Ž. parodymais kaip prieštaraujančiais pirmųjų dviejų asmenų parodymams. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai dėl įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo nesiejami su BPK pažeidimais, o apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nuteistojo L. L. ginčijamus įrodymus, juos dar kartą įvertinęs, padarė motyvuotas išvadas dėl kasatoriaus kaltės.

Kasaciniame skunde L. L. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas nėra būtinieji nusikaltimo sudėties požymiai ir jų įrodinėti nereikia. Atsakydama į šiuos kasatoriaus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas yra būtinieji (ir įrodinėtini) nusikalstamos veikos požymiai, įeinantys į jos sudėtį tais atvejais, kai jie nurodyti BK specialiosios dalies straipsniuose, apibrėžiančiuose konkrečios nusikalstamos veikos požymius. BK 181 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos. Turto prievartavimas, apibrėžtas BK 181 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, yra tada, kai neturint teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčiamas kitas asmuo perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. BK 140 straipsnyje nurodyta, kad pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas kankindamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Iš byloje priimtų nuosprendžių matyti, kad aprašant šias pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybes nurodyta, kad 2003 m. gegužės mėn. L. L., veikdamas nusikalstamame susivienijime su P. M. ir M. K., neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas fizinę bei psichinę prievartą, atvirai prievartavo turtą iš A. Ž., t. y. (duomenys neskelbtini) namo kieme, P. M., jėga įsodinęs A. Ž. į L. L. vairuojamą automobilį „Mercedes Benz 230“, grasino šiam peiliu, o L. L. ir M. K. naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, po to visi trys nuteistieji, nuvežę A. Ž. į mišką, taip pat naudojo prieš jį fizinį smurtą, grasino nužudyti, demonstruodami peilį ir daiktą, panašų į pistoletą, ir reikalavo perduoti 1000 JAV dolerių (3000 Lt), o vėliau šis perdavė M. K. iš viso 2200 Lt.

Taip pat nurodyta, kad 2004 m. kovo mėn. viduryje L. L., veikdamas nusikalstamame susivienijime su M. K., P. M., T. M., M. B. ir nepriklausančiu nusikalstamam susivienijimui R. S. bendrininkų grupe, 2004 m. kovo mėn. viduryje, mušdami ir kitaip smurtaudami kankino A. Ž.; L. L. nurodymu R. S. ir T. M. apgaule atvežus A. Ž. į butą, (duomenys neskelbtini), kuriame šiedu ir M. B. smurtavo prieš A. Ž., P. M. ir M. B. pakaitomis filmuojant visa tai vaizdo kamera, L. L., privertęs A. Ž. išgerti degtinės, vartoti narkotines bei psichotropines medžiagas, apsvaigino pastarąjį, grasino jam nupjauti ausį bei lytinius organus ir sudavė daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, jėga kišo pagalio kotą šiam į burną, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Taip pat L. L., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, liepė A. Ž. persirengti moteriškais drabužiais ir šokti, po to lipti nuogam į vonią, kur L. L. kartu su R. S., M. B., P. M. ir M. K. pylė ant jo karštą ir šaltą vandenį. Taip A. Ž. buvo kankinamas.

Taigi atskleistos ir aprašytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, taip pat nurodyti šių veikų kvalifikavimo motyvai atitinka tuos būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, kurie sudaro BK 181 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties turinį, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išnagrinėtą bylą ir priimtą nuosprendį, padarė teisingas išvadas tiek baudžiamojo įstatymo taikymo prasme, tiek ir nepažeidė BPK 20, 305 straipsnių nuostatų dėl įrodinėtinų bylos aplinkybių.

Dėl L. L. nuteisimo už A. N. nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis)

Kasaciniame skunde L. L. nurodo, kad, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, apeliaciniame skunde detaliai, faktais paremtais duomenimis argumentavo, kodėl įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, nepatvirtina jo dalyvavimo nužudant A. N. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepaneigė prieštaravimų, traktuodamas juos kaip neesminius, nors iš tiesų P. M. nurodytos aplinkybės apie A. N. mirties priežastį prieštarauja teismo medicinos specialistų išvadoms bei ekspertų paaiškinimams. Be to, kasatoriui abejonių kelia M. K. parodymai apie nužudymo vietą. Pasak kasatoriaus, įrodymų vertinimas, menkinant teisinančias aplinkybes ir išvadas grindžiant prielaidomis, rodo teismo šališkumą.

Kasatoriaus skundo argumentai apie šališką bylos įrodymų vertinimą – nepagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir ši kasacinio skundo dalis daugiau argumentuojama ne kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindais, tuo tarpu konkrečių teisinių argumentų dėl teisės taikymo pažeidimų iš esmės nenurodoma.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas išanalizavo M. K. ir P. M. parodymus, aptarė aplinkybes, nurodytas apeliaciniame skunde, ir padarė išvadas, atitinkančias šių parodymų turinį. Kasaciniame skunde akcentuotus prieštaravimus teismas argumentuotai paneigė tuo, kad pagal M. K. ir P. M. parodymus buvo nustatyta tiksli A. N. nužudymo vieta, kur jo lavonas ir rastas užkastas duobėje, tai užfiksuota rašytiniuose bylos įrodymuose. Aplinkybės dėl nužudymo vietos aptartos analizuojant šių asmenų, dalyvavusių nužudant A. N., parodymus, kuriais jie apibūdino ir nurodė nužudymo vietą tiek, kiek ją žinojo. Sugretinęs M. K. ir P. M. nurodytas aplinkybes, teismas paaiškino, kuo ir kodėl jų parodymai papildo vieni kitus, taip pat atsakė į apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl jų atitikimo E. P. ir R. R. parodymams. Teismas taip pat argumentuotai pasisakė, kodėl M. K. ir P. M. parodymų apie tai, kad L. L. smaugė A. N. diržu, o M. K. dar badė ir peiliu, nepaneigia teismo medicinos specialistų išvados dėl galimų A. N. mirties priežasčių bei žalojimo būdų tiek, kiek pavyko juos objektyviai nustatyti. Vertinant M. K. parodymus dėl įvykio detalių apie šalutines aplinkybes (pavyzdžiui, iš kokios tiksliai vietos paimtas diržas, kur jis dingo ir kt.) teismas visas jas aptarė, įvertino jų svarbą, atsižvelgė į objektyvias ir subjektyvias priežastis, įtakojančias galimybę tiksliai atkurti anksčiau įvykusių įvykių aplinkybes, jų esmę ir detales.

Darydama išvadas apie įrodymų vertinimą tuo aspektu, ar visos turinčios reikšmę teisingam bylos išsprendimui aplinkybės yra išnagrinėtos ir objektyviai įvertintos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK normų pažeidimų nepadaryta, L. L. kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl L. L. nuteisimo už R. S. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų ir nukentėjusiojo tarnybos pareigų atlikimo; už viešosios tvarkos pažeidimą klube „Brodvėjus“ (BK 135 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktai, 284 straipsnio 1 dalis)

Kasatorius L. L. skunde nurodo, kad jo veika dėl R. S. sveikatos sutrikdymo turėtų būti perkvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusysis buvo sužalotas ne dėl jo tarnybos pareigų atlikimo ir ne dėl chuliganiškų paskatų. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl viešosios tvarkos pažeidimo), L. L. manymu, jis turėtų būti išteisintas (byla nutraukta). Kasaciniame skunde nesutinkant su apkaltinamuoju nuosprendžiu analizuojamos kai kurios įvykio aplinkybės ir teigiama, kad neteisėtai elgėsi klubo apsaugos darbuotojai; daromos prielaidos, kad jie galėjo būti neblaivūs, nurodoma, kad šių asmenų parodymų patikimumas abejotinas. Dėl to teismai privalėjo itin kritiškai vertinti tai, kad asmenų atpažinimai ikiteisminio tyrimo metu buvo daromi nedalyvaujant gynėjui, pagal nuotraukas; kadangi teismai rėmėsi šiais įrodymais, tai apribojo L. L. teisę į gynybą. Be to, teismai nepagrįstai nusikaltimą prieš R. S. vertino kaip suplanuotą ir įvykdytą nusikalstamam susivienijimui naudingiems tikslams.

Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus, nes rėmėsi asmenų parodymų atpažinti pagal nuotraukas protokolų duomenimis ir taip apribojo nuteistojo teisę į gynybą, – nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, kurias nustatė detaliai išanalizuotų įrodymų pagrindu. Šio teismo sprendimą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas, aptaręs ir įvertinęs L. L. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus (apie juos kalbama ir kasaciniame skunde), motyvuotai juos paneigė. Antra, tai, kad ikiteisminio tyrimo metu asmenų parodymas atpažinti atliktas pagal nuotraukas, nedalyvaujant gynėjui, nepažeidžia BPK reikalavimų, nes toks įrodymų rinkimo būdas yra teisėtas, numatytas BPK 192 straipsnio 5 dalyje, o gynėjo dalyvavimas, atliekant tokį procesinį veiksmą, nėra privalomas (BPK 50, 51 straipsniai). Trečia, įrodinėjant L. L. kaltę, minėti įrodymai buvo vieni iš daugelio ir nelėmė teismų išvadų sprendžiant kasatoriaus kaltės ir atsakomybės klausimus, juo labiau kad pagal bylos medžiagą jis pats neneigia buvęs įvykio vietoje įvykio metu, apie tai nurodė ir kasatorių pažinoję įvykio liudytojai ir atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniu skundu L. L. prašo tik perkvalifikuoti jo veiką.

Kasaciniame skunde nusikalstamos veikos kvalifikavimas (baudžiamojo įstatymo taikymas) dėl R. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo iš esmės siejamas su nustatytų faktinių aplinkybių neigimu, tačiau teisėjų kolegija klausimą dėl tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo nagrinėja pagal teismų sprendimuose nustatytas ir nurodytas faktines veikos aplinkybes, turinčias reikšmės jos teisiniam vertinimui. Taigi byloje nustatyta, kad ne nukentėjusysis R. S. išprovokavo konfliktą, o pats L. L. įsikišo į klubo apsaugos darbuotojo R. S. tarnybos pareigų atlikimą, kai šis bandė iš klubo išvesti prie lankytojų priekabiaujantį A. Z., kurio iki tol L. L. nepažinojo, o apie tai, kad reikia susidoroti su apsaugos darbuotoju, kurį pats įvardijo „apsauginiu“, kasatorius dar pasakęs ir M. K. bei P. M. Be to, L. L. paskatos buvo ir chuliganiškos, nes jis, konflikto metu dėl netinkamo elgesio priverstinai pašalintas iš klubo patalpų, nusprendė atkeršyti; pasitelkęs M. K. ir P. M. – jo vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narius – grįžo į klubą ir viešoje vietoje, daugelio žmonių akivaizdoje, demonstratyviai niekindamas aplinkinius, nepaisydamas visuotinai priimtinų elgesio normų, dėl mažareikšmės priežasties susidorojo su R. S. – du kartus dūrė peiliu jam į nugarą ir juosmenį, negana to, išbėgdamas iš klubo dar smogė L. B. Taip buvo sunkiai sužalotas R. S. bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Akivaizdu, kad pagal šias teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes L. L. veikos, kaip ideali sutaptis, teisingai kvalifikuotos pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktus ir 284 straipsnio 1 dalį, nes veikų turinys atitinka šiuose baudžiamojo įstatymo straipsniuose, jų dalyse ir punktuose nurodytas nusikalstamų veikų sudėtis.

Kasatoriaus argumentai apie netinkamą šių veikų vertinimą dėl to, kad jos padarytos nusikalstamo susivienijimo bendrininkų grupės, yra paneigti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pripažinusiame pagrįstu pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nustačius, jog kasatoriaus vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo veiklos metu jo nariai P. M. ir M. K. padėjo L. L. šio nurodymu padaryti nusikalstamą veiką.

Kasatoriaus L. L. prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę, perkvalifikavus veiką dėl R. S. sužalojimo į lengvesnį nusikaltimą (BK 135 straipsnio 1 dalį), bei sumažinti priteistą civilinį ieškinį, nenagrinėtinas, nes jis susijęs su veikos kvalifikavimu, kuri nesikeičia (dėl civilinio ieškinio jokie kiti teisiniai argumentai nenurodomi).

Dėl L. L. nuteisimo už viešosios tvarkos pažeidimą, susijusį su veiksmais prieš D. V. (BK 284 straipsnio 1 dalis)

Kasaciniame skunde L. L. nurodo, kad dėl šios nusikalstamos veikos jis taip pat turėjo būti išteisintas (todėl byla nutrauktina). L. L. teigia, kad nusikalstamus veiksmus prieš D. V. padarė tik nuteistasis T. M. dėl asmeninių motyvų, todėl ši veika negali būti siejama su nusikalstamu susivienijimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šiuos kasatoriaus argumentus ir pagal bylos medžiagą pateikė motyvuotas išvadas dėl L. L. kaltės įvykdžius šią veiką, už kurią taip pat yra nuteistas kasatoriaus vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo narys T. M., abiem jiems bendrininkaujant. Kasaciniame skunde konkrečių teisinių argumentų apie apeliacinės instancijos teismo padarytus teisės pažeidimus, nagrinėtinų kasacine tvarka, nepateikiama.

Dėl pasikėsinimo nužudyti D. P., L.L.. nuteisiant pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, R. B. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį

Dėl šio nusikaltimo padarymo nuteisti L. L. ir R. B. prašo nutraukti bylą dėl to, kad jų kaltės nepatvirtina bylos įrodymai, kuriuos teismai vertino netinkamai.

Kasatorius L. L. teigia, kad įrodymai, kuriais grindžiama jo kaltė, yra atmestini, tarp jų – ir M. K., P. M. parodymai, kurie prieštarauja liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, taip pat kitų asmenų – E. P., J. Ž., E. N., I. B., D. K., S. Š., R. D., A. K. R. V., D. P., R. M., R. B., T. M., R. B., R. S. ir jo paties (L. L.) – parodymams. Pasak nuteistojo, E. P. ir R. B., bendradarbiavę su teisėsauga, siekdami išvengti griežtesnės bausmės, yra suinteresuoti, jų parodymai neatitinka tikrovės. Be to, kasaciniame skunde L. L. nurodo, kad net ir pripažinus jo dalyvavimą darant šį nusikaltimą, vertinti veiksmų kaip pasikėsinimo į D. P. gyvybę nėra pagrindo, nes toje stadijoje, kurioje jie nutrūko, jokia reali grėsmė nukentėjusiajam nekilo ir negalėjo kilti; nuspręsti, ar kėsintis į D. P. gyvybę, buvo kaltininkų valia. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl tokių apeliacinio skundo argumentų neatitinka BK 22 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, apibūdinančių pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką. Be to, kasatoriaus manymu, šio teismo nuosprendžio motyvai prieštaringi, nes jame nurodyta, jog svarbu yra tai, kad ne kaltininkas sustabdė sėkmingai pradėto nusikaltimo vykdymą, o E. P. ir P. M., savanoriškai atsisakę pabaigti jį vykdyti, be to, žala nukentėjusiojo D. P. gyvybei ar sveikatai nebuvo padaryta.

Kasatorius R. B. nurodo, kad teismų išvados dėl jo kaltės įrodytumo padėjus pasikėsinti nužudyti D. P. padarytos pažeidžiant BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, teismų nuosprendžiai surašyti pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Šie esminiai pažeidimai argumentuojami tuo, kad teismai neaptarė ir neatsižvelgė į M. K. ir P. M. parodymų nenuoseklumą ir prieštaravimus, jų nepalygino, neįvertino neatitikimo kitiems bylos duomenims. Kritikuojant M. K. ir P. M. parodymus atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorių kaltinančius parodymus jie pradėjo duoti tik 2005 m. kovo mėn., nors M. K. buvo apklaustas ir anksčiau (2005 m. sausio, vasario mėn.). Pasak kasatoriaus, M. K. ir P. M. parodymai prieštarauja nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų D. K., S. Š., R. D. parodymams apie jo buvimo vietą įvykio metu, taip pat kitų asmenų parodymams. M. K. ir P. M. nurodytos nusikaltimo priemonės (automobilis, pistoletas) nerasti ir nenustatyti (kaip daiktiniai įrodymai); neaišku apie kokį ginklą parodė P. M., o jo nurodytų aplinkybių apie kasatoriaus bute ruoštus (valytus) pistoletus (CZ, „Makarov“), pistoleto (IŽ) perdavimą kasatoriui ir jo kaip padėjėjo veiksmus rengiantis nusikaltimui ir pasikėsinimo nužudyti vietoje nepatvirtina M. K. parodymai. Be to, bylos nagrinėjimo metu nepatikrintos tikslios vietos, kur su kasatoriumi neva buvę M. K. ir P. M. R. B. manymu, priešingai negu teigiama teismų sprendimuose, M. K. ir P. M. parodymai nepapildo vieni kitų, nes buvo kalbama apie skirtingus faktus. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė M. K. ir P. M. parodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, turinio ir nenurodė, kokias konkrečiai jo (R. B.) kaltę liudijančias aplinkybes šie įrodymai patvirtina. Dėl R. M. nurodytų kasatorių teisinančių aplinkybių visiškai nepasisakyta, neatsižvelgta ir į L. L. parodymus apie jų bendravimo aplinkybes įvykio metu – 2005 m. sausio 9 d. Pasak R. B., byloje nenustatyta, kad jis žinojo, kur išvažiavo L. L. iš jo buto (kuriame minėtą dieną, apie 23.00 val. kartu vartojo alkoholinius gėrimus), ką šis ir jo draugai veikė iki tol, kol, pagal L. L. parodymus, sugrįžo su M. K. apie 1.00 val. Nenustatyta ir tai, kad kasatorius, nepriklausęs L. L. vadovaujamam nusikalstamam susivienijimui, būtų galėjęs turėti tikslą ir motyvą nužudyti D. P.; apeliacinės instancijos teismas į šį apeliacinio skundo argumentą neatsakė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nusikaltimo vykdytojo veika – pavojingesnė, nepaisant to, vykdytojų M. K. ir P. M. vaidmenį pirmosios instancijos teismas vertino kaip antraeilį ir į tai atsižvelgta skiriant švelnesnes bausmes.

Taigi iš L. L. ir R. B. kasacinių skundų turinio aišku, kad skundžiamų teismų sprendimų nepagrįstumas ir neteisėtumas iš esmės argumentuojamas tuo, kad bylos įrodymai įvertinti jiems nepalankiai (dėl to buvo skundžiamasi ir apeliacine tvarka).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje anksčiau yra pasisakyta dėl M. K. ir P. M. parodymų vertinimo, kurį padarė skundžiamus sprendimus priėmę teismai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistųjų M. K. ir P. M., kurie taip pat dalyvavo pasikėsinant nužudyti D. P., nurodytos nusikaltimo vykdymo detalės, jo eiga pradedant L. L. sprendimu žudyti D. P., pasirengimą tam, kad būtų įgyvendintas šis sumanymas ir baigiant tiesioginiu kėsinimusi, yra išsamiai aptartos. Kartu nurodyta, kurie iš šių asmenų parodymų, duotų apie ne vieną nusikaltimą, liečia būtent šį ir kokias reikšmingas aplinkybes jie patvirtina. Tarp jų – M. K. parodymai apie 2005 m. sausio 9 d. vykusį pasiruošimą nusikaltimui, kuriame dalyvavo R. B. (nes dieną prieš tai nepavyko nušauti D. P.), taip pat apie tai, kada P. M. su R. B. buvo liepta važiuoti prie D. P. namų jį nušauti. Taip pat nurodyti P. M. parodymai apie R. B. bute ruošiamus nužudymo ginklus ir vieno iš jų L. L. perduotą R. B., o atvažiavus į įvykio vietą – apie R. B. perduotą jam (P. M.) užtaisytą ginklą. Tikrinant, ar M. K. ir P. M. nurodomos aplinkybės (tiek liečiančios R. B., tiek L. L. vaidmenį) atitinka tikrovę, jos sugretintos tarpusavyje, taip pat ir su kitais faktiniais duomenimis, susijusiais su pasikėsinimu nužudyti, t. y. kitų asmenų, žinojusių ir parodžiusių svarbius faktus, parodymais, rašytiniais įrodymais, gautais atlikus įmanomus procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu (parodymų patikrinimai vietoje, akistatos, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialistų išvados). Nustatant faktines aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant L. L. ir R. B. kaltės klausimus, pašalinti prieštaravimai, pasisakyta, kurie iš jų ir kodėl yra nereikšmingi arba objektyviai paaiškinami, o kurie faktiniai duomenys tik papildo vieni kitus, bet nėra prieštaringi, nes liečia skirtingas to paties įvykio visumos detales. Taip pat išanalizuoti ir aptarti įrodymai, kurie, kasatorių manymu, paneigia jų kaltę ir kuriais teismai nepatikėjo (pavyzdžiui, D. K., S. Š., R. D. parodymai dėl kaltininkų alibi). E. P., R. B., R. M., kitų kasaciniuose skunduose minimų asmenų parodymai (jie plačiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje) taip pat įvertinti. Iš bylos medžiagos aišku, kad ne visi įrodymai yra tiesiogiai susiję su kasatorių L. L. ir R. B. įvardijimu, dalis jų patvirtina ar paneigia aplinkybes, kurios svarbios tikrinant įrodinėjimo dalyką liečiančių aplinkybių tikrumą ir išsamumą, tarpinius faktus, susijusius su nusikaltimo darymu, todėl kasatorių teiginiai apie tai, kad dalis įrodymų paneigia jų kaltę, prieštarauja bylos duomenims ir teismų sprendimų turiniui, yra nepagrįsti. Tai, kad nebuvo surastas automobilis ir ginklai, panaudoti kėsinantis nužudyti S. P., ar nepatikrintos visos vietos, susijusios su pasirengimu nusikaltimui, nereiškia, jog dėl to buvo pažeistos kokios nors BPK nuostatos, reglamentuojančios įrodinėjimą baudžiamajame procese. Svarbu tai, ar įrodinėtinos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, kasatorių dalyvavimas darant nusikaltimą yra grindžiami įrodymais, kurių pakanka ir kurie įvertinti taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus svarbius apeliantų argumentus, t. y. patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir nustatė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl kasatorių kaltės dalyvavus pasikėsinant nužudyti D. P. patvirtinančių įrodymų pakankamumo bei patikimumo yra pagrįstos ir teisingos. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas dar kartą vertindamas bylos įrodymus nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Taigi teisėtais būdais gautų, teismų ištirtų ir įvertintų įrodymų viseto pagrindu grindžiamos teismų išvados apie šias faktines aplinkybes, nurodytas jų sprendimuose. Pasikėsinimo į D. P. gyvybę priežastis buvo jo konfliktas su L. L. vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariu T. M. L. L., supykęs dėl to, organizavo nusikalstamus veiksmus prieš D. P., kiekvienam bendrininkui nurodęs konkrečias užduotis, paskirstęs vaidmenis, o vėliau pasitelkęs ir gerai jam pažįstamą R. B. Įgyvendindami L. L. sukurtą planą 2005 m. sausio 6 d. T. M. ir P. M. stebėjo ketinamo nužudyti D. P. gyvenamąjį namą, 2005 m. sausio 7 d. nupirko nusikaltimo daryme dalyvausiantiems asmenims penkis komplektus drabužių ir avalynės. 2005 m. sausio 8 d. L. L., T. M. ir P. M., nuvykę prie D. P. namų, analizavo aplinką, vietoje aptarė kiekvieno bendrininko konkrečius veiksmus, jų išsidėstymą žudant D. P. Tą pačią dieną L. L. nurodymu R. B. nupirko du mobiliojo ryšio telefonus su SIM kortelėmis ryšiui palaikyti kėsinimosi į D. P. metu. Vėliau T. M., M. K., P. M., R. B. ir E. P., susirinkusiems pastarojo bute, L. L. išdėstė veiklos planą, tam tikslui ruošė ginklus. P. M. ir R. B. mokė E. P., kuriam L. L. buvo pavedęs nužudyti D. P., naudotis ginklu. Tos pačios dienos vakare (2005 m. sausio 8 d., 23.00 val.) įvykio vietoje T. M. laukė grįžtančio D. P., o šiam įvažiuojant į kiemą, telefonu apie tai pranešė R. B., atvežusiam E. P. (turėjusį nušauti D. P.) ir P. M. (turėjusiam padėti tai padaryti E. P., jei įvyktų koks nors nenumatytas nesklandumas). R. B. perdavus T. M. informaciją apsiginklavusiems E. P. ir P. M., šie išlipo iš automobilio vykdyti likusios plano dalies – nužudyti D. P., tačiau išlipę E. P. ir P. M. atsisakė užbaigti pradėtą nusikaltimą, neįvykdė L. L. nurodymo nušauti D. P., o šis per tą laiką iš kiemo išvažiavo. Po neįvykusio nužudymo, 2005 m. sausio 9 d. vakare P. M. ir R. B. L. L. nurodymu, turėdami pastarojo perduotą nenustatyto modelio pistoletą, atvažiavo prie D. P. namų, kad šį kartą jį nužudytų; į įvykio vietą atvyko ir L. L. su M. K. M. K., iš L. L. gavęs užtaisytą pistoletą „Makarov“, vykdydamas jo nurodymą nužudyti D. P., šovė, tačiau per klaidą sužalojo ne tą žmogų (R. M.).

Pagal teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes L. L. veikai baudžiamasis įstatymas (BK 24 straipsnio 4 dalis, 22 straipsnio 1 dalis ir 129 straipsnio 1 dalis) taikytas tinkamai, nes tai, kad kiti asmenys (vykdytojai) jau po to, kai nusikalstama veika buvo pradėta daryti, atsisakė įgyvendinti tikslą nušauti D. P., nebuvo L. L. noras ir valia; jo sumanytas, suorganizuotas ir pradėtas įgyvendinti nusikalstamas ketinimas liko nerealizuotas, veika nebuvo baigta dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadas taikant L. L. veikai BK 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, apibrėžiančias pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką požymius, padarė teisingas išvadas. Pažymėtina, kad šis teismas, paneigdamas L. L. argumentus dėl BK 22 straipsnio 1 dalies taikymo, savo išvadas grindė konkrečiomis aplinkybėmis, be to, teisingai aiškino, kad žalos D. P. gyvybei ar sveikatai nepadarymas, kuris buvo nulemtas ne nuo L. L. valios priklausančių aplinkybių, šiuo atveju nereiškia, kad jo veika nutrūko ne pasikėsinimo stadijoje.

Pažymėtina, kad R. B. vaidmuo, atsižvelgus į jo veiksmų apimtį, įvertintas kaip padėjėjo, o tai buvo viena iš aplinkybių, dėl kurios jam pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta bausmė, švelnesnė negu numatyta įstatyme už jo padarytą veiką. Dėl to R. B. kasacinio skundo argumentai apie nusikaltimo vykdytojų ir jo, kaip padėjėjo, vaidmens vertinimą, nėra pagrįsti.

Kasatorius R. B. savo teiginius dėl teismų nuosprendžių neatitikimo BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 1 dalies reikalavimams iš tikrųjų daugiau sieja su įrodymų vertinimu, kuris neatitinka jo lūkesčių. Be to, teigdamas, kad į jo apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas neatsakė, kasatorius nurodo tai, kad nenustatytas jo tikslas ir motyvas žudyti D. P. Šie teiginiai prieštarauja bylos dokumentams, teismų sprendimų turiniui. Visi esminiai R. B. apeliacinio skundo argumentai išnagrinėti, tarp jų – pasisakyta ir apie tai, dėl kokios priežasties (L. L. paprašytas) R. B. įsitraukė į nusikalstamą veiką, žinodamas tikruosius ketinimus (nušauti D. P.) Apeliacinės instancijos teismo sprendime, kuriuo atmestas skundas, nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl šis atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis); apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės apie R. B. vaidmenį ir veiksmus (BPK 305 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nenustatė esminių BPK normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrindimą ir surašymą, pažeidimų. Vien tai, kad padarytos išvados nepalankios kasatoriams, dar nereiškia, jog teismo sprendimas nemotyvuotas, pagrįstas prielaidomis, o ne įrodymais ir kad teismas buvo šališkas. BPK normose įtvirtintos kaltinamųjų (nuteistųjų) teisės nebuvo suvaržytos, byla išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, kasatorių nurodytų esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas L. L. ir R. B. padarytoms nusikalstamoms veikoms taikytas tinkamai.

Dėl kitų L. L. kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 6 straipsniai, BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurias kiekvienas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą, kad asmuo turi teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą ir kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, esant visiems objektyviesiems ir subjektyviesiems jos požymiams.

BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, kad pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybės už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose. Taigi sprendžiant minėtų kasacinio skundo teiginių pagrįstumo klausimą, turi būti vadovaujamasi konkrečiomis BPK normomis, tačiau tokių normų pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Kasacinio skundo teiginiai didžiąja dalimi yra arba be teisinių argumentų, deklaratyvūs, arba siejami su kasatoriui nepalankiu bylos įrodymų vertinimu, teigiant, kad jo kaltė neįrodyta, tačiau šioje nutartyje anksčiau konstatuota, kad įrodymų vertinimas padarytas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų taisyklių.

Kiti kasacinio skundo argumentai yra apie tai, kad bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeidžiamos L. L. teisės, nes jam nesuteikta galimybė susipažinti su įrodymais, atmesti jo (ar jo gynėjų) prašymai dėl įrodymų rinkimo, daromas neteisėtas poveikis asmenims (A. B. ir kt.), duodantiems parodymus apie tiriamus įvykius, ribojama kasatoriaus galimybė susisiekti su išoriniu pasauliu, esant jam sulaikytam. Be to, kasatorius nurodo, kad teismo posėdžių metu jis buvo izoliuotas nuo kitų kaltinamųjų, tuo tarpu kai M. K. ir P. M. teismo salėje sėdėjo kartu ir turėjo galimybę derinti savo parodymus. Kasatorius nurodo, kad teismo posėdžio protokolas neišsamus, o prašymas dėl pastabų tenkintas tik iš dalies.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šiuos argumentus ir pagal bylos medžiagą nustatė, kad ikiteisminio tyrimo procese (iki bylos perdavimo į teismą) L. L. teisės nebuvo pažeidinėjamos, jo teisė į gynybą užtikrinta. L. L. ir jo gynėjui apskundus ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinius sprendimus, kuriais atmesti jo prašymai, skundus išnagrinėję teismai priėmė pagrįstas nutartis. Ikiteisminio tyrimo metu, įvertinus procesui reikšmingas aplinkybes, L. L. gynėjui buvo leista susipažinti su procesinių veiksmų, atliktų dalyvaujant jo ginamajam, dokumentais, su specialistų ir ekspertizių aktų išvadomis, o pabaigus ikiteisminį tyrimą, tiek kasatoriui, tiek jo gynėjams suteikta teisė susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis, todėl tai reglamentuojančios BPK 181 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad kam nors, liudijančiam šioje byloje, buvo daromas neteisėtas poveikis. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme kasatorius taip pat turėjo visas galimybes nekliudomai įgyvendinti įstatymo jam garantuojamą teisę į gynybą. Jo ir gynėjų prašymus teismas nagrinėjo, svarstė ir motyvuotai tenkino (dalį) arba atmetė, kaip to reikalauja BPK 324 straipsnio nuostatos.

BPK 261 straipsnyje nustatytos teisiamojo posėdžio protokolo surašymo taisyklės. Šio straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo, nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Pateiktas pastabas išnagrinėja teisiamojo posėdžio pirmininkas ir, jeigu su jomis sutinka, patvirtina jų teisingumą bei prideda prie teisiamojo posėdžio protokolo. Išnagrinėjęs pastabas dėl protokolo teismas priima motyvuotą nutartį patvirtinti jų teisingumą arba jas atmesti (BPK 261 straipsnio 8 dalis). Pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo šioje byloje buvo pateiktos, išnagrinėtos ir motyvuota pirmosios instancijos teismo nutartis priimta, dalį pastabų nutarus pridėti prie protokolo. Apeliacinės instancijos teismas jas nagrinėjo kartu su kita bylos medžiaga (kaip protokolo dalį), taip pat išnagrinėjo minėtus kasatoriaus argumentus. Taigi BPK 261 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.

L. L. kasacinio skundo teiginiai dėl jo teisių ribojimo skiriant ir taikant kardomąjį kalinimą, nėra esminiai BPK normų pažeidimai, susiję su BPK 369 straipsnyje nurodytais BPK pažeidimais, kurie galėtų sukliudyti teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, ir tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Kasaciniame skunde dar nurodoma, kad šiame baudžiamajame procese dalyvavęs ir kaltinimą palaikęs prokuroras R. Šileika buvo šališkas. Kasatorius remiasi 2009 m. lapkričio 6 d. apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kuria šis prokuroras buvo nušalintas nuo tolesnio dalyvavimo procese.

Iš tiesų, bylą pradėjus nagrinėti apeliacine tvarka, minėta nutartimi teismas patenkino L. L. gynėjo prašymą nušalinti prokurorą R. Šileiką, tačiau nušalinimo pagrindu teismas laikė ne apskritai prokuroro šališkumą, o tai, kad 2009 m. spalio 5 ir 12 dienomis, t. y. jau po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo ir po bylos perdavimo apeliaciniam nagrinėjimui, per LNK televiziją buvo parodyta laida, kurios metu parodytas vaizdo įrašas (padarytas pačių nuteistųjų jų nusikalstamos veikos darymo metu ir esantis byloje). Teismo nutartyje konstatuota, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šį daiktinį įrodymą žiniasklaidos atstovams perdavė prokuroras R. Šileika, tačiau, atsižvelgus į tai, kad jis nesiėmė priemonių išsiaiškinti šio daiktinio įrodymo (vaizdo įrašo) perdavimo aplinkybių, yra pagrindas abejoti jo nešališkumu; siekdamas pašalinti bet kokias su tuo susijusias kitų proceso dalyvių abejones, teismas prokurorą R. Šileiką nušalino. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo procese (kuriame dalyvavo ir kiti pareigūnai) renkant įrodymus jų gavimo teisėtumo pažeidimų, ar kitų pažeidimų, galinčių lemti bylos baigtį, nenustatyta, be to, teismo procese kaltinimą palaikė ne tik prokuroras R. Šileika, bet ir prokuroras T. Čepelionis. Įvertinus tai ir atsižvelgus į tai, kada, dėl kokių aplinkybių buvo nušalintas prokuroras R. Šileika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks nušalinimas nereiškia, jog prokuroro R. Šileikos dalyvavimas procese sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini; šis nuosprendis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais, neperžengiant kasacinių skundų ribų, paliktini galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų L. L. ir R. B. kasacinius skundus.

Teisėjai Benediktas Stakauskas

Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė