E. V. pagal BK 1891 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-90-813/2025

Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00009-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Dariaus Kantaravičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. V. ir V. V. gynėjo advokato Vykinto Gutausko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 24 d. nutarties, kuria pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nuosprendis.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nuosprendžiu E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) 1000 MGL (50 000 Eur) dydžio bauda; V. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, E. V. ir V. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimas, ir iš E. V. konfiskuota 513 428,77 Eur, iš V. V. – 474 309,21 Eur, kaip nusikalstamos veikos rezultatas. Iki nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymo dienos paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas į E. V. ir V. V. priklausantį turtą (konkretus turtas nurodytas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 15 d. nuosprendis pakeistas ir nustatyta, kad: 1) E. V. išlaidos, kurios nėra pagrįstos jo gautomis teisėtomis (nustatyta tvarka apmokestintomis / neapmokestintomis) pajamomis, 2012 metais buvo 158 784,90 Lt (45 987,29 Eur); 2) E. V. disponavo iš viso 513 432 Eur, žinodamas, kad šios lėšos negalėjo būti įgytos teisėtomis pajamomis. Nuosprendis patikslintas ir nustatyta, kad E. V. išlaidos, kurios nėra pagrįstos jo gautomis teisėtomis (nustatyta tvarka apmokestintomis / neapmokestintomis) pajamomis: 2011 metais atitinka 23 259,01 Eur; 2013 metais atitinka 45 841,89 Eur; 2014 metais atitinka 182 360,66 Eur; V. V. išlaidos, kurios nėra pagrįstos jos gautomis teisėtomis (nustatyta tvarka apmokestintomis / neapmokestintomis) pajamomis: nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. atitinka 518,05 Eur; 2011 metais atitinka 11 269,56 Eur; 2012 metais atitinka 204 719,02 Eur; nustatyta, kad: 999 000 Lt suma, kuri buvo panaudota įgyjant butą, atitinka 289 330,40 Eur; 455 421 Lt neteisėtų pajamų atitinka 131 899,04 Eur; žemės sklypo kaina, kuri yra 328 500 Lt, atitinka 95 140,18 Eur; automobilio kaina, kuri yra 30 000 Lt, atitinka 8688,60 Eur; 500 000 Lt suma, už kurią V. V. įsigijo nekilnojamąjį turtą, atitinka 144 810,01 Eur; V. V. L. L. ir J. L. sumokėtos pinigų sumos, t. y. 260 000 Lt ir 240 000 Lt, atitinka atitinkamai 75 301,20 Eur ir 69 508,80 Eur; neteisėtai įgytų 420 564,80 Lt pajamų suma atitinka 121 803,99 Eur; 747 554,09 Lt, kurie negalėjo būti V. V. teisėtai įgytos pajamos, atitinka 216 506,63 Eur. Taip pat nuosprendis pakeistas ir, vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš V. V. išieškota 474 133,50 Eur, kaip konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistųjų E. V., V. V. ir jų gynėjos advokatės Indrės Kupcikevičiūtės apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. V. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. sausio 31 d. patyrė išlaidų, kurios nėra pagrįstos jo gautomis teisėtomis (nustatyta tvarka apmokestintomis / neapmokestintomis) pajamomis: 1) nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. – 2660,86 Lt (770,64 Eur); 2) 2011 m. – 80 308,71 Lt (23 259,01 Eur); 3) 2012 m. – 158 784,90 Lt (45 987,29 Eur); 4) 2013 m. – 158 282,89 Lt (45 841,89 Eur); 5) 2014 m. – 629 654,88 Lt (182 360,66 Eur); 6) 2015 m. – 33 113,39 Eur; 7) 2016 m. – 105 283,90 Eur; 8) 2017 m. – 73 285,22 Eur; 9) nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. – 3530 Eur. Tokiu būdu E. V. nurodytu laikotarpiu disponavo iš viso 513 432 Eur, žinodamas, kad šios lėšos negalėjo būti įgytos teisėtomis pajamomis.

1.1. Minėtas lėšas E. V. nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. sausio 31 d. panaudojo nekilnojamajam turtui įsigyti ir tokiu būdu per minėtą laikotarpį nuosavybės teise įsigijo iš viso 999 000 Lt (289 565,22 Eur) ir 156 681 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, kuriam įsigyti panaudota dalis lėšų (209 412,22 Eur) buvo neteisėtos pajamos (konkretaus nekilnojamojo turto 2014 m. liepos 29 d., 2016 m. birželio 8 d. įsigijimo aplinkybės detaliai išdėstytos žemesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose).

1.2. Be to, E. V. nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. sausio 31 d. asmeninės nuosavybės teise arba kito asmens naudai įgijo turto, kuriam įsigyti panaudotos lėšos (86 895,85 Eur) buvo neteisėtos pajamos (konkretaus turto 2013 m. vasario 28 d., 2014 m. liepos 25 d., 2017 m. balandžio 22 d. įgijimo aplinkybės detaliai išdėstytos žemesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose).

1.3. Tokiu būdu E. V. nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. sausio 31 d. patyrė išlaidų ir nuosavybės teise savo arba artimų asmenų naudai įgijo turto iš lėšų, kurios negalėjo būti teisėtai įgytos pajamos, iš viso už 513 432 Eur, t. y. įgijo didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

2. V. V. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. sausio 31 d. patyrė išlaidų, kurios nėra pagrįstos jos gautomis teisėtomis (nustatyta tvarka apmokestintomis / neapmokestintomis) pajamomis: 1) nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. – 1788,72 Lt (518,05 Eur); 2) 2011 m. – 38 911,53 Lt (11 269,56 Eur); 3) 2012 m. – 706 853,84 Lt (204 719,02 Eur); 4) 2016 m. – 7133,53 Eur; 5) 2017 m. – 250 493,34 Eur. Tokiu būdu V. V. nurodytu laikotarpiu iš viso disponavo 747 554,09 Lt (216 506,63 Eur) ir 257 626,87 Eur, žinodama, kad šios lėšos negalėjo būti įgytos teisėtomis (nustatyta tvarka apmokestintomis / neapmokestintomis) pajamomis.

2.1. Minėtas lėšas V. V. nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. sausio 31 d. panaudojo nekilnojamajam turtui įsigyti ir tokiu būdu nuo 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise įsigijo iš viso 500 000 Lt (144 810,01 Eur) ir 400 000 Eur vertės turtą, kuriam įgyti panaudoti 420 564,80 Lt (121 803,99 Eur) ir 249 536,34 Eur buvo neteisėtos pajamos (konkretaus nekilnojamojo turto 2012 m. liepos 25 d., 2017 m. balandžio 26 d. įsigijimo aplinkybės detaliai išdėstytos žemesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose).

2.2. Tokiu būdu V. V. nuo 2010 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. sausio 31 d. patyrė išlaidų ir nuosavybės teise įgijo turto iš lėšų, kurios negalėjo būti teisėtai įgytos pajamos, iš viso už 747 554,09 Lt (216 506,63 Eur) ir 257 626,87 Eur, t. y. įgijo didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistųjų E. V., V. V. ir jų gynėjos advokatės I. Kupcikevičiūtės apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė E. V. ir V. V. pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. Nuteistųjų kaltę, padarius nusikalstamas veikas, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti įrodymai.

3.1. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nepagrįstai nustatė, jog E. V. išlaidos, kurios nėra pagrįstos jo gautomis teisėtomis (nustatyta tvarka apmokestintomis / neapmokestintomis) pajamomis, 2012 m. buvo 158 787,90 Lt. Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) specialistų išvadose ir kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nuteistasis iš tikrųjų nurodytu laiku disponavo 158 784,90 Lt. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad baudžiamajai bylai reikšmingu laiku E. V. disponavo iš viso 1 029 692,24 Lt ir 215 212,51 Eur. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog 2660,86 Lt iš tikrųjų atitinka 770,64 Eur, tačiau kitos pinigų sumos litais, kuriomis skirtingu laiku disponavo E. V., buvo neteisingai konvertuotos į eurus. Atsižvelgdamas į tai, kad 1 Eur atitiko 3,4528 Lt, apeliacinės instancijos teismas iš naujo konvertavo kaltinime nurodytas sumas litais į eurus ir nustatė, jog E. V. baudžiamajai bylai reikšmingu laiku disponavo iš viso 513 432 Eur, žinodamas, kad šios lėšos negalėjo būti įgytos teisėtomis pajamomis, o ne 513 428,77 Eur (atkreipė dėmesį, kad, sudėjus visas skundžiamame nuosprendyje nurodytas sumas eurais, šių lėšų suma lygi 513 674,28 Eur, o ne 513 428,77 Eur). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad skundžiamame nuosprendyje buvo neteisingai nustatyti ir V. V. disponuotų pinigų sumų litais atitikmenys eurais, iš naujo konvertavo kaltinime nurodytas sumas litais į eurus ir konstatavo, jog V. V. iš tikrųjų disponavo 747 554,09 Lt, tai atitinka 216 506,63 Eur, ir 257 626,87 Eur (bendra suma 474 133,50 Eur, o ne, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje, 474 309,21 Eur). Be to, teisėjų kolegija ištaisė E. V. ir V. V. kaltinimuose padarytas už nekilnojamąjį turtą ir kitą turtą sumokėtų lėšų konvertavimo iš litų į eurus klaidas.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistajai V. V. taikyto turto konfiskavimo ir nutarė iš nuteistosios išieškoti 474 133,50 Eur, kaip konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistojo E. V. gynėjas advokatas V. Gutauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde kasatorius nurodo:

4.1. Baudžiamojoje byloje buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 21 straipsnio 4 dalies, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių pažeidimai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 1891 straipsnio 1 dalis (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija)), taip pat, nesant teisinio pagrindo, taikyta BK 72 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė? turto konfiskavimas, kaip BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos rezultatas, nors ši veika pati savaime jokio rezultato neturi.

4.2. Skundžiamos nutarties 44 punkte apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados stokoja logikos. Šis teismas, remdamasis 2013 m. vasario 5 d. E. V. ir VMI atstovo sudarytame susitarime nurodoma aplinkybe? nenustatyta, kad E. V. ar jo šeimos nariai būtų įsigiję turto, panaudoję lėšas, kurių šaltinių negalėtų pagrįsti, pagrindė kaltinimą, jog iš A. M. (A. M.) vardu atidarytos banko sąskaitos išgryninti 2 512 790,29 Lt (727 754,37 Eur) nebuvo panaudoti kaltinime nurodyto registruojamo turto objektams įsigyti. Tačiau visi E. V. pateiktame kaltinime nurodyti registruojamo turto objektai buvo įsigyti po 2013 m. vasario 5 d. (2013 m. vasario 28 d., 2014 m. liepos 9 d., 2014 m. liepos 25 d., 2016 m. birželio 8 d., 2017 m. balandžio 22 d.). Taigi, paminėta aplinkybė, kuria teismas pagrindė kaltinimą, iš tiesų patvirtina faktą, kad šie pinigai galėjo būti naudojami ir kaltinime nurodytiems registruojamo turto objektams įsigyti.

4.3. BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos pažeidimą patvirtina ir aplinkybė, kad baudžiamąją bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai E. V. kaltę dėl nusikaltimo padarymo grindė jo paties VMI pateiktais paaiškinimais, kad iš A. M. vardu atidarytos sąskaitos išgryninti 2 512 790,29 Lt (727 754,37 Eur) nebuvo E. V. pajamos ir jis šia suma nedisponavo (skundžiamos nutarties 45 punktas). Tačiau tokia mokestinio ginčo metu E. V. pateikta pozicija nepagrįstai remiamasi kaip objektyvia. Savaime suprantama, jog mokestiniame tyrime E. V. turėjo suinteresuotumą, kad mokesčių administratorius apie iš A. M. vardu atidarytos sąskaitos išgrynintas paminėtas lėšas (E. V. priskaičiavęs 736 511 Lt (213 308,33 Eur) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 540 110 Lt (156 426,67 Eur) GPM delspinigių ir 73 651 Lt (21 330,80 Eur) GPM baudos) turėtų kuo mažiau duomenų, jog minėta išgryninta suma buvo jo pajamos, ir taip sustiprintų savo derybinę poziciją, siekdamas sudaryti susitarimą su VMI kuo palankesnėmis jam sąlygomis. Mokestinis ginčas buvo išspręstas taikiai, E. V. pagal paminėtą susitarimą mokesčių administratoriui sumokėjo 360 000 Lt (104 263,21 Eur) GPM. Be to, baudžiamojoje byloje padarius išvadą, kad E. V. iš A. M. vardu atidarytos sąskaitos išgrynintais 2 512 790,29 Lt (727 754,37 Eur) nedisponavo, iš esmės konstatuojama, jog VMI pretenzijos E. V. dėl nedeklaruoto ir nesumokėto GPM buvo nepagrįstos ir jis 360 000 Lt (104 263,21 Eur) GPM mokesčių administratoriui sumokėjo, nesant tam objektyvaus pagrindo.

4.4. Apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino byloje esančius duomenis, kartu buvo šališkas ir nepaisė nekaltumo prezumpcijos principo, leidžia spręsti ir Ukrainos Černivcų apskrities Zastavnos rajono teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimo už akių, kuriuo V. I. (V. I.) iš E. V. buvo priteista 600 000 Eur skola (tai patvirtina jo teisėtų pajamų gavimo faktą), vertinimas. Teismas, iš pradžių nurodęs, kad baudžiamajame procese nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus, padarė išvadą, kad paminėtas sprendimas savaime nepatvirtina, jog E. V. iš tikrųjų teisėtai disponavo reikiama pinigų suma norimam turtui įsigyti. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nesiremdamas nurodytu Ukrainos teismo sprendimu, kaip ir pirmosios instancijos teismas, rėmėsi E. V. apskundžiant šį teismo sprendimą išdėstyta pozicija. Tačiau Ukrainos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje E. V. vėlgi turėjo procesinį suinteresuotumą gintis nuo pareikštų reikalavimų, todėl šią baudžiamąją bylą nagrinėję teismai neturėjo teisės E. V. pateiktų kaltinimų tvirtinti jo kitoje užsienio valstybėje nagrinėtoje civilinėje byloje išreikšta pozicija dėl nesutikimo su V. I. reikalavimu. Taigi, šią baudžiamąją bylą nagrinėję teismai selektyviai atmetė patį užsienio valstybės sprendimą, nes jame nustatytos aplinkybės iš esmės patvirtina, kad E. V. vien iš paskolos santykių su V. I. turėjo 600 000 Eur teisėtų pajamų, o tai E. V. šioje byloje teisina, tačiau rėmėsi E. V. išsakyta ir Ukrainos teismo atmesta pozicija, kad didžiąją dalį paskolų jis V. I. buvo grąžinęs, nes tokia pozicija yra palanki, siekiant bet kokia kaina pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Toks selektyvus duomenų vertinimas, be jokios abejonės, suponuoja nekaltumo prezumpcijos ir teismo nešališkumo principų pažeidimus (BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalys).

4.5. Be to, reikšminga tai, kad, pagal teismų praktiką, baudžiamojoje byloje negali būti remiamasi faktiškai apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką kaip liudytojo apklausto asmens parodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2009, 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017, 2K-223-495/2019, 2K-127-689/2020). Analogiškai, vadovaujantis teisine logika, baudžiamojoje byloje kaltinimams pagrįsti neturėtų būti remiamasi ir kitose bylose, kuriose asmuo turėjo visiškai kitokį procesinį suinteresuotumą, jo išsakyta pozicija. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai neteisingai nusprendė, kad apkaltinamąjį nuosprendį E. V. galima grįsti jo paties kituose ne baudžiamuosiuose procesuose išreikšta pozicija, todėl tai pripažintina esminiu BPK 20 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

4.6. BPK 21 straipsnis, be kita ko, įtvirtina iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio išplaukiančią fundamentalią įtariamojo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas šią teisę iš esmės paneigė, E. V. kaltę grįsdamas ir aplinkybe, kad jis apie gautą paskolą iš V. I. nenurodė ikiteisminio tyrimo metu, apie tai parodė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Aplinkybės, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, organizuodamas savo gynybą, pasirinko pasinaudoti BPK 21 straipsnyje įtvirtinta teise tylėti ir tam tikrų aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu nenurodyti, o jas atskleisti tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, vertinimas kaltinamojo nenaudai ir tokios aplinkybės naudojimas grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį demokratinėje teisinėje valstybėje yra netoleruotinas ir vertintinas kaip asmens teisės į nepriklausomą, teisingą ir nešališką teismą pažeidimas (BPK 44 straipsnio 5 dalis).

4.7. Precedento galią nagrinėjamai bylai turinčioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-511/2015">2K-274-511/2015</a> priimtoje nutartyje yra aiškiai nurodyta, kad, sprendžiant klausimą dėl BK 1891 straipsnio inkriminavimo, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, ir į asmens turimus verslus, į galimas neįtrauktas į apskaitą pajamas.

4.8. Bendrovės ir jos akcininko turto atskirumo principas baudžiamosiose bylose iš esmės aiškinamas tuo, kad bendrovės akcininkas neturi teisės su bendrovės turtu elgtis taip, kaip su savo turtu. Todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, yra teisingas, tačiau stokoja sąsajos su skundžiamos nutarties 51 punktu ir apskritai šios bylos kontekstu. Apeliacinės instancijos teismo atliktas aplinkybių dėl asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnį, turimų verslų vertinimas (nutarties 51 punktas) yra diametralus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoms tokių duomenų vertinimo taisyklėms. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasakė, kad nuo pateikto pagal BK 1891 straipsnį kaltinimo galima gintis, nurodant tik asmens deklaruotas iš verslų gautas pajamas.

4.9. Svarbu yra ir tai, kad šią baudžiamąją bylą nagrinėję teismai ignoravo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą taisyklę, jog, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnį dėl neteisėto praturtėjimo, teismas privalo motyvuoti savo įsitikinimą, kad turto įgijimo pagrindas buvo nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-511/2015">2K-274-511/2015</a>). Šią bylą nagrinėję teismai jokių požymių, kurie leistų manyti, kad E. V. kada nors darė nusikalstamas veikas ir iš tokių veikų pelnėsi, nenustatė. Priešingai, byloje esantys įrodymai neleidžia abejoti, kad E. V. užsiiminėjo verslu, be to, jis neneigė, jog ne visas iš verslo gautas pajamas deklaravo įstatymo nustatyta tvarka. Neteigiant, kad E. V. padarė kokią nors kitą nusikalstamą veiką, pažymėtina, kad, teisėsaugos institucijai disponuojant informacija, jog asmuo turi tam tikrus verslus ir disponuoja turtu, kuris viršija jo deklaruotas ir apmokestintas pajamas, taip pat neturint informacijos apie asmens galimą pelnymąsi iš nusikalstamų veikų, ikiteisminis tyrimas turėtų būti atliekamas ne pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto praturtėjimo, o turėjo būti tikrinama, ar nebuvo padaryta nusikalstamų veikų finansų sistemai, pažeidžiant reikalavimus deklaruoti visas pajamas ir tinkamai vykdyti mokestines prievoles.

4.10. E. V. šioje byloje buvo kaltinamas ir nuteistas tik pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija). Nei šioje byloje, nei kada nors anksčiau E. V. nebuvo teisiamas už jokios kitos nusikalstamos veikos padarymą.

4.11. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuojamas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2-511/2024).

4.12. Iš BK 1891 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad iš šios nusikalstamos veikos savaime nėra gaunama jokia nauda ir kaltininkas iš šios nusikalstamos veikos savaime nepasipelno. Ši nusikalstama veika iš esmės kriminalizuoja tam tikrą pavojingą būseną, kai kaltininkas turi didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, tačiau šis turtas jokiu būdu savaime nelaikytinas nusikalstamos veikos rezultatu, nes neteisėtos pajamos savaime nelaikomos pajamomis, gautomis iš nusikalstamos veikos.

4.13. Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai E. V. de jure (teisiškai) buvo taikoma BK 72 straipsnio 2 dalis, nenustačius jokios nusikalstamos veikos, iš kurios būtų gauti 513 428,77 Eur, tačiau de facto (faktiškai, iš tikrųjų) buvo neteisingai taikomas BK 723 straipsnyje įtvirtintas išplėstinio turto konfiskavimo institutas, nenustačius BK 723 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos, t. y. nenustačius apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, iš kurio E. V. turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos. Taigi, šioje byloje, neteisingai taikant turto konfiskavimo institutą, netinkamai buvo taikyta ir BK bendrosios dalies norma.

5. Kasaciniu skundu nuteistosios V. V. gynėjas advokatas V. Gutauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde kasatorius nurodo:

5.1. Baudžiamojoje byloje buvo padaryti esminiai BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalių pažeidimai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 1891 straipsnio 1 dalis (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija)), taip pat, nesant teisinio pagrindo, taikyta BK 72 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė? turto konfiskavimas, kaip BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos rezultatas, nors ši veika pati savaime jokio rezultato neturi.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad V. V. iš G. B. buvo pasiskolinusi 200 000 Lt nekilnojamajam turtui įsigyti, tačiau teismas šios sumos nevertino kaip nepagrįstai neįtrauktos į apskaičiuotą V. V. teisėtai gautų pajamų ir turimo turto balansą, padarydamas išvadą, jog V. V. šias lėšas G. B. grąžino, nepaisant gynybos argumentų, kad G. B. 200 000 Lt (57 924 Eur) paskolą už V. V. grąžino jos sūnus ir šios paskolos laiduotojas E. V. (nutarties 60–61 punktai).

5.3. Precedento galią nagrinėjamai bylai turinčioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-511/2015">2K-274-511/2015</a> priimtoje nutartyje dėl BK 1891 straipsnio taikymo yra išaiškinta: „Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga.“

5.4. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, jog „aplinkybė, kad G. B. 200 000 Lt perdavė ne V. V., o E. V., nėra pagrindas tvirtinti, kad paskolą grąžino ne V. V., o E. V.“, iš esmės perkėlė įrodinėjimo naštą baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį patrauktai V. V.. Būtent kaltinimo institucija turėjo pagrįsti, kad 200 000 Lt (57 924 Eur), kuriuos E. V. grąžino G. B. už savo motiną V. V., iš tiesų buvo jos pinigai, t. y. kad E. V. tik perdavė V. V. pinigus G. B.. Tačiau tokių įrodymų kaltinimo institucija nepateikė, o bylą nagrinėję teismai to nepatvirtino ir netiesioginiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nurodė tokią prielaidą įrodymais paneigti pačiai baudžiamojon atsakomybėn patrauktai V. V., taip pažeisdamas fundamentalų nekaltumo prezumpcijos principą (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

5.5. Pagal teismų praktiką, kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, o iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę ir kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-232/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-232/2014">2K-232/2014</a>, 2K-12-648-2021). Apeliacinės instancijos teismas V. V. kaltinančią aplinkybę, kad ji pati G. B. grąžino 200 000 Lt (57 924 Eur), kuriuos jos sūnus E. V. šiam tik perdavė, grindžia tuo, kad pinigai V. V. buvo skolinti nekilnojamajam turtui įsigyti ir ji netrukus, kai buvo pasiskolinti šie pinigai, įsigijo žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), šis turtas buvo įgytas V. V. vardu. Akivaizdu, kad tokie teismo teiginiai yra prielaidos, kuriomis asmens kaltės baudžiamajame procese grįsti negalima, o tai taip pat patvirtina BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos pažeidimą.

5.6. Apkaltinamojo nuosprendžio ar jį palaikančios nutarties motyvacijai, be kita ko, yra keliamas ir logikos reikalavimas. Šiuo atveju nesuprantama apeliacinės instancijos teismo logika, kodėl už V. V. paskolos, paimtos nekilnojamajam turtui savo vardu įsigyti, negalėjo grąžinti E. V., kuris yra jos sūnus ir pagal įstatymą pirmosios eilės paveldėtojas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5.7. Galiausiai reikšminga tai, kad V. V. yra sulaukusi garbaus amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)), todėl jos visai kitame kontekste pasakytus teiginius, jog pinigų iš savo sūnaus E. V. jai niekada nereikėjo, ji pati jam duodavo pinigų, vertinti kaip patvirtinančius aplinkybę, kad ne E. V., o pati V. V. grąžino paskolą G. B., nėra sąžininga ir tai suponuoja apeliacinės instancijos teismo objektyvumo stoką.

5.8. Teisiamajame posėdyje duoti liudytojų parodymai paprastai turi didesnę įrodomąją reikšmę nei ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nes teisme parodymai duodami viešai, dalyvaujant proceso dalyviams, kurie gali užduoti klausimų, ir teismas turi galimybę tiesiogiai stebėti liudytojo elgesį, tai padeda įvertinti parodymų patikimumą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nors liudytojas M. R. teisiamajame posėdyje aiškiai nurodė, kad 200 000 Lt (57 924 Eur) paskolos V. V. jam nėra grąžinusi, didesnę įrodomąją reikšmę suteikė šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kad gal ši paskola jam ir buvo grąžinta, nors liudytojas teisiamajame posėdyje paaiškino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų netikslumo priežastis. Tai rodo šio teismo siekį bet kokia kaina pritarti apkaltinamajam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Toks selektyvus duomenų vertinimas patvirtina nekaltumo prezumpcijos ir teismo nešališkumo principų pažeidimus (BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalys).

5.9. Minėtoje precedento galią nagrinėjamai bylai turinčioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-511/2015">2K-274-511/2015</a> priimtoje nutartyje dėl BK 1891 straipsnio taikymo yra nurodyta, kad „kai asmuo nepateikia duomenų, pagrindžiančių pajamų, kuriomis įgytas turtas, teisėtumą, turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų ir kt. Vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šis principas gali būti taikomas tik tada, kai pagrįstai konstatuojama, jog nėra galimybės abejonių ir neaiškumų pašalinti.“

5.10. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, jog, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnį dėl neteisėto praturtėjimo, teismas privalo motyvuoti savo įsitikinimą, kad turto įgijimo pagrindas buvo nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-511/2015">2K-274-511/2015</a>).

5.11. Vien garbus V. V. amžius turėtų kelti abejonių, ar tikrai ji vertėsi nusikalstama veika ir iš to pelnėsi. Šią baudžiamąją bylą nagrinėję teismai jokių požymių, kurie leistų manyti, kad V. V. kada nors darė nusikalstamas veikas ar iš tokių veikų pelnėsi, nenustatė. Priešingai, byloje yra duomenys apie V. V. gaunamą pensiją ir tai, kad ji laikotarpiu nuo 1992 iki 2007 metų paveldėjo ir kitu būdu įgijo 20 nekilnojamojo turto objektų, o šiuos vėliau pardavė. Dalį šių sandorių apeliacinės instancijos teismas aprašė skundžiamos nutarties 57 punkte. Šis teismas nurodė, kad V. V. pajamų iš nekilnojamojo turto sandorių būtų užtekę tik daliai jos tiriamuoju laikotarpiu patirtų išlaidų pateisinti, tačiau visiškai nepagrįstai nevertina to, kad didelis skaičius nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių patvirtina legalią V. V. veiklą ir iš esmės paneigia pelnymosi iš nelegalios veiklos tikimybę, kuri skamba neįtikėtinai vien jau atsižvelgiant į jos amžių ir asmenybę.

5.12. Nustačius legalią veiklą ir išlaidas, viršijančias tokios legalios veiklos pajamas, logika pagrįsta teisėsaugos institucijų užduotis turėtų būti išsiaiškinti, ar visas iš savo veiklos gautas pajamas V. V. tinkamai apskaitė, deklaravo ir ar tinkamai įvykdė tenkančias mokestines prievoles, o ne pradėti baudžiamąjį persekiojimą dėl neteisėto praturtėjimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, kuri inkriminuojama esant pagrįstam ir motyvuotam teismo įsitikinimui, kad teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto šaltinis gali būti daromos nusikalstamos veikos.

5.13. Akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) gimusi V. V. neužsiiminėjo korupciniais, turtiniais, ekonominiais, finansiniais ar kitais nusikaltimais ir iš tokių veikų nesipelnė, todėl BK 1891 straipsnio 1 dalies inkriminavimas jai neatitinka nei susiklosčiusios situacijos, nei šio BK straipsnio tikslų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229-387/2023).

5.14. V. V. šioje byloje buvo kaltinama ir nuteista tik pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija). Nei šioje byloje, nei kada nors anksčiau V. V. nebuvo teisiama už jokios kitos nusikalstamos veikos padarymą.

5.15. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuojamas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2-511/2024).

5.16. Iš BK 1891 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad iš šios nusikalstamos veikos savaime nėra gaunama jokia nauda ir kaltininkas iš šios nusikalstamos veikos savaime nepasipelno. Ši nusikalstama veika iš esmės kriminalizuoja tam tikrą pavojingą būseną, kai kaltininkas turi didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, tačiau šis turtas jokiu būdu savaime nelaikytinas nusikalstamos veikos rezultatu, nes neteisėtos pajamos savaime nelaikomos pajamomis, gautomis iš nusikalstamos veikos.

5.17. Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai V. V. de jure buvo taikoma BK 72 straipsnio 2 dalis, nenustačius jokios nusikalstamos veikos, iš kurios būtų gauti 474 309,21 Eur, tačiau de facto buvo neteisingai taikomas BK 723 straipsnyje įtvirtintas išplėstinio turto konfiskavimo institutas, nenustačius BK 723 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos, t. y. nenustačius apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, iš kurio V. V. turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos. Taigi, šioje byloje, neteisingai taikant turto konfiskavimo institutą, netinkamai buvo taikyta ir BK bendrosios dalies norma.

6. Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Tomas Tukleris atsiliepimais į nuteistųjų V. V. ir E. V. gynėjo advokato V. G. kasacinius skundus prašo nuteistųjų gynėjo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepimuose į kasacinius skundus nurodo:

6.1. Bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose nebuvo padaryti esminiai BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalių pažeidimai, nuteistiesiems V. V. ir E. V. BK 1891 straipsnio 1 dalis (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) taikyta tinkamai. Pagrįstai, esant teisiniam pagrindui, taikyta BK 72 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė? turto konfiskavimas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad jos yra pagrįstos ir teisingos, tiriant ir vertinant byloje ištirtus įrodymus, įrodymų vertinimo pažeidimų nepadaryta.

6.2. Kasatoriaus teiginiai dėl esminių BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalių pažeidimų pagrįsti formaliais argumentais, nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir savaip interpretuojant atskirų įrodymų vertinimą. Kasaciniuose skunduose nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl V. V. pinigų skolinimosi iš M. R. ir G. B.; gautų pajamų – iš nekilnojamojo turto objektų, kuriuos ji pardavė, gautos pensijos aktualiu laikotarpiu – vertinimo; E. V. užsienyje turėtų verslų; 2013 m. vasario 5 d. E. V. ir VMI atstovo sudaryto susitarimo; 2021 m. balandžio 26 d. Ukrainos Černivcų apskrities Zastavnos rajono teismo sprendimo už akių vertinimo ir kt. Tačiau tokio pobūdžio argumentais siekiama pakartotinio byloje esančių įrodymų vertinimo, kitokių faktinių aplinkybių nustatymo, nei jas nustatė žemesnės instancijos teismai, o tai nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo praktikoje yra išaiškinęs, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus, nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

6.3. Nekaltumo prezumpcijos principas BK 1891 straipsnio kontekste reiškia, kad kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis priemonėmis, yra kaltinančiosios šalies pareiga. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įgijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus ir kt. Pirmosios instancijos teismas būtent tokį įvertinimą ir atliko, nuosprendyje pateikė detalius motyvus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo standarto laikėsi, patikrino visus galimus teisėtus E. V. bei V. V. pajamų įgijimo būdus ir pagrįstai konstatavo, kad turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Pirmosios instancijos teismas vertino duomenų, susijusių su nuteistųjų galimybėmis gauti pajamas, kurios buvo būtinos turtui įsigyti, visumą, o ne vien pačių nuteistųjų parodymus ir jų nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 57, 58 punktuose detaliai aptarė V. V. pajamų šaltinius? nekilnojamojo turto objektus, kuriuos ji vėliau pardavė, aktualiu laikotarpiu gautą pensiją – ir padarė motyvuotą išvadą, kad šios pajamos nepateisina baudžiamajai bylai reikšmingu laikotarpiu patirtų išlaidų. Kasatoriaus šiuo aspektu pateikiamais argumentais siekiama pakartotinio byloje esančių įrodymų vertinimo, kitokių faktinių aplinkybių nustatymo, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

6.4. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, teisingai pažymėjo, kad apie savo pajamų gavimo aplinkybes, pajamų šaltinius geriausiai žinojo ir žino patys nuteistieji, todėl jų parodymai yra itin reikšmingi, nustatant baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes. Nuteistųjų parodymų patikimumas, atitiktis faktinei situacijai privalo būti vertinami kartu su jų nurodomų aplinkybių nuoseklumu ir kitais baudžiamojoje byloje užfiksuotais duomenimis, t. y. tokių parodymų teisingumas nėra ir negali būti preziumuojamas. Taigi, tai, kad teismai nuteistųjų ar liudytojų parodymus, jų nurodytas aplinkybes įvertino ne taip, kaip nuteistieji ir gynyba pageidavo, nepritarė gynybos poziciją atitinkančiam duomenų vertinimui, neleidžia teigti, jog buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimai ar (ir) nuteistieji buvo verčiami įrodinėti savo nekaltumą. Įvertinę byloje surinktų įrodymų visetą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė byloje surinktais įrodymais pagrįstas išvadas apie byloje nustatytas aplinkybes. Vien tai, kad išvados apie bylos aplinkybes darytos remiantis ir netiesioginiais įrodymais, nereiškia, kad teismai abejones aiškino ne nuteistųjų naudai, perkėlė įrodinėjimo jiems pareigą ar kitaip esmingai pažeidė BPK reikalavimus.

6.5. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka jai keliamus reikalavimus – apeliacinės instancijos teismas itin kruopščiai patikrino nuosprendžio pagrįstumą (ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti). Apeliacinės instancijos teismas nuodugniai išnagrinėjo esminius apeliacinio skundo teiginius, juos palygino su surinkta byloje medžiaga. Savo sprendime šis teismas aptarė visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmetė, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintina teisėta ir pagrįsta.

6.6. BK 1891 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka (BK 190 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, be kita ko, dėl to, kad lėšos, kuriomis byloje reikšmingu laikotarpiu disponavo E. V. ir V. V. (atitinkamai 513 432 Eur ir 474 133,50 Eur), negalėjo būti įgytos teisėtomis pajamomis ir apie tai abu nuteistieji žinojo. Todėl kasatoriaus teiginiai, kad kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnį dėl neteisėto praturtėjimo, teismas privalo motyvuoti savo įsitikinimą, jog turto įgijimo pagrindas buvo nusikalstama veika, vertinti, ar nebuvo padaryta nusikalstamų veikų finansų sistemai, pažeisti reikalavimai deklaruoti visas pajamas ir tinkamai vykdyti mokestines prievoles, nustačius legalią veiklą ir išlaidas, viršijančias tokios legalios veiklos pajamas, vertinti, ar visas iš savo veiklos gautas pajamas V. V. tinkamai apskaitė, deklaravo ir tinkamai įvykdė jai tenkančias mokestines prievoles, iš esmės prieštarauja šioje byloje vertintoms ir analizuotoms aplinkybėms. Esminis faktas yra tai, kad aktualiu laikotarpiu E. V. ir V. V. disponavo minėtomis lėšomis, kurios negalėjo būti įgytos teisėtomis pajamomis, o tai ir sudaro BK 1891 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, tai atitinka ir aktualią teismų praktiką. Teismų praktikoje, aiškinant neteisėto praturtėjimo, kaip nusikalstamos veikos, įrodinėjimo ypatumus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nustatant, jog turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, teismai nėra saistomi būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad loginė konstrukcija „turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, jog finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, kad turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų.

6.7. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas faktą, kad E. V. ir V. V. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 1891 straipsnio 1 dalyje, analizavo abiejų nuteistųjų parodymus apie jų galimybes iš įvairių šaltinių (gauto darbo užmokesčio, gautų paskolų ir kt.) įgyti turtą, liudytojų parodymus, taip pat vertino VMI specialistų išvadose, UAB „Konsauditas“ konsultacinėje išvadoje užfiksuotus duomenis, kurie buvo paneigti baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų visuma, specialistų paaiškinimus dėl padarytų išvadų bei kitus baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, susijusius su nuteistųjų galimybėmis teisėtai gauti reikiamų pajamų ir už jas įsigyti turto. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas patikrino visus galimus teisėtus E. V. bei V. V. pajamų įgijimo būdus ir padarė pagrįstą išvadą, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų, šis teismas pagrįstai šiuos asmenis nuteisė pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. Nuteistųjų kaltę, padarius nusikalstamas veikas, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti įrodymai.

6.8. BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal baudžiamąjį įstatymą, turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros, jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos baudžiamajame įstatyme nurodytos jo taikymo sąlygos. Kaltinant asmenį neteisėtu praturtėjimu, ta turto dalis, kuri negalėjo būti įgyta teisėtomis priemonėmis, pripažįstama šio nusikaltimo dalyku (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2014, 2K-P-93/2014, 2K-147-697/2020). Nusikalstamos veikos dalykas, kaip savarankiška konfiskuotino turto rūšis, BK 72 straipsnyje expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nenurodytas, todėl gali būti konfiskuojamas, jeigu atitinka kitų šiame straipsnyje nurodytų konfiskuotino turto rūšių požymius. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad lėšos (iš E. V. konfiskuoti 513 432 Eur; iš V. V. išieškoti 474 133,50 Eur, kaip konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma) atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius, todėl BK 72 straipsnio nuostatos taikytos tinkamai.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistųjų E. V. ir V. V. gynėjo advokato V. Gutausko kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų vertinimo ir iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančių reikalavimų laikymosi, BK 1891 straipsnio 1 dalies taikymo

8. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad žemesnės instancijos teismai, konstatuodami BK 1891 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių nuteistųjų E. V. ir V. V. veiksmuose buvimą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, juos vertindami, padarė esminius BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintų teismo nešališkumo ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimus, tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti byloje teisingus procesinius sprendimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems kasacinių skundų argumentams.

9. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, įtvirtintos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018, 2K-9-594/2024 ir kt.).

10. Pagal teismų praktiką, esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020 ir kt.).

11. Nagrinėjamoje byloje primintina ir tai, kad, įrodinėjant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo sudėtį, būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančių reikalavimų. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-511/2015">2K-274-511/2015</a>, 2K-111-677/2016, 2K-192-648/2022, 2K-7-119-719/2024 ir kt.). Kartu pažymėtina, kad tiek teisė į nekaltumo prezumpciją, tiek iš jos kylantis imperatyvas, kad įrodinėjimo našta tenka kaltintojui, nėra absoliutūs. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje savaime nėra draudžiamos fakto ir teisės prezumpcijos, veikiančios kiekvienoje nacionalinėje baudžiamojoje teisėje, tačiau valstybės visais atvejais privalo nustatyti pagrįstas tokių prezumpcijų ribas, atsižvelgdamos į sprendžiamo klausimo svarbą ir veiksmingai užtikrindamos asmens teisę į gynybą (inter alia (be kita ko), Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. spalio 7 d. sprendimo byloje Salabiaku prieš Prancūziją, peticijos Nr. 10519/83, 28 punktas; 2010 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Krumpholz prieš Austriją, peticijos Nr. 13201/05, 34 punktas).

12. Nekaltumo prezumpcijos principo sudėtinė dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Tai reiškia, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-112-628/2023, 2K-115-387/2023 ir kt.).

13. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai padarė vienodas išvadas dėl E. V. ir V. V. neteisėto praturtėjimo įrodytumo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir žemesnės instancijos teismų byloje priimtais procesiniais sprendimais, juos patikrinusi teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas E. V. ir V. V. priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, skirtingai nei teigia kasatorius, laikėsi pirmiau nurodytų įrodymų vertinimui keliamų reikalavimų, nekaltumo prezumpcijos principo ir in dubio pro reo principo nepažeidė.

14. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijama tai, kad nuteistieji E. V. ir V. V. kaltinimuose nurodytu laikotarpiu disponavo atitinkamai 513 432 Eur ir 474 133,50 Eur sumomis ir šias lėšas panaudojo kaltinimuose nurodytam nekilnojamajam bei kilnojamajam turtui įgyti po 2010 m. gruodžio 11 d., t. y. jau įsigaliojus BK 1891 straipsniui, nustatančiam baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą. Kasatoriai nesutinka su žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad paminėtos lėšos negalėjo būti gautos, o vėliau už jas pirktas kilnojamasis bei nekilnojamasis turtas negalėjo būti įgytas nuteistųjų teisėtomis pajamomis. Būtent nustatant šias aplinkybes, anot kasatorių, ir buvo padaryti pirmiau nurodyti pažeidimai.

15. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl E. V. bei V. V. neteisėto praturtėjimo įrodytumo, iš naujo kruopščiai išanalizavo ir įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus: pačių nuteistųjų parodymus; kaip liudytojų byloje apklaustų R. V., V. V., G. V., V. I., G. B., M. R. parodymus; VMI atlikto E. V. šeimos pajamų ir turto patikrinimo, V. V. pajamų ir išlaidų priešpriešinio patikrinimo duomenis; duomenis apie E. V. iš UAB „Skuba“ gautą paskolą; Ukrainos Černivcų apskrities Zastavnos rajono teismo 2021 m. balandžio 26 d. sprendimu už akių nustatytas aplinkybes, paties nuteistojo E. V. pasirašytus prieštaravimus dėl šio sprendimo už akių ir paskolų rašteliuose užfiksuotus duomenis; byloje esančius rašytinius įrodymus apie oficialią E. V. darbinę veiklą ir gautą darbo užmokestį, gautus dividendus; VMI specialisto išvadomis nustatytas aplinkybes; byloje esančius duomenis apie V. V. 1992–2017 m. laikotarpiu sudarytus nekilnojamojo turto sandorius; taip pat duomenis apie V. V. paveldėtą turtą, nekilnojamojo turto objektus, į kuriuos buvo atkurtos jos nuosavybės teisės ir kuriuos ji vėliau pardavė, juos pardavus gautas pajamas; paprastuosiuose neprotestuotinuose vekseliuose užfiksuotus duomenis; duomenis apie V. V. gautą pensiją, kitas gautas pajamas (terminuotojo indėlio palūkanas, draudimo išmoką, iš sūnaus gautas pajamas) ir kt., taip pat išsamiai išanalizavo apeliacinio proceso metu gynybos papildomai pateiktus įrodymus, susijusius su nuteistojo E. V. vykdomu verslu. Įvertinęs tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai laikėsi teismų praktikoje atskleisto neteisėto praturtėjimo baudžiamosiose bylose taikomo įrodinėjimo standarto ir nepažeidė nekaltumo prezumpcijos principo. Apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas, išsamius, aiškius bei logiškus motyvus dėl esminių apeliacinių skundų argumentų. Šis teismas dar kartą motyvuotai paneigė nuteistųjų bei gynybos versiją, kad kaltinimuose nurodytos lėšos, o kartu ir, jas panaudojus, konkretus kilnojamasis bei nekilnojamasis turtas buvo įgyti teisėtomis pajamomis.

16. Nuteistojo E. V. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo ir VMI 2013 m. vasario 5 d. pasirašytame susitarime nurodytas aplinkybes, padarė įrodymų vertinimo taisyklių ir kartu nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, pateikė logikos stokojančias išvadas, kad iš A. M. vardu atidarytos banko sąskaitos išgryninti 2 512 790,29 Lt (727 754,37 Eur) E. V. nepriklausė ir nebuvo panaudoti jam pateiktame kaltinime nurodytiems registruojamiems turto objektams įsigyti. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

16.1. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad išvadas apie tai, jog iš A. M. vardu atidarytos banko sąskaitos išgrynintos lėšos nepriklausė nuteistajam E. V. ir jos nebuvo panaudotos kaltinime nurodytam turtui įgyti, apeliacinės instancijos teismas padarė išsamiai įvertinęs ir tarpusavyje sugretinęs 2013 m. vasario 5 d. jo ir VMI susitarime nurodytas aplinkybes, E. V. mokesčių administratoriui duotus paaiškinimus ir nagrinėjamoje byloje duotus parodymus, banko sąskaitos valdytojo A. M. tiek Lietuvos Respublikos, tiek Baltarusijos Respublikos mokesčių administratoriams duotus paaiškinimus, taip pat aplinkybes, susijusias su E. V. paskolos iš UAB „Skuba“ gavimu ir pagal paminėtą susitarimą su VMI nustatytos pinigų sumos sumokėjimu. Teismas nustatė, kad nuteistasis E. V. mokestinio patikrinimo metu nuosekliai neigė, jog jam priklauso paminėtos iš A. M. banko sąskaitos išgrynintos lėšos, paaiškino, kad pinigai priklauso A. M., kad visos iš sąskaitos išgrynintos lėšos tiesiogiai ar per kitus asmenis buvo perduotos A. M. arba jomis buvo atsiskaityta su įmonėmis pagal šio Baltarusijos Respublikos piliečio nurodymą. Būtent šias aplinkybes, pateikdamas Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui notaro patvirtintus paaiškinimus, patvirtino ir pats A. M.. Be to, nuteistasis E. V., nagrinėjamoje byloje apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, net neužsiminė, kad bylai aktualiu laikotarpiu jis disponavo paminėtais iš kito asmens sąskaitos išgrynintais pinigais ar kad juos panaudojo asmeniniam turtui įsigyti. Priešingai, E. V. paaiškino, kad jo pajamos sudarė iš UAB „S“ gaunamas darbo užmokestis. Tuo tarpu versiją, jog aptariamos išgrynintos lėšos priklausė jam, o ne A. M., jis iškėlė tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Be to, pagal 2013 m. vasario 5 d. susitarimą su VMI 360 000 Lt (104 263,21 Eur) E. V. sumokėjo, šias lėšas pasiskolinęs iš UAB „Skuba“ (paskola bylos nagrinėjimo metu nebuvo grąžinta).

16.2. Įvertinęs šias įrodymų visumos pagrindu byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis E. V. paminėta iš A. M. sąskaitos išgryninta pinigų suma mokestinio patikrinimo pabaigoje (2007 m. gruodžio 31 d.), o juo labiau kaltinime nurodyto laikotarpio pradžioje (2010 m. gruodžio 11 d.) nedisponavo. Apie tai leidžia spręsti ir, remiantis specialisto išvada Nr. (21.222)-363-1 dėl E. V. ūkinės finansinės veiklos, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad E. V. nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. gavo 534 770,78 Lt pajamų, taip pat 2008 m. sausio 1 d. galėjo turėti 50 000 Lt grynaisiais, o jo išlaidos sudarė 1 227 894,10 Lt, t. y. jo išlaidos jau 2010 m. gruodžio 1 d. 643 123,32 Lt (186 261,39 Eur) viršijo jo gaunamas pajamas. Kartu, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnyje, reglamentuojančiame susitarimą dėl mokesčio dydžio, įtvirtintą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad paminėtu 2013 m. vasario 5 d. susitarimu E. V. nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2007 m. balandžio 11 d. iš A. M. sąskaitos išgryninti 2 512 790,29 Lt (727 754,37 Eur) nebuvo įvertinti kaip jo pajamos; juo nustatyta tik tai, kad E. V. paminėtą pinigų sumą išgrynino, tačiau kur buvo panaudoti išgryninti pinigai, ar šie pinigai buvo E. V. pajamos, nebuvo nustatyta. Tai patvirtina ir susitarimu nustatyta ir nuteistojo E. V. į valstybės biudžetą sumokėta suma, kuri yra beveik keturis kartus mažesnė, nei mokesčių administratoriaus buvo apskaičiuota GPM, delspinigių ir baudos bendra suma, kurią nuteistajam būtų reikėję sumokėti, jeigu per patikrinimą būtų surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad visa paminėta išgryninta suma yra E. V. gautos ir neapskaitytos pajamos.

16.3. Skirtingai nei teigia kasatorius, teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokių apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo loginių prieštaravimų. Jeigu iš A. M. sąskaitos išgryninta 2 512 790,29 Lt (727 754,37 Eur) pinigų suma būtų priklausiusi nuteistajam, tai atspindėtų jo (jo šeimos narių, kurie buvo nuteistojo išlaikytiniai) patirtos išlaidos, tačiau tai nebuvo nustatyta. Nelogiška gynybos pozicija, kad E. V. dar 2006–2007 m. išgrynintas neva jam priklausančias lėšas kaltinime nurodytam registruojamam turtui įsigyti pradėjo naudoti tik praėjus daugiau kaip penkeriems metams po jų išgryninimo.

17. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo E. V. gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, selektyviai ir šališkai vertino Ukrainos Černivcų apskrities Zastavnos rajono teismo civilinėje byloje 2021 m. balandžio 26 d. priimtu sprendimu už akių, kuriuo V. I. iš E. V. buvo priteista 600 000 Eur skola, nustatytas aplinkybes; taip pat E. V. prieštaravimą dėl šio kitos valstybės teismo sprendimo nesutikimo.

17.1. Baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje. Todėl civilinėje byloje priimtame teismo sprendime nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės baudžiamojoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-689/2019). Įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai yra dokumentai, kuriuose užfiksuota informacija gali padėti nustatyti su nusikalstama veika susijusias aplinkybes. Taigi įsiteisėję Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių teismų procesiniai sprendimai atitinka BPK 95, 96 straipsniuose apibūdintų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, požymius, todėl tiriami ir vertinami kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, nesuteikiant jiems prima facie (didesnė įrodomoji galia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89-689/2020, 2K-170-628/2021, 2K-58-719/2023 ir kt.).

17.2. Apeliacinės instancijos teismas nuo pirmiau aptartų teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų nenukrypo. Spręsdamas dėl V. I. paskolų E. V. suteikimo, o kartu ir E. V. galimybės teisėtomis pajamomis įgyti kaltinime nurodytą turtą, Ukrainos Černivcų apskrities Zastavnos rajono teismo civilinėje byloje 2021 m. balandžio 26 d. priimtame sprendime už akių nustatytas aplinkybes teismas vertino atsižvelgdamas į kitus byloje surinktus įrodymus, neteikdamas nė vienam iš jų didesnės įrodomosios reikšmės. Teismas įvertino paties nuteistojo E. V. nagrinėjamoje byloje duotus parodymus (ikiteisminio tyrimo metu apie V. I. jam suteiktas paskolas nieko nenurodė, apie tai parodė tik bylos nagrinėjimo teisme metu), Ukrainos teismui pateiktą pareiškimą, kurį pasirašė jis pats (su pareikštu ieškiniu ir teismo sprendimu už akių nesutiko; prašė jį panaikinti; teigė, kad paskolos santykiai buvo daug mažesnės, nei nurodė ieškovas, apimties; kad originalūs skolos kvitai patvirtina E. V. skolos V. I. grąžinimą dar iki teismo sprendimo už akių priėmimo), liudytojo V. I. nagrinėjamoje byloje duotus parodymus (patvirtino, kad E. V. mažomis sumomis paskolino 2009–2010 m. 150 000 Eur, 2013 m. – 350 000 Eur, 2016 m. – 100 000 Eur; kad E. V. pradėjo skolą grąžinti tik po Ukrainos teismo sprendimo priėmimo). Iš šių įrodymų teismas nusprendė, kad lėšų skolinimosi ir skolos raštelių surašymo laikas neatitinka E. V. kaltinime nurodyto turto įsigijimo laiko, ir iš įrodymų visumos padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog pinigai nuteistajam E. V. nebuvo skolinami ir naudojami asmeniniam turtui įgyti. Tai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodo kasatorius, nustatydamas paminėtas bylai reikšmingas aplinkybes, esminių įrodymų vertinimo taisyklių, kartu ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimų nepadarė.

18. Nuteistojo E. V. gynėjo kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 21 straipsnyje įtvirtintą įtariamojo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, nes E. V. kaltę grindė aplinkybe, jog jis apie iš V. I. gautą paskolą nenurodė ikiteisminio tyrimo metu, apie tai parodė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad BPK įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą išsamiai išnagrinėti visas sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą, palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6-788/2025). Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas E. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaip nustatyta BPK 276 straipsnio 4 dalyje, pagarsino jo paties teisme duotiems parodymams patikrinti ir jų patikimumui įvertinti, taip pat kitiems pirmiau šios nutarties 17.2 punkte nurodytiems įrodymams patikrinti. Toks parodymų vertinimas atitinka BPK nustatytus reikalavimus, teismų praktikoje suformuluotas taisykles ir įtariamojo (kaltinamojo) teisių nepažeidžia.

19. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, neteisėtai, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, nuteistojo E. V. kaltę grindė ir jo paties kituose procesuose (VMI mokestiniame patikrinime ir Ukrainos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje), kuriuose jis turėjo suinteresuotumą jų baigtimi, išsakyta pozicija. Kasatoriaus teigimu, tokiais atvejais pagal analogiją turėtų būti vadovaujamasi teismų praktikos išaiškinimais, kad baudžiamojoje byloje negali būti remiamasi apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką kaip liudytojo apklausto asmens parodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems kasatoriaus argumentams.

20. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-305-788/2015, 2K-259-942/2019), atitinkamai tokiais parodymais negali būti remiamasi priimant baudžiamojoje byloje procesinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. V. nebuvo apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką kokioje nors kitoje baudžiamojo pobūdžio byloje. Kasatoriaus minimuose kituose ne baudžiamojo pobūdžio procesuose E. V. savo poziciją išdėstė savanoriškai, niekieno neverčiamas, jo paaiškinimai (pozicijos dėstymas) nebuvo susiję su jokiais galimais įtarimais (kaltinimais), todėl žemesnės instancijos teismai, ją vertindami kartu su kitais bylos įrodymais, BPK 20 straipsnio reikalavimų, taip pat ir nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidė.

21. Nėra pagrindo sutikti su nuteistosios V. V. gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistajai perkėlė įrodinėjimo naštą, nes nustatė, kad skolą G. B. grąžino ne E. V. už savo motiną, o pati V. V.. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas, spręsdamas dėl kasatoriaus nurodytų 200 000 Lt (57 924 Eur) paskolos G. B. grąžinimo aplinkybių, įvertino 2009 m. spalio 11 d. paprastajame neprotestuotiname vekselyje užfiksuotus duomenis (kaip paskolos laiduotojas nurodytas E. V.; vekselio apačioje rankraštiniais įrašais nurodyti nuteistosios V. V. vardas ir pavardė, parašas bei data „2012.08.28“); aplinkybę, kad vekselyje esantis jos parašas vizualiai sutampa su kituose bylos dokumentuose esančiais jos parašais; liudytojo G. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, kuriais šis patvirtino, kad nurodytą pinigų sumą jis skolino V. V. nekilnojamajam turtui įsigyti, o ji šiuos pinigus jam grąžino iki vekselyje nurodytos grąžinimo datos (2013 m. sausio 13 d.); aplinkybes, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo už 500 000 Lt (144 810,01 Eur) įgytas V. V. vardu 2012 m. liepos 25 d.; taip pat pačios nuteistosios parodymus, kad jai iš sūnaus E. V. pinigų niekada nereikėjo, ji pati jam duodavo pinigų. Šios aplinkybės patvirtina, kad išvadą dėl asmens, grąžinusio G. B. pagal 2009 m. spalio 11 d. vekselį suteiktą paskolą, apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, tarp jų ir pačios nuteistosios E. V. parodymus. Kartu teismas paminėtų įrodymų pagrindu motyvuotai paneigė gynybos iškeltą versiją, kad G. B. paminėta paskola buvo grąžinta iš E. V. lėšų, ir įrodinėjimo naštos nuteistajai V. V. neperkėlė.

22. Kasatorius nesutinka su liudytojo M. R. byloje duotų parodymų vertinimu. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, nors liudytojas teisme šiuos savo parodymus paneigė, paaiškino parodymų patikslinimo priežastis. Šie kasatoriaus argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

23. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai ir joje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir jų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-697/2021, 2K-19-594/2023, 2K-61-489/2025). Pažymėtina ir tai, kad, pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-57-648/2021, 2K-12-511/2025, 2K-61-489/2025). Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka vienai ar kitai reikšmingai išvadai padaryti. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-489/2017, 2K-7-57-648/2021, 2K-257-495/2024).

24. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 62–63 punktų matyti, kad šis teismas analizavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu liudytojo M. R. duotus parodymus, kurie dėl paskolos grąžinimo datos proceso metu nebuvo nuoseklūs. Siekdamas pašalinti liudytojo skirtingų apklausų metu duotuose parodymuose nustatytus prieštaravimus, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, juos sugretino su kitais bylos įrodymais ir nustatė, kad nuteistoji V. V. pagal 2007 m. liepos 1 d. paprastąjį vekselį iš M. R. gavo 200 000 Lt (57 924 Eur) paskolą, ją M. R. grąžino 2009 m. gruodžio 12 d., šią datą užfiksuojant pačiame vekselyje. Ši paskolos grąžinimo data atitinka būtent ikiteisminio tyrimo metu liudytojo M. R. apie paskolos grąžinimo laiką duotus parodymus. Be to, abu teismai patikrino ir motyvuotai paneigė liudytojo teisme nurodytas aplinkybes apie ikiteisminio tyrimo metu patirtą spaudimą. Taigi, aptartos aplinkybės paneigia kasatoriaus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojo M. R. parodymus vertino selektyviai, suteikdamas prioritetą jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, ir kartu patvirtina, kad, vertinant šio liudytojo parodymus bei jų patikimumą, įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti.

25. Netinkamą BK 1891 straipsnio 1 dalies taikymą kasatorius grindžia ne tik pirmiau aptartais įrodymų vertinimo, nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimais, bet ir tuo, jog žemesnės instancijos teismai nenustatė, kad kaltinimuose nurodyto turto įgijimo pagrindas buvo nusikalstama veika, kad E. V. ir V. V. kada nors darė nusikalstamas veikas ir iš to pelnėsi. Šie kasatoriaus argumentai atmetami kaip neatitinkantys teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų.

26. BK 1891 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Šiame straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka (BK 190 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija)). Taigi, pagal nurodytose teisės normose įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką tuomet, kai: 1) turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 2) asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98-489/2020, 2K-241-976/2020). Kartu pažymėtina, kad BK 1891 straipsnyje apibrėžta nusikaltimo sudėtis nereikalauja nustatyti, kad nusikaltimo dalykas – asmens turimas turtas – įgytas būtent nusikalstamu būdu. Šiam nusikaltimui inkriminuoti pakanka, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1891 straipsnį gali būti taikoma asmeniui, nepadariusiam jokios nusikalstamos veikos, šio nusikaltimo dalyką gali sudaryti turtas, įgytas nenusikalstamu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2015).

27. Teismų praktikoje, atskleidžiant baudžiamajame įstatyme įtvirtintos neteisėto praturtėjimo normos turinį, nuosekliai pabrėžiama, kad teismas, nustatydamas, jog turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100-222/2015, 2K-P-169-222/2017, 2K-87-719/2019, 2K-147-697/2020, 2K-98-489/2020 ir kt.). Taigi tai, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo dalyką atitinkančio turto atsiradimo konkrečios aplinkybės nenustatytos, nėra kliūtis asmens veiką kvalifikuoti pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, nes pajamų neteisėtumas pagal šio nusikaltimo sudėtį nėra įrodinėjimo dalykas, įrodinėjamas yra teisėtų pajamų šaltinių (ne)buvimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2020).

28. Iš nagrinėjamoje byloje teismų priimtų procesinių sprendimų matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi aptartais teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl BK 1891 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos neteisėto praturtėjimo normos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino galimus teisėtus kaltinimuose nurodyto nuteistųjų turto gavimo būdus, be pirmiau jau aptartų aplinkybių, įvertino E. V. dukterų ir buvusios sutuoktinės indėlį į šeimos finansinę gerovę, paties nuteistojo iš darbinės veiklos, verslo santykių gautas pajamas (duomenis apie darbo užmokestį, gautus dividendus), nuteistosios V. V. bylai aktualaus laikotarpio pradžioje turėtą lėšų likutį, nuteistosios iš sūnaus E. V. gautas lėšas, V. V. laikotarpiu nuo 1992 m. iki 2017 m. iš nekilnojamojo turto gautas pajamas, jos bylai aktualiu laikotarpiu gautą pensiją, kitas pajamas (palūkanas už terminuotuosius indėlius, draudimo išmoką). Išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje nustatytus teisėtus nuteistųjų E. V. ir V. V. pajamų gavimo šaltinius, teismas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad kaltinimuose nurodytas turtas – E. V. atitinkantis 513 432 Eur, o V. V. atitinkantis 474 133,50 Eur sumą – negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.

29. Kartu teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas aplinkybių, susijusių su nuteistojo E. V. verslais, vertinimas prieštarauja teismų praktikai, nes šis teismas neva nurodė, kad nuo pagal BK 1891 straipsnį pateikto kaltinimo galima gintis, pateikiant tik asmens deklaruotas iš verslų gautas pajamas. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog vien faktai, kad E. V. buvo Ukrainos Respublikoje registruotos įmonės „OOO Profiparts“ akcininku ir jam nuosavybės teise priklausė 50 procentų šios įmonės akcijų, kad buvo Rusijos Federacijoje registruotos įmonės „OOO Ketlogistik“ akcininku ir jam nuosavybės teise priklausė 49 procentai šios įmonės akcijų, kad buvo įmonės „OOO Skuba Rus“ akcininku ir jam nuosavybės teise priklausė 50 procentų šios įmonės akcijų, savaime nepatvirtina teiginių, kad E. V. iki 2018 m. sausio 31 d. iš šių įmonių gavo dar kokios nors finansinės naudos (pajamų), kuri nebuvo įvertinta specialistų išvadose ir kuri bent iš dalies pagrįstų jo patirtas išlaidas įsigyjant kaltinime nurodytą turtą. Taigi byloje nebuvo gauta jokių duomenų apie bylai aktualaus turto įgijimo pagrindimą deklaruotomis ar nedeklaruotomis iš E. V. verslų gautomis pajamomis.

30. Remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi byloje surinkti įrodymai buvo išnagrinėti objektyviai ir nešališkai, nuteistųjų E. V. ir V. V. parodymai, kiek jie susiję su jų pateiktomis versijomis, atmesti remiantis išsamia bylos duomenų analize, apeliacinės instancijos teismo, o kartu ir pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo principų ir teismų praktikoje suformuluotų neteisėto praturtėjimo įrodinėjimo baudžiamosiose bylose standartų. BK 1891 straipsnio 1 dalis (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija) nuteistiesiems taikyta tinkamai. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes neturi pagrindo daryti kitokias išvadas.

31. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad byloje nepagrįstai iš nuteistųjų konfiskuotos lėšos pripažintos neteisėto praturtėjimo rezultatu. BK 1891 straipsnyje nurodytas turtas savaime nelaikytinas nusikalstamos veikos rezultatu, nes neteisėtos pajamos savaime nelaikomos pajamomis, gautomis iš nusikalstamos veikos.

32. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Uždraustos veikos rezultatu laikoma turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs uždraustą veiką, jo pasipelnymas iš šios veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-162-303/2017, 2K-189-387/2021, 2K-83-511/2023).

33. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018, 2K-143-976/2019). Vienas pagrindinių turto konfiskavimo tikslų taip pat yra ir principo ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla) užtikrinimas. Nors šis bendrasis teisės principas labiau plėtojamas civilinėje teisėje, tačiau savo turiniu aktualus ir baudžiamojoje teisėje. Su baudžiamosios teisės paskirtimi ir funkcija nebūtų suderinami atvejai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, iš to dar galėtų gauti naudos. Nusikalstamos veikos padarymas, kaip minėta pirmiau, negali būti ekonomiškai naudingas kaltininkui, todėl nusikalstamos veikos rezultato (pajamų) konfiskavimo pagrįstumas nekelia abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-387/2021, 2K-83-511/2023).

34. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas E. V. įgytą turtą – 513 432 Eur ir V. V. įgytą turtą – 474 133,50 Eur (apeliacinės instancijos teismo patikslinta suma), kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, pagrįstai pripažino jiems inkriminuotos BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos rezultatu. Tai, kad BK 1891 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalykas BK 72 straipsnyje įtvirtinto turto konfiskavimo prasme pripažįstamas nusikalstamos veikos rezultatu, patvirtina ir teismų praktika (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98-489/2020, 2K-192-648/2022, 2K-7-119-719/2024). Todėl konstatuoti netinkamą BK 72 straipsnio 2 dalies taikymą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų E. V. ir V. V. gynėjo advokato Vykinto Gutausko kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Alenas Piesliakas

Rima Ažubalytė

Darius Kantaravičius