Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tariamojo sandorio negaliojimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-305-421/2018

Teisminio proceso Nr. 2-24-3-02610-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams S. Č. ir L. Č. dėl sandorių, kuriais pažeistos kreditoriaus teisės, pripažinimo negaliojančiais ir L. Č. ieškinį atsakovui S. Č. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tariamojo sandorio negaliojimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) ieškiniu prašė teismo actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento S. Č. 2014 m. vasario 18 d. įgaliojimą sūnui L. Č. paimti iš jo banko sąskaitos 134 590 Lt (38 979,96 Eur) ir 110 000 Eur (toliau – Įgaliojimas) bei 2016 m. rugpjūčio 5 d. dovanojimo sutartį, kuria S. Č. padovanojo L. Č. 100 000 Eur (toliau – Dovanojimo sutartis); taikyti restituciją, kreditorės reikalavimo dydžio (36 724,78 Eur) išieškojimą nukreipiant į Dovanojimo sutartimi padovanotus 100 000 Eur.

L. Č. ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia Dovanojimo sutartį.

Valstybinė mokesčių inspekcija ieškinyje nurodė, kad atsakovas S. Č., turėdamas skolų valstybės biudžetui, nesiekė jų grąžinti, bet priešingai, piktnaudžiaudamas savo teisėmis, suteikė Įgaliojimą sūnui L. Č., kad šis galėtų paimti skolininko lėšas iš jo banko sąskaitos, užtikrindamas, jog išieškojimo atveju sąskaitoje lėšų nebūtų. Taip pat S. Č. su sūnumi sudarė Dovanojimo sutartį ir patys siekia ją pripažinti negaliojančia, bandydami išvengti mokestinės nepriemokos išieškojimo į valstybės biudžetą. Ieškovė nurodo, kad nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie S. Č. lėšų judėjimą sužinojo tik 2015 m. lapkričio 5 d. gavusi informaciją iš AB „Swedbank“, o apie Dovanojimo sutartį sužinojo 2017 m. sausio 3 d., gavusi pranešimą iš teismo apie L. Č. ieškinį dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia. Anot ieškovės, atsakovo nesąžiningumas yra preziumuojamas, nes Įgaliojimas ir Dovanojimo sutartis sudaryti tarp artimųjų giminaičių, t. y. tarp tėvo ir sūnaus; atsakovas turėjo žinoti ir žinojo, kad, sudaręs ginčijamus sandorius, nebeturės turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, ir tai pažeis ieškovės (kreditorės) teises.

L. Č. ieškinyje nurodė, kad pagal ginčijamą Dovanojimo sutartį atsakovas turėjo jam padovanoti 100 000 Eur, tačiau šios sumos neperdavė, tik siekė sukurti sąlygas, kad L. Č. gautų geresnį finansavimą. Anot L. Č., pinigų neperdavimo faktą patvirtina aplinkybės, kad jo turtas hipoteka įkeistas AB „Swedbank“, užtikrinant kredito grąžinimą (jei atsakovas jam būtų padovanojęs Dovanojimo sutartyje nurodytą pinigų sumą, L. Č. nebūtų reikėję imti kredito ir patirti papildomų išlaidų); L. Č. banko sąskaitoje tokia pinigų suma negauta, taip pat neįnešta į sąskaitą; fiziškai perduoti itin didelę dovanojamą sumą būtų buvę gan sudėtinga; Valstybinė mokesčių inspekcija nurodo, kad S. Č. jau nuo 2015 m. neturėjo jokio turto, į kurį būtų buvę galima nukreipti išieškojimą, taigi jis neturėjo finansinių galimybių padovanoti tiek daug pinigų; L. ir S. Č. yra artimieji giminaičiai, todėl sudarinėti notariškai patvirtintą sutartį tik dėl pinigų perdavimo vienas kitam būtų buvę nelogiška (ji sudaryta tik siekiant deklaruoti geresnę L. Č. finansinę padėtį); notarė, tvirtinusi ginčijamą sutartį, pinigų perdavimo nematė. Šios aplinkybės patvirtina, kad nebuvo esminės dovanojimo sandorio sąlygos – pinigų perdavimo, taip pat šalių valios sukurti teisinius padarinius, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsniu, Dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams S. Č. ir L. Č. sujungta su civiline byla pagal ieškovo L. Č. ieškinį atsakovui S. Č., trečiasis asmuo – Valstybinė mokesčių inspekcija.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį patenkino – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento Dovanojimo sutarties dalį dėl 38 266,70 Eur dovanojimo L. Č.; taikė restituciją, priteisė ieškovei iš atsakovo L. Č. 38 266,70 Eur nepagrįstai gautų lėšų; L. Č. ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė faktines bylos aplinkybes:

Tinkamam mokestinės prievolės vykdymui užtikrinti 2010 m. sausio 25 d. turto arešto aktu buvo areštuotas S. Č. priklausantis nekilnojamasis turtas – 50 proc. grožio salono ir 4 žemės sklypai.

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir S. Č. 2011 m. vasario 15 d. pasirašė mokestinės paskolos sutartį dėl 290 997,71 Lt (84 278,76 Eur) mokestinės nepriemokos išdėstymo nuo 2011 m. sausio 14 d. iki 2016 m. sausio 31 d. (toliau – Mokestinės paskolos sutartis).

S. Č. 2012 m. gegužės 30 d. pateikė prašymą panaikinti areštą vienam žemės sklypui, nes ketino sudaryti sandorį ir gautas lėšas pervesti į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą daliai skolos padengti. Valstybinė mokesčių inspekcija2012 m. birželio 13 d. sprendimu panaikino viso nekilnojamojo turto areštą.

S. Č. 2013 m. lapkričio 21 d. dovanojimo sutartimis padovanojo sutuoktinei I. Č. 4 žemės sklypus, o 2014 m. sausio 21 d. turto pasidalijimo sutartimi jai perleido negyvenamąją patalpą – grožio saloną.

S. Č. 2014 m. vasario 18 d. ginčo Įgaliojimu įgaliojo savo sūnų L. Č. sudaryti nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) pardavimo sandorį, priimti grynuosius pinigus bei iš banko sąskaitos paimti pavedimu pervestus pinigus.

S. Č. 2014 m. vasario 19 d. sutartimi nusipirko nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) už 580 000 Lt (167 979,61 Eur), sumokėtų grynaisiais, o 2014 m. vasario 21 d. L. Č., veikdamas pagal Įgaliojimą, nurodytą nekilnojamąjį turtą pardavė už 590 000 Lt (170 875,71 Eur), iš kurių 50 000 Lt (14 481 Eur) gavo grynaisiais prieš sutarties sudarymą, o 110 000 Eur ir 160 192 Lt (46 394,81 Eur) buvo pervesta į S. Č. banko sąskaitą banke. S. Č. banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2015 m. vasario 25 d. L. Č. iš sąskaitos paėmė 110 000 Eur ir 134 590 Lt (38 979,96 Eur).

Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. vasario 25 d. duomenimis, S. Č. skola valstybei sudarė 161 623,72 Lt (46 809,46 Eur). Atsakovui nevykdant įsipareigojimų, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Mokestinės paskolos sutartis nutraukta.

L. Č. ir AB „Swedbank“ 2015 m. vasario 6 d. sudarė kredito sutartį būsto statybos darbams užbaigti.

VĮ Registrų centro duomenimis, 2015 m. rugsėjo 1 d. S. Č. priklausė 18 nekilnojamojo turto objektų. Antstolio Zeno Zenkevičiaus 2016 m. liepos 9 d. pažymos apie vykdymo eigą duomenimis, S. Č. savo vardu nebeturėjo įregistravęs jokio turto.

2016 m. balandžio 23 d. S. Č. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini).

2016 m. rugpjūčio 5 d. sudaryta ginčo Dovanojimo sutartis.

S. Č. skola valstybei, 2016 m. spalio 31 d. duomenimis, sudarė 36 724,78 Eur, 2017 m. gegužės 2 d. – 38 266,70 Eur.

Klaipėdos rajono apylinkės teisme 2016 m. gruodžio 22 gautas L. ir S. Č. prašymas patvirtinti jų sudarytą taikos sutartį, kuria susitarta Dovanojimo sutartį laikyti niekine ir negaliojančia; 2017 m. vasario 28 d. gautas L. Č. ieškinys S. Č. dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teismas įvertinęs pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad byloje neįrodytas Dovanojimo sutarties tariamumas – jokie įrodymai nepatvirtina S. Č. teiginio, jog šia sutartimi buvo bandoma sūnui L. Č. sukurti geresnes finansavimo sąlygas verslui plėtoti, taip pat nėra duomenų, kad L. Č. tuo metu būtų kreipęsis ar ketino kreiptis į kredito įstaigas dėl paskolos verslo plėtrai suteikimo. Teismas kritiškai vertino argumentą, kad jei L. Č. būtų gavęs dovanotus pinigus, būtų padengęs gautą kreditą būsto statybos darbams užbaigti. Iš L. Č. banko sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad jis pats skolino dideles pinigų sumas tretiesiems asmenims (2016 m. rugsėjo 1 d. S. D. paskolino 48 000 Eur).

Teismas pažymėjo, kad, tvirtindamas dovanojimo sandorį, notaras neturi pareigos stebėti ir kontroliuoti pinigų perdavimo procesą, jis vadovaujasi šalių teiginiais apie tai, kad pinigai yra perduoti ar gauti. Ginčo Dovanojimo sutartyje S. Č. patvirtino, kad dovanoja jam nuosavybės teise priklausančius pinigus, o L. Č. patvirtino, jog juos gavo ir sumokėjo sandorio sudarymo išlaidas.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovo sūnus, veikdamas pagal ginčo Įgaliojimą, iš banko sąskaitos paėmė didžiąją dalį už parduotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) gautų pinigų, įrodo, kad S. Č. disponavo didelėmis grynųjų pinigų sumomis, o aplinkybė, jog šių sumų nelaikė banko sąskaitose, neįrodo, kad atsakovas neturėjo galimybės tokios sumos padovanoti sūnui. Be to, byloje nėra duomenų, kad S. Č. būtų tuos pinigus išleidęs, nusipirkęs savo vardu kilnojamojo ar nekilnojamojo turto ir pan. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog S. Č. stengėsi savo vardu nebeturėti jokio turto: padovanojo ir pardavė nekilnojamąjį turtą, suteikė L. Č. Įgaliojimą paimti pinigus iš banko sąskaitų. Dėl to teismas pripažino pagrįstu ieškovės teiginį, kad tikroji Dovanojimo sutarties šalių valia buvo ne perduoti, o nuslėpti pinigus, kad iš jų nebūtų galima išieškoti mokestinės nepriemokos. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino neįrodytu L. Č. ieškinį dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Nagrinėdamas ieškovės actio Pauliana reikalavimą, teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija tiek Įgaliojimo suteikimo metu, tiek Dovanojimo sutarties sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę pagal Mokestinės paskolos sutartį. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu prašė nagrinėti ieškovės reikalavimą dėl Dovanojimo sutarties, kurios sumos pakanka mokestinei nepriemokai sumokėti, pripažinimo negaliojančia, o pradiniu ieškinio reikalavimu prašė remtis įrodinėjant tendencingą skolininko piktnaudžiavimą savo teisėmis. Atsižvelgdamas į tai teismas nesprendė dėl pinigų nuėmimo (ne)pripažinimo sandoriu.

Teismas sprendė, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas S. Č., turėdamas mokestinę prievolę valstybės biudžetui, sudarė Dovanojimo sutartį, nors šio sandorio sudaryti neprivalėjo. Kadangi S. Č. vardu nėra registruota jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, tai neatlygintiną didelės pinigų sumos, kurios dalies pakanka visiškai atsiskaityti su kreditore, perleidimą sūnui teismas pripažino kreditorės teisių pažeidimu. Nurodęs, kad sudarydamas Dovanojimo sutartį L. Č. turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo, jog jo tėvas yra skolingas valstybės biudžetui ir tokiu būdu siekia išvengti išieškojimo iš jo turto (šią aplinkybę patvirtina faktas, kad L. Č. pagal Įgaliojimą tvarkė tėvo piniginius reikalus), teismas, remdamasis CK 3.135 straipsniu, 6.67 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, jog S. ir L. Č. buvo nesąžiningi.

Įvertinęs padarytas išvadas teismas patenkino ieškovės actio Pauliana reikalavimą, taikė restituciją, priteisė ieškovei iš atsakovo L. Č. parengiamojo posėdžio metu patikslintos mokestinės nepriemokos dydžio sumą – 38 266,70 Eur (CK 6.66 straipsnio 4 dalis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo L. Č. apeliacinį skundą, 2018 m. sausio 3 d. nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeitė – nutraukė bylos dalį dėl ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento S. Č. Įgaliojimą sūnui L. Č., kitą ieškovės ieškinio dalį atmetė; pripažino negaliojančia Dovanojimo sutartį kaip tariamąjį sandorį.

Kadangi ieškovė 2017 m. lapkričio 29 d. teismo posėdžio metu atsisakė ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento S. Č. Įgaliojimą sūnui L. Č. iš banko sąskaitos paimti 38 979,96 Eur (134 590 Lt) ir 110 000 Eur, tai kolegija, priėmusi ieškovės pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo, bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 4 punktas).

Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad išvadą, jog Dovanojimo sutartimi S. Č. padovanojo sūnui 100 000 Eur, pirmosios instancijos teismas padarė atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ieškovės ieškinyje ši suma buvo nuosekliai siejama su Įgaliojimu, kuriuo S. Č. įgaliojo sūnų parduoti nekilnojamąjį turtą, gauti ir iš banko sąskaitos paimti 100 000 Eur ir 134 590 Lt (38 979,96 Eur). Kolegija pažymėjo, kad įgaliotinis teises ir pareigas įgaliojimo pagrindu sukuria ne sau, o įgaliotojui (CK 2.133 straipsnio 1 dalis), todėl tiek 100 000 Eur, tiek 134 590 Lt (38 979,96 Eur) turėjo būti perduoti S. Č. nuosavybėn. Be to, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriai sudaryti ir pinigai iš banko sąskaitos paimti 2014 m. vasario mėn., o Dovanojimo sutartis sudaryta 2016 m. rugpjūčio 5 d., t. y. praėjus dvejiems su puse metų. Bylos duomenimis, antstolis nuo 2015 m. vykdė išieškojimą iš S. Č. turto, tačiau jau tada jokio turto nesurado; iš 2016 m. liepos 9 d. antstolio Z. Zenkevičiaus pažymos apie vykdymo eigą matyti, kad skolininkas savo vardu neturi įregistravęs jokio turto. Iš nurodytų duomenų kolegija padarė išvadą, kad Dovanojimo sutarties sudarymo momentu S. Č. neturėjo galimybės disponuoti joje nurodyta pinigų suma. Be to, byloje nustatyta, kad L. Č. po Dovanojimo sutarties sudarymo jokio turto neįgijo, pinigai į jo banko sąskaitą neįnešti nei prieš sandorį, nei po jo. Kolegija sutiko su L. Č. argumentu, kad Dovanojimo sutartyje nurodyta suma yra itin didelė, todėl fiziškai ją perduoti būtų buvę keblu. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis kolegija konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog L. Č. gavo 100 000 Eur sumą.

Spręsdama dėl Dovanojimo sutarties motyvo (tikslo), kolegija nurodė, kad L. Č. užsiėmė ūkine komercine veikla, kuriai reikalingos lėšos, o kredito įstaigos kreditus teikia atsižvelgdamos į konkretaus asmens finansinę padėtį. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas šios nutarties 9 punkte nurodytas išvadas, neatsižvelgė į aplinkybę, jog banko sąskaitų išrašas patvirtina, kad L. Č. S. D. paskolino pinigus, gautus banko pavedimu už prieš savaitę parduotą jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Kolegija padarė išvadą, kad asmuo, kuriam reikėtų finansinės paramos iš tėvo, neskolintų didelių sumų tretiesiems asmenims, sutiko su L. Č. nurodytu motyvu, jog vienintelis Dovanojimo sutarties tikslas buvo sukurti kuo geresnį dokumentinį jo mokumo įvaizdį, kad, esant būtinybei, jis galėtų gauti geresnes verslo finansavimo sąlygas ir (arba) didesnį finansavimą (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Remdamasi nurodytais argumentais, kolegija sprendė, kad Dovanojimo sutartis atitinka tariamojo sandorio sąvoką (CK 1.86 straipsnis). Nors ji buvo patvirtinta notaro ir šalys patvirtino, kad pinigus dovanojo bei priėmė, tačiau tikroji šalių valia buvo L. Č. stabilaus ir gero mokumo įvaizdžio sukūrimas. Tai konstatavusi, kolegija nevertino, ar egzistavo actio Pauliana sąlygos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 3 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovė, S. Č. kreditorė, turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, todėl, skolininkui nevykdant įsipareigojimų pagal Mokestinės paskolos sutartį, kreipėsi į teismą dėl jo, žinant apie skolą valstybės biudžetui, su sūnumi sudarytos Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Kadangi skolininkas jokio registruotino turto neturi, tai ieškovės galimybė vykdymo procese atgauti skolą tapo beveik neįmanoma.

Ieškovei 2016 m. lapkričio 2 d. pateikus ieškinį, atsakovai Č. galimai ėmėsi atsakomųjų veiksmų, kad teismui tenkinus ieškovės reikalavimą nebūtų į ką nukreipti išieškojimo, – kreipėsi į teismą dėl 2016 m. gruodžio 21 d. taikos sutarties patvirtinimo, kurioje susitarta Dovanojimo sutartį laikyti niekine ir negaliojančia. Klaipėdos rajono apylinkės teismas šį atsakovų prašymą atmetė, todėl L. Č. pateikė ieškinį dėl šio sandorio pripažinimo tariamuoju.

Ieškovei nepalankias apeliacinės instancijos teismo išvadas galėjo lemti nepakankamas dėmesys nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusioms CK 6.9301 straipsnio nuostatoms, pagal kurias turi būti įvertinta, ar skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, taip pat ar egzistavo pirmesnės eilės kreditoriai, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Pirmosios instancijos teismas objektyviau įvertino, kad ieškovė (S. Č. kreditorė) turėjo pirmumo teisę prieš jo sūnų L. Č.

Iš Dovanojimo sutarties turinio nekyla abejonių dėl dovanotojo valios; be to, teismui pateikti įrodymai patvirtino, kad sandoriai tarp tėvo ir sūnaus Č. buvo sudaromi nuolat, t. y. pagal tėvo suteiktą Įgaliojimą L. Č. disponuodavo skolininko S. Č. lėšomis. Byloje svarbi ne aplinkybė, kad L. Č. galėjo reikėti „švarių“ deklaruotinų lėšų, bet aplinkybė, jog jis savo valia tėvo dovaną priėmė, nors galėjo (turėjo) žinoti apie jo prievoles valstybei. Dovanotojo (S. Č.) valią išvengti galimo išieškojimo iš jo turto patvirtina šio asmens pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai apie turimus grynuosius „po pagalve“, taip pat sūnui suteikti įgaliojimai sudaryti sandorius, paimti iš sąskaitos lėšas. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, neteisingai konstatavo, kad, VĮ Registrų centro 2015 m. rugsėjo 1 d. duomenimis, S. Č. priklausė 18 nekilnojamojo turto objektų. Teismui klaidingai įvertinus ieškovės pateiktus įrodymus, iš kurių matyti skolininko anksčiau turėtas nekilnojamasis turtas, buvo neteisingai nustatyta esminė bylos aplinkybė – S. Č. mokumas, t. y. skolininko galimybė atsiskaityti su ieškove.

Aplinkybė, kad atsakovai Dovanojimo sutartį prašė pripažinti tariamuoju sandoriu po jo sudarymo, nors notaro akivaizdoje pripažino, kad supranta jo esmę, o L. Č. patvirtino, jog dovanotas lėšas gavo, patvirtina jų nesąžiningumą (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, neatsižvelgė į tai, kad vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sąžiningumas – reikalauja ginti sąžiningų asmenų teises ir teisėtus interesus. Viešąjį interesą ginančios ieškovės, negalinčios iš S. Č. atgauti mokestinės skolos, interesai liko neapginti, o sąmoningai mokesčių nemokančio, tačiau galimai šešėlinėmis lėšomis disponuojančio skolininko S. Č. veiksmai buvo pripažinti teisėtais. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, kad S. Č. gyveno ir verslu užsiėmė Turkijoje, prisipažino apie turimas lėšas „po pagalve“, jo sūnus L. Č. turėjo keliolika nekilnojamojo turto objektų, sudarinėdavo nekilnojamojo turto sandorius, skolino lėšas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tikruosius sandorio šalių ketinimus, S. Č. siekį nuslėpti lėšas nuo galimo išieškojimo (keletą metų neteikiant gyventojų pajamų mokesčio deklaracijų), dėl ko ir skolininko sūnui dovanotos lėšos sąmoningai galėjo būti neįneštos į banką. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, ko realiai Dovanojimo sutartimi siekė jos šalys, t. y. kokie buvo tikrieji jų ketinimai, ir tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.

Atsakovas S. Č. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Dovanojimo sutartis buvo tariamasis sandoris, t. y. pasirašytas tik dėl akių, juo šalys nesiekė ir viena kitai nesukūrė jokių teisių ir pareigų. Kadangi S. Č. jokių pinigų L. Č. neperdavė, taigi nei sumažino savo mokumą, nei nuslėpė turtą, nei atsiskaitė su kreditoriumi, tai jis negalėjo pažeisti CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo; šis realiai neįvykęs sandoris nedarė jokios įtakos ieškovės teisėms.

Byloje esantys įrodymai patvirtina apeliacinės instancijos teismo konstatuotas aplinkybes dėl sandorio tariamumo. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad tarp atsakovų nuolat buvo sudaromi sandoriai, kad L. Č. pagal įgaliojimą paimdavo pinigų nuo S. Č. banko sąskaitos. Ieškovė netinkamai vartoja sandorio sąvoką, nes L. Č., veikdamas kaip įgaliotinis, neįgydavo jokių nuosavybės teisių į S. Č. priklausančias lėšas.

Apeliacinės instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir dėl jų pasisakė. Ieškovė klaidina teismą, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino atsakovo L. Č. turtinės padėties; šios nutarties 18 punkte nurodyti teismo argumentai patvirtina, kad tai buvo padaryta.

Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tariamojo sandorio negaliojimo

Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtOS02ODQvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-9-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-9-684/2017">e3K-3-9-684/2017</a>, 43 punktas). Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTA5LTI0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-109-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-109-248/2018">e3K-3-109-248/2018</a> 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTA5LTI0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-109-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-109-248/2018">e3K-3-109-248/2018</a> 34, 35 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės – pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDIwLTI0OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-420-248/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-420-248/2017">e3K-3-420-248/2017</a>, 28 punktas).

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Dovanojimo sutarties galiojimo – ieškovė prašė šį sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, o L. Č. – kaip tariamąjį sandorį. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės ieškinį, o L. Č. ieškinį atmetė, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį atmetė, o L. Č. – patenkino, Dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia kaip tariamąjį sandorį. Nesutikdama su tokiu apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, atsakovė pateikė kasacinį skundą, kuriame nurodo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo sprendžiant dėl Dovanojimo sutarties realumo, tikrųjų šio sandorio šalių ketinimų, pakartoja proceso metu naudotus argumentus dėl actio Pauliana reikalavimo pagrįstumo.

Kaip nurodyta šios nutarties 26 punkte, pareiga įrodyti sandorio tariamumą kyla tokį reikalavimą reiškiančiai bylos šaliai. Tiek L. Č., tiek su jo ieškinio reikalavimu sutinkantis atsakovas S. Č. Dovanojimo sutarties tariamumą įrodinėjo aplinkybėmis, kad pinigų perdavimo ar pervedimo faktas niekur neužfiksuotas, kad S. Č. neturėjo finansinių galimybių padovanoti tokią didelę pinigų sumą (savo vardu neturėjo jokio turto, banko sąskaitose neturėjo tiek lėšų, be to, tiek jo turtas, tiek sąskaitos buvo areštuotos), o fiziškai perduoti dovanojamą sumą būtų buvę sudėtinga. Anot atsakovų, Dovanojimo sutartis sudaryta tik dėl akių, siekiant užtikrinti L. Č. geresnes finansavimo sąlygas, jeigu jam ateityje prireiktų naudotis finansinių įstaigų kreditavimo paslaugomis; atsakovai yra artimieji giminaičiai, todėl nebūtų logiška tik dėl pinigų perdavimo vienas kitam sudaryti sutartį notarine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas su atsakovų argumentais iš esmės sutiko, įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė išvadas, kad, sudarydamas Dovanojimo sutartį, S. Č. neturėjo galimybės disponuoti joje nurodyta pinigų suma ir byloje neįrodyta, jog L. Č. gavo 100 000 Eur sumą. Teismo vertinimu, vienintelis Dovanojimo sutarties tikslas – sukurti kuo geresnį dokumentinį L. Č. mokumo įvaizdį, kad, esant būtinybei, jis galėtų gauti geresnes verslo finansavimo sąlygas ir (arba) didesnį finansavimą (šios nutarties 18–19 punktai).

Teisėjų kolegija, pirmiau nurodytas apeliacinės instancijos teismo išvadas įvertinusi pagal CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei jas aiškinant suformuotą kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-248/2017 21, 22 punktus, 2018 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAtOTE2LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240-916/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240-916/2018">3K-3-240-916/2018</a> 46 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką), konstatuoja, jog priimant skundžiamą nutartį nebuvo visapusiškai išnagrinėti ir įvertinti byloje esantys duomenys, teismo išvados dėl šios bylos įrodinėjimo dalyku esančių faktų buvimo (nebuvimo) padarytos neatsižvelgus į įrodymų visumą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, kurios svarbios sprendžiant dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu. Įvertinęs Dovanojimo sutarties tekstą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šia sutartimi S. Č. patvirtino, jog dovanoja jam nuosavybės teise priklausančius pinigus, o L. Č. patvirtino, kad juos gavo ir sumokėjo sandorio sudarymo išlaidas. Taigi Dovanojimo sutarties turinys neatskleidžia jos šalių valios ydingumo (siekio nesukelti jokių teisinių padarinių).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad S. Č. disponavo didelėmis grynųjų pinigų sumomis – nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) pirko už grynuosius pinigus, jį pardavęs pavedimu gautas lėšas taip pat paėmė iš banko sąskaitos. Iš S. Č. banko sąskaitos išrašo, kuriame atsispindi tiek pirmiau aptartos, tiek kitos finansinės operacijos, nustatyta, kad jam buvo įprasta išgryninti gautus negrynuosius pinigus. Atsižvelgiant į šią S. Č. finansinio elgesio praktiką spręstina, kad atsakovų akcentuota aplinkybė, jog sudarant Dovanojimo sutartį S. Č. banko sąskaitoje nebuvo ginčijamoje sutartyje nurodyto lėšų kiekio, kuria skundžiamoje nutartyje rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, negali būti vertinama kaip vienareikšmiškai patvirtinanti, jog S. Č. neturėjo Dovanojimo sutartyje nurodytos pinigų sumos (grynaisiais) ar kad ji L. Č. realiai nebuvo perduota.

Dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad būtų buvę keblu perduoti grynaisiais L. Č. dovanojamus 100 000 Eur, teisėjų kolegija nurodo, jog ji nepagrįsta jokiais argumentais, padaryta neįvertinus bylos duomenų, kad iš S. Č. banko sąskaitos buvo paimamos nemažos pinigų sumos (pvz., 110 000 Eur, 134 590 Lt (38 979,96 Eur), taigi bylos šalys disponuodavo tokiu kiekiu grynųjų pinigų. Dėl to šis apeliacinės instancijos teismo argumentas nelaikytinas patvirtinančiu sandorio tariamumą.

Pareigą įrodyti sandorio tariamumą turintis L. Č. įrodinėjo (ir apeliacinės instancijos teismas jo motyvams pritarė), kad Dovanojimo sutartimi siekta sukurti sąlygas, jog, esant būtinybei, L. Č. galėtų gauti didesnį finansavimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad atsakovai nepateikė tokį L. Č. tikslą patvirtinančių įrodymų, iš bylos duomenų teismai nenustatė aplinkybių, kad L. Č. kreipėsi ar atliko pasirengimo veiksmus kreiptis į bankus ar kitas kredito įstaigas dėl verslo kreditavimo, taip pat kad jam buvo reikalingas kitokio pobūdžio finansavimas. Priešingai, byloje yra duomenų tik apie 2015 m. vasario 6 d. (dar iki ginčo sandorio) AB „Swedbank“ ir L. Č. sudarytą kredito sutartį būsto statybos darbams užbaigti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Atsakingojo skolinimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 (2016 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 03-15 redakcija), 21 punktą kredito įstaigos sprendimas suteikti kreditą grindžiamas atsargiu ir pamatuotu kredito gavėjo galimybių grąžinti kreditą ilguoju (kredito grąžinimo trukmės) laikotarpiu vertinimu; kredito įstaigos kreditų išdavimo politika turi būti pagrįsta prielaida, kad kreditas grąžinamas kredito gavėjo pajamų generuojamais pinigų srautais (pajamomis), o ne dėl priverstinio grąžinimo iš įkeisto turto arba jo vertės pokyčių. Atsakingojo skolinimo nuostatų 22 punkte įtvirtinta, kad prieš sudarant kredito sutartį kredito įstaiga įvertina kredito gavėjo mokumą remdamasi iš kredito gavėjo gauta informacija ir ją patikrina mokumui vertinti naudojamose ir jai prieinamose duomenų bazėse. Vertinami tvarūs kredito gavėjo pajamų šaltiniai, jų įvairovė, tvarumas ir įvertinama galima jų kaita ateityje, taip pat pagrindinės kredito gavėjo išlaidų grupės, susijusios su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims. Kredito gavėjai, kurių pajamos gali gerokai kisti (pvz.: dividendų, pajų pajamos, nekilnojamojo turto pajamos, pajamos iš investicinės veiklos arba nekilnojamojo turto pardavimo pajamos ir pan.) arba dėl kurių pajamų tvarumo abejojama, vertinami konservatyviau, jiems teikiamiems kreditams nustatomos griežtesnės, nei maksimaliai yra leidžiama Atsakingojo skolinimo nuostatuose, kredito ir įkeisto turto vertės ir (arba) vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykių reikšmės ir (arba) didesnė kredito kaina (Atsakingojo skolinimo nuostatų 23 punktas).

Pagal Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 149 (2014 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 03-341 redakcija), 17 punktą bankas turi turėti tinkamą kredito rizikos vertinimo sistemą. Vertindamas fizinių asmenų kredito riziką, bankas turi įvertinti: skolininko pajėgumą įvykdyti įsipareigojimus, susijusius su pozicija, skolininko turtą (taupymo produktus, sąskaitas banke ir t. t.), stabilumą ir patikimumą (skolininko išsilavinimą, šeiminę padėtį, darbo trukmę dabartinėje darbovietėje, išorės ir (arba) vidaus informaciją apie skolininko mokėjimo terminų pradelsimus ir apie tai, ar skolininkas turi nuosavą gyvenamąjį plotą, ar jį nuomoja ir t. t.), ekonomines sąlygas ir (arba) kitas aplinkybes, galinčias daryti įtaką pozicijos grąžinimui (Vidaus kontrolės ir rizikos vertinimo (valdymo) organizavimo nuostatų 19 punktas).

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytu reguliavimu, daro išvadą, kad pagrindiniai kriterijai, sprendžiant dėl finansavimo suteikimo asmeniui, vertinant kredito gavėjo mokumą ar jo kredito riziką, yra asmens gaunamos pajamos, jų pastovumas, turimas registruotas turtas ar banko sąskaitose esančios lėšos, patiriamos išlaidos, turimi įsipareigojimai bei jų vykdymas. Notaro patvirtinta dovanojimo sutartis pati savaime, be dovanotų lėšų faktišką turėjimą patvirtinančių objektyvių duomenų, neatitinka nė vieno iš pirmiau nurodytų kriterijų.

Atsižvelgiant į tai, kaip teisiškai nepagrįstos vertintinos apeliacinės instancijos teismo išvados, paremtos atsakovų argumentais, kad Dovanojimo sutarties (jų teigimu – tariamojo sandorio) tikslas – siekis sukurti geresnį L. Č. mokumo įvaizdį, nes, kaip nurodyta šios nutarties 36 punkte, notaro patvirtintos ginčo Dovanojimo sutarties pagrindu L. Č. negalėtų būti suteikiamos geresnės finansavimo sąlygos ar jo kredito rizika vertinama labiau palankiai. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas L. Č. ieškinį, nesivadovavo šios nutarties 34–35 punktuose nurodytais teisės aktais, neatsižvelgė į tai, kad atsakovų argumentai nebuvo paremti juos patvirtinančiais įrodymais, todėl be pagrindo sprendė dėl paslėpto (neviešo) Dovanojimo sutarties šalių tikslo buvimo.

Tokios išvados nepaneigia atsakovų argumentas, kad jiems (artimiesiems giminaičiams) nebūtų logiška tik dėl pinigų perdavimo vienas kitam fakto sudaryti sutartį notarine tvarka. Pažymėtina, kad reikalavimai konkretaus sandorio formai nustatyti teisės aktuose. Sudarant ginčo Dovanojimo sutartį galiojusios redakcijos CK 6.469 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, turi būti notarinės formos. Nei minėtoje, nei kitose CK normose artimiesiems giminaičiams ar kitiems sandorį sudarantiems subjektams nenustatyta jokių išimčių dėl dovanojimo sandorio formos, todėl CK 6.469 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas jiems yra privalomas. Dėl to nepripažintini teisiškai pagrįstais atsakovų argumentai, kad dovanojimo sandorį sudaryti notarine forma nebūtų „logiška“.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, įvertinusi aplinkybę, kad kitų argumentų ar įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovai turėjo kitokį nei dovanoti nurodytas lėšas (paslėptą) Dovanojimo sutarties tikslą, į bylą nepateikta, konstatuoja, kad Dovanojimo sutartis atitiko joje nurodytą sandorio tikslą, o L. Č. reikalavimo Dovanojimo sutartį pripažinti tariamuoju sandoriu pagrindas byloje nebuvo įrodytas, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jį patenkino. Atsižvelgiant į tai, naikintina skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria patenkintas L. Č. ieškinys. Taip pat naikintina ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas ieškovės ieškinys, nes ši teismo išvada buvo padaryta remiantis aplinkybe, kad Dovanojimo sutartis buvo pripažinta tariamuoju sandoriu. Panaikinus pirmiau nurodytas skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, dėl šios bylos dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas L. Č. apeliaciniame skunde ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš jo 38 266,70 Eur, pateikė argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais atmestas jo ieškinys Dovanojimo sutartį pripažinti tariamuoju sandoriu. Ieškovė kasaciniame skunde teikė argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria pirmiau nurodytas atsakovo apeliacinis skundas buvo patenkintas. Taigi bylos šalių procesinių dokumentų argumentais apibrėžtas apeliacinio ir kasacinio šios bylos nagrinėjimo dalykas – Dovanojimo sutarties tariamumo įvertinimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl apeliacine tvarka neskųstos ir šios instancijos teismo nenagrinėtos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl ieškovės pareikšto actio Pauliana reikalavimo pagrįstumo (CPK 341 straipsnis).

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės šios bylos rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintinas, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir dėl jos paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdamas apeliacinį skundą atsakovas L. Č. sumokėjo 791 Eur žyminio mokesčio. Konstatavus, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintinas, atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestinas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Kadangi ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalis), tai konstatavus, kad jos kasacinis skundas tenkintinas, už jį mokėtinas 791 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys) valstybės naudai priteistinas iš atsakovų lygiomis dalimis (iš kiekvieno po 395,50 Eur) (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas S. Č. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi kasacinis skundas buvo patenkintas, tai šis atsakovo prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 4,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus ieškovės kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis, iš kiekvieno po 2,40 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 3 d. nutarties dalį, kuria pakeista Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo dalis, 2016 m. rugpjūčio 5 d. Dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia kaip tariamasis sandoris, o Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinio dalis dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia actio Pauliana pagrindu atmesta, ir dėl šios bylos dalies bei pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą, kuriuo Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinio dalis patenkinta, o L. Č. ieškinys atmestas.

Palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 3 d. nutarties dalį, kuria pakeista Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo dalis ir nutraukta bylos dalis dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu S. Č. 2014 m. vasario 18 d. įgaliojimą L. Č..

Priteisti valstybei iš S. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 395,50 Eur žyminio mokesčio ir 2,40 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, iš viso – 397,90 Eur (tris šimtus devyniasdešimt septynis Eur 90 ct) (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš L. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 395,50 Eur žyminio mokesčio ir 2,40 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, iš viso – 397,90 Eur (tris šimtus devyniasdešimt septynis Eur 90 ct) (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas