Dėl neteisėtai priimtų administracinių aktų dalies ir sandorių, kilusių iš neteisėtai priimtų administracinių aktų, panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-9/2009 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.1; 24.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Birutės Janavičiūtės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. P., A. K., V. V., A. V., T. V., O. V., B. M., O. P., P. V., A. M. V., S. V., G. V., A. Š., A. M., J. Š., D. R. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. D. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno rajono savivaldybei, A. R., D. R., V. V., A. V., T. V., R. A., R. P., B. M., O. P., J. Š., G. V., S. R., M. P., A. K., A. Š., M. P., A. M., M. Ž., O. V., P. V., A. M. V., K. M., S. V., tretiesiems asmenims S. Č., Kauno miesto 9-ojo notarų biuro notarei Daliai Krikštolaitytei, Kauno miesto 4-ojo notarų biuro notarei Virginijai Jarienei, Kauno miesto 14-ojo notarų biuro notarei Vidai Penkauskaitei, Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notarei Renatai Butkauskaitei dėl neteisėtai priimtų administracinių aktų dalies ir sandorių, kilusių iš neteisėtai priimtų administracinių aktų, panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje kilo ieškovo, siekiančio atkurti nuosavybės teises, ir institucijų, suteikusių bei atsakovų, įgijusių ir naudojančių asmeninio ūkio žemę, ginčas dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo teisėtumo. Byloje keliami klausimai dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimą, nuosavybės teisių atkūrimą ir ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo. Ieškovas J. D. prašė pripažinti negaliojančiomis administracinių aktų dalis, kuriomis atsakovams suteikta asmeninio ūkio žemė, patvirtintas jos naudojimo teisėtumas, leista ją pirkti, atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant ginčo sklypus neatlygintinai, taip pat pripažinti negaliojančiais sandorius dėl šių sklypų, sudarytus po to, kai jie buvo įgyti nuosavybėn, ir taikyti restituciją, grąžinant sklypus į valstybinės žemės fondą, įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją per teismo nustatytą terminą atkurti į 14,56 ha žemės sklypą ieškovui nuosavybės teises natūra. Ieškovas savo prašymą motyvavo, nurodęs, kad po to, kai jis 1991 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 17 ha žemės sklypą, valstybės institucijos ne tik nesprendė šio klausimo įstatymo nustatytu terminu, bet ir 1994 m. dalį šio sklypo skyrė gyventojų asmeniniam ūkiui, nors jie nebuvo teisėtai paskirti ir paženklinti iki 1993 m. gruodžio 31 d.

I. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimu, ieškovui atsisakius nuo ieškinio dalies, civilinę bylą dėl šios dalies nutraukė, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad byloje esantis 1991 m. birželio 5 d. Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo bandymų ūkio įsakymas Nr. 160-G patvirtina aplinkybę, kad daugumai atsakovų ginčo žemė naudojimui, kaip sodybiniai sklypai, tik daug mažesniais dydžiais, buvo skirta dar 1991 m. 1993 m. kovo 18 d. Kauno rajono Noreikiškių tarybos I šaukimo 18 sesijos sprendimas ir protokolas patvirtina tai, kad šiuo sprendimu buvo nustatyta žemės nuomos tvarka ir patvirtintas asmenų, kuriems 1993 m. nuomojama žemė asmeniniam ūkiui, sąrašas. Nors šis sąrašas neišlikęs ir į bylą nebuvo pateiktas, iš sprendimo turinio akivaizdu, kad jis buvo sudarytas. Iš prie bylos pridėtų žemės tvarkymo bylų matyti, kad daugumai atsakovų asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktuose žemės suteikimo pagrindu nurodytas būtent 1993 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. I-18, o 1994 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. I-21, nurodytas kaip patikslintas. Teismas laikė, kad ieškovas nenuginčijo aplinkybės, jog daugumai iš atsakovų ginčo žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui vadovaujantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. I-411 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 pagrindu. Šiuose nutarimuose nebuvo reikalavimo, kad, prieš suteikiant žemę asmeniniam ūkiui, būtų aiškinamasi, kam ši žemė priklausė anksčiau. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neginčijo ginčo vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, kuris buvo apsvarstytas Kauno rajono valdybos 1993 m., ir pagal kurį atsakovams buvo suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai. Pagal šį projektą ginčo sklypas pateko į teritoriją, skirtą gyventojų asmeninio ūkio reikmėms, vadinasi, vadovaujantis Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsniu, yra valstybės išperkama žemė ir natūra savininkams negrąžinama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. kovo 8 d. nutarime nustatė, jog žemė gyventojų asmeninam ūkui pagal rajonų valdybose iki 1993 m. gruodžio 31 d. apsvarstytus žemės reformos žemėtvarkos projektus, arba iki šios datos suteikta ir paženklinta vietovėje, yra priskiriama valstybės išperkamai žemei, kuri savininkams negrąžinama natūra, Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja. Teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą siekti stabilumo ir ginti faktinių teisėtų žemės naudotojų interesus. Konstatavęs, kad daugumai atsakovų ginčo žemė buvo suteikta 1993 m. kovo 18 d., kitiems – 1994 m. kovo 1 d., tačiau pagal 1993 m. gruodžio 29-30 d. suderintą ginčo žemės reformos žemėtvarkos projektą, teismas padarė išvadą, kad šiems atsakovams, taip pat tiems, kuriems Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 05-3184 buvo patvirtintas žemės naudojimo teisėtumas, ši žemė buvo suteikta teisėtai ir nepažeidžiant tuo metu galiojusių įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų reikalavimų. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo, teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai dokumentai – 1993 m. birželio 9 d. pažymėjimas Nr. 103, 1993 m. rugsėjo 15 d. Noreikiškių apylinkės pretendentų sąrašas, 1993 m. liepos 23 d. Noreikiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininko pažyma, 1993 m. liepos 28 d. J. D. pareiškimas Kauno rajono Noreikiškių apylinkės viršaičiui, neginčijamai patvirtina tą aplinkybę, kad ieškovui nuo 1993 m. vasaros buvo žinoma, jog žemė, į kurią jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra išdalyta kitiems asmenims asmeniniam ūkiui ir kad jis gali pretenduoti tik į 2 ha natūra, o likusi 12,56 ha žemė gali būti išpirkta. Tai, kad ieškovui 1993 m. buvo žinoma, jog žemė dalijama kitiems asmenims, jis pats pripažino ir 2006 m. gegužės 2 d. vykusio teismo posėdžio metu. Teismas sprendė, kad ieškovo sužinojimo apie teisės pažeidimą data turėtų būti laikoma 1993 m. birželio 9 d., t. y. ta diena, kai ieškovui buvo išduotas pažymėjimas Nr. 103 apie nuosavybės teisės atkūrimą. Jeigu ieškovas laikė, kad jo teisės yra pažeistos, jis per trejus metus nuo šios dienos turėjo ginti savo teises ir pareikšti ieškinį teisme (1964 m. CK 86 straipsnis), t. y. ieškinio senaties terminas baigėsi 1996 m. birželio 9 d. Į teismą ieškovas kreipėsi tik 2004 m. vasario 27 d., gerokai praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl, atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį, teismas ją taikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai atmesti ir priteistos iš ieškovo atsakovams bylinėjimosi išlaidos, panaikino; ieškinį iš dalies patenkino, pripažindamas negaliojančiomis administracinių aktų dalis, kuriomis atsakovams suteikta asmeninio ūkio žemė, patvirtintas jos naudojimo teisėtumas, leista ją pirkti, atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai ginčo sklypus, taip pat pripažino negaliojančiais sudarytus sandorius dėl šių sklypų ir taikė restituciją; bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją per teismo nustatytą terminą atkurti į 14,56 ha žemės sklypą ieškovui nuosavybės teises natūra perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas priimtą nutartį, nurodė, kad asmenims, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į tą žemę, kuri teisėtai suteikta asmeniniam ūkiui, valstybė įsipareigojo atkurti nuosavybės teises įstatyme nustatytais būdais, atlyginti įstatymo nustatyta tvarka, todėl vien ta aplinkybė, kad ieškovui nuo 1993 metų vasaros buvo žinoma, jog žemė, į kurią ieškovas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra išdalyta asmeniniam ūkiui atsakovams, nereiškia, jog ta žemė buvo suteikta neteisėtai, ir jog tokiu būdu jis galėjo (ar turėjo) suvokti, kad yra pažeidžiamos jo teisės. Be to, 1993 m. birželio 9 d. Noreikiškių apylinkės agrarinės tarnybos pažymėjimas Nr. 103, 1993 m. rugsėjo 15 d. Noreikiškių apylinkės pretendentų sąrašas ir kiti apylinkės teismo sprendime nurodyti dokumentai, rašyti ieškovui, yra nekonkretūs ir iš jų turinio nebuvo galima ieškovui suprasti, jog jam žemės negalima grąžinti dėl to, kad ji užimta asmeninio ūkio. 1997 m. vasario 10 d. raštu Nr. 50 Kauno rajono savivaldybės administracija informavo ieškovą, jog artimiausiu metu priėmus naują įstatymą dar bus galima spręsti nuosavybės atkūrimo klausimą. Iš Kauno m. žemėtvarkos skyriaus 2003 m. rugpjūčio 1 d. ir 2004 m. vasario 20 d. raštų matyti, kad didžioji dalis ieškovo J. D. nuosavybės teise valdytos žemės priskirta valstybės išperkamai žemei, naudojama asmeniniam ūkiui. Teisėjų kolegija sprendė, kad, esant tokiai informacijai, ieškovas laiku kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teikė reikiamus dokumentus, domėjosi ir turėjo teisėtą lūkestį, kad jo prašymai bus išspręsti įstatymų nustatyta tvarka, bei konstatavo, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido. Kolegija nurodė, kad tol, kol asmens prašymas atkurti nuosavybės teises nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą. Ieškovas 1991 m. lapkričio 20 d. padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Remiantis tuo metu galiojusios 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir sąlygų“ redakcijos 19 straipsnio 1 dalimi, prašymai turėjo būti išnagrinėti ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti per tris mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos. Tačiau ieškovo prašymas šiuo terminu nebuvo išnagrinėtas ir sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo priimtas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad daugumai atsakovų ginčo žemė buvo suteikta kaip sodybiniai sklypai 1991 metais. Tačiau byloje nepateikta duomenų, kad tokie sklypai būtų patvirtinti Kauno rajono Noreikiškių apylinkės Tarybos sprendimu ir jų naudojama sodybinė žemė būtų įtraukta į žemės vertinę knygą. Byloje neįrodyta, kad sodybiniai sklypai buvo ginčo žemės sklype matuojami. Tai reiškia, kad priimant nurodytą įsakymą nebuvo laikytasi galiojusių teisės aktų reikalavimų, nustačiusių žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką. Kauno rajono Noreikiškių Tarybos 1993 m. kovo 18 d. sprendimu buvo patvirtintas asmenų, kuriems 1993 m. nuomojama žemė asmeniniam ūkiui, sąrašas. Byloje tokio sąrašo nepateikta, todėl teisėjų kolegija laikė nepagrįsta apylinkės teismo išvadą, jog sąrašas buvo sudarytas ir patvirtintas. 1994 m. kovo 1 d. sprendimu buvo tikslinamas asmeninio ūkio suteikimas, tačiau tokie veiksmai atlikti jau po 1994 m. sausio 1d. Kolegija laikė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo žemė iki 1994 m. sausio 1 d. buvo naudojama asmeniniam ūkiui, nes žemė šioje vietoje nebuvo suteikta atsakovų asmeniniams ūkiams galiojančių įstatymų nustatyta tvarka, faktinis šios žemės naudojimas asmeniniam ūkiui taip pat nėra pakankamai patvirtintas, be to, vien faktinis naudojimas negali būti pripažintas teisėtu naudojimu. Teisėjų kolegija konstatavo faktą, jog žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, prioritetiškai turi būti ginamos asmenų, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemę, teisės. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio, netenkino ir ieškovo reikalavimo įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją per teismo nustatytą terminą atkurti jam nuosavybės teises natūra į 14,56 ha žemės sklypą bei neatskleidė bylos esmės, todėl teismo sprendimo dalį dėl nurodyto reikalavimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas M. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kuria, pakeičiant Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, nuspręsta dėl jo teisių ir pareigų, ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, taip pat priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojama pažeistos teisės gynyba, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir civilinių teisinių santykių stabilumą. Pripažinus, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas tai sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Toks asmuo pagal Noreikiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininko 1993 m. birželio 9 d. pažymėjimą Nr. 103, kuriame nurodyta, kad žemė, į kurią ieškovas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra išdalyta kitiems asmenims asmeniniam ūkiui ir kad jis gali pretenduoti tik į 2 ha natūra, turėjo suprasti, jog visa žemė jam nebus sugrąžinta natūra ir, laikydamas tai jo teisių pažeidimu, imti pažeistas teises ginti. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo įstatymo leidėjo siekį apibrėžti senaties termino eigos pradžią objektyviais kriterijais, nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, taip pažeidė pareigą motyvuoti sprendimą. Teismas, konstatavęs, kad ieškovo prašymas atkurti nuosavybės teises nebuvo išnagrinėtas per Įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ 19 straipsnio 1 punkte nustatytą terminą, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas niekada neskundė tokio valstybės institucijų neveikimo, ir nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas sąžiningai rūpinosi savo teisėmis.

2. Įstatyme nustatyta restitucijos galimybė, tačiau egzistuoja ir išimtis, kai restitucija negalima. Pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalį turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytas išimtis. Nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo gali būti išreikalautas tik tokiu atveju, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Sudarydamas sandorį dėl ginčo turto, kasatorius teigia atlikęs visus veiksmus, kuriuos privalo atlikti protingas ir sąžiningas asmuo įsigydamas nekilnojamąjį daiktą, t. y. teismui nebuvo jokio pagrindo laikyti jį nesąžiningu.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d., 1994 m. spalio 19 d., 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d. ir 2001 m. balandžio 2 d. nutarimuose pabrėžė būtinybę nuosavybės teisių atkūrimo procese derinti asmens, siekiančio atkurti nuosavybės teises, ir kitų asmenų teises, atkreipti dėmesį į asmenų, teisėtai valdžiusių ar įsigijusių nacionalizuotą turtą, interesus. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas ieškinio senatį ir restituciją natūra reglamentuojančias normas, nederino ieškovo ir atsakovų teisėtų interesų, šalims taikė skirtingus sąžiningumo ir rūpestingumo standartus, pažeidė atsakovų teisėtus lūkesčius ir per 16 metų nusistovėjusius civilinius santykius.

4. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po šios datos, bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę, grąžinant ją natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A3-154-2003). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neginčijo 1993 m. apsvarstyto vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, pagal kurį kasatoriams buvo suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai, ieškovo tėvui priklausęs žemės sklypas, kaip esantis teritorijoje, numatytoje gyventojų asmeninio ūkio reikmėms, buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į visus byloje esančius įrodymus, todėl netinkamai taikė Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų 12 straipsnį ir Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalį.

Kasaciniu skundu atsakovai A. K., V. V., A. V., T. V., O. V., B. M., O. P., P. V., A. M. V., S. V., G. V., A. Š., A. M., J. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas. Be argumentų, kurie analogiški nurodytiems atsakovo M. P. skunde, kasatoriai savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Tai, kad neišliko prašymai suteikti asmeninio ūkio žemę, nepaneigia jos suteikimo teisėtumo. Šis klausimas reglamentuojamas Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui, nurodyti kaip pirmosios eilės pretendentai. Atsakovai asmeninio ūkio žeme, suteikta vadovaujantis Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308, naudojasi jau nuo 1991 m. Pagal šį nutarimą suteiktų asmeniniam ūkiui naudojamų žemės sklypų plotas negali būti mažinamas (Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 5 punktas). Asmeninio ūkio žemės sklypo nepaženklinimas jo suteikimo metu nesudaro pagrindo vėlesnį tokio veiksmo atlikimą laikyti neteisėtu, jeigu paženklinimo aktu užbaigiama suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės naudojimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Marijampolės apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-532/2004).

2. Apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų, patvirtinančių asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumą: Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo bandymų ūkio 1991 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 160-G, patvirtinančio, kad atsakovams ginčo žemė skirta kaip sodybiniai sklypai; Kauno rajono Noreikiškių tarybos I šaukimo 18 sesijos 1993 m. kovo 18 d. sprendimo, patvirtinančio žemės skyrimo asmeniniam ūkiui klausimo svarstymą, skyrimo tvarkos nustatymą; ištraukos iš Noreikiškių žemės reformos žemėtvarkos projekto ir asmeninio ūkio naudotojų sąrašo. Dėl to teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir priėmė nepagrįstą nutartį.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties, nes ieškovas 1993 m. liepos 28 d. pareiškime tvirtino, kad žemė, kurią jis siekia atgauti natūra kasatorių asmeniniams ūkiams išdalyta neteisėtai, t. y. tokius veiksmus vertindamas kaip savo teisių pažeidimą, jų negynė iki 2004 m.

Kasaciniu skundu atsakovas D. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą. Be argumentų, kurie analogiški nurodytiems kituose kasaciniuose skunduose, kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs negaliojančiais administracinius aktus dėl 0,5 ha asmeninio ūkio žemės skyrimo ir perdavimo nuosavybės teise A. V. bei A. R. išduotą paveldėjimo liudijimą, byloje nesant pareikšto reikalavimo dėl A. R. turėto 0,0163 ha sklypo, nepagrįstai pripažino negaliojančia dovanojimo sutartį, kuria A. R. kasatoriui padovanojo 0,5163 ha sklypą.

Atsakovai Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno rajono savivaldybė, A. R. pareiškė prisidėjimus prie kasacinių skundų.

Atsiliepimu į kasacinius skundus ieškovas J. D. prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, savo prašymą motyvuodamas taip:

1. Nė vienas kasatorius nepateikė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jie ginčo žeme naudojosi ir kad ji suteikta nepažeidžiant asmeninio ūkio žemės skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai prioritetiškai gynė ieškovo teises į nuosavybės teisių atkūrimą.

2. Žemė asmeniniam ūkiui atsakovams skirta pažeidus Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų 19 straipsnio 1 punktą, pagal kurį ieškovo prašymas atkurti nuosavybės teises turėjo būti išspręstas per tris mėnesius, t. y. dar 1992 metais, taip pat Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 14 punktą. Nurodytuose teisės aktuose pirmenybė suteikiama nuosavybės teisės atkūrimui natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta byloje J. M. v. J. D., bylos Nr. 3K-3-183/2001).

3. Nė vienas kasatorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad agrarinės reformos tarnybai padavė prašymus patvirtinti asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino Kauno apskrities valdytojo 1996 m. liepos 15 d. įsakymą dėl asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumo. Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo bandymų ūkio 1991 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 160-G taip pat nelaikytinas teisėtu, nes ūkis neturėjo teisės kasatoriams skirti sklypus, įsakymas nepatvirtintas apylinkės taryboje, be to, skirti sklypai atitinka dydį, nurodytą ūkinėse knygose, naudojamą prie namų valdų.

4. Pagal Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 4 punktą sprendimą dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo turėjo priimti apylinkės taryba. Tai, kad Kauno rajono Noreikiškių tarybos I šaukimo 18 sesijos 1993 m. kovo 18 d. sprendimu numatyta skirti asmeninio ūkio žemę kasatoriams 1993 metais, ji paženklinta ir paskirta 1994 m. kovo 1 d. sprendimu, įrodo, kad anksčiau šios paskirties žemė ginčo vietoje jiems nebuvo suteikta. Taigi iki ginčo žemės priskyrimo prie valstybės išperkamos žemės pagal Kauno rajono valdybos 1993 m. gruodžio 27 d. potvarkiu Nr. 34 patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą ir asmeninio ūkio žemės paskyrimo kasatoriams 1994 m. kovo 1 d. sprendimu Kauno apskrities viršininko administracija nuosavybės teisių į J. D. žemę atkūrimo klausimo nebuvo išsprendusi ir šios žemės išpirkusi (Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 16 straipsnis). Tokiomis aplinkybėmis asmeninio ūkio žemės skyrimas pažeidžia Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 16 punkto 2 dalies reikalavimus. Konstatavus neteisėto asmeninio ūkio žemės suteikimo faktą, kasaciniame skunde nurodytos Žemės reformos įstatymo nuostatos dėl žemės ūkio paskirties įsigijimo eiliškumo neturi reikšmės.

5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškinio senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo 1993 m. birželio 9 d., kai Noreikiškių apylinkės agrarinės tarnybos viršininkas pasirašė pažymėjimą Nr. 103, kuriame konstatuojama, jog ieškovui bus grąžinta 2 ha žemės, o kita žemė skirta asmeniniams ūkiams. Šių faktų konstatavimas nereiškia, kad ieškovas turėjo suvokti apie jo teisių pažeidimą.

6. Ieškovo nuomone, teismas pagrįstai taikė restituciją, nes nuosavybės teise valdytas žemės sklypas buvo nusavintas okupacinės valdžios, t. y. nustojo būti valdomas be savininko valios, todėl pagal 1964 m. CK 143 straipsnio 1 dalį šis sklypas gali būti išreikalautas iš bet kurio įgijėjo. Ieškovas teigia, kad kasatoriai nėra sąžiningi turto įgijėjai, nes žinojo arba turėjo žinoti apie ginčo administracinių aktų galimą prieštaravimą įstatymams.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Ieškovo, siekiančio atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra ir atsakovų, kuriems ši žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, ginčą bylą nagrinėję teismai sprendė skirtingai. Įvertinę byloje nustatytas faktines aplinkybes, jie padarė priešingas išvadas dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo atsakovams teisėtumo ir ieškinio senaties taikymo.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Byloje nustatyta, kad atsakovai reikalavo taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas ją taikė, konstatavęs, kad ieškovui nuo 1993 m. birželio 9 d., t. y. išdavus pažymėjimą apie nuosavybės teisės atkūrimą, buvo žinoma, jog žemė, į kurią jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra išdalyta kitiems asmenims asmeniniam ūkiui ir kad natūra atkurti nuosavybės teises jis gali pretenduoti tik į 2 ha. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Tokią nuomonę teismas argumentavo, nurodydamas, kad vien žemės suteikimo faktas asmeniniam ūkiui nereiškė, jog yra pažeidžiamos asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisės. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nuostata teisinga, nes nuosavybės teisės į žemę gali būti atkuriamos ne tik natūra, bet ir kitais įstatyme nustatytais būdais: suteikiant žemę nuosavybėn kitoje vietoje, išmokant kompensaciją, kitaip atlyginant įstatymo nustatyta tvarka. Tokia galimybė buvo įtvirtinta ne tik šiuo metu galiojančiame, bet ir iki 1997 m. liepos 9 d. galiojusiame įstatyme (Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnio 2 dalis). Tokią galimybę ieškovas turi ir šiuo metu, jo teisė atkurti nuosavybės teises kuriuo nors iš įstatyme nustatytų būdų nekvestionuojama (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnis, 16 straipsnio 9 dalis). Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo argumentai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimo būdu, nėra aktualūs nagrinėjamos bylos kontekste. Esminė šalių ginčo šioje byloje aplinkybė yra tai, kad ieškovas siekia nuosavybės teisių atkūrimo ne bet kuriuo įstatyme nustatytu būdu, o būtent natūra. Ši aplinkybė reikšminga ir sprendžiant dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios. Byloje nustatytas faktas, kad J. D. siekė jo tėvui priklausiusios žemės grąžinimo, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo natūra, o tos žemės skyrimą atsakovų asmeniniams ūkiams laikė prieštaraujančiu teisės aktų nuostatoms ir pažeidžiančiu jo teises (ieškovo 1993 m. liepos 28 d. pareiškimas). Apylinkės teismas šį faktą vertino kaip patvirtinantį ieškovo subjektyvų suvokimą apie jo teisės atkurti nuosavybės teises natūra pažeidimą. Apygardos teismas visiškai nepasisakė dėl šio fakto reikšmės ieškinio senaties taikymui. Dėl kitų ieškinio senaties taikymui reikšmingų įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, apygardos teismas abstrakčiai nurodė, kad jie yra nekonkretūs ir jų turinio detaliau neanalizavo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą dėl objektyvių galimybių ieškovui nuo 1993 metų vasaros suvokti apie savo teisių pažeidimą nebuvimo. Byloje reikšmingas aplinkybes išsamiai analizavo ir sprendime argumentuotai vertino pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismui laikiusis faktinių bylos aplinkybių nustatymą ir vertinimą reglamentuojančių taisyklių, kasacinio teismo teisėjų kolegija yra saistoma šio teismo nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Tiek pagal šiuo metu galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį, tiek pagal 1964 m. CK 86 straipsnį ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Įstatyme nustatytas terminas, skirtas ginti pažeistas teises, siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, todėl asmens teisė turi būti ginama, jeigu pats asmuo operatyviai kreipiasi teisminės gynybos. Praėjus ilgam laikotarpiui nuo įrodinėjamų faktų, labai pasunkėja jų įrodinėjimas, nes liudytojai pamiršta reikšmingas aplinkybes, neišlieka dokumentai ir kiti įrodymai. Operatyvaus kreipimosi dėl teisminės gynybos reikšmė akivaizdi nagrinėjamoje byloje – dėl praėjusio ilgo laikotarpio nuo ginčo teisės pažeidimo kilo civilinių santykių stabilumo užtikrinimo ir įrodinėjimo problemų: neišliko asmenų, kuriems pagal 1993 m. kovo 18 d. Kauno rajono Noreikiškių tarybos I šaukimo 18 sesijos sprendimą suteikta žemė asmeniniam ūkiui, sąrašas; atsakovai ginčo žemės sklypus naudoja apie 16 metų, dauguma juos įgijo atkurdami nuosavybės teises ekvivalentine natūra, t. y. vietoje kitur turėtos atitinkamos vertės žemės, į kurią atkurti nuosavybės teises šiuo metu, baigiantis nuosavybės teisių atkūrimo procesui, būtų sudėtinga arba net neįmanoma. Taigi ieškinio senaties instituto netaikymas neleistų operatyviai užbaigti žemės reformos, neužtikrintų žemės civilinės apyvartos stabilumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Z. I. J. ir kt. v. N. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-465/2005, pažymėjo, kad ypač svarbu užtikrinti ieškinio senaties termino instituto taikymą žemės santykiuose, nes žemės reforma negali vykti neribotą laiką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 1993 m. birželio 9 d., todėl nuo šios datos ir turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Jis baigėsi 1996 m. birželio 9 d. Į teismą ieškovas kreipėsi tik 2004 m., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį, ji taikytina. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Atmetant ieškinį dėl ieškinio senaties termino praleidimo, argumentai dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, nenagrinėtini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje M. G. ir kt. v. G. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-761/2003). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmetant ieškinį, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, naikintina, atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliekant galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, kai kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, atitinkamai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, nei yra nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal šių rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas maksimalus užmokestis yra 1,5 minimalios mėnesinės algos dydžio, o pagal 8.12 punktą už kasacinį skundą – 3,5 minimalios mėnesinės algos dydžio. Vadovaujantis šiomis rekomendacijomis, kasatoriui M. P. priteistina suma atlyginant jo 5900 Lt išlaidas už kasacinio skundo parengimą, mažintina iki 3600 Lt. Atsakovai S. V. ir A. M. pateikė prašymus priteisti po 1050 Lt išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad šiuos atsiliepimus surašęs advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsiliepimuose analizuojami klausimai teismų praktikoje nėra nauji, atsakovams iš ieškovo priteistinų išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo sumos mažintinos iki 500 Lt kiekvienam (Rekomendacijų 2.3, 2.7 punktai). Iš ieškovo atsakovams taip pat priteistinos jų sumokėtos žyminio mokesčio sumos už kasacinius skundus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 98 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį pakeisti: nutarties dalį, kuria pakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas, o taip pat ieškovui priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti, dėl šios dalies paliekant galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. D. 6362 (šešis tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt du) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovams:

M. P. – 3600 (tris tūkstančius šešis šimtus) Lt advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti ir 582 (penkis šimtus aštuoniasdešimt du) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

A. M. - 500 (penkis šimtus) Lt advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir 100 (vieną šimtą) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

S. V. - 500 (penkis šimtus) Lt advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir 50 (penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

A. K. - 50 (penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

B. M. – 50 (penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

O. P. - 50 (penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

D. R. – 420 (keturis šimtus dvidešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

J. Š. – 100 (vieną šimtą) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

A. Š. – 100 (vieną šimtą) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

G. V. - 50 (penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

V. V. – 30 (trisdešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

A. V. – 30 (trisdešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

T. V. – 30 (trisdešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

O. V. – 20 (dvidešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

P. V. – 50 (penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą;

A. M. V. – 50 (penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė