A. V. pagal BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-78-648/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00099-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.4; 1.1.4.5.2; 1.2.17.1.3; 1.2.23.2.2; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 2.1.7.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.5; 2.1.14 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gedgaudui Norkūnui,

nuteistajam V. K., jo gynėjui advokatui Valentinui Baltrūnui,

nuteistojo I. V. gynėjai advokatei Ingridai Botyrienei,

išteisintojo A. V. gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gedgaudo Norkūno kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio ir pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Valentino Baltrūno ir nuteistojo I. V. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžiu nuteisti:

V. K. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu trylikai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų šešiems mėnesiams.

I. V. – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu trylikai metų, 259 straipsnio 2 dalį – 1883 Eur (50 MGL dydžio) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų.

A. V. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu trylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų.

Nuspręsta išieškoti iš V. K., I. V. ir A. V. po 12,13 Eur proceso išlaidų valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu, be kita ko:

Atmestas nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Valentino Baltrūno apeliacinis skundas.

Panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalis, kuria A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: A. V. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš A. V. priteista 12,13 Eur proceso išlaidų.

Pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendis:

Panaikinta aplinkybė, kad I. V. neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir narkotinių medžiagų kontrabandą padarė veikdamas su organizuota grupe ir kad šias nusikalstamas veikas padarė kartu su A. V.

I. V. nusikalstama veika iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies ir 199 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 24 straipsnio 5 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė sušvelninta iki šešerių metų, nusikalstama veika iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 260 straipsnio 3 dalį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė sušvelninta iki dešimties metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, šios bausmės ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir I. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų, ją paskirta atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro Gedgaudo Norkūno, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų V. K. ir I. V. gynėjų kasacinius skundus atmesti, nuteistojo V. K. ir jo gynėjo, prašiusių gynėjo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo I. V. gynėjos, prašiusios jos kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, išteisintojo A. V. gynėjo, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti:

2. V. K. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdamas su organizuota grupe, organizavo neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, padarė narkotinių medžiagų kontrabandą, t. y., būdamas UAB „K“ direktorius, sukurstė UAB „K“ vairuotoją U. V., pasinaudojant bendrovei priklausančiu vilkiku „Scania“ ir puspriekabe „Lamberet“, už piniginį atlygį neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos.

V. K. 2016 m. sausio mėn. nenustatytu būdu susitarė su dar dviem nenustatytais asmenimis, veikusiais Ispanijos Karalystėje, kad šie Ispanijos Karalystėje neteisėtai įgis labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 309 248,622 g kanapių dervos, ją neteisėtai laikys ir perduos U. V. gabenti iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, turėdamas tikslą ją neteisėtai išplatinti kitiems asmenims. Taip V. K., veikdamas pagal susitarimą su organizuotos grupės nariais, parengė nusikalstamų veikų planą, vadovavo nusikalstamoms veikoms ir davė U. V. nurodymus dėl nusikaltimų padarymo: nurodė iškrovus legalų krovinį degalinėje „Repsol“, esančioje Ispanijos Karalystėje, Almerijoje, Diseminado Retamar Nijar Ctra 80, 04150, susisiekti su dviem nenustatytais asmenimis ir vykdyti jų nurodymus, pakrovus legalų krovinį, įgyti iš jų ir kartu su jais pakrauti į vilkiko puspriekabę labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 309 248,622 g kanapių dervos, šią narkotinę medžiagą, paslėpus daržovių krovinyje, laikyti ir gabenti nurodytu maršrutu į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iki angaro, esančio (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi V. K., ir narkotinę medžiagą perduoti V. K.

Vykdydamas susitarimą ir veikdamas pagal V. K. parengtą planą, U. V. 2016 m. sausio 20 d. nurodytoje degalinėje įgijo iš dviejų nenustatytų asmenų mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, skirtą palaikyti ryšį su šiais asmenimis, vėliau, 2016 m. sausio mėn., po to, kai V. K. perdavė U. V. legalaus krovinio pakrovimo koordinates, U. V. Ispanijos Karalystėje į vilkiko puspriekabę pasikrovė daržovių krovinį. 2016 m. sausio 22 d. U. V., pasinaudojęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų duotu mobiliojo ryšio telefonu, vykdydamas V. K. ir minėtų nenustatytų asmenų nurodymus, prie šiltnamių, esančių Ispanijos Karalystėje, Almerijoje, kelyje AL-3106, 04116 Nijar, iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo ir kartu su šiais asmenimis į vilkiko puspriekabę pakrovė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 309 248,622 g kanapių dervos, ją nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 26 d., paslėpęs daržovių krovinyje, neteisėtai laikė ir gabeno Ispanijos Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, iš Vokietijos keltu Kylis–Klaipėda į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lietuvos Respublikos teritorijoje prie angaro, esančio (duomenys neskelbtini), iki 2016 m. sausio 26 d. 19.07 val., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o narkotinė medžiaga 2016 m. sausio 27 d. kratos metu buvo rasta ir paimta.

3. I. V. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir A. V. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdami organizuota grupe su U. V., neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir, I. V. organizavus, padarė narkotinių medžiagų kontrabandą, t. y.: 2016 m. sausio mėn. Panevėžyje vykusių susitikimų metu I. V. sukurstė U. V. už piniginį atlygį neteisėtai įgyti, laikyti ir iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką gabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių antžeminių dalių. 2016 m. sausio mėn. I. V., būdamas Lietuvoje, ir A. V., būdamas Ispanijos Karalystėje, telefono pokalbių ir susirašinėjimų SMS žinutėmis metu, pasiskirstę užduotimis ir vaidmenimis, susitarė Ispanijos Karalystėje įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 17 807,87 g kanapių antžeminių dalių, ją gabenti iš Ispanijos Karalystės per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lietuvos Respublikoje ir išplatinti kitiems asmenims. Nurodytomis aplinkybėmis I. V. parengė nusikalstamų veikų planą, vadovavo nusikalstamoms veikoms ir davė nurodymus organizuotos grupės nariams dėl nusikaltimų padarymo: susitarė su A. V., kad šis Ispanijos Karalystėje įgis 17 807,87 g kanapių (antžeminių dalių) ir jas Mursijos mieste perduos U. V., savo ruožtu U. V. nurodė Mursijos mieste įgyti iš A. V. šį kiekį minėtos narkotinės medžiagos, ją laikyti bei gabenti nurodytu maršrutu į Lietuvos Respubliką ir Panevėžyje perduoti I. V.

Vykdydami susitarimą ir veikdami pagal parengtą planą, 2016 m. sausio mėn. Ispanijos Karalystėje A. V. iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 17 807,87 g kanapių antžeminių dalių, ją laikė ir 2016 m. sausio 20 d. aikštelėje, šalia degalinės „24H“, esančios Ispanijos Karalystėje, Murcia, Diseminado Camino Cipreses, 10, 30163, perdavė U. V., šis nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 26 d. minėtą narkotinę medžiagą neteisėtai laikė bei vilkiku „Scania“ su puspriekabe „Lamberet“ gabeno Ispanijos Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, iš Vokietijos keltu Kylis–Klaipėda į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir 2016 m. sausio 26 d. apie 17.50 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), perdavė I. V., pastarasis šią narkotinę medžiagą neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu „BMW X6“, kol ją 2016 m. sausio 26 d. apie 18.15 val. kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

4. I. V. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo nenustatyto laiko iki 2016 m. sausio 27 d. 4.45 val. savo bute, (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė narkotinę medžiagą – 0,355 g kanapių (antžeminių dalių), neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, kol kratos metu ją rado policijos pareigūnai.

5. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. K. paliko galioti, nuosprendžio dalį dėl A. V. panaikino ir A. V. dėl organizuota grupe su I. V. padarytų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, išteisino, o I. V. nusikalstamas veikas perkvalifikavo iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies ir 199 straipsnio 3 dalies į BK 24 straipsnio 5 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį ir iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 3 dalį.

6. Apeliacinės instancijos teismo pakeistu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. V. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 199 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su U. V., neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų bei sukurstė U. V. padaryti narkotinių medžiagų kontrabandą, taip bendrai su U. V. padarė narkotinių medžiagų kontrabandą. Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis: 2016 m. sausio mėn. Panevėžyje vykusių susitikimų metu I. V. sukurstė U. V. už piniginį atlygį neteisėtai įgyti, laikyti ir iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką gabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių antžeminių dalių. U. V., vykdydamas susitarimą, Ispanijos Karalystėje iš nenustatyto asmens įgijo narkotinę medžiagą – 17 807,87 g kanapių antžeminių dalių ir nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 26 d. ją laikė, vilkiku „Scania“ su puspriekabe „Lamberet“ gabeno Ispanijos Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, iš Vokietijos keltu Kylis–Klaipėda į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir 2016 m. sausio 26 d. apie 17.50 val. (duomenys neskelbtini), perdavė I. V., pastarasis šią narkotinę medžiagą neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu „BMW X6“, kol ją 2016 m. sausio 26 d. apie 18.15 val. kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų V. K., I. V. ir A. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 1 punkto pagrindu panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. V. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį bei 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir dėl šios dalies priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Šis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė bylos įrodymus, tačiau juos vertindamas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad A. V. dalyvavo padarant jam inkriminuotus nusikaltimus. Dar kartą įvertinęs nuteistųjų I. V., A. V., BK 39¹ straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto liudytojo U. V. parodymus, liudytojų D. L., M. A. parodymus, telefono pokalbių ir SMS žinučių turinį, tachografo, navigacinių įrenginių duomenis, specialistų R. Vyšniausko ir G. Lanko paaiškinimus, papildomai pagal Europos tyrimo orderį iš Ispanijos Karalystės gautą informaciją, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, neabejotinai patvirtinančių BK 39¹ straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto liudytojo U. V. parodymus, kad A. V. dalyvavo padarant jam inkriminuotus nusikaltimus, tam įrodyti nepakanka bylos įrodymų visumos. Teismas taip pat padarė išvadą, kad I. V. nusikalstamas veikas darė bendrininkaudamas su U. V., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, tačiau jų bendrininkavimas nesiekė tokio organizuotumo lygio, kuris atitiktų organizuotos grupės požymius.

III. Kasacinių skundų argumentai

8. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Norkūnas prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį – panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis: 1) A. V. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį; 2) pašalinta aplinkybė, kad I. V. nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe kartu su A. V.; 3) I. V. paskirtos ir subendrintos bausmės; 4) panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš A. V. priteista 12,13 Eur proceso išlaidų, ir dėl šių dalių palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, bylos įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, nevertino jų visumos, nenuosekliai vertino nuteistojo I. V., liudytojo U. V. parodymus, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė neteisingą išvadą dėl A. V. dalyvavimo ir I. V. vaidmens padarant nusikalstamas veikas. Nurodyti BPK pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

8.2. Spręsdamas A. V. ir kitų nuteistųjų kaltės klausimus, vertindamas liudytojo U. V. parodymus, apeliacinės instancijos teismas nebuvo nuoseklus, nes, atmesdamas nuteistojo V. K. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, jais rėmėsi, o darydamas išvadas dėl A. V. dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas – nesirėmė. Teismas motyvuotai nepaaiškino, kodėl negalima tikėti U. V. parodymais dėl A. V. dalyvavimo darant nusikaltimus vien todėl, kad U. V. ikiteisminio tyrimo metu papildė savo parodymus, nurodydamas, jog A. V. į susitikimus Ispanijoje atvykdavo automobiliu „Seat Ibiza“. Teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytojas U. V. nuo sulaikymo momento viso bylos proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus apie nusikaltimų padarymo aplinkybes (I. V. pasiūlymą Ispanijoje įgyti iš A. V. narkotines medžiagas, A. V. perdavimą Ispanijoje degalinėje krepšio su narkotinėmis medžiagomis ir jų gabenimą į Lietuvą). U. V. parodymus, kad 2016 m. sausio 19 d. ir 20 d. degalinėse Mursijoje dėl narkotinės medžiagos įgijimo jis bendravo su A. V., patvirtina U. V. navigacijos įrenginio „IHEX-9700Pro“ apžiūros ir I. V. sekimo duomenys, taip pat liudytojo G. Lanko parodymai.

8.3. Svarbu tai, kad U. V. su I. V. ilgalaikių draugiškų santykių nepalaikė, artimai su juo nebendravo, o su A. V. kontaktavo tik kelis kartus ir tik dėl narkotinių medžiagų įgijimo. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių U. V. būtų turėjęs tikslą apkalbėti kaltinamuosius. Iš karto po sulaikymo jis davė parodymus apie savo paties padarytas nusikalstamas veikas ir BK 39¹ straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas tik patikrinus visas nagrinėjamų nusikalstamų veikų aplinkybes. Teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, o besąlygiškai rėmėsi I. V. ir A. V. parodymais.

8.4. Nors A. V. apskritai neigia pažintį su U. V., U. V. parodymus apie narkotinės medžiagos įgijimą iš A. V. Ispanijoje ir A. V. naudotą transporto priemonę patvirtina įrodymai, gauti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat I. V., A. V. parodymų nenuoseklumas, neatitiktis objektyviems bylos duomenims, jų derinimas prie surinktų įrodymų. Kitaip nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas šių duomenų nevertino bendrame įrodymų kontekste, kaip ir I. V. ir A. V. palankia bylos baigtimi suinteresuotų kitų proceso dalyvių, siekusių pirmosios instancijos teisme sukurti A. V. alibi, parodymų, taip pat nevertino, kokioje bylos proceso stadijoje, kieno iniciatyva ir po kokių objektyvių duomenų, paneigiančių A. V. versiją, gavimo buvo gauti šių proceso dalyvių parodymai.

8.5. Iš 2016 m. birželio 13 d. apžiūros protokolo matyti, kad I. V. telefone „Samsung GT-E1200R“ (telefono Nr. (duomenys neskelbtini)) rasti kontaktai su abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi U. V. Svarbu tai, kad šio abonentinio numerio SIM kortelės dėklas 2016 m. sausio 26 d. rastas kratos metu I. V. namuose, (duomenys neskelbtini), kurie yra maždaug 130 m atstumu iki U. V. gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini). Paskutinė SMS žinutė iš I. V. telefono U. V. išsiųsta 17.40 val., po to U. V. perdavė I. V. narkotines medžiagas (U. V. sekimo protokolas).

8.6. Išanalizavus telefono Nr. (duomenys neskelbtini) pokalbių išklotinių duomenis, nustatyti 35 kontaktai SMS žinutėmis su abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuo 2015 m. gruodžio 3 d. 20.05 val. iki gruodžio 21 d. 16.29 val. naudojosi U. V., ir 35 kontaktai SMS žinutėmis su abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuo 2016 m. sausio 14 d. 22.11 val. iki 26 d. 17.20 val. taip pat naudojosi U. V. Svarbu tai, kad 2016 m. sausio 26 d. nuo 17.05 iki 17.20 val. I. V. mobiliojo ryšio telefonas su SIM kortele (abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo UAB „Bitė Lietuva“ bazinės stoties (celės) „PAN08C“, esančios Panevėžyje, Prekybos g. 21, veikimo zonoje, kuri apima teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), joje 2016 m. sausio 26 d. apie 18.56 val. U. V. perdavė I. V. narkotines medžiagas.

8.7. Liudytojas A. N. parodė, kad I. V. asmens kratos metu buvo paimtas telefonas be SIM kortelės, ant kurio buvo užrašas „Kaimin“, pagal IMEI kodą buvo nustatytas abonentinis numeris, paimta išklotinė. Buvo nustatytas ryšys SMS žinutėmis su dviem abonentiniais numeriais: su vienu gruodžio mėn., su kitu – sausio mėn., taip pat ir sausio 26 d., kai įvyko sulaikymai. Susirašinėjimai vyko prieš Kalėdas, kai U. V. atvežė kanapes, taip pat 2016 m. sausio 26 d. 17.40 val., kai U. V. vilkiku jau artėjo prie Panevėžio, kontaktavo su abonentu, kurio SIM kortelė buvo įdėta į I. V. telefoną. Abonentinio numerio, į kurį sausio 21 d. I. V. rašė SMS žinutę, dėklas rastas kratos metu I. V. bute. Sugretinęs šią informaciją, A. N. protokole parašė, kad tai susirašinėjimas tarp I. V. ir U. V. Po to, kai 17.40 val. buvo parašyta SMS žinutė, U. V. abonentinis numeris jungėsi prie telekomunikacijos bendrovių bokštų, aptarnaujančių tą teritoriją, kurioje po 10 minučių jis perdavė I. V. narkotines medžiagas.

8.8. Liudytojas U. V. parodė, kad I. V. prašymu narkotines medžiagas gabeno du kartus: 2015 m. pabaigoje ir 2016 m. sausio mėn., kad 2016 m. sausio 26 d., vykdamas į Panevėžį, Lietuvos teritorijoje kontaktavo I. V. perduota SIM kortele su I. V., susitarė dėl susitikimo Panevėžyje, o vėliau šią SIM kortelę išmetė. Šiuos liudytojo parodymus patvirtina minėtų apžiūrų bei telekomunikacijų įvykių duomenys, liudytojo A. N. parodymai. Taigi ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta pagrįsta išvada, kad I. V. naudojosi abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini), o U. V. – Nr. (duomenys neskelbtini). Šie duomenys bei užrašas ant telefono aparato „Kaimin“, telekomunikacijų įvykiai, vertinant kartu su U. V. parodymais, leidžia daryti išvadą, kad telefono aparatą „Samsung GT-E1200R“ I. V. naudojo išskirtinai ryšiui su U. V. palaikyti, ir paneigia nuteistojo I. V. parodymus, kad jis nusikaltimų darymo tikslais nedavė U. V. mobiliojo ryšio telefono SIM kortelės.

8.9. Tai, kad I. V. ir A. V. buvo pagrįstai kaltinami nusikaltimų padarymu, patvirtina kiti bylos duomenys. Iš I. V. namuose kratos metu rasto telefono „Alcatel 1016G“ išklotinės matyti, kad buvo susirašinėjama SMS žinutėmis (28 įeinančios, 22 išeinančios) ir yra telefono kontaktai su A. V., kuris naudojosi abonentiniais Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). I. V. ir A. V. susirašinėjo šifruotomis SMS žinutėmis apie neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, šių medžiagų kontrabandos organizavimą, konspiraciniais sumetimais susirašinėjant nebuvo minimi bendrininkų vardai, jie vadinami „vaikis“, „seniukas“, „storas“, „mergička“. (Kasaciniame skunde pateikiama susirašinėjimo SMS žinutėmis tarp A. V. ir I. V., vykusio 2016 m. sausio 12 d. – 23 d. laikotarpiu, turinio analizė.) Minėto telefono apžiūros protokolą surašęs A. N., apklaustas kaip liudytojas, parodė, kad narkotikus platinantys asmenys konspiravosi, vartojo sutartus žodžius, susirašinėjimai buvo užšifruoti, žodžių prasmė paslėpta. I. V. savo veikloje buvo atsargus, iš tyrimo metu rastų telefonų kiekvienas atskirai buvo skirtas bendrauti konkrečiai su vienu asmeniu, vienai nusikalstamai veikai daryti, vienas telefonas buvo skirtas bendrauti su šeima. Kontaktuose tarp I. V. ir A. V. minimos šiltnamyje auginamos kanapės. A. V. buvo nustatytas, kai paprašė I. V. pervesti pinigus. Buvo du pavedimai: vienas pervedimo kvitas rastas kratos metu, kitą tyrėja aprašė, kai buvo paimtas A. V. banko sąskaitos išrašas. Nėra pagrindo netikėti liudytojo A. N. parodymais, nes jis ilgą laikotarpį tiria nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taiko kriminalinės žvalgybos veiksmus ir yra gerai susipažinęs su specialiais terminais, vartojamais asmenų, užsiimančių nurodyta nelegalia veikla. Šio liudytojo parodymai kartu su kitais prieš tai aptartais įrodymais sudaro vientisą logišką seką, tačiau teismas jų netyrė ir nevertino, abstrakčiais teiginiais juos nepagrįstai atmetė. Teismas nutylėjo, kad daiktų apžiūros duomenys kartu su liudytojo A. N. parodymais ir banko operacijų duomenimis patvirtina, kad apžiūros protokole nurodytais abonentiniais numeriais naudojosi ir kontaktus palaikė I. V. ir A. V., nes banko operacijų duomenys, t. y. laikas ir pinigų sumos, atitinka SMS žinučių turinį. Kontaktų turinys, susijęs su narkotinių medžiagų kainomis, jų įgijimo vietomis, patvirtina, kad I. V. ir A. V. yra gerai susipažinę su Ispanijos rinkoje parduodamomis narkotinėmis medžiagomis, ir paneigia jų parodymus dėl dalyvavimo darant nusikaltimą. Ši aplinkybė, kurios teismas nevertino bendrame įrodymų kontekste, yra netiesioginis įrodymas, turintis reikšmės sprendžiant A. V. kaltės klausimą.

8.10. Pagal apeliacinės instancijos teismo išduotą Europos tyrimo orderį Ispanijos Karalystėje buvo apklaustas liudytojas A. J. S. H. (A. J. S. H.) apie A. V. gydymo aplinkybes 2016 m. sausio 18–22 d. laikotarpiu Marbeljoje esančioje klinikoje „P“. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. V. dalyvavimo darant nusikalstamas veikas, nevertino šio liudytojo parodymų kartu su kitais bylos įrodymais ir savo išvadas grindė prielaidomis bei spėlionėmis. Visų pirma, ikiteisminio tyrimo metu nei A. V., nei I. V. ar kiti proceso dalyviai nenurodė, kad A. V. gydėsi minėtoje klinikoje, apie tai A. V. nurodė tik pirmosios instancijos teisme, nors tokie duomenys ikiteisminio tyrimo metu patvirtintų A. V. nekaltumą. Taigi vien ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad nurodytu laikotarpiu A. V. klinikoje „P“ nesigydė arba joje buvo tik epizodiškai. Svarbu ir tai, kad A. V. negalėjo paaiškinti, koks atstumas nuo Mursijos miesto iki Marbeljos (nurodė, kad keliasdešimties kilometrų, nors iš tikrųjų – apie 400 km), apibūdinti klinikos pastato, palatos, kurioje jis buvo gydomas. Visiškai neaišku, kokiais duomenimis remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad A. V. reikėtų 7–8 valandų nuvykti susitikti su U. V. ir jo išvykimas būtų pastebėtas klinikoje. Byloje nėra duomenų apie A. V. galimo važiavimo automobiliu greitį, klinikoje vykdomą A. V. veiksmų registraciją, juolab kad nebuvo pateikta asmens dokumentų, medicininės kortelės kopijos, nuotraukų, kurie patvirtintų A. V. gydymą nurodytoje įstaigoje. Nebuvo pateikta ir buhalterinių ar kitų dokumentų, patvirtinančių sumokėjimą už A. V. suteiktas gydymo paslaugas. Kita vertus, A. V. galėjo važiuoti ir 200 km/h greičiu, taip per 4 valandas nuvykti į susitikimą su U. V. ir sugrįžti atgal į kliniką.

8.11. Išanalizavus A. V. ir jo sugyventinės liudytojos D. L. parodymus, matyti, kad jie iš esmės skiriasi. Pirmosios instancijos teisme A. V. paaiškino, kad klinika, kurioje buvo gydomas, nebuvo iš anksto surasta, jis pats mokėjo už gydymą, ligoninėje jį lankė D. L. Tuo tarpu D. L. aiškino, kad ji rado ligoninę Ispanijoje, už gydymą mokėjo O. Š. (Š.), A. V. lankyti nebuvo galima dėl ligoninėje nustatyto režimo. Be to, liudytoja D. L. teigė, kad A. V. dėl savo sveikatos būklės nebūtų sugebėjęs vairuoti, vienu momentu bendravo „su kitu pasauliu“, po gydymo kelias dienas buvo namuose, nors iš SEB banko sąskaitos išrašo matyti, kad nuo 2016 m. sausio 17 d. iki 22 d. A. V. išgrynino atitinkamas pinigų sumas, taigi galėjo atlikti aktyvius veiksmus. Be to, D. L. nurodė, kad nei ji, nei A. V. nesinaudojo automobiliu „Seat Ibiza“, kad 2016 m. sausio 22 ir 23 d. A. V. buvo namuose, išvykęs nebuvo, naudojimąsi minėtu automobiliu kategoriškai neigė ir A. V. Tačiau iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2016 m. rugsėjo 19 d. rašto Nr. NA/01156/047/LT/16 38-S-9974 matyti, kad 2016 m. sausio 23 d. A. V. buvo sulaikytas Mursijoje važiuojantis automobiliu „Seat Ibiza“. Iš minėto rašto ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2017 m. kovo 2 d. rašto Nr. NA/01156/047/LT/16 matyti, kad A. V., panaudodamas savo banko kortelę, išsinuomojo automobilį „Seat Ibiza“ Alikantės oro uoste ir juo naudojosi nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 31 d., t. y. inkriminuojamų nusikaltimų laikotarpiu. Ši aplinkybė ir tai, kad 2015–2016 metais U. V. ir A. V. gyveno skirtingose valstybėse, dar kartą patvirtina liudytojo U. V. parodymus apie nusikaltimų padarymo aplinkybes ir faktą, kad U. V. apie A. V. naudojamą išnuomotą automobilį „Seat Ibiza“ galėjo žinoti tik kontaktuodamas su A. V. dėl narkotinės medžiagos perdavimo. Taigi aptarti A. V., liudytojos D. L. parodymų prieštaravimai tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis yra pagrindas jų parodymus vertinti kritiškai, kaip mėginimą padėti A. V. išvengti atsakomybės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas A. V. artimų asmenų siekio sudaryti išteisintajam alibi nevertino.

8.12. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. V. nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 22 d. visą laiką buvo ir gydėsi klinikoje Marbeljoje ir kad joje buvo būtent A. V. Liudytojas A. J. S. H. nepateikė dokumentų apie A. V. gydymą klinikoje, gydymo laikotarpiu jam taikytas gydymo procedūras, sumokėjimą už tai. Šio liudytojo pateiktame lape esantys ranka daryti užrašai apie dienotvarkę, nesant medicininių dokumentų, susijusių su A. V. gydymu, neleidžia konstatuoti, kad nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 22 d. kiekvieną dieną būtent tokia buvo A. V. dienotvarkė (juolab kad liudytojas su A. V. galėjo kontaktuoti tik epizodiškai); pateiktame lape nėra jokios informacijos, kad užrašai yra susiję būtent su A. V. Be to, minėtame lape pateikta informacija neatitinka dokumento turiniui keliamų reikalavimų ir ji negali būti laikoma duomenimis, patvirtinančiais ar paneigiančiais bylai reikšmingas aplinkybes, nes ji nėra patvirtinta, lapas nepasirašytas, nėra aišku, kaip nurodyta informacija yra fiksuota klinikos apskaitoje. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2017 m. kovo 2 d. rašte Nr. NA/01156/047/LT/16 nurodyta, kad Ispanijos teisėsaugos institucijos informavo, jog pagal ligos istoriją A. V. į kliniką „P“ Marbeljoje atvyko 2016 m. sausio 18 d. ir turėjo išvykti 2016 m. sausio 22 d., jis sumokėjo 1000 Eur, tačiau pažyma jam nebuvo išduota, nes gydymą nutraukė pirma laiko. Atsižvelgus į šią aplinkybę ir į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie griežto režimo sąlygas, kurių metu A. V. būtų draudžiama išvykti iš klinikos, ir apie klinikos pacientų išvykimo ar atvykimo registravimą, taip pat į atstumą nuo Marbeljos miesto iki Mursijos bei aplinkybę, kad A. V. nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 31 d. turėjo išsinuomojęs automobilį „Seat Ibiza“, darytina išvada, kad A. V., net ir būdamas klinikoje, turėjo realią galimybę atlikti kaltinime nurodytus veiksmus – 2016 m. sausio 19 d. ir 20 d. susisiekti su U. V. ir jam perduoti narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teismas šių duomenų detalios analizės neatliko ir besąlygiškai vadovavosi A. V., D. L. parodymais.

8.13. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. V. dalyvavimo darant nusikaltimus, netyrė ir nevertino ir kitų svarbių byloje nustatytų aplinkybių. Liudytojas M. A. parodė, kad nuo atvykimo į Ispaniją 2016 m. sausio mėn. iki sulaikymo 2016 m. sausio 23 d. automobiliu „Seat Ibiza“ naudojosi tik jis. Tokie parodymai vertintini kritiškai, nes I. V. yra M. A. tetos vyras, todėl yra suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, liudytojas M. A. nurodė, kad Alikantės oro uoste jį pasitiko automobiliu „Seat Ibiza“ atvykusi D. L., nors pastaroji, kaip A. V. sugyventinė taip pat būdama suinteresuota bylos baigtimi, parodė, kad automobiliu „Seat Ibiza“ niekada nesinaudojo. Svarbu ir tai, kad M. A. teigė Ispanijoje gyvenęs ne pas A. V., o D. L. išnuomotame bute, todėl tik jis (M. A.) naudojosi automobiliu „Seat Ibiza“. Tačiau iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2016 m. kovo 2 d. rašto Nr. NA/0156/047/LT/16 matyti, kad nurodytu laikotarpiu, 2016 m. sausio mėn., M. A. buvo apsistojęs pas A. V. adresu: (duomenys neskelbtini). Būtent tokį adresą M. A. nurodė Ispanijos Karalystės teisėsaugos pareigūnams. Šios aplinkybės rodo, kad, siekdami suteikti A. V. alibi, pats A. V., liudytojai D. L. ir M. A. davė parodymus, kurie prieštarauja tarpusavyje ir kitiems objektyviems bylos duomenims.

8.14. Svarbu tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. V. parodymų nedavė, o I. V. neišsamius parodymus davė tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje. Šios ir jau prieš tai nurodytos aplinkybės, aptarti duomenys, liudytojų D. L., M. A. parodymų prieštaravimai kitiems bylos įrodymams rodo, kad nėra pagrindo tikėti I. V., A. V., liudytojos D. L. parodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas nebuvo nuoseklus, vertindamas nuteistojo I. V. parodymus, nes, išteisindamas A. V., jais rėmėsi, taip pat I. V. parodymais rėmėsi, nustatydamas nusikaltimų faktines aplinkybes, tačiau kartu nuosprendyje konstatavo, kad I. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojo U. V. parodymais ir kritiškai vertino I. V. ir A. V. parodymus.

8.15. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. V. apeliacinį skundą, neatsižvelgė į bylos duomenis, nevertino jų kaip visumos, nutylėjo, t. y. nepasisakė dėl dalies duomenų ir jų detaliai neištyrė, neanalizavo dalies proceso dalyvių parodymų laiko prasme ir jų atsiradimo priežasčių.

8.16. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. V., padarė išvadą, kad I. V. sukurstė U. V. padaryti nusikaltimus, o bylos duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog I. V. ir U. V. bendrininkavimas darant nusikaltimą pasiekė tokį organizuotumo lygį, kuris atitinka organizuotos grupės požymius. Taip pat teismas padarė išvadą, kad nusikaltimą, nurodytą BK 199 straipsnio 3 dalyje, I. V. ir U. V. padarė bendrininkaudami, o BK 260 straipsnio 3 dalyje – veikdami bendrininkų grupe. Šis teismas, neteisingai nustatęs faktines nusikaltimų padarymo aplinkybes, I. V. ir U. V. bendrininkavimo darant nusikaltimus formą, netinkamai pritaikė BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat padarė neteisingą išvadą dėl I. V. vaidmens darant nusikaltimus. Nors teismas nepagrįstai sumažino nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių apimtį, šiuo konkrečiu atveju I. V. nusikalstamos veikos kvalifikuotinos su nuoroda į BK 25 straipsnio 3 dalį, nes darydamas nusikaltimus tiek jis, tiek U. V. atliko skirtingus vaidmenis ir užduotis, specialiai naudojo tam skirtus telefonus, t. y. veikė organizuota grupe.

8.17. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas I. V. bausmę, neatsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, dėl to paskyrė jam neteisingą bausmę. I. V. inkriminuoti nusikaltimai padaryti esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, todėl skirdamas bausmes teismas turėjo atsižvelgi į tas pačias aplinkybes ir vadovautis tais pačiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, tačiau to nepadarė, nes už nusikaltimą, nurodytą BK 199 straipsnio 3 dalyje, paskyrė I. V. bausmę, artimą įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės vidurkiui, o už nusikaltimą, nurodytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, – minimalią šio įstatymo sankcijoje nurodytą laisvės atėmimo bausmę.

8.18. Be to, neaišku, kokiais duomenimis remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad augalinės kilmės narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys) – kelia mažesnį pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai negu tokios narkotinės medžiagos kaip heroinas, kokainas, kanapių derva ir pan. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti tokią išvadą. Kita vertus, tokia išvada turi būti daroma remiantis ne asmenine nuomone, o mokslo atstovų išvadomis ir rekomendacijomis, konkrečiais duomenimis. Priešingai negu nurodo apeliacinės instancijos teismas, remiantis toksikologijos specialistų duomenimis ir baudžiamųjų bylų tyrimo praktika, konstatuotina, kad I. V. pateiktame kaltinime nurodytos narkotinės medžiagos dažniausiai vartojamos jauno amžiaus asmenų aplinkoje ir sudaro esmines prielaidas įsitraukti į žalingesnį poveikį turinčių narkotinių bei psichotropinių medžiagų (pavyzdžiui, heroino) vartojimą. Narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) kiekis, kuriuo neteisėtai disponavo I. V., septynis kartus viršija minimalų šios narkotinės medžiagos kiekį, už kurio disponavimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė BK 260 straipsnio 3 dalyje. Be to, sprendžiant apie I. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, reikia turėti omenyje, kad, neužkardžius nusikaltimo, į nelegalią rinką patektų virš 17 000 narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių) dozių, ir jų potencialiais vartotojais galėjo būti būtent jauno amžiaus visuomenės dalis. Todėl darytina išvada, kad I. V. nusikaltimas, nurodytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, yra pavojingas, o nesant I. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, I. V. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį turėjo būti paskirta didesnė bausmė už sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį.

9. Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas V. Baltrūnas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

9.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK normas, reglamentuojančias bendrininkavimą, nusikalstamų veikų kvalifikavimą) ir padarė esminius BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys) ir nuosprendžio surašymą, pažeidimus. Tai suvaržė įstatymų garantuotas V. K. teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismai nesiėmė priemonių visoms bylos aplinkybėms objektyviai, išsamiai ištirti ir tiesai nustatyti, baudžiamajam įstatymui teisingai pritaikyti, priimtus nuosprendžius grindė prielaidomis ir spėlionėmis, nepatikimais ir neleistinais įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas dėl nuteistojo V. K. nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepašalino nuosprendyje esančių prieštaravimų ir aiškių neatitikčių bylos įrodymams, loginių spragų, dalies įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė, o kitus vertino ne kartu su kitais įrodymais, bet atskirai ir tik formaliai, be jokios analizės ir teisinio įvertinimo perrašė neteisingas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas ir formuluotes.

9.2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojo U. V., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymus teisingumo ir patikimumo prasme, pripažino, kad jie įrodo, jog tiek V. K., tiek A. V. ir I. V. padarė jiems inkriminuotas iš esmės identiškas nusikalstamas veikas. Tačiau nors U. V. visą laiką nuosekliai nurodė, kad A. V. dalyvavo organizuotos grupės daromuose nusikaltimuose, atskleidė visas nusikaltimų padarymo aplinkybes, iš kurių matyti, kad būtent A. V. Ispanijoje perdavė jam narkotikus, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šie U. V. parodymai neatitinka tikrovės, t. y. melagingi, dėl to A. V. išteisino. Taip pat analogiškai, nors U. V. visą laiką nuosekliai tvirtino, kad I. V. organizavo didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimą iš Ispanijos į Lietuvą, davė jam slaptą ryšio priemonę, kuria buvo derinami veiksmai ir palaikomas ryšys tarp I. V. ir U. V., t. y. nurodė aplinkybes, iš kurių matyti organizuotos grupės požymiai ir I. V. kaip organizatoriaus vaidmuo, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ir šie U. V. parodymai neatitinka tikrovės, dėl to iš nuosprendžio pašalino tiek organizuotos grupės požymį, tiek ir I. V., kaip organizatoriaus, vaidmenį. Tačiau analogiškus šio liudytojo parodymus apie V. K. nusikalstamą veiką apeliacinės instancijos teismas jau laikė patikimais ir teisingais ir jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį V. K. Toks visiškai priešingas to paties nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto U. V. parodymų vertinimas iš esmės pažeidė ne tik įrodymų vertinimo taisykles, bet ir asmenų lygybės įstatymui principą.

9.3. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir įvertino A. V. palankius naujus įrodymus ir jais grindė A. V. išteisinimą, o dėl V. K. pasielgė kardinaliai priešingai – ištyrė V. K. palankius naujus reikšmingus įrodymus, tačiau jų nevertino kartu su kitais bylos įrodymais ir paliko dėl V. K. galioti apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais įrodymais. Teismas priėmė gynybos pateiktus iš Ispanijos Karalystės Mursijos pirmosios instancijos teismo bylos Nr. 37/2005 gautus įrodymus, iš kurių matyti, kad nuo atsakomybės atleistas liudytojas U. V., kurio parodymais, kaip teisingais ir patikimais, grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis V. K., sulaikytas Ispanijos Karalystėje teisėsaugos pareigūnams prisistatė kito asmens – A. S. vardu, panaudojo jo anketinius duomenis, dėl to A. S. buvo nuteistas Ispanijos Karalystėje už nusikaltimą, kurį padarė U. V. Šią nenaudingą aplinkybę U. V. stengėsi nuslėpti ir patvirtino tik priremtas neginčijamų įrodymų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo U. V. parodymų apie tariamą V. K. dalyvavimą darant nusikalstamas veikas patikimumą turėjo vertinti atsižvelgdamas į šiuos naujus bylos įrodymus, kurie rodo, kad U. V. yra linkęs meluoti, siekdamas išvengti gresiančios teisinės atsakomybės. V. K. buvo įtrauktas į organizuotos grupės sudėtį dirbtinai, tik tam, kad būtų galimybė U. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu.

9.4. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimą, sulaikymo nefiksavimas laikytinas rimčiausiu pažeidimu; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma ir labai trumpam laisvės atėmimui. Pareigūnų elgesys laikant atsivežtą pareiškėją kelias valandas ikiteisminio tyrimo įstaigoje be jokio atliekamų veiksmų procesinio įforminimo vertintas kaip pareigūnų siekis įbauginti pareiškėją ir taip išgauti iš jos informaciją (EŽTT 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10645/08). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vertimas duoti parodymus neretai yra susijęs su faktiniu asmens, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, sulaikymu ir jo faktine apklausa kaip įtariamojo, šių veiksmų tinkamai procesiškai neįforminant ir taip pažeidžiant BPK 140, 187, 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-350/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-350/2013">2K-350/2013</a>, 2K-233-788/2016), reikalavimus. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad policijos pareigūnai, neįforminę procesiškai, laikė U. V. surakintą antrankiais visą naktį (daugiau kaip 20 valandų) ir, neišaiškinę jam kaip įtariamajam procesinių teisių bei niekaip neįforminę, vykdė U. V. apklausą, kurios metu policijos pareigūnui R. J. (Jakšto) jis davė parodymus apie galimai V. K. vykdytą nusikalstamą veiką. Taip buvo šiurkščiai pažeistos BPK 140, 187, 188 straipsniuose nustatytos įtariamojo sulaikymą ir apklausą reglamentuojančios taisyklės. Nuo faktinio U. V. sulaikymo 2016 m. sausio 26 d. 19.07 val. iki sulaikymo protokolo surašymo 2016 m. sausio 27 d. 15.40 val. praėjo daugiau kaip 20 valandų ir tokio ilgo laiko tarpo negalima vertinti kaip įmanomai trumpiausio laiko BPK 140 straipsnio prasme. Tuo laikotarpiu su U. V. atlikti baudžiamojo proceso veiksmai (asmens ir patalpų kratos) buvo įforminti BPK nustatyta tvarka, todėl neaišku, kodėl, turėdami galimybę įforminti vienus proceso veiksmus, asmens teisėms reikšmingesnio procesinio veiksmo – U. V. sulaikymo – pareigūnai neįformino. Teismai nesiaiškino šiurkščiai BPK nuostatas ir asmens teises pažeidžiančių įrodymų rinkimo aplinkybių ir nepagrįstai tokiu būdu gautų įrodymų nevertino kaip neatitinkančių teisėtumo ir leistinumo reikalavimų.

9.5. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog, per laikinojo sulaikymo laiką neįforminant tai patvirtinančio protokolo, U. V. būtų darytas psichologinis poveikis, turėjęs įtakos U. V. parodymams. Ši išvada teisinga, nes tokių įrodymų teismai nerinko, nors jie reikšmingi, sprendžiant, ar nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto U. V. parodymai yra teisingi ir patikimi ir atitinkamai ar šis pagrindinis įrodymas laikytinas leistinu įrodymu šioje byloje. Kita vertus, gynyba ir neteigė, kad U. V. buvo daromas būtent psichologinis spaudimas. Teismai, netirdami ir nevertindami pagal logikos dėsnius aplinkybių dėl U. V. daryto poveikio neteisėto sulaikymo metu, nulėmusio melagingų parodymų davimą apie tariamą V. K. nusikalstamą veiką, įrodymų viseto, nepastebėjo akivaizdžių loginių spragų. Kadangi U. V. vienintelė galimybė išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl 309 248,22 g kanapių dervos disponavimo buvo tik atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, kaip asmeniui, aktyviai padėjusiam išaiškinti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, pareigūnams buvo būtina surasti „kandidatą“ į organizuotą grupę. Tam labiausiai tiko tik V. K., nes jis buvo įmonės, kurioje dirbo U. V., vadovas ir jo darbdavys, nuolat bendravęs su U. V. ir turėjęs raktus nuo garažo, kuriame U. V. vienas ar su kitais jo neatskleistais bendrininkais laikė narkotines medžiagas. Kaip bendrovės vadovas ir U. V. darbdavys V. K. vienintelis tiko ir į organizatoriaus vaidmenį. Todėl trūko tik U. V. parodymų apie V. K. dalyvavimą organizuotos grupės veikloje. Taigi tas laikas – beveik para nuo faktinio U. V. sulaikymo iki sulaikymo įforminimo – ir buvo reikalingas sukurti planui, kaip apkalbėti V. K., sudėlioti U. V. parodymus ir sudaryti abipusiškai naudingą sandorį, pagal kurį pareigūnai galėtų patraukti atsakomybėn nekaltą asmenį V. K., o U. V. mainais už melagingų parodymų davimą būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu. Tai patvirtina ir bylos įrodymai. U. V. buvo sulaikytas 2016 m. sausio 26 d. 19.07 val., o pirmą kartą paskambino V. K. tik po dviejų valandų – 21.04 val. Byloje nėra duomenų, kad per tą laiką būtų atlikti kokie nors proceso veiksmai, vilkiko puspriekabės krata buvo atlikta tik kitą dieną – 2016 m. sausio 27 d. nuo 9.30 val. iki 14.35 val. Todėl logiškai sunku paaiškinti, ką tas dvi valandas žiemą automobilyje veikė du pareigūnai ir įtariamasis U. V., kodėl iš karto nebuvo imtasi V. K. priviliojimo į nusikaltimo vietą ir kodėl U. V., iš karto nurodęs pareigūnams, kad V. K. irgi dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką, nutylėjo labai reikšmingą aplinkybę, kad, prieš atvažiuodamas į angarą, jis matė netoliese stovintį V. K. automobilį. Nors U. V. viso bylos proceso metu neigė apie pareigūnų jam darytą įtaką ir davė nuoseklius parodymus apie V. K. dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, tokia jo pozicija vertintina tik kaip loginė pirmiau sudaryto sandorio pasekmė, t. y., gavęs pageidaujamą rezultatą (atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės), turėjo iki galo vykdyti ir savo priešpriešinius įsipareigojimus – duoti melagingus parodymus apie V. K.

9.6. Pareigūnai specialiai nepateikė į bylą dalies reikšmingų V. K. kaltę paneigiančių įrodymų ir duomenų, gautų atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, o teismai jų nepareikalavo. Pagal pareigūnų A. N. ir R. J. parodymus, žvalgybos tyrimas buvo atliekamas dėl I. V., A. V. ir U. V., tačiau policijos tiesioginis tyrimo objektas buvo būtent I. V. su A. V. ir būtent jų kaltės įrodymus buvo siekiama surinkti sekant ir sulaikant U. V. Tačiau U. V. nebuvo sulaikytas tuo metu, kai perdavė narkotikus I. V., nors pareigūnams žinomas nusikaltimas jau buvo baigtas ir jie neturėjo duomenų apie dar vieno bendrininko (V. K.) dalyvavimą darant šį nusikaltimą, U. V. buvo leista tęsti kelionę toliau, jų kontroliuojamam. Toks pareigūnų elgesys jų pačių parodymų ir kitų bylos įrodymų kontekste suteikia pagrindo manyti, kad pareigūnai turėjo informacijos ir apie dar vieną narkotikų partijos gabenimą, organizuojamą ne I. ir A. V., taigi turėjo turėti informacijos ir apie V. K., jeigu šis iš tikrųjų būtų dalyvavęs darant nusikaltimą, kaip tvirtina U. V. Šiame kontekste svarbu tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog duomenų apie tvirtus, besitęsiančius, nevienalaikiškus I. V. ir U. V. nusikalstamus ryšius byloje nėra. Tačiau U. V. parodė, kad trečią ir ketvirtą kartą hašišą gabeno 2015 m. liepos–rugpjūčio ir spalio–lapkričio mėnesiais. Netrukus po paskutinio gabenimo – 2016 m. sausio 21 d. – Muitinės kriminalinė žvalgyba pateikė prašymą Nr. S4-64KF sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus, nurodydama, kad kriminalinės žvalgybos objektas yra nenustatytas asmuo, vardu Ugnius (ne I. V. ir ne A. V.), ir jo naudojamo mobiliojo ryšio telefono numeris. Aplinkybė, kad pareigūnai leido U. V. po narkotikų perdavimo I. V. vykti iki angaro, esančio (duomenys neskelbtini), leidžia manyti, kad iš pradžių pareigūnai turėjo žvalgybos informacijos apie daug ankstesnį U. V. vykdytą narkotikų gabenimą, galbūt net buvo užfiksavę jį anksčiau ne kartą gabenantį ir iškraunantį minėtame angare ir tai dariusį vieną be V. K., nes pats turėjo raktus nuo angaro. Tokie įrodymai būtų neginčijamai paneigę liudytojo U. V. parodymus, kad darant nusikaltimą dalyvavo ir V. K.

9.7. Liudytojo U. V. parodymų teisingumą paneigia ir V. K. nekaltumą patvirtina ir kiti bylos įrodymai, kurie teismų nepagrįstai nebuvo išreikalauti, ištirti ir įvertinti. Muitinės kriminalinė tarnyba 2016 m. sausio 21 d. prašymu Nr. S4-64KF kreipėsi į Generalinę prokuratūrą sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus, remdamasi kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos duomenimis. Prašyme nurodyta, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo byla pradėta 2015 m. kovo 31 d., kai U. V. davė parodymus apie tai, jog pirmą kartą V. K. nurodymu gabeno hašišą į Lietuvą iš Ispanijos Karalystės. Iš minėto prašymo turinio matyti, kad Muitinės kriminalinė tarnyba nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2016 m. sausio 21 d. buvo surinkusi pakankamai medžiagos kreipimuisi atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus prieš U. V. pagrįsti. Tačiau minėta medžiaga nebuvo pateikta į šią baudžiamąją bylą, todėl liko neišsiaiškinta, kokie duomenys buvo surinkti apie U. V. ir galimai kitus jo bendrininkus. Be to, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo trečiosios valdybos 2016 m. sausio 26 d. teikimuose Nr. 38-2(DS)-449-RN ir 38-2(DS)-450-RN, kuriais buvo prašoma atitinkamai sankcionuoti U. V. ir I. V. sekimą, nėra išslaptintos kriminalinės žvalgybos tyrimo bylų pradėjimo datos, todėl neaišku, nuo kada buvo renkami kriminalinės žvalgybos duomenys apie U. V. ir I. V. bei galimus kitus jų bendrininkus. Nuo nenustatytos datos surinkti duomenys taip pat nebuvo pateikti į šią baudžiamąją bylą, dėl to teismai neturėjo galimybės jų ištirti ir įvertinti kartu su kitais bylos įrodymais.

9.8. Dalis kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinktų duomenų buvo nuslėpta, patvirtina ir tai, kad U. V. buvo pareikšti įtarimai ir dėl to, jog 2015 metais Ispanijos Karalystėje, veikdamas su organizuota grupe, V. K. nurodymu iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų per kelis kartus neteisėtai įgijo labai didelius kiekius narkotinių medžiagų – ne mažiau kaip 300 kg kanapių dervos ir 30 kg kanapių (antžeminių dalių) ir jas atgabeno į Lietuvą bei perdavė V. K. Taigi pareigūnams pakako duomenų, kad U. V. būtų pareikšti įtarimai ir dėl 2015 metais kontrabanda gabentų narkotikų, tačiau V. K. tokie įtarimai niekada nebuvo pareikšti ir šiuo klausimu byloje nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>, pasisakydamas dėl analogiškos situacijos, kaip ir nagrinėjamoje byloje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino esminiais BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimais, sukliudžiusiais priimti teisingus sprendimus, tai, kad bylą nagrinėję teismai, be kita ko, nesiaiškino, ar bylai teisingai išspręsti reikšmingi duomenys nėra įslaptinti, ir nesiėmė priemonių dėl jų išslaptinimo ir pateikimo į bylą.

9.9. Baudžiamojo proceso taisyklės iš teisėsaugos institucijų pareigūnų reikalauja veikti tik pagal jiems suteiktą kompetenciją ir provokuojantis, viršijantis įgaliojimus elgesys tiriant nusikalstamas veikas gali būti vertinamas ne tik kaip veiklos teisėtumo principo, bet ir tokiais veiksmais surinktų duomenų atitikties įrodymų leistinumo reikalavimui pažeidimas. Pagal teismų praktiką, tiriant įvykius pagal Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymą ar kitus ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiklą reglamentuojančius įstatymus gali būti atliekami tam tikri veiksmai, tačiau baudžiamasis procesas turi vykti pagal BPK (BPK 4 straipsnio 1 dalis). Kitų įstatymų (ne BPK) nuostatomis gali būti vadovaujamasi, pavyzdžiui, ieškant informacijos šaltinių, tačiau reikšminga bylai informacija, esant pagrindui manyti, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika, turi būti fiksuojama atliekant BPK nustatytus veiksmus. BPK 2 straipsnyje nurodyta pareiga per įmanomai trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką įvykdoma atliekant procesinius veiksmus, o ne pareigūnams laisvai nusprendžiant, jog galima imtis ir BPK nenustatytų priemonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzUwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-350/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-350/2013">2K-350/2013</a>). BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra aiškiai nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnams patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik BPK nustatyta tvarka.

9.10. Apeliacinės instancijos teismas padarė BPK normoms prieštaraujančią išvadą, kad policijos pareigūnų veiksmai, t. y. leidimas sulaikytam asmeniui kontaktuoti su nusikalstamos veikos bendrininku, laikytini teisėtais ir gali būti pateisinami siekiu išaiškinti ne tik tiesioginį nusikaltimo vykdytoją, t. y. U. V., bet ir labai didelio kiekio narkotinių medžiagų kontrabandos organizatorių bei kitus grupuotės narius. Tokia išvada prieštarauja ir draudimui versti duoti parodymus prieš save. Teismas padarė neteisingas išvadas, kad po U. V. sulaikymo vykę pokalbiai telefonu ir rašytos SMS žinutės yra leistini įrodymai, nes vertino tik šių įrodymų formą, o ne jų turinį, esmę, jų gavimo ir fiksavimo aplinkybes bei teisinius pagrindus ir nepatikrino pirmosios instancijos teismo padarytų klaidingų išvadų tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde.

9.11. EŽTT yra pažymėjęs, kad privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima (sprendimas byloje Vanyan prieš Rusiją). Šioje byloje įrodyta, kad policijos pareigūnai, sulaikę U. V. nusikaltimo vietoje, atliko patys arba leido atlikti U. V. veiksmus, skirtus V. K. privilioti į nusikaltimo vietą, – jį kvietė atvykti telefonu, rašė analogiško turinio žinutes. Pareigūnai tvirtina, kad iš karto po sulaikymo U. V. įvardijo V. K. kaip savo bendrininką, tai reiškia, kad nuo U. V. sulaikymo pareigūnai žinojo, kad V. K. yra įtariamasis. Tokie V. K. provokuojantys veiksmai nėra nustatyti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme ir BPK, jie savo esme vertintini kaip vertimas apgaule, konkliudentiniais veiksmais V. K. prisipažinti padarius nusikalstamas veikas, kurias padarė U. V., duoti parodymus prieš save. Dėl minėtų šiurkščių BPK normų pažeidimų U. V. sulaikymo metu atlikti veiksmai laikytini neteisėtais, o jų metu surinkti duomenys negali būti pripažinti leistinais įrodymais byloje.

9.12. Šiame kontekste svarbu įvertinti ir tai, kad pareigūnai, 2016 m. sausio 26 d. 19.07 val. sulaikę U. V., privalėjo pradėti ikiteisminį tyrimą BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes U. V. galėjo būti laikomas sulaikytas tik BPK 140 straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Kad ikiteisminis tyrimas faktiškai ir buvo pradėtas 2016 m. sausio 26 d. 19.07 val., patvirtina ir U. V. laikinojo sulaikymo protokole nurodytas toks jo faktinio sulaikymo laikas. Todėl visi duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, po 2016 m. sausio 26 d. 19.07 val. turėjo būti renkami tik BPK nustatyta tvarka. Be to, minėti duomenys negali būti pripažįstami leistinais įrodymais ir dėl kitos priežasties. Pirmosios instancijos teisme pareigūnas R. J. parodė, kad leido pačiam U. V. skambinti V. K. ir rašyti jam SMS žinutes. Tačiau U. V. apeliacinės instancijos teisme tai paneigė, nurodydamas, kad nė vienas iš jį sulaikiusių pareigūnų neprašė skambinti V. K., jis jam neskambino, nes pareigūnai pasiėmė telefoną. Taigi byloje nenustatyta, kas skambino ir rašė SMS žinutes V. K. – U. V. ar policijos pareigūnai. BPK nustatyta tvarka nepavykus patikrinti esminių tokių duomenų gavimo aplinkybių, jie negali būti pripažįstami patikimais įrodymais.

9.13. Teismai neįvertino V. K. kaltę paneigiančios 2016 m. rugsėjo 20 d. specialisto išvados Nr. 140-(4515)-IS1-4974, kurioje konstatuota, kad ant kratos metu angare rastų pirštinių ir megztinio biologinių V. K. pėdsakų nerasta. Tai patvirtina, kad V. K. neiškraudinėjo jokių narkotinių medžiagų, kaip teigia U. V., ir jų nesvėrė. Pastarąją aplinkybę apeliacinės instancijos teismas grindžia taip pat ir svarstyklių su narkotinių medžiagų pėdsakais buvimo šiame angare faktu. Teismai nevertino ir pirmosios instancijos teisme duotų liudytojo U. V. parodymų, iš kurių matyti, kad jis taip pat turėjo raktą nuo angaro. Tai reiškia, kad angare U. V. galėjo vienas iškrauti narkotikus ir juos sverti. Svarbu ir tai, kad byloje nebuvo tirta, ar ant angare rastų pirštinių ir megztinio yra U. V. biologinių pėdsakų, toks klausimas specialistams 2016 m. rugsėjo 14 d. užduotyje Nr. 38-Sl-1626 atlikti objektų lyginamąjį tyrimą nebuvo pateiktas.

9.14. Taip pat nebuvo vertinami pirmosios instancijos teisme duoti liudytojo R. J. parodymai, kuriuose jis teigė, kad U. V. sulaikymo metu (19.07 val.) teritorijoje prie angaro buvo daug automobilių, vyko judėjimas, kad po sulaikymo jie bendravo su teritorijoje buvusiais darbininkais. Iš šių parodymų galima daryti išvadą, kad U. V. sulaikymą galėjo matyti ar apie tai galėjo sužinoti kažkas iš bendrų V. K. ir U. V. pažįstamų ir apie tai galėjo pranešti V. K. V. K. elgesį (nuvykimą pas U. V. žmoną ir teiravimąsi, kur yra U. V. ir kokia striuke jis vilki) apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino kaip jo kaltės įrodymą. Įvertinus tokį V. K. elgesį atsižvelgus į visumą teismo nevertintų įrodymų, darytina išvada, kad V. K. U. V. sulaikymo vietoje nebuvo ir sulaikymo nematė, apie sulaikymą nieko nežinojo tol, kol kažkas jo neinformavo, ir tik sužinojęs apie tikėtiną jo sulaikymą kaip U. V. darbdavys ir jo draugas nuvyko pas D. V., informacijai pasitvirtinus, pasiūlė suteikti reikiamą pagalbą, taip pat ir teisinę gynybą. Jeigu V. K. iš tikrųjų būtų matęs U. V. sulaikymą, kaip teigia apeliacinės instancijos teismas, jam nebūtų buvę jokios prasmės klausinėti apie tai D. V.

9.15. Nuo atsakomybės atleisto liudytojo U. V. parodymuose yra akivaizdžių loginių spragų ir prieštaravimų objektyviems bylos įrodymams. Pavyzdžiui, U. V. parodė, kad kai veždavo narkotikus organizuota grupe su V. K., tie du asmenys, kurie perduodavo narkotikus Ispanijos Karalystėje, visada kitam reisui duodavo jam naują telefono aparatą su SIM kortele tam, kad kitą kartą atvykęs galėtų su jais susisiekti, taip pat kad ir po paskutinio pakrovimo, po kurio buvo sulaikytas Lietuvoje, iš atvykusių asmenų jis gavo naują SIM kortelę kitam kartui, kuri liko automobilyje. Be to, U. V. parodė, kad pakeliui jis išmetė telefoną su kortele, kuriuo bendravo su žmonėmis dėl narkotikų. Tačiau, sulaikius U. V., joks naujas telefono aparatas ir (ar) SIM kortelė nei pas jį, nei automobilyje nebuvo rasta; jeigu U. V. išmetė naują kitam reisui duotą telefoną su SIM kortele, nesuprantama, kaip jis rengėsi susisiekti su narkotikų tiekėjais kitą kartą nuvykęs į Ispanijos Karalystę. Tokios loginės spragos ir prieštaravimai objektyviems bylos įrodymams negali būti atsitiktiniai, jie gali atsirasti tik jeigu apklausiamas asmuo meluoja, kažką slepia ir vengia išsamiai paaiškinti visas jam žinomas aplinkybes. Tokie parodymai negali būti laikomi patikimais įrodymais, kuriais būtų galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, juo labiau šioje byloje, kurioje visas kaltinimas V. K. ir labai griežtas apkaltinamasis nuosprendis iš esmės grindžiami tik nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu atleisto liudytojo U. V. parodymais, tai, beje, pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Aplinkybė, kad pas U. V. nebuvo surastas naujas telefonas su SIM kortele, įrodo, kad U. V. nereikėjo jokių ryšio priemonių susisiekti su narkotikų tiekėjais ir suderinti pakrovimo vietos ir laiko, nes pats gerai žinojo, kur, kada Ispanijos Karalystėje pasiimti narkotikus ir kas juos jam perduos. Tai reiškia, kad U. V. disponavo narkotikais (juos laikė ir gabeno) vienas arba su kitas nenustatytais bendrininkais, bet ne su V. K., nes jis darant šią veiką tikrai nedalyvavo.

9.16. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas nuosprendį I. V., konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog I. V. ir U. V. bendrininkavimas darant nusikalstamą veiką pasiekė tokį organizuotumo lygį, kuris atitinka organizuotos grupės požymius, ir pašalino šią aplinkybę iš apkaltinamojo nuosprendžio I. V. Nustatęs, kad I. V. veikė kaip kurstytojas, jo veiksmus teismas perkvalifikavo iš organizatoriaus į kurstytojo (BK 24 straipsnio 5 dalis). Nepaisant to, kad kaltinimai I. V. ir V. K. yra iš esmės identiški – pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu tiek I. V., tiek ir V. K. buvo nuteisti už taip pat aprašytą idealiąją nusikaltimų sutaptį, tik skirtinguose epizoduose, – apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepašalino organizuotos grupės požymio iš nuosprendžio ir V. K. ir neperkvalifikavo jo veiksmų iš organizatoriaus į kurstytojo, kaip tai padarė I. V., juolab kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje V. K. veiksmai tiesiogiai įvardijami kaip kurstytojo. Taip netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė lygybės įstatymui principą. Be to, teismo nuosprendyje pateiktame V. K. veikos aprašyme nenurodyti konkretūs jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymiai, pagal aprašymą V. K. veiksmai galėtų atitikti tik BK 238 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtį.

9.17. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, privalo patikrinti bylą ne tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bet ir privalo nustatyti BPK pažeidimus, padarytus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepriklausomai, ar to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ne tik neišnagrinėjo apeliacinio skundo, bet ir nenustatė akivaizdžių BPK pažeidimų, be to, nuosprendyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo ir nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

10. Kasaciniu skundu nuteistojo I. V. gynėja advokatė I. Botyrienė prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį: nutraukti bylą I. V. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, pripažinus, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o už nusikaltimą, nurodytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti švelnesnę bausmę, nei minimali šio straipsnio sankcijoje nustatyta bausmė, taip pat panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš I. V. priteista 12,13 Eur proceso išlaidų. Kasatorė skunde nurodo:

10.1. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, netinkamai įvertino bylos įrodymus, savo išvadas dėl I. V. dalyvavimo padarant labai didelio kiekio narkotinės medžiagos kontrabandą bendrininkų grupe su U. V. grindė ne tiesiogiai teisminio bylos nagrinėjimo metu išnagrinėtais įrodymais, o prielaidomis. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes nulėmė netinkamą bylos ištyrimą ir neteisingo nuosprendžio dėl I. V. priėmimą, pripažįstant jį kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį.

10.2. Nuteistojo I. V. kaltė dėl BK 199 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo grindžiama dviem vienas kitam savo turiniu iš esmės prieštaraujančiais įrodymų šaltiniais – I. V. ir U. V. parodymais. Priešingai negu konstatavo apeliacinės instancijos teismas, I. V. parodymai nepatvirtina nei U. V. sukurstymo įvykdyti narkotinės medžiagos kontrabandą aplinkybės, nei U. V. parodymų apie jo veiksmus teisingumo. Viso bylos proceso metu I. V. pripažino disponavęs narkotinėmis medžiagomis ir nurodė, kad būtent U. V. atsitiktinio susitikimo metu pasiteiravo, ar jis nežinantis, kam reikia kanapių už gerą kainą, ir kadangi pats rūkė kanapes, susigundė dalį jų parduoti ir taip užsidirbti. Tačiau I. V. jokių konkrečių detalių su U. V. neaptarė, nes nesitikėjo, kad šis iš tiesų gali jų gauti, tik po savo eilinio reiso į Ispanijos Karalystę U. V. informavo jį, kad grįžo į Lietuvą ir perdavė jam kanapes. Šie I. V. parodymai nebuvo paneigti jokiais patikimais ir objektyviais bylos duomenimis, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo daryti išvados, kad I. V. sukurstė U. V. kontrabandos būdu pargabenti kanapes iš Ispanijos Karalystės, kurias vėliau I. V. iš jo ir įgijo.

10.3. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu liudytojas U. V. nėra nešališkas proceso dalyvis, bet tiesioginį suinteresuotumą turintis asmuo, kuris būtent dėl savo duotų parodymų, įkaltinančių kitus asmenis, tarp jų ir I. V., šiame procese dalyvavo ne kaip kaltinamasis, o kaip liudytojas. EŽTT praktikoje nurodoma, kad daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo (kartu toje pačioje byloje kaltinamo asmens) byloje parodymai; kad yra didelis pavojus, kad kartu toje pačioje byloje kaltinamo asmens parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Tokiu būdu, vertinant tokius parodymus, gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, todėl jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02). Be to, policijos bendradarbio parodymais dėl jų prigimties yra įmanoma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kuriuos nacionalinė teisė nustato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Turi būti įvertinta rizika, kad tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95; 1997 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Contrada prieš Italiją, peticijos Nr. 27143/95). Tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs) (2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Šios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad teismai, vertindami liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamaisiais, parodymus, turi skirti didesnį dėmesį jų savarankiškumui, objektyvumui, taigi – patikimumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>).

10.4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, kritiškai ir su didesniu atidumu vertino atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu U. V. parodymus apie A. V. dalyvavimą padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodydamas, kad šių jo parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, ir nusprendė A. V. išteisinti, kita vertus, remdamasis tais pačiais U. V. parodymais, kurie, beje, yra vieninteliai, nes jų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai, pripažino I. V. kaltu sukursčius U. V. padaryti labai didelio kiekio narkotinės medžiagos kontrabandą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo U. V. parodymų neteisingumą būtent dėl aplinkybių, susijusių su narkotinių medžiagų įsigijimu Ispanijos Karalystėje ir jų pargabenimu į Lietuvą, ir pripažino šio asmens parodymus nepatikimais. Todėl toks įrodymų vertinimas, kai dėl tos pačios veikos vienas asmuo išteisinamas, pripažinus, kad esminis ir vienintelis jo kaltę įrodantis duomenų šaltinis yra paneigtas objektyviais įrodymais, t. y. melagingas, ir iš esmės yra nepatikimas, o kitas asmuo dėl tos pačios veikos nuteisiamas išimtinai tik to paties įrodymų šaltinio pagrindu, šiurkščiai pažeidžia BPK nuostatas, nacionalines ir tarptautines teisės į teisingą teismą taisykles, draudžiančias abejones vertinti kaltinamojo nenaudai, apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis ar abejonių keliančiais įrodymais.

10.5. Tinkamai sugretinus visus bylos duomenis, susijusius su I. V. inkriminuotu narkotinės medžiagos kontrabandos nusikaltimo padarymu, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, įvertinus juos ne selektyviai ir izoliuotai, bet kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, matyti, kad, be nuo atsakomybės atleisto liudytojo U. V. parodymų, byloje nėra jokių kitų I. V. kaltės įrodymų, kurių pagrindu jis galėtų būti laikomas nusikaltimo, nurodyto BK 199 straipsnio 3 dalyje, kurstytoju. Vien duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad ši nusikalstama veika galėjo būti padaryta (teismas kildino savo prielaidas apie galimą I. V. dalyvavimą padarant narkotinių medžiagų kontrabandą iš to, kad I. V. įgijo iš U. V. jo parvežtas kanapes), nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>, 2K-433-507/2016, 2K-7-2-895/2017).

10.6. Iš byloje esančių kriminalinės žvalgybos duomenų matyti, kad iki U. V. sekimo metu užfiksuoto jo susitikimo su I. V., kuris įvyko jųdviejų sulaikymo dieną, informacijos apie I. V., kaip asmenį, galimai dalyvaujantį U. V. daromuose nusikaltimuose, kriminalinės žvalgybos institucija neturėjo. Tai teismo posėdyje patvirtino ir pareigūnas R. J., nurodydamas, kad, įvažiavęs į Panevėžį, U. V. susitiko su vyriškiu, kuris tik vėliau buvo identifikuotas kaip I. V., ir kad jam U. V. susitikimas su I. V. buvo netikėtas. Iš esmės analogiškus parodymus teisme davė ir pareigūnas A. N., nurodydamas, kad informacija, jog bus gabenamos narkotinės medžiagos, buvo gauta dar 2016 m. sausio 25 d. dėl U. V. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad I. V. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kurie galėtų būti kvalifikuojami kaip kurstymas U. V. padaryti narkotinės medžiagos kontrabandą, ir kad į Ispanijos Karalystę U. V. būtų vykęs būtent I. V. paprašytas. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs U. V. iškeltos versijos nepagrįstumą, neturėjo pagrindo remtis atskiromis, logiškai iš bylos aplinkybių neišplaukiančiomis U. V. parodymų dalimis apie bet kokį I. V. nusikalstamą veikimą, susijusį su jam inkriminuotos narkotinės medžiagos kontrabanda.

10.7. Pripažindamas I. V. narkotikų kontrabandos kurstytoju, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 24 straipsnio 5 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį. Teismas nenurodė, kaip pasireiškė nuteistųjų susitarimas, jų veiksmų bendrumas, t. y. jokių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie leistų daryti išvadą, kad nuteistasis I. V. sukurstė U. V. daryti konkretų nusikaltimą (kasaciniame skunde dėstoma teismų praktika dėl BK 24 straipsnio 5 dalies taikymo kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-98/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-98/2014">2K-98/2014</a>, 2K-28-489/2019). Skundžiamame nuosprendyje (49, 51 punktuose) nurodyta, kad I. V. veiksmai sukurstant U. V. už piniginį atlygį neteisėtai įgyti, laikyti ir iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką gabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių antžeminių dalių reiškėsi vienkartiniu paprašymu. Tačiau I. V. „paprašymas“ nebuvo nustatytas jokiais bylos duomenimis, nebent tik jo susidomėjimas U. V. pasiūlymu. Kita vertus, net jei ir būtų buvęs toks paprašymas, nesant konkretaus sutarimo dėl narkotinių medžiagų kiekio, atlygio už jį ir kitų detalių, negali būti laikomas kurstymu BK 24 straipsnio 5 dalies prasme. Turi būti nustatyti konkretūs aktyvūs kurstytojo veiksmai, nulėmę nusikalstamos veikos padarymą, o vien abstraktus paprašymas ar pasakymas nėra pakankamas konstatuoti asmenį veikus kaip kurstytoją tik todėl, kad kitas asmuo dėl asmeninių motyvų įvykdė atitinkamą nusikalstamą veiką. I. V. veiksmai neatitinka nei kurstymo konkretumo, nei realumo kriterijų, kaip minėta, I. V. netikėjo U. V. pasiūlymo realumu, kad pastarasis gali parvežti narkotinių medžiagų iš Ispanijos Karalystės, juo labiau konkretų jų kiekį. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų negalima daryti išvadų apie I. V. tariamai atliktus veiksmus, aktyviai skatinančius U. V. pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką, o dėstydamas įrodyta pripažintos jo nusikalstamos veikos, nurodytos BK 199 straipsnio 3 dalyje, aplinkybes, teismas iš esmės apsiribojo tik paties liudytojo U. V. veiksmų aprašymu.

10.8. Abiejų instancijų teismai, paskirdami I. V. bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, netinkamai taikė bausmės skyrimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas. Dešimties metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga, jos dydis neleidžia pasiekti visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų, tik nubaudimą. Nors apeliacinės instancijos teismas iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sumažino I. V. paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos bausmės minimumo, tačiau tinkamai neįvertino teisingai bausmei paskirti reikšmingų aplinkybių, t. y. I. V. asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumo, proceso trukmės pagrįstumo, be to, nepagrįstai nepripažino I. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bei netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Savo sprendimo netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies visiškai nemotyvavo.

10.9. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, privalėjo įvertinti I. V. padarytos veikos pavojingumą (kasaciniame skunde dėstoma šiuo klausimu suformuota teismų praktika kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-449-942/2016, 2K-64-303/2018). Šis teismas teisingai pažymėjo, kad narkotinė medžiaga, už kurios disponavimą I. V. ir buvo nuteistas, yra augalinės kilmės, priskiriama prie narkotinių medžiagų, kurios kelia mažesnį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, t. y. kanapės laikomos lengvuoju narkotiku. Tačiau svarbu įvertinti ir tai, kad ši narkotinė medžiaga dalyje išsivysčiusių pasaulio valstybių, tarp jų ir Europos Sąjungos valstybėse narėse, apskritai nėra draudžiama. Šiuo atveju baudžiamasis įstatymas (BK 260 straipsnio 3 dalis) formaliai nustato baudžiamąją atsakomybę už disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, tačiau visiškai nediferencijuoja nei šių medžiagų pavojingumo, nei kiekio, viršijančio formalią labai didelio kiekio ribą. Todėl būtent teismas, kaip įstatymą taikantis subjektas, privalo tai tinkamai padaryti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad narkotinės medžiagos kiekis, kuriuo disponavo I. V., net kelis kartus viršijo minimalią labai didelio kiekio ribą, tačiau visiškai neatsižvelgė į kitą labai svarbų aspektą – kad šis kiekis nebuvo išplatintas tretiesiems asmenims, nepateko į rinką, t. y. nesukėlė ne tik jokių padarinių, bet ir realaus pavojaus BK 260 straipsnio saugomoms vertybėms – visuomenės sveikatai. Visos šios aplinkybės rodo sąlyginai mažesnį I. V. įvykdytos veikos pavojingumą nei tipinės BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos pavojingumas.

10.10. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę už minėtą nusikaltimą, tinkamai neįvertino ir I. V. asmenybės (kasaciniame skunde dėstoma šiuo klausimu suformuota teismų praktika kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-194-942/2017). Teismas, nors ir nurodė I. V. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, t. y. kad jis anksčiau neteistas, darbinėje ir socialinėje aplinkoje apibūdinamas teigimai, turi šeimą, mažametį sūnų, rūpinasi ir sūnumi iš pirmos santuokos, jų neįvertino skiriamos bausmės kontekste. Šios aplinkybės neabejotinai rodo I. V. padarytos nusikalstamos veikos atsitiktinumą (nusikaltimų darymas nebuvo jo pragyvenimo šaltinis, bet vienkartinė veika) ir jo asmenybės mažesnį pavojingumą lyginant su tipiniu BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytas veikas darančio asmens pavojingumu. I. V. nėra visuomenėje priimtoms moralės nuostatoms bei teisės aktais įtvirtintoms taisyklėms nepaklūstantis, jas ignoruojantis asmuo. Priešingai – jis dirba, rūpinasi savo vaikais, taip pat senyvo amžiaus ligotais tėvais, padeda jiems ūkininkauti, yra gerbiamas ir mėgstamas Žibartonių bendruomenės, kurioje gyvena, narių. I. V. elgesys po nusikalstamos veikos rodo, kad jis kritiškai vertina savo elgesį – prisipažino dėl šio nusikaltimo ir dėl jo nuoširdžiai gailisi.

10.11. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino I. V. paskirtos bausmės per jo šeimos, ypač mažamečio sūnaus, senyvo amžiaus tėvų bei visuomenės interesų prizmę. Šiuo metu jis vienas augina savo mažametį sūnų ir juo rūpinasi; atsižvelgiant į tai, kad I. V. yra paskirta laisvės atėmimo bausmė, jau šiuo metu yra sprendžiami jo globos klausimai, nes vaiko motina yra išvykusi iš Lietuvos ir negali juo pasirūpinti. Be to, I. V. teikia reikšmingą pagalbą savo senyvo amžiaus, silpnos sveikatos tėvams, nes jis fiziškai padeda jiems nudirbti įvairius ūkio darbus, iš esmės jis rūpinasi jų ūkininkavimo veiklos organizavimu ir vykdymu, miško priežiūra. Todėl akivaizdu, kad ilgalaikis I. V. izoliavimas, kad ir paskyrus minimalią BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą bausmę, atsižvelgiant į jau aptartas I. V. padarytos veikos bei jo asmenybės pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, sukeltų neadekvačiai didelį neigiamą poveikį jo šeimai, ypač jo vaikams, be to, neigiamai finansiškai paveiktų šeimos gyvenimą, taigi neprisidėtų prie visapusiško bausmės tikslų įgyvendinimo.

10.12. Teismų praktikoje gausu pavyzdžių, kai už labai sunkų nusikaltimą, dėl kurio I. V. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas, netgi nesant jokių išskirtinių aplinkybių, tačiau, teismams tinkamai įvertinus tiek veikos pavojingumą (ypač tai, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos buvo paimtos ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir nepateko į apyvartą), tiek kaltininko pavojingumą, kuris dažnai buvo netgi didesnis nei I. V. asmenybės pavojingumas, taip pat bausmės tikslų pasiekimą, pripažįstama, kad net minimali BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir nedera su bausmės tikslais, jos paskirtimi ir neatitinka teisingumo principo reikalavimų, dėl to yra taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skiriama mažesnė laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, nepagrįstai nesivadovavo aktualia teismų praktika (kasaciniame skunde nurodomos Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMzgyLTEwNzYvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-382-1076/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-382-1076/2018">1A-382-1076/2018</a>, 1A-482-483/2015, 1A-227-318/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479-222/2015, 2K-436-489/2016, 2K-195-677/2016, 2K-179-693/2019).

10.13. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo keliamas klausimas dėl nepagrįstai ilgos proceso trukmės, kaip išimtinės aplinkybės, sudarančios savarankišką pagrindą nuteistajam I. V. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje šiuo klausimu nepateikė jokių argumentų, nors procesas šioje byloje dėl I. V. vyksta nuo 2016 m. sausio 27 d. iki šiol, t. y. beveik ketverius metus, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas 2019 m. rugsėjo 13 d., t. y. praėjus trejiems metams aštuoniems mėnesiams.

10.14. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų ir paprastai jie yra: bylos sudėtingumas, t. y. faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai ir kt.; baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pavyzdžiui, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Kravtas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12717/06, ir kt.). Analogiški kriterijai, kuriais remiantis vertinamas baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas, suformuluoti ir kasacinio teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>, 2K-7/2010, 2K-87-942/2017).

10.15. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad bylos apimtis, kaltinamųjų skaičius (ypač vertinant, kad V. K. epizodas nebuvo susijęs su I. V. inkriminuota veika) leidžia daryti išvadą, kad ši baudžiamoji byla objektyviai negali būti vertinama kaip sudėtinga ir didelės apimties – I. V. inkriminuotas vienas nusikalstamos veikos epizodas, dėl to buvo nuteisti tik du asmenys (įskaitant jį patį), byloje nėra didelio įrodymų kiekio, nenustatytos sudėtingos faktinės ar teisinės situacijos. Svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė remtis oficialiais įrodymų šaltiniais apie išteisintojo A. V. gydymąsi Ispanijoje, tarp jų ir pateiktais prokuroro, dėl to apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, kurio metu paaiškėjo pirmosios instancijos teismo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Taigi pačios valstybės elgesys, vykdant procesą, nebuvo tinkamas I. V. teisei į procesą per įmanomai trumpiausią laiką užtikrinti. Be to, proceso metu beveik pusę metų (nuo 2016 m. sausio 26 d. iki liepos 8 d.) I. V. buvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, paleistas iš suėmimo, iki apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo jis buvo įpareigotas du kartus per savaitę registruotis policijos įstaigoje, jam buvo paskirtas 30 000 Eur užstatas ir paimtas jo asmens tapatybės dokumentas, t. y. proceso reikšmė visą jo trukmę jam buvo stipriai juntama. Turi būti įvertinta ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme I. V. pats ir per gynėją pareigingai dalyvavo visuose proceso veiksmuose, dėl jo kaltės nebuvo praleistas nė vienas teismo posėdis. Visa tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad bendra proceso trukmė dėl I. V. nėra objektyviai pateisinama ir viršijo įmanomai trumpiausio laiko reikalavimą, ši aplinkybė laikytina išimtine, kuri, atsižvelgus į visumą pirmiau aptartų aplinkybių, apibūdinančių I. V. padarytos veikos ir asmenybės pavojingumą, sudaro pagrindą taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už nusikalstamą veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, skirti bausmę, švelnesnę negu šio BK straipsnio sankcijoje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Pagal teismų praktiką, pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-256/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-256/2009">2K-256/2009</a>), taip pat ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>) arba skirti švelnesnę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba BK 62 straipsnio pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-102/2009, 2K-192/2011, 2K-337-489/2017). Tokia praktika atitinka EŽTT jurisprudenciją (1995 m. balandžio 5 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Einarsson prieš Islandiją, peticijos Nr. 22596/93; 2001 m. birželio 26 d. sprendimą byloje Beck prieš Norvegiją, peticijos Nr. 26390/95; 2002 m. kovo 7 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Wejrup prieš Daniją, peticijos Nr. 49126/99; 2005 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Ohlen prieš Daniją, peticijos Nr. 63214/00; 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Bochev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 73481/01; 2009 m. sausio 13 d. sprendimą byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04, ir kt.).

10.16. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino I. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Šis teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis I. V. viso bylos proceso metu prisipažino iš U. V. įgijęs, laikęs ir automobiliu gabenęs labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, tačiau pažymėjo, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šį nusikaltimą padarė organizuota grupe su savo broliu A. V. ir BK 39l straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistu U. V., taip pat prašė jį išteisinti pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios I. V. duoti parodymai apie narkotinės medžiagos įgijimo ir disponavimo ja aplinkybes bei nesutikimas, kad nusikaltimą padarė dalyvaudamas organizuotoje grupėje su broliu A. V. ir U. V., visiškai pasitvirtino, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir tai padaręs iš dalies remdamasis I. V. parodymais, privalėjo tai tinkamai įvertinti ir pripažinti I. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, nurodyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo ir nuoširdžiai gailisi, bei į ją atsižvelgti skirdamas bausmę.

10.17. Abiejų instancijų teismų sprendimas išieškoti proceso išlaidas iš I. V. priimtas iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas. Paprastai proceso išlaidomis, išieškomomis iš kaltininko, pripažįstamos tokios išlaidos, kurias nulemia pats nuteistasis (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNTUtMjAyLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-55-202/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-55-202/2015">1A-55-202/2015</a>). Nagrinėjamu atveju proceso išlaidas sudaro liudytojos G. P. ir specialisto G. Lanko kelionės į teismą išlaidos. Tačiau liudytoja G. P. nėra susijusi su I. V. padarytomis veikomis ir nebuvo kviesta jo iniciatyva, ji buvo kviečiama į teismą dėl kito nuteistojo V. K., kaip buvusi jo dėstytoja, ir davė parodymus apie jo buvimą aukštosios mokyklos sąrašuose. Specialistas G. Lankas, apklaustas apie navigaciniuose įrenginiuose fiksuotą informaciją, taip pat nebuvo kviestas į teismą I. V. ar jo gynėjos iniciatyva. Taigi jokie konkretūs I. V. procesiniai veiksmai nelėmė šių procesinių išlaidų atsiradimo, todėl iš I. V. proceso išlaidas nuspręsta išieškoti nepagrįstai.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. Norkūno kasacinis skundas atmestinas, nuteistojo V. K. gynėjo advokato V. Baltrūno ir nuteistojo I. V. gynėjos advokatės I. Botyrienės kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo ribų

12. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinės sesijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, ar bylos įrodymai yra patikimi ir ar jų pakanka išvadoms dėl veikos įrodytumo pagrįsti, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

13. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Tai reiškia, kad šioje byloje kasacinių skundų teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas, prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

14. Dėl to prokuroro kasacinio skundo argumentai, kuriais, ginčijant A. V. išteisinimą, nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo atliktu išteisintojo A. V., nuteistojo I. V., liudytojų U. V., kuriam byla nutraukta BK 39¹ straipsnio pagrindu, D. L., M. A., A. N. parodymų vertinimu ir pateikiama nuomonė, kurie iš šių asmenų parodymų laikytini patikimais, analizuojamas telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos (SMS žinučių) turinys, daromos savos išvados ir interpretavimai, pateikiami samprotavimai (pavyzdžiui, dėl A. V. galimybės nuvykti iš gydymo klinikos iki susitikimo su U. V. vietos), taip pat nuteistojo I. V. gynėjos kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas liudytojo U. V. parodymų vertinimas, reiškiamos abejonės dėl jų patikimumo, nurodoma, kaip turėtų būti vertinami nuteistojo I. V. parodymai, taip pat nesutinkama su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, paliekami nenagrinėti.

Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų, susijusių su A. V. išteisinimu

15. Kasaciniu skundu prokuroras, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria A. V. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį ir 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, bylos įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, nevertino jų visumos, nebuvo nuoseklus vertindamas nuteistojo I. V. ir liudytojo U. V. parodymus, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė neteisingą išvadą dėl A. V. dalyvavimo ir nuteistojo I. V. vaidmens padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

16. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.).

17. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018).

18. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas.

19. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje ištyrė bylos įrodymus: kaltinamųjų A. V., I. V., BK 39¹ straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto liudytojo U. V., liudytojų D. L., M. A., R. V., pareigūno A. N. parodymus, vilkiko skaitmeninio tachografo ir navigacijos įrenginio informaciją, specialisto R. Vyšniausko, tyrusio skaitmeninio tachografo duomenis, ir specialisto G. Lanko, tyrusio įrenginių „Tom Tom“ ir „IHEX-9700 Pro“ duomenis ir jų veikimo savybes, paaiškinimus, I. V. asmens, jo automobilio „BMV X6“ ir namų, esančių (duomenys neskelbtini), kratų protokolų duomenis, specialisto išvadas Nr. 11-1016-(16), 140-(490)-IS1-2619, AB SEB banko duomenis, Lietuvos kriminalinės policijos Tarptautinių ryšių valdybos 2017 m. rugsėjo 19 d. raštą Nr. NA/01156/047/LT/16, nuteistųjų A. V. ir I. V. tarpusavio telefono pokalbių išklotines, ir jų pagrindu padarė išvadą, kad A. V., veikdamas organizuota grupe su I. V. ir U. V., neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir, I. V. organizavus, padarė narkotinių medžiagų kontrabandą, t. y. pagal I. V. parengtą planą 2016 m. sausio mėn. Ispanijos Karalystėje iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 17 807,87 g – narkotinės medžiagos kanapių antžeminių dalių, ją neteisėtai laikė ir 2016 m. sausio 20 d. aikštelėje, šalia degalinės „24H“, esančios Diseminado Camino Cipreses, 10, 30163, Mursijoje, Ispanijos Karalystėje, perdavė U. V., o šis minėtą narkotinę medžiagą nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 26 d. vilkiku su puspriekabe neteisėtai gabeno į Lietuvos Respubliką ir 2016 m. sausio 26 d. perdavė I. V.

20. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, A. V. parodė, kad inkriminuotų nusikaltimų nepadarė ir padaryti negalėjo, nes nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 22 d. buvo gydomas klinikoje, iš kurios visą gydymosi laikotarpį nebuvo išėjęs, o automobiliu „Seat Ibiza“, kurį išnuomojo M. A., nesinaudojo. Pirmosios instancijos teismas šiuos A. V. parodymus atmetė, motyvuodamas tuo, kad jie neįtikinami ir nelogiški, nes A. V. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė, aplinkybę apie gydymąsi stacionare jam inkriminuojamų veikų padarymo laiku pirmą kartą nurodė tik teisiamojo posėdžio metu 2017 m. sausio 17 d., o dokumentus iš gydymo įstaigos pateikė tik 2017 m. balandžio 5 d., iki to laiko nei pats, nei jo gynėja apie tokią itin reikšmingą aplinkybę nebuvo užsiminę ir sprendžiant kardomosios priemonės taikymo klausimą. Teismo vertinimu, A. V. parodymai apie jo gydymąsi bei naudojimąsi išsinuomotu automobiliu, taip pat M. A. parodymai ir klinikos „P“ pateikta informacija yra aiškiai neteisingi ir bylos įrodymų kontekste tėra A. V. pasirinkta gynybos priemonė ir siekis padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, tai niekaip nepaneigia U. V. nurodytos aplinkybės, kad kanapes, kurias vėliau perdavė I. V., įsigijo iš A. V. Kartu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra jokių duomenų, kokiomis aplinkybėmis iš nenustatytų asmenų A. V. įgijo minėtą narkotinę medžiagą, taip pat kad 2000 Eur, kuriuos į banko sąskaitą pervedė I. V., A. V. panaudojo joms įgyti.

21. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio A. V. teisėtumą ir pagrįstumą, atliko įrodymų tyrimą, dar kartą teismo posėdyje apklausė liudytoją U. V., taip pat papildomai savo iniciatyva pagal Europos tyrimo orderį iš Ispanijos Karalystės teisėsaugos institucijų gavo papildomus duomenis – liudytojo klinikinės psichologijos ir integraliosios medicinos centro „P“ gydytojo A. J. S. H. parodymus apie A. V. gydymo minėtoje klinikoje aplinkybes, taip pat šio liudytojo pateiktą informaciją apie ligoniams privalomai nustatytą klinikos režimą. Šiuos įrodymus įvertinęs kartu su kitais prieš tai nurodytais pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo A. V. parodymus bei jo gynėjo pateiktus duomenis, patvirtinančius faktą, kad nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 22 d. A. V. gydėsi privačioje klinikoje Ispanijoje, ir kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų liudytojo U. V. nurodytas aplinkybes, jog narkotines medžiagas Ispanijos Karalystėje jis įgijo iš A. V.

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinį dėl A. V. ir su jam pareikštu kaltinimu susijusią bylos medžiagą teisės taikymo aspektu, neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Europolo 2017 m. sausio 25 d. rašte nurodyta, kad A. V. į minėtą gydymo įstaigą atvyko 2016 m. sausio 18 d., išvyko 2016 m. sausio 22 d., o pažymėjimas apie gydymą jam nebuvo išduotas dėl to, kad gydymas buvo nutrauktas anksčiau. Tai patvirtino apklausoje ir A. V. asmeniškai gydęs klinikoje dirbantis gydytojas A. J. S. H., jis, be kita ko, nurodė, kad aktualiu laikotarpiu A. V. pasišalinimas iš klinikos nebuvo pastebėtas. Be to, kaip jau minėta, apklausos metu šis liudytojas pateikė grafiką, kuriame nurodyta, kokio režimo privalomai turi laikytis visi klinikoje besigydantys pacientai. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, įvertinęs 400 km atstumą tarp Malagos provincijoje esančios klinikos ir Mursijos provincijoje U. V. nurodytų degalinių, taip pat tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kokiomis aplinkybėmis iš nenustatytų asmenų A. V. įgijo kaltinime nurodytą narkotinę medžiagą, ir kad I. V. į banko sąskaitą pervestus 2000 Eur A. V. panaudojo būtent joms įgyti (beje, tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas), kitus su A. V. pareikštu kaltinimu susijusius įrodymus, sprendė, kad jie niekaip nepatvirtina atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu liudytojo U. V. parodymų apie A. V. dalyvavimą padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje bei 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, ir kad byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, jog A. V. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

23. Atmestinas kaip nepagrįstas prokuroro kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, nenuosekliai vertindamas liudytojo U. V. parodymus, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ir padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, sukliudžiusį priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina, kad U. V., kuris byloje buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymus apeliacinės instancijos teismas vertino atsižvelgdamas į jo byloje buvusį statusą, parodymų specifiškumą, EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų formuojamą praktiką (išsamūs motyvai dėl U. V. parodymų yra išdėstyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 13–20 punktuose). Negalima sutikti su prokuroro kasacinio skundo teiginiu, kad teismas U. V. parodymus dėl A. V. ir I. V. vertino nenuosekliai (pavyzdžiui, tuos pačius U. V. parodymus dėl A. V. laikė melagingais, o dėl I. V. – teisingais). Teisėjų kolegijos atkreipia dėmesį į tai, kad, pirma, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nėra nurodęs, kad liudytojo U. V. parodymai dėl tam tikrų aplinkybių buvo melagingi, antra, teismas U. V. parodymus, kaip įrodymų šaltinį, jų patikimumą ir pakankamumą vertino visumos įrodymų kontekste ir jais rėmėsi darydamas išvadas tik tiek, kiek jo parodymus patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai.

24. Taip pat nepagrįsti prokuroro kasacinio skundo argumentai, kad klinikos „P“ gydytojo apklausos metu Ispanijos Karalystės pareigūnams pateiktas ranka rašytas lapas negali būti pripažintas leistinu įrodymu byloje, nes jis nėra patvirtintas (nepasirašytas). Bylos duomenimis, klinikos „P“ gydytojas buvo apklaustas Ispanijos Karalystės teisėsaugos institucijos darbuotojų, šiems veikiant pagal Lietuvos apeliacinio teismo išduotą Europos tyrimo orderį. Minėtos apklausos metu privačios klinikos gydytojas pateikė ranka rašytą lapą, paaiškindamas, kokie tai duomenys ir ką jie patvirtina. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, turėdamas diskreciją pripažinti lape užrašytą informaciją bylai reikšmingu ir nekeliančia abejonių įrodymu, baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidė (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys).

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse nustatytų reikalavimų nepažeidė, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. V. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį ir 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir dėl šios dalies BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu priėmė A. V. išteisinamąjį nuosprendį, padaręs išvadą, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Priešingai negu nurodo prokuroras, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnyje, pažeidimus, juos ištaisė, savo išvadas dėl A. V. padarė atsižvelgdamas ir į liudytojo U. V. parodymų vertinimo ypatumus, ir į tai, kad pastarojo parodymų nepatvirtina kiti įrodymai, todėl pagrįstai vadovavosi bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir padarė išvadą, jog A. V. negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo

26. Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad I. V. ir U. V. bendrininkavimas nesiekė tokio organizuotumo lygio, kuris atitinka organizuotos grupės požymius, ir nurodo, kad jie veikė organizuota grupe, nes atliko skirtingus vaidmenis ir užduotis, naudojo specialiai nusikaltimams daryti skirtas ryšio priemones – telefonus.

27. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

28. Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-301-924/2015). Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-303-699/2015, 2K-545-489/2015). Taigi organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius bendros nusikalstamos veikos momentus: parengiamas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo planas, numatomas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo būdo, vietos, laiko ir pan. Toks išankstinis susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos suformuoja tarp bendrininkų tvirtus, netrumpalaikius ryšius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-1073/2019). Pagal teismų praktiką taip pat nebūtina, kad visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka tarpusavio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-648/2017).

29. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad I. V. ir A. V., veikdami organizuota grupe su U. V., neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) bei, I. V. organizavus, jas kontrabanda atgabeno į Lietuvos Respubliką. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, padarė išvadą, kad nėra įrodyta, jog A. V. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, ir atitinkamai sumažino kaltinimo apimtį kitam nuteistajam I. V. (pašalino organizuotos grupės požymį). Teismas nustatė, kad labai didelio kiekio narkotinės medžiagos gabenimo kontrabandos būdu veiksmus U. V. atliko kaip vykdytojas vienas, o I. V. tik paprašė U. V. iš Ispanijos Karalystės atvežti narkotinių medžiagų, taip jį sukurstydamas (BK 24 straipsnio 5 dalis), taip pat nustatė, kad minėtas kontrabandos būdu atgabentas narkotines medžiagas U. V. perdavė I. V. ir šis jas gabeno automobiliu, t. y. abu veikė iš anksto susitarę kaip bendravykdžiai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, padarė išvadą, kad I. V. ir U. V. bendrininkavimas darant nusikalstamas veikas nepasiekė tokio organizuotumo lygio, kuris atitinka organizuotos grupės požymius (išsamesni argumentai nurodyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 49–51 punktuose).

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad pagal nustatytas aplinkybes nusikalstama veika, nurodyta BK 199 straipsnio 3 dalyje, padaryta bendrininkaujant, I. V. veikiant kaip kurstytojui (BK 24 straipsnio 5 dalis), o nusikalstama veika, nurodyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, – bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Daryti priešingas išvadas pagal prokuroro kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo.

Dėl I. V. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį

31. Nuteistojo I. V. gynėja, nesutikdama su I. V. nuteisimu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes netinkamai įvertino bylos įrodymus, savo išvadas dėl I. V. dalyvavimo padarant labai didelio kiekio narkotinės medžiagos kontrabandą bendrininkaujant su U. V. grindė ne tiesiogiai teisminio bylos nagrinėjimo metu išnagrinėtais įrodymais, o prielaidomis. Kasatorės teigimu, nuteistojo I. V. kaltė buvo grindžiama vienintelio liudytojo U. V., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

32. Teismų praktikoje (kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-230-489/2019, 2K-72-489/2020) yra pažymėta, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymams ir jų vertinimui. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo, buvęs bendrininkas, kuris teisme tapo liudytoju, yra toks proceso dalyvis, kurio parodymai turi būti vertinami labai atidžiai, tikrinama, ar jie nėra vieninteliai tokie, ar yra patvirtinami kitais bylos duomenimis. Tačiau atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės faktas nėra pagrindas tokio asmens parodymus laikyti nepatikimais ar neturinčiais įrodomosios galios. Pagal kasacinio teismo plenarinės sesijos išaiškinimą šiuo atveju egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>).

33. Priešingai negu nurodo kasatorė, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas įrodytomis pripažintas nusikaltimo, nurodyto BK 24 straipsnio 5 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje, padarymo faktines aplinkybes, atskleidžiančias I. V. ir U. V. konkrečius nusikalstamus veiksmus, jų pobūdį, įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidė, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu liudytojo U. V. parodymų vertinimas neprieštarauja nurodytai teismų praktikai. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro teisės taikymo aspektu patikrinusi baudžiamosios bylos dalį dėl I. V. dalyvavimo padarant labai didelio kiekio narkotinių medžiagų kanapių (antžeminių dalių) kontrabandą, nes tokios faktinės aplinkybės nustatytos ne tik liudytojo U. V., šioje byloje atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymais, bet ir paties I. V. parodymais.

34. Nuteistojo I. V. gynėja, ginčydama baudžiamojo įstatymo – BK 24 straipsnio 5 dalies ir 199 straipsnio 3 dalies – taikymą, nurodo, kad abstraktus paprašymas ar pasakymas nėra pakankamas, kad asmuo būtų pripažintas veikęs kaip kurstytojas padarant labai didelio kiekio narkotinių medžiagų kontrabandą. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

35. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24 straipsnio 1, 2 dalys). Taikant BK 24 straipsnio 5 dalį vykdytojo kurstymui konstatuoti būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius – kurstytojo ir vykdytojo veiksmų bendrumą, susitarimą bei bendrą tyčią padaryti nusikalstamą veiką. Kurstytojo, kaip ir kiekvieno kito bendrininko, dalyvavimas darant nusikalstamą veiką turi būti nustatytas atskirai. Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Toks asmuo yra nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYwLTMwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-160-303/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-160-303/2018">2K-160-303/2018</a>). Kurstymui yra keliamas konkretumo reikalavimas, veiksmai pripažįstami kurstymu, jei kitas asmuo yra palenkiamas daryti konkrečią nusikalstamą veiką (ar vieną iš vienarūšių nusikalstamų veikų) ir kurstytojas suvokia, kokią nusikalstamą veiką (ar vieną iš vienarūšių nusikalstamų veikų) padaryti kursto kitą asmenį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-531/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-531/2013">2K-531/2013</a>). Kurstymas visada turi būti ne tik konkretus, bet ir realus. Byloje turi būti neginčytinai nustatyta, kad asmuo iš tikrųjų skatino kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką, tokią išvadą turi patvirtinti byloje nustatytų aplinkybių visuma. Pasirinkti kurstymo būdai gali būti įvairūs (įtikinėjimas, prašymas, pažadas, piktnaudžiavimas autoritetu ir pan.), jų pasirinkimą paprastai lemia kurstytojo ar kurstomo asmens savybės, situacijos aplinkybės ir kt.

36. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo teisiniam vertinimui, kad šiuo konkrečiu atveju I. V. paprašymas U. V. atvežti iš Ispanijos „žolės“, t. y. narkotinių medžiagų kanapių (antžeminių dalių), laikytinas kurstymu BK 24 straipsnio 5 dalies prasme. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad I. V. prašymu U. V. Ispanijos Karalystėje įgijo ir kontrabandos būdu pargabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos (kanapių antžeminių dalių) ir ją Panevėžyje perdavė I. V., o šis labai didelį kiekį narkotinės medžiagos įgijo ir gabeno savo automobiliu. Iš nustatytų aplinkybių visumos šis teismas sprendė, kad I. V. ir U. V. iš anksto žinojo savo vaidmenis darant nusikalstamas veikas, I. V. suvokė, kad narkotines medžiagas jo užsakymu U. V. kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką pargabens iš Ispanijos Karalystės, ir taip abu siekė bendro nusikalstamo rezultato. Ši išvada teisinga, nes nustatytos aplinkybės akivaizdžiai rodo I. V. asmeninį motyvą įgyti U. V. iš Ispanijos Karalystės parvežtą narkotinę medžiagą. Paprašydamas ir taip palenkdamas U. V. atlikti neteisėtus veiksmus – atgabenti per Lietuvos Respublikos sieną labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių (antžeminių dalių), I. V. veikė kaip kurstytojas (BK 24 straipsnio 5 dalis), o U. V., tiesiogiai realizavęs BK 199 straipsnio 3 dalyje nurodytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, – kaip vykdytojas.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes I. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, t. y. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

38. Nuteistojo I. V. gynėja teigia, jog atsižvelgdamas į tai, kad I. V. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davė parodymus apie narkotinės medžiagos įgijimo ir disponavimo ja aplinkybes, taip pat į tai, kad jo nesutikimas, jog nusikaltimą padarė dalyvaudamas organizuotoje grupėje su broliu A. V. ir U. V., visiškai pasitvirtino, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir tai padaręs iš dalies remdamasis I. V. parodymais, privalėjo tai tinkamai įvertinti ir pripažinti I. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.

39. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad kaltininko atsakomybę lengvina jo prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šios bylos kontekste aktualus vienas iš alternatyvių BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų atsakomybę lengvinančių pagrindų – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis.

40. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017 ir kt.).

41. Sprendžiant dėl kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiojo ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-259/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-259/2009">2K-259/2009</a>, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015, 2K‑145-139/2015 ir kt.). Taigi nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti. Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2014">2K-49/2014</a>).

42. I. V. bylos proceso metu pripažino esmines BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau bylos duomenys nesuteikia pagrindo spręsti, kad I. V. nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Formalus esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pripažinimas, nesant nuoširdaus gailėjimosi, neišreiškus aiškaus savo neteisėtų veiksmų pasmerkimo ir tvirto nusistatymo nebeužsiimti panašia veikla ir nebenusikalsti, nesuteikia pagrindo konstatuoti esant I. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nenustatydamas I. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

Dėl I. V. paskirtos bausmės

43. Nuteistojo I. V. gynėja kasaciniame skunde nurodo, kad I. V. skiriant bausmę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nebuvo tinkamai įvertintos turinčios reikšmės teisingai bausmei paskirti aplinkybės, rodančios mažesnį I. V. asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą, proceso trukmės pagrįstumą. Kasatorės nuomone, I. V. už šio nusikaltimo padarymą paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga, jos dydis neleidžia pasiekti visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų, tik nubaudimą, todėl turi būti taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta švelnesnė bausmė nei minimali šio straipsnio sankcijoje nustatyta bausmė.

44. Visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, kad parenkant bausmės rūšį ir jos dydį buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑165/2013, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAyLTQ4OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-302-489/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-302-489/2019">2K-302-489/2019</a>, 2K-49-976/2020 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAyLTQ4OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-302-489/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-302-489/2019">2K-302-489/2019</a>).

45. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-28/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-28/2012">2K-28/2012</a>, 2K‑184-746/2016, 2K-253-699/2018). Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, 2K-265-1073/2018, 2K-98-1073/2019, 2K‑49‑976/2020). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

46. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-128/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-128/2011">2K-128/2011</a>, 2K-491/2012, 2K-204-942/2015, 2K-316-788/2019 ir kt.).

47. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl I. V., perkvalifikavęs jo padarytas nusikalstamas veikas iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies ir 199 straipsnio 3 dalies į BK 24 straipsnio 5 dalį, 199 straipsnio 3 dalį ir iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 260 straipsnio 3 dalies į BK 260 straipsnio 3 dalį, iš naujo paskyrė jam bausmes už šių nusikalstamų veikų padarymą, atsižvelgdamas į visas bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes, ir tinkamai taikė BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 55–61 straipsnių nuostatas. Skirdamas I. V. bausmę teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir pobūdį (BK 199 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikaltimas priskiriamas sunkių, o BK 260 straipsnio 3 dalyje – labai sunkių nusikaltimų kategorijai), į I. V. asmenybę (teisiamas pirmą kartą, praeityje nebuvo teistas, darbo ir socialinėje aplinkoje apibūdinamas teigiamai, turi šeimą, mažametį sūnų, rūpinasi sūnumi ir iš pirmos santuokos), į tai, kad disponavo narkotinės medžiagos kiekiu, net kelis kartus viršijančiu minimalią labai didelio kiekio ribą, taip pat įvertino jo vaidmenį padarant šias nusikalstamas veikas bei pripažino I. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė su bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Įvertinęs visas šias bausmėms skirti reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas už BK 199 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę sušvelnino iki šešerių metų laisvės atėmimo, o už BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą sušvelnino iki šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatyto minimumo, t. y. dešimties metų laisvės atėmimo. Skundžiamo nuosprendžio turinio analizė suteikia pagrindą konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo I. V. gynėjos apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir už aptartų nusikalstamų veikų padarymą paskyrė teisingas, savo dydžiu ne per griežtas bausmes.

48. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-30/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-30/2014">2K-30/2014</a>, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Kasaciniame skunde nurodytos, I. V. gynėjos manymu, BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti reikšmingos aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis, patvirtinančiomis nuteistojo asmenybės ir jo padarytų nusikalstamų veikų mažesnį pavojingumą, dėl kurių nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės būtų aiškiai per griežtos ir prieštarautų teisingumo principui. Nuteistajam I. V. paskirtų bausmių rūšis ir jų dydis atitinka baudžiamajame įstatyme nustatytus bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles.

49. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista nuteistojo I. V. teisė į įmanomai trumpiausią procesą. Nusikalstamas veikas I. V. padarė nuo 2016 m. sausio mėn. nenustatytos datos iki 2016 m. sausio 26 d., kaltinamasis aktas surašytas 2016 m. spalio 17 d., byla su kaltinamuoju aktu perduota Panevėžio apygardos teismui 2016 m. spalio 18 d., šio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o 2018 m. vasario 23 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nuo veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo dveji metai ir beveik vienas mėnuo. Apeliacinės instancijos teisme byla gauta 2018 m. kovo 21 d., o išnagrinėta priimant nuosprendį 2019 m. rugsėjo 13 d. Bylos apeliacinis nagrinėjimas truko vienerius metus ir beveik šešis mėnesius. Visas bylos procesas truko trejus metus ir beveik aštuonis mėnesius. Toks terminas savaime nelaikytinas per ilgu, atsižvelgiant į tai, kad byloje atsakomybėn buvo traukiami trys kaltinamieji, nusikalstamų veikų mechanizmas pakankamai sudėtingas, jam išsiaiškinti ir iki galo ištirti nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes prireikė nemažai laiko, pirmosios instancijos teisme proceso dalyvių (prokuroro, kaltinamųjų gynėjų) prašymu buvo apklausta nemažai papildomų liudytojų, kviesti specialistai, apeliacinės instancijos teisme, siekiant išsiaiškinti bylai teisingai išspręsti svarbias aplinkybes, su Europos tyrimo orderiu buvo kreiptasi į Ispanijos Karalystės teisingumo instituciją, kad būtų apklausti kaip liudytojai svarbūs asmenys ir kt. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad procesas buvo nepateisinamai vilkinamas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista nuteistojo I. V. teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, ir atitinkamai BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu mažinti jam paskirtą bausmę.

50. Nuteistojo I. V. gynėjos kasaciniame skunde nurodomos kasacinio teismo nutartys negali būti precedentai, sprendžiant šioje byloje BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, nes tose bylose nurodytos tiek faktinės nusikalstamų veikų padarymo, tiek kaltininkus apibūdinančios aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03Ni8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-76/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-76/2012">2K-7-76/2012</a>). Vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktą išaiškinimą esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, taip pat ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (be kita ko), ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą).

51. Bausmės pagrįstumo I. V. klausimą kasaciniame skunde kelia ir prokuroras, jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas I. V. bausmes už nusikaltimus, padarytus esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, turėjo atsižvelgi į tas pačias aplinkybes ir vadovautis tais pačiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, bei bausmių dydžius nustatyti vienodai skaičiuodamas nuo straipsnių sankcijose nustatytų bausmių vidurkio. Pažymėtina, kad tokio reikalavimo baudžiamasis įstatymas nenustato. Skirdamas bausmę asmeniui už kiekvieną jo padarytą nusikaltimą, teismas privalo vadovautis Baudžiamojo kodekso VIII skyriuje nustatytomis taisyklėmis. Kaip jau pasisakyta pirmiau atsakant į nuteistojo I. V. gynėjos kasacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas I. V. bausmes pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 199 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų nepažeidė.

Dėl proceso išlaidų išieškojimo

52. Sutiktina su nuteistojo I. V. gynėjos kasacinio skundo argumentais, kad iš I. V. nepagrįstai priteistos proceso išlaidos.

53. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas BPK 103 straipsnio 1 dalies pagrindu proceso išlaidomis pripažino liudytojų G. P. ir specialisto G. Lanko kelionės į teismą išlaidas, iš viso 36,40 Eur, ir, vadovaudamasis BPK 105 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nusprendė jas išieškoti lygiomis dalimis iš visų trijų kaltinamųjų.

54. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu byloje pripažinti kaltais keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno.

55. Pažymėtina, kad teismų praktikoje BPK 103 straipsnyje nurodytos išlaidos, kurias teismas pripažįsta proceso išlaidomis, paprastai yra priteisiamos iš nuteistojo, kai tokios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su jam pareikštais kaltinimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300-697/2019) arba nuteistojo veiksmai turi įtakos tokių išlaidų atsiradimui ar jų dydžiui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-366/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-366/2010">2K-366/2010</a>).

56. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja G. P. ir specialistas G. Lankas į teisiamąjį posėdį buvo kviečiami valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro iniciatyva. Pažymėtina, kad liudytojos G. P. parodymai išimtinai susiję su kaltinimu V. K., o specialisto G. Lanko paaiškinimai dėl navigacijos įrenginiuose „Tom Tom“ ir „IHEX-9700 Pro“ užfiksuotos informacijos iš esmės tiesiogiai nėra susiję su I. V. Be to, kaip teisingai nurodo kasatorė, nei pačios kasatorės, nei jos ginamojo veiksmai bylos teisminio nagrinėjimo metu niekaip nelėmė šių procesinių išlaidų atsiradimo.

57. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas proceso išlaidas, nesilaikė BPK 105 straipsnio 3 dalies nuostatų, apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, taip padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 396 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), sukliudžiusį teismui priimti teisingą nuosprendį, todėl abiejų instancijų teismų sprendimai dėl proceso išlaidų priteisimo iš I. V. keistini, panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta išieškoti iš I. V. 12,13 Eur valstybei, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria palikta galioti ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis.

Dėl nuteistojo V. K. gynėjo advokato V. Baltrūno kasacinio skundo

58. Apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio bylas pagal skundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžių ir nutarčių, paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzExLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-311/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-311/2014">2K-311/2014</a>, 2K-418-699/2015). Įgyvendinant šią užduotį apeliacinės instancijos teismui įstatymas suteikia teisę iš esmės nagrinėti bylą: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- P-135-648/2016).

59. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>).

60. Minėta, kad, pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vadinasi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK nurodytais veiksmais. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, o ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5/2010">2K-5/2010</a>).

61. Teismų praktikoje pasakyta, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK nustatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-302/2013).

62. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Nuosprendžio (nutarties) pagrindimas duomenimis, gautais atlikus operatyvinius veiksmus (pavyzdžiui, nustatytus Kriminalinės žvalgybos įstatyme), pagal teismų praktiką nelaikomas esminiu BPK pažeidimu, jei tokie duomenys teismo posėdyje yra tinkamai ištirti ir šiais duomenimis įrodinėjamos svarbios bylai aplinkybės nustatomos ir BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>). Teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinę žvalgybą, privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus; ar šie veiksmai atlikti nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais; ar tyrimo veiksmų trukmė atitinka pagrįstumo, tikslingumo ir proporcingumo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>, 2K-48-788/2018, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).

63. Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu po U. V. sulaikymo vykusių telefono pokalbių ir SMS žinučių tarp U. V. ir V. K. priskyrimo leistiniems įrodymams, teigia, kad tokie duomenys gauti neteisėtai.

64. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog dėl U. V. buvo atliekami du skirtingų kriminalinės žvalgybos subjektų – Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 3-iosios valdybos (toliau – LKPB) ir Muitinės kriminalinės tarnybos (toliau – ir MKT) – kriminalinės žvalgybos tyrimai. LKTB atliekamame kriminalinės žvalgybos tyrime Vilniaus apygardos teismo teisėjo 2016 m. sausio 16 d. rezoliucija buvo sankcionuotas U. V. ir I. V. sekimas nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. sausio 28 d. Tuo tarpu MKT atliekamame kriminalinės žvalgybos tyrime Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartimi Nr. SN-169 KF dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo buvo sankcionuotas nenustatytos tapatybės asmens, vardu Ugnius, kuris naudojosi mobiliojo ryšio telefono Nr. +(duomenys neskelbtini), atžvilgiu techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka keturiolikai dienų, terminą skaičiuojant nuo 2016 m. sausio 25 d.

65. Byloje nustatyta, kad LKPB pareigūnams renkant kriminalinės žvalgybos informaciją, t. y. vykdant U. V. sekimą, pastarasis 2016 m. sausio 26 d. 19.07 val. buvo sulaikytas. Byloje yra duomenų, kad po U. V. sulaikymo toliau buvo tęsiamas 2016 m. sausio 25 d. teismo nutartimi Nr. SN-169 KF sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, t. y. elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė ir jos fiksavimas. Šių kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu fiksuotas tarp jau sulaikyto U. V. ir jo pareigūnams nurodyto galimo bendrininko V. K. vykusių telefono pokalbių ir susirašinėjimo (SMS žinučių) turinys.

66. Apeliacinės instancijos teismas Muitinės kriminalinės tarnybos žvalgybos pareigūnų surašytą kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolą, kuriame užfiksuoti pokalbiai ir susirašinėjimas tarp U. V. ir V. K. nuo 2016 m. sausio 26 d. 18 val. 26 min. 14 sek. iki 23 val. 23 min. 4 sek., vertino kaip leistiną įrodymą ir jame užfiksuotais duomenimis grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas padarė išvadą, kad pareigūnų inicijuoti telefoniniai kontaktai po U. V. sulaikymo tarp pastarojo ir V. K. yra teisėti, nes kriminalinės žvalgybos veiksmai ir techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka dėl U. V. buvo nustatyta tvarka sankcionuoti.

67. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis V. K. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu ginčijo aptariamų kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą tuo aspektu, kad po U. V. sulaikymo kriminalinės žvalgybos veiksmai nebegalėjo būti atliekami (realizuojami) ir tokiems veiksmams atlikti bei jų metu įrodymams rinkti buvo reikalingas teismo leidimas ar įforminimas BPK nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos apeliacinio skundo argumentus iš esmės neatsakė. Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas policijos pareigūnų veiksmus po U. V. sulaikymo iš esmės vertino provokacijos aspektu, tačiau išsamiau nepasisakė dėl po sekamo asmens sulaikymo policijos pareigūnų atliktų veiksmų, kurie savo pobūdžiu yra susiję asmens teisių ir laisvių suvaržymais, teisėtumo.

68. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje LKPB pareigūnai vykdė sankcionuotą sekimą, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad sekimo metu kartu buvo taikomi ir kiti KŽĮ numatyti neviešo pobūdžio veiksmai (pavyzdžiui, techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, kaip tai yra nustatyta Kriminalinės žvalgybos įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje). Kadangi asmens pokalbių, susirašinėjimo ar kitokio susižinojimo kontrolės vykdymas yra atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka apribojant žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, teismų pareiga buvo išsamiai patikrinti policijos pareigūnų veiksmų inicijuojant ir kontroliuojant sulaikyto asmens bendravimo su galimai nusikalstamos veikos bendrininku teisėtumą ir tokių veiksmų atlikimo metu surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos kaip įrodymo leistinumą. Teismas nepatikrino, ar nagrinėjamoje byloje buvo teisėtai renkama, užfiksuojama ir byloje panaudojama kriminalinės žvalgybos informacija, kai vienas kriminalinės žvalgybos subjektas sulaiko nusikalstamos veikos padarymu įtariamą asmenį (faktiškai baigia vykdomą kriminalinės žvalgybos tyrimą), o kita kriminalinės žvalgybos institucija toliau tęsia kriminalinės žvalgybos veiksmus ir jų metu renka bei fiksuoja duomenis apie asmenį, kurį jau kontroliuoja policijos pareigūnai (valstybė).

69. Nurodytas aplinkybes teismas turėtų tikrinti įvertindamas ir tai, kad pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminis tyrimas gali būti nepradėtas išimtiniais atvejais, kai gali kilti pavojus kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumui ir (ar) kriminalinės žvalgybos subjekto teisėtiems interesams. Iš bylos duomenų išplaukia, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas LKPB pareigūnų buvo pradėtas 2016 m. sausio 26 d., tačiau nėra aiški konkreti valanda. Pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis) duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, renkami baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Kita vertus, Kriminalinės žvalgybos įstatymas nenustato tokios prievartos priemonės kaip asmens sulaikymas, tai rodo, kad policijos pareigūnai, sulaikydami U. V. ir surašydami sulaikymo protokolą, veikė pagal BPK nuostatas.

70. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, neišnagrinėjo nuteistojo V. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo tiek, kiek buvo prašoma, tai prieštarauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatoms, išsamiai nepatikrino kriminalinės žvalgybos veiksmų vykdymo (realizavimo) teisėtumo po U. V. sulaikymo, taip nesilaikė BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyto reikalavimo patikrinti, ar slapto tyrimo metu duomenys gauti teisėtais būdais, kartu konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įpareigojančias teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Šie pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl, esant BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytam pagrindui, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo V. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo atmetimo naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kadangi nuteistojo V. K. ir jo gynėjo apeliacinis skundas perduodamas nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl kitų nuteistojo ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentų nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 5 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžių dalis dėl proceso išlaidų – 12,13 Eur priteisimo iš I. V.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Valentino Baltrūno apeliacinis skundas, ir bylą pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Valentino Baltrūno apeliacinį skundą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Palikti nepakeistą likusią Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio dalį.

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gedgaudo Norkūno kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Alvydas Pikelis

Artūras Pažarskis