Baudžiamoji byla Nr. 2K-23-628/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23903-2018-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1.1; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistajam D. M., jo gynėjui advokatui Sauliui Kučiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjo advokato Sauliaus Kučio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžio.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu D. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šiuo nuosprendžiu taip pat dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo išteisintas ir M. B., tačiau ši bylos dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 1 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu panaikinta Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio dalis dėl D. M. išteisinimo ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.
D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams.
Iš nuteistojo D. M. priteista: nukentėjusiajai V. V. Ž. atlyginti 1748 Eur turtinės ir 12 720 Eur neturtinės žalos bei 1000 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti; nukentėjusiajam P. Ž. atlyginti 731,75 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos bei 12,04 Eur proceso išlaidų; nukentėjusiajai K. Ž. atlyginti 10 000 Eur neturtinės žalos bei 1000 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti; nukentėjusiajai G. Ž. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti nepilnametės nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą S. K.; civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui 874,88 Eur turtinei žalai atlyginti; valstybei 1340,62 Eur antrinės teisinės pagalbos, teiktos nukentėjusiosioms V. V. Ž. ir K. Ž., išlaidoms atlyginti.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tyčia nužudė nukentėjusįjį A. Ž. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis: D. M. 2018 m. nuo gegužės 19 d. 22 val. iki gegužės 20 d. 0.53 val., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam A. Ž. sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturis smūgius į veido sritį ir ne mažiau kaip vieną smūgį į krūtinės sritį bei du smūgius į dešinio dilbio nugarinį paviršių, taip nukentėjusiajam padarė krūtinės ląstos sumušimą, pasireiškusį kraujosruva krūtinės minkštuosiuose audiniuose dešinėje pusėje ir dešinės pusės II–III–IV šonkaulių lūžiais, dešinio dilbio linijinio pobūdžio odos nubrozdinimus bei galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis apatinėje lūpoje ir pasmakrėje, odos nubrozdinimais nosies nugarėlėje, dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame skruoste, viršutinėje lūpoje, kraujosruva po sausgysliniu šalmu pakaušio kairėje pusėje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu dešiniame pusrutulyje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinio pusrutulio smilkininėje skiltyje, į galvos smegenų skilvelius ir galvos smegenų medžiagoje, dėl to nukentėjusysis nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, į galvos smegenų skilvelius ir galvos smegenų medžiagoje, o to komplikacija – galvos smegenų suspaudimas, mirė.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria D. M. išteisintas, naikinama ir dėl šios dalies priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą motyvavo šiais argumentais:
3. Ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis priimta išsamiai neištyrus faktinių bylos aplinkybių, tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas byloje surinktus įrodymus, neįvertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų įrodymais ir padarė neteisingas, surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminę reikšmę teismo išvadoms dėl D. M. kaltės.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu nuteistojo D. M. gynėjas advokatas S. Kučys prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje, BPK 332 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, nes neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde ir remiantis išteisintųjų argumentais. Remdamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma pagal apeliacinius skundus ir proceso dalyvių reikalavimus. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai, keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas.
4.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pažeidimą padarydamas prielaidomis, bet ne įrodymais grindžiamą išvadą, kad D. M. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą. Darydamas išvadas dėl nuteistojo kaltės, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas jame išdėstė ne visus proceso metu surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, vertindamas įrodymus, darė klaidų dėl jų turinio, padarė įrodymų vertinimo spragų, dėl to iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokiais įrodymais remiantis nustatytos atskiros faktinės aplinkybės ir kokiais įrodymais remdamasis šis teismas padarė išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nustatydamas A. Ž. mirties priežastį, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir plačiai analizavo specialisto išvadas, konsultacinę išvadą, komisinės teismo medicinos ekspertizės aktą, ekspertų N. Ratkaus ir J. Rybalko paaiškinimus, tačiau padarė išvadą, kad nukentėjusysis mirtį lėmusių sužalojimų negalėjo pasidaryti pats. Tai akivaizdžiai prieštarauja eksperto J. Rybalko komisinės ekspertizės išvadai ir eksperto teisme duotiems parodymams, kad „sprendžiant iš sužalojimų lokalizacijos ir jų pobūdžio, galima teigti, kad kraujosruva pakaušio srityje galėjo būti padaryta A. Ž. nugriuvus aukštielninkam ir atsitrenkus į kietą buką paviršių. Nustatyti, ar šį griuvimą lėmė galimai suduotas smūgis į veido ar krūtinės sritį, ar griuvimą sąlygojo nukentėjusiojo sunkus girtumas, nėra galimybės.“
4.3. Apeliacinės instancijos teismas kaip netiesioginius D. M. kaltės įrodymus pripažino SMS pranešimą A. T. ir šios atsakymą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų G. V. ir L. J. parodymus apie neva prisipažinimą padarius nusikaltimą, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartyje yra aiškiai argumentuota, kodėl tokie faktai negali būti pripažinti įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų pažeidimų liko neištaisyti, jais ir toliau grindžiama D. M. kaltė, jie taip ir liko pripažinti D. M. kaltės įrodymais, nors buvo pripažinti prieštaraujančiais BPK nustatytiems reikalavimams.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiojo mirties priežasties, netinkamai ištyrė bei įvertino visumą byloje nustatytų duomenų, patvirtinančių šią esminę faktinę aplinkybę. Komisinę ekspertizę atlikęs ekspertas J. Rybalko neatmetė galimybės, kad kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose ir kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu galėjo atsirasti pargriuvus dėl girtumo; kita vertus, neneigė ir aplinkybės, kad šie padaromi ir pastūmus ar sudavus smūgių. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas vis tiek rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. M 182/2018(05), kurioje nurodyta, kad nukentėjusysis A. Ž. mirė nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po galvos smegenų dangalais, į galvos smegenų skilvelius ir galvos smegenų medžiagoje, to komplikacija buvo galvos smegenų suspaudimas. Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad A. Ž. kūne nustatyti sužalojimai, t. y. galvos sumušimas, pasireiškęs muštinėmis žaizdomis apatinėje lūpoje ir pasmakrėje, odos nubrozdinimais nosies nugarėlėje, dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame skruoste, viršutinėje lūpoje, kraujosruva po sausgysliniu šalmu pakaušio kairėje pusėje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu dešiniajame pusrutulyje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinio pusrutulio smilkininėje skiltyje, į galvos smegenų skilvelius ir galvos smegenų medžiagoje, susiformavo nuo mažiausiai keturių trauminių poveikių kietais bukais daiktais, į veido sritį suduodant kumščiu, įspiriant ar panašiai, po to kritus aukštielninkam ir pakaušio sritimi atsitrenkus į kietą pagrindą, o krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs kraujosruva krūtinės minkštuosiuose audiniuose dešinėje pusėje ir dešinės pusės II–III–IV šonkaulių lūžiais, padarytas mažiausiai vienu kieto buko daikto trauminiu poveikiu, suduodant kumščiu, įspiriant ar panašiu būdu. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. pM 182/2018(05) patikslinta, kad galimybė A. Ž. susižaloti pačiam griūnant yra mažai tikėtina – tam prieštarauja sužalojimų vieta ir jų pobūdis.
4.5. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daugiausia cituojama būtent ši medicininė išvada bei ekspertas N. Ratkus, akcentuojant ir bandant pagrįsti, kad nukentėjusysis griuvo su pagreičiu. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertas N. Ratkus, pateikęs aptariamą išvadą, apklausoje teigė, jog „sužalojimai krūtinės ląstos srityje ir šonkaulių lūžiai, kad toks sužalojimas būtų padarytas griūnant tualete, maža tikimybė, tačiau atmesti kategoriškai nėra pagrindo. Kas dėl šonkaulių, tai daugiau būdinga smūgiavimui. Jeigu griuvimo metu, tai nebent atsitrenkus į ribotą daiktą griūvant. Tai maža tikimybė, bet jos atmesti irgi negalima. Jeigu atsitrenkus į turėklus prie laiptų, reikia griūti smarkiai, galbūt suklumpant ar panašiai, judant ir turint papildomą pagreitį.“ Kaip matyti ir iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apeliacinės instancijos teismas, nors šią eksperto paaiškinimų dalį nutyli ir šį įrodymų šaltinį cituoja selektyviai, vis dėlto pripažįsta, jog šis ekspertas nepatvirtino savo išvados dėl esminės aplinkybės, sukėlusios nukentėjusiojo mirtį: „Komentuodamas nukentėjusiojo kūne nustatytus sužalojimus (išskyrus sužalojimą pakaušio srityje), ekspertas, skirtingai nei nustatyta konsultacinėje išvadoje, dar kartą nurodė, kad jie yra būdingi daugiau smūgiavimui, tokius sužalojimus patirti griūnant – nedidelė tikimybė.“ Aptartos aplinkybės tik patvirtina eksperto išvados tikėtiną pobūdį ir nepašalina pagrįstų abejonių dėl to, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlęs sužalojimas pakaušio srityje galėjo atsirasti be jokio smurto prieš A. Ž., šiam paprasčiausiai pargriuvus. Tai iš esmės leidžia teigti ir kiti byloje esantys įrodymų šaltiniai, tinkamai įvertinti pirmosios instancijos teismo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl D. M. kaltės, neturėjo jokio pagrindo remtis atskiromis specialisto paaiškinimų dalimis kaip įrodymų šaltiniu, neva patvirtinančiu kaltinimo iškeltas prielaidas apie A. Ž. mirties aplinkybes.
4.6. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad ekspertų išvadas dėl smurtinės nukentėjusiojo mirties lėmė tiek nustatytų sužalojimų skaičius ir jų vieta, tiek svarbia pripažinta aplinkybė, jog įvykio vietoje nebuvo rasta kraujo pėdsakų, būdingų griuvinėjimui. Šiuo aspektu atsižvelgtina į tai, kad byloje nepasitvirtino ir galima versija, jog šie pėdsakai galėjo būti neaptikti ar pašalinti. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybes, kad pirminėje įvykio vietos apžiūroje net nebuvo ieškoma kraujo pėdsakų, nes įvykio vietą apžiūrėję policijos pareigūnai manė, jog mirtis yra nesmurtinė, taip pat neatsižvelgta į tai, kad tuoj po įvykio buvo smarkus lietus, bei į tai, kad nukentėjusiojo motina sutvarkė ir išplovė namo vidų.
4.7. Komisinės ekspertizės narys ekspertas J. Rybalko, apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, nurodė, jog „sprendžiant iš sužalojimų lokalizacijos ir jų pobūdžio, galima teigti, kad kraujosruva pakaušio srityje galėjo būti padaryta A. Ž. nugriuvus aukštielninkam ir atsitrenkus į kietą buką paviršių. Nustatyti, ar šį griuvimą lėmė galimai suduotas smūgis į veido ar krūtinės sritį, ar griuvimą sąlygojo nukentėjusiojo sunkus girtumas, nėra galimybės.“ Taigi, nė vienas iš tyrimą atlikusių ekspertų nenurodė, kad nukentėjusysis mirė būtent dėl suduotų smūgių, nė vienas iš ekspertų kategoriškai nepasisakė, kad nukentėjusiojo mirtis yra nusikaltimo pasekmė, o ne nelaimingas atsitikimas. Priešingai, visi ekspertai, tarp jų ir konsultacinę išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas P. Petreikis, patvirtino, kad nėra galimybės pašalinti abejonių dėl nukentėjusiojo mirtį sukėlusio smūgio mechanizmo ir kad negalima paneigti fakto, jog jis galėjo būti sukeltas nukentėjusiajam pargriūnant dėl jo sunkaus neblaivumo laipsnio.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš kaltės įrodymų nurodė tai, jog konfliktinius D. M. bei nukentėjusiojo A. Ž. santykius patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Todėl teismas, įvertinęs byloje esančių tiesioginių, netiesioginių bei išvestinių įrodymų visumą, susiejęs juos į vientisą grandinę, nusprendė, kad byloje esantys įrodymai sudaro nuoseklią bei logišką grandinę ir patvirtina D. M. kaltę. Nelogiška teismo išvada, kad, priešingai nei D. M. atveju, M. B. nesiejo konfliktiniai santykiai su nukentėjusiuoju A. Ž., M. B. neturėjo ir jokių motyvų smurtauti prieš nukentėjusįjį – atvyko pas pastarąjį tam, kad pasislėptų nuo teisėsaugos institucijų, taigi, jam nebuvo palankus konfliktas su nukentėjusiuoju. Be to, byloje nėra jokių kitų netiesioginių įrodymų, suteikiančių pagrindą spręsti apie išteisintojo M. B. indėlį. Akivaizdu, kad šie nurodyti teismo argumentai yra tik prielaidos ir spėjimai, visiškai neparemti jokiais byloje esančiais įrodymais.
4.9. Byloje esantys teismo aptarti netiesioginiai įrodymai buvo vertinami selektyviai ir tendencingai, remiantis ne konkrečiai nustatytu atitinkamų įrodymų šaltinių turiniu, o teismo prielaidomis apie tai, koks galėtų būti (realiai nenustatytas) atitinkamų įrodymų turinys. Toks įrodymų vertinimas, akivaizdu, neatitinka teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų tiek dėl įrodymų vertinimo apskritai, tiek dėl papildomų sąlygų nuosprendį grindžiant išimtinai netiesioginiais įrodymais. Byloje esančių įrodymų visuma, kurios dalį apeliacinės instancijos teismas apskritai nutylėjo, paneigia nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo.
4.10. Pasisakydamas dėl nuteistojo D. M. kaltės padarius labai sunkų nusikaltimą, nurodytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, įrodytumo ir pažeisdamas imperatyvų BPK reikalavimą visus įrodymus vertinti išsamiai, Lietuvos apeliacinis teismas vien formaliais motyvais atsisakė remtis ir poligrafo tyrimo duomenimis, nes atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai atsižvelgė ir į poligrafo duomenis, kurie, nors ir nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, yra svarbus duomuo, kad susiformuotų teisingas ir visapusiškas teismo vidinis įsitikinimas, nes be to neįmanoma priimti teisėto ir pagrįsto teismo nuosprendžio. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas net vertinti šiuos nuteistojo D. M. kaltę paneigiančius duomenis, buvo neobjektyvus.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo D. M. gynėjo advokato S. Kučio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, tikrina ir sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-193-648/2022, 2K-104-697/2023 ir kt.). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-31-788/2021, 2K-16-788/2023 ir kt.). Taigi, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017, 2K-141-697/2021, 2K-51-788/2022, 2K-43-594/2023 ir kt.).
7. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo D. M. gynėjas jame ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymų vertinimą, argumentuodamas tuo, jog apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistojo kaltės klausimą išsprendė tik spėjimais ir prielaidomis, nenustatęs tikrųjų bylos aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo mirtimi, ir tinkamai neįvertinęs Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadų (Nr. M 182/2018 (05) ir Nr. pM 182/2018 (05)), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto išvadų (Nr. EKM 45/2019 (01)), ekspertų N. Ratkaus, J. Rybalko paaiškinimų, nepašalinęs juose esančių prieštaravimų, taip pat kritikuojamas liudytojų parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolų ir kitų įrodymų vertinimas bei pateikiama jų sava interpretacija.
8. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, jog kasatorius siekia, kad dar kartą būtų patikrintas įrodymų vertinimas, tačiau kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl BPK 20 straipsnyje ir BPK 331 straipsnyje nustatytų reikalavimų
9. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas, ginčydamas D. M. kaltę, nurodo argumentus, susijusius su, kasatoriaus nuomone, netinkamu apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad didelė skundų argumentų dalis dėl BPK pažeidimų yra susijusi su specialisto išvadose Nr. M 182/2018 (05) ir Nr. pM 182/2018 (05) bei ekspertizės akte Nr. EKM 45/2019 (01) pateiktų išvadų, ekspertų paaiškinimų vertinimo kritika ir juose esančiais nepašalintais prieštaravimais, taip ginčijant nuteistojo kaltę. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išvadas dėl nuteistojo kaltės grindė tik prielaidomis ir nepagrįstais bendro pobūdžio samprotavimais, nepašalintais prieštaravimais bei neįvertinęs visų surinktų bylai reikšmingų įrodymų, taip nepagrįstai suteikdamas pirmenybę vieniems įrodymams prieš kitus ir nemotyvuotai atmesdamas nuteistajam palankias ekspertizės akto išvadas, ekspertų paaiškinimus bei kitą rašytinę bylos medžiagą. Taip pat, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio reikalavimų. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
10. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023 ir kt.).
11. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, o jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei BPK 305–307 straipsniuose nustatytų reikalavimų, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, jame turi būti analizuojami visi bylos įrodymai ir daromos nešališkos, neprieštaringos, nustatytas faktines aplinkybes atitinkančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393/2014, 2K-29-489/2015, 2K-33-697/2023 ir kt.).
12. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį ir motyvus teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas ir nuosprendžio surašymas tokių pirmiau nurodytų trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.
13. Kasatoriaus skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo D. M. kaltę grindė prielaidomis, nesuprantamais, prieštaringais ir formaliais duomenimis, prieštarauja bylos medžiagai. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta, kokiais įrodymais grindžiama nuteistojo kaltė, išdėstyti motyvai, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo nekaltumo, argumentai dėl įrodymų visumos vertinimo, taip pat kodėl nuteistojo nurodomos versijos atmetamos. Be to, skundžiamame nuosprendyje įrodymai palyginti tarpusavyje tiek nuoseklumo, tiek atitikties kitiems bylos duomenims aspektais, išvados argumentuotos, motyvuotai paneigtos ir atmestos keltos gynybos versijos. Todėl teigti, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra formalus, nesuprantamas ar prieštaringas, nėra jokio pagrindo.
14. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad baudžiamojo proceso taisyklės neįtvirtina reikalavimo kaltę pagrįsti tik tiesioginiais įrodymais, o jų nesant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas negalimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus – gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir juos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais.
15. Iš bylos duomenų ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka ir tikrindamas apskųstą išteisinamąjį nuosprendį pagal prokurorės bei nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliacinius skundus, ne tik atliko papildomą įrodymų tyrimą (t. y. papildomai apklausė liudytojus A. T., S. G., A. R., O. K., D. K.; papildomai išklausė eksperto N. Ratkaus paaiškinimus), bet ir iš naujo (kitaip nei pirmosios instancijos teismas) įvertino visus bylos duomenis, surinktus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, kurios turėjo reikšmės kvalifikuojant nuteistojo D. M. nusikalstamus veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, įvertino byloje esančius įrodymus (paties nuteistojo D. M., išteisintojo M. B., nukentėjusiųjų P. Ž., D. Ž., V. V. Ž., liudytojų A. T., M. M., D. K., D. M., S. J., S. K., A. V., V. J., I. V., D. K., G. V., L. J., O. K., A. R. parodymus, eksperto N. Ratkaus specialisto išvadas Nr. M 182/2018 (05) ir Nr. pM 182/2018 (05), ekspertizės akto Nr. EKM 45/2019 (01) išvadas, teismo medicinos gydytojo P. Petreikio konsultacinę išvadą Nr. 0191/19, DNR laboratorijos specialisto išvadas Nr. S 206/2018 (01) ir Nr. S52/2023 (01), specialisto S. Golco, ekspertų N. Ratkaus ir J. Rybalko teisiamųjų posėdžių metu duotus paaiškinimus, įvykio vietos apžiūros protokolus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolą, mobiliojo ryšio abonentinių numerių išklotines, kitus rašytinius įrodymus), kruopščiai patikrino kiekvieno jų tikrumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą, susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, taip pat motyvuotai aptarė ir paneigė nuteistojo gynybos versiją, kad nukentėjusysis A. Ž., būdamas neblaivus, griuvinėjo ir galimai pats mirtinai susižalojo. Be to, skundžiamame sprendime įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, nurodant motyvus, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai, BPK 331 straipsnis). Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų byloje surinktų įrodymų ar juos vertino selektyviai ir dėl to padarė BPK 20 straipsnio pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
16. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019, 2K-141-697/2021, 2K-54-942/2022 ir kt.); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020, 2K-54-942/2022, 2K-63-489/2024 ir kt.). Ekspertizės akto (specialisto išvados) neaiškumas, neišsamumas ar prieštaravimas bylos duomenims nagrinėjimo teisme metu yra šalinamas BPK nustatytais veiksmais, be kita ko, apklausiant išvadas pateikusį specialistą (ekspertą) ir prireikus skiriant naujus ekspertinius tyrimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-83/2013, 2K-180/2014, 2K-7-358-303/2015, 2K-191-507/2016, 2K-188-648/2017, 2K-67-942/2022).
17. Nustatant veikos teisiniam vertinimui reikšmingas faktines aplinkybes, byloje buvo pateiktos atitinkamos išvados, t. y. specialisto išvados Nr. M 182/2018 (05) ir Nr. pM 182/2018 (05) (ekspertas N. Ratkus), teismo medicinos gydytojo P. Petreikio konsultacinė išvada Nr. 0191/19, ekspertizės aktas Nr. EKM 45/2019 (01) (ekspertai V. Kolomiecas (V. Kolomiec), J. Rybalko). Taip pat teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausti tyrimus atlikę ekspertai N. Ratkus ir J. Rybalko. Iš apeliacinės instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad byloje keliamam klausimui spręsti – kaip (griūnant ar suduodant smūgius) nukentėjusiajam A. Ž. buvo padaryti mirtį sukėlę galvos sumušimai – apeliacinės instancijos teismas skyrė itin daug dėmesio ir ėmėsi visų priemonių specialisto ir ekspertų išvadose esantiems netikslumams pašalinti. Nuosprendyje aptartos ir išanalizuotos visos byloje pateiktos specialistų ir ekspertų išvados, taip pat šias išvadas pateikusių specialisto N. Ratkaus ir eksperto J. Rybalko teismuose duoti paaiškinimai. Įvertinęs specialisto ir ekspertų išvadų bei jų paaiškinimų turinį, jas palyginęs tarpusavyje, sugretinęs su kitais bylos duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi iš esmės specialisto N. Ratkaus pateiktomis specialisto išvadomis Nr. M 182/2018 (05), Nr. pM 182/2018 (05) ir skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad nukentėjusysis mirė nuo galvoje padarytų smurtinių sužalojimų, o ne nuo galimo intensyvaus, nevienkartinio griuvinėjimo, kai buvo neblaivus. Su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, nes toks specialisto ir ekspertų išvadų patikimumo tikrinimas šalinant esančius netikslumus ir vertinimas kartu su kitais bylos įrodymais buvo atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Dėl to atitinkamai nėra pagrindo sutikti ir su kasatoriaus skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatė, kokiu būdu (kieno veiksmais) nukentėjusiajam A. Ž. buvo padaryta mirtį sukėlusi galvos trauma.
18. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino su nuteistuoju D. M. atlikto tyrimo poligrafu metu gautų duomenų, kurie paneigia teismo išvadas dėl jo pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį.
19. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad duomenys, gauti naudojant poligrafą, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas negali būti pripažinti įrodymais. Be to, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-511/2018, 2K-166-699/2018, 2K-47-648/2022 ir kt.). Tačiau kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-788/2015, 2K-16-788/2023).
20. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nusikalstamos veikos prieš nukentėjusįjį A. Ž. padarymo aplinkybes nustatė byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma, o ne nuteistojo D. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodymų metu nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kad nukentėjusysis mirtinai susižalojo nuo griuvinėjimo, kai buvo neblaivus. Taigi, smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį faktas buvo nustatytas kitų įrodymų visuma, todėl šiuo atveju tyrimo poligrafo rezultatais, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo remiamasi pagrįstai.
21. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, t. y. sulaikymo metu nuteistojo D. M. pasakytomis frazėmis. Kasatoriaus nuomone, šie duomenys gauti pažeidžiant BPK nustatytą tvarką ir jais negalėjo būti grindžiama D. M. kaltė.
22. Vertinant pastarųjų duomenų atitikimą įrodymų leistinumo reikalavimams, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog praktiškai, kai asmenys sulaikomi nusikaltimo vietoje, užduodami pirminiai klausimai nusikalstamos veikos padarymu įtariamiems asmenims, vertinimas, jog visais atvejais tai jau yra faktinė įtariamo asmens apklausa, nėra teisingas. Kiekvienu atveju svarbu išsamiai išanalizuoti visą susidariusią situaciją, klausimų pobūdį, bendravimo trukmę ir apimtį, pareigūnų elgesį sulaikymo metu ir kitus kiekvienoje konkrečioje situacijoje reikšmingus veiksnius. Svarbu nustatyti, ar asmuo nebuvo kokiu nors būdu verčiamas duoti parodymų, ar nebuvo klaidinamas dėl savo teisinės padėties ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170-628/2022).
23. BPK 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas šio kodekso 187 straipsnyje nurodytas pranešimas apie įtarimą. BPK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. BPK 140 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad laikinai sulaikytas asmuo po jo pristatymo į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar prokuratūrą ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas turi būti apklaustas kaip įtariamasis, prieš tai atlikus šio kodekso 187 straipsnyje nustatytus veiksmus, t. y. prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą ar prokuroro nutarimas pripažinti įtariamuoju.
24. Iš byloje esančių duomenų (pareigūno G. V. tarnybinio pranešimo (4 t., b. l. 27), D. M. laikinojo sulaikymo protokolo (4 t., b. l. 35–38)) matyti, kad D. M. buvo sulaikytas 2018 m. gegužės 22 d. 17 val. 40 min. (duomenys neskelbtini), ir policijos pareigūnų pristatytas į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę. 2018 m. gegužės 23 d., t. y. kitą dieną po sulaikymo, D. M. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir tą pačią dieną jis pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis (4 t., b. l. 80, 82–83). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo 2019 m. balandžio 16 d. teisiamajame posėdyje, kaip liudytojai buvo apklausti sulaikymą vykdę pareigūnai G. V. ir L. J. Šie liudytojai, be kitų aplinkybių, parodė, kad kai D. M. sulaikymo metu buvo konvojuojamas, tarnybiniame automobilyje jis paminėjo, jog daug kartų mušdavo A. Ž., bet šis nemirdavo.
25. Kasacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos nuteistojo D. M. sulaikymo aplinkybės nepatvirtina, kad sulaikant nuteistąjį buvo padaryti neteisėti veiksmai, t. y. tokiu būdu buvo vykdoma jo neformali apklausa. Policijos pareigūnai teisiamajame posėdyje parodė tik apie paties D. M. sulaikymo aplinkybes ir jo elgesį (pasakytas frazes) sulaikymo metu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistajam D. M. sulaikymo metu buvo daromas koks nors neteisėtas poveikis, jis buvo verčiamas kalbėti, atsakinėti į klausimus, klaidinamas dėl savo teisinės padėties ir pan. Todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas policijos pareigūnų teismo posėdyje duotus parodymus apie D. M. sulaikymo aplinkybes įrodymais ir remdamasis šiais duomenimis skundžiamame nuosprendyje, BPK nuostatų nepažeidė.
26. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, esminių BPK pažeidimų, nurodytų kasaciniame skunde, nepadarė ir pagal nustatytas faktines aplinkybes motyvuotai ir pagrįstai nusprendė, jog D. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Dėl to kasaciniame skunde nurodytais pagrindais keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. M. gynėjo advokato Sauliaus Kučio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Rima Ažubalytė
Sigita Jokimaitė
