Baudžiamoji byla Nr. 2K-199-697/2016
Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00602-2009-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.1.
1.1.4.5.1.
1.1.9.6.
1.2.23.3.
1.2.23.8.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį dvylikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimu, 265 straipsnio 1 dalį 80 parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dvylikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas gyvenamasis namas su priklausiniais registruotas M. P. vardu, Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), taip pat konfiskuoti sodyboje rasti daiktai.
Šiuo nuosprendžiu T. R. nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o pagal 262 straipsnį (dvi veikos) išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 305 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau dėl to byla kasacine tvarka neskundžiama.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, kuria T. R. gynėjo advokato V. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
1. T. R. nuteistas pagal BK 265 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d., sodyboje, esančioje Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pažeisdamas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (1998 m. sausio 8 d. įstatymo Nr. VII-602 redakcija) 7 straipsnį, draudžiantį auginti kanapes Lietuvos Respublikos teritorijoje, augino didelį kiekį – 116 vienetų kanapių augalų (2 265,68 g), kurių?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra nuo 0,5 proc. iki 1,2 proc. jas 2009 m. lapkričio 3 d. 14.05 val. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai,
pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d., sodyboje, esančioje Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai pagamino ir laikė labai didelį kiekį – 2917,094 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurių?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra nuo 0,2 proc. iki 9,8 proc., ir didelį kiekį – 68,3 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurios?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra nuo 8,0 proc. iki 17,6 proc., iki 2009 m. lapkričio 3 d. 14.05 val., kai kratos metu šias narkotines medžiagas surado ir paėmė policijos pareigūnai.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis T. R. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Skunde nurodoma, kad buvo pažeistas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nes tik apytiksliai nurodyta veikų pagal BK 265 straipsnį, 260 straipsnio 3 dalį padarymo vieta – sodyba, esanti Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), nors kasatorius abejoja, ar visos veikos buvo padarytos šioje sodyboje. Nusikalstamos veikos padarymo laikas nurodytas abstrakčiai – nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d., tačiau niekur nepaaiškinta, kodėl veikos pradžia laikoma būtent 2008 m. sausio 14 d. ir veika nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei pusantrų metų, nors T. R. dalį šio laiko buvo išvykęs ir netgi nuteistas atliko bausmę užsienio valstybėje. Nuosprendyje neaptartas nusikalstamų veikų padarymo būdas, mechanizmas.
2.2. Kanapių pagaminimo požymis preziumuojamas vien dėl to fakto, kad jos buvo rastos minėtoje sodyboje, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad kanapės ar kanapių derva (hašišas) buvo gaminami šioje sodyboje. Kartu teismai preziumavo ir tikslo platinti požymį, jis nebuvo įrodytas, dėl to nepateikta motyvų.
2.3. Kasatorius nesutinka, kad jis buvo nuteistas už veikos padarymą bendrininkaujant, nes teismai neanalizavo pagal teismų praktiką suformuotų objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių. Neaptarta susitarimas ir suvokimas, kad asmuo darydamas nusikalstamą veiką veikia bendrai su kitais asmenimis. Iš teismų sprendimų neaišku, kokius veiksmus atliko T. R., kodėl būtent jis gamino ir laikė narkotines medžiagas, kokie įrodymai leido teismui padaryti išvadą, kad jis veikė bendrininkų grupe, nors byloje nustatytas tik vienas bendrininkų grupės dalyvis – T. R. ir neaišku, nei kokius veiksmus jis atliko su draudžiamomis medžiagomis, nei jo paties vaidmuo. Byloje nėra duomenų apie tai, kaip buvo organizuojamas kanapių auginimas ir kaip tai susiję su galimybe ilgam laikui išvykti iš sodybos, nors T. R. nuo 2008 m. rugpjūčio 8 d. iki 2008 m. lapkričio 10 d. buvo Suomijoje ir atliko bausmę toje šalyje. Teismas šiuo atveju padarė prielaidas, kad kanapes tuo metu galėjo auginti T. R. bendrininkai. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo klausimą dėl bendrininkavimo pagrįstumo ir įrodytumo.
2.4. Teismai, vertindami bylos įrodymus, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nuteistojo parodymus nepagrįstai vertino kritiškai, bet nesvarstė jų patikimumo, nors byloje yra daugiau jį teisinančių įrodymų. T. R. dalyvavimas nusikaltimuose grindžiamas iš esmės tik tuo, kad tariamai jis kartu su kitu asmeniu – A. B. – paskutinę inkriminuojamų veikų padarymo dieną 2009 m. lapkričio 3 d. buvo pareigūno T. M. pastebėtas Panevėžio mieste, vairuojantis mikroautobusą angliškais numeriais, šalia jo sėdėjo T. B.. Šis mikroautobusas kitų pareigūnų buvo pastebėtas tą pačią dieną išvažiuojantis vieškeliu, vedančiu iš (duomenys neskelbtini) kaimo. Nuteistojo gynėjas kėlė abejonių apeliaciniame skunde dėl šio liudytojo parodymų patikimumo, juolab kad nebuvo atliktas joks atpažinimas BPK 191–192 straipsnių tvarka, teismai apsiribojo liudytojo apklausa. Kiti pareigūnai, važiavę kartu su T. M., T. R. neatpažino, o pats T. R. neigė važiavęs su T. B..
2.5. Skunde tvirtinama, kad nėra įrodymų, jog būtent T. R. galėjo auginti, gaminti ar laikyti draudžiamas medžiagas. Netgi ir buvimo faktas mikroautobuse neįrodo, kad nuteistasis dalyvavo dviejų nusikalstamų veikų padaryme. Byloje nėra įrodymų, kad mikroautobusas su T. R. 2009 m. lapkričio 3 d. būtų buvęs pastebėtas ar palikęs kokius nors materialius pėdsakus sodyboje (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone, taigi nėra įrodymų apie T. R. dalyvavimą gaminant ar laikant draudžiamas medžiagas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į skundo argumentus dėl T. R. nedalyvavimo darant nusikalstamas veikas, rėmėsi vien tik liudytojo S. L. parodymais apie tai, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini) ir kažkuriuo metu 2009 m. į jo namus iš šalia esančios sodybos buvo atbėgęs vokiečių aviganių veislės šuo, kurį nuvedė atgal į sodybą; tėvas jam minėjęs, kad iš sodybos atėjęs vyras atsidėkojo už parvestą šunį. Tačiau neaišku, kaip šie parodymai siejasi su T. R. ir jo buvimu sodyboje. Jokių atpažinimo veiksmų nebuvo atlikta, neaišku, ar šis liudytojas išvis yra matęs T. R.. Taigi S. L. parodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes yra nesusiję su byla.
2.6. Skunde kartu teigiama, kad teismo sprendimas konfiskuoti M. P. sodybą neatitinka BK 72 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismas konfiskuodamas sodybą rėmėsi BK 72 straipsnio 2 dalimi. Byloje nustatyta, kad kanapės buvo auginamos pasinaudojant specialia įranga – elektros instaliacija, lempomis ir pan., todėl tik ši įranga galėjo būti konfiskuota, kaip nusikaltimo įrankis ar priemonė. Konfiskuota sodyba nebuvo pritaikyta narkotinėms medžiagoms auginti ir gaminti, todėl jos negalima laikyti įrankiu nei priemone. Ši sodyba įgyta dar prieš veikų darymo pradžią, todėl ji nėra ir nusikalstamos veikos rezultatas.
3. Atsiliepimu į nuteistojo T. R. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė prašo jį atmesti.
3.1. Prokurorė mano, kad kasatoriaus argumentai dėl nuosprendžio trūkumų nenurodant nusikalstamos veikos vietos, laiko ir kitų aplinkybių, yra nepagrįsti. Nusikalstamos veikos išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl nuosprendyje turi būti nurodyti tik faktai (aplinkybės), kurie būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. Šiuo atveju teismų sprendimuose nurodytas nusikalstamos veikos pradžios ir pabaigos laikas, taip pat nusikalstamos veikos padarymo vieta, išsamiai aptartos, išanalizuotos kitos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Teismai nurodė visas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos nuteistojo T. R. padarytų veikų kvalifikavimui. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla vien tik už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, o tikslas jas platinti nėra šios nusikaltimo sudėties privalomas subjektyvusis požymis, todėl jo įrodinėti nebūtina.
3.2. Dėl skundo argumentų, susijusių su bendrininkavimu, prokurorė taip pat nesutinka. Pasak jos, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos įrodymus – liudytojų parodymus, specialistų išvadas, vietos apžiūros protokolus ir kitus bylos duomenis, nutartyje nurodė motyvus, kurie patvirtina, kad T. R. veikas padarė bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Teismas nutartyje nurodė, kad nenustatyti konkretūs kiekvieno bendrininkų atskiri veiksmai, tačiau nusikalstamos veikos pobūdis ir mastas, naudotos priemonės ir įrankiai, įrodo, kad narkotinės medžiagos, rastos kratos metu sodyboje, buvo auginamos, gaminamos ir laikomos nusikalstamos veikos bendrininkų bendrais veiksmais, turint vieną tikslą – auginti, gaminti ir laikyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, siekiant jas platinti. Visi veikos bendrininkai buvo bendravykdytojai, jų visų vieninga tyčia, todėl veikų kvalifikavimui neturi reikšmės, kokius konkrečius veiksmus auginant ir gaminant narkotines medžiagas atliko T. R. ir kiti bendrininkai. Prokurorė pažymi, kad iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai.
3.3. Atsiliepime nesutinkama su skundo argumentais dėl liudytojų T. M. ir S. L. parodymų vertinimo. Prokurorė teigia, kad teismai išsamiai išanalizavo šių liudytojų parodymus, gretino juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Parodymas atpažinti nėra privalomas veiksmas. Prašymų dėl įrodymų rinkimo veiksmų netenkinimas, kai atliekant prašomus veiksmus būtų nustatinėjama kitais surinktais įrodymais jau nustatyta aplinkybė, nelaikytinas BPK nuostatų pažeidimu.
3.4. Prokurorės manymu, turi būti atmesti ir skundo argumentai dėl BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo esminius skundo argumentus, o tai, kad T. R. nepritaria teismų padarytoms išvadoms, kvestionuoja nustatytas aplinkybes ir pateikia savą jų vertinimą, nėra teisinis pagrindas pripažinti, kad teismų sprendimai priimti padarius esminius BPK pažeidimus ar netinkamai pritaikius įstatymą.
4. Nuteistojo T. R. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK pažeidimų vertinant bylos įrodymus
5. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimų teismų sprendimuose netinkamai nurodant nusikalstamos veikos padarymo vietą, laiką, padarymo būdą, mechanizmą ir neteisingai vertinant bylos įrodymus, nes jie grindžiami ne argumentais dėl esminių baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimų, o iš esmės nesutikimu su teismų padarytomis kasatoriui nepalankiomis išvadomis.
6. Kaip ne kartą pažymėta kasacinės instancijos teismo nutartyse, įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties turinio matyti, kad įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo T. R. gynėjo apeliacinį skundą patikrinęs bylą atliekant papildomą įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertinandamas įrodymus, juos aptarė, pasisakė dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia.
7. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys dėl liudytojo T. M. parodymų vertinimo pažeidžiant BPK nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas iš naujo vertino šio liudytojo parodymus, palygindamas su kitų pareigūnų parodymais, ir nustatė, kad jų parodymai tarpusavyje vieni kitiems neprieštarauja, nepaisant to, kad tik šis liudytojas tvirtino matęs automobilyje sėdint T. R., tai neprieštarauja kitų liudytojų parodymams, nes būtent šis pareigūnas sėdėjo vairuojamo automobilio priekyje keleivio vietoje ir turėjo geriausias sąlygas stebėti persekiojamo automobilio keleivius, o kitas pareigūnas vairavo automobilį, dėmesį buvo sutelkęs į vairavimo procesą ir į persekiojamą automobilį. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, T. M. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs. Šis pareigūnas nurodė, kad vienas iš keleivių buvo ir A. B., kurį jis atpažino ir kuris taip pat buvo sulaikytas, o kitas keleivis buvo T. R.. Vien tai, kad byloje nebuvo atliktas atpažinimo veiksmas, nėra tyrimo trūkumas, kurį nagrinėjamoje byloje būtų galima vertinti kaip esminį BPK pažeidimą. Pagal nuosprendžio ir nutarties turinio motyvus nėra pagrindo išvadai, kad vertinant liudytojo T. M. parodymus buvo esmingai pažeistas BPK 20 straipsnio 5 dalies straipsnis, šio liudytojo parodymai atitinka įrodymams keliamus liečiamumo ir teisėtumo reikalavimus, jie įvertinti kartu su kitų įrodymų visuma.
8. Nepagrįstai kasaciniame skunde tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojo S. L. parodymais, kurie neturi ryšio su T. R., todėl neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
8.1. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad liudytojas S. L. buvo apklaustas kaip šalia sodybos, kurioje buvo rastos narkotinės medžiagos, kaimyninėje sodyboje gyvenantis asmuo. Jis patvirtino bylai reikšmingą informaciją, susijusią su tuo, kad jis yra matęs, jog prie kaimyninės sodybos atvažiuoja baltos spalvos krovininis mikroautobusas, kartu patvirtino aplinkybę, jog iš tos sodybos į jo sodybą buvo atbėgęs mažas vokiečių aviganių veislės šuo. Šios aplinkybės buvo reikšmingos, priešingai negu teigia kasatorius, šie liudytojo parodymai yra susiję su byla, teismai tą pakankamai išsamiai atskleidė sprendimų motyvuose. Darytina išvada, kad šie parodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir teisingai byloje pripažinti vienu iš tinkamu įrodymų. Vien tai, kad liudytojas tiesiogiai nematė paties T. R., nepaneigia šių parodymų gavimo teisėtumo, jų įrodomosios vertės visų kitų bylos įrodymų kontekste.
9. Nepagrįstai kasatorius kelia įrodymų pakankamumo klausimą, teigdamas, jog byloje nėra duomenų, kad būtent T. R. galėjo auginti, gaminti ar laikyti draudžiamas medžiagas, t. y. nėra įrodymų, kad jis padarė nusikalstamas veikas pagal BK 265 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį.
9.1. Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą įrodymų pakankamumo prasme, tai pat įstatymo suteiktus įgalinimus dar kartą įvertinti bylos įrodymus ir taip patvirtinti arba paneigti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, šią užduotį nagrinėjamoje byloje atliko tinkamai. Teismas nuosprendyje pateikė išsamią įrodymų vertinimo analizę, apeliacinės instancijos teisme buvo dar kartą atliktas papildomas įrodymų tyrimas: apklausti specialistai D. D., V. M., A. B., liudytojas A. B., paskirta atlikti rašysenos ekspertizė.
9.2. Teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl T. R. kaltės, nurodė, kad ji pagrįsta atskirais bylos įrodymais ir jų visuma, t. y. policijos pareigūnų T. M., V. B., D. Ž., G. G. parodymais, liudytojų S. L., M. P., A. V., A. P., T. G. parodymais, kratos, atliktos T. R. namuose, protokolais, pagal kuriuos matyti, kad ir pas T. R. namuose rasti daiktai su narkotinių medžiagų pėdsakais, schemos su drėkinimo sistemomis, kurios sutapo su sodyboje įrengtomis sistemomis, daiktų apžiūros protokolais, kuriuose užfiksuotas apžiūrėtas mobiliojo ryšio telefonas, naudojamas sodyboje, T. R. pirštų pėdsakais, rastais ant daiktų iš sodybos, ir kitais duomenimis.
9.3. Teismas motyvuotai atmetė A. B. parodymus, kad T. R. su juo mikroautobusu nevažiavo, su juo buvo kitas asmuo. Teismas padarė motyvuotą išvadą, kad šių jo parodymų nieks nepatvirtina, priešingai jie prieštarauja pareigūnų parodymams. Taigi šiais parodymais teismas nesivadovavo nepažeisdamas įstatymo nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje remiantis bylos duomenimis motyvuotai atmestos ir T. R. versijos dėl asmenų, vardais Kazys bei Raimondas, ir jų ryšio su sodybos nuoma.
10. Nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo. Nuosprendžio ir nutarties aprašomojoje dalyje pakankamai aiškiai nurodyti būtinieji nusikalstamų veikų pagal BK 265 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį požymiai, kiti skunde minimi trūkumai nesudaro esminio šio straipsnio taikymo nuostatų pažeidimo.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį
11. BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje numatytos veikos – gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas – sudaro alternatyvius požymius. Kiekviena iš tų veikų gali sudaryti savarankišką nusikaltimą, tačiau praktikoje dažniausiai pasitaiko, kai inkriminuojamos kelios veikos. Taip yra ir nagrinėjamoje byloje. T. R. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už labai didelio kiekio narkotinės medžiagos (kanapių ir jų dalių) gaminimą ir laikymą.
11.1. Šiuo aspektu pažymėtina, kad jei kaltininkas disponuoja labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jo veiksmai, nepaisant to, ar jis turėjo tikslą šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti, kvalifikuojami pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Todėl skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai neįrodinėjo, o preziumavo nusikalstamos veikos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį požymį – tikslą platinti, jis nebuvo įrodytas. Kaip teisingai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, tikslas jas platinti nėra šios nusikaltimo sudėties būtinasis subjektyvusis požymis, todėl jo įrodinėti ir nustatinėti nereikia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-89/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-89/2013">2K-89/2013</a>, 2K-140/2014, 2K-496/2014). Būtinasis veiką kvalifikuojantis požymis yra narkotinių medžiagų kiekis. Dėl šio požymio išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje ir su jos motyvais kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.
11.2. Teismai pagrįstai konstatavo didelio kiekio požymį. Vertindami byloje esančias specialistų išvadas, proceso metu apklaustos specialistės paaiškinimus, kad visos medžiagos prieš atliekant tyrimą yra išdžiovinamos iki nekintančios masės ir tik tada nustatomas jų svoris, teismai padarė įrodymais paremtą išvadą, kad narkotinių medžiagų kiekis byloje atitinka 2917,094 g. Toks kanapių kiekis pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius atitinka labai didelį kiekį.
11.3. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant abejonių dėl nusikalstamos veikos požymio nustatymo – didelio kiekio, tikslas platinti narkotines medžiagas veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, nes tai nėra šios nusikalstamos veikos būtinasis požymis. Teismas daro išvadą, kad pagal nustatytas byloje aplinkybes T. R. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.
Įstatymo ir teismų praktikos reikalavimai nustatant bendrininkavimo padarant nusikaltimą požymius ir turinį
12.1. Bendrininkavimas padarant nusikaltimą yra ypatinga nusikaltimo realizavimo forma, kai nusikalstamam sumanymui pasiekti yra sutelkiamos bendros dviejų ar daugiau asmenų pastangos. BK 24 straipsnyje išdėstyta bendrininkavimo definicija ne tik apibrėžia esminius bendrininkavimo požymius, bet ir nustato, kokiomis formomis nusikaltimo bendrininkai gali dalyvauti nusikalstamos veikos padaryme. Komentuojamas straipsnis numato, jog bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos bendrininkais įstatymas įvardija vykdytoją, organizatorių, kurstytoją ir padėjėją. Taigi esminiai bendrininkavimo požymiai yra tyčinis dviejų ar daugiau asmenų susitarimas bendrai veikti. Sąvoka – tyčinis susitarimas – savo reikšminiu turiniu implikuoja tai, kad susitarę dėl nusikaltimo padarymo asmenys supranta susitarimo nusikalstamą pobūdį, yra konkrečiai ar bent bendrais bruožais suderinę savo veiksmus siekiant bendro nusikalstamo rezultato, o priklausomai nuo indėlio į bendrą nusikalstamą veiką yra išskiriamos ir bendrininkų rūšys.
12.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Tarpusavio susitarimas, bendri veiksmai siekiant nusikalstamo rezultato nulemia tai, kad bendrininkai gali būti tik pakaltinami, sulaukę baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenys. Todėl pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta atitinkamuose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Šiuo klausimu teismų praktikoje pažymėta, kad kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-485/2008).
12.3. Nusikalstamas bendrininkavimas darant veikas gali būti skirtingų formų ir pavojingumo laipsnio, atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas BK 25 straipsnyje apibrėžia bendrininkavimo formas, nustatydamas, kad bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.
12.4. Kaip jau buvo minėta, būtinu bet kurios bendrininkavimo formos požymiu yra ir bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.
Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, tačiau susitarimo esmė ir ribos bendrininkams turi būti žinomos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008).
12.5. T. R. nuteistas pagal BK 265 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d., sodyboje, esančioje Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pažeisdamas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (1998 m. sausio 8 d. įstatymo Nr. VII-602 redakcija) 7 straipsnį, draudžiantį auginti kanapes Lietuvos Respublikos teritorijoje, augino didelį kiekį – 116 vienetų – kanapių augalų (2 265,68 g), kurių?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra nuo 0,5 proc. iki 1,2 proc., bei už tai, kad turėdamas tikslą platinti, neteisėtai pagamino ir laikė labai didelį kiekį – 2917,094 g – narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurių?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra nuo 0,2 proc. iki 9,8 proc., bei didelį kiekį – 68,3 g – narkotinės medžiagos kanapių dervos, kurios?-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra nuo 8,0 proc. iki 17,6 proc., iki 2009 m. lapkričio 3 d. 14.05 val., kai kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.
12.6. Kasaciniame skunde dėl bendrininkavimo išdėstyti pagrįsti argumentai, kad teismai nenustatė ir neišnagrinėjo pagal teismų praktiką suformuotų reikalavimų dėl objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių buvimo veikoje. Pagrįstai nurodyta, jog teismų baigiamuosiuose aktuose nėra aptartas susitarimas ir suvokimas, kad asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, veikia bendrai su kitais asmenimis, kokie bylos proceso metu gauti įrodymai leido teismui padaryti išvadą, kad T. R. veikė bendrininkų grupe.
12.7. Bylos medžiaga patvirtina, jog ikiteisminio bylos tyrimo metu įtarimai dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis buvo pareikšti ne tik T. R., bet ir M. P. ir A. B., kad jie bendrais veiksmais neteisėtai gamino ir laikė didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių bei kanapių dervos. Ikiteisminio tyrimo metu, nepasitvirtinus įtarimams ir nesurinkus įtarimus patvirtinančių duomenų, ikiteisminiai tyrimai dėl M. P. bei A. B. buvo panaikinti priimant nutarimą nutraukti bylą. Nauji įtarimai T. R. buvo suformuluoti nurodant, kad jis nusikaltimus padarė bendrai veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Vertinant šį T. R. pateiktą įtarimą ir pripažintą įrodyta veiką, pagal kurią jis nuteistas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl kaltinime nurodytų nenustatytų asmenų nepradėtas ir byla dėl jų neišskirta. Pagal veikos, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, aprašymą nėra aišku, kiek tų asmenų veikė bendrai, koks jų amžius, ar jie pakaltinami, taip pat jų susitarimo veikiant bendrai daryti nusikaltimus turinys, kiekvieno bendrininko indėlis ir vaidmuo padarant nusikaltimus. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog tik nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>).
12.8. Nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytas T. R. bendrininkavimo požymio aprašymas neatitinka net minimalių teismų praktikos reikalavimų nustatant ir atskleidžiant bendrininkavimo su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis duomenis ir turinį, nes apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrindžiant bendrininkavimą išdėstytos tik bendro pobūdžio frazės dėl veikos mąsto. Duomenys bei argumentai, pagrindžiantys bendrininkavimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, neišdėstyti. Be to, kaip jau buvo minėta, ikiteisminis tyrimas dėl nenustatytų asmenų nepradėtas, todėl bendrininkavimo požymis padarant nusikalstą veiką T. R. inkriminuotas nesant tam teisinio pagrindo. Dėl paminėtų priežasčių šis nusikalstamos veikos požymis šalintinas iš veikos, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta. Šiuo veiksmu nėra keičiamos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės, nes, kaip jau buvo minėta, kaltinime bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatoma tos veikos (bendrininkavimo) objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė, ypač subjektyviųjų veikos požymių turinys, palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo, todėl pašalinus bendrininkavimo požymį palengvinama T. R. teisinė padėtis ne tik įrodinėtinų aplinkybių apimtimi, bet ir vertinant ją pagal veikos pavojingumo kriterijų. Pašalinus šį požymį, atsižvelgiant į sankcijos ribas, mažintina bausmė paskirta pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taip pat ir subendrintos bausmės dydis. Įvertinus tai, kad pagal BK 265 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė įtakos galutinei subendrintai bausmei neturi, paskirta bausmė už šią nusikalstamą veiką nekeistina.
.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
13. Skundo argumentai dėl netinkamo BK 72 straipsnio taikymo grindžiami tuo, kad sodyba nebuvo pritaikyta narkotinėms medžiagoms auginti ir gaminti, todėl jos negalima laikyti uždraustos veikos įrankiu ar priemone, ji nėra ir tokios veikos rezultatas, nes įgyta prieš veikų darymo pradžią.
13.1. BK 72 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Teismas, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams realizuoti.
13.2. Byloje nustatyta, kad rastos narkotinės medžiagos buvo auginamos specialiai tam įrengtoje sodyboje, kuri buvo registruota M. P. vardu (jam byla ikiteisminio tyrimo metu buvo nutraukta). Teismas kartu konstatavo, kad pagal bylos aplinkybes nustatyta, jog nors sodyba buvo registruota M. P. vardu, tačiau realiai ji priklausė T. R.. Ši aplinkybė teismo nustatyta remiantis tiek paties M. P. parodymais, tiek kitais bylos duomenimis, patvirtinančiais, jog T. R. realiai disponavo ir naudojosi sodyba, be to, davė pinigus jai pirkti.
13.3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad sodyba buvo įgyta ir naudojama išimtinai narkotiniams augalams auginti, tam buvo pritaikytos visos patalpos, sodyboje buvo įrengtos šildymo, automatizuota drėkinimo sistemos, taip pat stebėjimo ir apsaugos sistemos. Iš to išplaukia, kad teismas motyvuotai pagrindė, kodėl sodybą pripažino nusikalstamos veikos darymo priemone, t. y. kodėl ji atitinka konfiskuotino turto požymius, nurodė kaip tas turtas buvo panaudotas nusikalstamos veikos mechanizme.
13.4. Taikant šioje byloje turto konfiskavimą, aiškių BK 72 straipsnio taikymo klaidų nebuvo padaryta, be to, atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinėje instancijoje šis klausimas plačiau nebuvo nagrinėjamas, nes toks apskundimo pagrindas nebuvo nurodytas apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį pakeisti.
Iš nuosprendžio ir nutarties aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad T. R. nusikalstamas veikas pagal BK 265 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį padarė veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis.
Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį T. R. paskirti vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę.
Pagal BK 265 straipsnio 1 dalį palikti pirmosios instancijos teismo paskirtą 80 parų arešto bausmę.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis
