Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutarties (toliau - ir Nutartis)

Baudžiamoji byla Nr. 2K-116-489/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47054-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 1.2.26.2; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nukentėjusiojo J. K. atstovui advokatui Kęstučiui Ožiūnui,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Daivos Brudnienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutarties (toliau – ir Nutartis).

Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu E. K. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir BK 284 straipsnį kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu nuspręsta bylos medžiagą perduoti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui administracinio nusižengimo teisenai pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalį pradėti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Daivos Brudnienės apeliacinis skundas atmestas.

Išteisintosios E. K. gynėjo advokato Sauliaus Dambrausko apeliacinis skundas tenkintas. Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 13 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria bylos medžiaga perduota Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui administracinio nusižengimo teisenai pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį pradėti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, ir mažamečio nukentėjusiojo atstovo advokato, prašiusio dėl kasacinio skundo spręsti teismo nuožiūra, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. K. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnį dėl to, kad 2018 m. rugsėjo 29 d. apie 12.50 val. viešoje vietoje – pėsčiųjų take, (duomenys neskelbtini) šile, Kaune, matant M. A., I. A. bei jų mažamečiams vaikams, ji savo mažamečiam sūnui J. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), neva auklėjimo tikslais dėl sūnaus nepaklusnumo tyčia ne mažiau kaip du kartus delnu sudavė per sėdmenis, po to ne mažiau kaip vieną kartą delnu sudavė vaikui per plaštakas, po to vėl delnu sudavė ne mažiau kaip du kartus per sėdmenis ir, paėjusi pėsčiųjų taku, vėl delnu sudavė ne mažiau kaip tris kartus vaikui per sėdmenis, tokiais savo neteisėtais smurtiniais veiksmais sukėlė mažamečiam J. K. fizinį skausmą ir taip pašalinių asmenų akivaizdoje savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausioji prokurorė D. Brudnienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimus, nes neišsiaiškino ir neišanalizavo visų reikšmingų bylai aplinkybių, išsamiai ir nešališkai neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, nepatikrino skundžiamo nuosprendžio tiek, kiek buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, ir neatsakė į visus esminius šio skundo argumentus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259-976/2016, 2K-128-895/2019).

2.2. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo E. K. išteisinta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, įrodymus vertino selektyviai, atsižvelgė tik į E. K. veiksmus pateisinančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad M. A. ir I. A. parodymai kelia abejonių. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad vaikui per sėdmenis ir rankas buvo suduota per tris kartus. Tikslų sudavimų skaičių galėjo nurodyti tik E. K., įvykio metu buvusi šalia vaiko, tuo tarpu teismo reikalavimas, kad liudytojas M. A., kuris nebuvo prie pat vaiko, tiksliai suskaičiuotų, kiek kartų buvo suduota, nelogiškas ir dėl to jo parodymus vertinti kaip nenuoseklius nepagrįsta. Vertindamas liudytojos I. A. parodymus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytoja, kuri matė sudavimus per sėdmenis, buvo su savo dviem mažamečiais vaikais ir dėl šokiruojančio vaizdo, norėdama, kad mušamo vaiko nematytų jos vaikai, natūralu, jog galėjo nematyti visų sudavimų. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik L. U. ir R. R. parodymais, nors jų parodymai labiausiai skyrėsi nuo liudytojų A. ir pačios E. K. parodymų. Teismas neįvertino, kad šie liudytojai bylos procese atsirado po plačiai žiniasklaidoje eskaluotos informacijos apie šeimoje smurtu – rykštele auklėjamus vaikus. Liudytojų L. U. ir R. R. parodymai, kad vaikui buvo suduota šakele (rykštele), prieštarauja pačios E. K. parodymams, taip pat jie skirtingai nurodė esmines įvykių eigos aplinkybes. Tikėtina, kad liudytoja L. U. galėjo matyti tik sudavimą vaikui per rankas, nuo kurio mažametis pradėjo verkti, nes tik ši aplinkybė sutampa su liudytojų A. ir E. K. parodymais. Nepaisydamas to, teismas rėmėsi būtent liudytojų L. U. ir R. R. parodymais, juos sureikšmino, nepalygino, nevertino aplinkybių visumos, atsižvelgė tik į situaciją švelninančias aplinkybes, sureikšmindamas neesminius parodymų skirtumus, rėmėsi prielaida, kad vaikas galėjo verkti ne nuo sudavimo per rankas, ir labiau akcentavo aplinkybes, kurios įvyko po fizinio smurto panaudojimo. Be to, iš liudytojų J. B., J. R., E. K., K. G. parodymų matyti, kad vaikų drausminimas fiziniu smurtu buvo toleruotina auklėjimo priemonė šeimoje. Atsižvelgiant į tai, kad mažametis negalėjo būti apklaustas, šie netiesioginiai liudytojų parodymai svarbūs, todėl taip pat turėjo būti įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI4LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-428-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-428-511/2015">2K-428-511/2015</a>, 2K-474-489/2016). Apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakė.

2.3. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad fizinio skausmo išreiškimas turi būti suprantamas aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI3LTc4OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-227-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-227-788/2017">2K-227-788/2017</a>). Nagrinėjamu atveju nuo motinos smurto nukentėjo vaikas, kuris dėl savo amžiaus negalėjo būti apklausiamas, negalėjo pasakyti, ar jam skaudėjo. Teismų praktikoje tokiais atvejais ypač svarbu įvertinti, kad prieš mažametį vaiką veikia suaugęs sąmoningas žmogus, kuris supranta sudavimo, kaip fizinio poveikio, pasekmes, t. y. sukeliamą skausmą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI4LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-428-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-428-511/2015">2K-428-511/2015</a>, 2K-474-489/2016). Nustatant šias aplinkybes atsižvelgtina ir į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinamas nukentėjusiojo amžius. Šiuo atveju vaikas dėl sukelto fizinio skausmo reagavo aplinkiniams suprantamu ir matomu būdu, jo reakcija buvo ne vien tik verkimas – nuo patirto fizinio skausmo mažametis pakeitė savo elgesį, pakluso motinai ir daugiau nebėgiojo. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nepasisakė ir nepagrįstai vertino aplinkybes, vykusias po įvykio, nurodydamas nepagrįstą reikalavimą, kad vaikas reakciją į skausmą rodytų atitinkamą laiko tarpą, nors fizinio smurto intensyvumas ir dėl jo panaudojimo sukelto fizinio skausmo trukmė nėra būtinieji BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai. Byloje teismas nenustatė jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių E. K. būtų turėjusi pagrindą manyti, kad suduodama vaikui nesukels fizinio skausmo. Šis aspektas teismo taip pat liko neįvertintas.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas, nors teisiškai neįvardijo, darydamas išvadą, kad išteisintosios vienintelis tikslas buvo neleisti mažamečiui išbėgti į dviračių taką, iš esmės situaciją prilygino būtinajam reikalingumui, tačiau byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad sudavimų metu vaikui nebuvo kilęs joks realus pavojus, todėl nebuvo jokio būtinumo reaguoti fiziniu smurtu.

2.5. Teismai neginčijamai nustatė, kad E. K. tyčia delnu sudavė ne mažiau kaip du kartus per sėdmenis, po to ne mažiau kaip vieną kartą delnu sudavė vaikui per plaštaką, po to vėl delnu sudavė ne mažiau kaip kelis kartus per sėdmenis. Vaikas dėl tokių veiksmų sureagavo, suverkė ir pakeitė savo elgesį paklusdamas motinai ir nustodamas muistytis bei bėgioti. E. K. patvirtino, kad siekė vaiko reakcijos, nes po sudavimo į sėdmenis vaikas jai nepakluso, nesielgė taip, kaip ji norėjo, o sureagavo, suniurzgė ir pravirko būtent po sudavimo per plaštaką. Tokie veiksmai patvirtina tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos sudėties požymių buvimą išteisintosios veiksmuose. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad E. K. nesmurtavo prieš savo sūnų, iš esmės pateisino smurto naudojimą auklėjimo tikslais. Neneigtina, kad sudavimai per sėdmenis ir rankas buvo E. K. suprantami kaip auklėjamoji priemonė, tačiau auklėti vaikų smurtiniais veiksmais negalima ir tokie veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 3 dalies sudėtį. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl E. K. veiksmų prieš mažametį pripažinimo vien tik motinos netinkamai pasirinkta auklėjimo priemone nesuderinama su Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatomis, draudžiančiomis bet kokį vaikų drausminimą fizinėmis bausmėmis ar kitomis smurto formomis, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę, ir su BK 140 straipsnio nuostatų aiškinimu.

2.6. Nagrinėjant bylą, būtina atsakyti į tai, ar sudavimai per sėdmenis ir rankas, sukėlę nedidelį, trumpalaikį skausmą, yra laikytini fiziniu smurtu ir ar pateisinami tokie veiksmai, jeigu prieš mažamečius fizinis smurtas naudojamas baudimo, drausminimo, paklusimo tikslais ir yra pagrįstas tėvų valdžios realizavimu. Nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką momentinį, neilgai trukusį, neintensyvų fizinį skausmą galima pripažinti mažareikšmiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-895/2019), tačiau teismai, pripažinę, kad E. K. veiksmai formaliai atitinka BK 140 straipsnio 3 dalies sudėtį, jos smurtinių veiksmų nevertino BK 37 straipsnio kontekste.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad E. K. neturėjo tyčios pažeisti viešosios rimties, kad dėl jos veiksmų neatsirado BK 284 straipsnyje nurodyti padariniai. Teismas vertino liudytojų A. bei L. U., R. R. parodymus dėl jų reakcijos ir požiūrio į E. K. veiksmus ranka suduodant mažamečiam vaikui į sėdmenis ir rankas, akcentavo E. K. asmenines paskatas, tačiau neatkreipė dėmesio, kad įstatymas neapibrėžia reikalavimo, jog visiems įvykį mačiusiems asmenims kiltų vienodos pasekmės, ir konkretaus žmonių, kuriems turi būti sutrikdyta rimtis, skaičiaus. Teismas tinkamai neįvertino, kad būtent viešoje vietoje matytas smurtas, o ne įvykių filmavimas sutrikdė A. šeimos rimtį. Nors buvo aiškiai nustatyta, kodėl liudytojas M. A. iškvietė policiją (suduoti smūgiai mažam vaikui), teismas, remdamasis prielaidomis, padarė išvadą, kad M. A. pareigūnus iškvietė tik todėl, kad E. K. pasakė, jog ji jau iškvietė policiją.

2.8. E. K. (duomenys neskelbtini) vaiko auklėjimas fiziniu smurtu viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, atitinka tyčinius veiksmus, sukėlusius visuomenės rimties sutrikdymą. Pagal BK 284 straipsnį nereikalaujama nustatyti chuliganiškų paskatų, todėl teismo išvados apie asmeninių paskatų dominavimą, tai, kad liudytojai R. R., L. U. ir pati išteisintoji situaciją vertino tik kaip motinos valdžios panaudojimą, neturi reikšmės veikos sudėties nustatymui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2012, 2K-437/2013). Asmeninio pobūdžio paskatos, jeigu asmuo pasirenka viešąją vietą savo asmeniniams santykiams spręsti (šiuo atveju nubausti vaiką suduodant jam per sėdmenis, o po to, siekiant auklėti ir vaiko paklusnumo, toliau fiziškai smurtauti), rodo, kad E. K. bendrais bruožais turėjo numatyti ir numatė, kad visuomenės rimtis bus sutrikdyta.

2.9. Apibendrinant bylos duomenis, matyti, kad būtent E. K. veiksmai suduodant vaikui buvo priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais padariniais – A. šeima su vaikais, matydama daugkartinį motinos naudojamą fizinį smurtą prieš labai mažą vaiką, patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo šokiruoti, tai sukėlė jų pasipiktinimą, sugadino jiems nuotaiką, buvo sutrikdytas jų poilsis, dėl to sureagavo jų septynerių metų dukra, motina turėjo keisti pasivaikščiojimo kryptį, kad įvykio nematytų jos mažamečiai vaikai. Taigi E. K. viešoje vietoje atlikti veiksmai, matant kitiems asmenims, pripažinti įžūliu elgesiu, kuris peržengė privataus konflikto ribas ir buvo pavojingas ne tik jos sūnui, bet ir aplinkiniams, ir dėl tokių veiksmų buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis. Taigi apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstai sureikšmino aplinkybes po įvykio, neįvertino duomenų visumos ir tai sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės D. Brudnienės kasacinis skundas atmetamas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

4. Kasaciniame skunde teigiama, kad vertinant bylos įrodymus buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, nes bylos įrodymai vertinti selektyviai, atsižvelgta tik į E. K. veiksmus pateisinančius bylos duomenis, neišsiaiškintos visos reikšmingos bylai aplinkybės, sureikšmintos aplinkybės, nustatytos po įvykio. Be to, išteisinamasis nuosprendis nepatikrintas tiek, kiek buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies bei BPK 332 straipsnio nuostatas, neatsakyta į visus esminius šio skundo argumentus.

5. Atsakant į tokius skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>).

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką minėtos BPK nuostatos reikalavimų esminiais pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

7. Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-458/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-458/2014">2K-458/2014</a>, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta pareiga tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui teismo baigiamąjį aktą priimti tik išsamiai nustačius bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes kyla iš BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Jei teismas nusprendžia, kad nėra nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės ar tos aplinkybės yra nustatytos netinkamai, apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis byloje negali būti priimamas ar paliekamas galioti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NC02MjgvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-54-628/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-54-628/2020">2K-7-54-628/2020</a>).

8. Patikrinusi skundžiamą Nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal prokurorės kasacinio skundo argumentus ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas paduotą prokurorės apeliacinį skundą „dėl nepagrįsto išteisinimo“, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, esmingai pažeidė pirmiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pasisakydamas dėl E. K. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir BK 284 straipsnį ignoravo svarbias bylos aplinkybes ar padarė klaidų dėl įrodymų turinio.

9. Prokurorės kasaciniame skunde paminėtas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas dėl E. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį iš esmės siejamas: 1) su nesutikimu su skundžiamos Nutarties 29 ir 31 punktuose esančiais argumentais; 2) su pasiūlymu kitaip vertinti atskiras bylos aplinkybes, susijusiu su prokurorės įsitikinimu, kad nustatytas E. K. elgesys viešoje vietoje buvo įžūlus, peržengęs privataus konflikto ribas, pavojingas ne tik jos sūnui, bet ir aplinkiniams; įvykį mačiusių A. šeima dėl netinkamo E. K. elgesio viešoje vietoje patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo šokiruoti, buvo sutrikdytas jų poilsis.

10. Tačiau tiek iš prokurorės kritikuojamų nutarties punktų, tiek iš kitų Nutarties motyvų aiškiai išplaukia išvada, kodėl E. K. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) šile, naudotas netinkamas mažamečio vaiko drausminimo būdas – fizinis poveikis prieš motinos neklausiusį, pavojingai nuo jos dviračių tako link bėgusį mažametį – nesukėlė BK 284 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtyje nustatytų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padarinių ir nebuvo padarytas tiesiogine tyčia siekiant tokių padarinių.

11. Byloje nustatytos aplinkybės, kad dalį įvykio aplinkybių stebėję, patys mažamečių vaikų turintys liudytojai M. A. ir I. A. jautriai sureagavo į tokį E. K. poelgį su vaiku, buvo šokiruoti, I. A. apie įvykį pranešė Bendrajam pagalbos centrui, neturėtų nulemti išvados, kad visi šio nusikaltimo sudėties požymiai yra nustatyti. Spręsdamas apie BK 284 straipsnio sudėtį, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai analizavo ne atskirus bylos duomenis, atskirų liudytojų parodymus, o įvertino visą įvykio, vykusio viešojoje vietoje, kontekstą, teisingai pabrėždamas, kad šiuo atveju motinos E. K. netinkamo elgesio prieš mažametį sūnų paskatos buvo asmeninės. Dominuojanti iš jų buvo atsakomybė už mažametį sūnų, kad šis nebėgtų nuo jį prižiūrinčios motinos, t. y. už vaiką, su kuriuo motiną sieja ypatingas žmogiškasis ryšys. E. K. sudavė savo vaikui delnu siekdama vaiką sudrausminti, kad šis ateityje nesielgtų pavojingai, o ne norėdama įžūliai trikdyti visuomenės rimtį ar tvarką.

12. Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados neprasilenkia su teismų praktika šios kategorijos bylose, kur konstatuota, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia: darydamas tokius veiksmus kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-3-489/2018, 2K-347-976/2018, 2K-19-511/2020).

13. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.???2K-417/2014, 2K-474-489/2016, 2K-10-489/2017, 2K-313-489/2019). Veika šiuo atveju objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas.

14. Kasaciniame skunde pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad vertinant konkrečios veikos prieš mažametį vaiką atitiktį BK 140 straipsnio 3 dalies nusikalstamos veikos požymiams būtina atsižvelgti į kitus norminius aktus, reglamentuojančius vaiko teisių (įskaitant ir mažamečių) apsaugą, nes ji yra neatsiejama nuo BK 140 straipsnio 3 dalies reguliavimo, kaip antai Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, bei aktualią kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymima, kad vykdant baudžiamąjį procesą prieš tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali būti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36–40 straipsnių) taikymo klausimai. Tai ypač aktualu vykdant baudžiamąjį procesą dėl tėvų veiksmų, nesukėlusių vaikui rimtų neigiamų padarinių, esant vaiko ir tėvų glaudžiam ryšiui, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų, liekančių gyventi su tėvais, interesus ir teises (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI3LTc4OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-227-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-227-788/2017">2K-227-788/2017</a>).

15. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kurio 2 straipsnio 10 punkte, aptariant smurto prieš vaiką apibrėžtį, be kita ko, yra akcentuojama, kad „smurtu nelaikomi veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis“. Taigi, vertinant kiekvienu atveju konkrečią situaciją, būtina įvertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį BK 140 straipsnio 3 dalies sudėčiai, bet ir susiklosčiusios situacijos pobūdį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nurodytu aspektu – ar aptartais veiksmais nebuvo siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko saugumui – bei tuo aspektu, ar motinos (tėvo) reakcija buvo sukelta trumpalaikės panikos, bejėgiškumo ir nevilties, dėl to buvo reaguota pykčiu ir sudavimu, ar tai yra sisteminis šeimos bendravimo, vaikų drausminimo būdas. Dėl aptartų įstatymu įtvirtinto reguliavimo ir bendražmogiškų santykių ypatumų kasatorės pasiūlymas suformuoti universalią kasacinio teismo poziciją, kada tėvų fizinis smurtas, panaudotas prieš vaikus, pasiekia tokį pavojingumo laipsnį, kad būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, o kada ne, negali būti svarstomas, nes tokie baudžiamojo įstatymo taikymo klausimai sprendžiami kiekvienoje teisinėje ir faktinėje situacijoje individualiai.

16. Susipažinus su nagrinėjamos bylos medžiaga ir teismų sprendimais, konstatuotina, kad jie neprieštarauja aptartam įstatyminiam reguliavimui bei atitinka konkrečios situacijos byloje aplinkybes. Šias išvadas kolegija grindžia tokiais motyvais:

16.1. Šioje bylos dalyje, apeliacine tvarka tikrindamas dėl E. K. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį aplinkybes ir spręsdamas, ar motinos veiksmai, t. y. suduoti smūgiai delnu per mažamečio sūnaus sėdmenis ir rankas, atitiko veikos sudėtį, t. y. sukėlė vaikui realų fizinį skausmą, teismas laikėsi teismų praktikos reikalavimų, kurioje nustatyta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų fizinį skausmą. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais (mušant ar kitaip smurtaujant), taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI3LTc4OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-227-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-227-788/2017">2K-227-788/2017</a>, 2K-317-719/2018, 2K-128-895/2019).

16.2. Nagrinėjamoje byloje patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad neįrodytas BK 140 straipsnio 3 dalies būtinasis požymis – fizinio skausmo vaikui sukėlimas, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į konkrečias objektyvias ir subjektyvias aplinkybes: smūgiai vaikui per sėdmenis buvo suduoti per viršutinius drabužius (per sauskelnes ir storą kombinezoną); tiek į vaiko sėdmenis, tiek per rankas jie suduoti delnu; smūgiai suduoti nesiekiant fizinio skausmo, o turint tikslą vaiką sudrausminti, paauklėti, kad klausytų motinos liepimo nebėgti į pavojingą vietą; smūgiai lydimi motinos pabarimo ir draudimo nuo jos bėgioti, kas irgi galėjo sukelti vaiko verksmą; po smūgių sudavimo liudytojui M. A. filmuojant K. šeimą vaikas neverkė, ramiai ėjo vedamas motinos.

16.3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti kasatorės skunde siūlomos išvados, kad, dėl šios bylos dalies prieidamas pirmiau nurodytas išvadas, teismas bylos įrodymus vertino tik selektyviai, nes iš Nutarties 19–21 punktuose išdėstyto įrodymų vertinimo matyti, kad šiuo atveju ne tik išnagrinėti atskirų liudytojų parodymai, bet ir įvertinta bylos įrodymų visuma, visus reikšmingus faktus sujungiant į loginę visumą. Tai, kad Nutarties 23 punkte, siekdamas atskleisti E. K. netinkamo poelgio tikslus, vienoje sakinio vietoje teismas netiksliai išreiškė mintį, lyg paneigdamas byloje nustatytą E. K. smūgių sudavimo faktą, nedaro visų teismo išvadų prieštaringų ir nelogiškų.

16.4. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kilti svarbu tai, kad būtų įrodyta, jog kaltininkas sukėlė atitinkamus, šioje normoje nurodytus padarinius, šiuo atveju pavojingus padarinius vaiko kūno neliečiamumui, t. y. realų fizinį skausmą. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas konkrečioje byloje būtent šio baudžiamojo įstatymo taikymo klausimus, nebuvo įpareigotas išdėstyti atsakymus į kasatorės keliamas problemas dėl netinkamo motinos elgesio su vaiku: ar sudavimai vaikui per sėdmenis ir rankas, sukėlę nedidelį, trumpalaikį skausmą, yra laikytini fiziniu smurtu; ar pateisinami tokie tėvų veiksmai, kai naudojami vaikų baudimo ar drausminimo tikslais.

17. Nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo padaryti esminiai BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio pažeidimai.

18. Apeliacinės instancijos teismas, kaip tai nustatyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje, privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šiuo atveju bylą nagrinėjant pagal du apeliacinius skundus toks patikrinimas buvo atliktas laikantis BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) surašymą, reikalavimų (BPK 20, 305, 331–332 straipsniai). Kasacine tvarka skundžiamoje Nutartyje apeliacinės instancijos teismas išdėstė išvadas, kurios motyvuotos, paremtos teismų nustatytais faktiniais bylos duomenimis ir padarytos vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu.

19. Šis teismas pagal prokurorės apeliacinio skundo reikalavimus aiškinosi, ar apeliantės nurodytos aplinkybės (sudavimas vaikui viešoje vietoje ne tik per sėdmenis, bet ir per kitas vietas, A. šeimos reakcija) tinkamai įvertintos, ar nurodyti veiksmai laikytini įžūliais ir sukėlusiais viešosios tvarkos pažeidimą, ar apeliacinio skundo argumentai gali pakeisti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nusikaltimo, nustatyto BK 284 straipsnyje, sudėties nebuvimo, ir pateikė atitinkamus atsakymus į apeliacinio skundo argumentus (Nutarties 29–31 punktai).

20. Motyvuotos išvados išdėstytos ir atmetant esminius prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su apelianto nuomone, kad E. K. trauktina baudžiamojon atsakomybėn ir pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (Nutarties 16–24 punktai). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2009">2K-109/2009</a>, 2K-115/2009, 2K-279/2010 ir kt.). Šiuo atveju kasacinio skundo pastabos, kad liko atskirai neįvertinti netiesioginių liudytojų parodymai apie tai, kad K. šeimoje dėl vaikų elgesio ir nepaklusnumo buvo naudojama rykštelė, nesudaro pagrindo manyti, jog liko neišnagrinėti esminiai prokuroro apeliacinio skundo argumentai ir dėl jo nepateikta motyvuotų išvadų. Kasacine tvarka skundžiamos Nutarties turinys patvirtina, kad esminiai prokurorės apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių bei nuteistosios kaltumo pagal kaltinime pareikštus nusikaltimus buvo aptarti ir motyvuotai paneigti.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

21. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Kasatorė kasaciniame skunde prieštarauja, jog teismai nesvarstė BK 37 straipsnio taikymo galimybės ir E. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį panaudojus šią BK nurodytą poveikio priemonę. Tačiau BK 37 straipsnio nuostatos taikomos, kai nustatoma, kad asmuo padaro nusikaltimą (BK 37 straipsnio 1 dalis), o šiuo atveju E. K. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinta, nes ji nepadarė šio nusikaltimo, nenustačius, jog ji savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą mažamečiui J. K.. Be to, šio klausimo prokurorė savo apeliaciniame skunde nekėlė, o pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo svarstyti BK 37 straipsnio taikymo galimybės.

22. Darytina išvada, kad šioje byloje nenustačius, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis būtų priimta iš esmės pažeidus prokurorės kasaciniame skunde nurodytas BPK nuostatas ir dėl to būtina bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, byloje paduotas kasacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Daivos Brudnienės kasacinį skundą atmesti.

Pranas Kuconis

Audronė Kartanienė

Tomas Šeškauskas