Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-37/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.3; 16.2.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. T. ir atsakovo Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. T. ieškinį atsakovui Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo Ukmergės rajono savivaldybės taryba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalių ginčas kilo dėl darbo sutarties nutraukimo likvidavus darbdavį teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovė nuo 2003 m. sausio 30 d. dirbo viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro (toliau - Centras) socialinių paslaugų tarnybos vedėja. 2005 m. balandžio mėn. jai buvo pranešta, kad Centras likviduojamas. 2005 m. rugsėjo 2 d. ir 2005 m. rugsėjo 7 d. ieškovė gavo likvidatoriaus pasiūlymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, tačiau ji nesutiko dėl to, kad augina nepilnametį vaiką. 2005 m. rugsėjo 12 d. ieškovė gavo pasiūlymą dirbti Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centre lankomosios priežiūros darbuotoja, tačiau taip pat nesutiko, nurodžiusi, kad siūlomas darbas neatitinka jos kvalifikacijos ir dirbant Centro socialinių paslaugų tarnybos vedėja gauto atlyginimo. 2005 m. rugsėjo 21 d. Centro likvidatorius įsakymu Nr. 112 nutraukė su ieškove neterminuotą darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą (likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo), išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.

Ieškovė 2006 m. lapkričio 22 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad ji atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtai, nes Centras buvo ne likviduotas, o pertvarkytas į biudžetinę įstaigą Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrą, kuri perėmė Centro teises, pareigas bei turtą. Ieškovės teigimu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo jai padaryta didelė neturtinė žala, įvertintina 100 000 Lt, nes ji labai išgyveno, paūmėjo nervų liga, kuri tęsiasi iki šiol. Ieškovė taip pat nurodė, kad DK 297 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu praleido dėl svarbios priežasties: ji buvo atleista pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. dėl darbdavio likvidavimo, ir tik 2006 m. spalio 18 d., kai gavo Ukmergės rajono savivaldybės 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 7-267, sužinojo, kad realiai darbdavys buvo ne likviduotas, o pertvarkytas. Ieškovės teigimu, ji tik teisme sužinojo, kad 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 7-267 negalioja, nes panaikintas 2005 m. balandžio 26 d. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 7-81 „Dėl viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinio paslaugų centro likvidavimo“.

Ieškovė prašė teismą: atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu; pripažinti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtu ir nurodyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro 3210 Lt išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, kaip pareikštą netinkamam atsakovui. Teismas nustatė, kad 2005 m. balandžio 26 d. Ukmergės savivaldybės tarybos sprendimu buvo nuspręsta Centrą likviduoti, apie tai buvo paskelbta vietinėje rajono spaudoje (CK 2.112 straipsnis); Centras buvo likviduotas įstatymų nustatyta tvarka ir 2005 m. gruodžio 6 d. išregistruotas iš Juridinių asmenų registro (CK 2.95 straipsnis); Ukmergės rajono savivaldybės 2005 m. balandžio 26 d. sprendimu buvo įsteigtas naujas juridinis asmuo – savivaldybės biudžetinė įstaiga Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras. Teismas sprendė, kad, bylos duomenimis, Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrui nebuvo perduotos likviduoto Centro darbo prievolės, taigi, likvidavus juridinį asmenį, buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį su ieškove pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Teismas pažymėjo, kad, nutraukiant darbo sutartį, nebuvo pažeisti DK reikalavimai: ieškovei buvo pasiūlytas kitas darbas, išmokėta išeitinė išmoka, su ja atsiskaityta atleidimo dieną. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė pareiškė ieškinį naujam juridiniam asmeniui, kuris nėra Centro teisių perėmėjas, taigi nėra tinkamas atsakovas; ieškovė nesutiko, kad atsakovas būtų pakeistas kitu, todėl ieškinys atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimu patenkino dalį ieškovės apeliacinio skundo, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir patenkino ieškinio dalį: pripažino ieškovės darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtu ir nurodė, kad darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, laikant atleidimo diena teismo sprendimo priėmimo dieną; priteisė ieškovei iš atsakovo 33 972,75 Lt vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kolegija nurodė, kad sprendžiant, buvo Centras likviduotas ar reorganizuotas, būtina nustatyti, perėjo jo teisės ir pareigos kitiems asmenims ar ne. Iš Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. 7-35 patvirtintų viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro įstatų ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 7-82 patvirtintų Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centro nuostatų matyti, kad Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras perėmė iš esmės visas Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro funkcijas ir uždavinius, taip pat jam pavesta keletas papildomų funkcijų. Aplinkybę, kad naujasis centras perėmė ankstesniojo centro teises ir pareigas patvirtina ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 7-81 „Dėl viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro likvidavimo“ 6 punktas, kuriuo Taryba nustatė, kad biudžetinė įstaiga Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras yra likviduojamos viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro teisių ir pareigų perėmėja. Be to, Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2005 m. rugpjūčio 17 d. sprendime Nr. 7-138 „Dėl turto perdavimo“ nurodyta, kad Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrui pavedama tęsti Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro vykdomus projektus ir civilines teises bei pareigas. Remdamasi nurodytais duomenimis, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nors pagal dokumentus Ukmergės rajono socialinių paslaugų centras buvo likviduotas, tačiau realiai Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras perėmė visas ankstesnio centro teises ir pareigas bei turtą, vykdo iš esmės tas pačias funkcijas, taigi nurodytas centras buvo ne likviduotas, bet reorganizuotas. Dėl to, kad naujasis centras perėmė visas buvusiojo centro civilines teises ir pareigas, taigi ir pareigas, kylančias iš darbo teisinių santykių, jis šioje byloje yra tinkamas atsakovas. Kolegija konstatavo, kad, nustačius, jog Ukmergės rajono socialinių paslaugų centras buvo ne likviduotas, o reorganizuotas į Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrą, ieškovės atleidimas pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. dėl darbdavio likvidavimo, yra neteisėtas. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė neprašo grąžinti ją į darbą, todėl jai priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Kartu kolegija nurodė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 3210 Lt išeitinę išmoką atmestinas, nes iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas šią išmoką jai yra sumokėjęs. Dėl reikalavimo priteisti 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju darbdavio neteisėti veiksmai sukėlė ieškovei dvasinių išgyvenimų, stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą, neužtikrintumą savo ateitimi, taigi tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys; įrodžius, kad žala atsirado dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, jo kaltė preziumuojama; atsakovas neįrodė, kad ieškovė neturtinę žalą patyrė ne dėl jo neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad yra įrodytos visos būtinos atsakovo atsakomybės už ieškovės patirtą neturtinę žalą sąlygos. Kolegija pažymėjo, kad, nustatant neturtinės žalos darbo santykiuose dydį, reikšmingos šiuos santykius apibūdinančios aplinkybės, t. y. darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, taip pat jo teisių pažeidimo aplinkybės ir pasekmės, pažeistų teisių apgynimas teismo sprendimu ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006); siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo bei sąžiningumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai), taip pat turi būti atsižvelgiama į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Kolegija nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo priteisiama nuo 500 iki 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007, kt.). Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė dirbo pas atsakovą daugiau kaip dvejus su puse metų, įvertinusi ir tai, jog darbdavys siūlė ieškovei kitas pareigas, kurių ji atsisakė, nusprendė, kad teisingumo ir sąžiningumo principus atitinkantis neturtinės žalos dydis yra 500 Lt.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteistą iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą padidinti nuo 500 Lt iki 10 000 Lt; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pažeidė DK 250 straipsnio, CK 6.250 straipsnio nuostatas. Teismas pripažino, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovei pablogėjo sveikata, sutriko miegas, paūmėjo depresija, ieškovė patyrė stresą, vartojo vaistus, patyrė emocinį sukrėtimą, prarado dvasinę pusiausvyrą, stabilumą, pasitikėjimą savo jėgomis, patyrė nestabilumo darbo santykiuose jausmą, neužtikrintumą savo ateitimi, tačiau priteisė tik 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

2. Teismas, priteisęs ieškovei tik 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes tinkamai neįvertino medicininių dokumentų, patvirtinančių ieškovės psichinės sveikatos pablogėjimą, antidepresantų vartojimą (CPK 185 straipsnis).

3. Teismas netaikė teismų praktikoje nurodytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų: neatsižvelgė į ieškovės patirtos žalos įtaką ieškovės sveikatai, ilgą pažeidimo trukmę, ilgą ieškovės darbo trukmę, į tai, kad ji dirbo gerai, neturėjo nuobaudų, be to, neįvertino ieškovės patirto streso dėl to, kad ji neturės pajamų ne tik sau, bet ir vaikui, kurį augina viena. Teismas pripažino, kad atsakovo turtinė padėtis gera, tačiau neatsižvelgė į tai, priteisdamas neturtinę žalą. Be to, teismas tinkamai neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, kad atsakovo veiksmai dėl ieškovės atleidimo iš darbo buvo kryptingi ir tyčiniai, siekiant atleisti ją nepaisant DK įtvirtintų teisės normų. Tyčinius atsakovo veiksmus patvirtina ir tai, kad į analogiškas ieškovės eitoms pareigoms (socialinio darbo organizatoriaus) atsakovas priėmė naują darbuotoją. Atsižvelgiant į atsakovo veiksmų pobūdį, ilgą laikotarpį, per kurį ieškovė kentėjo dėl neteisėto atleidimo iš darbo, sutrikusią sveikatą, nemigą, vaistus, stresą, didelius nepatogumus, kuriuos patyrė netekusi nuolatinių pajamų, netikrumą dėl ateities, be to, gerą atsakovo turtinę padėtį ir galimybes atlyginti ieškovei neturtinę žalą, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), ieškovei priteistas neturtinės žalos atlyginimas turi būti padidintas iki 10 000 Lt (DK 250 straipsnis, CK 6.250 straipsnis).

4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Kasacinis teismas panašaus pobūdžio bylose priteisia didesnį neturtinės žalos atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007, kt.). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi užbaigtoje civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007, ieškovui priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nors nurodytoje byloje ieškovo patirta žala ir pasekmės buvo daug mažesnės, negu patirtos ieškovės, kuriai paūmėjo depresija, ji kentėjo nemigą, stresą, turėjo vartoti antidepresantus, o žalos pasekmes jaučia iki šiol. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartimi užbaigtoje civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006, ieškovei priteistas minimalus 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nurodytoje byloje ieškovės sveikata nebuvo taip paveikta, kaip ieškovės nagrinėjamoje byloje, be to, minėtoje byloje ieškovė dirbo tik 6 mėn. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-373/2008 darbuotojui priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti atsižvelgus į didelį stresą, patirtą dėl neteisėto atleidimo, darbuotojas staiga neteko pragyvenimo šaltinio, taip pat į ieškovo darbo pas atsakovą trukmę, atsakovo finansines galimybes. Nurodytoje byloje ieškovas nepatyrė tokių pažeidimų kaip ieškovė nagrinėjamoje byloje, t. y. nesigydė psichinės sveikatos, negėrė vaistų, taigi nagrinėjamu atveju ieškovei priteistas akivaizdžiai mažas neturtinės žalos atlyginimas.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai argumentai:

1. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovei pablogėjo sveikata, sutriko miegas, paūmėjo depresija, ieškovė vartojo vaistus, patyrė emocinį sukrėtimą, prarado dvasinę pusiausvyrą. Tokių aplinkybių teismas nekonstatavo. Teismas nustatė, kad neteisėti darbdavio veiksmai sukėlė ieškovei dvasinių išgyvenimų, stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą ir neužtikrintumą savo ateitimi, ir neturtinės žalos dydį nustatė pagal sukeltas pasekmes.

2. Teismas, priteisdamas ieškovei neturtinės žalos atlyginimą, teisingai aiškino ir taikė DK 250 straipsnį, CK 6.250 straipsnį, teisingumo ir sąžiningumo principus, taip pat nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šiuo klausimu praktikos.

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Kai Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 27 d. nutartimi perdavė šią bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, liko neišspręstas ieškovės reikalavimas dėl DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino atnaujinimo, taigi sprendimas neatitinka CPK 259, 260 straipsnių reikalavimų.

2. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad Ukmergės rajono socialinių paslaugų centras buvo ne likviduotas, bet pertvarkytas į Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrą, pažeidė CK 2.95 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 7-81 „Dėl viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro likvidavimo“ Centras, kuriame dirbo ieškovė, buvo likviduotas įstatymų nustatyta tvarka, byloje nėra duomenų, kad šio Centro darbo prievolės perduotos Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrui. Likvidavus Centrą, kuriame dirbo ieškovė, jos darbo sutartis teisėtai nutraukta pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

3. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), nes neįvertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad Centras buvo likviduotas įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje G. V. ir kt. v. Panevėžio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-298/2001, nes bylos, kurioje priimta ši nutartis, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi.

4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos darbo sutarties nutraukimo, likvidavus darbdavį, bylose. Kasacinio teismo nurodyta, kad pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo atsiranda priėmus sprendimą dėl įmonės likvidavimo ir jį vykdant; kai sprendimas dėl įmonės likvidavimo neatšauktas ir galiojantis, nėra pagrindo tvirtinti, kad vyksta įmonės reorganizavimas, todėl neturėtų būti taikomi ribojimai dėl darbuotojų atleidimo iš darbo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. ir kt. v. UAB „Mažeikių nafta“ saugos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-29/2004). Ukmergės rajono savivaldybės sprendimas dėl Centro likvidavimo yra galiojantis ir įvykdytas, todėl nėra pagrindo teigti, jog centras buvo reorganizuotas ir jo teises perėmė Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras perėmė Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro visas teises ir pareigas, tarp jų ir kylančias iš darbo teisinių santykių, todėl yra tinkamas atsakovas šioje byloje.

2. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad Ukmergės rajono socialinių paslaugų centras buvo ne likviduotas, o reorganizuotas, nes Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras perėmė visas buvusio Centro teises ir pareigas, taip pat turtą, be to, vykdo iš esmės tas pačias funkcijas.

3. Dėl to, kad Centras buvo ne likviduotas, bet reorganizuotas, teismas pagrįstai pripažino ieškovės atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu neteisėtu.

4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. V. ir kt. v. Panevėžio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-298/2001, pateiktu išaiškinimu, kad likvidavimas reiškia asmens teisių ir pareigų pasibaigimą, o dėl reorganizavimo jos pereina kitiems asmenims. Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis priimta civilinėje byloje J. B. ir kt. v. UAB „Mažeikių nafta“ saugos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-29/2004, kurios aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje likviduojamos tarnybos teisės ir pareigos nebuvo perduotos naujam juridiniam asmeniui ir veikla užbaigta; nagrinėjamoje byloje juridinio asmens teisės ir pareigos buvo perduoti naujam juridiniam asmeniui, tęsiama buvusi veikla, dauguma darbuotojų įdarbinti naujame juridiniame asmenyje. Kita vertus, įvardytoje nutartyje kasacinio teismo nurodyta, kad įmonės likvidavimas – tai jos veiklos užbaigimas tokiu būdu, kai įmonės teisės ir pareigos likviduojamos, neperduodant ir neišskaidant jų kitiems asmenims.

5. Kasatorius prašo panaikinti visą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodyta jokių argumentų, kodėl prašoma panaikinti sprendimo dalį dėl ieškovei priteistos neturtinės žalos. Taigi ši kasacinio skundo dalis visiškai nemotyvuota.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą teismo sprendimą (nutartį) teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai nustato kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas nagrinėja bylą pagal kasatoriaus kasaciniame skunde nurodytą šio skundo dalyką ir pagrindą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai), taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindą (CPK 351 straipsnio 1 dalis), analizuodamas tik teisės klausimus, iškeltus kasatoriaus, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą teisinius argumentus. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Kasacinius skundus dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkinta dalis ieškinio reikalavimų dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo, padavė abi ginčo šalys: ir ieškovė (darbuotoja), ir atsakovas (darbdavys). Ieškovė skundžia tik apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisęs jai tik 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos darbo santykiuose dydžio nustatymą. Atsakovas, nors prašo panaikinti visą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, tačiau kasaciniame skunde kelia tik teisės klausimus dėl teismo išvadų pripažinti ieškovės darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtu. Dėl ieškovei priteistos neturtinės žalos atsakovo atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydį, teisingai aiškino ir taikė šios žalos atlyginimą darbo santykiuose reglamentuojančias teisės normas, teisingumo ir sąžiningumo principus, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šiuo klausimu praktikos, todėl prašoma šią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija nagrinėja kasacinę bylą pagal ieškovės ir atsakovo kasaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos šalių nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų, dėl kurių reikėtų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu

Atsakovas kasaciniame skunde, be kitų argumentų dėl teismo išvadų pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtu, nurodo ir tai, kad šalių ginčas išnagrinėtas neišsprendus ieškovės praleisto vieno mėnesio ieškinio senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti atnaujinimo klausimo.

Pagal DK 27 straipsnio 1 dalį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Taigi ieškinio senatis tai – laikas, per kurį asmuo gali apginti savo teises priverstinai, t. y. padedamas valstybės. Šio teisės instituto tikslai: sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi. Taigi ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių, t. y. tiek ieškovo, tiek atsakovo, interesais.

DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose atskiriems reikalavimams nenustatyta trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pareikšti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo dienos.

DK ir kituose darbo įstatymuose reglamentuojama tik dalis ieškinio senaties instituto klausimų. Pavyzdžiui, darbo įstatymai nereglamentuoja ieškinio senaties terminų taikymo, šių terminų eigos sustabdymo, nutraukimo, atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių. Kai tam tikrų ieškinio senaties klausimų nereglamentuoja specialieji – darbo – įstatymai, šie klausimai sprendžiami vadovaujantis CK 1.126–1.135 straipsnių nustatytomis taisyklėmis (DK 27 straipsnio 5 dalis).

CK 1.131 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes, 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Tai reiškia, kad, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, asmuo praranda galimybę apginti savo pažeistą teisę teismine tvarka. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Jeigu nėra šalies prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas negali atsisakyti pažeistos asmens teisės, nors šis ir pažeidė įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl jos gynimo, t. y. teismas negali taikyti ieškinio senaties savo iniciatyva. Tuo atveju, kai ginčo šalis pareiškia reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas privalo išspręsti šį klausimą, nes, minėta, tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai yra ginčo šalies prašymas taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas, pažeistoji teisė gali būti ginama, jeigu teismas nustato, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis); tuo atveju, kai teismas, esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškinys atmetamas vien dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, net kai ieškovo reikalavimai iš esmės turėtų būti patenkinti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Įstatymuose nenurodyta aplinkybių, taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir ar sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, konkretaus ieškinio senaties termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį, kitas reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios realiai trukdė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Praleisto ieškinio senaties termino klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant tik į ieškovo interesus. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta 2005 m. rugsėjo 21 d.; su dokumentu, patvirtinančiu jos atleidimą, ieškovė susipažino 2005 m. rugsėjo 22 d.; į teismą su ieškiniu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu kreipėsi 2006 m. lapkričio 22 d.; tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje ieškovė pripažino, kad ji praleido DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, teigė, kad praleido šį terminą dėl svarbių priežasčių ir prašė teismo jį atnaujinti (T. 1, b. l. 4, 188-189). Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą vieneriais metais ir dviem mėnesiais be svarbių priežasčių, todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovės reikalavimus atmesti (T. 1, b. l. 29-30); reikalavimą taikyti ieškinio senatį atsakovas ne kartą pakartojo teismo posėdžiuose (T. 1, b. l. 95-96, 99, 115, 173, 226).

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino, taip pat konstatavęs, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės atleidimą neteisėtu, nes darbdavys likviduotas ir jo darbo prievolių nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 27 d. nutartimi panaikino nurodytą teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, nurodžiusi, kad teismas, nustatęs, jog darbdavys likviduotas ir ieškinys pareikštas asmeniui, kuris nėra ginčo teisinių santykių šalis, turėjo pasiūlyti ieškovei pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu atsakovas pirmosios instancijos teisme buvo pareiškęs reikalavimą taikyti ieškinio senatį, tačiau apeliacinės instancijos arba kasacinis teismas, panaikinęs teismo sprendimą kokiu nors pagrindu grąžina bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, atsakovui nereikia pakartotinai prašyti, kad teismas taikytų ieškinio senatį. Taigi pirmosios instancijos teismas, gavęs iš naujo nagrinėti bylą, kurioje atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį, kai ši buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, privalo išspręsti ieškinio senaties taikymo klausimą.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad reikalavimas taikyti ieškinio senatį sukelia teisines pasekmes tik tada, jeigu to reikalauja ginčo materialiojo teisinio santykio dalyvis (šalis), t. y. tinkama proceso šalis. Jeigu taikyti ieškinio senatį reikalauja asmuo, kuris nėra ginčo materialiojo teisinio santykio dalyvis, t. y. netinkama proceso šalis, toks reikalavimas neturi teisinės reikšmės ir nesukelia teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ieškinio senaties klausimo, nes laikė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ir dėl to jį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovas yra tinkamas, taigi, nagrinėdamas šalių ginčą, privalėjo išspręsti ieškinio senaties taikymo klausimą, nes atsakovas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu ne kartą reikalavo taikyti ieškinio senatį, be to, pati ieškovė nurodė praleidusi vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ir tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje prašė jį atnaujinti, teigdama, jog praleido šį terminą dėl svarbių priežasčių. Tik nustatęs, kad nurodytą terminą ieškovė praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinęs, teismas būtų turėjęs teisinį pagrindą nagrinėti šalių ginčą iš esmės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovės reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, pateiktą praleidus įstatymo nustatytą terminą pažeistoms teisėms teisme ginti, išnagrinėjo neišsprendęs atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį ir praleisto termino atnaujinimo klausimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis), esminis nurodytų teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti ir tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ieškinio senaties termino praleidimo konkrečių priežasčių, jų svarbos, taigi ir pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą ar taikyti jo pabaigos teisines pasekmes, nustatymas yra susijęs su fakto klausimais, kurie nesprendžiami kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų motyvų bylos dalis dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą pripažinimo neteisėtu grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Konstatavus, kad šalių ginčas dėl ieškovės atleidimo iš darbo išnagrinėtas neišsprendus ieškinio senaties termino taikymo klausimo, nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl atsakovo kasacinio skundo ir ieškovės atsiliepimo į šį kasacinį skundą argumentų, susijusių su darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą teisėtumu.

Dėl neturtinės žalos darbo santykiuose

Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai – reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Taigi reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas (pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo) neatima ieškovui (darbuotojui) teisės įrodinėti, kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų veiksmų darbuotojas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad reikalavimui atlyginti neturtinę žalą darbo santykiuose taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (DK 27 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad yra visos atsakovo neturtinės atsakomybės sąlygos. Ieškovės kasacinio skundo argumentai susiję tik su jai teismo priteistos neturtinės žalos dydžiu, o atsakovas nei atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą, nei jo pateiktame kasaciniame skunde nekvestionuoja pagrindo taikyti jam atsakomybę už neturtinę žalą, priešingai – sutinka su teismo išvadomis ir priteistu neturtinės žalos dydžiu. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant neturtinės žalos dėl neteisėto atleidimo iš darbo dydį, kaip į vieną šios žalos dydžio nustatymo kriterijų atsižvelgiama ir į tai, kaip darbuotojo teisės apgintos taikant neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju konstatavus, jog ieškinio reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis turi būti išnagrinėtas iš naujo dėl neišspręsto ieškinio senaties termino taikymo klausimo, yra pagrindas grąžinti nagrinėti iš naujo ir ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, nes šios žalos dydžiui gali turėti teisinės reikšmės tai, kaip bus išspręstas reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė

Vincas Verseckas