Baudžiamoji byla Nr. 2K-209/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.7.2.4.; 1.1.8.1.1.; 2.1.12.2.1.; 2.4.2.1.; 3.2. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui D. Karčinskui,
gynėjai advokatei I. Vaitiekaitienei,
nuteistajai V. M.,
nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei S. B.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo P. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės S. B. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį 8 MGL (1000 Lt) dydžio bauda. Iš V. M. nukentėjusiojo P. B. atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei S. B. priteista 1500 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 1400 Lt jos advokato turėtoms išlaidoms atlyginti.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 3 d. nutartis, kuria nukentėjusiojo P. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės S. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. M. nuteista už tai, kad 2004 m. gegužės 1 d., apie 13.00 val., Alytuje, Kaštonų g. 21 daugiabučio namo kiemo automobilių stovėjimo aikštelėje, vairuodama automobilį „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53, 172, 219.1 punktų reikalavimus ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. V. M., nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, važiavo didesniu kaip 20 km/h greičiu ir partrenkė mažametį pėstįjį P. B., gimusį 2001 m. sausio 1 d., kuriam lūžo dešinės kojos blauzdikaulis.
Kasaciniu skundu nukentėjusiojo P. B. atstovė pagal įstatymą ir civilinė ieškovė S. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir V. M. paskirtą bausmę sugriežtinti, o civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti priteisiant iš V. M. 18 273 Lt.
Kasatorės teigimu, teismas, skirdamas V. M. bausmę, nesilaikė BK 54 straipsnio nuostatų ir paskyrė jai per švelnią bausmę – 8 MGL dydžio baudą, t. y. baudą, artimą jos minimumui, nors BK 47 straipsnis nustato, kad už neatsargų nusikaltimą baudos dydis gali būti paskirtas iki 75 MGL dydžio. Todėl, kasatorės nuomone, nenustačius V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jai turėjo būti paskirta ne mažesnė kaip 37,5 MGL dydžio bauda.
Kasatorė nurodo, kad, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, V. M. neprisipažino padariusi nusikaltimą ir dėl to nesigailėjo. Be to, V. M. nesiekė sušvelninti nusikaltimo padarinių – P. B. neatsiprašė, neprisidėjo mokant už gydymą, vengė atlyginti pareikštą civilinį ieškinį ir iki nuosprendžio paskelbimo jo neatlygino. Kasatorė taip pat nurodo, kad 145 Lt perlaidą iš V. M. gavo 2006 m. gegužės 9 d., todėl, pasak jos, pirmosios instancijos teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalis dėl jai (kasatorei) padarytos turtinės žalos atlyginimo yra neteisėta ir nepagrįsta.
Kasatorė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. M. nusikaltimu nesukėlė sunkių padarinių. Pasak kasatorės, nors jos sūnui sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai, šis sveikatos sutrikdymas jam sukėlė sunkias pasekmes – sveikata sutrikdyta negrįžtamai, nes dešinė koja liko 1 cm trumpesnė už kairę koją (tai konstatuota 2004 m. rugsėjo 27 d. medicininių dokumentų išraše), buvo daromos sveikatą žalojančios narkozės, koja keletą kartų šviesta rentgenu, sūnus ilgą laiką nešiojo specialią avalynę, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinius skausmus, o eismo įvykio pasekmės turės įtakos vaiko sveikatai ir ateityje.
Kartu kasatorė nesutinka ir su jai priteistu neturtinės žalos dydžiu. Kasatorė nurodo, kad teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatų ir, nepagrįstai konstatavęs, jog paties jos sūnaus didelis neatsargumas turėjo įtakos eismo įvykiui, per daug sumažino jos prašomą priteisti neturtinės žalos dydį. Kasatorė nurodo, kad pagal KET 218 punktą gyvenamojoje zonoje pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones. Šie reikalavimai taikomi ir gyvenamųjų namų kiemuose ir uždarose teritorijose (KET 221 punktas). Pasak kasatorės, eismo įvykį lėmė ne jos sūnaus, bet V. M. itin neatsargūs nusikalstami veiksmai, nes ji, pažeisdama KET, viršijo leistiną greitį. Jei V. M. būtų važiavusi leistinu greičiu, ji būtų galėjusi išvengti eismo įvykio ir P. B. sužalojimo. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad nors V. M. padarytas nusikaltimas ir yra neatsargus, tačiau šiuo nusikaltimu buvo padaryta žala didžiausiai vertybei – žmogaus sveikatai. Kasatorė teigia, kad jos sūnus dėl avarijos patyrė didelę neturtinę žalą – jis ilgai kentė fizinį skausmą, buvo gydomas ligoninėje, atliktos operacijos, taikytos narkozės, ilgą laiką negalėjo judėti. Kasatorės tvirtinimu, dėl sūnui po avarijos sutrumpėjusios dešinės kojos ateityje išsivystys stuburo pakitimai. Be to, kasatorės nuomone, teismas, sumažindamas prašomą priteisti neturtinės žalos dydį, nenustatė V. M. turto ir neįvertino to, kad ji turi bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą (butą, automobilį), disponuoja sutuoktinio pajamomis, neturi išlaikytinių.
Nukentėjusiojo P. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės S. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinio skundo turinio
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Nukentėjusiojo P. B. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės S. B. kasacinis skundas paduotas dėl, kasatorės nuomone, netinkamai pritaikytų baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų. Todėl kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatorės skunde yra ir teiginių, kad: V. M. neprisipažino padariusi nusikaltimą ir dėl to nesigailėjo; V. M. nesiekė sušvelninti nusikaltimo padarinių; vengė atlyginti pareikštą civilinį ieškinį ir iki nuosprendžio paskelbimo jo neatlygino; 145 Lt perlaidą iš V. M. gavo 2006 m. gegužės 9 d., todėl pirmosios instancijos teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalis dėl jai (kasatorei) padarytos turtinės žalos atlyginimo yra neteisėta ir nepagrįsta; nors P. B. sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai, šis sveikatos sutrikdymas jam sukėlė sunkias pasekmes, nes dešinė koja liko 1 cm trumpesnė už kairę koją, ir pan. Taigi šiais teiginiais kasatorė iš esmės nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčija šių teismų nustatytas aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymų taikymu.
Dėl kasatorės teiginių apie nuteistajai V. M. paskirtą bausmę
Kasatorės teigimu, teismas, skirdamas V. M. bausmę, nesilaikė BK 54 straipsnio nuostatų ir paskyrė jai per švelnią bausmę – 8 MGL dydžio baudą, nors BK 47 straipsnis nustato, kad už neatsargų nusikaltimą baudos dydis gali būti paskirtas iki 75 MGL dydžio. Todėl, kasatorės nuomone, nenustačius V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jai turėjo būti paskirta ne mažesnė kaip 37,5 MGL dydžio bauda.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bauda yra piniginė bausmė, teismo skiriama BK specialiojoje dalyje numatytais atvejais. Už neatsargų nusikaltimą gali būti skiriama bauda nuo 1 MGL iki 75 MGL dydžio (BK 47 straipsnio 1, 2 dalys, 3 dalies 5 punktas). Taigi baudos dydis už nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas, o konkretų baudos dydį nustato teismas, skirdamas bausmę. Skirdamas bausmę teismas privalo vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis).
Pagal BK 54 straipsnį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (1, 2 dalys). Kartu pažymėtina, kad iš baudžiamojoje teisėje įtvirtinto teisingumo principo teismams kyla reikalavimas skirti tokias bausmes, kuriomis nustatyti suvaržymai ir apribojimai nuteistajam yra realūs ir įgyvendinami.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas V. M. bausmę, įvertino tai, kad: V. M. padarė neatsargų nusikaltimą (BK 16 straipsnio 3 dalis, 281 straipsnio 1 dalis); iš esmės kalta prisipažino ir gailėjosi padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką; ji administracine tvarka nebausta, neteista, mokosi, niekur nedirba; specialisto išvada nustatyta, jog nukentėjusiojo P. B. sveikata sutrikdyta nesunkiai; eismo įvykiui įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo elgesys; V. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo V. M. paskirta bausme, nurodė ir tai, kad V. M. pirmosios instancijos teismo 2006 m. kovo 4 d. posėdyje pateikė pašto perlaidą S. B. patvirtinantį kvitą, t. y. iki pirmosios instancijos teismo 2006 m. gegužės 5 d. nuosprendžio paskelbimo atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Taip pat pažymėjo, kad dalį turtinės ir neturtinės žalos S. B. atlygino draudimo bendrovė. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad mažametis P. B. be suaugusiųjų priežiūros buvo paliktas pavojingoje vietoje – automobilių judėjimo zonoje.
Taigi teismas, V. M. už jos įvykdytą nusikalstamą veiką paskirdamas BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą alternatyvią bausmę – 8 MGL (1000 Lt) baudą, laikėsi BK 41 straipsnio 2 dalies, 47 straipsnio 3 dalies 5 punkto, 54 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų. Todėl, kolegijos nuomone, nėra pagrindo griežtinti nuteistajai V. M. paskirtą bausmę.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Kasatorė nurodo, kad teismas nesilaikė CK 6.250 straipsnio nuostatų ir per daug sumažino jos prašomą priteisti neturtinės žalos dydį.
Minėta, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylas dėl kasacine tvarka apskųstų teismų įsiteisėjusių nuosprendžių ir nutarčių, šiuos teismų baigiamuosius aktus patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 366 straipsnio 1 dalis, 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas. Todėl kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, negali padidinti ar sumažinti priteisto neturtinės žalos dydžio, o pagal baudžiamojo proceso įstatymą privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.
Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (kasacinės bylos Nr. 3K-3-371/2003, 2K-533/2005, 2K-669/2006).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad nukentėjusysis P. B. patyrė didelį fizinį skausmą, baimę, turėjo judėjimo nepatogumų, ir konstatuota, kad „todėl iš kaltinamosios priteistinas neturtinės žalos atlyginimas“. Daugiau nukentėjusiajam P. B. padaryta neturtinė žala nebuvo sukonkretinta, o minėtas aplinkybes nusvėrė kitos, priešingos joms, aplinkybės. Nuosprendyje nurodyta, kad, sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą turi būti atsižvelgta į tai, jog dalį neturtinės žalos (1726,40 Lt) už V. M. atlygino draudimo bendrovė, taip pat, vadovaujantis CK 6.250, 6.282 straipsnių nuostatomis, ir į tai, kad neturtinė žala buvo padaryta dėl neatsargaus nusikaltimo, kartu „ir dėl didelio paties nukentėjusiojo neatsargumo, pagal ekspertizės išvadą nenustatyti jokie objektyvūs duomenys, jog kaltinamoji ne laiku stabdė transporto priemonę ar nesiėmė atsargumo priemonių susidariusioje situacijoje, nusikaltimu nesukeltos sunkios pasekmės, nepadaryta didelės turtinės žalos, kaltinamoji niekur nedirba, mokosi, nedisponuoja didelės vertės kilnojamuoju ar nekilnojamuoju turtu, nevengė žalos atlyginimo“, todėl, „atsižvelgus į visas paminėtas aplinkybes priteistinas 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimas“.
Pažymėtina, kad ši suma parinkta nuosprendyje nenurodžius, kokio dydžio neturtinės žalos atlyginimo buvo prašoma. Tuo tarpu nukentėjusiojo P. B. atstovė pagal įstatymą ir civilinė ieškovė S. B. pirmosios instancijos teisme prašė iš V. M. priteisti 18 273,36 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Be to, pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo bylos duomenų apie tai, jog P. B. po avarijos buvo diagnozuotas dešinės kojos sutrumpėjimas, ir nesiaiškino, ar tai avarijos pasekmė, o jei taip, tai kokią įtaką tai turės berniuko sveikatai ateityje, nevertino avarijos pasekmių berniuko psichinei sveikatai, jo dvasinių išgyvenimų (po avarijos jis kurį laiką vartojo raminamuosius vaistus, pasidarė dirglus ir pan.), taip pat nuodugniai neišsiaiškino V. M. turtinės padėties (pvz., ar ji turi banko sąskaitose piniginių lėšų) ir neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą teisme civilinį ieškinį atitinkamai sumažino jai draudimo bendrovės atlygintos neturtinės žalos dydžiu. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje dideliu nukentėjusiojo neatsargumu laikoma, kai nukentėjusysis numatė ar privalėjo numatyti žalingas pasekmes, kurias jam gali padaryti didesnio pavojaus šaltinis (transporto priemonė), ir leido šioms pasekmėms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 200 m. birželio 16 d. nutarimo „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ 20 punktas). Todėl kyla klausimas, ar šiuo atveju teismas pagrįstai konstatavo mažamečio (trijų metų keturių mėnesių) berniuko didelį neatsargumą. Vadinasi, kriterijai, reikšmingi neturtinės žalos atlyginimui, nuosprendyje išanalizuoti neišsamiai, todėl darytina išvada, jog teismas, spręsdamas šioje byloje neturtinės žalos atlyginimo klausimą, į jį neįsigilino nei įvykio faktinių aplinkybių, nei teisės aspektais. Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados dėl iš V. M. priteistinos neturtinės žalos dydžio nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarytos pažeidžiant BPK 113 straipsnio, 115 straipsnio 1 dalies, CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalių, 6.282 straipsnio nuostatas, apibūdinančias neturtinės žalos turinį bei šios žalos dydžio nustatymo kriterijus.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nutartyje nurodė neturtinės žalos vertinimo kriterijus, kurie kaip bendri principai yra išdėstyti baudžiamojo proceso, civiliniame įstatymuose. Tačiau teismas tik tuo ir apsiribojo, nes iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teismo argumentus, deklaratyviai patvirtino, kad „objektyvių duomenų, kad dešinė nukentėjusiojo koja sutrumpėjo 1 cm dėl eismo įvykio metu patirto sužalojimo, nėra“, bei lakoniškai konstatavo, jog „pirmosios instancijos teismo priteista 1500 Lt suma yra tinkama turtinei žalai atlyginti“. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, neištaisė ir bylos nepatikrino tiek, kiek to prašoma jos apeliaciniame skunde. Taigi apeliacinės instancijos teismas V. M. baudžiamojoje byloje neįvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 3 d. nutarties dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo P. B. atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei S. B. panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
Jonas Prapiestis
