Dėl įsakymo panaikinimo ir užmokesčio už suteiktas paslaugas priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-24/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.2; 42.9;

90; 121.21

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Birutės Janavičiūtės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Tele2“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tele2“ ieškinį atsakovui UAB „Vortumas“, dalyvaujant trečiajam asmeniui Ryšių reguliavimo tarnybai, dėl įsakymo panaikinimo ir užmokesčio už suteiktas paslaugas priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pagal 2005 m. vasario 9 d., 2005 m. birželio 7 d., 2006 m. sausio 17 d. mobiliojo (fiksuotojo) telefono ryšio paslaugų sutartis ir jų priedus šalys sutarė, kad atsakovas UAB „Vortumas“ nenaudos ieškovo UAB „Tele2“ teikiamų atsakovui mobiliojo telefono ryšio paslaugų pokalbių terminavimui komerciniais tikslais (sutarčių 3.5 punktas, jų priedų 2 punktas). Šalys susitarė, kad pokalbių srautų terminavimu komerciniais tikslais laikoma tokia veikla, kai kliento vienai SIM kortelei tenkanti išeinančių skambučių į kitus mobiliojo ryšio tinklus ir (arba) ieškovo mobiliojo ryšio tinklą bendra trukmė minutėmis per mėnesį yra ilgesnė nei šiai kortelei tenkanti atsilieptų skambučių iš kitų mobiliojo ryšio tinklų bendra trukmė minutėmis per mėnesį. Ieškovas nustatė, kad atsakovas pažeidė šias sutarčių ir jų priedų sąlygas, t. y. nesąžiningai vykdė su ieškovu sudarytas sutartis – naudojo ieškovo paslaugas pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais, taip pat viršijo kredito limitą, todėl remdamasis sudarytomis sutartimis perskaičiavo atsakovui mokestį už 2006 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais suteiktas paslaugas, netaikant atsakovo pasirinktų „Verslo lyderis“‚ ir „Verslo tinklas“ paslaugų tarifų; 2006 m. lapkričio 30 d. pateikė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą 30 000 Lt apmokėti, o atsakovui atsisakius – nuo 2006 m. gruodžio 1 d. sustabdė paslaugų teikimą. Ieškovo teigimu, dėl tokios atsakovo veiklos nukentėjo ieškovo tinklo pokalbių kokybė ir negalima buvo nustatyti skambinančiojo numerio. Atsakovas su skundu kreipėsi į Ryšių reguliavimo tarnybą, kurios direktoriaus 2007 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. (36.4)-1V-226 ieškovo veiksmai buvo pripažinti neteisėtais. Ieškovas prašė teismo panaikinti Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2007 m. kovo 14 d. įsakymą Nr. (36.4)-1V-226 ir priteisti iš atsakovo 30 000 Lt perskaičiuotą mokestį už suteiktas paslaugas 2006 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais standartinio to plano tarifu (be papildomų paslaugų) ir 7 603,38 Lt minimalius mėnesinius mokesčius nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2006 m. gruodžio 1 d. ieškovas apribojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimą visiems atsakovo naudojamiems telefono numeriams ir perskaičiavo užmokestį už suteiktas paslaugas standartiniais pasirinkto plano tarifais (be papildomų paslaugų). Atsakovas kreipėsi su skundu į Ryšių reguliavimo tarnybą, kaip ikiteisminę ginčų sprendimo instituciją, kuri nustatė, kad ieškovas atliko neteisėtus veiksmus. Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2007 m. kovo 14 d. įsakymu (36.4)-1V-226 atsakovo skundas buvo išnagrinėtas vadovaujantis Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta išankstine ne teismo tvarka. Ginčijant valstybės institucijos priimtą aktą ir prašant jį panaikinti, ši turi būti įtraukta byloje atsakovu. Pareiškus ieškinį netinkamam atsakovui (UAB „Vortumas“), ši ieškinio dalis atmestina. Prašoma iš atsakovo priteisti 37 603,38 Lt suma ieškovui priklausytų, jeigu būtų panaikintas ginčijamas įsakymas ir atmestas atsakovo reikalavimas Ryšių reguliavimo tarnybai. Kadangi įsakymas galioja, tai galioja ir priimtas tarnybos sprendimas ieškovui dėl mokesčio už suteiktas paslaugas, todėl nėra pagrindo tenkinti ir šios ieškinio dalies.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 27 d. sprendimą. Kolegija nustatė, kad Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta neprivaloma išankstinė ginčo tarp galutinio paslaugų gavėjo ir paslaugų teikėjo nagrinėjimo tvarka. Teismas nepagrįstai pripažino skundžiamą įsakymą administraciniu aktu ir konstatavo, kad tarnyba turėjo būti įtraukta į bylą atsakovu, bei atmetė šį ieškinio reikalavimą tik formaliais pagrindais. Kolegijos teigimu, šalių mobiliojo (fiksuotojo) telefono ryšio paslaugų sutartys ir jų priedai yra viešosios sutartys, sudarytos pagal ieškovo parengtas standartines sąlygas (CK 6.161, 6.185 straipsniai). Ieškovas yra verslininkas, užimantis šios rūšies paslaugų teikimo rinkoje vyraujančią padėtį, todėl atsakovas, nors ir nėra fizinis asmuo (vartotojas), laikytinas silpnesniąja sutarties šalimi. Šalių santykiams taikytinos CK 6.161, 6.185–6.186 straipsnių nuostatos visa apimtimi, t. y. esant šalių ginčui dėl sutarties sąlygų aiškinimo ir taikymo, atskiros sąlygų nuostatos gali būti netaikomos šalių santykiuose be atskiro reikalavimo dėl šių sutarties nuostatų pripažinimo negaliojančiomis. Kolegijos teigimu, sutarčių 3.5 punkto ir jų priedų 2 punkto sąlygos taikomos ne tik juridiniams, bet ir fiziniams asmenims, t. y. standartinė sutarties sąlyga, kurią ieškovas taiko visiems be išimties savo klientams, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, turėdamas 124 ieškovo SIM kortelių vienetus, generuoja didelius pokalbių srautus, apkrauna ieškovo bazines stotis, riboja klientų galimybes gauti kokybiškas paslaugas ir pan. Sutarties pokalbių paslaugų terminavimo komerciniais tikslais apibrėžtis diskriminuoja paslaugų gavėją, nes sutarties sąlygos pažeidimas ir atitinkamos pasekmės siejami ne su konkrečiu visiems tos pačios kategorijos paslaugų gavėjams teikiamų paslaugų vienodu dydžiu, bet su atskirų paslaugos dalių (išeinančių ir įeinančių skambučių) santykiu, nors galutinis paslaugų gavėjas negali užtikrinti, kad įeinančių skambučių kiekis būtų toks pat ar viršytų išeinančių skambučių kiekį. Šios sutarties sąlygos suteikia ieškovui galimybę vienašališkai, be įspėjimo nutraukti paslaugų teikimą, nors tai prieštarauja Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. IV-1160 patvirtintoms Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėms. Ieškovo pateikti įrodymai (pokalbių išklotinės) tik iliustruoja, kad ieškovo fiksuojamų atsakovo išeinančių skambučių kiekis viršija įeinančių skambučių kiekį. Pripažinusi, kad sutarčių priedų 2 punkto pateikta pokalbių terminavimo komerciniais tikslais apibrėžtis yra netinkama, diskriminuojanti ir ji bei sutarčių 3.5 punktas netaikytini (CK 6.161 straipsnio 4 dalis), kolegija sprendė, kad ieškovo pateiktos pokalbių išklotinės neįrodo, jog atsakovas terminuoja pokalbių srautus komerciniais tikslais ar atsakovo veikla gali būti vertinama kaip tinklų sujungimas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad iki paslaugų perskaičiavimo atsakovas viršijo jam suteikto kredito limitą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, ieškinį patenkinti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl CK 1.2, 6.156, 6.185, 6.186 straipsnių taikymo. Remiantis šiomis teisės normomis civilinių teisinių santykių dalyviai gali laisvai disponuoti jiems priklausančiomis teisėmis, jeigu nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, taip pat kitų asmenų teisių ar viešojo intereso. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar ginčo šalių santykius reglamentuojančios teisės normos nustato šalims draudimą susitarti dėl atsakovo pareigos nenaudoti ieškovo teikiamų mobiliojo ryšio paslaugų pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais, ar toks šalių susitarimas pažeidžia imperatyviųjų teisės normų reikalavimus, viešąją tvarką arba atsakovo teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB SEB Vilniaus banko prašymą, bylos Nr. 3K-3-641/2006). Ieškovo teigimu, CK 6.716-6.724 straipsnių, Elektroninių ryšių įstatymo ir Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių nuostatose nurodyto draudimo nenustatyta, kaip ir draudimo elektroninių ryšių paslaugų teikėjui riboti gavėjo teisę naudotis paslaugomis, kai pastarasis nesilaiko sutartyje teisėtai nustatytų reikalavimų. Ieškovo nuomone, ginčo šalių susitarimas dėl mobiliojo ryšio paslaugų gavėjo pareigos nenaudoti ieškovo teikiamų mobiliojo ryšio paslaugų pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, viešosios tvarkos arba atsakovo teisių ir interesų. Pažymėtina, kad Lietuvoje iki šiol nepriimta teisės akto, reglamentuojančio pokalbių srautų terminavimo komerciniais tikslais veiklą, todėl mobiliojo ryšio operatoriai, įskaitant ir ieškovą, siekdami apginti savo ir sąžiningų klientų interesus, draudimą mobiliojo ryšio paslaugų gavėjams naudoti teikiamas mobiliojo ryšio paslaugas pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais nustato su verslo klientais sudaromose sutartyse. Ieškovo nuomone, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas yra diskriminuojamas, nes sutarčių priedų 2 punkto sąlyga taikoma visiems juridiniams asmenims. Be to, kiekvienas klientas turi teisę laisvai pasirinkti mobiliojo ryšio operatorių, teikiamas paslaugas ir mokėjimo planus (nuo kurių priklauso kliento teisių ir pareigų apimtis). Ginčo atveju atsakovas pasirinko mokėjimo planą „Verslas 60“, kuriam priklauso paslaugos „Verslo tinklas“ ir „Verslo lyderis“, užtikrinančios ypač žemus pokalbių tarifus, todėl sutarties priede nustatytas draudimas ieškovo teikiamomis paslaugomis naudotis kitiems nei sutartyje nurodytiems tikslams.

Ieškovo nuomone, CK 6.185 straipsnio 2 dalies, 6.186 straipsnio 1 dalies teisės normos gali būti taikomos tik esant dviem sąlygoms: 1) viena sutarties šalis nesudarė kitai sutarties šaliai galimybės tinkamai susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis; ir 2) sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutiko, yra netikėtos, t. y. tokios, kad kita šalis negalėjo protingai tikėtis jas būsiant sutartyje. Atsakovui buvo sudarytos tinkamos galimybės susipažinti su standartinėmis sutarčių ir jų priedų sąlygomis, atsakovas su jomis sutiko, sutikimą su sutarčių ir jų priedų sąlygomis atsakovo atstovai patvirtino parašais, savo atsikirtimų į ieškovo reikalavimus atsakovas negrindė CK 6.185-6.186 straipsnių normomis, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis šiomis teisės normomis ir konstatuoti, kad atskiros sutarčių ir jų priedų sąlygų nuostatos gali būti netaikomos šalių santykiuose be atskiro reikalavimo dėl šių nuostatų pripažinimo negaliojančiomis.

2. Dėl CK 6.189 straipsnio 1 dalies taikymo. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarčių privalomumo principas, pagal kurį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis sutarties šalims turi įstatymo galią. Kadangi sutarčių 3.5 punkto ir sutarčių priedų 2 punkto sąlygos dėl atsakovo pareigos nenaudoti ieškovo teikiamų mobiliojo ryšio paslaugų pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais bei dėl šios pareigos pažeidimo teisinių pasekmių įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytos, jos yra galiojančios, todėl sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą turėjo būti taikomos. Nepaisant to, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė šių nuostatų ir atleido atsakovą nuo pareigos laikytis jų ateityje. Teismai neaiškino sutarties sąlygų taip, kad aiškinimo ir taikymo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš sutarties šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“, bylos Nr. 3K-3-15/2008).

Ieškovo nuomone, atsakovas pažeidė sutartinius įsipareigojimus, dėl to ieškovas įgijo teisę perskaičiuoti mokestį už atsakovui suteiktas paslaugas standartiniais to plano tarifais. Paslaugų teikimas atsakovo naudojamiems telefono numeriams buvo teisėtai apribotas tiek dėl sutarčių (jų priedų) sąlygų pažeidimo, tiek dėl atsakovo viršyto kredito limito (Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 28 punktas). Atsakovas, generuodamas didelius pokalbių srautus ir taip apkraudamas ieškovo bazines stotis, ribojo kitų ieškovo klientų galimybes gauti kokybiškas mobiliojo ryšio paslaugas, todėl jam paslaugų teikimas galėjo būti apribotas (Taisyklių 32 punktas).

3. Dėl CPK 263 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Spręsdamas bylą, teismas, laikydamasis dispozityvumo ir rungimosi principų, įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių, privalo išsiaiškinti visas turinčias reikšmę bylai aplinkybes, argumentuoti, kodėl priima ar atmeta vienus ar kitus šalių pateiktus įrodymus ir argumentus. Teismai pažeidė šią procesinės teisės normą, nes nepasisakė dėl esminių ieškinio ir apeliacinio skundo argumentų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti galioti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus. Jame nurodyta, kad teismai nustatė, jog ieškovas ginčija Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2007 m. kovo 14 d. įsakymą Nr. (36.4)-1V-226, todėl atsakovas byloje turėjo būti ši tarnyba. Pažymėtina, kad Ryšių reguliavimo tarnybos įsakymas galioja iki šiol, todėl nėra pagrindo priteisti iš atsakovo UAB „Vortumas“ prašomų 30 000 Lt mokesčio už 2006 m. rugsėjo-lapkričio mėnesiais suteiktas paslaugas ir 7603,38 Lt pasirinkto plano minimalaus prakalbamo mėnesinio mokesčio už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Ryšių reguliavimo tarnyba prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, o kasacinį skundą atmesti. Jame nurodoma, kad ginčo objektas yra atsakovui taikytas viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo apribojimas ir pagal standartinius tarifus mokesčių už suteiktas paslaugas perskaičiavimas. Ginčas iš esmės susijęs su fakto klausimu. Kasatorius nurodo CK 1.2 straipsnio 1, 2 dalių, 6.156 straipsnio 1-4 dalių pažeidimus, tačiau nepateikė tai patvirtinančių argumentų. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas nepagrįstai apribojo paslaugų gavėjo teisę naudotis paslaugomis, nustatydamas apribojimus, susijusius su įeinančiais ir išeinančiais skambučiais. Taip pat teismas pagrįstai nustatė, kad sutarčių priedų 2 punkte įtvirtinta pokalbių srautų terminavimo komerciniais tikslais apibrėžtis diskriminuoja paslaugų gavėją (CK 6.161 straipsnio 4 dalis). Paslaugų gavėjas negali užtikrinti, kad jo įeinančių skambučių kiekis bus toks pat ar didesnis nei išeinančių skambučių (CK 6.3 straipsnis). Atsakovas, kaip silpnesnioji sutarties šalis, negalėjo pasinaudoti sutarties laisvės principu sudarydamas sutartis ir jų priedus, nes neturėjo galimybės laisvai nustatyti sutarčių ir jų priedų turinio. Atsakovas prisijungė prie ieškovo parengtos tipinės sutarties, todėl neturėjo galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų. Pažymėtina, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartis turi būti vykdoma laikantis kliento prioriteto principo (CK 6.718 straipsnis), pagal kurį kliento, kaip paslaugų gavėjo, padėtis teisiniuose santykiuose yra išskirtinesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Omnitel“ v. UAB „Marijampolės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-235/2007). Ieškovas neįrodė, kad atsakovas veikė neteisėtai, pažeidė sutartinius įsipareigojimus, kad bendrovės veiksmai kėlė pavojų ieškovo tinklo veikimui, ribojo kitų abonentų galimybę pasinaudoti bendrovės teikiamomis paslaugomis (Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 28, 32 punktai). Nėra suformuotos vienodos teismų praktikos dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties tokio pobūdžio bylose. Kadangi tarnyba materialiniais teisiniais santykiais nesusijusi nė su viena iš šalių ir teismo sprendimas neturi įtakos jos teisėms ir pareigoms, tai tarnybos procesinė padėtis turėjo būti ne trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, o institucija, teikianti išvadą byloje. Pažymėtina, kad kasacinis teismas jau yra išnagrinėjęs analogišką civilinę bylą, kurioje atmetė UAB „Tele2“ kasacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tele2“ v. IĮ „Rogrinta“, bylos Nr. 3K-3-579/2008; Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Dėl to atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai vertinami neperžengiant tų ribų, kurios nustatytos kasaciniame skunde. Taip pat kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl kasacinio teismo procesinis sprendimas šioje byloje priimamas remiantis byloje jau nustatytais faktais.

CK 1.2, 6.156, 6.185, 6.186 straipsnių taikymo

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šalių sudarytų sutarčių 3.5 punktą ir jų priedų 2 punktą diskriminuojančiais atsakovo teises, pažeidė sutarties laisvės principą. Tačiau kolegija nepripažįsta šio kasacinio skundo argumento pagrįstu, sprendžiant tarp šalių iškilusį ginčą ir tikrinant apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumą.

Pagal CK 1.2 straipsnio 1 dalį vienas iš civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų – sutarties laisvės principas. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Taigi šis principas apima sutarties šalių teisę savarankiškai nuspręsti, ar sudaryti sutartį, taip pat laisvę savarankiškai nustatyti jos turinį ir formą, išskyrus atvejus, kai tam tikras sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos (CK 6.156 straipsnio 4 dalis) arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ar teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rovė“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-521/2006). Šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo; civilinių teisinių santykių dalyviai gali laisvai disponuoti jiems priklausančiomis teisėmis, jeigu nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, taip pat kitų asmenų teisių ar viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB SEB Vilniaus banko prašymą, bylos Nr. 3K-3-641/2006). Taigi analizuojant sutarties laisvės principą reglamentuojančias teisės normas akivaizdu, kad šis principas nėra absoliutus.

Byloje nustatyta, kad 2005 m. vasario 9 d., 2005 m. birželio 7 d., 2006 m. sausio 17 d. šalys sudarė mobiliojo (fiksuotojo) telefono ryšio paslaugų sutartis. Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 1 dalį elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis laikoma viešąja sutartimi. CK 6.161 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos). Pareiga prekes teikiančiam ar paslaugas parduodančiam asmeniui sudaryti sutartį su kiekvienu asmeniu, kuris tik kreipiasi dėl sutarties sudarymo, išskyrus įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas išimtis, įtvirtinta ir šio straipsnio 2 dalyje. Taigi viešosios sutarties sudarymo atveju sutarties laisvės principas ribojamas, nes viena iš viešosios sutarties šalių nėra laisva atsisakyti sudaryti sutartį (CK 6.184 straipsnio 4 dalis), be to, remiantis CK 6.161 straipsnio 5 dalimi, valstybė gali reguliuoti viešosios sutarties sąlygas. Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad elektroninių ryšių paslaugos turi būti teikiamos ir elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis sudaroma pagal Ryšių reguliavimo tarnybos patvirtintas elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisykles. Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintose Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėse nustatyti elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties turinio reikalavimai, paslaugų teikimo tvarka, sąlygos. Dėl nurodytų priežasčių kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamu atveju bylos šalys buvo visiškai laisvos susitarti dėl sudaromų sutarčių sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis viešąją sutartį reglamentuojančio CK 6.161 straipsnio 4 dalimi, sprendė, kad atsakovas, nors ir nėra vartotojas–fizinis asmuo, laikytinas silpnesniąja sutarties šalimi, kurios teisės turėtų būti ginamos prioritetiškai. Tačiau kolegija nurodo, kad viešosios sutarties sudarymas ir nurodyta CK 6.161 straipsnio 4 dalies nuostata dar nereiškia, kad bet koks prekių ar paslaugų vartotojas turi teisę į prioritetinį teisių gynimą, nes vartotoju (prekių ar paslaugų gavėju) gali būti tiek fizinis asmuo, tiek verslininkas. Jeigu prekių ar paslaugų gavėjas yra verslininkas, jo teisių apsauga ir gynimas nėra tapatus fizinio asmens (vartotojo) teisių apsaugai ir gynimui. CK 1.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojas yra fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu – vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Be to, kai fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Tik tuo atveju, kai vartotojas yra fizinis asmuo ir prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jo teisės ir teisėti interesai ginami kaip silpnesniosios sutarties šalies. Tokią vartotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugą, kaip valstybės prioritetiškai ginamą, konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. AB „Durpeta“, bylos Nr. 3K-3-458/2005; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. akcinė bendrovė „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2008 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tele2“ v. IĮ „Rogrinta“, bylos Nr. 3K-3-579/2008). Apeliacinės instancijos teismas nekonkretizavo CK 6.185, 6.186 straipsnių nuostatų taikymo pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Byloje nustatyta, kad šalių sutartys sudarytos pagal ieškovo parengtas standartines sąlygas, taikomas pasirašant sutartis su fiziniais ir juridiniais asmenimis (CK 6.185 straipsnio 1 dalis). Byloje nenustatyta, kad atsakovas neturėjo galimybės susipažinti su ieškovo parengtomis standartinėmis sąlygomis (CK 6.185 straipsnio 2, 3 dalys), kad sutarčių 3.5 punkto ir jų priedų 2 punkto standartinės sąlygos būtų atsakovui netikėtos (siurprizinės), kad atsakovas reikalavo pakeisti sutarties sąlygas arba nutraukti sutartį (CK 6.186 straipsnis). Dėl to kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčo atveju taikyti nurodytų teisės normų, tačiau tai nelemia išvados, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėta.

Dėl CK 6.189 straipsnio 1 dalies, Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 28, 32 punktų taikymo

Remiantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Taigi šalys privalo laikytis sutarties sąlygų, jas tinkamai vykdyti, taip pat laikytis imperatyviųjų teisės normų, nors jos ir nebūtų įtrauktos į sutartį (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Pagal Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 28 punktą abonentui paslaugų teikimas gali būti apribotas tik pasibaigus paslaugų kredito limitui arba abonentui pažeidus sutarties sąlygas, o 32 punkte įtvirtinta galimybė teikėjui nesilaikyti nurodytos nuostatos tuo atveju, kai abonento veiksmai sukelia pavojų teikėjo elektroninių ryšių tinklo veikimui, jo saugumui, vientisumui ar riboja kitų abonentų galimybę pasinaudoti teikėjo teikiamomis paslaugomis. Tačiau kolegija nurodo, kad šioje byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų padaręs šiuos pažeidimus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas galėjo taikyti šiose teisės normose nustatytas sankcijas.

Klientas turi teisę rinktis mobiliojo ryšio operatorių, jo siūlomas paslaugas, mokėjimo planus. Taigi atsakovas gali naudotis ieškovo teikiamomis paslaugomis reikiama apimtimi, tačiau negali pažeisti sutartimi prisiimto įsipareigojimo nenaudoti ieškovo teikiamų mobiliojo ryšio paslaugų pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tačiau byloje nenustatyta, kad atsakovas pažeidė sutarčių 3.5 punktą ir jų priedų 2 punkto sąlygą (CPK 353 straipsnio 1 dalis); ieškovas neįrodė, kad atsakovas veikė ne kaip galutinis paslaugos gavėjas.

Dėl CPK 263 straipsnio 1 dalies pažeidimo

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą panaikinti Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2007 m. kovo 14 d. įsakymą Nr. (36.4)-1V-226 dėl to, kad šis reikalavimas byloje pareikštas ne tam atsakovui (UAB „Vortumas“), o atmetęs šį reikalavimą sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti iš UAB „Vortumas“ 37 603,38 Lt. Ieškovui apskundus pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas atskleidė bylos esmę, išdėstė išsamius motyvus ir pagal byloje esančius įrodymus sprendė, kad bylą galima išnagrinėti iš esmės, pagrįstai nurodydamas, kad nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą (žr., pvz., van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, no. 16034/90, § 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, bylos Nr. 3K-7-38/2008). Dėl to kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties, ir konstatuoti, kad teismas priėmė nepagrįstą įrodymais ir aplinkybėmis procesinį sprendimą (CPK 263 straipsnis).

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties (CPK 346 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė