Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-126/2011 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.2.7; 21.6; 63.1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Birutės Janavičiūtės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovams S. K., V. L., S. L., S. L., M. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys T. S., notarė R. Jaskutėlienė, notarė D. Lukaševičiūtė Binkulienė, antstolė I. Karalienė, Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas sandorių negaliojimo ir jų teisinių padarinių klausimas.

2001 m rugpjūčio 16 d. ieškovė ir atsakovai V. L. bei S. L. sudarė ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė neperdavė buto pirkėjams ir liko jame gyventi. 2003 m. spalio 20 d. ieškovė ir atsakovas S. L. pasirašė paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė gautą 88 000 Lt paskolą turėjo grąžinti iki 2004 m. sausio 20 d., taip pat šios paskolos pagrindu išduotą hipotekos lakštą, pagal kurį jai užtikrinti atsakovai V. ir S. L. įkeitė įgytą iš ieškovės butą. Tą pačią dieną atsakovai V. ir S. L. sudarė su ieškove ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį. 2005 m. gegužės 31 d. atsakovas S. L. perleido reikalavimo teisę pagal ginčo paskolos sutartį atsakovui M. A., tą pačią dieną ieškovė pasirašė susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo, pagal kurią paskolos suma buvo padidinta iki 100 000 Lt ir nustatytas skolos grąžinimo terminas (2005 m. rugpjūčio 31 d.), ir 30 000 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Šio vekselio pagrindu 2005 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus m. 2-asis notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2005 m. lapkričio 10 d. nutartimi nutarė išieškoti iš ieškovės 100 000 Lt skolos bei 34 000 Lt delspinigių bei nukreipė išieškojimą į įkeistą ieškovės butą.

Ieškovė 2007 m. spalio 29 d. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais:

1) 2001 m. rugpjūčio 16 d. ieškovės ir atsakovų V. L. bei S. L. sudarytą buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį ir šios sutarties 2001 m. rugpjūčio 20 d. teisinę registraciją;

2) 2003 m. spalio 20 d. ieškovės ir atsakovo S. L. pasirašytą paskolos sutartį ir šios sutarties pagrindu išduotą hipotekos lakštą Nr. 01120030013202, patvirtintą Vilniaus m. 24-ajame notarų biure, ir hipotekos lakšto 2003 m. spalio 23 d. atliktą teisinę registraciją Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriuje;

3) 2003 m. spalio 20 d. atsakovų V. L. ir S. L. bei ieškovės sudarytą buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį ir šios sutarties pagrindu atliktą 2004 m. lapkričio 9 d. teisinę registraciją;

4) 2005 m. gegužės 31 d. atsakovo M. A. ir ieškovės susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo ir jos pagrindu išduotą hipotekos lakšto Nr. 01120050009979 pakeitimą ir 2005 m. birželio 2 d. atliktą jo teisinę registraciją;

5) 2005 m. gegužės 31 d. ieškovės pasirašytą 30 000 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir jo pagrindu 2005 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus m. 2-ajame notarų biure išduotą vykdomąjį įrašą.

Ieškovė teigė, kad išvardyti sandoriai yra niekiniai ir negalioja, nes jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Sandoriai buvo sudaryti nesant ieškovės tikrosios valios sandoriams sudaryti ir teisiniams padariniams sukurti, veikiami jos dukters atsakovės S. K., taip pat kitų atsakovų nesąžiningų veiksmų ir apgaulės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiais pirkimo-pardavimo, paskolos ir su jais susijusius sandorius. Teismas nustatė, kad ieškovė 2001 m. rugpjūčio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė atsakovams V. L. ir S. L. butą už 52 800 Lt, kuriuos ieškovė gavo sutarties sudarymo metu. Ieškovei buvo palikta teisė naudotis butu iki 2001 m. lapkričio 12 d., sutarties šalims buvo išaiškintas CK 6.393, 6.398 straipsnių turinys; sutartyje nurodyta, kad jos prasmė bei padariniai ieškovei ir pirkėjams išaiškinti, sutartis išversta į šalių suprantamą rusų kalbą, patvirtinta notaro. Atsakovai iš ieškovės įgytą butą 2003 m. spalio 20 d. pardavė jai už 52 000 Lt, kuriuos ši sumokėjo pardavėjams sutarties sudarymo metu; šalys patvirtino, kad pardavėjai perdavė, pirkėjas priėmė butą iki sutarties sudarymo ir pasirašymo. Ta pačia 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartimi atsakovas S. L. paskolino ieškovei 88 000 Lt iki 2004 m. sausio 20 d., ši pasirašė sutartį ir patvirtino, kad 88 000 Lt gavo sutarties sudarymo ir pasirašymo metu; sutartyje nurodyta, kad jos įvykdymas užtikrinamas hipoteka, įkeičiant butą (duomenys neskelbtini); sutartyje taip pat pažymėta apie šalių pareiškimą, kad ši atitinka jų valią, sutarties prasmė ir padariniai joms išaiškinti; paskolos sutartis perskaityta ir ieškovei notaro išversta į rusų kalbą. Butas, užtikrinant tinkamą ieškovės prievolės pagal 2003 m. spalio 20 d. sudarytą paskolos sutartį įvykdymą, įkeistas pagal 2003 m. spalio 20 d. hipotekos lakštą; sutartis atitiko šalių valią, sutarties prasmė ir padariniai šalims išaiškinti. 2005 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovas S. L. perleido naujajam kreditoriui M. A. reikalavimo teisę į skolininkės – ieškovės – 88 000 Lt skolą pagal 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį. Tą pačią dieną, 2005 m. gegužės 31-ąją, atsakovas M. A. ir ieškovė, atsižvelgdami į reikalavimo teises pagal paskolos sutartį naujajam kreditoriui M. A. perleidimą, susitarė pratęsti paskolos sutarties terminą (iki 2005 m. rugpjūčio 31 d.) ir padidinti skolos sumą (bendra suma 100 000 Lt); sutartyje įrašyta, kad ieškovė patvirtina, jog susitarimas buvo notaro perskaitytas ir išverstas į jai suprantamą rusų kalbą; susitarimo tekstas, esmė, prasmė ir iš jo kylantys padariniai jai aiškūs. 2005 m. gegužės 31 d. ieškovė išrašė 30 000 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurio pagrindu Vilniaus miesto 2-asis notarų biuras išdavė vykdomąjį įrašą. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms ir ieškovės reikalavimui dėl apgaulės ir suklydimo (CK 1.90, 1.91 straipsniai) sudarytus visus pirmiau nurodytus sandorius pripažinti negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino ieškovės argumentus, kad atsakovai esą turėjo patirties nekilnojamojo turto verslo srityje, bet veikė nesąžiningai, pasinaudojo ieškovės senyvu amžiumi ir tuo, jog ji nemoka lietuvių kalbos, ir kad tai reiškė, jog jie suprato, kad ieškovė nėra tikroji sutartinių santykių šalis. Teismas laikė, kad ieškovės ir jos dukters atsakovės S. K. parodymais patvirtinama išvada apie buvusį jų susitarimą, jog ieškovė pasirašys visus sandorius, būtinus atsakovei tvarkant skolinius įsipareigojimus. Ieškovė poziciją, kad ji nesigilino į sandorių reikšmę ir juos sudarė turėdama tikslą padėti dukteriai, teismas grindė ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos Nr. 10-9-007-06 ir šios civilinės bylos duomenimis ir pažymėjo, jog ieškovė nepagrindė sandorių esminių aplinkybių, dėl kurių ji buvo tyčia suklaidinta, nurodydama, kad duktė ją apgavo, nes žadėjo, jog viskas bus gerai. Teismas ieškovės elgesį sudarant ginčijamas sutartis pagal dukters S. K. prašymą ir norą jai padėti vertino kaip didelį neatsargumą ir pripažino, kad taip ji prisiėmė padarinių riziką. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodinėjo, jog sandoriai buvo sudaryti dėl sandorių šalių apgaulės. Nors ieškovė nurodė, kad atsakovai S. K. ir M. A. elgėsi nesąžiningai, pasinaudojo jos pasitikėjimu ir kad dėl to jų elgesys vertintinas kaip tyčinis veikimas skolininko nenaudai, tačiau kartu pažymėjo, jog vekselį, kaip ir kiekvieną ginčo sandorį, išrašė, norėdama padėti dukteriai. Teismas sprendė, kad dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo vekselį pripažinti negaliojančiu; padarė išvadą, kad, nustačius tikrąsias aplinkybes, dėl kurių ieškovė sudarė sandorius, nėra pagrindo pripažinti juos negaliojančiais pagal CK 1.80, 1.86 straipsnius.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu tenkino ieškovės apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir ieškinį tenkino. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino surinktus įrodymus, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, suklydo aiškindamas ir taikydamas materialiosios, proceso teisės normas bei nukrypo nuo teismų praktikos. Kolegija, remdamasi bylos medžiaga ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šioje byloje priimtoje nutartyje išdėstytais išaiškinimais, sprendė, kad ginčijami sandoriai sudaryti pažeidžiant sutarčių laisvės, lygiateisiškumo principus, dėl atsakovų apgaulingų veiksmų ieškovei suklydus dėl esminių sutarčių sąlygų. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės valios dėl pasirašomų sandorių išraišką, ypač akcentavo jos paaiškinimus civilinėje ir ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje, jog ji sutikusi padėti dukteriai, o notarinę sandorių sudarymo formą laikė įrodymu, kad ji suprato jų esmę ir prisiėmė padarinių riziką. Teisėjų kolegija, analizuodama ginčijamus sandorius CK 6.193 straipsnio normų aspektu, nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė nebuvo šių sandorių iniciatorė, su sandorių šalimis atsakovais V. L., S. L., S. L., M. A. anksčiau neturėjo teisinių santykių, atsakovai šių sandorių sudarymo ir vykdymo klausimais tarėsi ir derėjosi su jos dukterimi, taip pat tai, kad ieškovė neužsiėmė veikla, susijusia su pinigų skolinimusi, turto įkeitimu, vekselių išrašymu ir pan. Kolegija sandorius vertino atsižvelgdama ir į ieškovės sveikatos būklę, garbų amžių, negalėjimą skaityti ir suprasti lietuvių kalbos.

Analizuodama 2001 m. rugpjūčio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kolegija nurodė, kad šia sutartimi ieškovei palikta teisė naudotis butu iki 2001 m. lapkričio 12 d., mokant visus mokesčius, kuriais apmokestinamas savininkas; sudarius šią sutartį, butas įregistruotas atsakovų vardu. Nors atsakovai aiškino, kad, pasikeitus planams, šį butą nutarė parduoti ir 2003 m. ieškovė pirmoji pasisiūlė jį atpirkti už 52 000 Lt, be to, neneigė, jog iki sutarties sudarymo buvo pažįstami tik su ieškovės dukterimi S. K., tačiau esminę reikšmę teikė ieškovės aiškinimui, kad ji neturėjusi tikslo parduoti butą (ieškovė teigė, kad nesuprato sudaromo sandorio esmės, be to, vėliau niekas nekėlė jos iškeldinimo klausimo). Kolegija vadovavosi ieškovės teiginiais, kad ir 2003 m. buto pirkimo-pardavimo sutartį, paskolos sutartį su S. L., taip pat hipotekos lakštą ji pasirašė apgauta atsakovų, nesuprato šių sandorių esmės, jų padarinių, taip pat teiginiu, jog pagal paskolos sutartį ji nėra gavusi pinigų. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nors ieškovės ir atsakovo S. L. iki sandorio sudarymo nesiejo kokie nors santykiai, tačiau pagal šią sutartį ieškovei suteikta paskola buvo neatlygintinė; atsakovo S. L. teigimu, pinigus skolinosi ne ieškovė, o atsakovė S. K. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog, pasibaigus paskolos sutarties terminui, skolos iš ieškovės buvo reikalauta.

Dėl 2003 m. spalio 20 d. ieškovės ir atsakovų V. ir S. L. buto pirkimo-pardavimo sandorio kolegija nurodė, kad šalys sutartyje nustatė, jog pardavėjai butą atlaisvino ir jis yra tuščias, nors atsakovai į butą nebuvo įsikėlę – jame vis laiką gyveno ieškovė su kita dukterimi trečiuoju asmeniu T. S.; atkreipė dėmesį į sutartyje nurodytą buto kainą (52 000 Lt), nors, Registrų centro duomenimis, jo vidutinė rinkos vertė pardavimo dieną buvo 92 900 Lt.

Vertindama 2005 m gegužės 31 d. susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo ir skolos padidinimo iki 100 000 Lt, kolegija pažymėjo šias aplinkybes: paskola suteikta trims mėnesiams, tačiau byloje nėra duomenų, kad, pasibaigus šiam terminui, atsakovas būtų reikalavęs skolą grąžinti; šios sutarties pagrindu pervesti 12 000 Lt į ieškovės vardu atidarytą sąskaitą atiteko atsakovei S. K.

Pasisakydama dėl 2005 m. gegužės 31 d. atsakovui M. A. išrašyto 30 000 Lt paprastojo neprotestuotino vekselio, kolegija vadovavosi ieškovės teiginiu, kad ji nesuprato šio lietuvių kalba surašyto sandorio esmės ir klydo dėl jo padarinių, vekselis buvo pasirašytas atsakovės S. K. prašymu; su atsakovu M. A. nesiejo teisiniai santykiai, atsakovė S. K. ir vekselio turėtojas, neatskleisdami šio sandorio esmės, žinodami, kad ji nėra faktiška susiklosčiusių santykių šalis, ją apgavo. Kolegija pripažino ieškovės argumentą, kad ji nėra pagal vekselį sumokėjusi 11 000 Lt, pagrįstu, nes šis dokumentas yra surašytas atsakovo, bet nėra nuorodos, jog tekstas surašytas keliais egzemplioriais, ant jo nėra ieškovės parašo, todėl laikė, kad ieškovė nėra pripažinusi šių teisinių santykių ir tai įrodinėti turi atsakovas.

Siekdama nustatyti nurodytų sandorių pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius, ieškovės tikrąją valią, išreikštą pasirašant sandorius, kolegija sprendė, kad visi sandoriai turi būti aiškinami kartu, atsižvelgiant į jais siektą tikslą – atsakovės S. K. prievolių pagal jos sutartinius įsipareigojimus įvykdymą ir jų užtikrinimą apgaule bei klaidinimu pasinaudojant ieškovės turtu. Kolegija vadovavosi atsakovų paaiškinimais, kad ieškovę bei jos dukterį S. K. siejo artimi ryšiai, ieškovė pasitikėjo dukterimi ir siekė jai padėti, tačiau tikroji sandorių šalis buvo atsakovė S. K., o ieškovė sandorių esmės galėjo nesuprasti (atsakovo S. L. parodymai). Kolegijos įsitikinimu, tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad sudarant ginčijamus sandorius tiek ieškovės duktė atsakovė S. K., tiek ir atsakovai V. ir S. L., M. A. suprato ar, atsižvelgiant į jų amžių, patirtį komerciniuose santykiuose, privalėjo suprasti, kad ieškovė dėl garbaus amžiaus, lietuvių kalbos nemokėjimo, sveikatos būklės, patirties stokos negalėjo suprasti sandorių esmės, jų padarinių. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nesigilino į sudaromų sandorių esmę, pasirašė norėdama padėti dukteriai, ir pažymėjo, jog esminių aplinkybių nesuvokimas kliudė susiformuoti laisvai valiai. Kolegija vadovavosi ieškovės paaiškinimu pirmosios instancijos teismo posėdyje, kad, pasirašydama sutartis, ji norėjo padėti dukteriai, tačiau nesuprato, jog dėl to ji gali netekti būsto ir įgyti prievolę mokėti atsakovams sutartyse ar vekselyje nurodytas lėšas. Taigi kolegija sprendė, kad ieškovė sandorius pasirašė klysdama dėl jų sudarymo metu egzistavusių esminių faktų, ir konstatavo, jog ji įrodė, kad yra CK 1.90 straipsnyje nustatytas pagrindas šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais.

Surinktų įrodymų pagrindu teismas pripažino, kad ieškovė neteisingai suvokė sandorių ir iš jų kylančių padarinių esmę dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų – atsakovė S. K., inicijuodama šių sandorių sudarymą, dalyvaudama juos pasirašant, pateikdama ieškovei pasirašyti jau parengtą vekselio tekstą ir aiškiai suprasdama sandorių ir jų padarinių esmę, veikė tik savo naudai; visi kiti atsakovai, gerai suvokdami su ieškove pasirašomų sandorių ir iš jų kylančių teisinių padarinių esmę, pasinaudodami ieškovės senyvu amžiumi, menku išsilavinimu, silpna sveikata ir jos turtu atsakovės S. K. prievolėms užtikrinti, veikė kaip nesąžiningos sutarčių šalys.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad jos padarytos išvados pagrįstumo nepaneigia ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, kartu nurodydama, jog Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro 2006 m. spalio 9 d. nutarimas, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, šioje byloje neturi prejudicinės galios, kaip ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2005 m. lapkričio 5 d. nutartis, kurioje išdėstytos ieškovės skolinių prievolių atsiradimo aplinkybės. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė, neginčydama šios nutarties, pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą – kreipėsi su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pripažinusi sandorius negaliojančiais CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindu, kolegija nenagrinėjo kitų ieškinyje nurodytų sandorių negaliojimo pagrindų; konstatavusi atsakovų nesąžiningumą ir remdamasi CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatomis, netaikė šioje byloje restitucijos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas M. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančiomis: 1) 2003 m. spalio 20 d. ieškovės ir atsakovo S. L. pasirašyta paskolos sutartis ir šios sutarties pagrindu išduotas hipotekos lakštas Nr. 01120030013202, patvirtintas Vilniaus m. 24-ajame notarų biure, bei 2003 m. spalio 23 d. atlikta hipotekos lakšto teisinė registracija Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriuje; 2) 2005 m. gegužės 31 d. atsakovo M. A. ir ieškovės susitarimas dėl paskolos sutarties pakeitimo ir jos pagrindu išduoto hipotekos lakšto Nr. 01120050009979 pakeitimo ir 2005 m. birželio 2 d. atlikta jo teisinė registracija; 3) 2005 m. gegužės 31 d. ieškovės pasirašytas 30 000 Lt paprastasis neprotestuotinas vekselis ir jo pagrindu 2005 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus m. 2-ajame notarų biure išduotas vykdomasis įrašas; priteista iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų, ir dėl šios dalies palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl teisės ginčyti paskolos sutartį. Kasatorius teigia, kad byloje esantys duomenys (atsakovo S. L., V. ir S. L. parodymai) patvirtina, jog ieškovė yra gavusi 88 000 Lt paskolą iš atsakovo S. L. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti CK 6.875 straipsnio 1 dalies normą, t. y. pripažinti, kad ieškovė paskolos sutartį galėjo ginčyti tik tuo atveju, jei pinigų pagal paskolos sutartį nebūtų gavusi. Nesant įrodymų, kurie neginčijamai paneigtų pinigų pagal 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį perdavimą ieškovei, teismas be pagrindo pripažino ieškovei teisę ginčyti šią paskolos sutartį ir jai užtikrinti sudarytą hipotekos lakštą. Be to, esant įrodymų, patvirtinančių pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo gavimą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė pinigų nėra gavusi;

2) dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų taikymo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas. Byloje nėra ginčo dėl 2005 m. gegužės 31 d. reikalavimo perleidimo sutarties. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, nepagrįstai pripažinęs negaliojančia 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį, netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas – panaikinus ieškovės paskolos sandorius, kasatoriui nelieka teisinio pagrindo iš atsakovo S. L. išsireikalauti pagal reikalavimo perleidimo sandorį sumokėtus 88 000 Lt, taip pat pagal kitus sandorius ieškovei perduotus 42 000 Lt. Kasatoriaus teigimu, netinkamai taikius restituciją reglamentuojančias teisės normas, ieškovė nepagrįstai praturtėjo kasatoriaus sąskaita;

3) dėl sąžiningumo kriterijaus taikymo aiškinant šalių sudarytus sandorius. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, CK 6.158 straipsnyje nustatytą šalims pareigą sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai taikė tik kiekvieno ieškovės ginčyto sandorio priešingai šaliai, tačiau ne ieškovei. Teismas be pagrindo vadovavosi tik ieškovės amžiumi, sveikata, lietuvių kalbos nemokėjimu ir nevertino jos sąžiningumo kasatoriaus ir kitų atsakovų atžvilgiu. Tokia vienpusiška išvada tik dėl atsakovų nesąžiningumo lėmė ne tik šalių lygiateisiškumo pažeidimą, bet ir neteisingas išvadas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir jų teisinių padarinių taikymo. Kasatorius nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog kasatorius 2005 m. gegužės 31 d. susitarimo dėl paskolos sutarties pakeitimo pagrindu tapo paskolos sandorio su ieškove šalimi. Kasatoriaus nuomone, vertinant 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį, jis yra sąžiningas trečiasis asmuo, perėmęs pirminio kreditoriaus S. L. turėtas teises ir pareigas. Ieškovė, sudarydama sandorius su kasatoriumi ir žinodama, jos teigimu, kad nėra gavusi pagal ankstesnius sandorius pinigų, elgėsi nesąžiningai. Apeliacinės instancijos teismas, neįvertindamas kitų byloje surinktų ieškovės nesąžiningumą patvirtinančių rašytinių įrodymų, pažeidė CK 6.193 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas. Teismas, pripažindamas atsakovų nesąžiningumą, neatkreipė dėmesio į ieškovės aiškinimus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, kad būtent atsakovė S. K. jai nepaaiškino sudaromų sandorių esmės. Kasatorius teigia, kad teismas nevertino ieškovės savarankiškai po ginčijamų sandorių sudarymo atliktų veiksmų – ieškovė, žinodama apie jai pareikštą kreditoriaus reikalavimą, 2010 m. kovo 29 d. sudarė su kita savo dukterimi jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo sodų bendrijoje pardavimo už mažesnę nei rinkos kainą sandorį, kuris pažeidžia kreditorių interesus ir rodo akivaizdų ieškovės nesąžiningumą. Tai, kasatoriaus teigimu, patvirtina ir kiti įrodymai: vykdomojoje byloje ieškovė pateikė suklastotą dokumentą; sandorius pradėjo ginčyti tik tada, kai suėjo terminas pinigams grąžinti ir per teismo Hipotekos skyrių priverstine tvarka buvo jų pareikalauta. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė ginčija ne visus notarine tvarka patvirtintus sandorius, o tik tuos, dėl kurių kyla neigiamų padarinių. Kasatorius nurodo, kad ieškovė buvo išdavusi 2003 m. spalio 20 d. savo dukteriai atsakovei S. K. įgaliojimą jos vardu atstovauti valstybės įstaigose deklaruojant įgytą turtą, gauti, pateikti dokumentus, įregistruoti nuosavybės teisių į butą perėmimą ir pan., kuris buvo sudarytas identiška kaip ir kiti ginčijami sandoriai notarine forma, lietuvių kalba, tuo pačiu kaip ir kiti sudaryti ginčijami sandoriai metu. Ieškovė neginčijo ir pagal šį įgaliojimą atliktų atsakovės S. K. veiksmų;

4) dėl ieškovės valios sudarant sandorius ir galėjimo suvokti sandorių esmę ir teisinių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis sandorių sudarymo aplinkybes ir ieškovės valią bei tikruosius ketinimus, svarbią reikšmę suteikė įrodymui apie ieškovės būklę – prastą regėjimą ir tai, kad šiuo metu jai paskirta globa. Kasatoriaus nuomone, šie įrodymai nepatvirtina aplinkybių, dėl kurių ieškovė nebūtų galėjusi suprasti, girdėti ar išreikšti savo valios, t. y. ieškovei nustatytas specialus globos poreikis nustatytas tik po kelerių metų nuo ginčijamų sandorių sudarymo. Be to, apeliacinės instancijos teismo nurodytas senyvas amžiaus dar nėra preziumuojamas įrodymas, kad asmuo nesuvokia ar negali suvokti savo veiksmų. Priešingai, byloje surinkti įrodymai paneigia, kad amžius, sveikatos būklė ar buvusi profesija būtų galėjusi turėti įtakos sandorių sudarymui ar jų padariniams. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas CK 1.91, 1.91 straipsnių normas, nepagrįstai atsisakė vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos lapkričio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J. A., V. A. v. O. N., bylos Nr. 3K-3-1125/2003.

Apeliacinio teismo išvada, kad sandoriai negali būti aiškinami atskirai vienas nuo kito, nes jais buvo siekiama vieno tikslo – atsakovės S. K. prievolių pagal sutartinius įsipareigojimus įvykdymo bei jų užtikrinimo apgaule pasinaudojant ieškovės turtu, padaryta vadovaujantis vieninteliu įrodymu (atsakovo S. L. apklausa baudžiamojoje byloje). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, nepagrįstai nevertino, dėl kokių konkrečių esminių skirtingų rūšių sandorių sąlygų suklydo ar buvo apgauta ieškovė, kokių skirtingų rūšių sandorių padarinių ji nesuprato. Byloje nėra duomenų, kaip ieškovė suprato pinigų gavimo faktą. Kasatoriaus nuomone, 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartis, jos pagrindu išduotas hipotekos lakštas ir iš karto po to sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovė įgijo (susigrąžino) nuosavybės teises į butą, vienareikšmiškai patvirtina, kad sutartys buvo sudarytos būtent ieškovės interesais.

Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sandorio notarinė forma neleidžia atskleisti sandorio šalies valios ir suvokimo. Byloje esantys įrodymai (notarių parodymai baudžiamojoje byloje) patvirtina, kad notarės išvertė ieškovei sudaromus sandorius į jai suprantamą rusų kalbą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių paaiškinimų netyrė. Be to, teismas, spręsdamas dėl ieškovės suklydimo ir apgaulės sudarant skirtingų rūšių sandorius, kurie buvo sudaryti skirtingu laiku, skirtingų notarų, tačiau identiškomis sąlygomis, neįvertino aplinkybės, kad būtent notaras yra atsakingas už sandorio teksto ir jo esmės, teisingą ir nešališką padarinių išaiškinimą sandorio šalims, nulemiantį abiejų šalių valią sudaryti sandorius. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas visų atsakovų nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu, neįvertino nė vieno sandorius tvirtinusio notaro pareigos vykdymo ir tiesioginės atsakomybės už tinkamą sudaromo sandorio esmės ir jo padarinių atskleidimą;

5) dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, netinkamo taikymo. Kasatorius teigia, kad, neteisingai vertindamas surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, t. y. nevertino į bylą pateiktos 2010 m. kovo 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties, kuria ieškovė savo dukteriai T. S. pardavė jai nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, padarė nepagrįstą išvadą, jog į ieškovės sąskaitą kasatoriaus pervesti 12 000 Lt atiteko S. K.; pripažindamas atsakovų nesąžiningumą, teismas neatkreipė dėmesio į ieškovės aiškinimus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, kad būtent atsakovė S. K. jai nepaaiškino sudaromų sandorių esmės.

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad teismo Hipotekos skyriaus nutartis neturi prejudicinės galios. Kasatorius nurodo, kad nutartis priimta byloje tarp tų pačių šalių (ieškovės ir kasatoriaus), yra įsiteisėjusi, todėl tokia teismo išvada prieštarauja CPK 182 straipsnio 2 dalies, 263 straipsnio nuostatoms.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kasatoriaus ir ieškovės sudarytą 2005 m. gegužės 31 d. susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog, pasibaigus sutarties terminui, kasatorius būtų reikalavęs skolą grąžinti. Kasatorius pažymi, kad byloje yra pateikta Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovės T. S. ieškinį atsakovams M. A. ir J. S. (ieškovei šioje byloje) dėl arešto turtui panaikinimo. Šioje teismo nutartyje konstatuota, kad areštas turtui (butui) uždėtas vykdant kreditoriaus M. A. reikalavimą skolininkei J. S. Toks įrodymas akivaizdžiai paneigia teismo išvadą, kad kasatorius iš ieškovės nereikalavo skolą grąžinti.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė J. S. prašo atsakovo M. A. kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1) dėl bendrųjų sandorių negaliojimo pagrindų ir CK 6.875 straipsnio santykio. Ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje išdėstytais išaiškinimais, kuriais privalėjo vadovautis nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacine tvarka, ir teisingai konstatavo, kad ginčijami sandoriai sudaryti pažeidžiant sutarties laisvės, lygiateisiškumo principus, dėl atsakovų apgaulingų veiksmų ieškovei suklydus dėl esminių sutarties sąlygų. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad sandorių negaliojimo instituto tikslas yra apsaugoti nukentėjusią sandorio šalį, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisėtumą. CK pirmojoje knygoje nurodyti bendrieji sandorių negaliojimo pagrindai, o CK 6.875 straipsnio 1 dalyje nustatytas specialus paskolos sutarties negaliojimo pagrindas. Šioje teisės normoje nustatytas papildomas pagrindas ginčyti paskolos sutartį tuo atveju, kai neperduotas sutarties dalykas. Kasatorius neteisingai aiškina materialiosios teisės normas, nurodydamas, kad ginčo teisiniams santykiams (2003 m. spalio 20 d. paskolos sutarčiai) turėtų būti taikoma specialiojoje teisės normoje nustatytas sandorio nuginčijimo pagrindas, o ne CK pirmojoje knygoje nustatyti bendrieji sandorių negaliojimo pagrindai. Dėl to kasatoriaus argumentas, kad 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartis galėjo būti ginčijama tik CK 6.875 straipsnio 1 dalies pagrindu, yra nepagrįstas;

2) dėl CK 1.90, 1.91 straipsnių aiškinimo, neteisingai taikant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl CK 1.90, 1.91 straipsnių normų aiškinimo, pagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos lapkričio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J. A., V. A. v. O. N., bylos Nr. 3K-3-1125/2003, kurios faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių. Pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį suklydimas turi esminės reikšmės tuo atveju, kai normalus, atidus asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje tokio sandorio nebūtų sudaręs arba būtų sudaręs kitomis sąlygomis. Pagal bylos faktines aplinkybes darytina išvada, kad ieškovė nesuprato ginčijamų sandorių viseto ir jų tikslo, būdama garbaus amžiaus, menko išsilavinimo, nemokėdama lietuvių kalbos, neturėdama patirties komerciniuose santykiuose, negalėjo tinkamai išreikšti savo valios. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė nebuvo ginčijamų sandorių iniciatorė, anksčiau neturėjo teisinių santykių su atsakovais, visus klausimus tvarkė jos duktė atsakovė S. K. Ieškovė, nemokėdama skaityti lietuvių kalba ir nesuvokdama pirkimo-pardavimo sandorio esmės, neišreiškė dėl sandorių tikrosios savo valios, gyveno ginčo bute, pagal paskolos sutartis nėra gavusi pinigų. Kasatorius, keldamas klausimą dėl sutarties šalies sąžiningumo, iš esmės nurodo argumentus dėl netinkamai tirtų ir vertintų aplinkybių, t. y. kelia fakto klausimus dėl pinigų perdavimo ar neperdavimo, kasatoriaus sąžiningumo ir ieškovės nesąžiningumo, taip pat jos sveikatos būklę patvirtinančių aplinkybių. Ieškovė pažymi, kad asmens sąžiningumo klausimas yra fakto klausimas, o kasacinės instancijos teismas klausimų dėl fakto netiria (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Z. B. v. I. D., B. P., bylos Nr. 3K-3-488/2010);

3) dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų taikymo. Byloje esant nustatytoms aplinkybėms, kad ne ieškovė buvo šių sandorių iniciatorė ir tikroji dalyvė, ne ji tarėsi ir derėjosi dėl sandorių sudarymo sąlygų, taip pat nesant neginčijamų aplinkybių, jog ieškovė yra gavusi pinigų pagal negaliojančiais pripažintus sandorius, ir konstatavus, kad tikroji sudaromų sandorių iniciatorė ir šalis buvo atsakovė S. K., apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pripažinti sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90, 1.91 straipsnius ir netaikyti restitucijos dėl to, jog buvo konstatuotas kitų sandorio šalių, tarp jų ir kasatoriaus, nesąžiningumas, be to, kitaip nepagrįstai pablogėtų ieškovės padėtis;

4) dėl netinkamo proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus nutartis šioje civilinėje byloje turi prejudicinę galią. Ieškovė nurodo, kad, apeliacinės instancijos teismui pagrįstai konstatavus, jog 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartis su S. L. yra negaliojanti, neliko teisinio pagrindo ir pagrindinės prievolės atsirasti šalutinei prievolei – hipotekai. Ši teismo Hipotekos skyriaus nutartis neturi prejudicinės galios dėl to, kad yra panaikinta, be to, jos pagrindas kitas nei nagrinėjamas šioje byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2011 m. sausio 11 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo S. L. kasacinį skundą, nes jis neatitiko CPK 348, 351 straipsnio reikalavimų.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 6.875 straipsnio taikymo

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). CK 6.875 straipsnis sistemiškai turi būti taikomas su CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Tai reiškia, kad paskolos gavėjas gali ginčyti paskolos sutartį CK 6.875 straipsnio pagrindu tais atvejais, kai paskolos sutarties šalys siekė CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų paskolos sutarties teisinių padarinių, tačiau paskolos davėjas neperdavė paskolos objekto (pinigų ar daiktų) ar perdavė jų mažiau. Taigi šios normos taikymui reikšmingos dvi sąlygos. Pirma, sudarydamos paskolos sutartį šalys ketino sukurti sutartinius paskolos santykius. Antra, paskolos gavėjas pinigų ar daiktų negavo arba gavo jų mažiau. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paskolos sutartis CK 6.875 straipsnio prasme yra raštu ar kita valios išraiškos forma objektyviai išreikšta paskolos šalių valia, pvz., rašytinis dokumentas. Kadangi tokia paskolos sutartis objektyviai egzistuoja ir sudaro pagrindą manyti, kad paskolos dalykas pagal tokią sutartį buvo perduotas (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), ji gali sukelti atitinkamus teisinius padarinius. Dėl šios priežasties paskolos gavėjas turi teisę tokią objektyviai išreikštą sutartį ginčyti. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, pripažįstama sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), tai, nustačius, kad pinigai ar daiktai nebuvo perduoti, teisine prasme ji laikoma nesudaryta. Jeigu pinigų ar daiktų buvo perduota mažiau, sutartis laikoma sudaryta tik dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Paskolos sutartis gali būti ginčijama ne tik CK 6.875 straipsnio, tačiau ir kitais, CK pirmojoje knygoje įtvirtintais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Minėta, CK 6.875 straipsnio pagrindu paskolos sutarties sudarymas ginčijamas, kai šalys siekė paskolos teisinių padarinių, tačiau paskolos gavėjas pinigų ar daiktų negavo ar gavo mažiau, nors objektyviai išreikšta sutartis tokio perdavimo (kas reiškia realinės sutarties sudarymą) faktą patvirtina. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį su atsakovu S. L., 2005 m. gegužės 31 d. susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo su kasatoriumi ir 2005 m. gegužės 31 d. 30 000 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kaip ir kitus ieškiniu ginčytus sandorius, ieškovė sudarė dėl apgaulingų atsakovų veiksmų suklydusi dėl esminių sudaromų sandorių sąlygų, ir pripažino šiuos sandorius negaliojančiais CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais. Taigi, nustatęs, kad ginčijamomis paskolos sutartimis ir vekseliu ieškovė nesiekė tokių sutarčių teisinių padarinių, jas sudarė dėl apgaulės, t. y. ginčijamais sandoriais buvo siekiama ne ieškovės, bet atsakovės S. K. prievolių pagal jos sutartinius įsipareigojimus su atsakovais įvykdymo ir užtikrinimo apgaule, pasinaudojant ieškovės turtu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.875 straipsnio.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino ieškovės ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais. Nors kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų, kurie sudarytų kasacinio nagrinėjimo pagrindą dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie du teisiniai pagrindai nėra suderinami. Tiek dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tiek dėl apgaulės sudarytas sandoris (CK 1.91 straipsnis) priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią contra voluntatem. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė buvo suklaidinta dėl apgaulingų atsakovų veiksmų, taigi, konstatavo CK 1.91 straipsnio taikymui reikšmingas aplinkybes. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs sandorius negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu, nepagrįstai taikė ir CK 1.90 straipsnį, tačiau šis pažeidimas neturi reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir nesudaro pagrindo ją naikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl restitucijos taikymo

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl restitucijos taikymo pripažinus negaliojančiais 2003 m. spalio 20 d. paskolos sutartį, 2005 m. gegužės 31 d. susitarimą dėl paskolos sutarties ir 2005 m. gegužės 31 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Kasatoriaus teigimu, netaikydamas restitucijos, apeliacinės instancijos teismas ieškovei palieka atsakovo S. L. perduotus 88 000 Lt ir kasatoriaus perduotus 42 000 Lt, dėl ko ieškovė nepagrįstai praturtėja. Šiais klausimais teisėjų kolegija ir pasisako.

Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante. Tokia restitucijos paskirtis nulemia jos taikymo sąlygas. Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas turi aiškintis svarbias restitucijos taikymui aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, G. Č., J. Č., bylos Nr. 3K-3-346/2008; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Rameksta“ v. V. J. K., bylos Nr. 3K-3-573/2005). Pirmiausia teismas turi aiškintis, ar pagal nuginčytą sandorį turtas buvo perduotas ir koks tai yra turtas. Teismui nustačius, kad pagal ginčijamą sandorį turtas sandorio šalims nebuvo perduotas, nėra pagrindo taikyti restitucijos. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė būtų gavusi pinigų iš kasatoriaus ar kitų atsakovų pagal paskolos sutartis ar vekselį. Teismas nustatė, kad 2005 m. gegužės 31 d. susitarimo pagrindu kasatorius pervedė į ieškovės sąskaitą 12 000 Lt, tačiau šie pinigai atiteko atsakovei S. K. Ši teismo nustatyta aplinkybė yra reikšminga S. K. ir kasatoriaus bei kitų atsakovų tarpusavio santykiams, tačiau neturi reikšmės ieškovės ir kasatoriaus santykiams. Atsakovų tarpusavio teisinių santykių kvalifikavimas, jų apimtis ir teisių gynimo būdai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes bylos nagrinėjimo ribas lemia ieškinio pagrindas ir dalykas, o ieškovė savo teises gynė siekdama pripažinti sudarytus sandorius kaip juridinius faktus negaliojančiais ir taip atkurti iki teisių pažeidimo buvusią padėtį. Atsakovų santykiai buvo vertinami tik tiek, kiek tai reikšminga sprendžiant ieškovės reikalavimų pagrįstumą. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nenustačius, kad, vykdant ginčijamus sandorius, ieškovei buvo perduotas turtas, nebuvo pagrindo spręsti ir restitucijos taikymo klausimo. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas be pagrindo taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalį, kuri taikoma nustačius, jog turtas buvo perduotas pagal pripažintus negaliojančiais sandorius. Tačiau šis pažeidimas neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir nesudaro pagrindo jo naikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad toks procesinis teismo sprendimas neužkerta kelio kasatoriui ginti savo teises ir susigrąžinti perduotus S. K. pinigus atskiroje civilinėje byloje, kurioje būtų nustatyti atsakovų tarpusavio santykiai bei jų apimtis.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. pažymą šioje byloje yra 155,65 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 155,65 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt penkis litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų (mokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, bankas AB Swedbank (banko kodas 7300), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė