Baudžiamoji byla Nr. 2K-188-895/2016
Teisminio proceso Nr. 1-13-1-03008-2007-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (A. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (už UAB „T“ priklausančio turto įgijimą apgaule) laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (už UAB „V“ priklausančio turto įgijimą apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (už UAB „B“ priklausančio turto įgijimą apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (už UAB „G“ priklausančio turto įgijimą apgaule) laisvės atėmimu trejiems metams, 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (už UAB „F“ priklausančio turto įgijimą apgaule) laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.
Iš Ž. J. ir A. S. solidariai priteista 31 992,16 Lt (9 265,57 Eur) UAB „V“ naudai ir 63 486,28 Lt (18 386,9 Eur) UAB „T“ naudai.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas.
Tuo pačiu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu nuteistas ir Ž. J., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. A. S. nuteistas už tai, kad padarė nusikalstamas veikas šiomis aplinkybėmis:
1.1. Veikdamas bendrininkų grupe su Ž. J., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, iš anksto žinodamas, kad nevykdys sutartyje nurodytų sąlygų, t. y. už išnuomotą statybinę įrangą nuomos nemokės, o išnuomota įranga bus parduota kitiems asmenims, davė Ž. J. nurodymą išnuomoti pastolius. Pastarasis, sudarydamas įspūdį, kad statybinė įranga reikalinga atlikti fasado darbams, 2007 m. rugsėjo 6 d. pasirašė nuomos sutartį Nr. 09/06 su UAB „T“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atstovaujama V. S., taip suklaidinęs minėtos bendrovės atstovą, iš UAB „T“ filialo, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), pagal 2007 m. rugsėjo 6 d. perdavimo priėmimo aktus Nr. 01 ir 02 perėmė fasadinius pastolius (pastolių rėmus, horizontalius išilginius vamzdžius, įstrižus vamzdžius ir kt.). 2007 metų rudenį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, išnuomotus fasadinius pastolius neteisėtai pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, o gautus pinigus atidavė A. S.; taip apgaule įgijo UAB „T“ 63 486,28 Lt (18 386,9 Eur) vertės turtą.
1.2. Veikdamas bendrininkų grupe su Ž. J., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, iš anksto žinodamas, kad nevykdys sutartyje nurodytų sąlygų, t. y. už išnuomotą statybinę įrangą nuomos nemokės, o išnuomota įranga bus parduota kitiems asmenims, davė Ž. J. nurodymą išnuomoti pastolius. Pastarasis, sudarydamas įspūdį, kad statybinė įranga reikalinga atlikti fasado darbams, 2007 m. rugsėjo 20 d. pasirašė nuomos sutartį su UAB „V“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus J. A., taip suklaidinęs bendrovės atstovą, 2007 m. rugsėjo 20 d. perdavimo priėmimo aktu perėmė iš UAB „V“, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rėminius pastolius „Urtim“ (rėmus, skydus, domkratus ir kt.), bendrai kainuojančius 28 035 Lt (8 119,5 Eur), iš viso 300 kv.m pastolių, kuriuos jis 2007 metų rudenį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, neteisėtai pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, o gautus pinigus atidavė A. S. Po to, tęsiant nusikalstamą veiką, 2007 m. spalio 5 d. Ž. J. pasirašė nuomos sutartį su UAB „V“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus J. A., ir 2007 m. spalio 5 d. pastolių priėmimo perdavimo aktu perėmė iš UAB „V“, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rėminius pastolius „Urtim“ (rėmus, skydus, domkratus ir kt.), kainuojančius 48 998 Lt (14 190,8 Eur), iš viso 530 kv.m pastolių, kuriuos jis 2007 m. rudenį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, neteisėtai pardavė V. T., M. P., R. Ž. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, o gautus pinigus atidavė A. S.; taip apgaule įgijo UAB „V“ 90 898,94 Lt (26 326,15 Eur) vertės turtą.
1.3. Veikdamas bendrininkų grupe su Ž. J. ir asmeniu, dėl kurio tyrimas išskirtas į atskirą bylą, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad nevykdys sutartyje nurodytų sąlygų, t. y. už išnuomotą statybinę įrangą nuomos nemokės, o išnuomota įranga bus parduota kitiems asmenims, su asmeniu, dėl kurio tyrimas išskirtas į atskirą bylą, davė bendrovės „Ž“ direktoriui Ž. J. nurodymą išnuomoti fasadinius pastolius, nurodė vietas, kur išnuomotus fasadinius pastolius nuvežti, taip pat nurodė surasti asmenis pastoliams pakrauti. Ž. J., kaip bendrovės „Ž“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), direktorius, bendrovei nevykdant jokios veiklos, sudarė 2008 m. sausio 14 d. nuomos sutartį Nr. EP 2008/01/14 su UAB „B“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus N. K.; taip suklaidinęs bendrovės atstovą, 2008 m. sausio 15 d. ir 2008 m. sausio 17 d. pagal sutarties Nr. EP 2008/01/14 priedus Nr. 1 ir Nr. 2 perėmė iš bendrovės „B“ statybinę įrangą – fasadinius pastolius (rėmus, porankius ir kt.), kainuojančius 195 126,3 Lt (56 512,48 Eur), iš viso 1374,7 kv.m. pastolių. Dalį pastolių bendrovės „B“ transportu atvežus prie sandėlių, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o kitą dalį pastolių Ž. J. surasta transporto priemone atvežus adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir pastarajam suradus asmenis pastoliams krauti, A. S. surado transporto priemonę fasadiniams pastoliams pervežti ir su asmeniu, dėl kurio tyrimas išskirtas į atskirą bylą, organizavo pastolių pervežimą, o 2008 m. sausio mėnesį, tiksliau nenustatytu ikiteisminio tyrimo metu, juos neteisėtai pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, taip apgaule įgijo UAB „B“ 195 226,35 Lt (56 541,46 Eur) vertės turtą.
1.4. Veikdamas bendrininkų grupe su Ž. J. ir asmeniu, dėl kurio tyrimas išskirtas į atskirą bylą, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad nevykdys sutartyje nurodytų sąlygų, t. y. už išnuomotą statybinę įrangą nemokės, o išnuomota įranga bus parduota kitiems asmenims, jis su asmeniu, dėl kurio tyrimas išskirtas į atskirą bylą, davė bendrovės „Ž“ direktoriui Ž. J. nurodymą išnuomoti fasadinius pastolius, surasti transporto priemonę išnuomotiems pastoliams pervežti ir pinigų apmokėti dalį pastolių nuomos. Ž. J., kaip bendrovės „Ž“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), direktorius, bendrovei nevykdant jokios veiklos, sudarė 2008 m. vasario 6 d. sutartį Nr. N 08-01 su UAB „G“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atstovaujama projektų vadovo N. P., Ž. J. suradus transporto priemones pastoliams pervežti – 2008 m. vasario 8 d. ir 2008 m. vasario 13 d. pastolių priėmimo perdavimo aktais iš UAB „G“ perėmė statybinę įrangą – fasadinius pastolius (statramsčius, turėklus, galinius turėklus ir kt.), iš viso 805 kv.m, kurie Ž. J. surasta transporto priemone buvo išvežti iš bendrovės „G“ sandėlių ir 2008 m. vasario mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, parduoti A. L. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, taip apgaule įgijo UAB „G“ 98 000 Lt (28 382,76 Eur) vertės turtą.
1.5. Veikdamas bendrininkų grupe su Ž. J. ir asmeniu, dėl kurio tyrimas išskirtas į atskirą bylą, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad nevykdys sutartyje nurodytų sąlygų, t. y. už išnuomotą statybinę įrangą nemokės, o išnuomota įranga bus parduota kitiems asmenims, jis su asmeniu, dėl kurio tyrimas išskirtas į atskirą bylą, davė bendrovės „Ž“ direktoriui Ž. J. nurodymą išnuomoti fasadinius pastolius ir surasti transporto priemones jiems pervežti. Ž. J. sudarė 2008 m. vasario 21 d. sutartį Nr. N 08/02/21 su UAB „F“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus O. Š., ir 2008 m. vasario 21 d. priėmimo perdavimu aktu Nr. 08/02/21 iš bendrovės „F“ perėmė statybinę įrangą – fasadinius pastolius (standartinius rėmus, porankių stulpelius su apsauga ir kt.), iš viso 675 kv.m pastolių, kurie buvo bendrovės „F“ transportu atvežti į Ž. J. nurodytą vietą – adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, taip apgaule įgijo UAB „F“ 88 200 Lt (25 544,49 Eur) vertės turtą.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį ir jį išteisinti, nes nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.
2.1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas šią baudžiamojo įstatymo normą pažeidė, nes konkrečiais ir patikimais duomenimis neįrodė, kad jo galbūt neteisėti veiksmai atitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Be to, teismas netinkamai taikė BK 24 straipsnio 4 dalį, nes šią normą taikė neatsižvelgdamas į tai, kad jo atliktų veiksmų turinys neatitinka BK 24 straipsnio 4 dalyje aprašytų veikų turinio. Bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis, ją apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Byloje neįrodyta, kad jis atliko kokius nors tyčinius bendrus veiksmus su kitais asmenimis, kad tarp jo ir Ž. J. kokia nors forma buvo sudarytas susitarimas bendrai daryti nusikalstamas veikas (tą kasatorius ypač pabrėžia), kad kiekvienas iš bendrininkų suvokė, kad kėsinasi į tą patį objektą ir veikia bei siekia bendro tikslo, kad jo ir Ž. J. veiksmus siejo vieningos pastangos daryti nusikalstamas veikas. Be to, neįrodyta, kad jis buvo nusikalstamos veikos organizatorius, žinojo, kad pastoliai Ž. J. nuosavybės teise nepriklauso ir nepaisydamas to ėmėsi organizuoti pastolių pardavimą. Padarydamas priešingą išvadą apeliacinės instancijos teismas neįvertino jo aiškinimo, kad pastolius pervežė ir laikė savo namų kieme tik dėl Ž. J. prašymo ir pažado už tai atsiskaityti, kad bendravo su Ž. J. ir G. R. tik epizodiškai tiek, kiek šie asmenys prašydavo jo padėti, kad jam nebuvo žinomas Ž. J. UAB „Ž“ vardu sudaromų sutarčių su vėliau žalą patyrusiomis bendrovėmis turinys.
2.2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 182 straipsnio 2 dalį. Pagal teismų praktiką sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjIwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-620/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-620/2010">2K-620/2010</a>). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinė išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013). Kasatoriaus teigimu, byloje nėra įrodymų ir konkrečių faktinių bylos aplinkybių, patvirtinančių, kad jis panaudojo apgaulę, atliko kitus objektyviuosius sukčiavimo sudėties požymius atitinkančius veiksmus. Jis nėra susijęs su Ž. J. įmonės UAB „Ž“ veikla, o ši įmonė buvo pagrindinis sukčiavimo šioje byloje padarymo įrankis. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų bendravęs su žalą patyrusių bendrovių atstovais ir veikdamas apgaule būtų siekęs iš šių asmenų įgyti jiems priklausantį turtą. Byloje nustatyta, kad tokius veiksmus atliko tik Ž. J. Svarbu ir tai, kad jis jokiais rašytiniais, žodiniais ar konkliudentiniais veiksmais nedavė nurodymų Ž. J. atlikti nusikalstamas veikas. Kasatorius pripažįsta, kad pasaugojo Ž. J. išnuomotus pastolius už atlygį, surado žmones, kurie padėjo pastolius pakrauti, ir transportą pastoliams išvežti iš saugojimo vietos, tačiau tokie jo veiksmai negali būti vertinami kaip siekimas bendro rezultato su Ž. J., nes pastarojo tikslai buvo visai kiti – savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, o jo atlikti veiksmai buvo teisėti.
Kasatorius pažymi, kad pagal teismų praktiką sukčiavimas gali būti padaromas tik veikiant tyčia (tiesiogine tyčia), t. y. kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą, turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013, 2K-589-696/2015). Iš bylos duomenų matyti, kad jis, A. S., priešingai nei teigia teismai, pats buvo suinteresuotas ir siekė įsitikinti, ar Ž. J. gavo pastolius teisėtu būdu ir nesiruošė jų nei pirkti, nei parduoti, o tik suteikė Ž. J. pastolių pervežimo, pakrovimo ir sandėliavimo paslaugas, todėl jo veika neatitinka subjektyviųjų sukčiavimo sudėties požymių. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad jo, kaip organizatoriaus, vaidmenį patvirtina aplinkybė, jog jis ėmėsi parduoti pastolius, nors jam buvo žinoma, kad pastoliai Ž. J. nuosavybės teise nepriklauso, nepagrįsti. Iš atidžios Ž. J. parodymų analizės matyti, kad, Ž. J. nuomone, jis, A. S., negalėjo žinoti, kad pastoliai Ž. J. nuosavybės teise nepriklauso. Be to, kasatoriaus teigimu, jam nebuvo žinomos svarbios aplinkybės, kad Ž. J. apgaulės būdu sudarė ne vieną sutartį dėl pastolių nuomos ir turėjo išankstinę tyčią jų negrąžinti. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog jis turėjo suprasti, kad pastoliai Ž. J. nuosavybės teise nepriklauso ir kad pastarasis organizuoja išsinuomotų pastolių pardavimą. Ši išvada nepagrįsta, nes teismas pats nurodė, kad pastolių pardavimą organizavo Ž. J.
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad jo argumentai dėl UAB „Ž“ kaip juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės atmestini kaip neturintys jokios įtakos jo veikų vertinimui. Už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. Šioje byloje nustatyta, kad būtent UAB „Ž“ vardu buvo pasirašomos sutartys dėl pastolių nuomos, ji buvo subjektas, per kurį buvo daromos nusikalstamos veikos, UAB „Ž“ vienintelis steigėjas ir realus direktorius buvo Ž. J., kuris buvo nuteistas. Dėl to šioje byloje sekant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2009 m. birželio 8 d. nutarimas) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-582/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-582/2010">2K-582/2010</a>) jurisprudencija UAB „Ž“ turėjo būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn, tačiau tai byloje nebuvo padaryta. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad galbūt nebuvo padaryta jokia nusikalstama veika, o susidurta tik iš nuomos sutarčių kylančių pareigų nevykdymu. Aptartą išvadą patvirtina ir tai, kad UAB „Ž“ nėra pareikšti civiliniai ieškiniai, nors būtent su šia bendrove pasirašytų sutarčių pagrindu buvo padarytos nusikalstamos veikos.
2.3. Kasatorius, ginčydamas baudžiamojo įstatymo jam taikymą, bet nenurodydamas jokių konkrečių pažeistų BPK normų teigia, kad Ž. J. parodymus teismai nepagrįstai įvertino kaip išsamius, logiškus ir esminėmis detalėmis nuoseklius, nes neįvertino to, kad pats Ž. J. praeityje teistas už sukčiavimą, kad neigė esmines kaltinimo aplinkybes, kad šio asmens parodymai prieštaringi; taip pat to, kad byloje yra nemažai šio asmens parodymams prieštaraujančių kitų asmenų parodymų; kad byloje yra duomenų apie G. R. elgesį, tačiau jis, aiškinantis bylos aplinkybes, nebuvo tirtas; kad teismai nekreipė dėmesio į aplinkybes, jog sutartys dėl pastolių nuomos su UAB „Ž“ buvo pasirašytos dar prieš tai, kai ši bendrovė buvo įsteigta; kad nevertino jo, A. S., parodymų apie bylos aplinkybes. Išsakydamas to paties pobūdžio argumentą, kasatorius toliau teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepašalino prieštaravimų tarp byloje surinktų įrodymų, nesiaiškino, ar tinkamai buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, savo iniciatyva pakeitė kai kurias esmines kaltinimo detales, taip suvaržydami jo teisę į gynybą.
2.4. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes teismo nutartyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu, o pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nesuteikia pagrindo padaryti neabejotiną išvadą dėl jo kaltės. Pažeidimas vertintinas kaip esminis, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Be to, apeliacinės instancijos teismas įrodymų viseto netyrė, o priėmė nutartį vadovaudamasis tik dalimi tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kuriuos surinko pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai atmesdamas visus jo apeliaciniame skunde nurodytus įrodymus. Pagal teismų praktiką visi neaiškumai, netikslumai ir abejonės, kurių negalima pašalinti bylą nagrinėjant teisme, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Kasatoriaus įsitikinimu, šioje byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kad jis padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir buvo tų veikų organizatoriumi. Priešingą išvadą apeliacinės instancijos teismas iš esmės pagrindė Ž. J. teisme duotais parodymais ir jo nurodytomis aplinkybėmis. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja iki tol formuojamai teismų praktikai, nes asmeniui inkriminuojama nusikalstama veika remiantis vien tik nepatikimo ir bylos baigtimi suinteresuoto asmens parodymais, kurie neparemti jokiais patikimais ir objektyviais bylos įrodymais ar kitais byloje surinktais duomenimis. Kasatorius nurodo, kad esminiais BPK pažeidimais pripažįstami ir atvejai, kai asmuo nuteisiamas už nusikalstamas veikas ar jam inkriminuojami atskiri nusikalstamų veikų sudėties požymiai, apie kuriuos byloje nėra duomenų ir kurie logiškai neišplaukia iš byloje nustatytų duomenų. Byloje nėra nustatytas nė vienas objektyvus jo veiksmas darant nusikalstamą veiką, taip pat susitarimas kartu su Ž. J. daryti nusikalstamas veikas. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir tuo, kad rėmėsi tik pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaip aiškindamas ir interpretuodamas bylos faktines aplinkybes.
2.5. Kasatorius nurodo, kad esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus padarė ir pirmosios instancijos teismas, nes nuosprendyje neišdėstė visų byloje ištirtų įrodymų, kuriais remdamasis sprendė dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nepateikė išvadų, kurios svarbios ir reikšmingos bylai išspręsti aplinkybės buvo nustatytos bylos nagrinėjimo teisme metu, nesilaikė reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaltinimą pagrindžiančius įrodymus įvertino neatsižvelgdamas į aplinkybes, mažinančias jų įrodomąją vertę. Šiuos pažeidimus puikiai iliustruoja bylos dalis dėl bendrovei „G“ priklausančių pastolių neteisėto įgijimo. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nevertino konkrečių byloje surinktų įrodymų, rėmėsi tik Ž. J. parodymais ir prielaidomis, preziumavo jo, A. S., kaltę. Tą patį padarė ir apeliacinės instancijos teismas. Antai nuosprendyje išvada dėl jo kaltės grindžiama Ž. J. parodymais, jo, A. S., parodymais, kad jis savo mobiliojo ryšio telefono niekam neduoda, telefoninių ryšių tarp Ž. J. ir jo, A. S., išklotinėmis, UAB „Tele2“ informacija apie bazinių stočių (celių) adresus, iš kurių matyti, kad A. S. telefonas 2008 m. vasario 9 d., 12.51 val. buvo bazinės stoties, esančios ties Merkinės kaimu, teritorijoje. Kasatorius pažymi, kad nors ir fiksuoti jo pokalbiai su Ž. J., tačiau jų turinys nėra žinomas, niekas iš asmenų, dalyvavusių vežant ir iškraunant pastolius Merkinėje, jo, A. S., nematė ir neatpažino, o liudytojas automobilio, vežusio pastolius, vairuotojas A. P. kategoriškai nurodė, kad pinigus jam sumokėjo ne A. S. Dėl šių liudytojo parodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepasisakė. Byloje teismas nesiaiškino ir tikslų bei priežasčių, dėl kurių jis galėjo atsidurti Merkinėje. Kasatorius pažymi, kad jo pagrindinė veikla buvo prekyba nekilnojamuoju turtu. Dėl to teismo išvada, kad jis vadovavo nusikalstamos veikos padarymui Merkinėje, akivaizdžiai vertintina tik kaip prielaida. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė Ž. J. parodymais, kurie kelia itin didelių abejonių. Atrinktoms šio asmens parodymų dalims buvo suteikta didesnė įrodomoji reikšmė, palyginti su kitais byloje surinktais įrodymais, nes buvo ignoruojami nuoseklūs, aiškūs, logiški ir objektyvūs kitų liudytojų parodymai, jie vertinami kaip nepatikimi be jokio faktinio pagrindo ir įtikinamų teisinių motyvų. Padarytas pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė, kad susiformuotų teisingas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, o tai sukliudė teismui priimti teisingą spendimą byloje. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas padarė tuos pačius pažeidimus kaip ir pirmosios instancijos teismas, šio teismo padarytų pažeidimų, kurie buvo nurodyti ir paduotame apeliaciniame skunde, neištaisė, skundą išnagrinėjo tik formaliai, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį.
2.6. Kasatorius, nenurodydamas konkrečių pažeistų BPK normų, taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė pagrįstų ir išsamių motyvų, kodėl jo, A. S., veiksmai buvo kvalifikuoti kaip neteisėti ir jis kaltas dėl šių veikų padarymo.
2.7. Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai sprendė civilinius ieškinius. Antai civiliniai ieškiniai buvo patenkinti tik pagal civilinių ieškovų nustatytas, jokiais dokumentais nepagrįstas kainas, o tai prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams. Spręsdamas dėl turto vertės, teismas turėjo nustatyti pastolių įgijimo kainą arba rinkos vertę veikos padarymo dieną. Be to, kasatorius nurodo, kad jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl neprivalo solidariai su Ž. J. atlyginti žalą. Svarbu ir tai, kad dėl įvykdytų nusikalstamų veikų Ž. J. prisipažino, tai buvo patvirtinta byloje surinktais įrodymais, todėl Ž. J. vienasmeniškai ir turėtų prisiimti atsakomybę atlyginti padarytą žalą ją patyrusioms bendrovėms.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokuroras nurodo, kad kasatorius, ginčydamas jo veikos kvalifikavimą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, iš esmės kitaip vertina teismų nustatytas faktines aplinkybes, savaip ir tik sau palankiai interpretuoja bylos įrodymus, jų nesusiedamas tarpusavyje kaip visumos, o dalį įrodymų ignoruoja ar iškraipo. Kasacinės instancijos teismas iš naujo faktinių bylos aplinkybių netiria ir iš naujo įrodymų tame kontekste, kuriama ginčijasi kasatorius, nevertina. Darytina išvada, kad kasatorius ginčija teismų baigiamuosius aktus ne teisėtumo, bet pagrįstumo aspektu, o pagrįstumo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendį jau patikrino apeliacinės instancijos teismas.
3.2. Prokuroras pažymi, kad kasatorius, tvirtindamas, kad nagrinėjant bylą padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 3-5 dalies pažeidimai, akcentuoja, jog yra nuteistas nepagrįstai, mano, kad pirmosios instancijos teismas neišdėstė visų byloje ištirtų įrodymų, kuriais remtasi nustatant jo kaltę, ginčija kai kurių įrodymų vertinimą, pateikdamas savo išvadas, tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, nors vėliau pripažįsta, kad tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Dėl to darytina išvada, kad kasatorius pats susipainiojo savo argumentuose, tik išsako kritiką atskirais klausimais, savitus vertinimus galiausiai neigdamas savo kaltę. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka galima apskųsti nuosprendį tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, o apskųsdamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasatorius privalo argumentuotai paneigti šio teismo sprendimo motyvus, jeigu su jais nesutinka. Šio reikalavimo kasacinio skundo argumentai neatitinka. Be to, kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad proceso dalyvių prašymai, nuomonės ar versijos nėra prioritetas priimant galutinį sprendimą byloje. Gynybos keliamų versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų reikalavimų nepažeidžia, įrodymų vertinimas yra teismo, o ne atskiro proceso dalyvio, tarp jų ir kaltinamojo, prerogatyva. Prokuroro nuomone, teismai teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, juos pagrįstai sugretino su kita bylos medžiaga, tinkamai pasirinko tuos duomenis, kurie gauti procesiniu keliu, sugretino juos į vientisą grandinę ir pagrįstai sukritikavo kasatoriaus keliamą gynybos versiją ir motyvuotai ją atmetė. Nuosprendyje ir nutartyje nurodyta, kodėl vienais įrodymų šaltiniais remiamasi, o kiti atmetami, visi tinkamai gauti duomenys buvo įvertinti tiek kiekvienas atskirtai, tiek visumos kontekste ir dėl to padarytos logiškos bei teisingos išvados. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus apelianto reikalavimus ir juos tinkamai aptarė, o tai, kad kasatoriaus netenkina teismo išvados, nereiškia, kad teismas suklydo, sprendimą pagrindė prielaidomis. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžiama, kad teismo pareiga pagrįsti sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą apeliacinės instancijos teismas tiesiog gali pritarti pirmosios instancijos teismo motyvams (Van der Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90 ir kiti). Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad duomenų, rodančių, jog nuosprendį priėmęs teismas būtų šališkas, byloje nėra. Dėl to nuosprendis įrodymų vertinimo ir kaltės aspektu yra teisingas.
3.3. Prokuroras nurodo, kad pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentams, kodėl priteistas civilinis ieškinys tiek dydžio, tiek nuostolių privalomo atlyginimo prasme yra priteistas tinkamai. Be to, jis pažymi, kad kasatorius ginčija civilinio ieškinio iš jo priteisimą, tvirtindamas, kad jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė, tačiau tai yra tik kasatoriaus vertinimas, kuris, kaip aptarta pirmiau, yra nepagrįstas.
4. Nuteistojo A. S. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnių reikalavimų laikymosi ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>). Taigi kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, šis teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
5.1. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame, be kita ko, ginčijamas abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas, jo pagrindu padarytos teismų išvados apie faktines bylos aplinkybes kasatoriui pateikiant savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes, jo nuomone, nustatytinų faktinių bylos aplinkybių. Dėl to šie argumentai, kaip peržengiantys bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, paliekami nenagrinėti.
5.2. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadas, jog jis realizavo objektyvius sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymius, organizavo šios veikos padarymą ir buvo dėl jos susitaręs su Ž. J., padarė iš esmės pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė visų byloje ištirtų įrodymų, kuriais grindė išvadas dėl jo kaltės, savo išvadas iš esmės pagrindė tik suinteresuoto bylos baigtimi Ž. J. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti objektyvūs įrodymai ar kiti bylos duomenys, atrinkęs tik kaltinimui palankias šio asmens parodymų dalis, atmesdamas kitus byloje surinktus įrodymus be įtikinamų teisinių motyvų, suteikdamas šio asmens parodymams didesnę reikšmę, palyginti su kitais įrodymais, nesilaikydamas reikalavimo abejones aiškinti kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė, įrodymus vertino padarydamas tas pačias klaidas, rėmėsi pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaip aiškindamas bylos faktines aplinkybes, išvadas grindė tik dalimi pirmosios instancijos teismo surinktų įrodymų, atmesdamas paduotame apeliaciniame skunde nurodytus įrodymus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas skundą išnagrinėjo tik formaliai ir iš esmės pažeidė ir BPK 320 straipsnį. Pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė teismams priimti teisingą sprendimą byloje.
5.3. Neperžengdama kasacinio skundo ribų, teisės taikymo aspektu patikrinusi bylą, esminių BPK pažeidimų vertinant bylos įrodymus teisėjų kolegija nenustatė. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė nustatytas faktines bylos aplinkybes, savo išvadas dėl A. S. kaltės pagrindė Ž. J., liudytojų bendrovių vadovų, šių bendrovių darbuotojų, asmenų, krovusių ar pirkusių pastolius, parodymais, mobiliojo ryšio telefonų išklotinėmis, UAB „Tele2“ raštu dėl informacijos apie bazinių mobiliojo ryšio stočių adresus, kuriose 2008 m. vasario 9 d. veikė A. S. mobilusis telefonas, nuomos sutartimis, apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolais ir kita rašytine bylos medžiaga. Nuosprendyje teismas atskleidė šių duomenų turinį, lygino šiuos duomenis tarpusavyje, todėl išvadas apie faktines aplinkybes padarė įvertinęs ne remdamasis tik Ž. J. parodymais, o byloje surinktu įrodymu visetu. Vien tai, kad teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, pripažino, jog Ž. J. parodymai apie bylos aplinkybes yra patikimi, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, o A. S. parodymus vertino kritiškai, nes jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, nesuteikia pagrindo išvadai, kad teismas savo išvadas grindė tik Ž. J. parodymais, suteikė jiems prioritetinę reikšmę, palyginti su kitais įrodymais, atmetė kitus byloje surinktus įrodymus be įtikinamų teisinių motyvų, abejones ir netikslumus aiškino ne kaltinamojo naudai. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas atsižvelgiant į įrodymų viseto teikiamus duomenis yra viena įrodymų vertinimo taisyklių, tiesiogiai įtvirtintų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, todėl vadovaudamasis šia taisykle pirmosios instancijos teismas ne pažeidė, o vykdė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad, kitaip nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. S. kaltės apgaule įgyjant UAB „G“ didelės vertės turtą grindžiama ne tik Ž. J. ir A. S. parodymais, mobiliojo ryšio telefonų išklotinėmis, UAB „Tele2“ raštu dėl bazinių stočių adresų, bet ir kitais bylos duomenimis, t. y. liudytojų A. L., A. P., E. B. parodymais, nuomos sutartimi, priėmimo perdavimo aktais, A. P. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, asmens parodymo atpažinti A. L. protokolu. Kasatoriaus teiginiai, kad byloje nėra duomenų apie jo pokalbių su Ž. J. turinį, nepaneigia teismo išvadų apie faktines aplinkybes teisingumo, nes šiuo atveju įrodinėjamas ne pokalbių turinys, o paties A. S. buvimo Merkinėje ir dalyvavimo nuvežant ir iškraunant pastolius faktas. Nors kasatorius pagrįstai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neaptarė klausimo, kad liudytojai E. B., E. Z., A. P., dalyvavę Merkinėje pervežant ir iškraunant pastolius, nepatvirtino, jog A. S. dalyvavo šiuose veiksmuose, tai negali būti vertinama kaip esminis įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas, nes esminių klaidų dėl įrodymų vertinimo nenulėmė. Išnagrinėjęs bylą pagal A. S. apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino pirmosios instancijos teismo pateiktą įrodymų vertinimą, siekdamas patikrinti apeliacinio skundo argumentus, atliko dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė Ž. J. ir liudytoją G. R., ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nenustatė. Iš A. S. apeliacinio skundo matyti, kad jis iš esmės ginčijo pirmosios instancijos teismo pateiktą įrodymų vertinimą, teigdamas, kad Ž. J. parodymai nepatikimi, kad iš liudytojų J. M., A. K., G. T. parodymų matyti, kad už pastolių krovimo ir pervežimo paslaugas jis, A. S., sumokėjo iš Ž. J. duotų pinigų, akcentavo, kad nė vienas liudytojas dalyvavęs pervežant ir kraunant pastolius Merkinėje jo neatpažino, be to, ginčijo baudžiamojo įstatymo taikymą. Į visus šiuos apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atsakė, pateikdamas logiškus ir pakankamus argumentus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas dar kartą atkreipė dėmesį, jog Ž. J. parodymus apie bylos aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, kaip antai liudytojų A. K., J. M., G. T. parodymai, kad būtent A. S. kvietė atlikti darbą ir už jį sumokėjo, sprendė dėl vietų, kur bus pervežti pastoliai, taip pat liudytojo G. R. parodymai, kad A. S. kreipėsi į jį, pateikdamas pastolių dokumentus, klausdamas, ar gali pastolius parduoti, nes ne itin gerai supranta lietuvių kalbą, ir jis paaiškino, kad pastoliai Ž. J. nepriklauso. Be to, teismas pažymėjo, jog A. S. parodymai, kad ėmėsi saugoti pastolius, juos pakrauti ir pervežti negaudamas jokios naudos, logiškai sunkiai paaiškinami, ypač tokius paaiškinimus vertinant Ž. J. paaiškinimų kontekste, kad jis buvo skolingas A. S., jo skola nuolat augo ir A. S., siekdamas atgauti skolą, organizavo Ž. J. valdomų pastolių pardavimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad A. S. dalyvavimą Merkinėje pervežant ir iškraunant pastolius patvirtina paties A. S., nuteistojo Ž. J., liudytojo A. P. parodymų, telefoninių kontaktų išklotinių visuma. Dėl to kaip jai prieštaraujantys atmesti liudytojų E. B., E. Z. parodymai, kad jie nematė A. S. pastolių iškrovimo vietoje Merkinėje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojas E. B., duodamas parodymus apie bylos aplinkybes teisme, neprisiminė daugelio bylos aplinkybių, jas painiojo, pripažino, kad nori kuo greičiau įvykį pamiršti, nes turėjo dėl jo daug problemų, o liudytojas A. P. nurodė, kad jam parodytų asmenų nepažino, nes nuo įvykio iki asmenų parodymo atpažinti veiksmo buvo praėję nemažai laiko ir jis nebuvo dėl tų asmenų tikras. Be to, apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kodėl A. S. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį
6. BK 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. BK 182 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta atsakomybė tam, kas apgaule įgijo svetimą turtą. Kasatorius teigia, kad jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nes jis neveikė su Ž. J., t. y. neatliko jokių objektyvius sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymius atitinkančių veiksmų, neturėjo tyčios ir nesitarė su Ž. J. apgaule įgyti svetimą turtą. Kolegija pažymi, kad bendrininkų veikos yra aprašytos ne tik BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet ir BK bendrosios dalies 24 straipsnio atitinkamoje dalyje, apibūdinančioje atitinkamą bendrininko rūšį, t. y. organizatorių, kurstytoją ar padėjėją. Dėl to nėra būtina, kad kiekvienas iš bendrininkų tiesiogiai atliktų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytas veikas, pakanka, kad bendrininko įvykdytos veikos požymiai atitinka aprašytus BK bendrosios dalies 24 straipsnio 4-6 dalyse ir bent vienas iš bendrininkų atliko veiką, kuri atitinka BK specialiojoje dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Išnagrinėję šią bylą, teismai nustatė, kad A. S. davė nurodymus Ž. J. iš pastolius nuomojančių bendrovių išnuomoti pastolius, surasti transporto priemones jiems pervežti, nurodė vietas, kur išnuomotus pastolius nuvežti bei surasti asmenis pastoliams pakrauti (priklausomai nuo epizodo), o Ž. J. šiuos nurodymus įvykdė. Vėliau vienuose epizoduose išsinuomoti pastoliai buvo parduoti kitiems asmenims, o gautus pinigus Ž. J. perdavė A. S., tuo tarpu kituose epizoduose pastoliai buvo pervežti ir negrąžinti pastolius išnuomojusioms bendrovėms. Šie veiksmai atlikti A. S. žinant, kad Ž. J. pasirašytose nuomos sutartyse nurodyti įsipareigojimai nebus vykdomi, o pastoliai bus parduoti kitiems asmenims arba negrąžinti. Kolegijos nuomone, A. S. veiksmai, pasireiškę nurodymu Ž. J. davimu, pinigų už parduotus pastolius gavimo faktas, pastolių pervežimo ir negrąžinimo juos išnuomojusioms bendrovėms faktas, suvokiant, kad Ž. J. su bendrovėmis sudaromose nuomos sutartyse įsipareigojimai nebus vykdomi, rodo, kad jo veika atitinka tiek objektyvius, tiek subjektyvius sukčiavimo organizatoriaus nusikalstamos veikos sudėties požymius, kurie aprašyti BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, A. S. veikas kvalifikuodami pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas UAB „Ž“ nebuvo pateiktas, todėl tai, kad šis juridinis asmuo nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nesuteikia pagrindo išvadai, kad A. S. ir Ž. J. inkriminuota nusikalstama veika vertintina tik kaip civilinis deliktas, pasireiškęs nuomos sutarčių nevykdymu.
Dėl civilinio ieškinio
7. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai iš jo solidariai su Ž. J. priteisė civilinį ieškinį, nes jis nusikaltimų, už kuriuos nuteistas, nepadarė. Pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamosios teisės normas, padarė esminių BPK pažeidimų pripažindami A. S. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, kuriomis buvo padaryta žalos UAB „V“ ir UAB „T“. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai tenkino civilinių ieškovų byloje pareikštus civilinius ieškinius ir priteisė juos atlyginti solidariai iš A. S. ir Ž. J. Kolegija pažymi, kad civilinio ieškinio dydžio klausimas visų pirma yra fakto klausimas, kurį spręsdami bylą išsprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, gali tik patikrinti, ar sprendžiant civilinį ieškinį nepadaryta esminių BPK normų pažeidimų. Atsižvelgus į byloje esančius įrodymus dėl pastolių vertės, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl civilinio ieškinio dydžio, kasacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai esminių BPK normų pažeidimų spręsdami dėl civilinio ieškinio dydžio nepadarė.
8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. S. (A. S.) kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Viktoras Aidukas
Armanas Abramavičius
