D. V. pagal BK 260 str. 3 d., 147¹ str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-89-689-/2020

Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00028-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.5.3; 1.1.8.10.6; 1.1.9.8; 1.2.23.2.2.2; 2.1.7.5; 2.3.2.2.13; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

nuteistajam D. V. (vaizdo konferencijos būdu), jo gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,

nuteistajam R. V. (vaizdo konferencijos būdu), jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Aidos Japertienės, nuteistojo D. V. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus ir nuteistojo R. V. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dvylikai metų, 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu aštuoneriems metams; 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu dvejiems metams, 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu šešeriems metams, 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (veika prieš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir sudėjimo būdais ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2015 m lapkričio 25 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausme jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyniolikai metų. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu.

R. V. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų, pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) (veika prieš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu penkeriems metams, 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo redakcija) (veika prieš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir sudėjimo būdais ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, paskirta bausme jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 4 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo D. V. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus, nuteistojo R. V. apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendis pakeistas.

D. V. iš nustatytų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo faktinių aplinkybių pašalintos aplinkybės, kad jis, 2005 m. birželio 27 d. – 2005 m. birželio 28 d. dalyvaudamas organizuotoje grupėje su T. R., R. V. ir organizuotai grupei nepriklausančiu Vokietijos piliečiu A. K. (A. K.), organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 200 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 proc. heroino hidrochlorido, įgijimą Nyderlandų Karalystėje ir jo gabenimą iš Nyderlandų Karalystės į Vokietijos Federacinę Respubliką, nustatant, kad D. V., 2005 m. birželio 27 d. – 2005 m. birželio 28 d. dalyvaudamas organizuotoje grupėje su T. R., R. V. ir organizuotai grupei nepriklausančiu Vokietijos piliečiu A. K., organizavo neteisėtą tiksliai nenustatyto kiekio narkotinės medžiagos – heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 proc. heroino hidrochlorido, įgijimą Nyderlandų Karalystėje ir jo gabenimą iš Nyderlandų Karalystės į Vokietijos Federacinę Respubliką.

R. V. iš nustatytų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo faktinių aplinkybių pašalintos aplinkybės, kad 2005 m. birželio 27 d. – 2005 m. birželio 28 d., D. V. suorganizavus, jis, dalyvaudamas organizuotoje grupėje su T. R. ir organizuotai grupei nepriklausančiu Vokietijos piliečiu A. K., Nyderlandų Karalystėje neteisėtai įgijo ir iš Nyderlandų Karalystės į Vokietijos Federacinę Respubliką gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 200 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 proc. heroino hidrochlorido, nustatant, kad 2005 m. birželio 27 d. – 2005 m. birželio 28 d., D. V. suorganizavus, R. V., dalyvaudamas organizuotoje grupėje su T. R. ir organizuotai grupei nepriklausančiu Vokietijos piliečiu A. K., Nyderlandų Karalystėje neteisėtai įgijo ir iš Nyderlandų Karalystės į Vokietijos Federacinę Respubliką gabeno tiksliai nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 proc. heroino hidrochlorido.

Panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžio dalis, kuria D. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto – namo už 144 810 Eur (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, o nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. V. nuteistas už tai, kad ne vėliau kaip nuo 2004 m., tiksliai nenustatytu laiku, iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., siekdamas bendro nusikaltimo rezultato – turtinės naudos sau ir nusikalstamos veikos bendrininkams, subūrė organizuotą grupę nusikaltimams daryti: neteisėtam disponavimui labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, turint tikslą jas platinti Vokietijoje, Unos (Unna), Hamo (Hamm), Kelno miestuose ir Brėmerhafeno rajonuose, heroiną įsigyjant Nyderlandų Karalystėje, ir prekybai žmonėmis, turint tikslą Vokietijoje išnaudoti nukentėjusiuosius neteisėtam priverstiniam darbui – narkotinėms medžiagoms platinti bei turint tikslą Nyderlandų Karalystėje pelnytis iš nukentėjusių asmenų prostitucijos, kurioje, pasiskirstydami skirtingomis užduotimis ar vaidmenimis, skirtingais laikotarpiais įsitraukė ir dalyvavo: R. V., E. N., M. B. (ikiteisminis tyrimas dėl jo atskirtas), T. R. (ikiteisminis tyrimas dėl jo nutrauktas BK 39¹ straipsnyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 7 punkte nurodytais pagrindais; Vokietijoje 2006 m. rugpjūčio 24 d. Dortmundo apylinkės teismo nuteistas dėl neteisėto didelio kiekio narkotinių medžiagų įvežimo ir neteisėtos narkotinių medžiagų prekybos, būnant su narkotinių medžiagų platinimu susijusios nusikalstamos gaujos nariu), N. M. (ikiteisminis tyrimas dėl jo nutrauktas BK 39¹ straipsnyje ir BPK 212 straipsnio 7 punkte nurodytais pagrindais), M. M. (Vokietijoje 2006 m. rugpjūčio 24 d. Dortmundo apylinkės teismo nuteistas dėl neteisėto didelio kiekio narkotinių medžiagų įvežimo ir neteisėtos narkotinių medžiagų prekybos, būnant su narkotinių medžiagų platinimu susijusios nusikalstamos gaujos nariu) bei kiti nenustatyti asmenys, o per organizuotos grupės narius atskiriems nusikaltimams daryti – narkotinėms medžiagoms platinti Vokietijoje pasitelkė organizuotai grupei nepriklausančius asmenis: Vokietijos pilietį A. K. (Vokietijoje 2006 m. rugpjūčio 24 d. Dortmundo apylinkės teismo nuteistas dėl prisidėjimo prie neteisėto didelio kiekio narkotinių medžiagų įvežimo ir prisidėjus prie jų pardavimo), I. P. (Vokietijoje 2006 m. kovo 11 d. Dortmundo apylinkės teismo nuteistas dėl prekybos narkotinėmis medžiagomis), D. G. (Vokietijoje 2006 m. birželio 8 d. Unos miesto teismo nuteistas dėl prekybos narkotinėmis medžiagomis), R. L. (Vokietijoje 2006 m. gegužės 25 d. Dortmundo apylinkės teismo nuteistas dėl prekybos narkotinėmis medžiagomis, mirė 2010 m. rugsėjo 12 d.), (duomenys neskelbtini) (jo lavonas (duomenys neskelbtini) rastas Vokietijoje, Hame–Osttonnene) ir nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini, vadovaudamas ir koordinuodamas šios organizuotos grupės narių, o per jos narius ir organizuotai grupei nepriklausančių asmenų, nusikaltimus: 1) su T. R., R. V. ir organizuotai grupei nepriklausančiu A. K. organizavo neteisėtą tiksliai nenustatyto kiekio narkotinės medžiagos – heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 proc. heroino hidrochlorido, įgijimą Nyderlandų Karalystėje ir jo gabenimą iš Nyderlandų Karalystės į Vokietiją, būtent: R. V. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2005 m. birželio 27 d., Vokietijoje iš organizuotai grupei nepriklausančio I. P. įsigijo automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį Vokietijos piliečiui A. K. (A. K.), ir su T. R. narkotinei medžiagai – heroinui pervežti ir testuoti pasitelkė organizuotai grupei nepriklausantį A. K.; 2005 m. birželio 27 d. R. V. ir T. R. automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o A. K. automobiliu „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš Vokietijos, Hamo, nuvyko į Nyderlandų Karalystę, Roterdamą, kur iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens – (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytoje vietoje už D. V. skirtus bendrus organizuotai grupei priklausančius iš narkotinės medžiagos – heroino platinimo gautus pinigus T. R. ir R. V. nupirko tiksliai nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 proc. heroino hidrochlorido, o A. K. įvertino jo kokybę ir paslėpė savo automobilyje; siekdami išvengti sustiprintos Nyderlandų Karalystės ir Vokietijos pasienio kontrolės, 2005 m. birželio 28 d. T. R. ir R. V. lydint A. K., abiem automobiliais per Belgiją grįžo į Vokietiją, kur T. R. ir R. V. apie 11.28 val. buvo sulaikyti policijos pareigūnų ūkininkų bendrijoje šalia namo (duomenys neskelbtini), Walstedte, o A. K. su narkotine medžiaga grįžo į Hamą; 2) su R. V. bei organizuotai grupei nepriklausančiais A. K. ir D. G. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 25,6 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 20,3 proc. heroino hidrochlorido, gabenimą Vokietijoje, Unos mieste ir jo priemiestyje, būtent: R. V. 2005 m. rugpjūčio 2 d. degalinėje (duomenys neskelbtini) g., suorganizavo susitikimą su D. G., o heroinui pervežti pasitelkė A. K. ir tą pačią dieną apie 10.14 val. su A. K. šio automobiliu „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvyko į degalinę, kur susitiko su D. G. ir nurodė A. K. savo automobiliu „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuvežti D. G. su į 150 vnt. plastikinių maišelių supakuotu heroino mišiniu į narkotinių medžiagų pardavimo ir platinimo vietą; apie 10.55 val. A. K. atvežė D. G. į sodų priemiestį Bornekamptal, Vokietijoje, kur D. G. heroino mišinį paslėpė miškingoje vietovėje, bet heroino mišinys parduotas ar kitaip išplatintas nebuvo, nes apie 11.56 val. jį rado ir paėmė policijos pareigūnai, o D. G. 12.30 val. buvo sulaikytas; 3) su T. R., M. M. ir organizuotai grupei nepriklausančiu A. K. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 254,41 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 49,4 proc., įgijimą Nyderlandų Karalystėje ir jo gabenimą į Vokietiją, būtent: T. R. ir R. V. ne vėliau kaip iki 2005 m. rugpjūčio 21 d. automobilių nuomos firmoje (duomenys neskelbtini) Vokietijoje išsinuomojo automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), registruotą V. F. (V. F.) vardu; T. R. ir M. M. narkotinei medžiagai – heroinui pervežti ir testuoti pasitelkė A. K.; 2005 m. rugpjūčio 21 d. T. R. ir M. M. automobiliu „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o A. K. automobiliu „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuvyko į Nyderlandų Karalystę, Roterdamą, kur iš nenustatyto asmens – (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytoje vietoje už D. V. skirtus bendrus organizuotai grupei priklausančius iš narkotinės medžiagos – heroino platinimo gautus pinigus T. R. ir M. M. nupirko 254,41 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 49,4 proc. heroino hidrochlorido, o A. K. įvertino jo kokybę ir paslėpė savo automobilyje; siekdami išvengti sustiprintos Nyderlandų Karalystės ir Vokietijos pasienio kontrolės, 2005 m. rugpjūčio 22 d. T. R. ir M. M. lydint A. K., abiem automobiliais per Belgiją grįžo į Vokietiją, Hamą-Herringą, kur T. R. ir M. M. policijos pareigūnų buvo sulaikyti šalia namo (duomenys neskelbtini), o šalia (duomenys neskelbtini) prekybos centro – A. K., kuris vengdamas sulaikymo ir bėgdamas nuo pareigūnų dalį Roterdame įgyto heroino išmetė ant žemės, o dalį – 50,7 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 5 proc., policijos pareigūnai rado jo automobilyje; 4) su R. V., T. R. organizavo nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) išnaudojimą priverstiniam darbui ir pasinaudodamas jo priklausomumu neteisėtai vertė jį dirbti – platinti narkotines medžiagas – heroiną, būtent: organizuotos grupės nariams nurodė panaudojant apgaulę – žadant gerai mokamą legalų darbą statybose, verbuoti Lietuvoje asmenis platinti narkotines medžiagas, 2005 m. liepą, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tuo metu buvusiam (duomenys neskelbtini), susisiekęs telefonu pasiūlė gerai mokamą darbą statybose Zoste (Soest), Vokietijoje, o šiam sutikus ir tiksliai nenustatytu laiku atvykus, jį pasitiko T. R. ir R. V. ir nurodė, jog jo darbas bus ne statybose, o platinti narkotines medžiagas, ir pasinaudodami nukentėjusiojo priklausomumu – pinigų trūkumu, buvimu užsienio valstybėje privertė jį neteisėtai dirbti – platinti narkotines medžiagas – heroiną Zosto mieste iki 2005 m. liepos 25 d., kol nukentėjusįjį sulaikė policijos pareigūnai; 5) su N. M., T. R., M. B. organizavo panaudojant apgaulę (duomenys neskelbtini) verbavimą, gabenimą į Vokietiją, turint tikslą išnaudoti priverstiniam darbui, ir neteisėtai vertė dirbti – platinti narkotines medžiagas (heroiną), būtent: organizuotos grupės nariams nurodė, panaudojant apgaulę – žadant gerai mokamą legalų darbą statybose, verbuoti Lietuvoje asmenis platinti narkotines medžiagas; N. M. 2009 m., tiksliai nenustatytu laiku, Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytoje vietoje, pasinaudodamas nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, melagingai pažadėjo gerai mokamą darbą statybose Vokietijoje, o šiam sutikus, taip apgaule jį užverbavus, tiksliai nenustatytu laiku D. V. nurodymu nukentėjusįjį automobiliu atgabeno į Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusysis buvo įsodintas į automobilį „BMW 530“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei D. V. ir T. R. nuvežtas ir laikinai apgyvendintas D. V. nuomojame bute (duomenys neskelbtini), iš ten pervežtas į tiksliai nenustatytą butą name (duomenys neskelbtini), tada D. V. automobiliu „Mitsubishi Galant“, valst. Nr. nenustatytas, nenustatytu laiku kartu su S. R., neturėjusiu tyčios padaryti nusikalstamą veiką, nukentėjusįjį nugabeno į Vokietiją, Hamą, kur, pasinaudojant nukentėjusiojo priklausomumu – pinigų trūkumu, buvimu užsienio valstybėje, M. B. privertė jį neteisėtai dirbti – platinti narkotines medžiagas – heroiną Hamo mieste iki (duomenys neskelbtini), kai (duomenys neskelbtini) lavonas buvo rastas Hame–Osttonnene, Vokietijoje; 6) su R. V., T. R., M. B. ir E. N. organizavo panaudodamas apgaulę dviejų nukentėjusių asmenų – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) verbavimą, siekdamas pelnytis iš jų prostitucijos, su R. V., M. B. ir E. N. pelnėsi iš prostitucijos turėdami nenustatyto dydžio pajamas, būtent: E. N., rūpindamasis naujų narių įtraukimu į prostituciją, 2009 m., tiksliai nenustatytu laiku, internete susipažino su (duomenys neskelbtini) ir įkalbėjo ją susitikti su R. V. dėl prostitutės darbo Nyderlandų Karalystėje, šiai su pasiūlymu sutikus, 2009 m., tiksliai nenustatytu laiku, R. V. ir T. R., rūpindamiesi naujų narių įtraukimu į prostituciją, atvyko į (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytą vietą, kur susitiko su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pasinaudodami jų pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, melagingai pažadėjo gerai mokamą prostitučių darbą Nyderlandų Karalystėje, (duomenys neskelbtini) sutikus, o (duomenys neskelbtini) pasiūlymo atsisakius, t. y. užverbavus (duomenys neskelbtini), po savaitės R. V. su E. N. nenustatytu automobiliu nukentėjusiąją jos sutikimu atgabeno užsiimti prostitucija į Nyderlandų Karalystę, (duomenys neskelbtini), kur M. B. ir E. N. nuo (duomenys neskelbtini) atgabenimo ir apgyvendinimo momento iki 2010 m. vasario 14 d., kai nukentėjusioji pabėgo, organizavo jos prostituciją – apgyvendino (duomenys neskelbtini) išnuomotame bute, kurio numeris nenustatytas, (duomenys neskelbtini), kur jau buvo apgyvendinta ir prostitute dirbo (duomenys neskelbtini), vėliau bute (duomenys neskelbtini), tikslus adresas nenustatytas, nustatė (duomenys neskelbtini) darbo vietas viešnamiuose Nyderlandų Karalystėje, (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji privalėjo teikti seksualines paslaugas už atlygį, veždami automobiliu užtikrino jos nuvykimą į darbo vietą ir grįžimą iš jo, nustatė darbo valandų skaičių, skyrė jai nedarbo dienas ir atostogas, rūpinosi buitimi pirkdami higienos reikmenis, kontroliavo jos darbo kokybę ir priimamų klientų skaičių, po darbo surinkdavo jos iš prostitucijos gautas pajamas, jų dydis tiksliai nenustatytas, ir jas perduodavo D. V. arba R. V., o D. V. gautą pelną iš nukentėjusiosios prostitucijos savo nuožiūra padalydavo organizuotos grupės nariams; 7) su R. V., M. B. ir E. N. organizavo panaudojant apgaulę nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) verbavimą, gabenimą į Nyderlandų Karalystę, siekdamas pelnytis iš nukentėjusiosios prostitucijos, su R. V., M. B. ir E. N. vadovavo (duomenys neskelbtini) prostitucijai Nyderlandų Karalystėje ir pelnėsi iš jos prostitucijos turėdamas nenustatyto dydžio pajamas, būtent: R. V. ir T. R. rūpinantis naujų narių įtraukimu į prostituciją, 2009 m., tiksliai nenustatytu laiku, nuvykus į (duomenys neskelbtini) susitikti su nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini) dėl prostitutės darbo Nyderlandų Karalystėje ir jai su pasiūlymu sutikus, o tuo metu kartu buvusiai (duomenys neskelbtini) to paties pasiūlymo atsisakius, R. V., siekdamas (duomenys neskelbtini) įtraukti į prostituciją, važinėjo pas ją į namus, skambino telefonu ir melagingai žadėjo gerai mokamą prostitutės darbą, siūlydamas vykti į Nyderlandų Karalystę, t. y., pasinaudodamas jos sunkia materialine padėtimi, verbavo nukentėjusiąją, po ilgalaikių R. V. įkalbinėjimų nukentėjusiajai sutikus nuvykti atostogų pas (duomenys neskelbtini), kuri jau dirbo prostitute, 2009 m. tiksliai nenustatytu laiku nenustatyto asmens, pasivadinusiu R. S., nenustatytu automobiliu (duomenys neskelbtini) buvo atgabenta į Nyderlandų Karalystę, (duomenys neskelbtini), kur ją pasitiko M. B. ir E. N., apgyvendino išnuomotame bute, kurio numeris nenustatytas, (duomenys neskelbtini), kur jau buvo apgyvendintos ir prostitutėmis dirbo (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas jos pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, kalbos nemokėjimu, buvimu užsienio valstybėje, užmezgė su ja artimus santykius, o įgijęs jos pasitikėjimą, panaudodamas apgaulę užverbavo dirbti prostitute, t. y. įkalbėjo teikti seksualines paslaugas už atlygį, o jos gautas pajamas iš prostitucijos pažadėjo dalytis tarpusavyje per pusę, nukentėjusiajai patikėjus melagingais pažadais ir sutikus su nurodytomis sąlygomis, nuo jos atgabenimo, apgyvendinimo bei sutikimo dirbti prostitute momento iki 2012 m. rugpjūčio, tiksliai nenustatyto laiko, kai nukentėjusioji pabėgo, M. B. ir E. N. organizavo (duomenys neskelbtini) prostituciją – apgyvendino įvairiuose butuose (duomenys neskelbtini), nustatė darbo vietas viešnamiuose: (duomenys neskelbtini), adresai tiksliai nenustatyti, kur nukentėjusioji privalėjo teikti seksualines paslaugas už atlygį, veždami automobiliu užtikrino jos nuvykimą į darbo vietą ir grįžimą iš jos, nustatė darbo valandų skaičių, skyrė jai nedarbo dienas ir atostogas, rūpinosi buitimi pirkdami higienos reikmenis, kontroliavo jos darbo kokybę, klientų skaičių, po darbo surinkdavo jos iš prostitucijos gautas pajamas – nuo 4000 iki 5000 Eur per savaitę, neuždirbus reikiamos sumos, M. B. taikė fizines bausmes, surinktus pinigus M. B. ir E. N. perduodavo D. V. arba R. V., o jis gautą pelną iš nukentėjusiosios prostitucijos savo nuožiūra padalydavo organizuotos grupės nariams.

2. R. V. nuteistas už tai, kad D. V. ne vėliau kaip nuo 2004 m., tiksliai nenustatytu laiku, iki 2012 m rugpjūčio 31 d., siekiant bendro nusikaltimo rezultato – turtinės naudos sau ir nusikalstamos veikos bendrininkams, subūrus organizuotą grupę nusikaltimams daryti: neteisėtam disponavimui labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, turint tikslą jas platinti Vokietijoje, ir prekybai žmonėmis, turint tikslą Vokietijoje išnaudoti nukentėjusiuosius neteisėtam priverstiniam darbui – narkotinėms medžiagoms platinti bei turint tikslą Nyderlandų Karalystėje pelnytis iš nukentėjusių asmenų prostitucijos, kurioje atliekant tam tikras užduotis ar turint skirtingą vaidmenį nuo 2004 m., tiksliai nenustatytu laiku, iki 2012 m rugpjūčio 31 d. skirtingais laikotarpiais įsitraukė ir dalyvavo: R. V., E. N., M. B., T. R., M. M. bei kiti nenustatyti asmenys, D. V. vadovaujant ir koordinuojant šios organizuotos grupės narių daromas nusikalstamas veikas, R. V., būdamas šios organizuotos grupės narys, atlikdamas tam tikras užduotis ar skirtingą vaidmenį, pasitelkdamas organizuotai grupei nepriklausančius asmenis: Vokietijos pilietį A. K., I. P., D. G., nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini), padarė šiuos nusikaltimus: 1) D. V. suorganizavus, su T. R. ir organizuotai grupei nepriklausančiu A. K. Nyderlandų Karalystėje neteisėtai įgijo ir iš Nyderlandų Karalystės gabeno į Vokietiją tiksliai nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 proc. heroino hidrochlorido, būtent: nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2005 m. birželio 27 d., Vokietijoje iš organizuotai grupei nepriklausančio I. P. įsigijo automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį Vokietijos piliečiui A. K., ir su T. R. narkotinei medžiagai – heroinui pervežti ir jam testuoti pasitelkė organizuotai grupei nepriklausantį A. K., 2005 m. birželio 27 d. su T. R. automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o A. K. automobiliu „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš Vokietijos, Hamo, nuvyko į Nyderlandų Karalystę, Roterdamą, kur iš nenustatyto asmens – (duomenys neskelbtini), nenustatytoje vietoje už D. V. skirtus bendrus organizuotai grupei priklausančius iš narkotinės medžiagos – heroino platinimo gautus pinigus su T. R. nupirko nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 proc. hidrochlorido, o A. K. įvertino jo kokybę ir paslėpė savo automobilyje, siekdami išvengti sustiprintos Nyderlandų Karalystės ir Vokietijos pasienio kontrolės, 2005 m. birželio 28 d. su T. R. lydėdami A. K., abiem automobiliais per Belgiją grįžo į Vokietiją, kur su T. R. apie 11.28 val. buvo sulaikyti policijos pareigūnų ūkininkų bendrijoje šalia namo (duomenys neskelbtini), Walstedte vietovėje, o A. K. su narkotine medžiaga grįžo į Hamą; 2) veikdamas su organizuotai grupei nepriklausančiais D. G. ir A. K. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 25,6 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 20,3 proc. heroino hidrochlorido, gabenimą Vokietijoje, Unos mieste ir jo priemiestyje, būtent: 2005 m. rugpjūčio 2 d. degalinėje (duomenys neskelbtini) suorganizavo susitikimą su D. G., o heroinui pervežti pasitelkė A. K., tą pačią dieną apie 10.14 val. su A. K. jo automobiliu „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvyko į degalinę, kur susitiko su D. G. ir nurodė A. K. nuvežti D. G. su heroino mišiniu, supakuotu į 150 vnt. plastikinių maišelių, į narkotinių medžiagų pardavimo ir platinimo vietą, A. K. savo automobiliu „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apie 10.55 val. atvežė D. G. į sodų priemiestį Bornekamptal, kur D. G. heroino mišinį paslėpė miškingoje vietovėje, bet heroino mišinys parduotas ar kitaip išplatintas nebuvo, nes jį apie 11.56 val. rado ir paėmė policijos pareigūnai, o D. G. 12.30 val. buvo sulaikytas; 3) su T. R. organizavo pasinaudodamas nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) priklausomumu jo išnaudojimą priverstiniam darbui ir neteisėtai vertė jį dirbti – platinti narkotines medžiagas – heroiną, būtent: D. V. nurodžius narkotinėms medžiagoms platinti verbuoti asmenis Lietuvoje, panaudojant apgaulę – žadant jiems gerai mokamą legalų darbą statybose, 2005 m. liepą, tikslus laikas nenustatytas, nukentėjusiajam (duomenys neskelbtini) atvykus į Zostą, Vokietijoje, dirbti statybose, jį pasitiko su T. R. ir nurodė (duomenys neskelbtini), kad jo darbas bus ne statybose, o platinti narkotines medžiagas, ir, pasinaudodamas nukentėjusiojo priklausomumu – pinigų trūkumu, buvimu užsienio valstybėje, privertė neteisėtai dirbti – platinti narkotines medžiagas – heroiną Zosto mieste iki 2005 m. liepos 25 d., kol nukentėjusysis buvo sulaikytas policijos pareigūnų; 4) su T. R., E. N., panaudodamas apgaulę, verbavo dvi nukentėjusiąsias (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), siekdamas pelnytis iš jų prostitucijos, ir su E. N. ir M. B. pelnėsi iš prostitucijos gaudamas nenustatyto dydžio pajamas, būtent: E. N., rūpindamasis naujų narių įtraukimu į prostituciją, 2009 m., tiksli data nenustatyta, internete susipažino su (duomenys neskelbtini) ir įkalbėjo ją susitikti su R. V. dėl prostitutės darbo Nyderlandų Karalystėje, nukentėjusiajai su pasiūlymu sutikus, 2009 m., tiksli data nenustatyta, R. V. su T. R., rūpindamiesi naujų narių įtraukimu į prostituciją, atvyko į (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytą vietą, kur susitiko su nukentėjusiosiomis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir, pasinaudodami jų pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, melagingai pažadėjo gerai mokamą prostitučių darbą Nyderlandų Karalystėje; (duomenys neskelbtini) sutikus, o (duomenys neskelbtini) pasiūlymo atsisakius, t. y. užverbavus (duomenys neskelbtini), po savaitės R. V. su E. N. nukentėjusiąją nenustatytu automobiliu jos sutikimu atgabeno užsiimti prostitucija į Nyderlandų Karalystę, (duomenys neskelbtini), kur M. B. ir E. N. nuo (duomenys neskelbtini) atgabenimo bei apgyvendinimo momento iki 2010 m. vasario 14 d., kai nukentėjusioji pabėgo, organizavo jos prostituciją – apgyvendino (duomenys neskelbtini) išnuomotame bute, kurio numeris nenustatytas, (duomenys neskelbtini), kur jau buvo apgyvendinta ir prostitute dirbo (duomenys neskelbtini), vėliau bute (duomenys neskelbtini), tikslus adresas nenustatytas, nustatė (duomenys neskelbtini) darbo vietas viešnamiuose (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji privalėjo teikti seksualines paslaugas už atlygį, veždami automobiliu užtikrino jos nuvykimą į darbo vietą ir grįžimą iš jo, nustatė darbo valandų skaičių, skyrė jai nedarbo dienas ir atostogas, rūpinosi buitimi pirkdami higienos reikmenis, kontroliavo jos darbo kokybę ir priimamų klientų skaičių, po darbo surinkdavo jos iš prostitucijos gautas pajamas, kurių dydis tiksliai nenustatytas, ir jas perduodavo R. V. arba D. V., o D. V. gautą pelną iš nukentėjusiosios prostitucijos savo nuožiūra padalydavo organizuotos grupės nariams; 5) su M. B., panaudodamas apgaulę, verbavo nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini) siekdamas pelnytis iš nukentėjusiosios prostitucijos bei su E. N. ir M. B. organizavo jos prostituciją Nyderlandų Karalystėje ir pelnėsi iš jos prostitucijos gaudamas nenustatyto dydžio pajamas, būtent: su T. R. rūpinantis naujų narių įtraukimu į prostituciją, 2009 m., tikslus laikas nenustatytas, nuvykus į (duomenys neskelbtini) susitikti su (duomenys neskelbtini) dėl prostitutės darbo Nyderlandų Karalystėje ir jai su pasiūlymu sutikus, o kartu buvusiai (duomenys neskelbtini) to paties pasiūlymo atsisakius, siekdamas (duomenys neskelbtini) įtraukti į prostituciją, toliau važinėjo pas nukentėjusiąją į namus, skambino telefonu ir melagingai žadėjo gerai mokamą prostitutės darbą siūlydamas vykti į Nyderlandų Karalystę, t. y., pasinaudodamas jos sunkia materialine padėtimi, verbavo nukentėjusiąją, po ilgalaikių jo įkalbinėjimų nukentėjusiajai sutikus nuvykti atostogų pas (duomenys neskelbtini), kuri jau dirbo prostitute, 2009 m., tiksli data nenustatyta, nenustatyto asmens, pasivadinusiu R. S., nenustatytu automobiliu (duomenys neskelbtini) buvo atgabenta į Nyderlandų Karalystę, (duomenys neskelbtini), kur ją pasitiko M. B. ir E. N., apgyvendino išnuomotame bute, kurio numeris nenustatytas, (duomenys neskelbtini), kur jau buvo apgyvendintos ir prostitutėmis dirbo (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas jos pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, kalbos nemokėjimu, buvimu užsienio valstybėje, užmezgė su ja artimus santykius, o įgijęs jos pasitikėjimą, panaudodamas apgaulę užverbavo dirbti prostitute, t. y. įkalbėjo teikti seksualines paslaugas už atlygį, o jos gautas pajamas iš prostitucijos pažadėjo dalytis tarpusavyje per pusę, nukentėjusiajai patikėjus melagingais pažadais ir sutikus su nurodytomis sąlygomis, nuo jos atgabenimo, apgyvendinimo bei sutikimo dirbti prostitute momento iki 2012 m. rugpjūčio, tiksli data nenustatyta, kai nukentėjusioji pabėgo, M. B. ir E. N. organizavo jos prostituciją – apgyvendino įvairiuose butuose (duomenys neskelbtini), adresai tiksliai nenustatyti, nustatė darbo vietas viešnamiuose (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji privalėjo teikti seksualines paslaugas už atlygį, veždami automobiliu užtikrino jos nuvykimą į darbo vietą ir grįžimą iš jo, nustatė darbo valandų skaičių, skyrė jai nedarbo dienas ir atostogas, rūpinosi buitimi pirkdami higienos reikmenis, kontroliavo jos darbo kokybę, priimamų klientų skaičių, po darbo surinkdavo jos iš prostitucijos gautas pajamas – nuo 4000 iki 5000 Eur per savaitę, neuždirbus reikiamos sumos M. B. taikė fizines bausmes, surinktus pinigus M. B. ir E. N. perduodavo R. V. arba D. V., o D. V. gautą pelną iš nukentėjusiosios prostitucijos savo nuožiūra padalydavo organizuotos grupės nariams.

3. Šioje byloje taip pat nuteisti E. N. ir E. B., dėl kurių kasacinių skundų nepaduota.

II. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m spalio 4 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria panaikinta D. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto – namo už 144 810 Eur sklype (duomenys neskelbtini) konfiskavimas, ir dėl šios dalies palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, neišsamiai išnagrinėjo ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtus duomenis, nepaneigė, tik atmetė, pirmosios instancijos teisme išnagrinėtus įrodymus, kurie buvo ir yra pagrindas pripažinti, kad E. V. ir D. V. neturėjo teisėtų pajamų šaltinių, iš kurių būtų galėję pastatyti namą E. V. priklausančiame sklype (duomenys neskelbtini), dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šis namas buvo pastatytas už nusikalstamu būdu – disponavimo narkotinėmis medžiagomis, pelnymosi iš prostitucijos – gautas lėšas, ir jį konfiskavo.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą grindė tuo, kad byloje nebuvo paneigta versija, jog namas (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas panaudojant nuteistojo tėvo S. V. pinigus. Nuosprendyje teigiama, kad S. V. 2004 m. kovo 24 d. už 128 000 Lt (37 071,36 Eur) įgijo trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini), kurį 2007 m. balandžio 5 d. pardavė už 340 000 Lt (98 470,81 Eur), banko išrašų duomenimis, 2007 m. balandžio 24 d. į S. V. sąskaitą banke įplaukė 340 000 Lt (98 470,81 Eur) už parduotą butą, iš jų 54 000 Lt (15 639,48 Eur) buvo pervesti į asmeninę R. R. sąskaitą, 33 000 Lt (9557,46 Eur) paimti grynaisiais, o 252 910 Lt (73 247,80 Eur) pervesti į S. V. vardu 2007 m. gegužės 18 d. atidarytą mokėjimo kortelės sąskaitą banke ir iš jos per 2007 m. išgryninta 251 350 Lt (72 795,99 Eur). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl turto konfiskavimas minėtam turtui negali būti taikomas.

4.3. Turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti tikslą ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti.

4.4. Pirmosios instancijos teismas taikė turto konfiskavimą namui (duomenys neskelbtini), remdamasis tuo, kad 2015 m. gruodžio 23 d. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvadoje Nr. SI-4 nurodyta, kad E. V., kurios vardu 2007 m. gegužės 23 d. buvo išduotas minėto namo statybos leidimas, 2006–2014 m. neturėjo teisėtų pajamų šaltinių šiam turtui įsigyti, o jos išlaidos viršijo pajamas. E. V. sutuoktinis – nuteistasis D. V. taip pat neturėjo teisėtų pajamų šaltinių, iš kurių sutuoktiniai būtų galėję pasistatyti šį namą. Įvertinęs šias aplinkybes, liudytojų T. R., S. R., N. M. bei nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) parodymus bei vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 7 dalimi (2000 m. rugsėjo 29 d. įstatymo redakcija), pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad namas (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas, panaudojant nusikalstamu būdu gautas lėšas. Byloje surinkti duomenys, taip pat ir paminėti liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai, patvirtina, kad D. V. iš inkriminuotų nusikalstamų veikų gavo turtinės naudos, nes jam kaip organizuotos grupės organizatoriui buvo perduodami pinigai. Tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad ši aplinkybė įrodyta. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl turto konfiskavimo, padarė išvadą, kad nepakanka duomenų, patvirtinančių, kad nusikalstamu būdu gauti pinigai buvo panaudoti namo statyboms. Su tokia teismo išvada negalima sutikti, nes ji padaryta, nesilaikant BPK nustatytų įrodinėjimo reikalavimų.

4.5. Liudytojo N. M. parodymus, kuriais jis išreiškia pagrįstą manymą, kad D. V. nusikalstamu būdu įgytus pinigus panaudojo namo statyboms, apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepakankamus, rėmėsi tik gynybos pateikta versija, kad namas buvo pastatytas už S. V. lėšas, bet nevertino bylos duomenų visumos ir nesiekė pašalinti byloje kilusių abejonių. Nusikalstamų veikų padarymo ir namo (duomenys neskelbtini) statybos laikotarpis pagal liudytojo N. M. parodymus, kuriuos patvirtina specialistų išvados, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad nurodytas namas yra konfiskuotinas turtas pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 7 dalies nuostatas (2000 rugsėjo 29 d. įstatymo redakcija). Teismas, atsiradus prieštaravimų šiems bylos duomenims, rėmėsi naujai pateikta informacija ir nevertino jos pagrįstumo.

4.6. Šioje byloje teismas nesiėmė pakankamų veiksmų, kad būtų nustatyta, ar gynybos pateikta versija, jog namas (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas panaudojant skolintas S. V. lėšas, yra teisinga. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos sprendimo dalies išvadas padarė tik pagal naujai gautus dokumentus, negretino jų su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Bylos duomenys šiai versijai akivaizdžiai prieštarauja.

5. Kasaciniu skundu nuteistojo D. V. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį dėl D. V. pripažinimo kaltu ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Byloje pažeistas non bis in idem (draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą) principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje skundžiamu nuosprendžiu dėl non bis in idem principo pažeidimo nurodė, kad iš Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNy01ODEvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-17-581/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-17-581/2015">1-17-581/2015</a>) nuosprendžio matyti, kad D. V. buvo išteisintas dėl nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu labai didelio kiekio narkotinėmis medžiagomis, padarytų: 1) nuo 2006 m. rugsėjo 15 d. iki 2006 m. lapkričio 20 d.; 2) nuo 2007 m. sausio 23 d. iki 2007 m. kovo 13 d.; 3) iki 2007 m. balandžio. Skundžiamu nuosprendžiu D. V. nuteistas dėl nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu labai didelio kiekio narkotinėmis medžiagomis, padarytos: 1) 2005 m. birželio 27–28 d.; 2) 2005 m. rugpjūčio 2 d.; 3) 2005 m. rugpjūčio 21–22 d. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad byloje yra duomenų ne tik apie Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendį, bet ir apie tris Vokietijoje priimtus nuosprendžius: 1) Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. kovo 11 d. nuosprendžiu I. P. nuteistas už 2005 m. birželio 27 d. – 28 d. įvykdytą narkotinių medžiagų laikymą ir gabenimą; 2) Unos miesto teismo 2006 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu D. G. nuteistas už prekiavimą heroinu nemažais kiekiais 2005 m. rugpjūčio 2 d.; 3) Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu T. R., M. M., M. N., A. K. buvo nuteisti dėl disponavimu heroinu 2005 m. rugpjūčio 21 d. – 2005 m. rugpjūčio 22 d. Be to, minėtame Dortmundo apylinkės teismo nuosprendyje yra konstatuota, kad T. R. ir M. M. buvo gaujos lyderiai. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad aplinkybės, kurios susijusios su skundžiamame nuosprendyje nurodytomis veikomis: 1) 2005 m. birželio 27 d. – 2005 m. birželio 28 d.; 2) 2005 m. rugpjūčio 2 d.; 3) 2005 m. rugpjūčio 21 d. – 2005 m. rugpjūčio 22 d. padarytos veikos, yra detaliai ištirtos ir išanalizuotos, ir dėl jų priimti baigiamieji teismo sprendimai, nustatyti bei išaiškinti nusikalstamas veikas padarę asmenys, tarp kurių D. V. nėra. Priimant skundžiamą nuosprendį, dėl to paties nusikaltimo (epizodo), dėl kurio jau nuteisti T. R., M. M., A. K., M. N., priimamas pakartotinis nuosprendis, bet jau nurodant, kad D. V. buvo nusikalstamos veikos organizatorius. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė kreiptis į Vokietiją ir išsiaiškinti, ar galima neatnaujinus ar nepanaikinus 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio dėl to paties nusikaltimo (epizodo) priimti naują sprendimą, nustatantį naujas faktines ir teisines aplinkybes – kitą bendrininkų grupės sudėtį ir bendrininkavimo formą, kitą bendrininkų grupės vadovą. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad skundžiamu nuosprendžiu iš esmės pažeistas non bis in idem principas, nes D. V. už tapačius veiksmus, dėl kurių buvo išteisintas, buvo teisiamas ir nuteistas antrą kartą, taip pat teisiamas už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą jau yra nuteisti kiti asmenys.

5.2. Baudžiamojoje jurisprudencijoje nurodoma, kad vien fakto pagrindu nusikalstamos veikos inkriminavimas suprantamas kaip objektyvus pakaltinamumas, todėl jo pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir teisingu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-443/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-443/2011">2K-443/2011</a>). Šioje byloje D. V. kaltė dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos, susijusios su specifinėmis – psichotropinėmis ar narkotinėmis – medžiagomis, grindžiama ne objektyviais duomenimis (specialisto išvada, ekspertizės aktu), nepaliekant neaiškumų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-671/2010, 2K-484/2013, 2K-85-976/2018), bet prieštaringais faktais. Nuosprendyje nurodyta, kad D. V. inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtina pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visuma, t. y. liudytojų T. R., N. M., S. R. parodymai, Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio duomenys, Dortmundo miesto prokuratūros pateikta medžiaga, telefono pokalbių, sekimo ir kiti duomenys. Nuosprendyje nurodyta, kad D. V. su narkotinių medžiagų platinimu siejamas ne tik todėl, kad buvo vadinamas slapyvardžiu „J.“, bet ir dėl to, kad pirmiau minėti liudytojai jį įvardijo kaip šios grupuotės vadovą. Pažymėtina, kad teismas nustatė, jog apklaustas liudytojas M. M. nurodė, kad grupei vadovavo T. R. (tai patvirtina ir Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendis), o nuteistųjų D. V. ir R. V. jis nepažįsta, bet konstatavo, kad M. M. nurodytos aplinkybės prieštarauja kitiems įrodymams, taigi teismas išimtinai rėmėsi tik D. V. kaltinančiais liudytojų – atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų – parodymais. Pažymėtina, kad iš esmės dėl identiškų aplinkybių jau yra pasisakęs ir Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendyje, kuriuo D. V. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dėl trijų veikų išteisintas.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nepagrįstai netenkino D. V. prašymų: prie bylos medžiagos pridėti baudžiamąją bylą Nr. 1A-52-495- 207 (Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNy01ODEvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-17-581/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-17-581/2015">1-17-581/2015</a>), pradėtą atskyrus ikiteisminį tyrimą; iš Vokietijos teisėsaugos institucijų išreikalauti baudžiamųjų bylų medžiagą; balsu perskaityti ir nagrinėjant bylą teisme ištirti įrodymus – Vokietijos teisėsaugos institucijų padarytus 2006 m. birželio 22 d.; 2005 m. birželio 23 d.; liepos 7 ir 19d. telefono pokalbių garso įrašus, kuriais remiamasi skundžiamame nuosprendyje, ir suteikti galimybę nuteistajam bei kitiems proceso dalyviams susipažinti su pokalbių įrašų stenogramomis originalo (vokiečių) kalba; apklausti nukentėjusiuosius ir liudytojus (duomenys neskelbtini), kurių parodymai svarbūs dėl prekybos žmonėmis ir išnaudojimo priverstiniam darbui veikų (epizodų). Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas daro išvadą, jog Vokietijoje D. V. buvo tapatinamas su teisiamais dėl narkotinių medžiagų platinimo asmenimis – V. Z., E. J., G. K., R. B. (R. / R.), L. L. (L.), V. J. (Š.), T. I. (E. / Ž.) ir A. T., kurie ne tik nesusiję su D. V., bet ir nė vienas nebuvo apklausti šioje byloje.

5.4. D. V. organizuotos grupės vadovo ir organizatoriaus vaidmuo inkriminuotas remiantis iš esmės tik T. R. ir N. M. parodymais, kad neva jis buvo vadinamas slapyvardžiu „J.“. Tačiau nuosprendžio turinys ir kitos teismo konstatuotos faktinės aplinkybės rodo, kad D. V. kaltinančius parodymus jie davė tik siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, abu keitė parodymus, o šioje byloje neva prisimena faktus geriau nei anksčiau (2015 m.) nagrinėtoje byloje, kuri nebuvo pridėta prie šios bylos ir kurioje davė parodymus, teismo pripažintus nepatikimais. Taip pat teismo ištirtos aplinkybės patvirtina, kad tuo laikotarpiu, kai buvo padarytos nusikalstamos veikos, Vokietijos pareigūnai ieškojo asmens, kurio pravardė buvo „V.“. T. R. teigė, kad D. V. visada buvo vadinamas „J.“, o N. M. paaiškino, kad tiksliai nurodyti, kaip buvo vadinamas D. („J.“ ar „V.“), jis negali. Iš Vokietijos teisėsaugos institucijų gautuose duomenyse nurodyta „D.“ arba „V.“ pravardė, o ne „J.“. Šios aplinkybės iš esmės buvo ignoruojamos ir neaptartos. Pažymėtina ir tai, kad T. R. ir N. M. šioje byloje yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl tapačių aplinkybių, dėl kurių jau buvo priimtas apkaltinamasis Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendis. Taip iš esmės pažeistas non bis in idem principas, o atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenys yra paveikti taip, kad dėl baimės būti dar kartą nuteisti už tą patį sutiko duoti parodymus, kurie nėra objektyvūs, tik kad apsaugotų save nuo menamo pakartotinio baudžiamojo persekiojimo.

5.5. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), rėmėsi teisme tiesiogiai neištirtais duomenimis (BPK 20 straipsnis, 271–292 straipsniai, 301 straipsnio 1 dalis), suvaržė D. V. teisę į gynybą (BPK 238 straipsnio 1 dalis, 44 straipsnio 5, 7 dalys, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis, 3 dalies d punktas), kaltę grindė tik asmenų, kurie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymais (EŽTT 2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07, § 33; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Comelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03; 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. R. prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75, Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199, ir kt.; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-2-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-2-699/2016">2K-7-2-699/2016</a>, 2K-7-304-976/2016), in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai), rungimosi, nekaltumo prezumpcijos (Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 44 straipsnio 6 dalis, BK 2 straipsnio 3 dalis) principus, o tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

5.6. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas vieną iš trijų D. V. inkriminuotų BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos epizodų, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, privalėjo iš naujo paskirti bausmę D. V. dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos.

6. Kasaciniu skundu nuteistojo R. V. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį dėl R. V. nuteisimo ir bylą nutraukti arba sprendimus pakeisti, arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nebuvo pažeistos nuostatos dėl dvigubo baudimo negalimumo, motyvuojama tuo, kad Vokietijos Dortmundo prokuratūra 2013 m. birželio 7 d. procesiniu sprendimu Nr. 186 Js 597/05 (803) A laikinai nutraukė R. V. ir D. V. bylą, nes abiem kaltinamiesiems Lietuvoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis; Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2013 m. rugsėjo 25 d. buvo gautas Dortmundo prokuratūros prašymas perimti D. V., R. V., S. R. ir M. B. baudžiamąjį persekiojimą Dortmundo prokuratūros baudžiamosiose bylose Nr. 400 Js 340/13 ir Nr. 186 Js 597/05 ir šios bylos 2013 m. lapkričio 5 d. prokuroro nutarimu buvo pridėtos prie Lietuvoje atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 50-1-00005-12, nepagrįsta.

6.2. Iš byloje esančių tiek Vokietijos Dortmundo prokuratūros 2013 m. birželio 7 d. sprendimo nutraukti bylą, tiek Vokietijos nacionalinio nario padėjėjos Eurojuste išaiškinimo matyti, kad Vokietijos baudžiamojo teisės proceso tvarkos 154 straipsnio tam tikras analogas Lietuvos teisėje yra BPK 213 straipsnis, kuriame nustatyta, kad prokuroras gali nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl baudžiamųjų nusižengimų ir nesunkių nusikaltimų, jei manoma, kad tokiu atveju procesas dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų galės vykti sparčiau. Minėtame išaiškinime nurodyta, kad pagal Vokietijos baudžiamojo teisės proceso tvarkos 154 straipsnio nuostatas prokuratūrai leidžiama nutraukti tyrimą, jeigu yra tikimasi, kad įtariamieji bus nuteisti atskiroje baudžiamojoje byloje jiems paskiriant žymiai didesnę bausmę, nutarimo nutraukti tyrimą aprašomojoje dalyje nurodyta, kad įtariamiesiems už nusikaltimus skirtinos bausmės ypač nesiskirtų nuo Lietuvoje nustatytų bausmių dydžių, o rezoliucinėje – kad byla nutraukiama remiantis laukiamu bausmės paskyrimu Lietuvoje dėl prekybos žmonėmis. Vokietijos teisėsaugos institucijos nepateikė duomenų, kad šis nutrauktas ikiteisminis tyrimas būtų atnaujintas, priešingai, iš išaiškinimo matyti, kad šiuo sprendimu byla buvo galutinai užbaigta. Vien tas faktas, kad byla buvo perduota prašant perimti R. V. baudžiamąjį persekiojimą, nereiškia nutrauktos bylos atnaujinimo. Dėl to, vadovaujantis non bis in idem principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, byla R. V. dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo turi būti nutraukta.

6.3. Byloje apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas nepagrįstai įrodymais pripažintais atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, N. M. ir T. R. parodymais, Unos miesto teismo 2006 m. birželio 8 d. ir Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiais, kurie neturi prejudicinės galios, Dortmundo prokuratūros pateikta medžiaga. Teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, neatsižvelgė į EŽTT sprendimuose pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą dėl kartu toje pačioje byloje kaltinamų asmenų ar kitų kaltinamųjų parodymų įrodomosios reikšmės (pvz., 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. R. prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-2-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-2-699/2016">2K-7-2-699/2016</a>, 2K-7-304-976/2016 ir kt.) nurodytas aplinkybes, dėl kurių toje pačioje byloje kaltinamų asmenų parodymai gali būti nepatikimi. Šiuo atveju T. R. ir N. M. yra suinteresuoti apkalbėti D. V. ir R. V., bet teismai šioje byloje atidžiau jų parodymų netikrino, apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad jie nesuinteresuoti. Pažymėtina, kad T. R. abiejose bylose davė žymiai išsamesnius parodymus ne tik apie tas veikas, už kurias buvo nuteistas Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu, bet ir apie tas, dėl kurių padarymo jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Nors apeliacinės instancijos teismas ir sutiko, kad Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendis neturi prejudicinės galios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-66/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-66/2012">2K-66/2012</a>, 2K-265/2014), nepaisydamas to, nuosprendį grindė šiuo ir Unos miesto teismo 2006 m. birželio 8 d. nuosprendžiu. Pažymėtina, kad Dortmundo prokuratūros pateiktoje medžiagoje užfiksuoti ir apklausti asmenys šioje byloje apklausti nebuvo, joje visi garso įrašai buvo sunaikinti, todėl nebuvo galima tiesiogiai jų išklausyti ir ištirti, pokalbiai iš rusų kalbos išversti į vokiečių kalbą, nepaliekant suvestinių originalo kalba, tada išversti į lietuvių kalbą, dėl to galėjo būti iškraipyti, abejonių kelia ir tam tikri sekimo duomenys, kurie negalėjo būti patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamajame procese nustatytais proceso veiksmais (pvz., apklausti slaptą sekimą atlikusius pareigūnus) ir vertinami šioje byloje (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Dėl baudžiamojo proceso skirtumų ar dėl kitų nežinomų priežasčių Vokietijos pareigūnų atliktų apklausų metu buvo pasakoma, kokie turi būti atsakymai į pateiktus klausimus (pvz., A. K. apklausos protokolas). Šiuose duomenyse tam tikros aplinkybės yra tiesiogiai įvardijamos kaip prielaidos. Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu R. V. nebuvo nuteistas, bet pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiame nuosprendyje nurodytomis jį kaltinančiomis aplinkybėmis, kurios minėto teismo net nebuvo vertinamos. Dortmundo apylinkės teismas nuteisė T. R., kuris, nors ir teisiamas už nusikalstamas veikas, padarytas bendrininkaujant, savo parodymuose, priešingai nei šioje byloje, nė karto neminėjo R. V., o Dortmundo apylinkės teismo konstatuojamojoje dalyje buvo įvardytas „gaujos lyderiu“. Dėl nurodytų pažeidimų pažeista nuteistojo R. V. teisė į gynybą.

6.4. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nėra galimybės nustatyti 2005 m. birželio 27–28 d. įgytos ir gabentos narkotinės medžiagos – heroino tikslaus kiekio, šią aplinkybę nuteistiesiems iš veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, pašalino, bet nekeitė R. V. nusikalstamų veikų kvalifikavimo, nes R. V. taip pat nuteistas dėl 2005 m. rugpjūčio 2 d. nusikalstamos veikos disponuojant labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, todėl jo veika kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kaip tęstinė, susidedanti iš dviejų epizodų. Pažymėtina tai, kad remiantis prielaidomis buvo nustatytas ne tik 2005 m. birželio 27–28 d. nusikalstamos veikos narkotinės medžiagos kiekis, bet ir jos grynumas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, iš veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, pašalinęs aplinkybę, kad R. V. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turėjo pašalinti ir aplinkybę, kad šiame heroine veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 proc. heroino hidrochlorido, ir nustatyti, kad buvo disponuojama tiksliai nenustatytu heroine esančios veikliosios medžiagos kiekiu. R. V. nuteistas ir už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 2 d. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 25,6 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 20,3 proc. heroino hidrochlorido, gabenimą Vokietijoje, Unos mieste ir jo priemiestyje. Jei 25,6 g heroino veikliosios medžiagos kiekis yra 20,3 proc., tai nesudėtinga suskaičiuoti, kad veikliosios medžiagos kiekis yra 5,1968 g. Rekomendacijų dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. V-1033 redakcija), 18 pozicijoje nurodyta, kad heroino kiekis nuo 2 iki 10 g laikomas dideliu kiekiu. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2005 m. birželio 27–28 d. įvežtos narkotinės medžiagos kiekis nenustatytas, o 2005 m. rugpjūčio 2 d. buvo disponuojama 5,1968 g heroino, R. V. veiksmai turi būti perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į 2 dalį.

6.5. Taip pat gali kilti klausimas, ar faktinės aplinkybės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose yra skirtingos iš esmės ir dėl to turėjo būti laikomasi BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimų. Apie kaltinimo pakeitimą sužinojus tik iš nuosprendžio, negavus laiko pasiruošti gynybai, buvo prarasta galimybė pasisakyti dėl 2005 m. birželio 27– 28 d. veikoje teismo nustatytos veikliosios medžiagos kiekio bei iškelti klausimą dėl nusikaltimo perkvalifikavimo, taip buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.

6.6. Šioje byloje teismai, skirdami R. V. bausmę, nevertino itin reikšmingos aplinkybės, susijusios su per ilga baudžiamojo proceso trukme, kuri sudaro pagrindą ją švelninti, todėl pažeidė bausmės skyrimo taisykles ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar 2014 m., todėl baudžiamasis procesas nuosprendžio priėmimo momentu truko penkerius metus, beveik viso proceso metu R. V. buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, todėl jo dalyvavimas procese buvo užtikrintas ir bet koks proceso delsimas negalėjo būti susijęs su nuteistojo nedalyvavimu procese. Dėl ilgo bylos nagrinėjimo itin ilgai taikant pačią griežčiausią kardomąją priemonę R. V. patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, kurie nepatenka į bausmės paskirtį, todėl BK 54 straipsnio 3 dalis reikalauja į tai atsižvelgti skiriant galutinę bausmę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, proceso trukmė šioje byloje turėtų būti vertinama kaip per ilga operatyvumo ir greitumo principų atžvilgiu ir sudaranti pagrindą konstatuoti R. V. teisės į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką (BPK 44 straipsnio 5 dalis) pažeidimą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-109/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-109/2013">2K-7-109/2013</a>, 2K-55-895/2015 ir kt.). Nėra ginčijama, kad ši byla didelės apimties ir sudėtinga, bet tai negali pateisinti šešerių metų tyrimo ir nagrinėjimo laikotarpio, ypač atsižvelgus į tai, kad joje tik keturi nuteistieji, nors yra užsienio elementas, bet jis susijęs su Europos Sąjungos valstybėmis, o Vokietijoje praktiškai visi dokumentai buvo surinkti dar 2005 m. ir pateikti 2013 m. viduryje. Nors nuosprendžiuose nurodyta, kad nusikaltimai buvo padaryti 2004–2014 m. laikotarpiu, iš tikrųjų šioje byloje vis dar yra nagrinėjami 2005 m. įvykiai dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir 2009 m. įvykiai dėl prekybos žmonėmis, t. y. dešimties – keturiolikos metų senumo įvykiai.

6.7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas nepasisakė dėl ilgą laiką R. V. taikytos griežčiausios kardomosios priemonės, nors pagal EŽTT praktiką suėmimo faktas savaime yra veiksnys, kuris turi būti apsvarstytas vertinant, ar laikomasi reikalavimo priimti sprendimą dėl bylos esmės per įmanomai trumpiausią laiką pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (pvz., 2009 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Maton prieš Lenkiją, peticijos Nr. 30279/07; 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Paskal prieš Ukrainą, peticijos Nr. 24652/04; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Pawlak prieš Lenkiją, peticijos Nr. 28237/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEtNTExLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-31-511/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-31-511/2018">2K-31-511/2018</a>, 2K-215-895/2019).

6.8. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso trukmė pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai asmeniui „pareiškiamas kaltinimas“ šios nuostatos prasme, kuris gali būti apibrėžtas kaip oficialus kompetentingos valdžios institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką (2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Kravtas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12717/06, § 35). Vertinamo laikotarpio pabaiga baudžiamajame procese laikomas galutinio sprendimo, dėl kurio negali būti paduodamas skundas, pagal pareikštą kaltinimą priėmimo momentas. Taigi, kol nepriimtas sprendimas, reiškiantis baudžiamojo proceso pabaigą, asmuo laukia savo bylos išsprendimo ir yra nežinioje dėl savo teisinės padėties.

6.9. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo proceso trukmės vertinimu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir nepasisakė dėl apeliacinio proceso trukmės. Apeliacinis skundas buvo paduotas 2018 m. gegužės 10 d., nuo jo padavimo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo praėjo beveik septyniolika mėnesių, nors apeliaciniai skundai nebuvo labai didelės apimties ir sudėtingi. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užtruko dėl kolegijos narių ir gynėjų užimtumo, bet nė vienas teismo posėdis nebuvo atidėtas dėl nuteistųjų kaltės. Todėl per visą šį laiką nuteistieji turėjo gyventi netikrumo būsenos dėl baudžiamojo proceso prieš juos baigties (EŽTT 2004 m. kovo 30 d. sprendimas byloje Merit prieš Ukrainą, § 75). Ilgos proceso trukmės priežastis buvo vieno iš kolegijos narių nušalinimas, tačiau tai taip pat nėra R. V. kaltė. Nors šioje byloje ir buvo atliktas įrodymų tyrimas, tai neprieštarauja EŽTT praktikai, pagal kurią nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo neturi pareigos bendradarbiauti su valstybės institucijomis ir padėti joms spartinant savo baudžiamosios bylos procesą, jam taip pat negali būti priekaištaujama dėl naudojimosi nacionalinėje teisėje nustatytomis teisinės gynybos priemonėmis, tačiau jo elgesys yra objektyvus veiksnys, galintis nulemti proceso pailginimą, už kurį valstybė neatsako (2007 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Pecheur prieš Liuksemburgą, peticijos Nr. 16308/02). Todėl atsižvelgiant į nepagrįstai ilgą proceso trukmę nagrinėjant bylą dviejų instancijų teismuose ir į tai, kad kasacinio skundo padavimo momentu procesas nėra baigtas, tinkama kompensacija už pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę gali būti taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas paskirta mažesnė, nei sankcijoje nustatytas minimumas, bausmė.

6.10. Šioje byloje prieš nukentėjusiąsias (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, BK 307 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, padaryta ir prieš nukentėjusiąsias (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), už tai R. V. buvo nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, kuriuo R. V., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams. Todėl jei ikiteisminiai tyrimai nebūtų atskirti, didelė tikimybė, kad už nusikaltimus keturių nukentėjusiųjų atžvilgiu R. V. būtų paskirta subendrinta devynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė (63 straipsnio 2 dalis) ir ji šioje byloje būtų bendrinama tik su už BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme. Atskyrus ikiteisminius tyrimus ir bylas nagrinėjant atskirai, už nusikaltimus prieš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) prie pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės buvo pridėta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė ir ta pati devynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė jau bendrinama su dvylikos metų laisvės atėmimo bausme. Taip buvo žymiai pabloginta R. V. padėtis, o tai prieštarauja Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatoms, reglamentuojančioms bausmės skyrimą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistųjų D. V. ir R. V. gynėjų bei Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

9. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

10. Nuteistųjų D. V. ir R. V. gynėjų kasaciniuose skunduose, be kita ko, ginčijamos ir teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei jų pagrindu padarytos išvados dėl nuteistųjų dalyvavimo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistojo D. V. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad D. V. organizuotos grupės vadovo ir organizatoriaus vaidmuo inkriminuotas remiantis iš esmės tik T. R. ir N. M. parodymais, jog neva jis buvo vadinamas slapyvardžiu „J.“, kad teismas, vertindamas šių asmenų parodymus, ignoravo ir neaptarė kai kurių nesutapimų jų parodymuose, taip pat tos aplinkybės, jog tuo laikotarpiu, kai buvo padarytos nusikalstamos veikos, Vokietijos pareigūnai ieškojo asmens, kurio pravardė buvo „V.“. Nuteistojo R. V. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad T. R. ir N. M. yra suinteresuoti apkalbėti D. V. ir R. V., bet teismai atidžiau jų parodymų netikrino, apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad jie nesuinteresuoti bylos baigtimi. Tokie kasacinių skundų argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl draudimo persekioti ir bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem)

11. Nuteistųjų D. V. ir R. V. gynėjai kasaciniuose skunduose teigia, kad byloje pažeistas non bis in idem principas, nes D. V. už tapačius veiksmus, dėl kurių buvo išteisintas, buvo teisiamas ir nuteistas antrą kartą, taip pat teisiamas už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą trimis Vokietijos Federacinės Respublikos apylinkės teismų nuosprendžiais jau yra nuteisti kiti asmenys, be to, Vokietijos Dortmundo prokuratūra 2013 m. birželio 7 d. procesiniu sprendimu laikinai nutraukė R. V. ir D. V. bylą, nes abiem kaltinamiesiems Lietuvoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis.

12. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad teisės aktų reikalavimai dėl dvigubo baudimo negalimumo nebuvo pažeisti, nes Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu D. V. buvo išteisintas dėl nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu labai didelio kiekio narkotinėmis medžiagomis, padarytų kitu laiku ir su kitais asmenimis nei veikos, už kurias jis nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nuteistojo R. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad už tas pačias nusikalstamas veikas VFR Dortmundo prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas R. V. ir D. V. buvo nutrauktas, todėl už tas veikas juos nuteisus Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu buvo pažeistas non bis in idem principas, padarė išvadą, kad nuteistojo R. V. gynėjo akcentuojama Dortmundo prokuratūros tirta baudžiamoji byla Nr. 186 Js 597/05, vadovaujantis VFR baudžiamojo proceso įstatymu, buvo laikinai nutraukta, kadangi buvo nuspręsta dėl proceso ekonomiškumo kreiptis į Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas dėl bylos perėmimo; ši byla buvo perimta ir prijungta prie Lietuvoje atliekamo ikiteisminio tyrimo, todėl non bis in idem principas nebuvo pažeistas. Šios apeliacinės instancijos teismo išvados yra pagrįstos.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.“ Ši nuostata įtvirtinta ir BK 2 straipsnio 6 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis in idem. Šis konstitucinis principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Minėtas konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išanalizavęs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, yra pažymėjęs, kad EŽTT praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Be to, non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). EŽTT jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum, o ne idem crimen (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-788/2019).

15. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu D. V. pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių medžiagų – heroino – kiekiu buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. D. V. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 15 d. iki 2006 m. lapkričio 20 d. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 21 gramo heroino – įgijimą Nyderlandų Karalystėje, neteisėtą laikymą ir gabenimą iš Nyderlandų Karalystės į VFR bei neteisėtą heroino platinimą VFR, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 23 d. iki 2007m. kovo 13 d. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 208,47 gramo heroino – įgijimą Nyderlandų Karalystėje, neteisėtą laikymą ir gabenimą iš Nyderlandų Karalystės į VFR, ne vėliau kaip iki 2007 m. balandžio 5 d. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 41,63 gramo heroino – įgijimą ir laikymą VFR. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, D. V. buvo nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 27 d. – 2005 m. birželio 28 d. organizavo neteisėtą tiksliai nenustatyto kiekio narkotinės medžiagos – heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 proc. heroino hidrochlorido, įgijimą Nyderlandų Karalystėje ir jo gabenimą iš Nyderlandų Karalystės į Vokietijos Federacinę Respubliką, 2005 m. rugpjūčio 2 d. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 25,6 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 20,3 proc. heroino hidrochlorido, gabenimą Vokietijoje, Unos mieste ir jo priemiestyje, ne vėliau kaip iki 2005 m. rugpjūčio 21 d. – rugpjūčio 22 d. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 254,41 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 49,4 proc., įgijimą Nyderlandų Karalystėje ir jo gabenimą į Vokietiją. Taigi veikos, už kurias D. V. buvo nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, buvo padarytos 2005 metais, o veikos, už kurias D. V. buvo išteisintas Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, buvo padarytos 2006–2007 metais. Vadinasi, skirtingose baudžiamosiose bylose D. V. buvo kaltinamas vienarūšių, bet ne tų pačių nusikaltimų padarymu, todėl non bis in idem (draudimo bausti antrą kartą už tą pačią veiką) principas nebuvo pažeistas.

16. Nuteistojo D. V. gynėjas kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad non bis in idem principas buvo pažeistas ir dėl to, jog D. V. buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą Vokietijos Federacinėje Respublikoje jau yra nuteisti kiti asmenys.

17. Kasatorius teigia, kad VFR Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. kovo 11 d. nuosprendžiu I. P. nuteistas už 2005 m. birželio 27 d. – 28 d. įvykdytą narkotinių medžiagų laikymą ir gabenimą. Šiuo nuosprendžiu I. P. nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams už prekybą narkotinėmis medžiagomis – heroinu – 2005 m. birželio 1 d. – liepos 19 d. Nuosprendyje nurodyta, kad teismui nepavyko nustatyti, iš ko kaltinamasis gaudavo heroino prekybai ir kokio dydžio buvo įvežamo heroino kiekis (16 t., b. l. 81). Taigi I. P. nebuvo teisiamas už 2005 m. birželio 27 d. – 28 d. įvykdytą narkotinių medžiagų laikymą ir gabenimą.

18. VFR Unos miesto teismo nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2006 m. gegužės 15 d., D. G. nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams už prekiavimą heroinu nemažais kiekiais. Nuosprendyje nurodyta, kad D. G. jau keletą dienų prieš 2005 m. rugpjūčio 2 d. dirbo vienai daugiausiai iš lietuvių susidedančiai grupuotei ir Unos mieste kaip gatvės prekiautojas pardavinėjo kurorto parke ir kitose vietose porcijomis maždaug po 1 gramą maišeliuose supakuotą heroino mišinį. Tam tikslui kaltinamasis naudojo dviratį. 2005 m. rugpjūčio 2 d. prieš 10.30 val. D. G. šiuo metu besislapstančiam R. V., pravarde R., liepus atvyko į (duomenys neskelbtini) degalinę, kuri yra (duomenys neskelbtini) Unos mieste, kur taip pat pasirodė ir atskirai sekamas A. K. V. paliepė A. K. perduoti D. G. iš viso 126,5 gramo heroino mišinio, supakuoto į 150 porcijų maišeliais. A. K. savo automobiliu D. G. atvežė į Bornekamptal plotą, kuriame D. G. heroiną, supakuotą į baltą plastikinį maišelį, paslėpė slėptuvėje žemėse po medžio kelmu miške. Tada A. K. D. G. nuvežė į Kiefernweg gatvę netoli firmos (duomenys neskelbtini) esančioje stovėjimo aikštelėje, kurioje D. G. buvo palikęs savo dviratį. Prieš 12.00 val. D. G. atvažiavo dviračiu prie heroino slėptuvės Bornekamptal plote. Po to, kai jis nuvažiavo, jį sekusiems kriminalinių nusikaltimų pareigūnams pavyko surasti slėptuvę ir konfiskuoti heroiną. Atsitiktinių 5 pakuočių iš turimų 150 vienodų porcijų tyrimų rezultatai parodė, kad jame buvo 20,3 proc. veikliosios medžiagos ir apskaičiavus visam turimam kiekiui išeitų, kad heroino hidrochlorido buvo 25,6 gramo. Taigi D. G. nuteistas už savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Jokie kiti asmenys šioje byloje nebuvo kaltinami ir nebuvo nuteisti, todėl nėra pagrindo teigti, kad Panevėžio apygardos teismas nustatė ir 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendyje nurodė kitokias nusikalstamos veikos aplinkybes, nei nustatytos VFR Unos miesto teismo nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2006 m. gegužės 15 d., ir kad D. V. nuteistas du kartus už tą pačią nusikalstamą veiką.

19. VFR Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu T. R., M. M., M. N., A. K. buvo nuteisti už neteisėtą didelio kiekio narkotinių medžiagų įvežimą ir neteisėtą narkotinių medžiagų prekybą 2005 m. rugpjūčio 21 d. – 2005 m. rugpjūčio 22 d. Nuosprendyje nurodyta, kad nuo 2004 m. antros pusės iki 2005 m. pavasario Unos / Hamo miestų teritorijose įsikūrė lietuvių organizuota nusikalstama gauja, kurios veiklai buvo vadovauta iš Lietuvos. Vadai duodavo nurodymus, paskirstydavo kitų narių pozicijas, kaip ir ką reikia daryti. Šiame nuosprendyje taip pat nurodyta, kad už kitų kaltinamųjų prisidėjimą prie nusikalstamos veikos yra atsakingi T. R. ir M. M., „kurie yra gaujos lyderiai“ (16 t., b. l. 73). Ši aplinkybė yra nurodyta nuosprendžio dalyje „Bausmės“. Nuosprendžio dalyje „Teisinis vertinimas“ yra nurodyta, kad T. R. yra herarchiškai organizuotos grupės narys, o M. M. priskiriamas viduriniajam nusikalstamos gaujos sluoksniui. Vertinant VFR Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, pažymėtina, kad byla buvo nagrinėjama tik dėl T. R., M. M., M. N. ir A. K. padarytų nusikalstamų veikų ir nuosprendyje yra išdėstytos šių asmenų padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės. Šioje byloje D. V. ir R. V. nebuvo kaltinami ir byla dėl jų padarytų nusikalstamų veikų nebuvo nagrinėjama, todėl nėra pagrindo teigti, kad, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu D. V. nuteisus už neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 254,41 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 49,4 proc., įgijimą Nyderlandų Karalystėje ir jo gabenimą į Vokietiją, 2005 m. rugpjūčio 21 d. – 2005 m. rugpjūčio 22 d. organizavimą, buvo pažeistas non bis in idem principas. Nėra pagrindo teigti ir tai, kad Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu buvo nustatytos kitokios nusikalstamos veikos aplinkybės, nei nustatytos VFR Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu, nes, kaip minėta, byloje, kurioje priimtas VFR Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendis, D. V. vaidmuo padarant šį nusikaltimą nebuvo tiriamas ir nuosprendyje nevertinamas.

20. Nuteistojo R. V. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad non bis in idem principas buvo pažeistas dar ir todėl, kad VFR Dortmundo prokuratūra 2013 m. birželio 7 d. procesiniu sprendimu laikinai nutraukė R. V. ir D. V. bylą, nes abiem kaltinamiesiems Lietuvoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis, o tas faktas, kad byla buvo perduota prašant perimti R. V. baudžiamąjį persekiojimą, nereiškia nutrauktos bylos atnaujinimo.

21. Teisė nebūti du kartus persekiojamam baudžiamąja tvarka, teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą (nusikalstamą veiką) įtvirtinta tiek nacionalinės teisės aktuose, tiek tarptautinės bei ES teisės aktuose: Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 7 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnyje, Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo 54 straipsnyje (toliau – KŠSĮ) ir kt. Šio principo turinys yra aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos S. T. Teismo jurisprudencijoje. Nagrinėjamoje byloje, kuri susijusi su non bis in idem principo taikymu skirtingose valstybėse – ES narėse vykusių baudžiamųjų procesų dėl galimai tų pačių veikų kontekste, pirmiausia aktualios KŠSĮ 54 straipsnio ir Chartijos 50 straipsnio nuostatos bei Europos S. T. Teismo (toliau – ESTT) praktika dėl jų aiškinimo (plačiau šiuo aspektu žr. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU5LTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-159-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-159-976/2017">2K-159-976/2017</a>). Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio taikymo sritis, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, apsiriboja tik nacionaliniu lygmeniu, t. y. tos pačios valstybės institucijų vykdomu asmens baudžiamuoju persekiojimu ir baudimu. Taigi ši nuostata netaikytina tais atvejais, kai galimas baudžiamojo proceso pakartojimas yra susijęs su daugiau kaip vienos valstybės institucijų procesine veikla (pavyzdžiui, EŽTT 2018 m. vasario 20 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Krombach prieš Prancūziją, peticijos Nr. 67521/14).

22. KŠSĮ 54 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje, jeigu tuo atveju, kai buvo paskirta bausmė, ji jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma. Chartijos 50 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą. Nagrinėjamoje byloje būtina išsiaiškinti, ar VFR Dortmundo prokuratūros 2013 m. birželio 7 d. procesinis sprendimas yra „galutinis sprendimas“.

23. Pagal ESTT praktiką tam, kad asmens procesą dėl jam inkriminuojamų veikų būtų galima laikyti „galutinai baigtu“ pagal KŠSĮ 54 straipsnį, pirmiausia būtina konstatuoti, kad dėl tokio sprendimo būtų užkirstas kelias baudžiamajai bylai tęsti (2016 m. birželio 29 d. sprendimo byloje Kossowski, C-486/14, 34 punktas ir jame nurodyta ESTT praktika). Šią pirmąją sąlygą reikia vertinti remiantis susitariančiosios valstybės, kurioje priimtas atitinkamas sprendimas baudžiamojoje byloje, teise. Sprendimas, kuriuo pagal asmens baudžiamąjį persekiojimą pradėjusios susitariančiosios valstybės teisę nėra užkertamas kelias baudžiamajai bylai tęsti nacionaliniu lygiu, iš esmės negali būti procesinė kliūtis pradėti ar tęsti šio asmens baudžiamojo persekiojimo dėl tų pačių veikų kitoje susitariančiojoje valstybėje (sprendimo byloje Kossowski 35 punktas ir jame nurodyta ESTT praktika). Antra, siekiant nustatyti, ar sprendimas traktuotinas kaip toks, kuriuo galutinai baigiamas asmens baudžiamasis procesas, kaip tai suprantama pagal KŠSĮ 54 straipsnį, reikia įsitikinti, kad šis sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus (išsprendus, įvertinus) bylą iš esmės (sprendimo byloje Kossowski 42 punktas ir jame nurodyta ESTT praktika).

24. KŠSĮ 54 straipsnyje tiesiogiai reglamentuojamas tik non bis in idem principo taikymas tuo atveju, kai asmens „teismo procesas“ pabaigtas paskiriant jam bausmę. ESTT yra nustatęs, kad KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintas non bis in idem principas taikytinas ir teismo sprendimui, kuriuo kaltinamasis galutinai išteisintas nesant pakankamai įrodymų (2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Van Straaten, C‑150/05) ar suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Gasparini ir kt., C-467/04). Taip pat šio principo taikymo sritis apima galutinį baudžiamojo persekiojimo nutraukimą ikiteisminėje stadijoje kaltinamajam įvykdžius tam tikrus įpareigojimus. ESTT nagrinėtose bylose baudžiamieji procesai buvo nutraukti prokuroro sprendimais, nedalyvaujant teismui (2003 m. vasario 11 d. sprendimas byloje Gözütok ir Brügge, C-187/01 ir C-385/01). KŠSĮ 54 straipsnis taip pat taikytinas sprendimams, kuriuos priima valdžios institucija, turinti dalyvauti vykdant baudžiamąjį teisingumą atitinkamoje nacionalinės teisės sistemoje, kaip antai prokuratūra, ir kuriais valstybėje narėje galutinai nutraukiamas baudžiamasis persekiojimas, net jei šie sprendimai priimami nedalyvaujant teismui ir ne teismo sprendimo forma (sprendimo Gözütok ir Brügge 28 ir 38 punktai). Taip pat – teismo ikiteisminio tyrimo kolegijos nutarčiai neperduoti bylos nagrinėti teisiamajame posėdyje, kuria susitariančiojoje valstybėje, kurioje ji buvo priimta, užkertamas kelias naujam atitinkamo asmens baudžiamajam persekiojimui dėl tų pačių veikų, išskyrus atvejus, kai paaiškėja šio asmens kaltę patvirtinančių naujų faktinių aplinkybių arba įrodymų (2014 m. birželio 5 d. sprendimas byloje M, C‑398/12).

25. ESTT yra nusprendęs, kad KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintas non bis in idem principas netaikytinas sprendimui, kuriuo susitariančiosios valstybės pareigūnas, baigus nagrinėti bylą iš esmės ir prieš pareiškiant kaltinimus nusikaltimo padarymu įtariamam asmeniui, nurodė sustabdyti baudžiamąjį persekiojimą, kai toks sprendimas pagal šios valstybės nacionalinę teisę galutinai neužkerta kelio tolesniam baudžiamajam persekiojimui, taigi ir naujam baudžiamajam procesui šioje valstybėje dėl tų pačių veikų (2008 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Turansk?, C-491/07). Taip pat – valstybės narės teisminių institucijų sprendimui, kuriuo byla užbaigiama nevertinus jos iš esmės, vien dėl to, jog kitoje valstybėje narėje pradėtas baudžiamasis procesas dėl to paties įtariamojo ir tų pačių veikų (2005 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Miraglia, C‑469/03); prokuratūros nutarimui nutraukti baudžiamąjį persekiojimą ir galutinai baigti ikiteisminio tyrimo procedūrą (esant galimybei atnaujinti tyrimą arba panaikinti nutarimą) dėl asmens, nepaskyrus bausmės, kai iš šio nutarimo motyvų matyti, kad ši procedūra baigta neatlikus išsamaus tyrimo, o nukentėjusiojo ir galimo liudytojo apklausos neatlikimas netiesiogiai rodo, kad tokio tyrimo nebuvo (sprendimas byloje Kossowski).

26. Taigi pagal ESTT praktiką aplinkybės, kad sprendimą (nutarimą), kuriuo užbaigiamas baudžiamasis procesas, priėmė prokuratūra, o ne teismas, ir nebuvo įvykdyta jokia bausmė, nėra lemiamos vertinant, ar šiuo nutarimu galutinai užkertamas kelias baudžiamajai bylai tęsti (be kita ko, sprendimo byloje Kossowski 38 punktas). Siekiant nustatyti, ar toks nutarimas yra tas sprendimas, kuriuo galutinai baigiamas asmens baudžiamasis procesas, kaip tai suprantama pagal KŠSĮ 54 straipsnį, reikia įsitikinti, kad šiuo nutarimu pagal nacionalinę teisę galutinai užkertamas kelias baudžiamajai bylai tęsti ir kad jis buvo priimtas išnagrinėjus (įvertinus) bylą iš esmės (žr. sprendimo byloje Kossowski 42 punktą ir jame nurodytą ESTT praktiką).

27. Pažymėtina, kad KŠSĮ 57 straipsnyje nustatyta bendradarbiavimo sistema, pagal kurią kompetentingos institucijos tam, kad išsiaiškintų sprendimo, priimto kitos valstybės teritorijoje, tikslų pobūdį, iš šios valstybės institucijų gali prašyti reikalingos teisinės informacijos (sprendimo byloje Turansky 37 punktas), nes tai, ar sprendimas yra „galutinis“, pirmiausia nustatoma pagal valstybės narės, kurioje jis buvo priimtas, teisę. Tačiau tarpusavio pasitikėjimą galima užtikrinti tik esant galimybei remiantis kitos valstybės perduotais dokumentais įsitikinti, kad jos kompetentingų valdžios institucijų priimtas atitinkamas sprendimas iš tiesų yra galutinis sprendimas, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės (sprendimo byloje Kossowski 52 punktas).

28. Taigi, nagrinėjamoje byloje siekiant nustatyti, ar VFR Dortmundo prokuratūros 2013 m. birželio 7 d. sprendimas yra galutinis Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą, 54 straipsnio, aiškinamo atsižvelgiant į Chartijos 50 straipsnį, prasme, būtina išsiaiškinti šio sprendimo pobūdį (galutinis jis ar ne) pagal VFR teisę ir išsiaiškinti, ar jis buvo priimtas atlikus išsamų tyrimą bei įvertinus jo rezultatus.

29. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 157 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos buvo pradėtas 2012 m. sausio 6 d. pagal nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) pareiškimą. Tyrimo metu buvo gauta duomenų apie Dortmundo prokuratūroje atliekamą D. V., R. V., S. R. ir M. B. baudžiamąjį persekiojimą baudžiamosiose bylose Nr. 400 Js 340/13 (dėl (duomenys neskelbtini) nužudymo) ir Nr. 186 Js 597/05 (dėl narkotinių medžiagų platinimo VFR). 2013 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas VFR Dortmundo prokuratūros prašymas, perimti D. V., R. V., S. R. ir M. B. baudžiamąjį persekiojimą Dortmundo prokuratūros baudžiamosiose bylose Nr. 400 Js 340/13 ir Nr. 186 Js 597/05. Siekiant greitai ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, 2013 m. lapkričio 5 d. prokuroro nutarimu prie ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 50-1-00005-12 buvo prijungtos iš VFR Dortmundo prokuratūros gautos baudžiamosios bylos Nr. 400 js 340/13 ir Nr. 186 js 597/05, paliekant bendrą Nr. 50-1-00005-12 (nutarties 63.2 punktas).

30. Byloje nustatyta, kad VFR Dortmundo prokuratūros 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 186 Js 597/05 (803) A, vadovaujantis VFR BPK 154 straipsnio 1 pastraipa, byla dėl kaltinamųjų R. V. ir D. V. buvo laikinai nutraukta remiantis laukiamu bausmės paskyrimu Lietuvoje už prekybą žmonėmis. Toks sprendimas buvo priimtas motyvuojant tuo, kad tolimesnis tyrimas užtruktų dar mažiausiai metus (visi įtariamieji ir liudytojai yra Lietuvoje), o šiuo atveju įtariamiesiems už nusikaltimus skirtinos bausmės ypatingai nesiskirtų nuo Lietuvoje nustatytų bausmių dydžių (21 t., b. l. 150). Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi pavedė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūroms prokurorams susisiekti su VFR kompetentinga institucija konsultacijos dėl VFR teisės normų aiškinimo – ar 2013 m. birželio 7 d. VFR Dortmundo prokuratūros procesinis sprendimas Nr. 186 Js 597/05 (803) A laikinai nutraukti bylą R. V. ir D. V. atžvilgiu reiškia, kad VFR teisėsaugos institucijos pasilieka teisę tęsti atitinkamą procesą, esant tam tikroms sąlygoms (išdėstant šias sąlygas), ar jis gali būti pripažįstamas galutiniu. VFR nacionalinio nario padėjėja Eurojuste paaiškino, kad 2013 m. birželio 7 d. VFR Dortmundo prokuratūros procesiniu sprendimu buvo preliminariai užbaigtas tyrimas dėl R. V. ir D. V.. Tokio preliminaraus bylos užbaigimo pagrindai yra nustatyti VFR baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas prokuratūrai leidžiama nutraukti tyrimą, jeigu yra tikimasi, kad įtariamieji bus nuteisti atskiroje baudžiamojoje byloje jiems paskiriant žymiai didesnę bausmę. Šiuo atveju Dortmundo prokuratūra nutraukė tyrimą, atsižvelgdama į Lietuvoje tiriamą prekybos žmonėmis bylą (47 t., b. l. 151, 152). Taigi VFR Dortmundo prokuratūros 2013 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 186 Js 597/05 (803) A nėra galutinis, juo byla užbaigta nevertinus jos iš esmės, o vien dėl to, jog Lietuvoje pradėtas baudžiamasis procesas dėl tų pačių įtariamųjų ir tų pačių veikų, todėl R. V. ir D. V. baudžiamasis persekiojimas Lietuvoje nebuvo pakartotinis, šiuo persekiojimu nebuvo pažeistas non bis in idem principas.

31. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad nuteistųjų D. V. ir R. V. gynėjų kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai apie tai, kad byloje pažeistas non bis in idem principas, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

32. Nuteistojo D. V. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas D. V. kaltę padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą veiką grindė tik D. V. kaltinančiais liudytojų – atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų – parodymais. Nuteistojo R. V. gynėjas skunde teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas nepagrįstai įrodymais pripažintais atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 39¹ straipsniu N. M. ir T. R. parodymais, Unos miesto teismo 2006 m. birželio 8 d. ir Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiais, kurie neturi prejudicinės galios, Dortmundo prokuratūros pateikta medžiaga. Taigi kasaciniuose skunduose teigiama, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti reikalavimai.

33. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.).

34. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad D. V. ir R. V. inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtina pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visuma: liudytojų T. R., N. M., S. R. parodymai, 2006 m. rugsėjo 24 d. Dortmundo apylinkės teismo nuosprendžių duomenys, Dortmundo miesto prokuratūros pateikta medžiaga, telefono pokalbių, sekimo ir kiti duomenys, ir, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei baudžiamosios bylos medžiagą, padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį.

35. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, reiškia, kad BPK įtvirtinamas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. BPK nenustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymams ir jų vertinimui, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, formuojami tam tikri kriterijai, taikytini vertinant asmenų, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 39¹ straipsnį, parodymus.

36. EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07, § 33; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Tačiau tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shiman prieš Rumuniją, § 33; Cornelis prieš Nyderlandus). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs). Tačiau tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (ten pat; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00).

37. Analogiškos pozicijos dėl asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymų vertinimo laikomasi ir kasacinėje praktikoje, kurią formuojant vadovaujamasi, be kita ko, EŽTT sprendimais. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus; kad vertinant liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, parodymus taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a>). Kasacinėse nutartyse taip pat išaiškinta, kad egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>, 2K-239-303/2016). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Byloje esantiems duomenims patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tokie parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje teismo ištirtus duomenis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276-976/2015">2K-276-976/2015</a> ir joje nurodoma teismų praktika).

38. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje liudytojai – nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu atleisti asmenys – T. R. ir N. M. buvo apklausti dalyvaujant kaltinamiesiems D. V. ir R. V., kurie turėjo galimybę užduoti liudytojams klausimus (43 t., b. l. 13–19; 42 t., b. l. 94–96). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šių liudytojų parodymai detaliai išdėstyti ir įvertinti vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota tokių parodymų vertinimo praktika. Nuosprendyje išdėstyti ir detaliai aptarti duomenys, turintys reikšmės vertinant liudytojo T. R. parodymų patikimumą (nuosprendžio 17.5–17.12 punktai). Taigi liudytojų T. R. ir N. M. parodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir nenukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnyje įtvirtintu pagrindu, vertinimo praktikos.

39. Pažymėtina, kad nuteistojo D. V. gynėjas kasaciniame skunde, o nuteistojo R. V. gynėjas kasacinės instancijos teismo posėdyje nepagrįstai teigė, jog T. R. Lietuvoje buvo pareikšti įtarimai ir jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tas pačias nusikalstamas veikas, už kurias jis buvo nuteistas VFR Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu. T. R. buvo įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 5 straipsnyje, 147 straipsnio 1 dalyje, 157 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 2 dalyje. Dėl šių nusikalstamų veikų T. R. ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnyje įtvirtintu pagrindu (35 t., b. l. 182–189). Lietuvoje T. R. nebuvo įtariamas tuo, kad neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, t. y. veika, už kurią jis buvo nuteistas VFR Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiu.

40. Nuteistojo R. V. gynėjas kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad VFR Unos miesto teismo 2006 m. birželio 8 d. ir Dortmundo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžiai neturi prejudicinės galios, tačiau nepagrįstai teigia, kad šiais nuosprendžiais nustatytomis aplinkybėmis negalėjo būti grindžiamas skundžiamas nuosprendis. Minėta, kad šiais VFR teismų nuosprendžiais už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis yra nuteisti D. G., T. R., M. M., M. N., A. K. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenurodyta galimybė naudoti prejudicinius faktus. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylą teismas privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje, nepaisydamas to, kad kitoje byloje dėl kitų asmenų tos pačios aplinkybės buvo tirtos ir yra priimtame nuosprendyje išdėstytos bei įvertintos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019). Tačiau ta aplinkybė, kad anksčiau priimti tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių teismų nuosprendžiai neturi prejudicinės galios nagrinėjant kitą bylą, nereiškia, kad šie nuosprendžiai negali būti įrodymų šaltiniai. Įsiteisėję nuosprendžiai yra dokumentai, kuriuose užfiksuota informacija gali padėti nustatyti su nusikalstama veika susijusias aplinkybes. Taigi įsiteisėję Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių teismų nuosprendžiai atitinka BPK 95, 96 straipsniuose apibūdintų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, požymius, todėl tiriami ir vertinami kaip ir kiti byloje esantys įrodymai.

41. Nuteistųjų D. V. ir R. V. gynėjai kasaciniuose skunduose teigia, kad nuosprendis grindžiamas įrodymais, kurie nebuvo patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais: teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti Dortmundo prokuratūros pateiktoje medžiagoje nurodyti asmenys, VFR daryti garso įrašai buvo sunaikinti, todėl nebuvo galima tiesiogiai jų išklausyti ir ištirti, pokalbiai telefonu iš rusų kalbos buvo verčiami į vokiečių kalbą, o po to – į lietuvių kalbą, dėl to galėjo būti iškraipyti, o nesant pokalbių įrašų originalo kalba, to negalima patikrinti, abejonių kelia tam tikri sekimo duomenys, tačiau jie negalėjo būti patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais.

42. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo D. V. gynėjo pareikštus prašymus, pavedė prokurorei išsiaiškinti dėl Dortmundo prokuratūros bylose esančių pokalbių telefonu stenogramų, kokia kalba jos yra ir kur laikomi stenogramų originalai. Teismas pažymėjo, kad byloje yra duomenys, jog dalis pokalbių įrašų yra sunaikinti (46 t., b. l. 45). Vykdydama teismo pavedimą, prokurorė išsiaiškino, kad pokalbių įrašai neišlikę, yra padarytos tik jų stenogramos, pokalbiai vyko rusų kalba, Vokietijos pareigūnai jas išvertė į vokiečių kalbą ir šį vertimą pateikė Lietuvos pareigūnams, kurie juos išvertė į lietuvių kalbą (47 t., b. l. 2). Taigi teismas neturėjo galimybės tiesiogiai ištirti pirminius duomenų šaltinius – pokalbių telefonu įrašus, – nes jie buvo sunaikinti. Teisiamojo posėdžio metu buvo tiriami išvestiniai duomenų šaltiniai – pokalbių telefonu stenogramų vertimai į vokiečių kalbą ir jų vertimai iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą.

43. Pažymėtina ir tai, kad nuteistųjų D. V. ir R. V. kaltė dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis (heroino įgijimo Nyderlandų Karalystėje, jo gabenimo į VFR ir platinimo) nėra grindžiama vien tik išvestiniais įrodymais – pokalbių telefonu stenogramų vertimais, kurių pirminių šaltinių nėra galimybės ištirti. Nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas grindžiama teisiamajame posėdyje ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma: atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės T. R. ir N. M. parodymais, liudytojų P. T., I. P., A. K., S. R. parodymais, parodymo atpažinti protokolais, nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) parodymais, duomenimis apie 2005 m. birželio 20 d. įvykusį eismo įvykį Hamm-Bockum-Hovel Lipperandstrabe ir 2005 m. birželio 16 d. stebėjimo priemonės, ieškant nepažįstamojo heroino prekiautojo Sendenhorsto bendruomenės teritorijoje, atlikimo duomenimis, 2006 m. rugsėjo 24 d. Dortmundo apylinkės teismo nuosprendžių duomenimis, Dortmundo miesto prokuratūros pateikta medžiaga, telefono pokalbių, sekimo ir kitais duomenimis (nuosprendžio 17.2–17.12 punktai). Nuosprendyje pokalbių telefonu turinys lyginamas su duomenimis, gautais iš kitų šaltinių, teismo išvados grindžiamos ne vienu kokiu nors įrodymu, o jų visuma. Taigi pirmosios instancijos teismas, savo išvadas grįsdamas pokalbių telefonu stenogramų vertimais, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.

Dėl BPK 256 straipsnio taikymo

44. Kasaciniame skunde nuteistojo R. V. gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintais reikalavimais, nes nustatė ir nuosprendyje išdėstė kitokias faktines aplinkybes, nei buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

45. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nustatė, kad D. V. organizavo, o R. V. iš Nyderlandų Karalystės į Vokietijos Federacinę Respubliką 2005 m. birželio 27 d. – 28 d. gabeno ne labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 200 g heroino, o tiksliai nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – heroino.

46. BPK 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo, be kita ko, turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnyje įtvirtinta kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme procedūra.

47. BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-61-689/2020).

48. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas neteisėtai gabentų narkotinių medžiagų kiekį, t. y. nusikalstamos veikos faktinę aplinkybę, pažymėjo, kad tai neturi įtakos D. V. ir R. V. nusikalstamų veikų kvalifikavimui, nes D. V. dar nuteistas dėl 2005 m. rugpjūčio 2 d. ir 2005 m. rugpjūčio 21 d. – 2005 m. rugpjūčio 22 d. nusikalstamos veikos epizodų disponuojant labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, R. V. – dėl 2005 m. rugpjūčio 2 d. nusikalstamos veikos epizodo disponuojant labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu. Pažymėtina, kad R. V. nusikalstamos veikos, padarytos 2005 m. birželio 27 d. – 28 d. ir 2005 m. rugpjūčio 2 d., įvertintos kaip tęstinė nusikalstama veika ir už šias veikas paskirta viena bausmė. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės – gabentų narkotinių medžiagų kiekio – pakeitimas neturėjo įtakos R. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimui, yra pagrįsta, o nuteistojo R. V. gynėjo kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie tai, jog apie kaltinimo pakeitimą sužinojus tik iš nuosprendžio, negavus laiko pasiruošti gynybai, buvo prarasta galimybė pasisakyti dėl 2005 m. birželio 27–28 d. veikoje teismo nustatytos veikliosios medžiagos kiekio bei kelti klausimą dėl nusikaltimo perkvalifikavimo ir taip buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nebuvo nustatytas konkretus 2005 m. birželio 27–28 d. gabentų narkotinių medžiagų kiekis ir nuteistieji šį kiekį (ne mažiau kaip 200 g heroino) turėjo galimybę ginčyti.

49. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad, apeliacinės instancijos teismui pakeitus nusikalstamos veikos faktinę aplinkybę – gabentų narkotinių medžiagų kiekį, BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinti reikalavimai nebuvo pažeisti, nes nurodyta faktinė aplinkybė nebuvo pakeista iš esmės skirtinga nuo nustatytosios pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

50. Nuteistojo D. V. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepagrįstai netenkino D. V. prašymų ir nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai.

51. Apeliaciniame skunde nuteistojo D. V. gynėjas prašė prie bylos medžiagos prijungti baudžiamąją bylą Nr. 1A-52-495-2017 kurioje D. V. priimtas išteisinamasis nuosprendis, iš Vokietijos teisėsaugos institucijų išreikalauti baudžiamųjų bylų, kurių duomenimis yra remiamasi priimant skundžiamą nuosprendį, medžiagą, paskelbti ir nagrinėjant bylą teisme ištirti įrodymus – Vokietijos teisėsaugos institucijų padarytus ir priimant skundžiamą nuosprendį aprašytus garso įrašus bei suteikti galimybę nuteistajam bei kitiems proceso dalyviams susipažinti su pokalbių įrašų stenogramomis vokiečių kalba, apklausti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindais atleistus T. R. ir N. M. dėl aplinkybių, kurios susijusios su D. V. dalyvavimu įgyjant ir platinant narkotines medžiagas Vokietijoje bei ankstesnėje byloje duotais parodymais, apklausti nukentėjusiąsias (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) dėl aplinkybių, kurios susijusios su D. V. veiksmais iki nukentėjusiųjų išvykimo į Olandiją verbuojant nukentėjusiąsias bei D. V. veiksmais pastarosioms būnant Olandijoje, apklausti liudytojas (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) dėl aplinkybių, susijusių su D. V. bei pastarojo vaidmeniu dėl (duomenys neskelbtini) verbavimo bei gabenimo į Vokietiją, apklausti nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini) dėl aplinkybių, susijusių su D. V. bei pastarojo vaidmeniu verbuojant (duomenys neskelbtini) priverstiniam darbui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apsvarsčiusi nuteistojo gynėjo pareikštus prašymus, juos tenkino iš dalies: nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus T. R. ir N. M., pavedė prokurorei išsiaiškinti dėl dalies dokumentų vertimo ir dėl Dortmundo prokuratūros bylose esančių stenogramų, pridėjo prie bylos apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų sprendimus dėl nuosprendžio, kuriuo D. V. buvo išteisintas. Kolegija netenkino gynėjo prašymo pridėti prie bylos visą ankstesnę bylą, nes tai netikslinga, taip pat netenkino prašymo apklausti nukentėjusįjį (duomenys neskelbtini) ir liudytojas (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), nes šie asmenys yra apklausti, liudytojoms (duomenys neskelbtini) verbavimo aplinkybės nežinomos, o nukentėjusysis (duomenys neskelbtini) nurodė liudytojoms jam žinomas aplinkybes (46 t., b. l. 45). Taigi nuteistojo D. V. gynėjo pareikšti prašymai buvo išspręsti ir arba patenkinti, arba motyvuotai atmesti. Spręsdamas pareikštus prašymus apeliacinės instancijos teismas BPK įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.

52. Nuteistojo D. V. gynėjas kasaciniame skunde BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimą grindžia tuo, kad nepagrįstai buvo atmesti jo prašymai ir taip buvo suvaržyta ginamojo teisė į gynybą. Kaip minėta, nuteistojo D. V. gynėjo pareikšti prašymai buvo išspręsti nepažeidžiant BPK įtvirtintų reikalavimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas tiek, kiek to buvo prašoma skunde, ir kad jį nagrinėjant buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai.

Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo

53. Nuteistojo R. V. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad R. V. veika iš BK 260 straipsnio 3 dalies turi būti perkvalifikuota į BK 260 straipsnio 2 dalį, nes apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs aplinkybę, kad R. V. 2005 m. birželio 27 d. – 28 d. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turėjo pašalinti ir aplinkybę, kad šiame heroine veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 proc. heroino hidrochlorido, ir nustatyti, kad buvo disponuojama tiksliai nenustatytu heroine esančios veikliosios medžiagos kiekiu, be to, įvertinus nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, kad R. V. 2005 m. rugpjūčio 2 d. organizavo neteisėtą narkotinės medžiagos – 25,6 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 20,3 proc. heroino hidrochlorido, gabenimą Vokietijoje, Unos mieste ir jo priemiestyje, darytina išvada, kad 2005 m. rugpjūčio 2 d. buvo disponuojama 5,1968 g heroino, o toks jo kiekis pagal Rekomendacijų dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo, patvirtintų sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. V-1033 redakcija), 18 pozicijoje nurodytus dydžius yra ne labai didelis, bet didelis.

54. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nustatytas R. V. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir nustatė, kad R. V. 2005 m. birželio 27 d. – 28 d. neteisėtai disponavo ne labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – ne mažiau kaip 200 g heroino, bet tiksliai nenustatytu kiekiu narkotinės medžiagos – heroino. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėmė įvertinusi tai, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, ir, nesant galimybės nustatyti 2005 m. birželio 27 d. – 28 d. įgytos ir gabentos narkotinės medžiagos – heroino – tikslaus kiekio, visas abejones ir neaiškumus, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškindama nuteistųjų naudai. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad, vadovaujantis tokiais pačiais argumentais, galima buvo pakeisti ir kitą pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę – kad 2005 m. birželio 27 d. – 28 d. R. V. neteisėtai disponavo heroinu, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo ne mažesnis nei 40 proc. heroino hidrochlorido, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ši aplinkybė buvo nustatyta vadovaujantis tais pačiais įrodymais, kaip ir gabento heroino kiekis. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nebuvo nuoseklus, tačiau pažymėtina, kad pripažinus, kad gabentų narkotinių medžiagų kiekis tiksliai nenustatytas ir kad ši veika yra tęstinės nusikalstamos veikos sudėtinė dalis, veikliosios medžiagos santykinis kiekis veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

55. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad R. V. organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 25,6 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 20,3 proc. heroino hidrochlorido, gabenimą 2005 m. rugpjūčio 2 d. Vokietijoje. Pažymėtina, kad būtent nuteistojo R. V. gynėjo kasaciniame skunde pirmą kartą atkreipiamas dėmesys į tai, jog pagal nuosprendyje nurodytas aplinkybes 2005 m. rugpjūčio 2 d. buvo disponuojama 5,1968 g heroino, o tokia veikia kvalifikuotina pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Ši aplinkybė nebuvo akcentuojama nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniuose skunduose, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

56. 2014 m. lapkričio 13 d. pranešime apie įtarimą R. V. nurodyta, kad jis įtariamas neteisėtai disponavęs labai dideliu kiekiu – 25,6 g – heroino hidrochlorido (38 t., b. l. 127). 2015 m. gruodžio 17 d. pranešime apie įtarimą R. V. nurodyta, kad jis įtariamas organizavęs neteisėtą labai didelio kiekio – 25,6 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 20,3 procento, gabenimą Unos mieste VFR ir jo priemiestyje 2005 m. rugpjūčio 2 d. (38 t., b. l. 135). Šioje nutartyje minėta, kad VFR Unos miesto teismo nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2006 m. gegužės 15 d., D. G. nuteistas už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 2 d. neteisėtai disponavo 126,5 gramo heroino mišinio, supakuoto į 150 porcijų maišeliuose, kuriame veikliosios medžiagos buvo 20,3 procento, ir, apskaičiavus visam turimam kiekiui, heroino hidrochlorido buvo 25,6 gramo. Taigi 25,6 g yra ne heroino, o jo veikliosios medžiagos – heroino hidrochlorido – kiekis. Toks veikliosios medžiagos kiekis atitinka Rekomendacijose dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo, patvirtintose sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. V-1033 redakcija), nurodytą labai didelį heroino kiekį. Šis kiekis teisingai buvo nurodytas 2014 m. lapkričio 13 d. pranešime apie įtarimą R. V. 2015 m. gruodžio 17 d. pranešime apie įtarimą R. V. jau buvo padaryta klaida ir nurodyta, kad neteisėtai disponuojama buvo 25,6 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 20,3 procento. Ši klaida buvo pakartota kaltinamajame akte, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose. Taigi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes R. V. organizavo neteisėtą narkotinės medžiagos – 126,5 g heroino, kuriame veikliosios medžiagos kiekis buvo 20,3 proc. heroino hidrochlorido, gabenimą 2005 m. rugpjūčio 2 d. Vokietijoje.

57. Įvertinus tai, kad 2015 m. gruodžio 17 d. pranešime apie įtarimą R. V. buvo padarytas rašymo apsirikimas – vietoj 126,5 g heroino nurodytas jame buvusio veikliosios medžiagos (heroino hidrochlorido) kiekis, kad 25,6 g heroino hidrochlorido kiekis atitinka labai didelį heroino kiekį, kad į šią klaidą atkreiptas dėmesys tik kasaciniame skunde, nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis – byloje pritaikytas netinkamai.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių ir BK 63 straipsnio taikymo

58. Nuteistojo D. V. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas vieną iš trijų D. V. inkriminuotų BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos epizodų, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, privalėjo iš naujo paskirti bausmę D. V. dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos.

59. Apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs nusikalstamos veikos faktinę aplinkybę – narkotinės medžiagos, kuria buvo disponuojama 2005 m. birželio 27 d. – 28 d., kiekį, konstatavo, kad tai neturi įtakos D. V. ir R. V. nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, skirdamas bausmę D. V., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes ir kad nėra teisinio pagrindo švelninti D. V. paskirtą bausmę.

60. Neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis 2005 m. birželio 27 d. – 28 d., 2005 m. rugpjūčio 2 d. ir 2005 m. rugpjūčio 21 d. – 22 d. teismai vertino kaip vieną – tęstinę – nusikalstamą veiką. Sumažinus tęstinės nusikalstamos veikos apimtį, atsiranda pagrindas svarstyti, ar paskirta bausmė yra proporcinga naujai nustatytai nusikalstamos veikos apimčiai. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, tačiau švelninti D. V. paskirtą bausmę nėra pagrindo. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos bendros tyčios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-412/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-412/2007">2K-P-412/2007</a>). D. V. nuteistas už tai, kad, siekdamas bendro nusikaltimo rezultato – turtinės naudos sau ir nusikalstamos veikos bendrininkams, subūrė organizuotą grupę nusikaltimams daryti, vadovaudamas ir koordinuodamas šios organizuotos grupės narių, o per jos narius – ir organizuotai grupei nepriklausančių asmenų, nusikaltimus, įskaitant ir minėtas neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis veikas. Byloje nustatyta, kad išplatinus Nyderlandų Karalystėje įsigytą tam tikrą heroino kiekį, buvo organizuojamas kitos narkotinių medžiagų partijos įsigijimas ir platinimas. Nors visas šias veikas jungia bendra tyčia – įsigyti narkotines medžiagas ir jas platinti, tačiau tokia neapibrėžta tyčia nereiškia, kad padarytos veikos turi būti vertinamos kaip viena tęstinė nusikalstama veika. Kiekviena tokia veika buvo planuojama ir daroma kaip savarankiška nusikalstama veika, todėl neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis 2005 m. birželio 27 d. – 28 d., 2005 m. rugpjūčio 2 d. ir 2005 m. rugpjūčio 21 d. – 22 d. turėjo būti vertinamos kaip realioji nusikalstamų veikų sutaptis. Tai reiškia, kad šios nusikalstamos veikos turėjo būti kvalifikuojamos pagal atitinkamas BK 260 straipsnio dalis, už kiekvieną iš jų paskiriamos bausmės ir jos bendrinamos BK 63 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Įvertinus šią aplinkybę, darytina išvada, kad nėra pagrindo mažinti R. V. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę.

61. Nuteistojo R. V. gynėjas kasaciniame skunde netinkamą BK bendros dalies nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą (skunde šios nuostatos nesukonkretinamos), taikymą grindžia tikimybe, kad jeigu ikiteisminiai tyrimai nebūtų atskirti prieš nukentėjusiąsias (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, BK 307 straipsnio 2 dalyje, galėjo būti kvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, padaryta ir prieš nukentėjusiąsias (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), už ką R. V. buvo nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, R. V. už nusikaltimus keturių nukentėjusiųjų atžvilgiu galėjo būti paskirta subendrinta devynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė (63 straipsnio 2 dalis) ir ji šioje byloje būtų bendrinama tik su už BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme. Pažymėtina, kad tokia tikimybė nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina ir tai, kad tiek Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, tiek Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, tiek abiem šiais nuosprendžiais R. V. paskirtos bausmės buvo bendrinamos iš dalies jas sudedant. Skiriant subendrintą bausmę R. V. BK 63 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai nebuvo pažeisti.

62. Kasaciniame skunde nuteistojo R. V. gynėjas nurodo ir tai, kad teismai, skirdami bausmę R. V., nevertino itin reikšmingos aplinkybės, susijusios su per ilga baudžiamojo proceso trukme, kuri sudaro pagrindą bausmę švelninti, todėl pažeidė bausmės skyrimo taisykles ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs analogiškus nuteistojo R. V. apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliekamas pakankamai intensyviai, ikiteisminio tyrimo trukmei įtaką darė objektyvios, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų nepriklausančios priežastys, bylos medžiagoje nėra duomenų, jog apygardos teismas nepagrįstai vilkino teisminį bylos nagrinėjimą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad procesas užtruko pernelyg ilgai, ir nuosprendyje išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis tokią išvadą padarė (nuosprendžio 71.3 punktas). Kasatorius, neginčydamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų, didelės bylos apimties ir sudėtingumo, teigia, kad tai negali pateisinti šešerių metų bylos tyrimo ir nagrinėjimo laikotarpio. Kasacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus ir išvadas dėl proceso trukmės, taip pat nuteistojo R. V. kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, neturi pagrindo padaryti kitokią išvadą dėl proceso trukmės, nei padaryta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

63. Nuteistojo R. V. gynėjas skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ilgą laiką R. V. taikytos griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo. Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu į R. V. paskirtos bausmės laiką suėmimo laikas nebuvo įskaitytas. Šiuo nuosprendžiu į R. V. paskirtos bausmės laiką buvo įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas ir neturėjo pasisakyti dėl suėmimo taikymo R. V. trukmės.

64. Kasaciniame skunde R. V. gynėjas skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio proceso trukmės, o procesas apeliacinės instancijos teisme truko beveik septyniolika mėnesių, t. y. buvo per ilgas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nuo 2018 m. liepos 24 d. iki 2019 m. spalio 4 d., suorganizavo 11 posėdžių, atliko įrodymą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžių datos buvo nustatomos atsižvelgiant į teisėjų ir proceso dalyvių užimtumą kitose bylose. Įvertinus teismo posėdžio protokole nurodytas priežastis, dėl kurių buvo nustatoma kita posėdžio data (46 t., b. l. 39; 47 t., b. l. 97, 123, 182), darytina išvada, kad proceso trukmė apeliacinės instancijos teisme pateisinama objektyviomis teisėjų ir gynėjų negalėjimo dalyvauti teismo posėdžiuose priežastimis, todėl nėra pagrindo teigti, kad proceso trukmė apeliacinės instancijos teisme buvo per ilga ir kad dėl to reikia mažinti R. V. paskirtą bausmę.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

65. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu D. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto (namo už 144 810 Eur) – konfiskavimas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikinta. Kasaciniame skunde prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnyje, 331 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus, neišsamiai išnagrinėjo ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtus duomenis, nepaneigė, tik atmetė, pirmosios instancijos teisme išnagrinėtus įrodymus, kurie buvo ir yra pagrindas pripažinti, kad E. V. ir D. V. neturėjo teisėtų pajamų šaltinių, iš kurių būtų galėję pastatyti namą E. V. priklausančiame sklype, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šis namas buvo pastatytas už nusikalstamu būdu – disponavimu narkotinėmis medžiagomis, pelnymusi iš prostitucijos – gautas lėšas, ir jį konfiskavo. Šie prokurorės kasacinio skundo argumentai atmestini.

66. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad namas už 144 810 Eur, esantis E. V. priklausančiame sklype, buvo pastatytas ir įrengtas po E. V. ir D. V. santuokos sudarymo už nusikalstamu būdu (disponavimu narkotinėmis medžiagomis, pelnymusi iš prostitucijos) gautas lėšas, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 7 dalimi, konfiskuotinas.

67. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu D. V. nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas 2005 m. – 2010 m. vasario 14 d. Pagal šių veikų padarymo metu galiojusį BK 72 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) 2 dalies 3 punktą teismas privalėjo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus, pagal šio straipsnio 7 dalį – teismas, skirdamas turto konfiskavimą, privalo nurodyti konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto vertę pinigais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pripažįstama, kad pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktą konfiskuojamas bet kokio pavidalo turtas, kurį kaltininkas gavo padaręs nusikalstamą veiką (pvz., pinigai, vertybiniai popieriai, meno kūriniai, kitoks kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas). Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2011). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad asmeniui bausmė ir kitos baudžiamajame įstatyme nustatytos valstybės prievartos priemonės yra taikomos individualiai, t. y. konkrečiam asmeniui, kuris teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, o kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU4LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-358/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-358/2013">2K-358/2013</a>).

68. Byloje nustatyta, kad D. V. iš nusikalstamų veikų – disponavimo narkotinėmis medžiagomis, pelnymosi iš prostitucijos – gavo turtinės naudos, tačiau konkreti pinigų suma, gauta iš atskirų nusikalstamų veikų, nenustatyta. Byloje nenustatytos ir kitų organizuotos grupės, kurią subūrė D. V., narių iš atskirų nusikalstamų veikų gautos pinigų sumos. Pagal nuosprendžiu nustatytas nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteistas D. V., aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, nėra galimybės net apytiksliai spręsti, kokias pinigų sumas iš šių nusikalstamų veikų gavo D. V. Byloje nenustatytas tikslus heroino, kurio įsigijimą ir gabenimą 2005 m. birželio 27 d. – 28 d. organizavo D. V., kiekis. Be to, D. V. nenuteistas už 2005 m. birželio 27 d. – 28 d. įgyto ir gabento heroino platinimą, todėl nėra galimybės padaryti išvadą, kad iš šios nusikalstamos veikos D. V. gavo kokią nors turtinę naudą. Heroiną, už kurio gabenimo 2005 m. rugpjūčio 2 d. organizavimą, ir heroiną, už kurio įgijimo ir gabenimo 2005 m. rugpjūčio 21 d. – 22 d. organizavimą nuteistas D. V., paėmė policijos pareigūnai, todėl iš šių nusikalstamų veikų turtinė nauda nebuvo gauta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) patvirtino, jog ji, dirbdama prostitute, per 3 metus ir 3 mėnesius uždirbo 600 000 Eur, kurie atiteko broliams V., o (duomenys neskelbtini) parodė, kad per metus ir du mėnesius uždirbo 250 000 Eur, kurie taip pat buvo pasisavinti (nuosprendžio 43.3 punktas), tačiau šie nukentėjusiųjų parodymai nepagrindžiami kitais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl negalima padaryti išvados, kad būtent tokias pinigų sumas iš prostitucijos gavo D. V. suburta organizuota grupė ar pats D. V. Taigi byloje nenustatyta, kad D. V. iš nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, gavo 144 810 Eur, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad baudžiamojo poveikio priemonė – turto, namo už 144 810 Eur konfiskavimas nuteistajam – D. V. buvo paskirta nepagrįstai.

69. Kasaciniame skunde prokurorė pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė veiksmų, kuriais būtų patikrinta gynybos pateikta versija apie tai, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konfiskuotas namas buvo pastatytas panaudojant nuteistojo D. V. tėvo S. V. lėšas, tačiau pažymėtina, kad net ir paneigus minėtą gynybos versiją dėl šioje nutartyje nurodytų motyvų nebūtų galima padaryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo konfiskuotam namui statyti buvo panaudotos lėšos, gautos iš nusikalstamų veikų, už kurias D. V. nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu. Taip pat pažymėtina, kad prokuroro 2016 m. liepos 8 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo buvo nutrauktas, konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, nurodytos BK 216 straipsnio 1 dalyje, požymių. Nutarime nurodyta, kad nors byloje yra duomenų, kad D. V. ir R. V. savo vardu jokio turto neregistravo, siekdami legalizuoti nusikalstamu būdu įgytas lėšas, galimai vykdė finansines operacijas bei sandorius, įtraukdami į tai tėvą S. V., D. V. žmoną E. V., R. V. sugyventinę L. A., vaikystės draugą R. R. bei A. Š., tačiau vien šie duomenys nėra pakankamas pagrindas teigti, kad buvo padaryta veika, įtvirtinta BK 216 straipsnio 1 dalyje (42 t., b. l. 110, 111). Be to pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonė – išplėstinis turto konfiskavimas, t. y. kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu (BK 72³ straipsnis), – baudžiamajame įstatyme buvo įtvirtinta 2010 m. gruodžio 2 d. įstatymu Nr. XI-1199, įsigaliojusiu 2010 m. gruodžio 11 d., t. y. po to, kai buvo padaryti nusikaltimai, už kuriuos D. V. nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. V. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus, nuteistojo R. V. gynėjo advokato Aido Mažeikos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Aidos Japertienės kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis

Pranas Kuconis