Dėl pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-20/2008

Procesinio sprendimo kategorija

21.4.1.1, 114.5, 114.11

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei V. B. dėl pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas notariškai neįformintos nekilnojamojo turto-buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia klausimas. Tam tikslui yra aktualus šios sutarties įvykdymo, t. y. sutartyje įtvirtintos kainos už butą sumokėjimo, fakto nustatymas. Dėl to yra svarbu tinkamai apibrėžti įrodinėjimo dalyką, įvertinti visus byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikyti CK 1.93 straipsnio nuostatas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimu nusprendė pripažinti galiojančia J. B. ir ieškovo R. P. 2001 m. rugsėjo 25 d. sudarytą 69,70 kv. m buto su rūsiu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį ir patvirtinti šios sutarties sudarymą. Teismas nustatė, kad 2001 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi J. B. įsipareigojo parduoti R. P. išsimokėtinai butą (duomenys neskelbtini) už 16 000 Lt, įmokas mokant kas mėnesį, ir visiškai atsiskaitant iki 2005 m. sausio 1 d. CK 6.393 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Pagal pirkimo-pardavimo sutarties 5 punktą pardavėjas J. B. perdavė butą pirkėjui R. P. sutarties pasirašymo dieną. R. P. valdė ir tvarkė perduotą butą kaip savo, mokėjo mokesčius, keitė buto langus. Pagal byloje esančius įrodymus, ieškovas sandorį įvykdė, o kita sandorio šalis - J. B. - sandorį įvykdė iš dalies: perdavė butą, priėmė pinigus, siekė įteisinti butą pirkėjo vardu. Nors nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos ir šio reikalavimo nesilaikymas sutartį daro negaliojančią, tačiau, vienai iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdžius sandorį, teismas turi teisę pripažinti šį sandorį galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 6.393 straipsnio 1, 2 dalys).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 22 d. sprendimu tenkino atsakovės V. B. apeliacinį skundą - panaikino Radviliškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir ieškinį atmetė. Kolegija nustatė, kad ieškovas ginčo butą valdė, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad J. B. ir ieškovas buvo sudaręs preliminariąją sutartį. 2001 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties 8, 9 punktuose nustatyta, kad ieškovo mokamos sumos už butą bus patvirtinamos pirkėjo ir pardavėjo parašu kitoje sutarties pusėje; įnešant pinigus kitoje sutarties pusėje turi būti nurodyta data, įnešama pinigų suma. Byloje pateiktos pirkimo-pardavimo sutarties kitoje pusėje nepatvirtinta, kad ieškovas sumokėjo J. B. sutartyje nurodytus 16 000 Lt už butą. Dėl to darytina išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad įvykdė pirkimo-pardavimo sutarties 8, 9 punktų sąlygas. 2001 m. gruodžio 1 d. raštelis, kuriame nurodyta, kad J. B. gavo iš ieškovo 1500 Lt įnašą, nepatvirtina, jog ieškovas iš esmės įvykdė įsipareigojimą sumokėti už perkamą butą. Byloje esantys pirmosios instancijos teismo nurodyti įrodymai nesuteikia pagrindo teigti, kad ieškovas įvykdė pirkimo-pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. sumokėjo sutartyje sulygtą sumą už butą. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad J. B. priėmė iš ieškovo 16 000 Lt. Pažymėtina, kad J. B. mirė praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyto termino sumokėti už parduodamą butą, todėl ieškovo argumentai, jog J. B. mirtis lėmė, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta notarine tvarka, prieštarauja byloje esantiems duomenims. Tai, kad ieškovas nuo sutarties pasirašymo dienos apsigyveno bute, mokėjo mokesčius ir atliko buto remonto darbus, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ieškovas įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus - sumokėjo 16 000 Lt už perkamą butą. Byloje esantis atsakovės raštelis, pagal kurį ji parduoda šį butą už 33 000 Lt, nes likusi įsiskolinimo suma - 17 000 Lt, taip pat iš esmės nepatvirtina ieškovo teiginių, jog šalys sutartį iš dalies įvykdė - ieškovas sumokėjo sutartą kainą, o pardavėjas priėmė sumokėtus pinigus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22 d. sprendimą ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl CPK 176 straipsnio 1 dalies taikymo. Teismas privalo nustatyti, kokius faktus ir faktines aplinkybes byloje svarbu įrodyti tam, kad būtų pritaikytos vienos ar kitos materialinės teisės normos (CPK 176 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vidurdienio autotransportas“ v. UAB „Jusma ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-656/2005). Pagal byloje esančius duomenis, pirkimo-pardavimo sutarties šalys netaikė sutarties 8, 9 punktų nuostatų dėl formos, kuria turi būti atliktas patvirtinimas apie įmokų sumokėjimą. Teismas, nustatęs, kad kainos sumokėjimas nebuvo užfiksuotas sutartyje nurodytu būdu, iš esmės nenagrinėjo ir tinkamai netyrė kitų sandorio įvykdymo įrodymų. Taigi teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką, nes pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį turi būti įrodytas sandorio įvykdymo visiškai ar iš dalies faktas. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo sandorio dalykas yra daikto perdavimas ir kainos sumokėjimas, todėl teismas turėjo ištirti visas byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus tam, kad nustatytų, ar pirkėjas įvykdė sutartį, t. y. kainos ar jos dalies sumokėjimo faktą. Šį faktą ieškovas turėjo teisę įrodinėti visais pagal įstatymą leistinais įrodymais. Ieškovo nuomone, byloje buvo pateikti leistini įrodymai, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo bent iš dalies įvykdyta. Kadangi ieškovas rėmėsi liudytojų parodymais, tai teismas pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalies reikalavimus privalėjo nustatyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad nustatydamas sutarties įvykdymo faktą teismas taip pat turėjo aiškintis, ar buvo kitas teisinis ar realus pinigų mokėjimo J. B. pagrindas (pvz., turto nuoma, paskola ar pan.). Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui. Tinkamai nenustatęs įrodinėjimo dalyko, teismas neįvertino mokėjimų ir jų paskirtį patvirtinančių įrodymų, todėl neišsiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių.

2. Dėl CPK185 straipsnio taikymo. Teismas netinkamai vertino įrodymus, taip pažeisdamas konstitucinį tinkamo proceso principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje AB „Kauno baldai? v. UAB „Skraja“, bylos Nr. 3K-3-1005/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Lukauskaitė v. UAB „Artrio“, bylos Nr. 3K-3-216/2005). Taip pat teismas pažeidė įrodymų vertinimą grindžiančią tikėtinumo taisyklę (CPK 185 straipsnio 1 dalis; 2002 m. birželio 12 d. nutartis, civilinėje byloje G. Ūselis v. O. Ivaškienė, bylos Nr. 3K-3-862/2002 m.; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta byloje LUAB korporacija „Lietverslas“ v. E. Grakauskas, bylos Nr. 3K-3-113/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Bruzgis v. E. Bruzgienė, bylos Nr. 3K-3-266/2007; ir kt.). Kasatoriaus nuomone, teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, turėjo pareigą ištirti visus byloje esančius įrodymus ir savo išvadas pagrįsti visų byloje esančių įrodymų vertinimu (CPK 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga).

3. Dėl CK 1.93 straipsnio taikymo. Pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį teismas privalėjo pripažinti galiojančia pirkimo-pardavimo sutartį ieškovo reikalavimu. Pagal teisės doktriną vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri jį vykdo, bet ir šalis, kuri priima vykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Akivaizdu, kad pirkimo-pardavimo sutarties šalys siekė tiek sudaryti, tiek ir įvykdyti pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat ir tai, kad sutartis buvo bent iš dalies įvykdyta. Dėl to sutartis turėjo būti pripažinta įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Modesta“ v. AB,,Spauda“, bylos Nr. 3K-3-501/2006).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė V. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22 d. sprendimą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad teismas tinkamai nustatė, kokius faktus svarbu byloje įrodyti tam, kad būtų pagrįstai ir teisingai pritaikytos materialinės teisės normos; tinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką (sutarties rūšį ir kiek šalys įvykdė šią sutartį), visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes. Ieškovas nepagrįstai akcentuoja, kad įrodinėjimo dalykas turėjo būti aplinkybė, jog sutarties šalys nesivadovavo sutarties nuostatomis dėl atsiskaitymo įforminimo, nes tai buvo nustatyta įvertinus byloje esančią pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas teisingai taikė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, įvertino byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos pirmosios instancijos teismo proceso metu, ištyrimu, įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Taip pat tinkamai išaiškino ir pritaikė CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes nustatė, kad viena iš šalių – ieškovas - neįvykdė sandorio, t. y. nesumokėjo pardavėjui visos pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytos sumos už parduodamą butą, o 2001 m. gruodžio l d. raštelis, kuriame nurodyta, jog J. B. iš R. P. gavo 1500 Lt įnašą, nepatvirtina, jog ieškovas iš esmės įvykdė įsipareigojimus pagal sutartį. Byloje nustatytos aplinkybės, kad J. B. mirė praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyto termino ieškovui visiškai sumokėti pardavėjui už butą ir kad ieškovas, suėjus mokėjimo už butą terminui, nereikalavo, kad pardavėjas įformintų sandorį notarine tvarka, patvirtina, jog nebuvo akivaizdžios šalių, bent jau ieškovo, valios įvykdyti sandorį. Atsakovės nuomone, teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės

2001 m. rugsėjo 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi J. B. įsipareigojo parduoti išsimokėtinai R. P. butą Radviliškyje, Kudirkos g. 19-31, už 16 000 Lt, įmokas mokant kas mėnesį, ir visiškai atsiskaitant iki 2005 m.. sausio 1 d. Pagal sutarties 5 punktą J. B. sutiko, kad pirkėjas į butą galės įsikelti nuo sutarties pasirašymo dienos; ieškovas šį butą valdė, mokėjo mokesčius, atliko buto remonto darbus. V. B. pasirašė raštelį, kuriame nurodyta, kad ji parduoda R. P. butą (duomenys neskelbtini) už 33 000 Lt, o likusi įsiskolinimo suma - 17 000 Lt. Pagal 2001 m. gruodžio 1 d. raštelį J. B. gavo iš R. P. 1500 Lt įnašą už butą. Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovė žinojo apie pirkimo-pardavimo sutartį, pripažino pinigų už butą sumokėjimą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą teisės taikymo aspektu keliami teisės normų, reglamentuojančių sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant pripažinimo galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis) bei procesinių teisės normų dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo (CPK 176 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis), aiškinimo ir taikymo klausimai ginčo teisiniams santykiams reglamentuoti, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Pagal sutarčių laisvės principą, šalys pačios gali nustatyti, kokia forma bus sudaromi sandoriai, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyti sandorio formos reikalavimai. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris, sudarytas nesilaikant įstatymo nustatytos formos, negalioja tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Kitais atvejais, pažeidus formos reikalavimą, atsiranda kitų padarinių. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodomos išimtys, kai sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, teismas gali pripažinti galiojančiu. Tam būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia, nepakanka nustatyti šių trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų. Tokiu atveju reikia išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, tai yra ar tokia sutartis ne tik dėl notarinės formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių negalės būti pripažinta galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimo dalyko ir tikslo nenustatymo, lėmusio netinkamą faktų konstatavimą ir neteisėtą skundžiamo sprendimo priėmimą. Įrodinėjimo dalykas yra juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialines teisės normas ginčo santykiams reglamentuoti. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Bylos medžiaga ir skundžiamo sprendimo teisiniai ir faktiniai argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad nuostatos dėl įrodinėjimo dalyko ir tikslo būtų pažeistos.

Teismų priimtuose sprendimuose nustatyta, kad 2001 m. rugsėjo 25 d. J. B. ir R. P. sudaryta rašytinė buto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis. Pagal šios sutarties 1 punktą pardavėjas (J. B.) įsipareigojo parduoti išsimokėtinai butą, esantį (duomenys neskelbtini) už 16000 Lt pirkėjui (R. P.) ir sutinka, kad šią sumą pirkėjas išmokės iki 2005 m. sausio 1 d. Pagal CK 6.393 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, minėta, kad CK 1.93 straipsnio 4 dalyje (kuria ieškovas grindžia savo reikalavimą) nustatyta, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Pirkimo–pardavimo sutarties 8 punkte nurodyta, kad įnešamos sumos bus patvirtinamos pirkėjo ir pardavėjo parašu kitoje sutarties pusėje, 9 punkte – kad įnešant pinigus kitoje sutarties pusėje turi būti nurodyta data, įnešama pinigų suma, 1 punkte – kad 16 000 Lt pirkėjas sumokės iki 2005 m. sausio 1 d., mokant 8-9 punktuose nustatyta tvarka. Byloje pateiktos pirkimo–pardavimo sutarties kitoje pusėje nėra patvirtinta, jog ieškovas R. P. sumokėjo pardavėjui J. B. sutartyje nurodytus 16 000 Lt ir būtų įvykdyti aptarti sutarties 8 ir 9 punktai. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog, nesilaikius sutartimi sutarto būdo dėl sumokėjimo už butą ir mokėjimo patvirtinimo tvarkos, kiti pateikti įrodymai patikimai nepatvirtina, kad ieškovas įvykdė sutartyje įtvirtintus įsipareigojimus sumokėti (visiškai ar iš dalies) už perkamą butą.

CK 1.93 straipsnio 2 dalyje aptariami padariniai, kai nesilaikoma rašytinės formos sandorio įvykdymo faktui patvirtinti. Tokiu atveju, kilus ginčui, negalima remtis liudytojų parodymais. Šiuos faktus galima įrodyti rašytiniais įrodymais. CK 193 straipsnio 6 dalyje nustatyti išimtiniai atvejai, kai sandorio įvykdymo faktus galima įrodinėti ir liudytojų parodymais, jeigu to reikalauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. CK 1.5 straipsnio (apibrėžiančio šiuos principus) taikymas leidžia konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyra, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus ir pan. CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kai nesilaikoma privalomos rašytinės formos sutarties vykdymui patvirtinti, tokiu atveju, sandorio vykdymo faktą galima nustatinėti remiantis ir liudytojų parodymais, kai yra rašytinių įrodymų, netiesiogiai patvirtinančių konstatuotiną faktą. Pagal byloje esančius duomenis, pirkimo–pardavimo sutarties šalys netaikė sutarties 8 ir 9 punktų nuostatų dėl formos, kuria turi būti atliktas patvirtinimas apie įmokų mokėjimą. Teismai, nustatę, kad kainos sumokėjimas nebuvo užfiksuotas sutartyje nurodytu būdu, tyrė ir vertino kitus byloje pateiktus įrodymus dėl sutarties vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantis 2001 m. gruodžio 1 d. raštelis, kuriame nurodyta, jog pardavėjas (J. B.) iš ieškovo (R. P.) gavo 1500 Lt įnašų, nepatvirtina, jog ieškovas įvykdė sutartyje įtvirtintus įsipareigojimus sumokėti už perkamą butą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad byloje esantis atsakovės V. B. (pardavėjo teisių perėmėjos) raštelis, kuriame nurodyta, kad parduoda ginčo butą už 33 000 Lt, likusi įsiskolinimo suma 17 000 Lt, taip pat nepatvirtina ieškovo teiginių, jog šalys sutartį įvykdė, ieškovas sumokėjo sutartą kainą, o J. B. pinigus priėmė. Esant aptartų rašytinių įrodymų dėl sutarties vykdymo, pirmosios instancijos teismas apklausė liudytojus dėl šio fakto patvirtinimo, įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir remdamasis jais tenkino ieškinį; apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įrodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas įvykdė pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dėl kainos sumokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų visumos, juos įvertinęs neišeidamas už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribų, padarė priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas dėl konstatuotų faktų, kurie yra būtini taikant materialinės teisės normas (CK 1.93 straipsnio 4 dalis) ginčo santykiams reglamentuoti. Nors apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymų neanalizavo, tačiau, įvertinęs įrodymų visumą, padarė apibendrintą išvadą, kad byloje nepateikta duomenų, jog sutartis dėl kainos sumokėjimo būtų ieškovo įvykdyta. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tai nepatvirtina ir aplinkybė, jog ieškovas (kasatorius) visiškai ar iš dalies būtų įvykdęs sutartį dėl pinigų sumokėjimo, ir tai, kad nuo sutarties pasirašymo dienos pagal sutarties sąlygas apsigyveno ginčo bute, mokėjo mokesčius, atliko buto remonto darbus (keitė langus). Pažymėtina, kad įrodymai, užfiksuoti garso ir vaizdo įrašuose (nagrinėjamu atveju garso įraše), vertinami ir tiriami kartu su kitais įrodymais byloje (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl šio įrodymo nepasisakė, neanalizavo ir liudytojų parodymų, tačiau remdamasis bylos medžiaga, įrodymų visuma pažymėjo, kad šie įrodymai nepaneigia padarytų išvadų dėl pinigų sumokėjimo (CPK 185 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra konstatuota ir kito teisiškai reikšmingo fakto dėl sutarties pripažinimo galiojančia, jog antroji šalis vengė įforminti sandorį notarine tvarka. Analizuodamas faktinius bylos duomenys, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutarties 1 punktu šalys sutarė, jog ieškovas išmokės 16 000 Lt iki 2005 m. sausio 1 d., J. B. (pardavėjas) mirė 2006 m. vasario 1 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyto termino ieškovui sumokėti už perkamą butą, ieškovo teigimas, jog pardavėjo mirtis lėmė, kad sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta, paneigiama šia aplinkybe. Be to, kasatoriaus (ieškovo) paaiškinimai, duoti teismo posėdyje, nepatvirtina, kad pardavėjas būtų vengęs notarine tvarka sudaryti sutartį (b. l. 58, CPK 177 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė įrodinėjimo dalyką bei tikslą, įrodymus vertino tuo aspektu, ar pakanka surinktų byloje įrodymų CK 1.93 straipsnio 4 daliai taikyti ir sandoriui pripažinti galiojančiu. Apeliacine tvarka byla išnagrinėta neviršijant apeliacinio skundo (faktinio ir teisinio) bei atsiliepimo į jį ribų (CPK 320, 318 straipsniai, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant aptartų įstatymų nuostatų, kasacinio skundo argumentai teisės taikymo aspektu nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų skundžiamam apeliacinės instancijos teismo sprendimui naikinti; kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas būtų nukrypęs nuo procesinių teisės normų aiškinimo ir taikymo, tiriant ir vertinant įrodymus bei konstatuojant teisiškai reikšmingus faktus dėl materialinės teisės normų taikymo ginčo santykiams šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados atitinka byloje esančius duomenis.

Teisėjų kolegija neanalizuoja kasatoriaus nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vidurdienio autotransportas“ v. UAB „Jusma ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-656/2005,; 2002 m. birželio 12 d. nutartis, civilinėje byloje G. Ūselis v. O. Ivaškienė, bylos Nr. 3K-3-862/2002 m., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta byloje LUAB korporacija „Lietverslas“ v. E. Grakauskas, bylos Nr. 3K-3-113/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Bruzgis v. E. Bruzgienė, bylos Nr. 3K-3-266/2007 ir kt.) ir nagrinėjamos bylos duomenų dėl įrodymų vertinimo, nes tokios analizės neatliko kasatorius, taip pat nekonstatuotinas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto kasacijos pagrindų buvimas.

Kasatoriaus pasirinktas teisių ginimo būdas, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai apeliacinės instancijos teismo netaikytas, nekonstatavus byloje teisiškai reikšmingų faktų šiai normai taikyti. Kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalis) išvardytų pagrindų kasaciniam skundui tenkinti.

Pagal CPK 98 straipsnį išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti taip pat netenkinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius