Civilinė byla Nr. 3K-3-23/2009 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.3; 30.6; 114.9.3.2; 114.11
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Česlovo Jokūbausko ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. C. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo; trečiasis asmuo – VĮ Registrų centro Kauno filialas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo šalių ginčas dėl ieškovės nuomojamo buto privatizavimo. Ieškovė prašė pripažinti jai teisę privatizuoti butą adresu (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovą sudaryti su ja šio buto pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė nuosavybės teise valdė dalį gyvenamojo namo, kuris kartu su žemės sklypu 1987 m. vasario 4 d. Kauno m. Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 33 buvo paimtas iš bendrasavininkių visuomenės poreikiams (namas buvo nugriautas). Šio sprendimo 3.2 punkte Kapitalinės statybos valdyba buvo įpareigota sumokėti namo bendrasavininkiams piniginę kompensaciją už paimtą visuomenės poreikiams turtą. 1987 m. rugpjūčio 12 d. Kauno m. Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 291 pagrindu ieškovei buvo išduotas orderis, suteikiantis teisę jai apsigyventi ginčo bute. Piniginė kompensacija ieškovei už paimtą nuosavybę nebuvo sumokėta. 1991 m. prasidėjus butų privatizacijos procesui, ieškovė kreipėsi į kompetentingas institucijas ir pateikė prašymą dėl ginčo buto privatizavimo. Valstybės institucijos darbuotojai ieškovei paaiškino, kad butas jai suteiktas už nusavintą nuosavybę ir kad papildomų dokumentų pateikti nereikia. Ji buvo įsitikinusi, kad butas yra jos asmeninė nuosavybė, gautas už nusavintą nuosavybę. 2007 m., norėdama sudaryti testamentą, ieškovė sužinojo, kad ginčo butas jai nepriklauso, o ji yra tik šio buto nuomininkė. Ieškovė teigia, kad jos teisė privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis butą neįgyvendinta dėl valstybės institucijos darbuotojų kaltės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad ieškovė, būdama pagrindinė ginčo buto nuomininkė, nėra privatizavusi kitos gyvenamosios patalpos, butas yra tinkamas privatizavimo objektas. Teismas sprendė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė atliko visus būtinus veiksmus savo teisei įgyti ir jai įgyvendinti, nes iš karto, tik pradėjus galioti Butų privatizavimo įstatymui, 1991 m. pabaigoje kreipėsi dėl buto privatizavimo ir pateikė prašymą, tačiau butas nebuvo privatizuotas. Nors nei prašymo, nei kitų dokumentų dėl ginčo buto privatizavimo, pateiktų ieškovės vardu, nėra išlikę, teismas konstatavo, kad atsižvelgtina į tai, jog nuo privatizacijos pradžios praėjo apie 17 metų, todėl tikėtina, kad dokumentai galėjo ir neišlikti. Be to, ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji laiku įgyvendino savo teisę privatizuoti ginčo butą, atlikdama tam būtinus veiksmus, patvirtino liudytojos R. K. (buvusi Šilainių BŪT darbuotoja) ir A. S. M., iš kurių parodymų nustatyta, jog tvarkyti buto privatizacijos reikalus ieškovė pradėjo 1991 m., ji aiškinosi, ar tikrai butas jai priklauso nuosavybės teise už nugriautą namą, o pasibaigus privatizavimo laikotarpiui dar pasitikslino ir gavo patikinimą, kad nėra jokių problemų. Teismas sprendė, kad šių liudytojų parodymai visiškai atitinka ieškovės nurodytas aplinkybes, yra nuoseklūs, liudytojos neturi jokio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl nėra pagrindo netikėti jų parodymais. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė visiškai teisėtai ir pagrįstai galėjo tikėtis, jog butas jos nuosavybėn bus perduotas neatlygintinai. Ieškovei kreipiantis dėl buto privatizavimo nereikėjo pateikti jos ir jos šeimos narių susitarimo, nes teisė privatizuoti butą neatlygintinai atsirado tik jai, kaip buvusiai namo dalies savininkei. Kauno apskrities archyvas patvirtino, kad žinių apie tai, jog ieškovei buvo išmokėta piniginė kompensacija, nėra. Kadangi ieškovė jokios piniginės kompensacijos už paimtą namo dalį negavo, o įstatymas vienareikšmiškai suteikė jai teisę į neatlygintiną nuosavybės teisės į ginčo butą pripažinimą, tai teismas sprendė, kad ieškovė, pateikusi prašymą, teisėtai ir pagrįstai galėjo tikėtis, jog kompetentinga valstybinė institucija sutvarkys jos teisės įgyvendinimui reikalingus dokumentus. Privatizavimo procedūros užbaigimas, ieškovei pateikus prašymą, jau nebepriklausė nuo jos valios. Teismas konstatavo, kad atsakovas, iki galo nesutvarkydamas ieškovės prašymo, pažeidė jos teises ir teisėtų lūkesčių principą, todėl ieškinį tenkino.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvadomis ir sprendimo motyvacija ir nutartį priėmė analogiškais motyvais.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką bei atlyginimą už paimtą visuomenės poreikiams turtą. Nagrinėjamoje byloje teismai, vadovaudamiesi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažino ieškovei teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą. Pagal šią teisės normą gyvenamąsias patalpas nuomininkai gali įgyti atlygintinai, tuo tarpu Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas neatlygintinis gyvenamųjų namų ir butų perdavimas piliečių nuosavybėn. Teismai įpareigojo atsakovą sudaryti su ieškove buto pirkimo-pardavimo sutartį, o ne perduoti jai neatlygintinai ginčo butą. Teismai turėjo įvertinti, kad butas ieškovei buvo suteiktas dar 1987 m., todėl ji, kaip laikanti save teisėta šio turto savininke, turėjo ir privalėjo rūpintis buto įteisinimu savo vardu. Tačiau ji kreipėsi į teismą praėjus net 20 metų, prašydama leisti jai lengvatinėmis sąlygomis įsigyti ginčo butą. Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis šioje byloje iš viso negalėjo būti taikoma, nes šis įstatymas įsigaliojo tik 1991 m., o ieškovės turtas visuomenės poreikiams buvo paimtas 1987 m., t. y. paimant visuomenės poreikiams ieškovės turtą atitinkamos institucijos negalėjo priimti sprendimo suteikti jai neatlygintinai gyvenamąsias patalpas pagal dar negaliojantį įstatymą. Dėl to teismai nepagrįstai tenkino ieškinį ir pripažino ieškovei teisę privatizuoti ginčo patalpas lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį.
2. Teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, taip pažeidė CPK 185 straipsnį. Ginčo butas ieškovei buvo suteiktas nuomos pagrindais pagal 1998 m. gruodžio 21 d. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį. Kauno m. LDT Vykdomojo komiteto 1987 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 291 pagrindu ieškovei buvo išduotas orderis, kuriame aiškiai nurodyta, kad ieškovei suteikiama teisė apsigyventi bute, o ne perduodamas butas neatlygintinai. Kauno m. LDT Vykdomojo komiteto 1987 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. 33 3.2 punkte nustatyta, kad ieškovei už paimtą visuomenės poreikiams turtą nuspręsta atlyginti konkrečia pinigų suma (kompensacija), o ne perduoti jai neatlygintinai kitą turtą. Pažymėtina, kad ieškovė nuo 1987 m., negaudama kompensacijos bei nesutikdama su kompensacijos būdu, šio sprendimo neskundė ir neginčijo įstatymo nustatyta tvarka, todėl tokiu savo neveikimu pripažino, jog buvo parinktas tinkamas kompensacijos būdas už paimtą visuomenės poreikiams turtą. Teismai, nuspręsdami, kad ieškovei už paimtą turtą nebuvo atlyginta, rėmėsi vien ieškovės paaiškinimais bei Kauno apskrities archyvo 2008 m. vasario 7 d. raštu Nr. (01.6)V10-863, kuriame nurodyta, kad archyve saugomuose dokumentuose žinių apie tai, kada ieškovei buvo išmokėta piniginė kompensacija, nėra. Teismai netinkamai įvertino šį archyvo raštą, kaip įrodymą, patvirtinantį, kad ieškovei nebuvo išmokėta kompensacija, nes jame nenurodoma, jog kompensacija buvo neišmokėta.
3. Teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė Butų privatizavimo įstatymo normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktikos. Tam, kad būtų galima nustatyti, ar ieškovei gali būti pripažinta teisė šiuo metu privatizuoti ginčo patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, teismai turėjo nustatyti, ar ji atliko visus būtinus veiksmus šiai teisei įgyti ir įgyvendinti. Kasatoriaus nuomone, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu šio įstatymo nustatytais terminais ir tvarka būtų pradėjusi ginčo patalpų privatizavimo procedūrą, kad ji įgijo teisę privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis ir kad ši jos teisė buvo pažeista. Byloje pateiktame oficialiajame rašytiniame įrodyme – Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Aprūpinimo būstu skyriaus 2007 m. liepos 31 d. rašte Nr. 52-15-404 nurodyta, kad nei prašymo, nei kitų dokumentų, pateiktų ieškovės dėl ginčo buto privatizavimo, Aprūpinimo būstu skyriuje nėra. Teismai nenustatė, kad šis dokumentas neatitinka oficialiesiems rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų, todėl pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį jis turi didesnę įrodomąją galią. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Tačiau teismai, vertindami ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji laiku įgyvendino savo teisę privatizuoti butą, vadovavosi liudytojų R. K. ir A. S. M. parodymais. Šios liudytojos teismo posėdžio metu parodė, kad apie ieškovės buto privatizavimo aplinkybes žino tik iš ieškovės kalbų. Dėl to šių liudytojų parodymai yra netiesioginiai ir negalėjo būti vertinami kaip įrodymai, paneigiantys oficialųjį rašytinį įrodymą. Vien ieškovės žodinių paaiškinimų ir liudytojų parodymų, kurie grindžiami tik pokalbiais su ieškove, nepakanka nustatyti, ar ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir jame nustatytais terminais tinkamai kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo.
4. Teismai pažeidė materialinės teisės normas, įtvirtintas Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkyje Nr. 290 p „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ vykdymo. Šio potvarkio 1 punkte nustatyta, kad ministerijos, kitos valstybinės tarnybos, miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos bei organizacijos privalo priimti iš gyventojų prašymus privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, kurios nebuvo privatizuotos Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl gyventojų kaltės. Šio punkto 1.2 papunktyje nustatyta, kad prašymai leisti baigti įforminti butų privatizavimo dokumentus priimami iki 1994 m. lapkričio 1 d. Potvarkio 2 ir 3 punktuose nustatyta, kad atitinkamos valstybės institucijos per mėnesį nuo prašymo gavimo dienos jį išnagrinėja ir pateikia pasiūlymus Butų privatizavimo valstybinei komisijai, kuri pateikia išvadas dėl galimybės privatizuoti gyvenamąsias patalpas ar baigti įforminti pradėtas privatizavimo procedūras. Į šią komisiją pareiškėjai galėjo kreiptis ir tiesiogiai. Teismai turėjo nustatyti, ar ieškovė tiesiogiai ar per miesto valdybą kreipėsi į Butų privatizavimo valstybinę komisiją, ar buvo gauta šios komisijos teigiama išvada. Šių aplinkybių nustatymas yra svarbus, nes tik Butų privatizavimo įstatymo ir jo lydimuosiuose teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka galėjo būti pradedamos gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūros. Tik gavus Butų privatizavimo valstybinės komisijos teigiamą išvadą, buvo galima užbaigti pradėtas, bet ne dėl gyventojų kaltės nebaigtas privatizavimo procedūras. Teismai, pažeisdami šias materialinės teisės normas, ne tik, nesant įrodymų, nustatė, kad ieškovė buvo pradėjusi ginčo buto privatizavimo procedūrą, bet net ir nenagrinėjo, ar ji atliko visus veiksmus, būtinus šiai procedūrai užbaigti.
Ieškovė pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos 2009 m. sausio 8 d. nutartimi atsiliepimą buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK nustatytų reikalavimų ir pateiktą praleidus terminą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio taikymo
Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnis reglamentuoja neatlygintinį gyvenamųjų namų ar butų perdavimą piliečių nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatą atitinkamomis sąlygomis įstatymas nustato, kad pripažįstama nuosavybės teisė. Esant šioje normoje nustatytoms sąlygoms, nuosavybės teisė atsiranda įstatymo pagrindu. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatą buvusiems namų savininkams neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą valstybinį gyvenamąjį namą ar butą, jeigu yra tenkinamos šios sąlygos: 1) jeigu buvusio savininko namas, priklausęs asmeninės nuosavybės teise, buvo nugriautas; 2) jeigu už šio savininko nuosavybę nebuvo kompensuota. Nuosavybės teisė į nuomojamą butą buvusiam savininkui atsiranda iš įstatymo. Kad ši teisė būtų įgyvendinta, miesto, rajono valdyba turėjo priimti sprendimą neatlygintinai perduoti piliečio nuosavybėn jo nuomojamą butą ar namą (Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis), o atsisakymas priimti tokį sprendimą galėjo būti ginčijamas teismine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnis). Detalesnės šios teisės įgyvendinimo tvarkos nebuvo nustatyta. Pagal įstatymą valstybės pavedimu veikiantis asmuo – miesto, rajono valdyba – turėjo patikrinti, ar asmuo atitinka įstatymo nustatytas sąlygas nuosavybės teisei įgyti ir, jeigu asmuo sąlygas atitiko, privalėjo priimti sprendimą, kuriuo būtų įgyvendinta savininko nuosavybės teisė. Sprendimą neatlygintinai pripažinti nuosavybės teisę gali būti atsisakyta priimti tik tokiu atveju, jeigu valdyba nustatytų, kad asmuo neatitinka šių sąlygų. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovės asmeninės nuosavybės teise turėta namo dalis buvo nugriauta, o kompensacija už tai jai nesumokėta, todėl laikytina, jog nustatytos Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnyje reikalaujamos sąlygos.
Civilinės teisės doktrina ir teisės taikymo tradicijos patvirtina, kad ginčo santykiui taikomi tie įstatymai, kurie galiojo ginčo santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Ta aplinkybė, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu įstatymas, reguliavęs ginčo santykį, nebegalioja, neturi reikšmės, nes įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad jis nebeveikia „į ateitį“ (ex nunc), t. y. jis negalioja po jo panaikinimo atsiradusiems teisiniams santykiams, tačiau tai nereiškia, kad išnyksta (pasibaigia) teisės ir pareigos, įgytos pagal anksčiau galiojusį įstatymą. Vadinasi, įstatymui nustojus galioti, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt.; bylos Nr. 3K-3-394/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto savivaldybė; bylos Nr. 3K-3-1025/2000). Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, teisinis santykis dėl ginčo buto nuosavybės teisės atsirado. Vadinasi, kai galiojant Butų privatizavimo įstatymui jo pagrindu atsirado nuosavybės teisė, tai ji turi būti ginama ir įgyvendinama.
Minėta, kad šioje byloje įrodyta, jog ieškovės asmeninės nuosavybės teise turėta namo dalis buvo nugriauta, o kompensacija už tai jai nesumokėta. Ginant pažeistą savininko teisę įregistruoti pagal įstatymą atsiradusią nuosavybės teisę Nekilnojamojo turto registre, teismas turėjo priimti sprendimą, kuris būtų pagrindas šią teisę įregistruoti. Teismų sprendimas ir nutartis dėl teisės pažeidimo yra pagrįsti, bet tiksliam ir paprastam savininko teisių gynimui teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslinama, kad ieškinys tenkinamas, ieškovei nuosavybės teise neatlygintinai perduodamas (duomenys neskelbtini) bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini).
Dėl Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkio Nr. 290 p „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ ir kreipimosi į valstybinę komisiją
Pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatą ieškovės nuosavybės teisė į ginčo butą atsirado įstatymo pagrindu, esant jame nustatytoms sąlygoms. Seimo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ nenustatyta, kad Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės gali būti netenkama dėl jos neįforminimo laiku ar kitokiu būdu ji būtų paneigiama. Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkyje Nr. 290 p „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ butų, kurie nuosavybės teise įforminami savininkams dėl jų neatlygintinio perdavimo, nebuvo nustatyta. Šiame potvarkyje, juo patvirtintoje tvarkoje ir prieduose nustatyta tvarka dėl butų išpirkimo, bet ne dėl jų nuosavybės teisės įforminimo savininkams. Šios teisės normos nagrinėjamoje byloje netaikytinos, todėl jos bylą nagrinėjusių teismų nebuvo pažeistos ir atitinkami kasacinio skundo argumentai atmetami.
Dėl CPK 185 straipsnio taikymo
Civilinėje byloje esantys įrodymai yra įvertinami kiekvienas atskirai ir kaip įrodymų visuma, nes išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, kuris grindžiamas visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodomosios priemonės turinys gali patvirtinti tam tikrą aplinkybę, gali ją paneigti, gali būti neaiškus, prieštaringas ar iš viso neinformatyvus. Tokiu atveju, darant galutinę išvadą, vertinant įrodymus pagal įstatymą, reikia remtis įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis). Iš visų įrodomųjų duomenų sprendžiama, ar šalis įrodė aplinkybę, kuria rėmėsi.
Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi vieno įrodymo vertinimu kaip CPK 185 straipsnio pažeidimu. CPK galioja rungtyniškumo principas - kiekviena šalis įrodinėja jai svarbias aplinkybes. Jeigu dalis jos teikiamų įrodymų yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, tai teismas gali pripažinti aplinkybę neįrodyta, jeigu byloje nėra pakankamai kitų įrodymų. Byloje išvada dėl konkrečių bylos aplinkybių padaryta įrodymų visumos požiūriu. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvados, kuri padaryta iš įrodymų visumos. Teisėjų kolegija nekonstatuoja CPK 185 straipsnio pažeidimo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodymas, kuris nepaneigia kompensacijos išmokėjimo fakto, bet nenurodantis jokių kitų duomenų apie kompensacijos mokėjimą, gali būti vertinamas kaip neįrodantis kompensacijos ieškovei išmokėjimo fakto. Dėl to konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje teismų galutinė išvada dėl neįrodyto kompensacijos ieškovei išmokėjimo fakto, padaryta iš visų bylos įrodymų, nepažeidžiant CPK 185 straipsnio.
Dėl CPK 197 straipsnio 1 dalies pažeidimo
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nesirėmė didesnę įrodomąją galią turinčiu oficialiuoju rašytiniu įrodymu – Kauno miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Aprūpinimo būstu skyriaus raštu, kuriame nurodyta, kad nėra įrodymų apie ieškovės kreipimąsi dėl ginčo buto privatizavimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, jog tam tikras rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas oficialiuoju (prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) dokumentas išduotas valstybės arba savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami tokį dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus formos ir turinio reikalavimus; 4) dokumente pateikta informacija yra pakankama tam, kad būtų nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Š. v. A. V. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-235/2006, ir kt.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus nurodytas raštas nelaikytinas prima facie įrodymu nagrinėjamu atveju. Šis dokumentas išduotas institucijos, kuri byloje yra atsakovas, turintis materialųjį teisinį interesą dėl bylos baigties, ir neatitinka oficialiojo įrodymo turinio reikalavimų: iš nurodyto rašto turinio matyti jį išdavusios institucijos interesas byloje, nes informacija pateikta ne objektyvia forma, bet darant konkrečią išvadą, kad nėra įrodymų, jog ieškovė kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Teismai pagrįstai vertino įvardytą raštą kaip paprastą rašytinį įrodymą kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, nusprendė, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovė išreiškė atsakovui savo valią dėl ginčo buto įforminimo nuosavybės teise jai pagal galiojantį Butų privatizavimo įstatymą tuo metu, kai šis galiojo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas bylos šalių ginčo aplinkybes, neturi pagrindo spręsti, kad teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai). Toks minėto rašytinio įrodymo vertinimas atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė; bylos Nr. 3K-3-192/2008).
Teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindų panaikinti teismų sprendimą ir nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistus.
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimo rezoliucinę dalį patikslinti ir išdėstyti taip:
Ieškinį patenkinti. Perduoti ieškovei E. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise neatlygintinai (duomenys neskelbtini) bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Česlovas Jokūbauskas
Algis Norkūnas
