S. M. pagal BK 140 str. 2 d., 15 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-178-511/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16966-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2;

1.2.4.6.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nukentėjusiajai N. M., jos atstovui advokatui Gintui Gustaičiui,

nuteistajam S. M., jo gynėjui advokatui Gyčiui Jaliniauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios N. M. ir jos atstovo advokato Ginto Gustaičio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio ir nuteistojo S. M. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendžiu S. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2016 m. balandžio 11 d. veika) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant nuo 24.00 iki 05.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, BK 140 straipsnio 2 dalį (2016 m. spalio 16 d. veika) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant nuo 24.00 iki 05.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, BK 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. balandžio 11 d. veika) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant nuo 24.00 iki 05.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. rugsėjo 17 d. veika) laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant nuo 24.00 val. iki 05.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuo 24.00 val. iki 05.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktais, 71, 72² straipsniais, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – 50 MGL dydžio (2500 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta ne vėliau kaip per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, bei dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš S. M. priteista nukentėjusiajai N. M. 2000 Eur neturtinei žalai ir 1200 Eur išlaidoms už advokato teiktą teisinę pagalbą atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu nuteistojo S. M. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies.

Panaikinta Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendžio dalis dėl S. M. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2016 m. spalio 16 d. veika), pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. balandžio 11 d. veika), pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. rugsėjo 17 d. veika) ir dėl paskirtų bausmių subendrinimo ir S. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl šių veikų išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pakeista Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiajai N. M. priteistos neturtinės žalos atlyginimo, sumažinant iš nuteistojo S. M. priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai N. M. iki 700 Eur.

Likusi Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. M. buvo nuteistas už tai, kad:

1.1. 2016 m. balandžio 11 d. nuo 14.00 iki 15.00 val. namuose (duomenys neskelbtini) konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narę – sutuoktinę N. M., t. y. spyrė į dešinę plaštaką, kurioje ji laikė telefoną, tyčia ją pastūmė, dėl to ji nugriuvo į fotelį, ir tyčia kumščiu sudavė į dešinį petį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą;

1.2. 2016 m. spalio 16 d. apie 10.00 val. namuose konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narę – sutuoktinę N. M., t. y. tyčia du kartus kumščiu sudavė jai į dešinį žastą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą;

1.3. 2018 m. balandžio 11 d. apie 21.00 val. namuose konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narę – sutuoktinę N. M., t. y. tyčia sugriebdamas jai už dešinės plaštakos padarė jai odos nubrozdinimą dešinės plaštakos nykščio srityje, taip sukeldamas jai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalodamas;

1.4. 2018 m. rugsėjo 17 d. apie 15.30 val. biuro patalpose, (duomenys neskelbtini), konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narę – sutuoktinę N. M., t. y. tyčia, bandydamas iš jos atimti mobiliojo ryšio telefoną, parvertė ją ant grindų, užgulęs kūnu spaudė ją prie žemės, suko bei spaudė rankas per riešus, padarydamas jai poodines kraujosruvas dešinėje rankoje, taip sukeldamas jai fizinį skausmą bei nežymiai ją sužalodamas.

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria S. M. nuteistas dėl 2016 m. spalio 16 d., 2018 m. balandžio 11 d., 2018 m. rugsėjo 17 d. nusikalstamų veikų, nurodytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus bylos įrodymus, nes pirmosios instancijos teismas nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajumo, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl S. M. kaltės padarius šias tris veikas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos įrodymai nepatvirtina S. M. kaltės 2016 m. spalio 16 d. padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką; taip pat kad S. M. 2018 m. balandžio 11 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. veiksmuose nėra būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – tyčios sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą.

II. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu nukentėjusioji N. M. ir jos atstovas advokatas Gintas Gustaitis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, tai lėmė BPK 44 straipsnio 5 dalies, 58, 59 straipsnių pažeidimus. Viso proceso metu nuteistąjį gynė advokatas Gytis Jaliniauskas, kurio tėvas Algirdas Jaliniauskas nuo 2000 m. dirba Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriuje, tai leidžia daryti išvadą, kad su kitais Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjais jį sieja kolegiški ar net draugiški ryšiai, ir sudaro prielaidas, kad teisėjas, pasinaudodamas savo padėtimi, gali daryti įtaką bylą nagrinėjantiems teisėjams, siekdamas, kad sūnaus ginamajam būtų priimtas palankesnis nuosprendis. Nukentėjusioji, siekdama, kad būtų užtikrintas skaidrus ir nešališkas procesas, teikė prašymus nušalinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjus nuo nuteistojo apeliacinio skundo nagrinėjimo, perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos teismui, bet jos prašymai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Susipažinus su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvais matyti, kad įrodymai vertinami tendencingai, atsietai nuo bendro konteksto arba visai nevertinami, daromos prielaidos nuteistojo naudai, išvados menkai motyvuotos, nors bylą nagrinėjo patyrę ir neabejotinai kompetentingi teisėjai, dėl to manytina, kad nukentėjusiosios nurodomas netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir procesiniai pažeidimai yra nulemti apeliacinės instancijos teismo šališkumo.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo S. M. kaltės formą dėl inkriminuotų 2018 m. balandžio 11 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. veikų, nepagrįstai nurodė, kad ji galėjo pasireikšti tik neatsargumu, o nesant tyčios, atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį negalima. Tačiau, dėl minėtų veikų spręsdamas apie nuteistojo kaltę, šis teismas vertino tik tiesioginės tyčios ir neatsargumo formą, bet nepasisakė dėl netiesioginės tyčios, o tai svarbu ne tik dėl išteisinamojo nuosprendžio išsamumo, bet ir dėl to, kad šis teismas nepateikė motyvų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą dėl netiesioginės tyčios. Dėl to apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 15 ir 16 straipsnius, 140 straipsnio 2 dalį.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar byloje surinkti įrodymai pagrindžia S. M. kaltę dėl 2016 m. spalio 16 d. veikos, motyvuose nurodė, kad liudytojos J. P. parodymai yra nepakankami, nes ji tiesiogiai nematė įvykio ir neaišku, ar jai buvo siųstos būtent byloje pateiktos nuotraukos; kad nukentėjusiosios pateiktos 2016 m. spalio 16 d. 13.36–13.43 val. darytos nuotraukos, kuriose užfiksuotos kraujosruvos, nepakankamos kaltei pagrįsti, nes po nurodomo smurto nukentėjusioji iš karto nesikreipė nei į policiją, nei į medikus, be to, nuotraukose matomų kraujosruvų atsiradimas negali būti tapatinamas su nuotraukų padarymo momentu, nes kraujosruvos atsiranda praėjus tam tikram laikui po poveikio į kūną; kad kaltinamojo atsiprašymas už smurtą per programą „Messenger“ nepatvirtina, kad nuteistasis smurtavo būtent 2016 m. spalio 16 d., taigi vertino kiekvieną įrodymą atskirai. Tačiau teismas ignoravo tai, kad nuteistojo kaltė dėl šios veikos grindžiama išimtinai netiesioginiais įrodymais, kurie, vertinami pavieniui, nėra pakankami nusikalstamos veikos faktui nustatyti. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė S. M. kaltės dėl to, kad netinkamai vertinant netiesioginius įrodymus buvo klaidingai nustatytas jų turinys, tai lėmė BK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino netiesioginių įrodymų visumą ir jų tarpusavio sąsajas: nuoseklius nukentėjusiosios parodymus apie smurtą 2016 m. spalio 10 d. ir jų sąsajas su kitais įrodymais; aplinkybę, kad byloje pateiktos nukentėjusiosios nuotraukos su kraujosruvomis ant dešinės rankos darytos 2016 m. spalio 16 d., nuoseklius J. P. parodymus, kad 2016 m. spalio mėn. nukentėjusioji guodėsi vyro smurtu ir pateikė nuotraukas su kraujosruvomis ant rankų; praėjus dviem dienoms po nurodomo smurto atvejo, S. M. atsiprašė už smurtą ir žadėjo daugiau taip nesielgti, taip nustatė nuoseklią ir logišką faktų ir įrodymų grandinę, netiesiogiai pagrindžiančią S. M. kaltę. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji nurodė, jog 2016 m. spalio 16 d. nuteistasis prieš ją smurtavo 10 val., o nuotraukos darytos apie 13.40 val., todėl buvo pakankamai laiko kraujosruvoms susiformuoti.

3.4. Dėl 2018 m. balandžio 11 d. veikos apeliacinės instancijos teismas didelę reikšmę suteikė nukentėjusiosios parodymų ikiteisminio tyrimo apklausose skirtumams, dėl to nusprendė, kad nukentėjusiosios parodymai nepatikimi. Pažymėtina, kad nors nukentėjusiosios parodymuose yra skirtumų, nes pirmoje apklausoje ji nurodė, kad konfliktas kilo kalbantis apie skyrybas, o vėliau patikslino, kad dėl per garsiai žiūrėto filmuko telefone; teigė, kad įvykį matė vaikai, o vėliau patikslino, kad vaikai matė tik žodinį konfliktą, akivaizdu, kad pozicija dėl smurto vietos, laiko ir mechanizmo yra nuosekli, parodymai nėra prieštaringi, o svarbiausia, juos pagrindžia ir objektyvūs duomenys – 2018 m. balandžio 13 d. medicinos specialisto išvada ir operatyvus nukentėjusiosios kreipimasis į policiją, būtent tai ir akcentavo pirmosios instancijos teismas. Tai, kad nukentėjusioji atsisakė akistatos su kaltinamuoju, o vienoje proceso stadijų norėjo taikytis su kaltinamuoju, nereiškia, kad ji atsisakė ar pakeitė savo parodymus dėl kaltinamojo smurto, todėl nesuprantama, dėl ko apeliacinės instancijos teismas apskritai mini šias aplinkybes. Be to, byloje yra duomenų, kad vadinamasis taikymasis buvo viena iš nuteistojo S. M. psichologinės prievartos priemonių, bet šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas netyrė. Teismas, siekdamas sumenkinti 2018 m. balandžio 13 d. specialisto išvadą, objektyviai pagrindžiančią N. M. sužalojimus, akcentuoja specialisto parodymus, kad sužalojimus galėjo pasidaryti ir pati nukentėjusioji, kaip pakankamus duomenis suabejoti, ar S. M. padarė šiuos sužalojimus, bet ignoruoja parodymus, kuriais specialistas patvirtina, kad sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui, tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Nėra jokių duomenų, kad N. M. praeityje buvo save žalojusi ar turėtų psichinės sveikatos sutrikimų, kurie nulemtų polinkį į savęs žalojimą. Taigi šie apeliacinės instancijos teismo motyvai ir jų ydingumas rodo, kad netinkamai vertindamas įrodymus teismas padarė neteisingas išvadas dėl jų turinio, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

3.5. Dėl 2018 m. rugsėjo 17 d. veikos apeliacinės instancijos teismas vadovavosi A. Š., R. B., V. Š. ir A. Č. parodymais, kaip nekeliančiais abejonių jų objektyvumu, nes liudytojos buvo supažindintos su atsakomybe už melagingus parodymus ir nurodė, kad niekas nedarė įtakos jų parodymams. Tačiau, vadovaujantis tokiais kriterijais, bet kokius parodymus galima pripažinti patikimais, nes visi liudytojai yra supažindami su atsakomybe ir paprastai niekas neprisipažįsta, kad liudija melagingai. Taip pat tokie apeliacinės instancijos teismo motyvai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad šių liudytojų parodymus reikia vertinti kritiškai, nes jos visos yra priklausomos nuo nuteistojo kaip darbdavio, dėl to, vengdamos konflikto su nuteistuoju, galėjo pateikti jam palankius liudijimus. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą pagrindžia ir neįprasti liudytojų parodymai dėl savo veiksmų. Nors jos visos nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 17 d. tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vyko konfliktas ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, nė viena į įvykį nesikišo, jį ignoravo ir stengėsi dirbti savo darbą. Toks elgesys visiškai neatitinka įprasto elgesio, nes paprastai žmonės neignoruoja tokių įvykių, o stengiasi numalšinti konfliktą arba bent jau jį stebėti, kad įvertintų, ar iš tiesų nėra naudojamas smurtas, esant reikalui iškviesti pagalbą. Be to, visos liudytojos nurodo mačiusios tik įvykio fragmentus ir jo nestebėjusios arba negalėjusios stebėti. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo pasitikėti fragmentiškais nuo S. M. priklausomų asmenų liudijimais ir vertinti juos kritiškai, tačiau dėl šių aplinkybių teismas nepasisakė. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojų parodymai nesutampa su medicinos specialisto išvada. Liudytojos nurodė, kad nematė, kad buvo smurtaujama prieš N. M., bet specialisto išvadoje nurodyta, kad N. M. konstatuotos echimozės (kraujosruvos) dešinėje rankoje, sužalojimai padaryti kietu, buku, riboto paviršiaus daiktu, labiausiai tikėtina – pirštais suimant riešą, nebūdingi griuvimui ar savigynai. Tai patvirtina N. M. į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams duotus parodymus, kad sutuoktinis tampė ją suėmęs už rankų, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Pažymėtina, kad jeigu S. M. būtų elgęsis taip, kaip nurodo kaip liudytojos apklaustos S. M. įmonės darbuotojos, t. y. tik bandė išvengti N. M., kuri tariamai siekė ištraukti iš jo rankų savo telefoną, ant N. M. dešinio riešo nebūtų atsiradusios kraujosruvos, kurios, eksperto nuomone, galėjo atsirasti nuo stipraus suspaudimo. Tai rodo, kad kažkuriuo konflikto metu S. M. buvo sugriebęs N. M. už dešinio riešo ir stipriai spaudė, nors tam nebuvo jokios objektyvios priežasties. Nėra duomenų, kad N. M. būtų puolusi S. M., jį sužalojusi, t. y. atlikusi veiksmus, nuo kurių S. M. reikėjo gintis. Priešingai, pareigūnų tarnybiniame pranešime nurodyta, kad S. M. atrodė visiškai ramus ir neturėjo jokių nusiskundimų. Kritikuotina ir teismo išvada, esą konflikto dalyviai galėjo kliudyti vienas kitą, nes sugriebimas ranka už riešo ir stiprus spaudimas nėra atsitiktinis veiksmas, priešingai, tai sąmoningas veiksmas norint sukelti skausmą arba fizinės jėgos naudojimas suprantant galimus padarinius ir leidimas jiems atsirasti. S. M. išteisinamąjį nuosprendį grįsdamas aplinkybe, kad atvykę pareigūnai tarybiniame pranešime nenurodė smurto žymių ant N. M. kūno, teismas ignoruoja aplinkybę, kad atvykus policijos pareigūnams iš karto po įvykio kraujosruvų ant rankų galėjo ir nesimatyti, nes jos atsirado vėliau ir buvo specialisto apžiūros metu. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl 2016 m. spalio 16 d. veikos teismas atkreipė dėmesį į šią aplinkybę, vertindamas ją nuteistojo naudai, o dėl 2018 m. rugsėjo 17 d. veikos ją ignoravo, matyt, todėl, kad nuteistajam nebuvo naudinga.

3.6. Apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino priešingai nei pirmosios instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo dėl 2016 m. spalio 16 d., 2018 m. balandžio 11 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. veikų, nors privalėjo apklausti liudytoją J. P., nukentėjusiąją, nuteistąjį, medicinos specialistą ir atlikti kitus veiksmus, taip pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, tai kelia abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų pagrįstumo bei dėl nepašalintų abejonių, kurios buvo nepagrįstai įvertintos nuteistojo naudai, pažeidžiant BPK 44 straipsnio 6 dalies reikalavimus, taip teismas nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LTk3Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324-976/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324-976/2018">2K-324-976/2018</a>, 2K-30-689/2018, 2011 m. liepos 5 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Dan prieš Moldovą, peticijos Nr. 8999/07), nevykdė pareigos pagrįsti nuosprendį įrodymais, tai lėmė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį grindė tik tuo, jog nėra duomenų, kad dėl nuteistojo naudoto smurto ieškovės psichinė ar fizinė sveikata gali blogėti ateityje ir kad nuteistasis buvo išteisintas dėl trijų veikų. Tačiau šis teismas netyrė ir nevertino įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji buvo priversta (dėl vaikų ir neturėdama kitos gyvenamosios vietos) gyventi nuolatinėje baimėje su smurtaujančiu sutuoktiniu, dėl patiriamų išgyvenimų konsultavosi su psichologu, skundėsi draugėms, tai ilgainiui nulėmė ir santuokos pabaigą. Negana to, turėdama bendrų vaikų, nukentėjusioji neišvengiamai turės palaikyti kontaktą su kaltinamuoju ir visada jausti nerimą ir baimę būdama su juo, ypač kai nebus pašalinių asmenų, galinčių sutramdyti nuteistąjį. Tai yra svarbios aplinkybės, kurių teismas nevertino, taip pažeidė BPK 115 straipsnio reikalavimus, tai galėjo nulemti neteisingai nustatytą neturtinės žalos dydį.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis S. M. prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalis dėl 2016 m. balandžio 11 d. veikos bei dėl civilinio ieškinio ir jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), arba atleisti S. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), nukentėjusiosios N. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kasatorių nepagrįstai pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2016 m. balandžio 11 d. veiksmų, nes jie neatitinka šios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Teismai rėmėsi tik nukentėjusiosios N. M. ir jos sūnaus liudytojo L. V. prieštaringais parodymais, taip pat vaizdo ir garso įrašu, kuris, kasatoriaus manymu, aiškiai paneigia tai, jog jis apskritai atliko nusikalstamus veiksmus ir sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Siekiant asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nepakanka vien formaliai nustatyti, kad buvo fizinis sąlytis su kito žmogaus, nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios N. M., kūnu. Iš byloje esančio vaizdo ir garso įrašo pakankamai aišku, jog po to, kai jame dingsta vaizdas (kai kasatorius tariamai koja išspyrė telefoną nukentėjusiajai iš rankų), nėra girdimas kaip nors išreikštas joks nukentėjusiosios skausmo pojūčio tikrumas ir nėra jokių objektyvių duomenų, kad kasatorius nukentėjusiąją N. M. būtų pastūmęs ar tyčia kumščiu sudavęs jai į dešinį petį. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad dėl tokios kasatoriaus veikos nukentėjusiajai N. M. kilo šiai nusikalstamai veikai inkriminuoti būtini padariniai – nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Duomenų, kad nukentėjusioji dėl kasatoriaus veiksmų kreipėsi į gydymo įstaigas, byloje taip nėra. Be to, svarbu tai, kad kasatoriaus veiksmai apskritai nebuvo nukreipti į nukentėjusiosios sveikatą bei kūno neliečiamumą, o tokiais veiksmais buvo siekiama, kad jis nebūtų filmuojamas. Konfliktinė situacija kilo dėl nukentėjusiosios N. M. neištikimybės, tai nukentėjusioji iš esmės pripažino santuokos nutraukimo byloje. Ši aplinkybė būtent ir yra veiksnys, turėjęs įtakos ūmiam kasatoriaus elgesiui ir bandymui išmušti telefoną iš nukentėjusiosios rankų, bet nebuvo nukreipta į jos sveikatą ar kūno neliečiamumą. Dėl to kasatoriaus veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip tyčiniai, nes akivaizdu, kad jie kasatoriaus padaryti dėl neatsargumo – nusikalstamo nerūpestingumo.

4.2. Vertindami kasatoriaus 2016 m. balandžio 11 d. veiksmus, teismai padarė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo reikalavimų ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimų. Teismai padarė klaidingas išvadas, kad nukentėjusiosios N. M. parodymai dėl 2016 m. balandžio 11 d. veikos yra nuoseklūs, nors jie yra melagingi, nepatikimi ir keliantys pagrįstų abejonių. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja nukentėjusioji 2018 m. balandžio 24 d. nurodė, kad spirdamas kasatorius pataikė jai į dešinę ranką, ji juto stiprų skausmą, ranką stipriai dilgčiojo. Tačiau tokių aplinkybių nukentėjusioji neprisiminė apklausiama kaip liudytoja 5 dienomis anksčiau, t. y. 2018 m. balandžio 19 d., kai aiškiai nurodė, kad kasatorius spyrė į jos rankose laikomą telefoną. Jokių nusiskundimų dėl spyrio į ranką, skausmo ar kitų nemalonių pojūčių nukentėjusioji šios apklausos metu nenurodė. Apklausiama teisme 2019 m. vasario 28 d. nukentėjusioji išdėstė jau visai kitą versiją, nurodydama, kad kasatorius spyrė iš visos jėgos atbula koja, atsakydama į nuteistojo gynėjo užduotą klausimą, nukentėjusioji paaiškino, kad kaltinamasis pakėlė koją ir spyrė sukdamasis, „iškėlė aukštai koją link jos galvos ir spyrė prasukdamas aplink visą kambarį, koja buvo aukštai iškelta, nesustabdyta, ji skriejo aplink visą kambarį“, taip pat kelis kartus patvirtino, kad tariamai buvo spyris kaire koja.

4.3. Daug pagrįstų abejonių dėl 2016 m. balandžio 11 d. veikos kelia ir liudytojo L. V. parodymai, nes apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. balandžio 19 d. jis teigė, kad kasatorius koja išspyrė motinos rankose laikomą telefoną (neužsimena apie kokį nors kasatoriaus poveikį nukentėjusiosios rankai, kaip ir nukentėjusioji 2018 m. balandžio 19 d. apklausoje, ar apie nuteistojo veiksmus stumiant nukentėjusiąją, dėl kurių ji tariamai nugriuvo į fotelį, bei kumščiu suduodant jai į dešinį petį, o 2018 m. gegužės 22 d. apklausoje jau nurodo, kad kasatorius pataikė nukentėjusiajai į ranką, tik negali pasakyti, į kurią, kad buvo kažkas tokio, kad ji bandė nuo fotelio atsikelti, bet kasatorius jai neleido, lyg stūmė ar nuvertė ją atgal, o 2019 m. balandžio 30 d. teisme, nuo pirmosios jo apklausos praėjus daugiau nei metams, jau prisimena, kad kasatorius pataikė nukentėjusiajai į pirštus, plaštaką, ir netgi tvirtai nurodo, kad buvo spirta dešine koja, kad kasatorius nukentėjusiajai sudavė per petį ir netgi kada ir kaip jai buvo suduota. Tokie liudytojo teisme duoti parodymai prieštarauja net nukentėjusiosios teisme duotiems parodymams, nes ji ne kartą nurodė, kad kasatorius spyrė kaire koja. Tokie nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai negali būti vertinami kaip nuoseklūs, nes skirtingų apklausų metu iš esmės skiriasi dėl esminių veikos aplinkybių, o visos kilusios abejonės turėjo būti vertinamos kasatoriaus naudai.

4.4. Iš byloje esančio bei ištirto vaizdo ir garso įrašo matyti, kad kasatorius nukentėjusiosios laikomą telefoną išmušė dešinės rankos judesiu, kuris truko ne daugiau nei sekundę, taigi vienareikšmiškai paneigia kaltinimą kasatoriui, kad spyrė nukentėjusiajai į dešinę plaštaką, kurioje ji laikė telefoną. Vaizdo įrašas visiškai patvirtina, kad kasatorius nukentėjusiosios laikomą telefoną išmušė dešine ranka. Tai patvirtina ir nuoseklūs kasatoriaus parodymai ir nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. balandžio 19 d. vykusioje apklausoje.

4.5. Teismai nevertino kasatoriaus parodymų, kad šio epizodo metu jo ūmią bei agresyvią emocinę būseną lėmė nukentėjusiosios N. M. neištikimybė, kurios ji teisme nepaneigė, priešingai, ją patvirtina prie bylos pridėtos nukentėjusiosios N. M. žinutės programėlėje „Messenger“, kurių tikrumas byloje nebuvo tirtas, bet tikėtina, kad šias žinutes rašė nukentėjusioji, jei jas ji pati pateikė ikiteisminio tyrimo metu.

4.6. Net ir vertindami, kad 2016 m. balandžio 11 d. kasatoriaus veiksmai formaliai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, teismai turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose, kurių faktinės aplinkybės panašios į šios bylos, ir kasatoriaus veiksmus pripažinti mažareikšmiais bei atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės taikydami BK 37 straipsnį.

4.7. Bylos aplinkybės leidžia teigti, kad kasatoriaus veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Nukentėjusioji jokių pretenzijų kasatoriui labai ilgai nereiškė, po įvykio praėjo jau daug laiko ir jį nukentėjusioji prisiminė tik inicijavus santuokos su kasatoriumi nutraukimo procesą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nukentėjusiosios N. M. ir nuteistojo S. M. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir kasaciniuose skunduose nurodytų BPK pažeidimų

6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135- 648/2016). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7. Dalis nukentėjusiosios ir jos atstovo kasaciniame skunde nurodytų įstatymų reikalavimų pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 58, 59 straipsnių reikalavimų pažeidimai) bei netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas (BK 15, 16 straipsniai, 140 straipsnio 2 dalis) apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą dėl 2018 m. balandžio 11 d., 2018 m. rugsėjo 17 d. ir 2016 m. spalio 16 d. veikų, o taip pat ir dalis nuteistojo kasaciniame skunde nurodomų pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 44 straipsnio 6 dalyje, 305 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimai) nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose dėl 2016 m. balandžio 11 d. veikos, grindžiami kasatorių nesutikimu su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų, pavyzdžiui, nukentėjusiosios N. M., liudytojų L. V., J. P., A. Š., R. B., V. Š. ir A. Č. parodymų, pateiktų nuotraukų, vaizdo ir garso įrašo, specialisto išvadų vertinimu, įrodymų pakankamumu ir patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Dėl nukentėjusiosios ir jos atstovo keliamo neturtinės žalos dydžio klausimo pažymėtina, kad paprastai tai yra ne teisės, bet fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą. Nors nukentėjusiosios ir jos atstovo kasaciniame skunde yra nurodomas BPK 115 straipsnio pažeidimas, tačiau tai iš esmės argumentuojama nesutikimu su nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio pagrįstumu. Kaip minėta, tokie argumentai nesudaro bylos apskundimo ir nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Dėl to kasatorių teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat pateikiamu įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

8. Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, – teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, tokių duomenų palyginimu tarpusavyje, o teismo išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi kiekvienu atveju spręsdamas asmens kaltumo klausimą teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą bei pakankamumą ir pagrįsti atitinkamą sprendimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013).

9. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo S. M. buvo nuteistas už keturias nusikalstamas veikas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pagrįstumą, iš naujo išsamiai įvertino bylos įrodymus. Spręsdamas dėl ginčijamų įvykių aplinkybių tikrumo, taip pat ir S. M. tyčios turinio, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo visus tiek nukentėjusiosios, tiek nuteistojo, tiek ir kasaciniuose skunduose nurodytų liudytojų parodymus, susijusius su kiekvienu iš nagrinėjamų įvykių, specialistų išvadas, taip pat kitus bylos įrodymus, detaliai juos aptarė, sugretino iš skirtingų šaltinių gautą konkrečią informaciją, ją palygino, pasisakė dėl įrodomosios vertės. Išteisinamajame nuosprendyje pateiktos išvados dėl faktinių aplinkybių, svarbių sprendžiant S. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, nustatymo atitinka įrodymų turinį, išdėstyti įrodymų – kiekvieno atskirai ir visumos – vertinimo motyvai pakankamai išsamūs, paremti nešališku ir nuosekliu tiek teisinančių, tiek kaltinančių bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir, be kita ko, paaiškino, kodėl kitaip įvertino byloje surinktus įrodymus ir kodėl yra pagrindas nuteistąjį dėl trijų veikų (2018 m. balandžio 11 d., 2018 m. rugsėjo 17 d. ir 2016 m. spalio 16 d.) išteisinti (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų patikimumą, jų pakankamumą, padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek kaip visuma nesudaro vientisos loginės sekos ir nepatvirtina S. M. kaltės 2016 m. spalio 16 d. padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, taip pat kad S. M. 2018 m. balandžio 11 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. veiksmuose jo ir nukentėjusiosios vykusių abipusių konfliktų, kilusių dėl telefono, metu nėra būtinojo nusikaltimo sudėties požymio – tyčios sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą. Šio teismo atliktas įrodymų vertinimas ir priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrindimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas S. M. dėl minėtų trijų veikų, susidariusioje teisinėje situacijoje abejones, kurių nebuvo galima pašalinti, aiškino kaltininko naudai, t. y. vadovavosi baudžiamojoje teisėje taikomu abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) principu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs nuteistojo S. M. apeliacinį skundą ir įvertinęs tiek kiekvieną įrodymą atskirai – jo paties, nukentėjusiosios N. M., liudytojo L. V. parodymus, vaizdo įrašo duomenis, tiek byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą dėl 2016 m. balandžio 11 d. veikos, pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuteistasis padarė šią BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą veiką, bei motyvuotai ir išsamiai išdėstė argumentus, kodėl atmetė šią nuteistojo apeliacinio skundo dalį. S. M. kaltė dėl 2016 m. balandžio 11 d. veikos grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendžiuose aptartais bylos duomenimis – nukentėjusiosios N. M., liudytojo L. V. parodymais, vaizdo įrašu, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Pažymėtina, kad didesniąją nuteistojo kasacinio skundo dėl šios veikos dalį sudaro apeliacinio skundo argumentų pakartojimas, keliant savą įvykio versiją, kuri išsamiai išnagrinėta apeliacinės instancijos teismo ir motyvuotai atmesta.

10. Nepagrįsti nukentėjusiosios ir jos atstovo kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus dėl 2016 m. spalio 16 d., 2018 m. balandžio 11 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. veikų įvertino priešingai nei pirmosios instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, dėl to pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl S. M. priimtas netinkamai įvertinus bylos įrodymus (neįvertinus jų visumos, tarpusavio sąsajos), šią klaidą ištaisė iš naujo įvertindamas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir jų visumos pagrindu, vadovaudamasis BPK 329 straipsnio 1 punktu, priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį. Tokį sprendimą teismas galėjo priimti neatlikęs įrodymų tyrimo, nes BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, įpareigojanti teisėjus įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, nereiškia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir pakartotinai ištirti bylos įrodymus; pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme nėra privalomas proceso veiksmas. Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą apeliacinio proceso metu, jeigu pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų kaltinamojo kaltę ar nekaltumą patvirtinančių aplinkybių arba pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikia papildomai ištirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQxLTY5OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-141-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-141-699/2017">2K-141-699/2017</a>, 2K-191-648/2017). Nagrinėjamu atveju tokio būtinumo nebuvo. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus bylos įrodymus, tačiau padarė jų vertinimo klaidų. Pažymėtina ir tai, kad atlikti įrodymų tyrimą dėl šių veikų apeliacinės instancijos teisme proceso dalyviai nepageidavo. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti papildomo įrodymų tyrimo ir BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, išdėstyti įrodymai, kuriais vadovaudamasis teismas grindė padarytas išvadas dėl veikų faktinių aplinkybių, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

12. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus dėl įrodymų ištyrimo ir vertinimo taisyklių nesilaikymo, tokio pobūdžio pažeidimų nenustatė.

13. Nukentėjusioji ir jos atstovas kasaciniame skunde nepagrįstai kelia apeliacinės instancijos teismo šališkumo klausimą. Viena vertus, skunde teismo šališkumas siejamas su skundžiamuose sprendimuose pateiktu įrodymų vertinimu, o tai negali būti laikoma teismo šališkumo požymiu, jeigu nėra kitų teismo šališkumą rodančių aplinkybių. Kita vertus, apeliacine tvarka bylą nagrinėjusio Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų šališkumas siejamas su tuo, kad nuteistojo gynėjo advokato G. Jaliniausko tėvas A. Jaliniauskas dirba Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriuje. Vien šis faktas savaime nesudaro jokio pagrindo abejoti bylą nagrinėjusių šio teismo teisėjų nešališkumu, nesant kitų šio teismo ar teisėjų šališkumą rodančių aplinkybių. Kasaciniame skunde tokios aplinkybės neatskleistos, tuo tarpu teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas ar teisėjas negalėtų nagrinėti bylos, nenustatė. Todėl nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios ir jos atstovo kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teisėjų kolegijos priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

14. Nuteistasis S. M. dėl 2016 m. balandžio 11 d. veikos, už kurią jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, alternatyviai prašo jam taikyti BK 37 straipsnį ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti. Šis prašymas nepagrįstas.

15. BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEzLTg5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-413-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-413-895/2016">2K-413-895/2016</a>, 2K-93-788/2017).

16. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-364/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-364/2013">2K-364/2013</a>).

17. Nagrinėjamoje byloje pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes S. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narę – sutuoktinę N. M., t. y. spyrė į dešinę plaštaką, tyčia nukentėjusiąją pastūmė, dėl to ji nugriuvo į fotelį, ir tyčia kumščiu sudavė į dešinį petį, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Taigi, nors nenustatyta, kad nukentėjusiajai būtų padaryta kūno sužalojimų, o tik sukeltas fizinis skausmas, nuteistojo veika pasireiškė bent keliais iš eilės smurtinio pobūdžio veiksmais, taip pat ir gana brutaliu veiksmu – smūgio sudavimu nukentėjusiajai koja.

18. Nagrinėjamoje byloje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neįžvelgė pagrindų nuteistajam taikyti BK 37 straipsnį ir S. M. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti. Tuo tarpu nuteistojo kasaciniame skunde pateikti argumentai, tokie kaip nukentėjusiosios neištikimybė, tai, kad nukentėjusioji jokių pretenzijų kasatoriui ilgai nereiškė, po įvykio buvo praėję daug laiko ir jį nukentėjusioji prisiminė tik inicijavus santuokos su kasatoriumi nutraukimo procesą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindas šią veiką pripažinti mažareikšme.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

19. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka, nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas advokatas G. Gustaitis prašė priteisti nukentėjusiosios patirtas išlaidas už kasacinio skundo surašymą ir jos atstovavimą kasacinės instancijos teisme 700 Eur, pateikdamas tai patvirtinančius dokumentus.

20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

21. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nukentėjusiosios ir jos atstovo bei nuteistojo kasacinius skundus. Nukentėjusiosios kasacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas. Tačiau nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas advokatas, kuris, atstovaudamas jos interesams, pateikė savo nuomonę ir dėl nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentų pagrįstumo. Pastarasis skundas taip pat pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas. Viena iš nukentėjusiųjų dalyvavimo savo teisių gynimo kasaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas kasacinės instancijos teismo posėdyje, todėl nukentėjusiųjų išlaidos, turėtos už atstovo advokato dalyvavimą kasacinės instancijos teismo posėdyje, iš dalies turi būti apmokėtos.

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinių skundų išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą, kasacinės instancijos teismo posėdžio trukmę, protingumo ir sąžiningumo principus bei įvertinusi tai, kad advokatas G. Gustaitis kaip nukentėjusiosios atstovas dalyvavo ir bylą nagrinėjant žemesnių instancijų teismuose, todėl su bylos medžiaga buvo susipažinęs, sprendžia, kad prašoma priteisti išlaidų suma nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 400 Eur.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nukentėjusiosios N. M. ir jos atstovo advokato Ginto Gustaičio bei nuteistojo S. M. kasacinius skundus.

Iš nuteistojo S. M. priteisti nukentėjusiajai N. M. 400 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Rima Ažubalytė

Eligijus Gladutis