Dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria, patenkinus D. B. gynėjos advokatės Jovytos Piekienės apeliacinį skundą, panaikinta Plungės apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartis ir baudžiamoji byla D. B. nutraukta

Baudžiamoji byla Nr. 2K-133-942/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14723-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.5; 2.4.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjui advokatui Anatolijui Svilai,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Bronislovo Razmos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria, patenkinus D. B. gynėjos advokatės Jovytos Piekienės apeliacinį skundą, panaikinta Plungės apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartis ir baudžiamoji byla D. B. nutraukta.

Plungės apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi pripažinta, kad D. B. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė būdama nepakaltinama ir jai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, nenustatant konkretaus termino.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, ir D. B., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nutartimi D. B. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje už tai, kad ji 2019 m. balandžio 10 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo laiptinėje, prie 35 buto durų, kilusio žodinio konflikto su A. P. metu kumščiu sudavė vieną smūgį šiai į krūtinę ir taip sukėlė jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs D. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. B. padariusia BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką ir paskirdamas jai priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra neginčijamai nustatyta, kad D. B. sudavė A. P., antra – jei sudavė, tai kad A. P. buvo sukeltas fizinis skausmas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių dėl D. B. veiksmų (smūgio sudavimo) bei šiais veiksmais nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo, laikytina, kad neįrodyta, kad D. B. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, taip pat kad D. B. veiksmuose neįrodytas būtinas BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymis – fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus sveikatos sutrikdymas ar trumpas susargdinimas.

4. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir baudžiamąją bylą D. B. nutraukė.

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas B. Razma prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Kitaip nei sprendžiant baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo klausimus įprastame teismo procese, teisme nagrinėjant baudžiamąsias bylas atliekant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą nepakaltinamo asmens kaltės forma, rūšis BK 15, 16 straipsnių prasme nenustatoma ir negali būti nustatyta, tai kartu ir nėra baudžiamosios bylos dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo įrodinėjimo dalykas, tačiau šios kategorijos bylų procesas teisme sprendžiant, ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, dėl kurio nagrinėjama byla, vyksta bendra tvarka. Tai reiškia, kad tiriant įrodymus teisme pagal analogiją taikomos BPK normos, reglamentuojančios įrodymų tyrimą, t. y. įrodymų tyrimas atliekamas vadovaujantis BPK XXI skyriaus nuostatomis. Taigi ir duomenys, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, teisme pripažįstami įrodymais vadovaujantis tomis pačiomis BPK normomis.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes išsamiai neišnagrinėjo ir neištyrė bylos aplinkybių, sprendimą priėmė neatsižvelgdamas į įrodymų visumą ir jį grindė teisme neištirtais duomenimis, nepagrįstai laikydamas juos įrodymais.

5.3. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese turi atitikti teismo sprendimui (taip pat kaip ir nuosprendžiui) keliamus reikalavimus. Nutartyje teismas privalo ne tik išvardyti įrodymų šaltinius, bet ir pateikti byloje surinktų įrodymų analizę, jų vertinimą, nuosekliai išdėstyti ir atskleisti jų tarpusavio ryšį bei jais grįsti savo išvadas. Teismas negali grįsti priimamo sprendimo duomenimis, kurie nebuvo ištirti bylos nagrinėjimo teisme metu. Apeliacinės instancijos teismo motyvacija BPK 331 straipsnio 2 dalies prasme turi būti paremta visais įrodymais kaip visuma ir tik teismo posėdyje ištirtais ir įrodymais pripažintais duomenimis, esant poreikiui, panaudojus ir BPK 324 straipsnio 6 dalyje nurodytą procesinę galimybę.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nurodė, kad tarp nukentėjusiosios ir jos tėvo parodymų buvo prieštaravimų, pačios nukentėjusiosios parodymai apie smūgio jai galbūt sudavimo aplinkybes nebuvo nuoseklūs, kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad D. B. sudavė A. P., baudžiamojoje byloje nėra, ir konstatavo, jog iškilusios abejonės bei neaiškumai dėl D. B. smūgio A. P. galbūt sudavimo galėjo būti pašalinti apklausiant A. P. teisiamajame posėdyje, tačiau tai nebuvo padaryta.

5.5. Pažymėtina, kad, be prokuroro ir gynėjo, teisę dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje turėjo ir asmuo, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, nukentėjusysis ir jų atstovai (BPK 322 straipsnis). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo akivaizdu, kad tiek asmeniui, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, tiek jo gynėjui apie teismo posėdį pranešta, tačiau duomenų apie bet kokį nukentėjusiosios informavimą nėra. Tikėtina, kad apie tokį vykstantį procesą nukentėjusioji nebuvo informuota. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nedalyvaujant nukentėjusiajai neturėjo galimybės išsiaiškinti, ar nukentėjusioji neturi prašymų papildyti tyrimą, atlikti įrodymų tyrimą, juo labiau kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme įvyko nukentėjusiajai nedalyvaujant dėl svarbių priežasčių.

5.6. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė esminius proceso pažeidimus, byloje neatnaujino įrodymų tyrimo, o priimtame sprendime konstatavo in dubio pro reo principo taikymą, pabrėždamas, kad pagal šį principą visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas savo sprendimuose atkreipia dėmesį ir akcentuoja, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Be to, kasacinės instancijos teismo vertinimu, abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas.

5.7. Nagrinėjamoje situacijoje įvykis vyko vos keturių asmenų akivaizdoje, iš kurių vienas – mažametis asmuo. Siekdamas nustatyti tiesą byloje, šioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir atnaujinti įrodymų tyrimą byloje, išsamiai ištirti byloje esančius duomenis, kurie dėl svarbių priežasčių nebuvo ištirti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tam procesinių kliūčių nenustatyta, juo labiau kad nukentėjusiosios apklausos duomenys, pagarsinti teismo proceso metu, kai ji nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar anksčiau teisme, negali būti laikomi savarankiškais įrodymais, kaip tai vertino apeliacinės instancijos teismas. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusiajai dalyvaujant bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu būtų buvusi galimybė ne tik atlikti nukentėjusiosios apklausą, bet ir pašalinti byloje esančius prieštaravimus.

5.8. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą grindžia D. B. parodymais, nurodydamas, kad jos parodymai buvo nuoseklūs viso tyrimo metu, t. y. ji neprisipažino, kad sudavė smūgį nukentėjusiajai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek atliekant teismo psichiatrijos ekspertizę, tiek prašymuose, rašytuose teisėsaugos institucijoms. Apeliacinės instancijos teismas dėl menkiausių neatitikimų nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose ir liudytojo L. J. parodymuose juos vertino kaip nepatikimus, tačiau D. B. duotų parodymų neįvertino jos ligos ir teismo psichiatrijos ekspertizės kontekste.

5.9. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tokių bylų tyrimo specifiką, nustatytinas aplinkybes ir dėl to vertindamas įrodymus visiškai eliminavo dvi labai svarbias, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese įrodinėtinas aplinkybių grupes, kurios turi svarbią reikšmę galutinio sprendimo priėmimui. Pirmiausia, priimtame sprendime visiškai neaptartos ir neanalizuotos susijusios su privalomai nustatinėtinomis aplinkybėmis tai, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ignoravo ir netyrė duomenų apie tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys buvo tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to.

5.10. Apeliacinės instancijos teismo sprendime visiškai ignoruojamas 2019 m. birželio 11–14 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, kuriame vienareikšmiškai teigiama, kad, įvertinus D. B. nusiskundimus, baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, psichikos būseną, matyti, kad šiuo metu jos psichikos būsenai būdinga vyraujantys kliedesiai. Tai atitinka paranoidinį sindromą (Kandinskio-Clerambaut sindromas, senestopatinis automatizmas). Pakanka duomenų apie tai, kad D. B. veiksmai jai inkriminuojamos veikos padarymo metu buvo nulemti liguistų, kliedesinių išgyvenimų. Ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Šiuo metu jos psichikos būsena atitinka kliedesinio sutrikimo F22.0 kriterijus. Ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti tose srityse, kurios tiesiogiai susijusios su kliedesiais. D. B. reikia taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, nesant kritikos susirgimo atžvilgiu ambulatorinis gydymas neefektyvus, todėl reikia taikyti priverstinį stebėjimą.

5.11. Apeliacinės instancijos teismas analizuoja D. B. apklausų duomenis, rašytų prašymų, pareiškimų teismui turinį, atkreipdamas dėmesį į tai, kad jau šiuose pareiškimuose ji nurodė, kad smūgio nukentėjusiajai nesudavė, kad A. P., jos vyras ir asmenys, besilankantys jų namuose, nuolat D. B. vadina „psichine“, grasina „uždaryti į psichiatrinę“. Tokie teismo sprendimo argumentai lyg suponuoja nukentėjusiosios galimą neigiamą nusistatymą prieš kaimynę, tačiau nėra įvardijama, kuo grindžiama tokia motyvacija. Nesant psichiatrijos ekspertizės akto analizės, tokie duomenys nepagrįstai įvertinti kaip objektyvūs duomenys, nors ekspertai kategoriškai nurodė, kad D. B. yra nekritiška savo elgesiui. Šie apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentai nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl negalima patvirtinti, kad pirmiau nurodyti pareiškimų argumentai taip pat nėra kliedesiai, susiję su D. B. konstatuotais psichinės sveikatos sutrikimais. Ir priešingai, apeliacinės instancijos teismo sprendime visiškai neanalizuojami objektyvūs duomenys apie pačios D. B. iki tiriamo įvykio padarytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) pažeidimus, kurie yra tiesiogiai susiję su šioje byloje tiriamo įvykio aplinkybėmis.

5.12. Pažymėtina, kad nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki tiriamo įvykio D. B. yra tris kartus bausta administracine tvarka dėl padarytų administracinių nusižengimų prieš nukentėjusiąją A. P. ir jos šeimą: 2018 m. balandžio 11 d. D. B. nubausta administracine tvarka pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. balandžio 5 d. apie 00.00 val. (duomenys neskelbtini) namo trečiojoje laiptinėje, nakties metu išjunginėjo kaimynams elektrą ir konflikto metu išvadino kaimynę A. P. necenzūriniais žodžiais; 2018 m. gegužės 31 d. D. B. nubausta administracine tvarka pagal ANK 481 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2018 m. gegužės 28 d. (duomenys neskelbtini) esančiame balkone, iš viršaus esančio balkono ((duomenys neskelbtini) buto) mėtė vandens pripiltus maišiukus ir keletą kartų metė pilnas saujas žemių į kaimynų balkoną iš chuliganiškų paskatų; 2019 m. gegužės 15 d. D. B. nubausta administracine tvarka pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji 2019 m. balandžio 9 d. apie 4.00 val. ant buto, esančio (duomenys neskelbtini), langų pylė neaiškaus kilmės skysčio, apie 7.05 val. girdint mažamečiam A. P. sūnui išvadino ją necenzūriniais žodžiais, o 2019 m. balandžio 10 d. apie 6.30 val. iškabino plakatą virš (duomenys neskelbtini) buto lango su užrašu „čia gyvena energetiniai vampyrai, (duomenys neskelbtini) buto (duomenys neskelbtini). Naktimis vampyruoja D. B.“. Būtent šie duomenys objektyviai parodo, koks buvo D. B. santykis su kaimynais, t. y. A. P. ir jos šeima, kokius neteisėtus veiksmus ji atliko iki tiriamo įvykio prieš šią šeimą, ir pagrindžia, kad D. B. yra neigiamai nusiteikusi prieš nukentėjusiąją.

5.13. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs pirmiau nurodytų duomenų analizės ir vertinimo, neatnaujinęs ir neatlikęs įrodymų tyrimo tam, kad būtų ištirti įrodymai ir pašalinti to paties teismo konstatuoti prieštaravimai baudžiamojoje byloje, padarė esminius baudžiamojo įstatymo pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes išsamiai netyrė bylos aplinkybių, priimtame teismo sprendime net neanalizavo, nevertino ir įrodymais nepripažino byloje itin svarbių duomenų, tokių kaip nukentėjusiosios parodymai, teismo psichiatrijos ekspertizės aktas ir duomenys apie tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys buvo tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą priėmė neatsižvelgdamas į įrodymų visumą, dėl to nepagrįstai taikė in dubio pro reo principą, o tai lėmė, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo B. Razmos kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

7. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes išsamiai neišnagrinėjo ir neištyrė bylos aplinkybių, sprendimą priėmė neatsižvelgdamas į įrodymų visumą ir jį grindė teisme neištirtais duomenimis, nepagrįstai laikydamas juos įrodymais. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas priimtame teismo sprendime neanalizavo, nevertino ir įrodymais nepripažino byloje itin svarbių duomenų, tokių kaip nukentėjusiosios parodymai, teismo psichiatrijos ekspertizės aktas ir duomenys apie tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys buvo tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to. Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti tiesą byloje, privalėjo vadovautis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir atnaujinti įrodymų tyrimą byloje, išsamiai ištirti byloje esančius duomenis, kurie dėl svarbių priežasčių nebuvo ištirti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau to nepadarė.

8. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes šios medicinos priemonės yra ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti asmens. Dėl to bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnyje nurodytus klausimus, tarp jų ir tai, ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar ją padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama. Šiems klausimams išspręsti taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės (BPK 392 straipsnio 3 dalis). Bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje. Įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-170-895/2018, 2K-213-942/2019).

9. Nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste taip pat pažymėtina, kad procese dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo apeliaciniai skundai nagrinėjami pagal BPK VI straipsnyje nustatytas bendrąsias bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles (BPK 404 straipsnis). Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir (ar) proceso teisės normas, tokia klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą bei pagrįstą baigiamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas proceso klaidas. Bylos faktinių aplinkybių nustatymo pagrįstumas, įrodymų tyrimo bei vertinimo patikrinimas yra bylų apeliacinio proceso dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs pirmosios instancijos teisme padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, ne tik gali, bet ir privalo BPK 324 straipsnio 6 dalies pagrindu atlikti įrodymų tyrimą bei, iš naujo įvertindamas įrodymus, ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), tirti tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2014">2K-109/2014</a>, 2K-240/2014, 2K-67-746/2015, 2K-126-511/2019). Taigi apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, ar įrodymai, turintys esminę reikšmę teismo išvadoms, yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, turi atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2014">2K-109/2014</a>, 2K-240/2014, 2K-113-303/2015). Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. Šių taisyklių laikymasis ypatingą reikšmę įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos.

10. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. B. padariusia BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką ir paskirdamas jai priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir baudžiamąją bylą D. B. nutraukė neįrodžius, kad D. B. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, taip pat nenustačius, kad jos veiksmuose yra būtinas BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymis – fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus sveikatos sutrikdymas ar trumpas susargdinimas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad D. B., mušdama nukentėjusiąją, sukėlė jai fizinį skausmą, iš esmės rėmėsi nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisiamojo posėdžio metu perskaitytais parodymais, taip pat nukentėjusiosios tėvo teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik šių įrodymų, ypač atsižvelgiant į nukentėjusiosios bei jos tėvo parodymų nenuoseklumą ir šių asmenų parodymų nesutapimą, nepakanka nei smūgio sudavimo, nei fizinio skausmo sukėlimo faktui neabejotinai konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad nagrinėjamoje byloje tarp nukentėjusiosios ir jos tėvo parodymų buvo prieštaravimų, pačios nukentėjusiosios parodymai apie smūgio jai galbūt sudavimo aplinkybes nebuvo nuoseklūs, jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad D. B. sudavė A. P., nagrinėjamoje byloje nėra, padarė išvadą, jog iškilusios abejonės bei neaiškumai dėl D. B. smūgio A. P. galbūt sudavimo galėjo būti pašalinti apklausiant A. P. teisiamajame posėdyje, tačiau tai nebuvo padaryta. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs ir kad ji pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta dėl svarbių priežasčių (buvimo ligoninėje dėl nėštumo komplikacijų), nors pagal bylos medžiagą galėjo būti apklausta išnykus šioms priežastims (2019 m. rugpjūčio 5 d. prašyme dėl nedalyvavimo teismo posėdyje A. P. sutuoktinis nurodė, kad ji iš ligoninės bus išleidžiama šią savaitę), kad nukentėjusiosios tėvo parodymai nebuvo nuoseklūs, kad tarp nukentėjusiosios ir jos tėvo parodymų yra prieštaravimų, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, turėjo (privalėjo) atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusiąją ir jos tėvą tam, kad būtų pašalintos teismui iškilusios abejonės dėl jų parodymų nuoseklumo, tarpusavio prieštaringumo, taip pat kad teismo posėdyje būtų apklausta pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje neapklausta nukentėjusioji, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik pirmosios instancijos teisme perskaitytų nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų, jos tėvo parodymų analize ir konstatavimu apie šių parodymų nenuoseklumą, tarpusavio prieštaringumą.

11. Taigi šiuo atveju nebuvo išnaudotos visos procesinės apeliacinės instancijos teismo galimybės siekiant apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje nepaklaustą nukentėjusiąją ir pašalinti teismui iškilusias abejones dėl nukentėjusiosios, jos tėvo parodymų nuoseklumo, tarpusavio prieštaringumo atliekant įrodymų tyrimą ir apklausiant juos teismo posėdyje (pažymėtina, kad išties nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir jos tėvo parodymai nebuvo nuoseklūs, tarpusavyje prieštaringi: nukentėjusioji 2019 m. balandžio 10 d. paskambinusi į policiją nurodė, kad D. B. ją pastūmė, atvykus pareigūnams į įvykio vietą jau parodė, kad D. B. nueidama trenkė delnu jai į krūtinę, 2019 m. balandžio 10 d. pareiškime nurodė, kad D. B. trenkė į krūtinę, o 2019 m. balandžio 11 d. apklausiama kaip liudytoja parodė, kad D. B. trenkė jai delnu į krūtinę ir kad šis smūgis jai sukėlė fizinį skausmą (atkreiptinas dėmesys, kad 2019 m. balandžio 11 d. tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodoma, kad D. B. kumščiu sudavė nukentėjusiajai į krūtinę); nukentėjusiosios tėvas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad D. B. trenkė dukteriai į krūtinę, duktė staigiai nustūmė D. B. ranką ir uždarė duris, kad D. B. gana dažnai jį užkliudo, tai invalidu pavadina, tai dar ką pasako, dukterį dažnai užkliudo, išvadina dukterį įvairiais necenzūriniais žodžiais, o pirmosios instancijos teisme parodė, kad D. B. puola, mušasi – nebūna, kad negražiai pavadintų, matė, kaip mušė dukterį, suėmė už drabužių, kaklo.

12. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus, tarp jų ir D. B. paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, jog ji nesudavė smūgio nukentėjusiajai, ir pripažindamas juos nuosekliais, neanalizavo ir nevertino teismo psichiatrijos ekspertizės akto, kuriame nurodyta, kad D. B. serga psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu ir jos parodymuose dėl jai inkriminuojamos veikos atsispindi kliedesiai, taip pat byloje esančių duomenų apie D. B. iki įvykio padarytus administracinius nusižengimus, susijusius su D. B. veiksmais A. P. ir jos šeimos atžvilgiu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 395 straipsnio nuostatas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, be kita ko, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai).

13. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dalis kasacinio skundo argumentų yra nepagrįsti (priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, iš baudžiamosios bylos ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad nukentėjusiajai buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka), tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nevertino byloje esančių įrodymų visumos ir neatliko įrodymų tyrimo, nors turėjo jį atlikti, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Šie pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą baigiamąjį aktą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Pranas Kuconis

Armanas Abramavičius

Aurelijus Gutauskas