Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-44-976/2016
Teisminio proceso Nr. 4-08-3-02270-2015-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.7.4.7;
2.14.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. U. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. A. U. Administracinės komisijos prie Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Institucija) 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 7-90 pagal ATPK 1245 straipsnį nubaustas 31 Eur bauda už tai, kad 2015 m. balandžio 2 d. 14.08 val. Panevėžyje, Laisvės aikštėje, mokamoje automobilių stovėjimo vietoje, pastatė automobilį „Mercedes-Benz S400“ (duomenys neskelbtini) kelio ženklo Nr. 528 su papildoma lentele Nr. 840 (mokamos paslaugos) galiojimo zonoje, pažeisdamas vietinės rinkliavos už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Panevėžio mieste tvarką, t. y. nesumokėjo mokesčio už automobilio stovėjimą ir nepaliko automobilio stovėjimo bilieto ant automobilyje esančio priekinio prietaisų skydelio, ir tokiais savo veiksmais pažeidė Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 1-30 patvirtintų Vietinės rinkliavos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Panevėžio mieste nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 12.2 ir 13 punktus.
2. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi Administracinės komisijos prie Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 7-90 paliktas nepakeistas ir administracinėn atsakomybėn patraukto A. U. skundas netenkintas.
3. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis palikta nepakeista ir administracinėn atsakomybėn patraukto A. U. apeliacinis skundas netenkintas.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto A. U. prašymas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.
5. Pareiškėjas, vadovaudamasis ATPK 30217, 30221 straipsnių nuostatomis, prašo panaikinti Institucijos nutarimą bei teismų nutartis ir bylą nutraukti.
5.1. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo netinkamai, padarė esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, kurie turėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.
5.2. Pareiškėjas teigia, kad ATPK 1245 straipsnio sankcija yra sietina su faktinėmis aplinkybėmis, kai pažeidžiama vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarka. Pasak pareiškėjo, iš Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartyje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QVRQLTEyLTMzNy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'ATP-12-337/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="ATP-12-337/2015">ATP-12-337/2015</a> nustatytų prejudicinių faktų matyti, kad nuo 2014 m. liepos 24 d. jokie gatvių ženklinimo darbai nebuvo atlikti, joks kelio ženklas, žymintis rinkliavų rinkimą ne tik prie pastato Panevėžyje, Laisvės a. 1, kur yra įsikūrusi valstybės institucija, bet ir šioje Laisvės aikštės dalyje, nebuvo pastatytas, todėl objektyviai nebuvo galima nustatyti, kur konkrečiai savivaldybė yra įrengusi automobilių stovėjimo vietas, kurioms rinkliava yra taikoma. Pareiškėjas pažymi, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendime byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS05MDEtODQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-901-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-901-84/2012">I-901-84/2012</a>, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime byloje Nr. A-520-874/2013 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarime byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SUktNjItMzg5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'II-62-389/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="II-62-389/2014">II-62-389/2014</a> buvo konstatuota, kad prie pastato Panevėžyje, Laisvės a. 1, rinkliava negalėjo būti taikoma ir nėra aiškios tvarkos, kaip ir kas turėtų atlikti žymėjimą. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės paneigia apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus teiginius, kad jis savivaldybės veiksmų nėra skundęs administraciniam teismui. Be to, jos paneigia ir tai, kad pareiškėjas žinojo, jog prie valstybės įstaigos nėra paženklinta atkarpa, kur rinkliava netaikoma, todėl privalėjo mokėti rinkliavą, nepaisant to, kad šioje vietoje nebuvo įrengta jokių ženklų apie rinkliavos taikymą.
5.3. Anot pareiškėjo, šioje byloje buvo visiškai ignoruoti prejudiciniai faktai, nustatyti kitose bylose, ir pažeisti ATPK 250 straipsnio 1, 8 punktai, t. y. jam priimti apkaltinamieji sprendimai, nepaisant aplinkybių, kad nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties ir dėl to paties fakto yra nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, kuris yra res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas). Pareiškėjo įsitikinimu, jokia nauja byla tomis pačiomis aplinkybėmis negalėjo būti pradėta, o pradėtoji turėjo būti nutraukta, tačiau nei Institucija, nei teismai šių aplinkybių nevertino ir pažeidė materialiosios teisės normas.
6. Administracinės komisijos prie Panevėžio miesto savivaldybės tarybos įgaliota atstovė vyriausioji specialistė Justina Meškauskienė atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti.
6.1. Institucijos atstovė nurodo, kad prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą turėtų būti atsisakyta priimti, nes jis paduotas asmens, neturinčio teisės paduoti tokį prašymą. Institucijos atstovė pažymi, kad Institucijos 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu pagal ATPK 1245 straipsnį buvo nubaustas A. U., o ne prašymą pateikęs (duomenys neskelbtini) A. U.
6.2. Atsiliepime iš esmės kartojamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės, pritariama teismų nutartyse pateiktiems argumentams ir padarytoms išvadoms. Atsiliepime taip pat teigiama, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. A-638, kuris įsigaliojo 2014 m. rugpjūčio 18 d., buvo pakeistas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gegužės 19 d. įsakymas Nr. A-444, patvirtinęs sąrašą vietų, kurios patenka į mokamų automobilių stovėjimo vietų sąrašą, todėl nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. automobilių stovėjimas Laisvės aikštėje buvo apmokestintas. Pasak Institucijos atstovės, ši aplinkybė buvo esminė, lėmusi skirtingą šios ir pareiškėjo prašyme nurodytos administracinio teisės pažeidimo bylos, kuri buvo nutraukta, baigtį.
7. Administracinėn atsakomybėn patraukto A. U. prašymas tenkintinas.
Dėl administracinio teisės pažeidimo bylos atnaujinimo proceso
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas, patikrina teisės taikymo aspektu (ATPK 30221 straipsnio 13 dalis). Teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja, o remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, patikrindamas, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. Dėl to pareiškėjo teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos žemesnės instancijos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su tinkamu materialiosios ar proceso teisės normų taikymu.
Dėl ATPK 1245 straipsnio taikymo
9. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punktą vietinių rinkliavų nustatymas yra savarankiška, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta), savivaldybių funkcija. Vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – Rinkliavų įstatymas), kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2013 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-304 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę su išlygomis savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už naudojimąsi savivaldybių tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti, o šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktuose numatyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi, vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, suponuojantis pareigą mokėti rinkliavą pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose savivaldybės priimamuose teisės aktuose.
10. ATPK 1245 straipsnyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos, renkamos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti, mokėjimo tvarkos pažeidimą. ATPK 1245 straipsnio dispozicija yra blanketinė norma, todėl ją taikant turi būti nurodyti konkretūs teisės aktų reikalavimai, kuriuos asmuo pažeidė. Tai, kas bus laikoma pažeidimu kiekvienu konkrečiu atveju, priklauso nuo atskirų savivaldybių nustatytų mokėjimo tvarkų taisyklių turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-26-2013).
Šioje byloje nustatyta, kad buvo pažeisti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 1-30 patvirtintų Vietinės rinkliavos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Panevėžio mieste nuostatų 12.2 ir 13 punktai (2014 m. gruodžio 18 d. redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu), nes A. U., pastatęs automobilį mokamoje stovėjimo vietoje, nesumokėjo SMS žinute per mobiliojo ryšio operatorių, taip pat neįsigijo stovėjimo bilieto ir jo nepaliko automobilyje ant priekinio prietaisų skydelio taip, kad per priekinį automobilio stiklą būtų lengvai įskaitomi bilieto duomenys.
11. Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. U. savo prašymą panaikinti dėl jo priimtus sprendimus ir bylą nutraukti iš esmės motyvuoja tuo, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų. Pasak pareiškėjo, ATPK 1245 straipsnis jam pritaikytas nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 punktas) ir dėl to paties fakto esant nepanaikintam nutarimui jam nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą (ATPK 250 straipsnio 8 punktas).
12. Pagal įstatymą administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas, nustatydamas konkrečias kaltės formas – tyčią ir neatsargumą, šių kaltės formų rūšis – atitinkamai tiesioginę ar netiesioginę tyčią ir lengvabūdiškumą ar nerūpestingumą, kartu netiesiogiai nurodo, kad, kaltinant asmenį padarius ATPK pažeidimą, būtina ne tik nurodyti konkrečią kaltės formą, rūšį, bet ir atskleisti kaltės turinį, pasireiškiantį intelektinio ir valinio elementų visuma (ATPK 10, 11 straipsniai). Būtinumą atskleisti asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltės turinį yra akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių–psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį teisės pažeidimą, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746/2015). Taigi tam, kad būtų konstatuota asmens kaltė pagal ATPK 1245 straipsnį, nepakanka nustatyti faktą, kad buvo pažeista vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatyta vietinės rinkliavos mokėjimo tvarka, tačiau taip pat būtina nustatyti, jog pažeidėjas tokius veiksmus atliko tyčia arba dėl neatsargumo.
12.1. Šioje byloje nustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas A. U. 2015 m. balandžio 2 d. 14.08 val. pastatė savo automobilį prie pastato Panevėžyje, Laisvės a. 1, (duomenys neskelbtini), ir šio fakto neginčijo. Jis neginčijo ir to, kad pastatęs automobilį nesumokėjo jokios rinkliavos, ir tai motyvavo tuo, kad minėtoje vietoje vietinė rinkliava už automobilio statymą nebuvo nustatyta. A. U. teigimu, prie pastato Panevėžyje, Laisvės a. 1, nustatyti vietinę rinkliavą draudžia Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktas, pagal kurį savivaldybės tarybai nėra numatyta teisė savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti 5–15 m pažymėtoje atkarpoje prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų.
Žemesnės instancijos teismai nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. A-444, kuris buvo pakeistas 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. A-638, buvo patvirtintas sąrašas vietų, kurios patenka į mokamų automobilių stovėjimo vietų sąrašą, o rinkliava mokama darbo dienomis. Jame nustatyta, kad Laisvės aikštėje nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. taip pat renkama rinkliava. Atsižvelgdama į Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kuriame nustatyta, kad savivaldybės tarybai nėra numatyta teisė savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti, Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-300 Nuostatus papildė 10.6 punktu, nustatydama, kad rinkliava netaikoma transporto priemonėms prie valstybės įstaigų, institucijų ir tarnybų jų lėšomis pažymėtuose 5–15 m gatvės ruožuose (juridiniai asmenys, norintys gauti suderinimą savo lėšomis pažymėti gatvės atkarpas ir dėl norimos pažymėti atkarpos ilgio nustatymo, pateikia paraišką Savivaldybės administracijos Miesto ūkio skyriui).
12.2. Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) A. U. susirašinėjimo su Panevėžio miesto savivaldybės administracija matyti, kad, atsižvelgdamas į minėtą Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 1-300, A. U. nedelsdamas, t. y. 2014 m. spalio 28 d., raštu „Dėl transporto priemonių statymo vietų prie valstybės įstaigų Panevėžyje, Laisvės a. 1, ženklinimo“ kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją su prašymu įpareigoti atsakingus savivaldybės tarnautojus parengti reikiamą projektinę dokumentaciją ir atitinkamu kelio ženklinimo būdu valstybės institucijų lėšomis paženklinti 15 m atkarpą prie valstybės įstaigų, esančių Panevėžyje, Laisvės a. 1. Atsakydamas į A. U. Raštą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio skyrius nurodė, kad neprieštarauja, jog prie (duomenys neskelbtini) pastato (Laisvės a. 1) Rinkliavų įstatyme nustatyta tvarka būtų pažymėta 15 m stovėjimo vieta, kur nebūtų taikoma rinkliava, ir 2014 m. lapkričio 18 d. parengė eismo organizavimo projektą Nr. T14-028. Kartu Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio skyrius A. U. informavo, kad kelio ženklų ir kitų techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą Panevėžio mieste vykdo uždaroji akcinė bendrovė „Eismo valdymo sistemos“.
12.3. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 1-30 patvirtintų Vietinės rinkliavos transporto priemonių valdytojams (vairuotojams) už naudojimąsi mokamomis automobilių stovėjimo vietomis Panevėžio mieste nuostatų 3 punkte, be kita ko, numatyta, kad nustatytų mokamų automobilių stovėjimo vietų ženklinimą, stovėjimo vietas žyminčių kelio ženklų statymą (perkėlimą) atlieka įstatymų nustatyta tvarka Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu paskirtas rinkliavos operatorius, sudaręs sutartį su Panevėžio miesto savivaldybės administracija. Kaip minėta, (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl 15 m gatvės atkarpos prie valstybės įstaigų, esančių Panevėžyje, Laisvės a. 1, žymėjimo, sutiko, kad tai būtų padaryta jų pačių lėšomis, o Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio skyrius parengė eismo organizavimo projektą Nr. T14-028. Tačiau šis projektas 2015 m. birželio 2 d. buvo patikslintas, o patys žymėjimo darbai prie pastato Panevėžyje, Laisvės a. 1, atlikti tik 2015 m. liepos 10 d., t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo pradinio projekto parengimo. Tuo tarpu A. U. 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ATPK 1245 straipsnį už 2015 m. balandžio 2 d. nesumokėtą mokestį už automobilio stovėjimą Laisvės a. 1.
12.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, yra ne kartą nurodęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise; asmens pasitikėjimas valstybe ir teise bei teisėtų lūkesčių apsauga, kaip konstitucinės vertybės, yra neatskiriama nuo teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcijos; asmenį, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, saugo ir gina Konstitucija; šios nuostatos nepaisymas reikštų, kad nukrypstama ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Be kita ko, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas būtų aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės būtų tikslios, būtų užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
12.5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju A. U. pagrįstai tikėjosi, jog, gavus suderinimą su Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio skyriumi savo lėšomis pažymėti 15 m gatvės atkarpą prie valstybės įstaigų, esančių Panevėžyje, Laisvės a. 1, minėtos įstaigos atsakingi darbuotojai ne tik parengs projektą dėl valstybės institucijoms skirtų vietų ženklinimo, bet Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu paskirtas rinkliavos operatorius, sudaręs sutartį su Panevėžio miesto savivaldybės administracija, kaip nurodyta Nuostatų 3 punkte, atliks ir šios gatvės atkarpos ženklinimą. Dėl to, statydamas savo automobilį prie pastato Panevėžyje, Laisvės a. 1, (duomenys neskelbtini), A. U. pagrįstai tikėjosi, kad už automobilio statymą dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atsakingų tarnautojų neveikimo nepažymėtoje atkarpoje nesumokėjus rinkliavos administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1245 straipsnį jis nebus traukiamas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ankstesniais teismų sprendimais A. U. administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 1245 straipsnį dėl vietinės rinkliavos nesumokėjimo už automobilio statymą Panevėžyje, Laisvės a. 1, buvo nutraukta, nesant jo veiksmuose šio pažeidimo įvykio ir sudėties. Byla teismo buvo nutraukta konstatuojant, kad Laisvės a. iki 2014 m. gegužės mėn. apskritai nebuvo įtraukta į gatvių, kuriose renkama rinkliava už automobilių stovėjimą, sąrašą, nors A. U. Institucijos buvo už tai nubaustas.
12.6. Teisėjų kolegija pažymi, kad išdėstytos aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados dėl A. U. kaltės (ATPK 9 straipsnio 1 dalis, 10, 11 straipsniai), atitinkamai nėra pagrindo A. U. veiką vertinti kaip teisės pažeidimą, nurodytą ATPK 1245 straipsnyje. Šiame kontekste dar kartą atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad bet kokios valstybės institucijos padarytos klaidos riziką turi prisiimti pati valstybė ir kad tokios klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita (pvz., 2014 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Digrytė Klibavičienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34911/06; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Bogdel prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41248/06; 2008 m. liepos 29 d. sprendimas byloje Xheraj prieš Albaniją, peticijos Nr. 37959/02).
13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. U. nubaustas už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 1245 straipsnyje, padarymą nesant jo veiksmuose šio pažeidimo sudėties, pažeidžiant ATPK 250 straipsnio 1 punkto nuostatą, taip padarytas esminis proceso ir materialiosios teisės pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėtų sprendimų priėmimui.
14. Šioje nutartyje konstatavus, kad A. U. veikoje nėra kaltės, Administracinės komisijos prie Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 7-90, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis naikintini, o A. U. administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina.
Kiti pareiškėjo prašymo argumentai dėl nepagrįsto A. U. nubaudimo pagal ATPK 1245 straipsnį paliekami nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Administracinės komisijos prie Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą Nr. 7-90, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį bei Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartį panaikinti ir A. U. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Olegas Fedosiukas
Rima Ažubalytė
