Civilinė byla Nr. 3K-3-139/2011
Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00035-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 32.1; 114.8.2
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. R. B., J. B. ir J. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. R. B., J. B. ir J. B. ieškinį atsakovams UAB „Belvilis“, VĮ Registrų centro Utenos filialui dėl termino atnaujinimo, klaidos ištaisymo ir servitutų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą; trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Utenos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja).
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo esmė – materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servitutų į žemės sklypą nustatymą, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Ieškovai prašė teismo: 1) atnaujinti terminą servitutams įregistruoti; 2) įpareigoti VĮ Registrų centro Utenos filialą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Utenos apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. 13-16884 nustatytus servitutus:
- užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juostos, plane pažymėtos indeksu S-1, kurios plotis 5 m ir plotas 0,04 ha;
- leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 4 m pločio esamu keliu, plane pažymėtu indeksu S-2. Servituto plotas 0,03 ha;
- leisti kitiems asmenims ribotai naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu S-3. Servituto plotas 0,03 ha;
3) įpareigoti atsakovą UAB „Belvilis“ netrukdyti ieškovams ir jų klientams naudotis nustatytais servitutais bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė J. B. nuosavybės teise turi žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ežero (duomenys neskelbtini). Juose įkurta poilsiavietė „Giedrita“, priklausanti žemės savininkės tėvams – ieškovams J. R. B. ir J. B.. Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 16-469 patvirtintame Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte E. K. suprojektuotam žemės sklypui (duomenys neskelbtini) šalia ieškovų sodybos yra įrašyti šie servitutai: 1) užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta S-1; 2) leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 4 m pločio esamu keliu S-2; 3) leisti kitiems asmenims ribotai naudotis sklypo dalimi S-3. Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 13-16884 E. K., mirusiam 1999 m. liepos 10 d., atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,88 ha žemės sklypą Nr. 660-1 bei 0,22 ha miško sklypą Nr. 660-2, esančius (duomenys neskelbtini). Tame pačiame sprendime, be specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, taip pat nustatyti ir pirmiau nurodyti servitutai. Pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. paveldėjimo teisės liudijimą žemės sklypus paveldėjo E. K. Ji 2006 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Utenos filialo Molėtų skyrių prašydama įregistruoti servitutus, bet dėl neaiškių priežasčių VĮ Registrų centro Utenos filialo Molėtų skyrius jų neįregistravo. 2006 m. rugsėjo 14 d. privačios žemės (miško) sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi E. K. paveldėtus žemės sklypus pardavė atsakovui UAB „Belvilis“, kuris servitutų nepripažįsta. Šalys nesutaria dėl naudojimosi servitutais ir jų įregistravimo. Ieškovai byloje teigia, kad UAB „Belvilis“ priklausančiame sklype Utenos apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu nustatyti servitutai, bet jie per klaidą nustatytu terminu neįregistruoti viešame registre, todėl prašo teismą įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Vilniaus filialą įregistruoti viešame registre pirmiau nurodytus servitutus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Molėtų rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1) atnaujino terminą servitutams įregistruoti; 2) įpareigojo VĮ Registrų centro Utenos filialą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Utenos apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr.13-16884 nustatytus servitutus:
- užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta, plane pažymėta indeksu S-1, kurios plotis 5 m ir plotas 0,04 ha;
- leisti kitiems asmenims ribotai naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu S-3. Servituto plotas 0,03 ha.
3) įpareigojo atsakovą UAB „Belvilis“ netrukdyti ieškovams ir jų klientams naudotis Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. 13-16884 nustatytais servitutais nustatyta apimtimi; 4) paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas pripažino, kad ieškovai J. R. B. ir J. B. yra tinkami ieškovai, nes turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir veikia J. B. 2002 m. kovo 16 d. įgaliojimo pagrindu. Teismas nurodė, kad ieškovams nebuvo tikslo kreiptis į teritorinį registratorių, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino neteisėtais VĮ Registrų centro Utenos filialo veiksmus, įregistruojant servitutus. Teismas nesutiko su atsakovų argumentais, jog ginčas tapatus išspręstam įsigaliojusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, nes abiejose bylose ieškinio dalykas ir pagrindas skirtingi. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas reikalavimo įregistruoti nustatytus servitutus pagrįstumas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu konstatuotas procedūrų, ištaisant klaidas VĮ Registrų centro duomenų bazėje, pažeidimas ir VĮ Registrų centro Utenos filialo kompetencijos viršijimas. Teismas sprendė, kad VĮ Registrų centro Utenos filialas nesilaikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 33 punkto ir į Nekilnojamojo turto registrą neįregistravo duomenų apie sklypui (duomenys neskelbtini) valstybės institucijos sprendimu nustatytus servitutus. Teismas pabrėžė, kad, pirkdama žemės sklypą, UAB „Belvilis“ gavo ir žemės sklypo planą, kuriame servitutai aiškiai nurodyti, todėl, būdama apdairi ir rūpestinga sandorio dalyvė, turėjo galimybę susipažinti su visais įgyjamo žemės sklypo apribojimais bei servitutais. Teismas taip pat pažymėjo, kad, pasikeitus daikto savininkui, nustatyti servitutai išliko, nepaisant to, kad jie neįregistruoti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad servitutų būtinumo ieškovams įvertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šio klausimo nesprendė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimu patenkino UAB „Belvilis“ apeliacinį skundą, panaikino Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčo servitutai nustatyti administraciniu aktu. Privačiam žemės sklypui servitutai administraciniu aktu gali būti nustatomi tik Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktuose įtvirtintais atvejais, kurie neapima ieškovų prašomų įregistruoti servitutų. Ginčo servitutai nustatyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu atveju, t. y. valstybinės žemės sklypui, numatomam grąžinti E. K., kai šiam asmeniui Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į 0,22 ha miško sklypą, nustatant ieškovų prašymu jame servitutus. Kai nurodytą sklypą paveldėjo E. K., vėliau nupirko UAB „Belvilis“, servitutai nebuvo įregistruoti. Nei paveldėjimo teisės liudijime, nei pirkimo–pardavimo sutartyje servitutų nenurodyta, todėl iš jų kylančios teisės ir pareigos UAB „Belvilis“ neatsirado. Teismas nurodė, kad pagal Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 30 d. raštą trys servitutai nustatyti kitam atsakovo žemės sklypui (0,80 ha ploto), o apie ginčo 0,22 ha žemės sklypą neužsimenama. Servitutai įregistruoti 2007 m. birželio 22 d. po to, kai žemės sklypą įsigijo atsakovas UAB „Belvilis“. Dėl to, teismo vertinimu, Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. įsakymu nustatytų servitutų įregistravimas reiškia servitutų administraciniu aktu nustatymą privačiam žemės sklypui, o to neleidžiama pagal Žemės įstatymo 23 straipsnį ir Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintas Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisykles. Teismas pripažino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje nustatyti faktai, t. y. kad, pirkdamas ginčo sklypą, atsakovas nežinojo apie sklypui taikomus servitutus, o Utenos apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu nustatyti servitutai nesukėlė teisių ir pareigų nei V. K., nei iš jos žemės sklypą įsigijusiam atsakovui UAB „Belvilis“, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Be to, teismas rėmėsi tuo, kad administracinėje byloje teismas konstatavo, kad Utenos apskrities viršininko sprendimu nustatyti servitutai negali būti registruojami viešame registre, nes tai pažeistų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalį. Toks servitutų įregistravimas reikštų naujų servitutų įregistravimą, bet nauji servitutai gali būti nustatomi tik teismo sprendimu pagal CK 4.126 straipsnį, kuriame nustatytų sąlygų (būtinumo ir proporcingumo) pirmosios instancijos teismas neįvertino. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalių ginčas kilo dėl servituto nustatymo, todėl servitutas gali būti nustatomas tik teismo sprendimu, bet ne taisant VĮ Registrų centro Utenos filialo klaidas. Tokiu atveju teismas iš naujo turi vertinti prašomų įregistruoti servitutų įtaką atsakovo turimai nuosavybės teisės apimčiai, ar dėl tokio servituto nustatymo atsakovas nepatirs nuostolių, kuriuos reikia atlyginti (CK 4.129 straipsnis). Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad UAB „Belvilis“ ginčo sklype įsirengė tvorą, kuri buvo pripažinta tinkama naudoti. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį, nes juo nereikalaujama nustatyti servitutų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad VĮ Registrų centro Utenos filialo padaryti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4, 5 straipsnių, 11 straipsnio 1 dalies, Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 33 punkto pažeidimai yra pagrindas ieškovams reikalauti atlyginti žalą iš VĮ Registrų centro Utenos filialo, bet nėra pagrindas įregistruoti ieškovų prašomus servitutus. Teismas teikė pirmenybę UAB „Belvilis“ nuosavybės teisių apsaugai, bet ne ieškovų teisėms, pažeistoms dėl daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus registruojančios institucijos veiksmų. Be to, teismas nurodė, kad ieškovai, vadovaudamiesi CK 4.126 straipsniu, turi teisę kreiptis į teismą dėl servitutų nustatymo UAB „Belvilis“ sklype, įrodinėti jų būtinumą ir apimtį, o Utenos apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas galėtų būti vienas iš įrodymų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 gruodžio 4 d. sprendimą, priteisti ieškovams iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl CK 4.124 straipsnio 1, 2 dalių ir Žemės įstatymo 23 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad prašomi nustatyti servitutai negalėjo būti nustatyti administraciniu aktu, pažeidė CK 4.124 straipsnio 1, 2 dalis ir Žemės įstatymo 23 straipsnį, nes trys servitutai nustatyti ne privačiame žemės sklype ir ne Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu, bet ankstesniu administraciniu aktu, t. y. Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. įsakymu patvirtintu Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu 0,22 ha valstybiniame žemės sklype suprojektuotame atkurti E. K. nuosavybės teises (duomenys neskelbtini). Dėl to kasatoriai įsitikinę, kad jų prašomi įregistruoti servitutai teisėtai nustatyti administraciniu aktu valstybiniam žemės sklypui pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismą suklaidino Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 30 d. rašte klaidingai nurodytas suprojektuoto žemės sklypo numeris „Nr. 660-1“, nes iš tikrųjų servitutai yra ne žemės sklype Nr. 660-1, bet Nr. 660-2.
3. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 19 straipsnio 5 dalį žemės reformos žemėtvarkos projektuose suprojektuojamiems grąžinamiems žemės sklypams gali būti nustatomi žemės servitutai ir žemės naudojimo sąlygos. Be to, atsakovas UAB „Belvilis“ neginčijo servitutų, nustatytų Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr. 16-469 patvirtintame Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte.
4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad neįregistruotas servitutas nesukelia teisinių padarinių ir kad, jo neįregistravus, laikytina, jog servituto neatsirado, padaryta netinkamai aiškinant CK 4.124 straipsnį. Kasatoriai teigia, kad iš servituto teisės ir pareigos subjektams atsiranda ir neįregistravus servituto, jeigu jis nustatytas įstatymu. Nagrinėjamu atveju, kasatorių nuomone, ginčo servitutai taip pat nustatyti įstatymo pagrindu, t. y. pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Kasatoriai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio pagrindu administraciniu aktu nustatyti servitutai, nors ir neįregistruoti, nepasibaigia ir nenustoja galioti, nes pagal šio įstatymo 23 straipsnį administraciniu aktu nustatytas servitutas pasibaigia, kai CK nustatytais pagrindais priimamas apskrities viršininko įsakymas panaikinti nustatytą servitutą. Byloje ginčo servitutai nepanaikinti CK nustatytais pagrindais.
5. Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino akivaizdžią Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 30 d. rašte padarytą sklypo indekso klaidą, nes iš kitų byloje esančių įrodymų (E. K. skirto žemės sklypo abriso, prie pirkimo–pardavimo sutarties pridėto žemės sklypo plano, E. K. prašymų įregistruoti servitutus Nekilnojamojo turto registre) matyti, kad Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotame 0,22 ha žemės sklype, skirtame E. K. nuosavybės teisei atkurti, nustatyti trys servitutai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepašalino įrodymų prieštaravimų.
6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas turi prejudicinę galią. Kasatoriai teigia, kad šis sprendimas neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, nes administracinėje byloje nespręsta klausimo dėl Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto teisėtumo.
7. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nepatikrino, ar Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo nustatyti servitutai turėjo tinkamą įstatymuose nustatytą atsiradimo pagrindą, t. y. ar rėmėsi įstatymo pagrindu priimtu administraciniu aktu, kaip tai nustatyta Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje E. P. v. E. J. ir kt., byla Nr. 3K-3-458/2010).
Trečiasis asmuo pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Belvilis“ prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl CK 4.124 straipsnio 1, 2 dalių ir Žemės įstatymo 23 straipsnio pažeidimo. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog servitutai buvo nustatyti valstybiniam žemės sklypui Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Kasatoriai teigia, kad teismas padarė priešingą išvadą. Taigi kasatoriai ginčija teismo sprendimo dalį, kurios tiesiog nėra. Kasatoriai teigia, kad servitutai nustatyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas padarė analogišką išvadą. Vadinasi, dėl šios dalies kasatorių pozicija atitinka teismo motyvus.
2. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai, susiję su Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 30 d. rašto turiniu, neturėjo esminės reikšmės galutiniam teismo sprendimui, nes apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindė kitomis aplinkybėmis ir argumentais. Išvadą, kad servitutai nesukūrė jokių teisių UAB „Belvilis“, apeliacinės instancijos teismas padarė dėl to, kad servitutai buvo neįregistruoti, o žemės sklypo, kuriame jie nustatyti, savininkas pasikeitė. Šią išvadą teismas padarė remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi ir paveldėjimo teisės liudijimu, bet ne kasatorių nurodomu Utenos apskrities viršininko administracijos raštu. Be to, nurodytą išvadą apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrindė visiškai atskiru ir savarankišku pagrindu – prejudicinę galią turinčiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo aiškinimu.
3. Kasatoriai, grįsdami kasacinį skundą tik ta aplinkybe, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 30 d. rašte padaryta klaida ir ji turi esminę reikšmę, neatsižvelgia į tai, kad šis klausimas yra išspręstas Molėtų rajono apylinkės eismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi, kuria atmestas kasatorių prašymas atnaujinti procesą, nustačius, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 30 d. rašto klaida, kuria kaip pagrindiniu argumentu procesui atnaujinti manipuliuoja ieškovai, teismo vertinimu, nėra tokia teisiškai reikšminga, jog galėjo nulemti jiems nepalankaus apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimą, nes jis grindžiamas ir kitais motyvais. Taigi nurodyta įsiteisėjusia teismo nutartimi, kurios ieškovai neskundė, konstatuota, kad kasatorių pateiktame įrodyme buvusi klaida neturėjo reikšmės galutiniam teismo sprendimui. Nurodyta nutartis turi res judicata galią nagrinėjamoje byloje, dėl to ja ir reikia vadovautis.
4. Atsiliepime nesutinkama su kasatorių teiginiu, kad nagrinėjamu atveju servitutų nustatymas administraciniu aktu prilygsta servitutų nustatymui įstatymu. Nesutikimas motyvuojamas tuo, kad pagal kasacinio teismo praktiką servituto nustatymas tiek žemėtvarkos projektu, tiek apskrities viršininko įsakymu yra servituto nustatymas administraciniu aktu, bet ne įstatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje E. P. v. E. J. ir kt., byla Nr. 3K-3-458/2010). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servitutas nustatomas įstatymu, kai tai pažodžiui įvardijama įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje I. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, byla Nr. 3K-3-285/2010).
5. Atsiliepime teigiama, kad administraciniu aktu nustatyti, bet Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti servitutai nesukuria teisių ir pareigų (CK 4.124 straipsnio 2 dalis). Tai pripažįstama kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, byla Nr. 3K-3-468/2008).
6. Atsiliepime tvirtinama, kad kasatorių teisė reikalauti servitutų teisinės registracijos yra pasibaigusi, nes yra suėjęs Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 16.10 punkte nustatytas trijų mėnesių terminas nuo sprendimo priėmimo servitutams įregistruoti. Kasatoriai nenurodė svarbių nurodyto termino praleidimo priežasčių.
7. Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorių argumentai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti, nes jais įrodinėjamas Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. birželio 30 d. rašto, kaip oficialiojo rašytinio įrodymo, klaidingumas remiantis žemės sklypo abrisu ir E. K. prašymais, turinčiais mažesnę įrodomąją reikšmę.
8. Atsakovo UAB „Belvilis“ teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, nes yra visos CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo sąlygos: dalyvavo tie patys asmenys, administracinėje byloje nustatytos aplinkybės yra įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje. Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime padarytos išvados dėl servitutų teisinės reikšmės UAB „Belvilis“ turi res judicata galią nagrinėjamoje byloje ir kasatoriai negali jos ginčyti, priešingu atveju bus pažeistas nurodytas draudimas.
9. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsiliepime pabrėžiama, kad kasatoriai nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. UAB „Belvilis“ nuomone, teismas negalėjo nukrypti nuo kasatorių nurodomų kasacinio teismo išaiškinimų, nes jie bylos nagrinėjimo metu dar nebuvo suformuoti, t. y. kasacinio teismo nutartis priimta vėliau už apeliacinės instancijos teismo sprendimą.
10. Dėl išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriai nesilaikė privalomos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, nustatytos Nekilnojamojo turto registro įstatyme šio registro duomenų klaidoms taisyti. Kasatoriai šios tvarkos nesilaikė, todėl ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatoriai nenurodo, dėl kokių priežasčių negali pasinaudoti išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Atsiliepime teigiama, kad šia tvarka kasatoriai gali pasinaudoti.
11. Dėl kasacinį skundą padavusių subjektų netinkamumo. Sutuoktiniai B. nėra ginčo žemės sklypų savininkai, todėl neturi teisės reikalauti servitutų teisinės registracijos nagrinėjamoje byloje. Jiems žemės sklypai nepatikėti, todėl negali šio turto valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Dėl to sutuoktiniai Balynai nėra J. B. turto patikėtiniai.
12. J. B. neturi teisės atstovauti J. B. nagrinėjamoje byloje, nes jis nėra advokatas ar advokato padėjėjas. Jis negali atstovauti CPK 56 straipsnio 1, 2 punktų pagrindu. Be to, byloje nėra duomenų apie J. B. aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir jo giminystės ryšius su J. B.
13. J. B. neturėjo teisės sudaryti atstovavimo sutarties J. B. vardu, o advokatė R. Dulevičienė neturi teisės veikti J. B. vardu, nes atstovavimo sutartį su šia advokate pasirašė J. B., nors tokios teisės neturėjo. Pagal CPK 56 straipsnio 1 dalį draudžiama J. B. pavesti atstovauti jai teisme J. B. Be to, J. B. įgaliojime J. B. nenustatyta perįgaliojimo teisės, todėl jis neturi teisės pavesti atlikti atitinkamų veiksmų kitiems asmenims, advokatui. J. B. nepatvirtino J. B. sudarytų atstovavimo sutarčių, o perįgaliojimo forma turi atitikti įgaliojimo formą. J. B. galėjo perįgalioti kitą asmenį tik notarinės formos perįgaliojimu.
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, bet yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje kasaciniame skunde iš esmės keliami teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo pagrindus, momentą, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Dėl administracinio akto, kaip servituto nustatymo pagrindo
Vienas iš servituto nustatymo pagrindų yra administracinis aktas. Šiuo pagrindu servitutas gali būti nustatytas tik įstatymo nustatytais atvejais (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejais ir tvarka reglamentuojami Žemės įstatymo 23 straipsnyje (Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju aktualus Žemės įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 16-469 patvirtinant Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 13-16884 atkuriant E. K. nuosavybės teises į žemę) 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas servitutų nustatymo atvejis, kai apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu – Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius turėjo teisę nustatyti servitutus valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti. Ta pati nuostata pakartota Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.1 punkte.
Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurį 2006 m. rugsėjo 14 d. nusipirko atsakovas UAB „Belvilis“, Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu dėl nuosavybės teisių E. K. atkūrimo nustatyti servitutai pagal Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 16-469 patvirtintame Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte nustatytus servitutus šiam žemės sklypui, tačiau jie per klaidą neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Šių byloje teismų nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad kasatorių prašomi įregistruoti servitutai ginčo sklype, kaip tarnaujančiajame, nustatyti administraciniu aktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nagrinėjamu atveju servitutai taip pat nustatyti įstatymo, t. y. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkto, pagrindu. Pabrėžtina, kad nurodytoje įstatymo normoje nustatytas vienas iš atvejų, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu. Tai atitinka CK 4.127 straipsnio 1 dalį. Šį servituto nustatymo pagrindą kvalifikuoti taip, kaip jį kvalifikuoja kasatoriai, t. y. kad servituto nustatymas įstatyme įtvirtintais atvejais administraciniu aktu taip pat reiškia servituto nustatymą įstatymu, yra teisiškai ydinga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad servitutų nustatymas administraciniu aktu negali sutapti su servituto nustatymu įstatymu, todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais keliamas ginčo servitutų nustatymo įstatymu klausimas, yra nepagrįsti ir atmestini.
Dėl servituto nustatymo momento
Kasaciniame skunde keliamas ginčo servitutų galiojimo klausimas ir teigiama, kad jie galioja nepaisant jų registracijos. Taigi kasatoriai iš esmės kelia servituto nustatymo momentą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymas (CK 4.124 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad neįregistruotas servitutas nesukelia teisių ir pareigų nei viešpataujančiojojo nei tarnaujančiojo daikto savininkams. Aiškindamas servituto nustatymo momentą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal nurodytą teisės normą iš servituto kylančių teisių ir pareigų atsiradimas siejamas su dviem juridiniais faktais: 1) sutarties, įstatymo, teismo sprendimo arba administracinio akto, nustatančio servitutą, buvimu; 2) servituto įregistravimu įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje K. R. M. v J. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-472/2010). Taigi nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad tam, jog administraciniu aktu nustatytas servitutas sukeltų daiktinių santykių subjektams teisių ir pareigų, turi būti dviejų juridinių faktų sudėtis – priimtas servitutą nustatantis administracinis aktas ir įregistruotas servitutas. Teisėjų kolegija nurodo, kad ši CK 4.124 straipsnio 2 dalyje nustatyta servituto teisinė registracija atlieka ne tik išviešinamąją, bet ir daiktinę teisę sukuriančią funkciją.
Iš bylos duomenų matyti, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 13-16884 E. K., mirusiam 1999 m. liepos 10 d., atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,88 ha žemės sklypą Nr. 660-1 ir 0,22 ha miško sklypą Nr. 660-2 (duomenys neskelbtini), taip pat nurodytos specialios žemės naudojimo sąlygos ir servitutai: 1) užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta S-1; 2) leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 4 m pločio esamu keliu S-2; 3) leisti kitiems asmenims ribotai naudotis sklypo dalimi S-3. Taigi, pirmiau šioje nutartyje konstatuota, kad servitutai nustatyti administracinio akto pagrindu. Dėl to tam, kad atsirastų iš jų kylančios teisės ir pareigos tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo sklypų savininkams, šie servitutai privalėjo būti įregistruoti (CK 4.124 straipsnio 2 dalis). E. K. turto įpėdinė E. K. 2006 m. rugpjūčio 28 d. pateikė VĮ Registrų centro Utenos filialo Molėtų skyriui prašymus įregistruoti nurodytus servitutus, bet jie neįregistruoti. Nurodytus sklypus paveldėjo E. K. pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. paveldėjimo teisės liudijimą ir 2006 m. rugsėjo 14 d. pardavė atsakovui UAB „Belvilis“. Neįregistravus ginčo servitutų, duomenų apie juos nebuvo nei Nekilnojamojo turto registre, nei nurodytuose paveldėjimo teisės liudijime ir pirkimo–pardavimo sutartyje. Konstatuotina, kad nėra visų juridinių faktų, pagal įstatymą būtinų iš servitutų kylančioms teisėms ir pareigomis atsirasti sudėties, t. y. servitutų teisinės registracijos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo nurodytas aplinkybes ir tinkamai aiškino bei taikė CK 4.124 straipsnio 2 dalį, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad iš Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 13-16884 dėl nuosavybės teisių E. K. po mirties atkūrimo nustatytų servitutų kylančios teisės ir pareigos viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo žemės sklypų savininkams neatsirado. Šiuo pagrindu teisėjų kolegija atmeta kasatorių argumentus, kad ginčo servitutai nepasibaigė CK 4.130 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, todėl galioja. Tam, kad servitutas pasibaigtų, pirmiausia jis turi atsirasti. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad ginčo servitutai nepradėjo galioti, o iš jų kylančios teisės ir pareigos neatsirado, nes jie neįregistruoti įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to šioje byloje nespręstinas servitutų pabaigos klausimas. Be to, pagal CK 4.130 straipsnio 3 dalį servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nustatytus atvejus. Šioje byloje sprendžiamoje situacijoje ginčo servitutai iš viso nebuvo įregistruoti.
Dėl termino servitutui įregistruoti
Žemės servitutų nustatymo apskrities viršininko sprendimu – administraciniu aktu ir įregistravimo tvarką šioje byloje prašomų įregistruoti servitutų nustatymo metu reglamentavo Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės. Pagal šių taisyklių 16.10 punktą, įsigaliojus patvirtintam teritorijų planavimo dokumentui, kuriame suprojektuotas žemės servitutas, apskrities viršininkas turėjo priimti sprendimą nustatyti žemės servitutą ir sprendime nurodyti sąlygą, kad per tris mėnesius nuo sprendimo priėmimo servitutas būtų įregistruotas Nekilnojamojo turto registre viešpataujančiojo daikto savininko ar patikėtinio arba valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, apsaugą – kai nustatytas servitutas, suteikiantis teisę prieiti ar privažiuoti prie šių kompleksų ir objektų, lėšomis. Taigi pagal nurodytą nuostatą viešpataujančiojo daikto savininkas įpareigotas savo lėšomis įregistruoti administraciniu aktu nustatytą servitutą ir registraciją atlikti per tris mėnesius nuo servitutą nustatančio administracinio akto priėmimo. Nei Žemės įstatyme, nei aptariamose Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėse nenustatyta šio trijų mėnesių termino servitutui įregistruoti praleidimo padarinių. Atsižvelgdama į sisteminį servitutų reglamentavimą, įtvirtintą CK 4.111–4.140 straipsniuose, Žemės įstatymo 23 straipsnyje ir Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėse, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytų taisyklių 16.10 punkte nustatyto termino servitutui įregistruoti nereikia atnaujinti. Jis atlieka skatinamąją funkciją, nes viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia yra laisva pasirinkti, nuo kurio momento servitutas pradės galioti ir kada jis norės pradėti naudotis iš servituto gaunama nauda. Taigi servitutą jis gali įregistruoti bet kada. Tačiau nagrinėjamo ginčo atveju ginčo servitutai negali būti įregistruoti. Toliau nutartyje teisėjų kolegija pasisako dėl servitutų registracijos negalimumo.
Dėl klaidos, padarytos registruojant daiktines teises (servitutus) į nekilnojamąjį daiktą viešame registre
Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovai reikalavo įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centro Utenos filialą įregistruoti viešame registre Utenos apskrities viršininko 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu nustatytus servitutus, kurie nustatytu terminu neįregistruoti dėl registratoriaus klaidos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kasatorių prašomi servitutai negali būti įregistruojami. Pažymėtina, kad dėl servitutų nustatymo kilęs viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo sklypų savininkų ginčas. Atsakovė UAB „Belvilis“ yra sąžininga ginčo sklypų įgijėja, sklypus nusipirko nežinodama, kad jie suvaržyti servitutų. Dėl to Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu nustatytų servitutų įregistravimas Nekilnojamojo turto registre iš esmės būtų naujų servitutų nustatymas privačiam žemės sklypui, šiuo metu nuosavybės teise priklausančiam atsakovei UAB „Belvilis“. Tokiu atveju nustatant naujus servitutus būtų pažeidžiama servitutų nustatymo privačiam žemės sklypui tvarka, įtvirtinta Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktuose reglamentuotais atvejais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju kasatorių prašomi servitutai gali būti nustatomi tik teismo sprendimu pagal CK 4.126–4.129 straipsniuose nustatytas taisykles. Dėl to kasatoriai turi kreiptis į teismą, prašydami nustatyti servitutą teismo sprendimu. Pagal CK 4.126 straipsnį teismo sprendimu servitutas nustatomas, kai nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tai, kokios sąnaudos būtų normalios, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. V. M., byla Nr. 3K-3-246/2005). Taigi teismas turi vertinti prašomų nustatyti servitutų būtinumą ir proporcingumą, jų įtaką tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisių apimčiai, ar be servitutų neįmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti viešpataujančiojo daikto pagal paskirtį, ar prašomų nustatyti servitutų pobūdis yra racionaliausias ir geriausiai padedantis išvengti šalių konfliktų. Taip pat teismo sprendimu nustatant servitutus turi būti sprendžiama, ar dėl jų nustatymo neatsiras nuostolių tarnaujančiojo sklypo savininkui ir kaip jie bus kompensuojami (CK 4.129 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje kasatoriai pareiškė reikalavimą ištaisyti atsakovo VĮ Registrų centro Utenos filialo padarytą klaidą ir jį įpareigoti įregistruoti administraciniu aktu nustatytus servitutus. Kasatorių ieškinio dalykas nebuvo reikalavimas nustatyti ginčo servitutus teismo sprendimu, todėl apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai.
Dėl administracinėje byloje priimto teismo sprendimo prejudicinės galios
Nekilnojamojo turto registre registruojant daiktines teises (žemės servitutus) padarytos klaidos taisymo aspektu aktualus yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Belvilis“ skundą atsakovams VĮ Registrų centrui, VĮ Registrų centro Utenos filialui dėl sprendimų panaikinimo; tretieji asmenys: Utenos apskrities viršininko administracija, J. B. (byla Nr. A502-713/2009). Nurodytu sprendimu patenkintas UAB „Belvilis“ skundas ir VĮ Registrų centro Utenos filialas įpareigotas išregistruoti daiktines teises (nagrinėjamoje civilinėje byloje kasatorių prašomus įregistruoti servitutus) į UAB „Belvilis“ priklausantį žemės sklypą. Kasaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimu nustatytomis aplinkybėmis rėmėsi kaip prejudiciniais faktais nagrinėjamoje civilinėje byloje. Tokį kasatorių nesutikimą teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą.
Pažymėtina, kad išsamus neįrodinėtinų aplinkybių sąrašas pateiktas CPK 182 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje aktualus šio straipsnio 2 punktas, kuriame nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Ši taisyklė yra teismo sprendimo privalomumo individualios bylos aspektu išraiška. Aiškindamas proceso teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr. 3K-3-37/2008; 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ratas“, byla Nr. 3K-3-114/2011).
Vertindama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą pirmiau pateiktų proceso teisės nuostatų ir kasacinio teismo išaiškinimų dėl prejudicinių faktų sampratos aspektu, teisėjų kolegija nurodo, kad šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (Administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalis, 145 straipsnis). Nagrinėjant nurodytą administracinę bylą dalyvavo tie patys asmenys – UAB „Belvilis“, J. B., Utenos apskrities viršininko administracija ir VĮ Registrų centro Utenos filialas. Nurodytu teismo sprendimu nagrinėtos aplinkybės, susijusios su VĮ Registrų centro Utenos filialo 2007 m. birželio 22 d. atliktu klaidos taisymu ir žemės servitutų, dėl kurių sprendžiamas šalių ginčas nagrinėjamoje civilinėje byloje, įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Šiuo teismo sprendimu administracinėje byloje nustatyta, kad UAB „Belvilis“, įsigydama 0,22 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) iš E. K., nežinojo apie jame nustatytus servitutus. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad negalima šiuo atveju ištaisyti techninės klaidos, padarytos registruojant daiktines teises, nes pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalį techninės klaidos gali būti ištaisomos, jei nėra pagrindo manyti, jog toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Nagrinėjamo ginčo atveju servitutų įregistravimas pažeistų UAB „Belvilis“ nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, nes sumažėtų nuosavybės teisės apimtis. Išvardytos administracinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, dalyvaujant byloje tiems patiems asmenims, taip pat yra nagrinėjamos civilinės bylos įrodinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes kvalifikavo prejudiciniais faktais, nes jos atitinka visas CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytas atleidimo nuo įrodinėjimo sąlygas (teismo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimas, abiejose bylose dalyvaujančių asmenų tapatumas ir įrodinėjimo dalyko reikšmingumo sąsaja).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmiau nurodytoje administracinėje byloje nespręsta klausimo dėl Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 16-469 patvirtinto Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto teisėtumo, todėl nagrinėjamoje civilinėje byloje negalima remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administracinėje byloje nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje įrodinėjimo dalyku buvusios aplinkybės yra šios nagrinėjamos civilinės bylos įrodinėjimo dalyko dalis. Tai, kad administracinės bylos įrodinėjimo dalyko apimtis buvo mažesnė už nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką, nėra pagrindas tokių tapačių ir abiejose bylose reikšmingų aplinkybių nepripažinti prejudiciniais faktais. Dėl to teisiškai nepagrįstais pripažinti kasacinio skundo argumentai, kuriais neigiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimu nustatytų aplinkybių, kurios patvirtina, kad kasatorių prašomų įregistruoti servitutai negali būti įregistruojami techninės klaidos taisymo būdu, prejudicialumas nagrinėjamoje civilinėje byloje.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių
Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentais dėl tariamo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo keliami fakto klausimai, kurie nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tokie kasatorių argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje kasacinio teismo aptartų argumentų, kuriais iš esmės buvo pasisakyta dėl kasatorių keliamų naujų faktinių aplinkybių nustatymo negalimumo bylą nagrinėjant kasacine tvarka, taip pat dėl administracinėje byloje priimto teismo sprendimo prejudicinės galios. Dėl to daugiau šiais klausimais teisėjų kolegija nepasisako.
Teisėjų kolegija nepasisako ir dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie yra papildomi, išvestiniai iš kasatorių argumentų, į kuriuos šioje nutartyje atsakyta. Taip pat teisėjų kolegija detaliau nepasisako dėl atsiliepime į kasacinį skundą pateiktų argumentų, susijusių su kasatorių atstovavimu. Iš bylos duomenų matyti, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais atsiliepime į kasacinį skundą dėstomų teiginių apie netinkamą kasatorės J. B., gyvenančios Jungtinėse Amerikos Valstijose, atstovavimą.
Remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais ir išvadomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti kasatorių apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo. Nurodytas procesinis teismo sprendimas priimtas tinkamai aiškinant ir taikant CK 4.124, 4.126, 4.129 straipsnius, Žemės įstatymo 23 straipsnį, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnį, Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintas Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisykles, kuriuose reglamentuojami servitutų nustatymas ir įregistravimas, taip pat CPK 176–185 straipsniai, kuriuose reglamentuojamos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės. Dėl to Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 80,80 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis (po 26,93 Lt).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovų J. R. B. (duomenys neskelbtini) J. B. (duomenys neskelbtini) ir J. B. (duomenys neskelbtini) po 26,93 Lt (dvidešimt šešis litus 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Baranauskas
Birutė Janavičiūtė
Gintaras Kryževičius
