V. A. pagal BK 140 str. 2 d., 129 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-171-511/2016

Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00001-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1;

1.1.6.3;

1.1.8.6.3;

1.1.8.6.6;

2.1.15.1.1;

2.1.15.1.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Gintaro Godos ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. gynėjos advokatės Lidijos Blinkevičienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2015 m. lapkričio 11 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžiu V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmime nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. liepos 16 d.

Iš V. A. priteista nukentėjusiesiems V. Š. ir J. Š. po 680,72 Eur turtinei ir 33 860 Eur neturtinei žalai atlyginti, o V. A. neturint pajamų ar kito turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, iki nuteistojo pilnametystės – iš jo tėvų V. S. ir G. A. priteista nukentėjusiesiems lygiomis dalimis po 34 540,76 Eur iš kiekvieno. Iš V. A. priteista nukentėjusiesiems V. Š. ir J. Š. po 300 Eur turėtų atstovavimo išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendis pakeistas:

sumažinti nukentėjusiesiems V. Š. ir J. Š. priteisti neturtinės žalos dydžiai, t. y. iš V. A. priteista nukentėjusiajam V. Š. 20 000 Eur neturtinei žalai, o nukentėjusiajai J. Š. 21 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.276 straipsnio 2 dalimi, V. A. neturint pajamų ar kito turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, iki nuteistojo pilnametystės pareiga atlyginti lygiomis dalimis iš viso po 21 180,72 Eur, t. y. nukentėjusiesiems V. Š. ir J. Š. priteistus sumažintus neturtinės žalos dydžius ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžiu priteistus turtinės žalos dydžius, tenka V. A. atstovams pagal įstatymą – tėvams V. S. ir G. A..

Kita Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Iš V. A. nukentėjusiesiems V. Š. ir J. Š. priteista po 150 Eur turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. A. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. gruodžio 31 d., apie 20 val., name, esančiame Rokiškio rajone, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia ne mažiau kaip vieną kartą sudavė kumščiu M. S. į veido sritį, taip sukeldamas fizinį skausmą savo artimam giminaičiui – broliui M. S..

V. A. nuteistas ir už tai, kad jis 2014 m. gruodžio 31 d., apie 20.30 val., namo virtuvėje, esančioje Rokiškio rajone, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam P. Š. į krūtinės sritį, taip padarydamas durtinį-pjautinį kiauryminį krūtinės ląstos sužalojimą su širdies pažeidimu, tai komplikavosi širdies tamponada krauju, dėl to P. Š. mirė; taip tyčia nužudė nukentėjusįjį.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. A. gynėja advokatė Lidija Blinkevičienė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 38 straipsnį, ir pagal BK 129 straipsnio l dalį, pritaikius BK 28 straipsnį, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius atmesti. Jei teismas netaikytų BK 28 straipsnio, gynėja prašo V. A. veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio l dalies į BK 130 straipsnį ir jam paskirtą bausmę švelninti.

Kasatorės nuomone, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (bendrosios dalies normas, taip pat nusikalstamą veiką kvalifikavo ne pagal tą BK straipsnį) ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, o tai lėmė neteisingų sprendimų priėmimą. V. A., pasak gynėjos, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus dėl padarytų nusikalstamų veikų, pripažino sudavęs broliui M. S. kumščiu į veidą ir sukėlęs jam fizinį skausmą, nes manė, kad jis puls muštis. Kasatorės teigimu, nukentėjęs M. S. susitaikė su V. A., pretenzijų jam neturi ir prašo baudžiamąją bylą nutraukti. M. S. teigė, kad dėl konflikto su broliu V. A. jis pats yra kaltas, todėl ir nerašė pareiškimo policijai dėl bylos iškėlimo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 38 straipsnio ir baudžiamosios bylos nenutraukė.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad V. A. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino, jog buvo labai susijaudinęs, išsigandęs, manė, kad P. Š. puls mušti jį ir jo brolį L. S., nes P. Š. prieš tai buvo jį sužalojęs, todėl, norėdamas pats apsiginti ir apginti savo brolį, čiupo peilį ir dūrė juo P. Š. į krūtinę, nes buvo reali puolimo grėsmė. Gynėjos nuomone, V. A. buvo nedidelio ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, 16 metų amžiaus, o P. Š. – didelis, stambus ir stiprus 20 metų amžiaus – stipresnis už V. A.. V. A. norėjo tik apsiginti, pagąsdinti P. Š., kad šis nesimuštų, nužudyti jo nenorėjo. Teismai, pasak gynėjos, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes V. A. veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 130 straipsnį, o ne pagal BK 129 straipsnio l dalį. Teismai, pasak kasatorės, nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio, numatančio baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, ir nenutraukė baudžiamosios bylos. Teismų atliktas įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistojo V. A. veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Gynėja teigia, kad V. A. padarė nusikalstamas veikas, būdamas nepilnametis, neteistas, mokėsi ir, būdamas suimtas, baigė 10 klasių, nuoširdžiu prisipažinimu padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiųjų atsiprašė, pasižada nebenusikalsti. Teismo psichiatro ir psichologo išvadoje V. A. konstatuotas nesocializuoto elgesio sutrikimas. Jo atstovė pagal įstatymą – motina V. S. – savo noru atlygino dalį turtinės žalos nukentėjusiems V. Š. ir J. Š. (650 Eur). Pasak kasatorės, jei kasacinės instancijos teismas netaikys V. A. baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties, ji prašo laikyti V. A. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos rizikingas, provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys, kad atlyginta savo noru dalis turtinės žalos, ir jam paskirtą bausmę švelninti. Gynėja prašo nepriteisti nukentėjusiems tos turtinės žalos, dėl kurios nepateikti dokumentai, patvirtinantys šias išlaidas, be to, mažinti neturtinę žalą, priteistiną nukentėjusiems, atsižvelgiant į V. A. turtinę padėtį, nes jis neturi nei turto, nei pajamų. Kasatorė taip pat prašo atsižvelgti į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, numatytus BK 80 straipsnyje: padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu, riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo jiems galimybes, ir V. A. paskirtą bausmę švelninti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. A. gynėjos advokatės Lidijos Blinkevičienės kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl V. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis V. A. nedarys naujų nusikalstamų veikų. V. A., praėjus labai mažam laiko tarpui (pusvalandžiui) po šios nusikalstamos veikos padarymo, padarė labai sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą, t. y. nužudė žmogų. Atsiliepime atkreipiamas dėmesį į tai, kad nuteistasis V. A. yra konfliktiškas, nenuspėjamas, linkęs konfliktines situacijas spręsti ne pokalbiu, o aktyviais veiksmais, t. y. naudodamas smurtą net prieš savo šeimos narius. Teismas, nenustatęs visų būtinųjų sąlygų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius, pasak prokurorės, pagrįstai netaikė BK 38 straipsnio ir V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės neatleido. Prokurorė pažymi, kad tai, jog M. S. pareiškimo nerašė, nereiškia, kad baudžiamasis procesas dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, negali būti pradėtas.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorės argumentai, jog V. A. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip nužudymas labai susijaudinus (BK 130 straipsnis), nepagrįsti, nes iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad P. Š. neatliko jokių pavojingų veiksmų prieš V. A. ar jo brolį. Prokurorės nuomone, byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis būtų buvęs fiziologinio afekto būsenos.

Prokurorė teigia, kad kasaciniame skunde nepagrįstai prašoma pripažinti, jog V. A. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Šiuo atveju, pasak prokurorės, negalima teigti, kad P. Š. kėsinosi į V. A. ar L. S., todėl V. A. reakcija, kai jis, čiupęs peilį, puolė nuo kėdės atsistojusį P. Š., yra nepagrįsta, neadekvati ir negali būti laikytina būtinąja gintimi, nes nebuvo vienos iš esminių būtinosios ginties sąlygų – realaus, pavojingo kėsinimosi.

Nukentėjusieji J. Š. ir V. Š. bei jų atstovas advokatas Irmantas Ruželė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. A. gynėjos advokatės Lidijos Blinkevičienės kasacinį skundą atmesti ir iš V. A. priteisti J. Š. ir V. Š. po 150 Eur atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme.

Atsiliepime nurodoma, kad teismai teisingai netaikė V. A. būtinosios ginties instituto, nes V. A. vaizduotėje atsiradusi baimė dėl galimo jo bei jo brolio sumušimo tebuvo tik nuteistojo teiginiai, kurie neparemti objektyvia bylos medžiaga. Tai, kad V. A. veikė labai susijaudinęs, sumišęs, išsigandęs, pasak nukentėjusiųjų ir jų atstovo, taip pat tėra tik subjektyvūs gynybiniai teiginiai, neparemti objektyvia bylos medžiaga. Teisme V. A. parodė, kad jo nusikalstamiems veiksmams iš esmės įtakos turėjo jo neblaivumas, o tai nelaikytina pateisinama priežastimi klaidingai įvertinti susidariusią situaciją dėl grėsmės buvimo.

Nukentėjusieji ir jų atstovas teigia, kad kasatorės prašymas perkvalifikuoti V. A. veiką pagal BK 130 straipsnį yra nepagrįstas, nes jo veiksmai nebuvo staigūs, jis atliko pasiruošimo veiksmus – pasiėmė peilį, be to, jo galimos fiziologinės afekto būklės nepagrindė ekspertai.

Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo motyvai, jog teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes netinkamai vertino įrodymus, yra formalūs ir deklaratyvūs.

Kasacinio skundo prašymas pripažinti V. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą, nukentėjusiųjų ir jų atstovo manymu, nepagrįstas, nes nuteistojo tėvai atlygino labai nedidelę priteistos žalos dalį.

Nukentėjusieji ir jų atstovas teigia, kad kasaciniame skunde nurodytas prašymas pripažinti, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis, rizikingas nukentėjusiojo elgesys, yra nepagrįstas, nes iš bylos duomenų objektyviai nenustatyta, kad nukentėjusysis prieš nuteistąjį veikė provokuojančiai.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė nepagrįstai prašo nepriteisti nukentėjusiems tos turtinės žalos, dėl kurios nepateikti dokumentai, patvirtinantys šias išlaidas. Nukentėjusieji ir jų atstovas pažymi, kad įrodinėti patirtą žalą galima ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir kitais leistinais įrodinėjimo būdais (liudytojų parodymais ir pan.). Jų nuomone, nepagrįsta rašytiniais įrodymais turtinė žala nėra neprotingai per didelė, atitinka byloje surinktus duomenis dėl kilusių padarinių ir nukentėjusiųjų veiksmų po nusikalstamos veikos padarymo šalinant ar susigyvenant su pasekmėmis. Kasatorės prašymas mažinti priteistą neturtinę žalą, motyvuojant prasta nuteistojo turtine padėtimi, pasak nukentėjusiųjų ir jų atstovo, atmestinas, nes, nuteistajam neišgalint atlyginti priteistą žalą, įstatymai reglamentuoja kitus būdus civiliniams ieškovams išsiieškoti priteistas pinigines sumas, be to, apeliacinės instancijos teismas sumažino priteistą neturtinės žalos dydį.

Nukentėjusieji ir jų atstovas nurodo, kad nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų dėl BK 140 straipsnio 2 dalies, nes šioje dalyje jų teisės ir teisėti interesai nepažeisti, todėl šį klausimą jie palieka spręsti teismui.

N. V. A. gynėjos advokatės Lidijos Blinkevičienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo

Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepaisydami nukentėjusiojo M. S. pozicijos neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

Pagal BK 38 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visos šio straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (BK 38 straipsnis), teismas turi konstatuoti ir pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant visoms šioms sąlygoms apsvarstyti galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal nuteistojo V. A. gynėjos apeliacinį skundą, nurodė, kad nors nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (sudavęs smūgį savo broliui M. S. į veido sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą), susitaikė su nukentėjusiuoju, nusikaltimu žala nepadaryta, tačiau nėra pagrindo manyti, kad V. A. nedarys naujų nusikalstamų veikų, nes, praėjus pusvalandžiui po smurto prieš brolį, jis nužudė P. Š., t. y. padarė labai sunkų nusikaltimą. Teismas nustatęs, kad V. A. abu nusikaltimus padarė apsvaigęs nuo alkoholio, turi galiojančią administracinę nuobaudą už alkoholio vartojimą, mokymo įstaigų charakterizuojamas neigiamai, padarė išvadą, kad nenustačius BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų visumos nėra teisinio pagrindo atleisti V. A. nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą.

Nesutikti su šia apeliacinės instancijos išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo. Būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra subjektyvi kaltininko teisė. Net ir esant visoms komentuojamo BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes tai yra teismo teisė, o ne pareiga. Šio klausimo sprendimui turi reikšmę baudžiamosios bylos aplinkybių visumos, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, įvertinimas. Bendrame visų BK 38 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas vertino ir V. A. asmenybę apibūdinančius duomenis bei nukentėjusiojo M. S. poziciją, tačiau negalėjo pripažinti, kad nusikalstama veika (BK 140 straipsnio 2 dalis) padaryta atsitiktinai ir V. A. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad, pagal byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs V. A. netaikyti BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatų, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Dėl BK 28 straipsnio, 129 straipsnio l dalies, BK 130 straipsnio taikymo

Nuteistojo V. A. gynėja kasaciniame skunde teigia, kad teismai V. A. nusikalstamą veiką turėjo vertinti kaip nužudymą labai susijaudinus (BK 130 straipsnis) arba kaip padarytą esant būtinosios ginties situacijai (BK 28 straipsnis).

Panevėžio apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje nenustatė staigaus didelio susijaudinimo arba būtinosios ginties sąlygų. Teismai padarė išvadą, kad V. A. tyčia dūrė peiliu P. Š. į krūtinę. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas išsamus ir motyvuotas nustatytų faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nuteistojo V. A. kaltės turinį bei nukentėjusiajam mirtį sukėlusio sužalojimo, teisinis vertinimas.

Šioje byloje nustatyta, kad, nukentėjusiajam P. Š. susiginčijus su nuteistojo V. A. broliu L. S., P. Š. sudavė L. S. į veidą. Po konflikto L. S. V. A. buvo palydėtas į kambarį, kur atsigulė ir vėliau išgertuvėse nedalyvavo. Iškart po konflikto nuteistasis V. A. jokių pretenzijų P. Š. dėl brolio sužalojimo nereiškė ir tik vėliau pradėjo bendrauti su P. Š. ir klausti, kodėl šis užpuolė jo brolį L. S.. P. Š. atsakius, kad tas dar mažai gavo, ir atsistojus nuo kėdės, V. A. čiupo peilį ir dūrė juo nukentėjusiajam P. Š. į krūtinę.

Teisėjų kolegija, pažymi, kad nors nukentėjusysis P. Š. konfliktavo su nuteistojo broliu L. S., tačiau šis incidentas buvo pasibaigęs ir tik praėjus laiko tarpui, V. A. pradėjus aiškintis su P. Š. buvusio konflikto priežastis, V. A. mirtinai sužalojo nukentėjusįjį, nors P. Š. neatliko jokių pavojingų veiksmų prieš V. A. (ar juo labiau L. S., kuris buvo kitame kambaryje), t. y. tuo metu pavojingos situacijos nebuvo, nuteistojo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei nukentėjusysis nekėlė tiesioginės, realios ir akivaizdžios grėsmės, dėl kurios būtų reikėję gintis. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad V. A. parodymai dėl to, jog jis supratęs, kad P. Š. eis prie brolio, todėl griebęs peilį norėjo pagąsdinti, bet įdūrė nukentėjusiajam, nepatvirtina, kad P. Š. siekė eiti ir pakartotinai sužaloti L. S., ir neįrodo, kad iškilo reali grėsmė L. S. ir V. A. sveikatai bei gyvybei. Šioje situacijoje laikytina, kad kėsinimasis prieš nuteistąjį V. A. ir L. S. nebuvo pradėtas ir tiesiogiai negrėsė. Vien baimė, kad P. Š. gali pulti brolį, nesant realios puolimo grėsmės, nereiškia, jog atsiranda būtinosios ginties situacija, suteikianti asmeniui teisę į gynybą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013). Taigi būtinosios ginties nuostatos, įtvirtintos BK 28 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismo aiškintos teisingai ir, nenustačius šios baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, minėtas BK straipsnis V. A. veikai netaikytas pagrįstai.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad nuteistasis būtų buvęs fiziologinio afekto būsenos nužudant P. Š.. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptartos aplinkybės (ir jas patvirtinantys įrodymai, tarp jų ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės aktas), kurios teismui leido daryti išvadą, kad V. A. nagrinėjamo įvykio metu nebuvo tokios emocinės būsenos, kuri būtų galėjusi turėti esminės įtakos jo elgesiui. Teismas pasisakydamas dėl V. A. emocinės būsenos nagrinėjamo įvykio metu taip pat nurodė, kad nuteistasis nevengė spręsti konfliktų smurtaudamas (tą pačią dieną buvo panaudojęs fizinį smurtą prieš kitą brolį M. S.), be to, ir apklaustas teisiamajame posėdyje V. A. nenurodė, kad dūrė peiliu P. Š. būdamas labai susijaudinęs. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis P. Š. nepadarė jokių neteisėtų veiksmų prieš V. A., kurie galėjo sukelti nuteitajam fiziologinio afekto būseną.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. A. veika pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai ir taikyti jam BK 28 straipsnį ar kvalifikuoti veiką pagal BK 130 straipsnį (kaip nužudymą labai susijaudinus) pagrindo nėra.

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylą išnagrinėję teismai nepažeidė pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis V. A. ir jo gynėja, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bausmės skyrimo

Kasaciniu skundu prašoma pripažinti V. A. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ir švelninti jam paskirtą bausmę.

Pagal teismų praktiką provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek prieš patį kaltininką, tiek prieš jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Nustatydami, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir turi atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Pripažįstant šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2006).

Spręsdamas klausimą dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, motyvuotai nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog nukentėjusysis P. Š. išprovokavo nuteistąjį V. A. padaryti nusikalstamą veiką, nes nukentėjusysis nagrinėjamo įvykio metu nepadarė jokių neteisėtų, ar moralės požiūriu nepriimtinų ir provokuojančių smurtauti veiksmų. Kasaciniame skunde nepateikiama jokių argumentų, paneigiančių teismų nustatytas aplinkybes. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepripažinti nukentėjusiojo P. Š. elgesio provokuojančiu ar rizikingu yra teisingas.

Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismai turėjo pripažinti nuteistojo V. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad atlyginta dalis padarytos turtinės žalos.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Tačiau, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Tačiau tokiu atveju atlygintos žalos dalis turi sudaryti žymią dalį padarytos ir priteistos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-437/2007, 2K-420/2007).

Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sumažinus nukentėjusiesiems V. Š. ir J. Š. priteistos neturtinės žalos dydžius, iš V. A. priteista V. Š. 20 000 Eur, o J. Š. – 21 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. V. A. neturint pajamų ar kito turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, iki nuteistojo pilnametystės pareiga atlyginti priteistus sumažintus neturtinės žalos dydžius ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistą turtinę žalą – V. Š. ir J. Š. po 680,72 Eur – teko V. A. atstovams pagal įstatymą – tėvams V. S. ir G. A.. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. A. motina V. S. atlygino tik 600 Eur nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos. Tai tik nedidelė V. A. nusikalstamais veiksmais padarytos žalos dalis, todėl teismai pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nuteistojo V. A. baudžiamojoje byloje pagrįstai netaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatų.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę tik tuo atveju, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Šioje byloje nenustatyta netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo atvejo, todėl kolegija negali svarstyti bausmės sumažinimo V. A., kaip to prašoma jo kasaciniame skunde.

Dėl civilinio ieškinio

Gynėja prašo nepriteisti nukentėjusiems turtinės žalos dalies, kuri nepatvirtinta dokumentais, ir mažinti priteistą neturtinę žalą, nes V. A. neturi nei turto, nei pajamų.

Tokius argumentus nuteistojo V. A. gynėja buvo nurodžiusi ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas juos kruopščiai išnagrinėjo ir pateikė motyvuotas išvadas dėl nukentėjusiesiems priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nustatęs, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiesiems V. Š. ir J. Š. priteistos turtinės žalos (kiekvienam po 680,72 Eur) rašytiniais įrodymais nepagrįstos laidojimo išlaidos sudaro 459 Eur (30 Eur – kunigui, 100 Eur – giedoriams, 22 Eur – už nuotrauką ir 307 Eur už paminklo pastatymą), apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad minėtos išlaidos yra protingos ir realios, todėl pagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiesiems priteistą turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems V. Š. ir J. Š. ir nustatęs, kad žemesnės instancijos teismas, paviršutiniškai įvertinęs neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, nukentėjusiesiems priteisė aiškiai per didelius neturtinės žalos dydžius (kiekvienam po 33 860 Eur), patenkino nuteistojo V. A. gynėjos apeliacinį skundą ir sumažino nukentėjusiesiems priteistą neturtinę žalą – V. Š. iki 20 000 Eur, o J. Š. iki 21 000 Eur.

Kasacinės instancijos teismas neturtinės žalos dydį gali sumažinti ar padidinti tik tada, kai šios žalos dydžio apskaičiavimas susijęs su netinkamu įstatymo, reglamentuojančio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (CK 6.250 straipsnis ir kt.), taikymu. Neturtinės žalos dydis pats savaime nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes yra ne teisės, o fakto klausimas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą.

Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, argumentuotai pagrįsdamas kiekvieno iš jų taikymą nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant dėl teisingo piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydžio, visapusiškai vertino nagrinėjamą situaciją ir pašalino pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų argumentų, nustatant neturtinės žalos dydį, matyti, kad buvo siekiama nepažeisti nukentėjusiųjų teisių į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą, bet ir protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros (žalą padariusio asmens finansinės būklės).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai išsprendė nukentėjusiesiems V. Š. ir J. Š. priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, nepažeidė BPK ir CK nuostatų, nes buvo atsižvelgta į visus reikšmingus CK 6.250 straipsnyje išvardytus kriterijus ir juos pagrindžiančias faktines bylos aplinkybes, todėl kasacinio skundo prašymas dar labiau mažinti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydį yra atmestinas.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusieji J. Š. ir V. Š. bei jų atstovas advokatas I. Ruželė pateikė atsiliepimą į nuteistojo V. A. gynėjos advokatės L. Blinkevičienės kasacinį skundą ir dokumentus, patvirtinančius, kad nukentėjusieji sumokėjo advokatui už suteiktą teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme 300 Eur, kuriuos prašo priteisti iš nuteistojo.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

Šioje baudžiamojoje byloje kaltu pripažinto V. A. gynėjos kasacinį skundą atmetus, nukentėjusiųjų turėtos išlaidos jų atstovo paslaugoms apmokėti iš nuteistojo priteistinos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

N. V. A. gynėjos advokatės Lidijos Blinkevičienės kasacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo V. A. nukentėjusiesiems J. Š. ir V. Š. priteisti po 150 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Gintaras Goda

Eligijus Gladutis