A. Z. pagal BK 260 str., 260 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-240-697/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41365-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.23.2.2.1; 2.1.7.5; 2.1.16.2.18.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

nuteistajam A. Z., jo gynėjui advokatui Olegui Šibkovui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 23 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme ketveriems metams septyniems mėnesiams ir išteisintas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Į bausmės laiką nuteistajam įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki 2019 m. vasario 4 d. Į bausmės laiką taip pat nuteistajam papildomai įskaitytas kardomojo kalinimo laikas, t. y. trys mėnesiai devynios dienos.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 17 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio dalis dėl A. Z. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – A. Z. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir skirta laisvės atėmimo bausmė aštuoneriems metams. Taip pat pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio dalis dėl A. Z. laisvės atėmimo bausmės paskyrimo – A. Z., nuteistam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, skirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams penkiems mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės ir skirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė aštuoneriems metams devyniems mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nutartimi panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalis, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio dalis dėl A. Z. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: A. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nurodytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams; taip pat nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kita Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 17 d. nuosprendžio dalis palikta galioti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 23 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio dalis dėl A. Z. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – A. Z. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas laisvės atėmimo bausme penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė šešeriems metams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. Z. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, ne vėliau kaip 2018 m. rugpjūčio 30 d. 18.45 val. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ne mažiau kaip 177,385 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – ne mažiau kaip 20,735 g – psichotropinės medžiagos amfetamino, šią medžiagą jis iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. 21.40 val. neteisėtai laikė bute adresu: (duomenys neskelbtini), ir ją 2018 m. rugpjūčio 30 d. 21.40 val. atliktos kratos bute metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Taip A. Z. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prokuroro apeliacinio skundo argumentais, pritarė skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad buvo peržengtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutarties leisti taikyti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ribos ir veiksmai prieš A. Z. epizode dėl amfetamino neteisėto pardavimo G. C. (G. C.) buvo provokuojantys. Teisėjų kolegija nesutiko su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, kad tai, jog buvo leista įsigyti vieną konkrečią medžiagą – kanapių, o buvo įgyta kita – amfetaminas, nereiškia nutartyje dėl leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus šių veiksmų ribų peržengimo, nes nutartyje minimi BK straipsniai apima disponavimą tiek narkotinėmis, tiek psichotropinėmis medžiagomis, o reikalavimas detaliai išvardyti visas galimas narkotines ir psichotropines medžiagas būtų perteklinis. Amfetaminas yra tiek BK 259 straipsnio, tiek ir BK 260 straipsnio dalykas, tačiau prokuroras, kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu dėl leidimo atlikti nusikalstamas veikas, nurodytas BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei BK 260 straipsnio 3 dalyje, imituojančius veiksmus, įgyjamą medžiagą sukonkretino, prašydamas G. C. leisti iš J. R. bei A. Z. ir jų bendrininkų įsigyti narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), todėl tai negali būti aiškinama plečiamai. Dėl to pripažinta, jog buvo peržengtos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodytų veiksmų, kuriuos buvo leista atlikti nusikalstamos veikos imitavimo modelio (toliau – ir NVIM) dalyviui G. C., ribos. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad policijos pareigūnų veiksmai, prasidėję teisėtai, dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojamus, kai G. C. buvo pasiūlyta kreiptis į A. Z. su prašymu parduoti jam amfetamino.

3. Įvertinusi nustatytas byloje aplinkybes, teisėjų kolegija pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. Z. dėl psichotropinės medžiagos – amfetamino pardavimo G. C. dėl NVIM ribų peržengimo ir provokacijos. Tačiau, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai juos vertino, nesiedamas jų į visumą, todėl nepagrįstai padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą dėl pas A. Z. kratos bute metu rastos psichotropinės medžiagos – amfetamino neteisėto įgijimo ir laikymo turint tikslą parduoti ar kitaip platinti.

4. A. Z. pardavė G. C. prašomą kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kratos pas A. Z. bute metu rastas amfetaminas taip pat buvo skirtas parduoti G. C.. Įvertinusi A. Z., G. C. parodymus, teisėjų kolegija pažymėjo, kad A. Z. nenurodė, jog likusi namuose psichotropinė medžiaga taip pat skirta G. C., o aplinkybę, kad ir G. C. prašė 100–200 g amfetamino ir prašomą kiekį jis 2018 m. rugpjūčio 30 d. įgijo iš A. Z., patvirtino ir G. C.. Nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka A. Z. nurodė, kad visą psichotropinę medžiagą – amfetaminą jis įgijo parduoti G. C., tokius parodymus apeliacinės instancijos teismas vertino kaip prieštaraujančius paties A. Z. ir G. C. parodymams. Teismas pripažino, jog šį psichotropinės medžiagos – amfetamino – kiekį A. Z. įgijo ir laikė bute savo iniciatyva, o ne išprovokuotas G. C..

5. Vadovaudamasis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (2018 m. rugpjūčio 6 d. redakcija Nr. V-888), teismas nurodė, jog A. Z. įgijo ir laikė didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino (daugiau kaip 20 g). Taip pat atsižvelgdama į surastos psichotropinės medžiagos kiekį, į tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pats A. Z. parodė, jog jis narkotinių medžiagų nevartoja, ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu A. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už neteisėtą disponavimą narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, teisėjų kolegija laikė įrodyta, kad A. Z. savo namuose laikė didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, ir jo veika kvalifikuotina pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

III. Kasacinio skundo argumentai

6. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį dėl A. Z. pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir jį išteisinti dėl minėtos veikos. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai nulėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą. Teismas objektyviai nevertino byloje esančių duomenų, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, suformavo ydingą praktiką, kurioje visos abejonės aiškinamos kaltinamojo nenaudai, ir taip pažeidė A. Z. teisę į teisingą teismą.

6.2. Teismas, asmeniui inkriminuodamas bet kurią iš alternatyvių veikų, kiekvieną iš jų privalo pagrįsti byloje surinktais įrodymais, t. y., pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų veikų padarymą, privalo byloje nustatyti kiekvienos tos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje jį pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nė vienos alternatyvios veikos įrodinėjimui ir pagrindimui nekeldamas skirtingų reikalavimų.

6.3. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai vertino, kad A. Z. kratos bute metu rastos narkotinės medžiagos dalis – amfetaminas – nėra susijusi su nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (toliau – ir NVIV) taikymu. Visas minėtos medžiagos – amfetamino – kiekis (ir G. C. perduota dalis, ir likusi A. Z. bute dalis) yra viena narkotinė medžiaga, kadangi ją jungia bendra tyčia. A. Z. tyčia įgyti ir laikyti narkotinę medžiagą – amfetaminą – kilo skatinant G. C., tęsėsi įgyjant narkotinę medžiagą ir ją toliau laikant, be to, medžiagos įgijimas, laikymas ir perdavimas G. C. vyko tą pačią dieną, 2018 m. rugpjūčio 30 d. Narkotinės medžiagos – amfetamino – disponavimas buvo jungiamas A. Z. bendros, nepertraukiamos tyčios, todėl negalima atskirti šios veikos į atskiras dalis. Nuteistojo padaryta nusikalstama veika, atitinkanti BK 260 straipsnio 2 dalies požymius, turi visus tęstinės veikos požymius, kadangi visi veiksmai buvo susieti bendros tyčios, narkotinė medžiaga – amfetaminas – buvo įgyta ir laikoma įgyvendinant tą patį sumanymą, tikslą, t. y. parduoti minėtą medžiagą G. C., kuris veikė pagal NVIV ir išprovokavo A. Z.. Taigi, tokie jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip viena tęstinė nusikalstama veika, nustatyta BK 260 straipsnio 2 dalyje.

6.4. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. Z. anksčiau būtų platinęs minėtas narkotines medžiagas – amfetaminą. Tai patvirtina ir A. Z., ir G. C., ir policijos pareigūno S. V. parodymai. G. C. nurodė, kad būtent policijos pareigūnai skatino jį kreiptis į A. Z. su prašymu parduoti ne narkotinę medžiagą, kurią jis vartojo, – kanapes, bet psichotropinę medžiagą – amfetaminą. G. C. anksčiau iš A. Z. psichotropinės medžiagos – amfetamino – nebuvo pirkęs. Be to, jam buvo aiškinama, kad jis turi prašyti parduoti kuo didesnį kiekį, jeigu siūlytų mažą kiekį – atsisakyti. Policijos pareigūnas S. V., kuris rengė tarnybinį pranešimą apie įvykį ir vykdomą nusikalstamą veiką, nurodė, kad tuo metu informacijos apie galimai kitas medžiagas, kurias galėtų platinti A. Z., nebuvo. Be to, tai, kad visas minėtos narkotinės medžiagos – amfetamino – kiekis A. Z. buvo įgytas ir laikomas būtent turint tikslą išplatinti šią medžiagą jį išprovokavusiam NVIV vykdančiam G. C., patvirtina ir šios medžiagos įgijimo laikas: A. Z. ir G. C. susitiko 2018 m. rugpjūčio 29 d., šio susitikimo metu jis ir buvo G. C. paprašytas gauti 100–200 g amfetamino. A. Z. savo parodymuose aiškino, kad tuo metu nežinojo, kokia bus amfetamino kaina, bet pasakė, kad gal ir galėtų gauti. Susitikimo 2018 m. rugpjūčio 30 d. metu G. C. pasakė, kad amfetamino jam reikia kuo skubiau, taigi A. Z. gavo ir pardavė jam norimą amfetamino kiekį tą pačią dieną. A. Z. neteisėtai įgijo visą turimą narkotinės medžiagos kiekį būtent 2018 m. rugpjūčio 30 d. Krata ir narkotinės medžiagos paėmimas buvo atlikti tą pačią dieną, t. y. 2018 m. rugpjūčio 30 d.

6.5. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog kratos A. Z. bute metu rastas amfetaminas taip pat buvo skirtas parduoti G. C., teismas nenurodo, kad byloje nėra duomenų, jog minėtas amfetaminas nebuvo skirtas G. C.. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad likusi dalis narkotinės medžiagos – amfetamino – nebuvo skirta G. C., t. y. kad A. Z. turėjo tikslą platinti likusią dalį narkotinės medžiagos – amfetamino – tretiesiems asmenims, taigi preziumavo A. Z. turimą tikslą platinti narkotinę medžiagą. Tokiu būdu pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Apkaltinamasis nuosprendis dėl sunkaus nusikaltimo iš esmės grindžiamas tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra klaidingas dėl to, kad teismas pagrindžia kaltės ir atskiros savarankiškos tiesioginės tyčios buvimą tik tuo faktu, jog įgyta narkotinė medžiaga nebuvo visa iš karto perduota G. C., dalis liko A. Z. bute. Bet nėra jokių duomenų apie tai, kad likusi narkotinės medžiagos dalis nebuvo taip pat skirta G. C.. Remiantis bylos medžiaga, yra žinoma, kad G. C. neretai įsigydavo iš A. Z. kitos narkotinės medžiagos – kanapių, taigi jie palaikė nuolatinį ryšį, be to, G. C. A. Z. teigė, kad narkotinę medžiagą – amfetaminą – įsigyja pabandyti, jis sumokėjo A. Z. nemažas pinigų sumas, taigi A. Z. pagrįstai galėjo neabejoti, kad G. C. įsigis ir likusią narkotinės medžiagos kiekį. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą.

6.6. Atitinkama veika nebūtų buvusi atlikta be NVIM dalyvių įsikišimo, kadangi nėra jokių duomenų, kad būtų pakankamas pagrindas įtarti asmenį iki NVIM taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti. Nėra įrodymų, kad A. Z. būtų įgijęs ir laikęs minėtą narkotinę medžiagą – amfetaminą, jeigu nebūtų išprovokuotas tai daryti. Be NVIM dalyvių įsikišimo A. Z. nebūtų iš viso įgijęs narkotinės medžiagos – amfetamino.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo A. Z. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas padarius esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus, pažeidžiant in dubio pro reo principą, taip pat pagrįstas prielaidomis.

9. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų. Reikalavimas vertinant įrodymus vadovautis įstatymu reiškia, kad teismo išvados negali būti grindžiamos duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, ar įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka minėtus reikalavimus. Spręsdamas klausimą dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, teismas turi patikrinti, ar duomenys susiję su nagrinėjama byla, ar duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar laikytasi reikalavimo duomenis rinkti teisėtais būdais, ar duomenų patikimumas patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais.

10. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, esmingai pažeidė pirmiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytas aplinkybes, išdėstytus įrodymus, kurie buvo pagrindas pripažinti A. Z. kaltu pagal jam inkriminuotą BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, bei apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus, sprendžia, kad kasatoriaus argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principų pažeidimų yra nepagrįsti.

11. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria A. Z. išteisintas dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo, teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro apeliacinio skundo argumentus, išsamiai išnagrinėjo visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Priešingai nei teigia kasatorius, šios instancijos teismas nurodė aiškius, konkrečius motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime paneigė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad A. Z. bute kratos metu rasta psichotropinė medžiaga – amfetaminas taip pat buvo skirta parduoti G. C. ir šią medžiagą nuteistasis įgijo dėl NVIM veiksmų, kuriais kasatorius buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką. Skundžiamame sprendime vertinti G. C. ir A. Z. parodymai dėl prašomos gauti psichotropinės medžiagos kiekio, atsižvelgta į abiejų asmenų susitarimą bei patvirtinimą dėl susitarimo įgyvendinimo, t. y. G. C. buvo perduotas psichotropinės medžiagos kiekis, dėl kurio tartasi, remtasi objektyviais kratos A. Z. namuose metu rastais duomenimis apie kitą amfetamino dalį, atsižvelgta į rastos psichotropinės medžiagos kiekį bei apytikslę vertę, taip atribojant provokuojančiais veiksmais išgautą ir G. C. parduotą psichotropinę medžiagą nuo laikomos ir rastos kratos metu. Apeliacinės instancijos teismas detaliai išnagrinėjo A. Z. parodymus, išdėstydamas aiškius ir konkrečius motyvus dėl A. Z. pateiktos versijos teisminio nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo parodymai lyginami su G. C. parodymais bei paties nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, išryškinti juose esantys prieštaravimai dėl G. C. pradžioje prašyto 100–200 g kiekio amfetamino, o vėliau esą prašyto kito kiekio. Atsižvelgiant į psichotropinės medžiagos vertę, nelogiška pripažinta A. Z. iškelta versija, kad likusį kiekį jis būtų išmetęs, taip pat pažymėta, jog pats nuteistasis, nors, kaip teigia, būdamas išprovokuotas parduoti G. C. amfetaminą, nesiteiravo, kodėl pastarasis neima viso kiekio. Teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir savo išvadų argumentavimu.

12. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pašalino ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 17 d. nutartyje, kuria byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nustatytus nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų pažeidimus (neišdėstyti A. Z. veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį motyvai ir išvados, nenurodyti būtini nusikaltimo požymiai, t. y. tikslas platinti ar platinimo faktas). Skundžiamame sprendime atsižvelgta į kasacinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose (dėl BK 260 straipsnio taikymo) akcentuotas įrodinėtinas aplinkybes ir tikslui parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas nustatyti svarbius kriterijus. Šie ne tik išvardyti, tačiau ir įvertintas rastas psichotropinės medžiagos kiekis, nuteistojo asmenybė (aplinkybė, jog pats nuteistasis šių medžiagų nevartoja, nuteistas už kitų narkotinių medžiagų disponavimą turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti). Nuosprendyje argumentuotai nustatyti BK 260 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

13. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatęs, jog A. Z. savo namuose laikė didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, turėdamas tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, ir jo veika kvalifikuotina pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, nepažeidė in dubio pro reo principo, o šio teismo priimto procesinio dokumento – apkaltinamojo nuosprendžio – turinys atitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies turinio reikalavimus.

Dėl provokavimo daryti nusikalstamą veiką

14. Nagrinėjamoje byloje A. Z., be kita ko, kaltintas nusikaltimo, nustatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymu ir pirmosios instancijos teismo išteisintas dėl to, kad 2018 m. rugpjūčio 30 d. atsinešė 20,106 g psichotropinės medžiagos – amfetamino prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir ją neteisėtai už 1000 Eur pardavė G. C., atliekančiam nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad buvo peržengtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutarties leisti taikyti NVIM veiksmus, kuriuos buvo leista atlikti NVIM dalyviui (G. C.), ribos, taip pat prieš A. Z. atlikti veiksmai epizode dėl amfetamino neteisėto pardavimo buvo provokuojantys. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, pritarė tokiai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, tačiau pakartotinai įvertinęs byloje esančius įrodymus dėl A. Z. neteisėtai įgyto ir bute laikomo didelio kiekio amfetamino (ne mažiau kaip 177,385 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 20,735 g amfetamino), kuris buvo rastas kratos metu, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

15. Kasacinio skundo esmė yra susijusi su nuteistojo pozicija, jog jis taip pat buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, už kurį yra nuteistas. Kasatorius pažymi, jog be NVIM veiksmų, lėmusių amfetamino neteisėtą pardavimą G. C., šis nebūtų disponavęs jo bute rastu psichotropinės medžiagos – amfetamino kiekiu. Todėl nagrinėjamu klausimu yra svarbi konstatuotų provokavimo veiksmų atliekant NVIM ir parduodant psichotropines medžiagas G. C. bei disponavimo psichotropine medžiaga, rasta kratos metu, atskirtis. Konstatavus, kad veikos padarymą lėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas.

16. Visų pirma pažymėtina, kad duomenų, gautų atliekant NVIM, pripažinimas neteisėtais negali varžyti kitų atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumo ribų. 2018 m. rugpjūčio 30 d. (duomenys neskelbtini), esančiame bute atlikta krata teisėta. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad A. Z. apkaltinamasis nuosprendis nėra grindžiamas išskirtinai duomenimis, gautais atlikus nusikalstamos veikos imitavimo veiksmus. Iš bylos duomenų ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismui išvadą dėl A. Z. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, leido padaryti teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Taigi, nusikalstamos veikos imitavimo modeliu atliktų veiksmų neteisėtumas nelemia kratos metu gautų duomenų neteisėtumo, o juo labiau – savaiminio pagrindo konstatuoti buvus nusikalstamos veikos provokaciją įgyti bei disponuoti kitomis tos pačios kilmės pas nuteistąjį rastomis psichotropinėmis medžiagomis.

17. Nagrinėjamam atvejui svarbi pati provokavimo samprata. BPK 159 straipsnio 3 dalyje, draudžiančioje atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus provokuoti asmenį padaryti nusikalstamus veiksmus, nėra apibrėžta provokacijos sąvoka ar pateikta jos samprata, tačiau Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Tiek kasacinio teismo praktikoje, tiek remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją provokavimas konstatuojamas tada, kai teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas konstatuoti veikos padarymo faktą, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Milinienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74355/01; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, 2K-418/2010, 2K-434/2013 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant klausimą, ar asmuo buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į NVIM dalyvių veikimo būdą (į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), bet ir į tai, ar buvo pagrindas įtarti asmenį iki NVIM taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti. Taip pat svarbu išsiaiškinti, kuris asmuo (asmuo, prieš kurį taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, ar imitavimo dalyvis) pirmas parodė iniciatyvą daryti nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249-788/2015, 2K-149-511/2017, 2K-234-895/2018).

18. Atitinkamai kasaciniame skunde A. Z. akcentuoja liudytojo pareigūno S. V. parodymus, teigdamas, kad šie įrodo, jog nėra duomenų, kad nuteistasis anksčiau būtų platinęs amfetaminą. Tai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad liudytojai policijos pareigūnai S. P. (S. P.), A. P., A. M. nurodo, jog buvo žvalgybos duomenų, kad A. Z. prekiauja ne tik kanapėmis, bet ir kitomis narkotinėmis medžiagomis, tarp jų – amfetaminu.

19. Atkreipiamas dėmesys, kad šiuo atveju taip pat itin svarbus A. Z. ir G. C. susitarimo, kuris pripažintas provokuojančiu, turinys bei apimtis. Byloje nustatyta, kad G. C. prašė A. Z. gauti 100–200 g amfetamino, atitinkamai 2018 m. rugpjūčio 30 d. A. Z. už 1000 Eur pardavė G. C., atliekančiam nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, 20,106 g amfetamino, t. y. 170,03 g miltelių, kuriuose rastas šis kiekis amfetamino. Kratos metu bute rastuose 174,890 g rudos spalvos miltelių yra 20,496 g psichotropinės medžiagos – amfetamino. Šios aplinkybės rodo, kad A. Z. disponavo dvigubai didesniu kiekiu amfetamino, nei buvo susitarta su G. C. šiam atliekant nusikalstamos veikos imitavimo modelio veiksmus. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos imitavimo modelio veiksmai buvo nukreipti tiksliai į G. C. faktiškai parduoto amfetamino kiekį – didesnio amfetamino kiekio A. Z. nebuvo raginamas gauti. Darytina išvada, kad kitas A. Z. turėtas amfetamino kiekis nepateko į NVIM veiksmais išprovokuotą ir gautą psichotropinių medžiagų kiekį.

20. Be to, vertintina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje G. C. nusikalstamos veikos imitavimo modelio veiksmais atlikta nusikaltimo provokacija buvo vienkartinio pobūdžio – tarp G. C. ir A. Z. nebuvo susitarta dėl nuolatinio amfetamino pardavimo–pirkimo, A. Z. nebuvo materialiai skatinamas dėl ilgalaikio bendradarbiavimo parduodant psichotropines medžiagas ar bendrai šiam duodamos užuominos dėl vėliau reikalingos psichotropinės medžiagos pirkimo. Taigi, G. C. nerodė iniciatyvos ateityje įgyti daugiau amfetamino. Be kita ko, kasaciniame skunde tik deklaratyviai teigiama, kad A. Z. galėjo pagrįstai tikėtis, jog G. C. įsigis ir likusį psichotropinės medžiagos kiekį.

21. Pažymėtina, kad kasatorius nemažai dėmesio sutelkia į aplinkybes, lėmusias G. C. parduoto amfetamino pripažinimą provokacija, ir jas pakartoja. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tuo, jog vienoje nuteistojo veikoje buvo konstatuota provokacija, negali būti pateisintas kitų narkotinių ar psichotropinių medžiagų disponavimo faktas, kuris nesusijęs su provokuojančiais veiksmais. Be to, tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog teismo sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės yra nepagrįstos.

22. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad nuteistasis siekia dirbtinai išplėsti provokuojančiais pripažintų veiksmų apimtį ir poveikį, taip pateisindamas psichotropinės medžiagos įgijimą bei disponavimą. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl provokacijos, atliko pakankamai išsamų duomenų vertinimą ir padarė motyvuotą išvadą, jog A. Z. nebuvo išprovokuotas įgyti ne mažiau nei 177,385 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis, t. y. 20,735 g, amfetamino, kuriuos jis laikė savo bute, o tai padarė savo iniciatyva.

Dėl bendros tyčios ir tęstinės nusikalstamos veikos padarymo

23. Kasatorius baudžiamojo įstatymo netinkamą taikymą sieja su nusikalstamos veikos tęstinumo aspektu. Visi skundo argumentai pateikiami taip, kad pagrįstų kasatoriaus teiginį apie jo padarytą vieną tęstinį nusikaltimą. Šis teiginys grindžiamas ne bylos duomenų visetu, o iš jo specialiai išskirtais argumentais, todėl neturi pakankamo pagrindo.

24. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka minima BK 63 straipsnio 10 dalyje. Šis straipsnis skirtas ne nusikalstamų veikų kvalifikavimo taisyklių reglamentavimui, bet bausmių už kelias nusikalstamas veikas skyrimui, todėl tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka detaliau neatskleidžiama. Pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo formuluotei, didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo interpretavimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties. Teismų praktikoje šie klausimai jau spręsti, dėl tokių kriterijų teismų sprendimuose pasisakyta. Pagal teismų praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (bendros tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko.

25. Kasacinio teismo praktikoje neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti baudžiamosiose bylose nustatyta, kad tęstinė nusikalstama veika konstatuojama ir tada, jei nustatytas neapibrėžtas sumanymas išplatinti kuo didesnį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį siekiant kuo daugiau pasipelnyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-412/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-412/2007">2K-P-412/2007</a>). Tačiau jei baudžiamojoje byloje nustatoma, kad dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo ir (ar) pardavimo buvo tartasi atskirai, realizuojant atskirus sumanymus neteisėtai disponuoti narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kiekviena iš padarytų nusikalstamų veikų kvalifikuojama kaip savarankiška BK 260 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-232/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-232/2010">2K-232/2010</a>).

26. Kasaciniame skunde remiamasi ne pavienės tęstinės nusikalstamos veikos išsamia samprata, kuria vadovaujasi teismų praktika, bet akcentuojami specialiai atrinkti kasatoriui naudingi minėtos sampratos elementai. Kaip tik pagal juos ir dėstomos tam tikros faktinės bylos aplinkybės, o tai atlikus ir išryškinus svarbius fakto ir teisės atitikimus pagal atskirus kasatoriaus pasirinktus požymius, daroma bendra išvada apie šiuo konkrečiu atveju pavienės tęstinės nusikalstamos veikos buvimą. Antai skunde ypač pabrėžiama psichotropinės medžiagos įgijimo laiko aplinkybė, t. y. tiek G. C. parduotas amfetaminas, tiek A. Z. namuose kratos metu rastas amfetaminas buvo pirkti tuo pačiu metu. Išties, tapačių laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolusių veiksmų aspektas pripažįstant nusikalstamą veiką tęstine yra svarbus, tačiau tik šis vienas aspektas nepakankamas. Ypač nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar buvo įgyvendinamas vienas sumanymas dėl to paties dalyko. Minėta, kad baudžiamojoje byloje pagrįstai nustatyta, jog G. C. ir A. Z. susitarimu tartasi dėl konkretaus psichotropinių medžiagų įgijimo ir pardavimo kiekio, o apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. Z. ir G. C. parodymus, konstatavo, jog savo susitarimu numatytą siekį pirkti–parduoti amfetaminą jis įgyvendino (nuosprendžio 21 punktas). Taigi, nustačius šias minėtas bylos aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis turėjo vieną sumanymą visą turimą psichotropinių medžiagų kiekį parduoti G. C. per kelis kartus. Net ir keli skirtingi susitarimai, dėl kurių būtų tartasi atskirai, suponuotų skirtingos tyčios susiformavimą. Dėl šios priežasties kasatorius nepagrįstai teigia, kad jo padaryta nusikalstama veika už disponavimą amfetaminu, rastu kratos metu, buvo susieta bendra tyčia su amfetamino pardavimu G. C..

27. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes A. Z. veika pagal BK 260 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai ir atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. Z. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Alvydas Pikelis