Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžio

Baudžiamoji byla Nr. 2K-22-648/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49037-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.11.12; 1.2.14.10.2.5; 2.1.7.4.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

U. A., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, jos gynėjai advokatei Gitanai Butrimienei,

civilinei atsakovei M. A.,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Linos Zakarauskaitės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu:

U. A. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį (dėl 2019 m. lapkričio 17 d. veikos) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl 2019 m. lapkričio 26 d. veikos) laisvės apribojimu vieneriems metams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams trims mėnesiams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir U. A. paskirtas laisvės apribojimas dešimčiai mėnesių be intensyvios priežiūros su įpareigojimais.

L. P. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl 2019 m. lapkričio 17 d. veikos) laisvės apribojimu devyniems mėnesiams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais; pagal BK 284 straipsnį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl 2019 m. lapkričio 26 d. veikos) laisvės apribojimu vieneriems metams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, ir paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir L. P. paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais.

Priteista solidariai iš U. A. (o jai neturint pakankamai turto (lėšų) žalai atlyginti, – iki jos pilnametystės subsidiariai iš jos atstovų pagal įstatymą ir civilinių atsakovų M. A. ir D. A.) ir L. P. nukentėjusiajam A. Š. 15 000 Eur turtinei žalai atlyginti ir 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Paliktas galioti laikinas nuosavybės teisių apribojimas U. A. atstovų pagal įstatymą ir civilinių atsakovų M. A. ir D. A. turtui iki visiško priteistos nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendis pakeistas:

U. A. nusikalstama veika (2019 m. lapkričio 17 d. veika) iš BK 187 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 187 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu, baudžiamosios bylos dalis dėl šios nusikalstamos veikos padarymo U. A. nutraukta, nes nusikalstamos veikos padarymo metu ji nebuvo tokio amžiaus, kad galėtų atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą.

Panaikinta Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalis dėl U. A. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl 2019 m. lapkričio 26 d. veikos) ir, vadovaujantis BK 40 straipsniu, U. A. dėl kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant motinos M. A. atsakomybei, nustatant vienerių metų šešių mėnesių laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla jai nutraukta.

L. P. nusikalstama veika (2019 m. lapkričio 17 d. veika) iš BK 187 straipsnio 2 dalies perkvalifikuota į BK 187 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės apribojimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė subendrinta bausmių dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, su Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis, ir paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir L. P. paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams be intensyvios priežiūros su įpareigojimais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, U. A., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, jos gynėjos ir civilinės atsakovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. L. P. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, o U. A. baudžiamoji byla pagal BK 187 straipsnio 1 dalį nutraukta dėl to, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, sugadino svetimą turtą tokiomis aplinkybėmis: 2019 m. lapkričio 17 d. apie 3.20 val. U. A. metė betoninę trinkelę, o L. P. metė akmenį į Kauno miesto musulmonų religinei bendruomenei priklausančios mečetės, saugomų valstybės ir įtrauktų į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kultūros vertybių registrą administracinių patalpų langus, esančius Kaune, Totorių g. 6, taip išdaužė dviejų langų vitražinius stiklus, bendros 1500 Eur vertės, ir padarė Kauno miesto musulmonų religinei bendruomenei 1500 Eur turtinę žalą.

2. U. A. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir baudžiamoji byla jai nutraukta dėl to, kad ji, iš anksto susitarusi ir veikdama bendrininkų grupe su L. P., visuotinai pavojingu būdu sugadino didelės vertės turtą tokiomis aplinkybėmis: 2019 m. lapkričio 26 d. apie 3.30 val. L. P. tyčia iš kiemo pusės išdaužė negyvenamo namo, esančio Kaune, Savanorių pr. 63, pirmo aukšto lango stiklą, esantį durų dešinėje, ir įpylė į namo vidų su savimi atsinešto ypač degaus skysčio – benzino, o U. A. užpylė su savimi atsinešto benzino prie namo įėjimo durų iš kiemo pusės bei pro išdaužytą lango stiklą į namo vidų ir prie įėjimo durų numetė uždegtus degtukus, taip sukėlė gaisrą A. Š. priklausančiame negyvenamame name, gaisro metu iš dalies nudegė namo stogo konstrukcijos, išdegė antro aukšto koridorius, apdegė ir aprūko antro aukšto patalpos, sudegė antro aukšto veranda, sudegė du butai, po vieną kambarį mansardoje, iš dalies išdegė pirmo aukšto koridoriaus patalpa, vandeniu buvo sulietos visos pirmo ir antro aukšto patalpos. Taip visuotinai pavojingu būdu, kai dėl to galėjo nukentėti žmonės, sugadino nukentėjusiajam A. Š. priklausantį didelės – 121 138,58 Eur vertės turtą.

3. L. P. taip pat nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl 2019 m. lapkričio 26 d. veikos), 284 straipsnį, tačiau dėl šios bylos dalies kasacine tvarka skundų negauta.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas, L. P. ir U. A. nusikalstamą veiką perkvalifikuodamas iš BK 187 straipsnio 2 dalies į BK 187 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad jų veiksmuose nėra nusikalstamą veiką, nustatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojančio požymio – didelės kultūrinės vertės turto sugadinimo, nes sugadintas turtas – išdaužti Kauno mečetės du vitražiniai stiklai – nėra didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės. Šis teismas pažymėjo, kad nėra galimybės U. A. priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir ją pripažinti kalta padarius nusikaltimą, nustatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje (2019 m. lapkričio 17 d. veika), nes šios veikos padarymo metu ji nebuvo sulaukusi tokio amžiaus (16 metų), kad jai galėtų kilti baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas U. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl 2019 m. lapkričio 26 d. veikos) BK 40 straipsnio pagrindu, nurodė, kad nenustatyta nei teisinio, nei faktinio pagrindų netaikyti U. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiojo A. Š. naudai priteista turtinė žala neatlyginta, todėl yra pagrindas taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą civilinių atsakovų turtui. Teismas nenustatė pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas tapo nebereikalingas ir dėl to turi būti visiškai panaikintas, ar to, kad laikino nuosavybės teisių apribojimo mastas būtų akivaizdžiai per didelis civilinio ieškinio sumai.

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausioji prokurorė L. Zakarauskaitė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir U. A. bei L. P. veiką iš BK 187 straipsnio 2 dalies perkvalifikuodamas į BK 187 straipsnio 1 dalį, padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, nes neišsamiai ir šališkai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino svarbių bylos duomenų, įrodymus vertino pavieniui, o ne jų visumą, vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, tik formaliai laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, bylos duomenų negretino tarpusavyje, jų neanalizavo. Antai šis teismas visiškai neanalizavo ir nevertino po įrodymų tyrimo atnaujinimo prokuroro pateiktų papildomų dokumentų su istoriniais archeologiniais tyrimais, specialistų vertinimais, ekspertų tiriamaisiais darbais ir išvadomis (1996 m. vasario 4 d. Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Kultūros paveldo centro Kultūros vertybės pagrindinės dosjė (kultūros vertybės kodas S242 1151 pavadinimu Mečetė, adresas: Totorių g. 6, Kauno m., Kauno apskritis); 2017 m. balandžio 25 d. Nr. 28 Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio (Mečetės u. k. KVR 1151) tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės akto; 2016 m. lapkričio 9 d. Nr. EK-58 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus (Mečetės) Tvarkybos-remonto, restauracijos darbų projekto (su projektavimo sąlygomis); 2016 m. Kultūros paveldo objekto – Mečetės u. k. 1151 tvarkybos-remonto, restauracijos darbų projekto (su saugotinų elementų, galinčių sudaryti pastato vertingąsias savybes, sąrašu); 2016 m. atliktų (Mečetės u. k. 1151 langų tyrimų) architektūrinių tyrimų ir 2019 m. gruodžio 13 d. Nr. IRKS-24 Kultūros paveldo objekto Kauno mečetės individualaus apsaugos reglamento), suteikė išskirtinę reikšmę savo iniciatyva gautam Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus 2022 m. spalio 3 d. raštui ir padarė nepagrįstą išvadą, kad U. A. ir L. P. sugadintas turtas – Kauno mečetės du vitražiniai stiklai – nėra didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės.

5.3. Kasatorė, detaliai aptardama paminėtus dokumentus, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-387/2022 pateiktų išaiškinimų, nevertino ir neanalizavo visų Kauno mečetės, kaip vieno objekto, vertingųjų savybių pobūdžio, selektyviai akcentavo dviejų langų vitražinius stiklus, nors Kauno mečetės vertingųjų savybių pobūdis pirmiausia yra architektūrinis (lemiantis reikšmingumą unikalus), istorinis (lemiantis reikšmingumą svarbus) bei sakralinis (lemiantis reikšmingumą svarbus). Visos šios trys vertingosios savybės yra lemiančios sugadintojo objekto – Kauno mečetės reikšmingumą, dėl to jis yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą ir saugomas valstybės. Be to, Kauno mečetė yra ne tik vienas iš unikalių tarpukario Kauno architektūrinių paminklų, bet ir veikiantys musulmonų maldos namai, kuriuose nuolat lankosi maldininkai, vyksta vestuvių apeigos, ekskursijos. Kasatorė pažymi ir tai, kad Kauno mečetės dvigubi langai, kurių išoriniai – vitražiniai – yra nedaloma pastato fasadų kompozicijos ir dekoro dalis, 1996 m. vasario 4 d. Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Kultūros paveldo centro Kultūros vertybės pagrindinėje dosjė aprašyti kaip kultūros paveldo objekto dalis, puošybos elementas, estetinio vaizdo detalės, sudarantys interjero ir eksterjero visumą ir sukuriantys šio kultūros vertybės objekto architektūrinį unikalumą. Todėl išdaužyti vitražiniai langai akivaizdžiai sugadino visą Kauno mečetės kaip nedalomo objekto estetinį vaizdą.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, kuris nustato specialią apsaugą Kauno mečetės pastatui, t. y. specialias priemones ir specialius reikalavimus langų restauravimui, kurių privaloma laikytis, prieš tai atlikus architektūrinius tyrimus ir parengus techninį tvarkybos-remonto, restauracijos darbų projektą. Atlikę tyrimus ekspertai nustatė, kad saugotini elementai – įvairių formų langai, inkrustuoti įvairiaspalviu stiklu geometrinio piešinio rėmuose, yra autentiški, ryškių spalvų, įdomios kompozicijos vitražai metaliniuose rėmuose. Teismui buvo pateiktas 2021 m. lapkričio 24 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos protokolas, kuriame nutarta kompensuoti 50 procentų visų Kauno mečetės vitražinių langų restauravimo darbų išlaidų. Tai taip pat patvirtina, kad Kauno mečetės vitražiniai langai yra nedaloma kultūros paveldo kaip vieno objekto dalis, saugoma valstybės, t. y. didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę Lietuvos Respublikai turintis objektas.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai U. A. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje (2019 m. lapkričio 26 d. veika), padarymą. Tuo metu, kai buvo padaryta ši nusikalstama veika, U. A. buvo nepilnametė, todėl teismas, atleisdamas ją nuo baudžiamosios atsakomybės, turėjo vadovautis BK 93 straipsnio nuostatomis bei teismų praktika. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl U. A. netaikomi nepilnamečių atsakomybės ypatumai. Teismo nuosprendyje tik formaliai konstatuota, kad egzistuoja BK 40 straipsnyje nurodytos sąlygos atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

5.6. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiojo A. Š. naudai solidariai iš U. A. (o jai neturint pakankamai turto (lėšų) žalai atlyginti, – iki jos pilnametystės subsidiariai iš jos atstovų pagal įstatymą ir civilinių atsakovų M. A. ir D. A.) bei L. P. ir nepanaikindamas laikino nuosavybės teisių apribojimo M. A. ir D. A. turtui, netinkamai taikė BPK 111 straipsnio, 113 straipsnio, 115 straipsnio, 116 straipsnio, 151 straipsnio nuostatas. Kasatorė, aptardama BPK 116, 151 straipsnių, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.276 straipsnio nuostatas ir kasacinės instancijos teismo praktiką dėl nepilnamečio padarytos žalos atlyginimo (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-394/2006, 3K-3-497/2009), nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog U. A. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dieną jau buvo pilnametė, todėl jos tėvų M. A. ir D. A. pareiga atlyginti turtinę žalą pasibaigė.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės L. Zakarauskaitės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-51-788/2022 ir kt.). Atsižvelgiant į šias kasacinio bylos nagrinėjimo ribas ir įvertinus kasacinio skundo argumentus, šioje byloje tikrinama tik tai, ar apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo tvarkos nustatydamas esminius faktus dėl sugadinto turto – Kauno mečetės dviejų langų vitražinių stiklų – reikšmingumo, ar tinkamai byloje pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

8. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pakeistu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. Š. naudai priteista 15 000 Eur dydžio turtinė žala buvo visiškai atlyginta ir Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. N1-463-720/2022 M. A. ir D. A. turtui taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas buvo panaikintas. Todėl kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo nukentėjusiojo A. Š. pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo solidariai iš U. A. (o jai neturint pakankamai turto (lėšų) žalai atlyginti, – iki jos pilnametystės subsidiariai iš jos atstovų pagal įstatymą ir civilinių atsakovų M. A. ir D. A.) bei L. P. išsprendimo ir laikino nuosavybės teisių apribojimo M. A. ir D. A. turtui taikymo paliekami nenagrinėti, nes kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės nebėra aktualios.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 187 straipsnio 1 dalies taikymo

9. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, nepagrįstai vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus, neįvertino įrodymų visumos, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalis, 331 straipsnio 2 dalį. Nurodyti pažeidimai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 187 straipsnio 1 dalies – taikymą, neteisingai kvalifikuojant U. A. ir L. P. nusikalstamus veiksmus. Šie argumentai nepagrįsti.

10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Dėl šios nuostatos teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329-976/2017, 2K-334-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-129-495/2020, 2K-7-165-648/2021 ir kt.).

11. Pagal teismų praktiką, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-7-54-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.).

12. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, sudėties U. A. ir L. P. veiksmuose buvimo, atitinka pirmiau nurodytų BPK nuostatų reikalavimus, neprieštarauja išdėstytiems teismų praktikos išaiškinimams ir esminių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorė, neturi.

13. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius – konkretaus turto sunaikinimą ar sugadinimą, taip pat turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių. BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyta kvalifikuotoji svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo sudėtis. Pagal šį baudžiamąjį įstatymą atsako, be kita ko, tas, kas sunaikino ar sugadino didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 4.66 straipsnio 1 dalį kultūros vertybės suprantamos kaip daiktai, turintys visuomenei didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad mokslo, istorijos, kultūros vertybių reikšmingumas yra vertybinė kategorija, todėl dažnai negali būti įvertintas pinigine išraiška. Vertybių reikšmingumą kiekvienu konkrečiu atveju nustato specialistai ar ekspertai, pvz., Kultūros paveldo departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys; pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus, taip pat nustato sugadintų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį, įstatymų nustatyta tvarka teismui teikia ieškinius, prašymus, skundus ir pan. BK 190 straipsnyje nurodyti didelės ir nedidelės vertės turto įvertinimo kriterijai gali būti tik tam tikras orientyras (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2012, 2K-14-387/2022).

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad U. A. ir L. P., 2019 m. lapkričio 17 d. apie 3.20 val. mesdami betoninę trinkelę ir akmenį į Kauno miesto musulmonų religinei bendruomenei priklausančios mečetės, įregistruotos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, langus, išdaužė dviejų langų vitražinius stiklus. Pirmosios instancijos teismas U. A. ir L. P. pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad jie tokiais savo veiksmais sugadino didelę kultūrinę reikšmę turintį turtą. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir siekdamas pašalinti abejones dėl sugadinto turto – Kauno mečetės dviejų langų vitražinių stiklų didelės kultūrinės reikšmės, atliko byloje dalinį įrodymų tyrimą ir, be kita ko, kreipėsi į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyrių dėl duomenų apie Kauno mečetės langų vitražinių stiklų vertingumą pateikimo. Gautame Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vedėjo rašte nurodytos aplinkybės detaliai aprašytos skundžiamo nuosprendžio 13 punkte. Šiame rašte, be kita ko, nurodoma, kad Kauno mečetė yra kultūros paveldo objektas, o jos vertingoji savybė – fasado metalinių dvigubų, kupolo ir minareto – viengubų langų konstrukcijų, jų skaidymo tipas. Tuo tarpu vitražiniai stiklai ir langai nėra Kauno mečetės vertingoji savybė. Todėl daroma išvada, kad jie neturi didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad U. A. ir L. P. veiksmuose, išdaužiant Kauno mečetės dviejų langų vitražinius stiklus, nėra kvalifikuotojo turto sunaikinimo ar sugadinimo, nustatyto BK 187 straipsnio 2 dalyje, sudėties, nes nėra šį nusikaltimą kvalifikuojančio požymio – didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčių vertybių sunaikinimo ar sugadinimo, kadangi sugadintas turtas – Kauno mečetės dviejų langų vitražiniai stiklai – nėra didelę kultūrinę reikšmę turintis turtas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu ir daryti kitokias išvadas.

15. Nepagrįsti kasatorės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, suteikė išskirtinę reikšmę vieninteliam bylos įrodymui – Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vedėjo raštui ir visiškai neanalizavo, nevertino kitų šiam teismui prokurorės pateiktų papildomų duomenų, susijusių su Kauno mečete. Šiame kontekste pažymėtina, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-414-303/2015, 2K-165-976/2018, 2K-161-693/2019 ir kt.). Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-236-648/2020, 2K-257-697/2022 ir kt.).

16. Priešingai nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo, nustatyto BK 187 straipsnio 2 dalyje, sudėties U. A. ir L. P. veiksmuose buvimo, įvertino visus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Antai, kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, apeliacinės instancijos teismas, nenukrypdamas nuo pirmiau minėtų teismų praktikos išaiškinimų dėl mokslo, istorijos, kultūros vertybių reikšmingumo nustatymo ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes, rėmėsi specialaus subjekto – Kultūros paveldo departamento, tvarkančio Kultūros vertybių registrą ir disponuojančio informacija apie nekilnojamąjį kultūros paveldą, Kauno skyriaus vedėjo teismui pateiktais duomenimis. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas šiuos duomenis pripažino pakankamais įrodymais tam, kad būtų padaryta pagrįsta išvada dėl sugadinto turto – Kauno mečetės dviejų langų vitražinių stiklų – kaip kultūros vertybių reikšmingumo, ir nuosprendyje visų byloje surinktų įrodymų detaliai neaptarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šis teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ir neįvertino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Kartu nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, kurios yra neprieštaringos, motyvuotos ir pagrįstos bylos aplinkybių visapusišku ir objektyviu įvertinimu. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino kitaip, negu to pageidautų kasatorė, ir dėl to padarė kitokias išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir U. A. bei L. P. veiksmų kvalifikavimo, savaime nereiškia, kad šis teismas padarė esminius BPK nuostatų pažeidimus.

17. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tyčinis nusikalstamos veikos, nustatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, pobūdis suponuoja tai, jog, norint kaltininko veiką kvalifikuoti pagal šį straipsnį kaip didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčių vertybių sunaikinimą ar sugadinimą, reikia nustatyti, kad kaltininkas suvokė, jog jo naikinami ar gadinami daiktai turi didelę mokslinę, istorinę arba kultūrinę reikšmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-387/2022).

18. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas, pripažindamas U. A. ir L. P. kaltais pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, šios nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių jų veiksmuose neanalizavo ir jų kaltės turinio nevertino. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 187 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ir tai, jog kaltininkas suvokė, kad sunaikintas ar sugadintas turtas yra didelės kultūrinės reikšmės. Tačiau pripažinęs, kad šiuo atveju sugadintas turtas – Kauno mečetės dviejų langų vitražiniai stiklai – nelaikytinas didelę kultūrinę reikšmę turinčiomis vertybėmis, teismas šios nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių U. A. ir L. P. veiksmuose buvimo nevertino ir nuosprendyje dėl to nepasisakė.

19. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad kaltininkas, atlikdamas BK 187 straipsnyje nustatytus veiksmus, turi numatyti, kad yra nemaža tikimybė, jog svetimas turtas yra didelės mokslinės, istorinės, kultūrinės reikšmės. Tokį kaltininko suvokimą ar numatymą gali lemti tam tikros objektyvios (tokio turto buvimo vieta, jo pobūdis ir pan.) ir subjektyvios (kaltininko amžius, profesija, išprusimas, specialių žinių turėjimas ir pan.) aplinkybės. Šias aplinkybes turi nustatyti ir įvertinti teismai, spręsdami, ar asmuo kaltas dėl didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę turinčių vertybių sunaikinimo ar sugadinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-387/2022). Iš bylos medžiagos matyti, kad aptariamos nusikalstamos veikos padarymo metu U. A. buvo nepilnametė, t. y. 15 metų amžiaus, o L. P. – 18 metų amžiaus. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu U. A. nurodė ir teisme šiuos parodymus patvirtino, kad sumanymas išdaužti Kauno mečetės lango stiklą jai kilo staiga, jaučiant nuoskaudą ir siekiant tokiu būdu atkeršyti musulmonų bendruomenei už tai, kad vienas jos narių ją anksčiau apspjovė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklausti U. A. ir L. P. nurodė, kad mesdami betoninę trinkelę ir akmenį į Kauno mečetės langus jie nesuprato, jog tai yra turtas, galintis turėti didelę kultūrinę reikšmę, nusikalto impulsyviai, atsitiktinai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad siekiant pašalinti kilusias abejones ir nustatyti, ar išdaužti Kauno mečetės dviejų langų vitražiniai stiklai laikytini didelę kultūrinę reikšmę turinčiomis vertybėmis, nagrinėjamoje byloje buvo atliktas įrodymų tyrimas, kreiptasi dėl informacijos pateikimo į kompetentingas valstybės institucijas, nėra pagrindo pripažinti, kad U. A. ir L. P., būdami jauno amžiaus, o U. A. – ir moksleivė, mesdami betoninę trinkelę ir akmenį į Kauno mečetės langus, suvokė, kad šis svetimas jiems turtas gali turėti didelę kultūrinę reikšmę.

20. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą teismo baigiamąjį aktą, nepadaryta, baudžiamasis įstatymas – BK 187 straipsnio 1 dalis – U. A. ir L. P. pritaikytas tinkamai.

Dėl U. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

21. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, U. A. atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnio pagrindu, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes ignoravo BK XI skyriaus nuostatas dėl nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų ir nesvarstė BK 93 straipsnio nuostatų taikymo U. A., kuri nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametė, galimybės.

22. Pagal BK 93 straipsnį, nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu, arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas, atleidęs nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės šiame straipsnyje nustatytais pagrindais, skiria jam BK 82 straipsnyje nustatytas auklėjamojo poveikio priemones. Pažymėtina, kad BK 93 straipsnio taikymas yra teismo diskrecija. Todėl, net ir esant visoms formalioms šiame straipsnyje nustatytoms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl nepilnamečio asmens atleidimo, tiek dėl atsisakymo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

23. Teismų praktikoje nurodoma, kad nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau sisteminis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirties ir jos ypatumų aiškinimas, atsižvelgiant į bendrą baudžiamojo įstatymo paskirtį bei jo normų sistemą, leidžia teigti, jog kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas turėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad tinkamas kaltinamojo veikos įvertinimas ir teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje siekimas yra galimi be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472/2009, 2K-362-942/2015, 2K-599-976/2015, 2K-24-976/2016). Įstatymų leidėjas, diferencijuodamas nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę nuo suaugusių asmenų baudžiamosios atsakomybės, įstatymu apibrėžė šių asmenų baudžiamosios atsakomybės ypatingą paskirtį, numatė riboti bausmių taikymą ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-976/2016).

24. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad U. A. tuo metu, kai buvo padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 187 straipsnio 2 dalyje (2019 m. lapkričio 26 d. veika), buvo nepilnametė. Todėl, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas byloje U. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, pirmiausia turėjo apsvarstyti BK 93 straipsnio, reglamentuojančio nepilnamečių atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, nuostatų taikymo U. A. galimybę. Tačiau teismas to nepadarė. Kita vertus, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad U. A. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu perduodant motinos M. A. atsakomybei pagal laidavimą, nustatant vienerių metų šešių mėnesių laidavimo terminą. Pažymėtina, kad šiuo metu jau yra praėję daugiau negu pusė nustatyto laidavimo termino, visa nusikalstama veika padaryta žala nukentėjusiesiems jau yra atlyginta, o kasacinės instancijos teismo posėdyje U. A. ir civilinė atsakovė bei laiduotoja M. A. nurodė, kad laidavimo taikymas padarė teigiamą, auklėjamąjį poveikį, U. A. iš savo netinkamo elgesio pasimokė, gailisi ir padarė teigiamas išvadas.

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atleisdamas U. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą prieš tai neapsvarstęs galimybės taikyti jai BK 93 straipsnio nuostatas, nors ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau, šiuo atveju U. A. pritaikius atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą (BK 40 straipsnis), atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės paskirtis ir teisingumo principas buvo įgyvendinti. Dėl to naikinti ar keisti šią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį nėra pagrindo.

26. Darytina bendra išvada, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Linos Zakarauskaitės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Sigita Jokimaitė

Artūras Pažarskis