Dėl potvarkio dalies panaikinimo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, dalyvaujant trečiajam asmeniui Palangos miesto sodininkų bendrijai „Pavėsis“

Civilinė byla Nr.3K-3-30/2008 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 24.2;

30.5; 93.2.17; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. G. kasacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. G. ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Palangos miesto savivaldybei, L. V., R. V., V. V., J. V., A. V. dėl potvarkio dalies panaikinimo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, dalyvaujant trečiajam asmeniui Palangos miesto sodininkų bendrijai „Pavėsis“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Palangos miesto liaudies teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimu, dalijant ieškovės K. G. (tuo metu – V.) ir A. V. santuokoje įgytą turtą, ieškovei buvo paskirtas sodininkų bendrijoje „Pavėsis“ šios bendrijos nario A. V. vardu turėtas kolektyvinis sodas su jame buvusiais želdiniais ir statiniais, kurių vertė 1849 rub., o A. V. – garažų kooperatyve „Beržas“ jo vardu turėtas 1700 rub. vertės kooperatinis garažas ir priteista iš ieškovės 74 rub. piniginė kompensacija. Santuokinio turto padalijimo byloje dalyvavo sodininkų bendrijos „Pavėsis“ valdybos pirmininkas A. B., todėl jis, žinodamas apie priimtą teismo sprendimą, privalėjo padaryti atitinkamus pakeitimus bendrijos narių sąraše. Ieškovės teigimu, ji buvo įsitikinusi, kad tokie pakeitimai buvo padaryti. 2004 m. rugpjūčio 3 d. A. V. mirė. Jo antrajai sutuoktinei V. V. užvedus bylą dėl A. V. testamento dalies pripažinimo negaliojančia, paaiškėjo, kad 500 kv. m žemės sklypas, esantis sodininkų bendrijoje „Pavėsis“, 1996 m. sausio 19 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi buvo privatizuotas A. V. vardu. Laikydama, kad pagal tuo metu galiojusio Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 4, 7.1.1.1 punktus teisę privatizuoti sodo sklypą turėjusi tik ji, nes šis buvo paskirtas jai nurodytu teismo sprendimu, ieškovė, kreipdamasi su ieškiniu 2005 m. gegužės 10 d., prašė teismo panaikinti Palangos miesto valdybos 1992 m. rugsėjo 25 d. potvarkio Nr. 199 „Dėl leidimų įsigyti žemės sklypus privatinės nuosavybės teise“ ketvirto priedėlio 91 eilutę, kurioje leista A. V., sodininkų bendrijos „Pavėsis“ nariui, įsigyti privatinės nuosavybės teise 500 kv. m ploto sodo sklypą Nr. 205, ir pripažinti negaliojančia 1996 m. sausio 19 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P25/96-0592, pagal kurią A. V. buvo parduotas 500 kv. m žemės sklypas Nr. 205, esantis Palangos m. sodininkų bendrijoje „Pavėsis“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pažymėjęs, kad teisė privatizuoti sodo sklypą suteikiama sodų bendrijos nariams, teismas laikė, jog byloje svarbu nustatyti, ar 1982 m. lapkričio 3 d.–1992 m. rugsėjo 25 d. laikotarpiu ieškovė buvo sodininkų bendrijos „Pavėsis“ narė ir, jeigu buvo – kokiu pagrindu. Aiškindamasis nurodytas aplinkybes, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė, tvirtindama, jog pateikė bendrijai teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir jos priėmimo į bendriją klausimas buvo sprendžiamas bendrijos narių susirinkimuose, nepateikė į bylą jokių šiuos teiginius patvirtinančių dokumentų (protokolų, sprendimų, nario pažymėjimo ar kt.), tuo tarpu sodininkų bendrijos „Pavėsis“ pirmininkas V. M. nurodė, kad bendrijos archyvuose nėra duomenų apie tai, jog buvo sprendžiamas ieškovės priėmimo į bendrijos narius klausimas, ir kad bendrijai nėra pateiktas teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimas. Kad turimuose ir pateiktuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, jog ieškovė galėjo būti ar buvo priimta į bendrijos narius, ir kad neturi jokių duomenų apie nurodytą teismo sprendimą, paaiškino ir atsakovų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos bei Palangos miesto savivaldybės atstovai. Tuo tarpu neginčijami bylos duomenys: 1992 m. mokesčių mokėjimo kvitai, A. V. 1992 m. balandžio 24 d. prašymas dėl ginčo žemės sklypo padavimo ir šio sklypo planas, žemės sklypo įkainojimo aktas ir 1992 m. liepos 23 d. mokėjimo pranešimas, teismo vertinimu, patvirtintina, kad A. V. buvo sodininkų bendrijos „Pavėsis“ narys. Atsižvelgęs į tai, kad pagal teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimo priėmimo metu galiojusių Tipinių darbininkų ir tarnautojų sodininkų bendrijos įstatų, patvirtintų LTSR MT ir LR PST 1979 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 213 (su 1982 m. birželio 29 d. pakeitimais), 16, 21 punktus priėmimo į bendrijos narius klausimus spręsdavo bendrijos valdyba, ir kad analogiškai šis klausimas buvo reglamentuojamas Tipiniuose sodininkų bendrijos įstatuose, patvirtintuose LTSR MT ir LR PST 1987 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 61, bei Sodininkų bendrijos laikinuosiuose pavyzdiniuose įstatuose, patvirtintuose Vyriausybės 1991 m. gegužės 21 d. nutarimu Nr. 205, ir tik nuo 2000 m. įsigaliojusiuose teisės aktuose buvo nustatyta kita tvarka, pagal kurią priėmimo į bendrijos narius klausimus sprendė visuotinis bendrijos narių susirinkimas, teismas darė išvadą, jog tai paneigia ieškovės teiginius, kad po teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimo priėmimo ji pateikė šį sprendimą sodininkų bendrijai „Pavėsis“, kurios narių visuotinis susirinkimas sprendė jos narystės klausimą ir ji buvo priimta į bendrijos narius bendrijos narių visuotinio susirinkimo sprendimu. Dėl ieškovės argumentų, kad bendrija privalėjo vykdyti teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimą, nes civilinėje byloje, kurioje šis buvo priimtas, bendrija dalyvavo kaip atsakovė, teismas pažymėjo, kad pagal tuo metu galiojusio CPK 237 straipsnį sprendimą priėmęs teismas galėjo dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva imtis priemonių sprendimo įvykdymui užtikrinti, tačiau į bylą nepateikta duomenų, jog teismas ėmėsi priemonių 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimo įvykdymui užtikrinti. Be to, teismas nurodė, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turėjo būti vykdomas 1964 m. CPK trisdešimt aštuntajame skirsnyje nustatyta tvarka. Ieškovė nepateikė į bylą duomenų, kad teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimui įvykdyti 1964 m. CPK 387 straipsnio 1 dalyje nustatyto trejų metų termino laikotarpiu buvo taikoma nurodytame CPK skirsnyje nustatyta tvarka. Teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimas, teismo vertinimu, nebuvo nuosavybės teisių į ginčo sodo sklypą atsiradimo pagrindas. Sprendimas tik suteikė ieškovei teisę įforminti įstatymuose nustatyta tvarka jos narystę sodininkų bendrijoje „Pavėsis“. Nustatęs, kada ieškovė įstatymuose nustatyta tvarka nepasinaudojo jai suteikta teise tapti bendrijos nare ir 1982 m. lapkričio 3 d.–1992 m. rugsėjo 25 d. laikotarpiu nebuvo bendrijos narė, teismas darė išvadą, kad A.V. buvo sodininkų bendrijos „Pavėsis“ narys ir nurodytu laikotarpiu, todėl Palangos miesto savivaldybei pateikti duomenys apie jo narystę bendrijoje buvo teisingi ir buvo teisėtas pagrindas ginčijamam potvarkiui priimti bei ginčijamai sutarčiai sudaryti. Teismas nustatė, kad sodininkų bendrijoje „Pavėsis“ lankėsi ir ginčo sodo sklypu naudojosi tiek, ieškovė, tiek A. V., tačiau, nesant byloje duomenų apie tai, kad būtų buvę sprendžiami bendrijos nario A. V. išbraukimo iš narių, jo pakeitimo kitu nariu arba ieškovės priėmimo į bendrijos narius klausimai, sprendė, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino ieškovės reikalavimams taikymo, kurio prašė atsakovė V. V., teismas reikšmingu faktu laikė ginčo žemės sklypo faktinį naudojimą laikotarpiu nuo 1982 m. lapkričio 3 d. Nustatęs, kad ginčo sklypu nurodytu laikotarpiu naudojosi tiek ieškovė, tiek A.V., sodininkų bendrijos narys, teismas darė išvadą, kad ieškovė, iki pareikšdama ieškinį, praleido ieškinio senaties terminą, kurio neprašė atnaujinti, todėl yra 1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas ieškiniui atmesti.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 3 d. nutartimi Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovės apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentais dėl Palangos miesto liaudies teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimo privalomumo, tačiau laikė, kad ieškovė turėjo įrodyti, jog ji siekė įgyvendinti nurodytą teismo sprendimą ir kad jis įvykdytas bei įgyvendintas pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės norminius aktus. Teisėjų kolegija laikė, kad teismo sprendimu priteisus ieškovei kolektyvinį sodą, ji, vykdydama sprendimą, privalėjo tapti sodininkų bendrijos nare. Ieškovei nepateikus į bylą jokių duomenų, patvirtinančių, kad ji būtų pateikusi bendrijai teismo sprendimą ir prašiusi išbraukti A. V. iš bendrijos narių sąrašo bei priimti į bendriją ją, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog, įsiteisėjus teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimui, ji įgyvendino šį sprendimą, nes iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ji netapo sodininkų bendrijos „Pavėsis“ nare. Kadangi A. V. ir toliau buvo bendrijos narys, mokėjo mokesčius, tai, prasidėjus žemės sklypų privatizacijai, jis, kaip bendrijos narys, teisėjų kolegijos nuomone, ir pasinaudojo teise privatizuoti ginčo žemės sklypą savo vardu. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CPK normas, reglamentavusias vykdymo procesą, buvo nustatytas trejų metų terminas teismo sprendimui priverstinai įvykdyti; šis terminas – naikinamasis; jam pasibaigus, teismo sprendimo vykdymas nebegalimas (1964 m. CPK 387 straipsnio 1 dalis). Taigi terminas nurodytam teismo sprendimui įvykdyti pasibaigė dar 1985 m. lapkričio 3 d. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog jai būtų buvę trukdoma įgyvendinti teismo sprendimą, tapti bendrijos nare ir vėliau, pasikeitus įstatymams, privatizuoti sodo žemę. Tai, kad ieškovė atvykdavo į sodą, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, jog tokiu būdu ji vykdė teismo sprendimą ir tapo bendrijos nare. Dėl ieškinio senaties termino teisėjų kolegija laikė, kad ieškovė turėjo galimybę žinoti ir jau nuo 1982 metų žinojo apie savo teisės pažeidimą, nes A. V. visą laiką naudojosi ginčo sklypu, ir ieškovei tiek šis faktas, tiek ta aplinkybė, kad jis buvo bendrijos narys, buvo žinomi.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas

Kasaciniu skundu ieškovė K. G. prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 3 d. nutartį ir Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įsiteisėjusio teismo sprendimo galią reglamentuojančias procesinės teisės normas (1964 m. CPK 14 straipsnio 1 dalis, CPK 18 straipsnis), todėl nepagrįstai jos (kasatorės) teisę privatizuoti ginčo sodo sklypą bei ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumą siejo tik su naryste sodininkų bendrijoje ir be pagrindo nelaikė įsiteisėjusio Palangos miesto liaudies teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimo, kuriuo kolektyvinis sodas su jame esančiais želdiniais ir statiniais buvo priteistas jai (kasatorei), pagrindu įgyti jai nuosavybės teisę į ginčo sklypą. Teismų motyvai, kad ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog buvo taikytos teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonės, taip pat motyvai dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo yra nepagrįsti ir neatitinka priverstinio teismų sprendimų vykdymo prasmės bei paskirties. Kadangi ji (kasatorė) buvo pateikusi sodininkų bendrijai teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir prašymą priimti į bendrijos narius, tai buvo įsitikinusi, kad ji priimta į sodininkų bendriją. Be to, jos teisės naudotis sodo sklypu ir jame esančiais statiniais niekas neginčijo. Dėl to nebuvo jokio tikslo reikalauti priverstinio sprendimo vykdymo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad A. V., privatizuojant sklypą, nurodyto teismo sprendimo nei Palangos miesto savivaldybei, nei Klaipėdos apskrities viršininko administracijai nepateikė. Tokie jo veiksmai buvo neteisėti. Dėl to bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį, pažeidė vieną pagrindinių civilinės teisės principų, pagal kurį iš neteisėtumo teisė negali atsirasti, taip pat teisėtų lūkesčių principą, nes, teismui 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimu paskyrus sodo sklypą su želdiniais bei statiniais jai (kasatorei), ji pagrįstai tikėjosi, kad nurodytas turtas yra jos nuosavybė ir niekas negali jo nusavinti.

2. Bylą nagrinėję teismai, motyvuodami tuo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji buvo sodininkų bendrijos „Pavėsis“ narė, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Pateikti tokius įrodymus, kasatorės manymu, yra ne jos, o trečiojo asmens – sodininkų bendrijos „Pavėsis“ – pareiga, nes tokie dokumentai (sodininkų bendrijos visuotinių susirinkimų ir valdybos posėdžių protokolai) saugomi sodininkų bendrijose. Ji buvo pateikusi bendrijai teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir bendrija sprendė jos narystės klausimą, tačiau tą patvirtinantys dokumentai dėl jai (kasatorei) nežinomų priežasčių nėra išlikę. Teismai, nagrinėdami bylą, neįpareigojo trečiojo asmens pateikti 1983–1996 m. visuotinių narių susirinkimų ir valdybos posėdžių protokolų, iš kurių būtų buvę galima spręsti apie bendrijos dokumentų išsaugojimą ar neišsaugojimą. Nesant nurodytų dokumentų, negalima daryti išvados, kad ji (kasatorė) neįrodė, jog įgyvendino savo teisę tapti sodininkų bendrijos nare.

3. Teismų išvados dėl ieškinio senaties termino ir jo taikymo prieštarauja ieškinio senaties institutą reglamentuojančioms materialinės teisės normoms bei šiuo klausimu suformuotai teismų praktikai. Teismai nustatė, kad ginčo sodo sklypu naudojosi tiek ji (kasatorė), tiek A. V., ir kad ji geranoriškai leido A. V. naudotis sodo sklypu, kuris buvo priteistas jai (kasatorei). Taigi nebuvo pagrindo manyti, kad jos teisės naudotis sklypu buvo pažeidžiamos. Apie tai, kad A. V. 1996 m. sausio 19 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi privatizavo ginčo sklypą savo vardu, kasatorės teigimu, ji sužinojusi tik 2004 m. pabaigoje, kai antroji jo sutuoktinė V. V. užvedė teisme bylą dėl A. V. testamento dalies pripažinimo negaliojančia. Kadangi apie ginčijamą sandorį ji sužinojusi 2004 m. pabaigoje, jau galiojant 2000 m. CK, tai ginčo atveju taikytinas šiame CK nustatytas bendrasis dešimties metų, o ne 1964 m. CK nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovai nepateikė priešingų įrodymų, kad apie ginčijamus dokumentus (1992 m. rugsėjo 25 d. potvarkį ir 1996 m. sausio 19 d. sutartį) ji sužinojo anksčiau, negu nurodė.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Palangos miesto liaudies teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimu, dalijant ieškovės K. G. (tuo metu – V.) ir A. V. santuokoje įgytą turtą, ieškovei buvo paskirtas sodininkų bendrijoje „Pavėsis“ šios bendrijos nario A. V. vardu turėtas kolektyvinis sodas su jame buvusiais želdiniais ir statiniais. Priėmus teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimą, sodo sklypu naudojosi tiek ieškovė, tiek jos buvęs sutuoktinis A. V., kuris, be to, mokėjo mokesčius. Byloje nėra duomenų, kad, priėmus teismo sprendimą, pagal kurį ginčo sklypas atiteko ieškovei, ji būtų tapusi sodininkų bendrijos „Pavėsis“ nare.

Palangos miesto valdybos 1992 m. rugsėjo 25 d. potvarkiu Nr. 199 A. V., sodininkų bendrijos „Pavėsis“ nariui, buvo leista įsigyti privatinės nuosavybės teise 500 kv. m sodo sklypą Nr. 250. 1996 m. sausio 19 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi A. V., sodininkų bendrijos „Pavėsis“ narys, privatizavo nurodytą sodo sklypą ir įregistravo šį Nekilnojamojo turto registre.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, todėl pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasatorė savo teisę naudotis sodo žemės sklypu kildina iš Palangos miesto liaudies teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimo, kurio rezoliucinėje dalyje buvo pripažinta jai teisė naudotis sodininkų bendrijos „Pavėsis“ nario A. V. vardu esančiu sodo žemės sklypu su jame esančiais statiniais ir želdiniais. Tačiau teisė naudotis žemės sklypu, esančiu sodininkų bendrijoje, galėjo atsirasti tik narystės sodininkų bendrijoje pagrindu. Minėtas teismo sprendimas savaime nesukėlė jo rezoliucinėje dalyje nurodytų teisinių pasekmių. Šias pasekmes galėjo sukelti tik tinkamas, 1964 m. CPK trisdešimt aštuntajame skirsnyje nustatyta tvarka atliktas sprendimo įvykdymas. 1964 m. CPK 387 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad teismo sprendimai gali būti pateikti vykdyti per trejus metus nuo jų įsiteisėjimo. Vykdomieji dokumentai, kuriems pateikti vykdyti buvo pasibaigę senaties terminai, teismo ar teismo vykdytojo (antstolio) nebuvo priimami vykdyti, jeigu teismas neatnaujindavo praleisto termino, per kuriuos vykdomieji dokumentai turėjo būti patekti vykdyti (1964 m. CPK 389 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorė nuo Palangos miesto liaudies teismo 1982 m. lapkričio 3 d. sprendimo įsiteisėjimo momento per trejų metų laikotarpį nepateikė šio sprendimo sodininkų bendrijos „Pavėsis“ valdybai, kad ši priimtų kasatorę nurodyto sprendimo pagrindu į sodininkų bendrijos narius. Byloje taip pat nustatyta, kad, pasibaigus trejų metų terminui, kasatorė nesikreipė į teismą ir dėl praleisto termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti atnaujinimo. Kasacinis teismas, remdamasis žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), daro išvadą, kad kasatorė, nesant objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių nustatytu terminu kreiptis dėl teismo sprendimo priverstinio vykdymo, tokiu būdu atsisakė teisės, dėl kurios buvo priimtas teismo sprendimas, įgyvendinimo. Taigi kasatorė, nepateikdama sprendimo priverstinai vykdyti, netapo sodininkų bendrijos „Pavėsis“ nare ir dėl šios priežasties neįgijo teisės naudotis sodo žemės sklypu ir jame esančiais statiniais bei želdiniais.

Pagal 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymo 3 straipsnį, Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ 2.1, 2.6 punktus ir Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 7.1.1.1 punktą sodų sklypus buvo galima parduoti ir nuomoti tik tiems asmenims, kurių vardu jie buvo įforminti, t. y. tik sodininkų bendrijos nariams. Nustatę, kad kasatorės buvęs sutuoktinis A. V. iki valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo sodininkų bendrijos „Pavėsis“ narys, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad su juo teisėtai buvo sudaryta 1996 m. sausio 19 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P25/96-0592. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybė, sudarydama su sodininkų bendrijos nariu sodo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kasatorės teisių nepažeidė, nes ji šios sutarties sudarymo metu nebuvo ginčo žemės sklypo savininkė (nuomininkė). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, pirmąjį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.

Kasatorė taip pat nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Kasatorės teigimu, sodininkų bendrija, o ne ji turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog ji buvo priimta į sodininkų bendrijos narius. Šie kasatorės teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Pagal CPK 178 straipsnio 1 dalį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Kasatorė, teigdama, kad ji buvo priimta į sodininkų bendrijos narius, privalėjo pateikti šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus, tačiau tokių nepateikė. Byloje dalyvavęs sodininkų bendrijos „Pavėsis“ valdybos pirmininkas paaiškino, kad bendrijoje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių kasatorės nurodytą aplinkybę, todėl ir bendrija tokių įrodymų negalėjo pateikti.

Bylą nagrinėję teismai taikė teismo sprendimui pateikti priverstinai vykdyti nustatytą trejų metų senaties terminą, kuris pasibaigė 1985 m. lapkričio 3 d. Pasibaigus šiam terminui ir jo neatnaujinus 1964 m. CPK 389 straipsnyje nustatyta tvarka, kasatorė netapo sodininkų bendrijos nare, todėl neįgijo jokių teisių į ginčo sodo žemės sklypą. Minėta, sudarius šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį su kitu asmeniu, kuris buvo sodininkų bendrijos narys, kasatorės teisės nebuvo pažeistos, todėl ji neturi ir subjektinės teisės ginčyti Palangos miesto valdybos 1992 m. rugsėjo 25 d. potvarkio bei sodo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Dėl šios priežasties teismai netaikė ir nebuvo teisinio pagrindo taikyti reikalavimui dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto dešimties metų ieškinio senaties termino. Dėl išdėstytų argumentų trečiasis kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algirdas Taminskas

Pranas Žeimys