Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnis) taikymo sąlygas - skolininko prievolės sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimą, trečiojo asmens nesąžiningumą ir mokėjimų kreditoriams eiliškumo tvarką (CK 6.9301 straipsnio 1dalis), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-313-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08649-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.33

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Apastata“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šilo statyba“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Apastata“ dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo V. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnis) taikymo sąlygas – skolininko prievolės sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimą, trečiojo asmens nesąžiningumą ir mokėjimų kreditoriams eiliškumo tvarką (CK 6.9301 straipsnio 1dalis), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. liepos 14 d. sandorio dalį dėl skolos sumažinimo atsakovei 4715,90 Eur suma, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės 4715,90 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškėlė jai bankroto bylą ir paskyrė bankroto administratorių. Bankroto administratorius, patikrinęs įmonės sudarytus sandorius, nustatė, kad ieškovė atsakovei 2015 m. liepos 8 d. sumokėjo 3000 Eur, 2015 m. liepos 14 d. – 6395,15 Eur, 2015 m. liepos 17 d. tarpusavio skolų užskaitos aktu – 294,42 Eur. Taip ieškovė visiškai atsiskaitė su atsakove, nors dėl nemokumo ji negalėjo įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o turimų lėšų pakako patenkinti tik 51,33864 proc. kreditorių reikalavimų. Atsiskaitant su atsakove jai buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas, ši įmonė buvo išskirta iš kitų kreditorių, o tai patvirtina kitų ieškovės kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.

Ieškovės turtas 2015 m. gegužės 31 d. sudarė 1 592 392,58 Eur, o pradelsti įsipareigojimai – 922 466,49 Eur, todėl ji žinojo apie sudėtingą savo finansinę būklę, t. y. kad jos turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais ir kad ji neįvykdė pradelstų įsipareigojimų 2015 m. vasario–balandžio mėnesiais. Nepaisydama sunkios savo finansinės padėties ieškovė atsiskaitė su atsakove, išmokėdama jai reikšmingą sumą, todėl ieškovė negali būti laikoma sąžininga šalimi. Be to, atsakovė žinojo apie sudėtingą ieškovės finansinę padėtį, nes mokėjimai buvo pradelsti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė: šalys 2014 m. rugsėjo 8 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė pardavė ieškovei metalo konstrukcijas; už įsigyjamas prekes ieškovė įsipareigojo atsiskaityti pagal atsakovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras; atsakovė pagal minėtą sutartį išrašė ieškovei 2015 m. sausio 6 d. 32 163,91 Eur sumos sąskaitą APA2015 Nr.012 ir 2015 m. sausio 28 d. 525,66 Eur sumos sąskaitą APA2015 Nr. 018; minėtas sąskaitas ieškovė apmokėjo 2015 m. balandžio 28 d. – 10 000 Eur, 2015 m. birželio 15 d. – 5000 Eur, 2015 m. birželio 30 – 8000 Eur, 2015 m. liepos 8 d. – 3000 Eur, 2015 m. liepos 14 d. – 6395,15 Eur, o 2015 m. liepos 17 d. šalys pasirašė tarpusavio skolų užskaitos aktą dėl 294,42 Eur sumos; šalys 2015 m. vasario 26 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. RS-15-03 dėl daugiabučio namo renovacijos.

Teismas taip pat nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą; 2016 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių sąrašą ir jų finansinių reikalavimų dydžius; 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi pratęsė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytą šešių mėnesių terminą įmonės sandoriams patikrinti iki 2016 m. lapkričio 17 d.

Į bylą pateikti įrodymai, pagrindžiantys ieškovės turtinę padėtį, teismo vertinimu, patvirtina, kad ieškovės 2015 m. kovo mėnesį 50 proc. turto sudarė 520 496,42 Eur, pradelstos mokėti skolos – 416 398,85 Eur; 2015 m. balandžio mėnesį – 50 proc. turto sudarė 607 492,58 Eur, o pradelsti mokėjimai – 532 005,88 Eur. Teismas, įvertinęs šiuos duomenis, nesutiko su ieškovės teiginiais, kad jau 2015 m. kovo mėnesį ieškovė buvo nemoki, todėl, atsiskaitinėdama su kreditoriais, ji turėjo atsižvelgti į visų kreditorių interesus.

Vertindamas, ar atsiskaitant su atsakove buvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai, teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminas pasibaigė 2015 m. vasario 15 d. ir 2015 m. kovo 9 d. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio nuostatų, nes iki bankroto bylos iškėlimo ji atsiskaitinėjo su kreditoriais, taip pat ir atsakove, pagal kreditorių mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarką.

Teismas, įvertinęs duomenis apie ieškovės kreditorius, padarė išvadą, kad atsakovė nebuvo vienintelė ar išskirtinė ieškovės kreditorė, kuriai buvo sudarytos palankesnės sąlygos negu kitiems kreditoriams, ir kad atsiskaitymas su atsakove nesukėlė ieškovės nemokumo. Teismo vertinimu, atsiskaitant su atsakove buvo laikytasi verslo logikos. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių buvo sudaryta ne tik pirkimo–pardavimo, bet ir statybos rangos sutartis, kuria buvo susitarta dėl daug didesnės darbų atlikimo kainos nei pagal pirkimo–pardavimo sutartį išrašytas sąskaitas. Taigi ieškovė, sumokėdama skolą atsakovei pagal minėtas sąskaitas, veikė siekdama užtikrinti įmonės komercinės veiklos tęstinumą, kas, teismo nuomone, atitinka ekonominę protingo asmens, veikiančio bendrovės kreditorių interesais, logiką.

Nustatęs, kad ieškovė atsiskaitė ne tik su atsakove, bet dar su kitais 212 kreditorių, teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad ieškovė, atsiskaitydama su atsakove, buvo nesąžininga. Vien ta aplinkybė, kad buvo vėluojama atsiskaityti su atsakove ir dėl to atsakovė turėjo numatyti, jog ieškovės finansinė padėtis yra bloga, teismo vertinimu, neįrodo atsakovės nesąžiningumo. Kadangi viešai prieinamuose duomenyse nebuvo informacijos apie blogėjančią ieškovės finansinę padėtį, teismas pripažino, kad atsakovė neturėjo pagrindo abejoti ieškovės finansine padėtimi.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad terminas ieškovės sandoriams patikrinti buvo pratęstas iki 2016 m. lapkričio 17 d., nagrinėjamas ieškinys surašytas 2016 m. lapkričio 16 d., o teismui paduotas 2016 m. lapkričio 18 d., sprendė, jog CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų terminas ieškiniui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareikšti nėra praleistas.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino negaliojančia ieškovės 2015 m. liepos 14 d. sudaryto sandorio dalį dėl skolos sumažinimo atsakovei 4715,09 Eur suma; taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės ieškovei 4715,09 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. lapkričio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 1028,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei valstybei 282,90 Eur žyminio mokesčio.

Kolegija, įvertinusi bylos įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, poziciją, išsakytą teismo posėdžiuose, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir jų turinį, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas (CK 6.66 straipsnį), todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčijamu 2015 m. liepos 14 d. skolos atsakovei sumažinimu 4715,09 Eur suma ieškovė nepažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eilės tvarkos, nustatytos CK 6.9301 straipsnyje.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovės bankroto administratorius apie įmonės sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos (paskutiniai įmonės dokumentai bankroto administratoriui perduoti 2015 m. lapkričio 17 d.) ir kad terminas sandoriams patikrinti pratęstas iki 2016 m. lapkričio 17 d., konstatavo, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį, nepraleido ieškinio senaties termino.

Byloje nustatytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, patvirtina, kad ieškovė turi teisę ir pagrindą ginčyti šalių sudarytą sandorį CK 6.66 straipsnio tvarka kaip sudarytą pažeidžiant įmonės kreditorių interesus.

Iš Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, kolegija nustatė, kad kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei trūko apyvartinių lėšų, skola tiekėjams sudarė 798 943,67 Eur, iš kurių pradelsti įsipareigojimai buvo 605 762,50 Eur. Įvertinusi byloje esančius duomenis, vadovaudamasi ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalimi, kolegija sprendė, kad jau 2015 m. gegužės 31 d. ieškovė buvo nemoki, nes jos 50 proc. turto vertė buvo 796 196, 29 Eur vertę, o pradelstos skolos siekė 822 523,87 Eur.

Kolegija, įvertinusi CK 6.9301 straipsnio nuostatas, atsižvelgdama į tai, kad ieškovės mokėjimai atsakovei buvo atlikti vykdant sutartinius įsipareigojimus, padarė išvadą, jog šie mokėjimai priskirtini penktos eilės reikalavimams (CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 5 punktas), kurie atliekami mokėjimų dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).

Iš į bylą pateiktos teismo nutartimis patvirtintų kreditorių reikalavimų, tenkinamų trečiąja eile, suvestinės duomenų kolegija nustatė, kad ieškovės neįvykdytų kreditorių reikalavimų suma didėjo nuo 2015 m. sausio mėnesio; 2015 m. liepos 14 d., t. y. sudarant ginčijamą sandorį, ieškovė turėjo daug pradelstų įsipareigojimų įvairiems kreditoriams. Šie duomenys, kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė, sumokėdama atsakovei visą skolą už įsigytas prekes, suteikė atsakovei pirmenybę prieš kitus kreditorius ir tokiais veiksmais pažeidė tiek savo, tiek savo kreditorių teises ir interesus, nes buvo atsiskaitoma pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių teises gauti apmokėjimą pagal daug anksčiau suėjusius ir neapmokėtus finansinius reikalavimus. Kolegija nenustatė įstatymu ar susitarimu pagrįstos prievolės, pagal kurią ieškovė privalėjo įvykdyti įsipareigojimus atsakovei pirmiau ir didesne apimtimi negu prievoles kitiems kreditoriams.

Kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių skolininkei (ieškovei) nesilaikyti CK 6.9301 straipsnyje nustatyto mokėjimų eiliškumo. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog egzistavo išskirtinės aplinkybės, leidžiančios pripažinti teisėtais ir pagrįstais ieškovės atsiskaitymus, pažeidžiant kitų kreditorių, kurių pradelsti reikalavimai nebuvo tenkinami, teises.

Įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgdama į tai, kad paskutiniai atsiskaitymai su atsakove buvo įvykdyti 2015 m. liepos 14 d. ir 2015 m. liepos 17 d., o pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo teismui pateiktas 2015 m. rugpjūčio 11 d., kolegija sprendė, kad ieškovė, visiškai atsiskaitydama su atsakove, buvo nesąžininga. Šios išvados, kolegijos vertinimu, nepaneigia aplinkybė, kad 2015 m. liepos mėnesį ieškovė atsiskaitinėjo ne tik su atsakove, bet ir su kitais kreditoriais, nes nebuvo atsiskaitoma lygiomis dalimis.

Atsižvelgdama į tai, kad verslininkams keliami didesni reikalavimai, nepažeidžiant įstatymų, domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, o tarp šalių egzistavo pakankamai glaudūs verslo ryšiai, kolegija padarė išvadą, kad atsakovė turėjo realią galimybę sužinoti apie sunkią ieškovės finansinę būklę. Kolegija sprendė, kad atsakovė, gaudama ieškovės apmokėjimus, žinojo, jog ieškovė turi finansinių sunkumų. Kolegija pažymėjo, kad jokių kitų duomenų, kodėl ieškovė laiku nevykdė finansinių įsipareigojimų, į bylą nepateikta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

Kolegija padarė išvadą, kad ieškovės skolos sumažinimas atsakovei 4715,09 Eur suma pažeidė kitų kreditorių turtines teises, todėl byloje įrodyta actio Pauliano sąlyga – ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių interesus.

Žinodama, kad ieškovė negali atsiskaityti su visais kreditoriais, bet, priimdama visą atsiskaitymą, atsakovė, kolegijos vertinimu, elgėsi nesąžiningai, kartu prisiėmė riziką, jog, ieškovei iškėlus bankroto bylą, atsiskaitymo teisėtumas gali būti ginčijamas. Kadangi ieškovė, būdama nemoki ir negalėdama atsiskaityti su kitais tos pačios eilės kreditoriais, kurių mokėjimo terminai suėjo anksčiau, visiškai patenkino atsakovės reikalavimus, kolegija padarė išvadą, kad buvo pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas.

Kolegija sprendė, kad byloje nustatytos visos CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos.

Įvertinusi į bylą pateiktos lentelės dėl proporcijų duomenis, kolegija pripažino, kad ieškovė 2015 m. liepos 1 d. – 2015 m. spalio 15 d. laikotarpiu su atsakove galėjo atsiskaityti ne 9689,57 Eur, o tik 4974,48 Eur suma. Dėl šios priežasties kolegija tenkino ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. liepos 14 d. sandorio dalį dėl 4715,09 Eur skolos sumažinimo.

Remdamasi CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, 6.145 straipsniu, atsižvelgdama į tai, kad ginčijamas ieškovės atsiskaitymas iš dalies pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalyje, 6.66 straipsnyje nustatytais pagrindais, kolegija sprendė, kad atsakovė turi grąžinti ieškovei dalį gautų lėšų – 4715,09 Eur.

Tenkinusi pagrindinį ieškovės reikalavimą, kolegija taip pat tenkino išvestinį reikalavimą priteisti 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino ir taikė CK 6.9301 straipsnį kartu su su CK 6.66 straipsniu, todėl nepagrįstai nepripažino, kad atsiskaitymų vykdymas, remiantis CK 6.9301 straipsnyje nustatytais atsiskaitymų privalomumo principais, eliminuoja actio Pauliana sąlygą dėl ginčijamo sandorio neprivalomumo. Skolininko neprivalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš būtinųjų sąlygų kreditoriui ginčyti skolininko sudarytą sandorį. Kai skolininkas sandorį sudarė dėl to, kad jį sudaryti privalėjo, nes turėjo tokią teisinę pareigą, kreditorius netenka galimybės ginti savo teises reikšdamas ieškinį actio Pauliana pagrindais. Nagrinėjamu atveju privalėjimas atsiskaityti su atsakove sietinas su CK 6.9301 straipsnio 1 dalimi, nustatančia atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, ir šio straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia atsiskaitymų su tos pačios eilės kreditoriais tvarką. Teismas, padarydamas išvadą, kad sudarant ginčo sandorį ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nesiaiškino, kurie iš kreditorių turėjo seniausius reikalavimus ieškovei.

Teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes, spręsdamas, ar egzistavo actio Pauliana sąlyga – skolininkas sandorio sudaryti neprivalėjo, visiškai nevertino faktinės aplinkybės, kad šalys buvo sudariusios ne tik pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią buvo įvykdyti ginčijami mokėjimai, bet ir vėlesnę, didesnės vertės ir ieškovei ekonomiškai naudingesnę statybos rangos sutartį, ir dėl šios aplinkybės visiškai nepasisakė. Nurodyta aplinkybė patvirtina, kad egzistavo sandorio sudarymo privalomumas – siekis atsiskaityti su atsakove tam, kad būtų išsaugoti tolimesni verslo santykiai ir statybos rangos sutarties vykdymas. Nenustačius šios (sandorio (ne)privalomumo) būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, ieškinys actio Pauliana pagrindu negalėjo būti tenkintas.

Teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, netinkamai vertino bylos įrodymus dėl ieškovės sąžiningumo, kaip būtinosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Dėl šios priežasties teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad, atsiskaitinėdama su atsakove, ieškovė buvo nesąžininga. Prie ieškinio pateikta lentelė („Lentelė dėl proporcijų, jeigu būtų su kreditoriais atsiskaitoma vienodomis sąlygomis“) patvirtina, nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 1 d. ieškovė turėjo 252 kreditorius, iš jų net su 212 kreditorių buvo vykdomi atsiskaitymai. Su 67 kreditoriais (tarp jų ir atsakove) buvo visiškai atsiskaityta. Ši aplinkybė įrodo, kad įmonė iki bankroto bylos iškėlimo veikė ir atsiskaitinėjo su didžiąja dauguma savo kreditorių. Atsakovė nebuvo vienintelė ir (ar) išskirtinė kreditorė, kuriai būtų buvusios sudarytos palankesnės sąlygos nei kitiems kreditoriams, nes buvo atsiskaitoma su 84,13 proc. turimų kreditorių. Minėta lentelė taip pat patvirtina, kad bendrame kontekste atsakovei sumokėta suma nėra nei labai didelė, nei lemtinga. Be to, iš pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad 2015 m. liepos 14 d. ieškovė atsiskaitinėjo ne tik su atsakove, bet ir dar su 10 kitų kreditorių.

Teismas, taikydamas restituciją, padarė CK 6.145 straipsnio taikymo klaidą, nes neteisingai apskaičiavo ieškovei priteistiną sumą. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu 2015 m. liepos 14 d. skolos sumažinimą ir taikyti restituciją priteisiant jai iš atsakovės 4715,09 Eur. Tenkinus šiuos ydingai suformuluotus ieškinio reikalavimus, susidarė teisinė situacija, kai buvo panaikintas vienas sandoris, o restitucija buvo pritaikyta ne tik dėl panaikinto 2015 m. liepos 14 d. sandorio, bet ir dar dėl dviejų kitų 2015 m. liepos 8 d. ir 2015 m. liepos 17 d. sandorių, kurių ieškovė šioje byloje neginčijo. Kadangi ieškovė ginčijo tik 2015 m. liepos 14 d. skolos sumažinimą, tik šio pavedimo sumai – 6395,15 Eur – gali būti taikomas ieškovės apskaičiuotas 51,33864 proc. koeficientas, todėl gali būti ginčijama tik 3111,97 Eur suma.

Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CK 6.66 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluotų išaiškinimų dėl sandorio sudarymo privalomumo ir trečiojo asmens sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 485/2010; 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-41/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-41/2014">3K-3-41/2014</a>).

Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad akivaizdūs ieškovės sunkios finansinės padėties požymiai buvo konstatuotini jau 2015 m. kovo mėnesį; nuo 2015 m. gegužės mėnesio ieškovė jau buvo iš esmės nemoki; sudarant ginčo sandorį ieškovės kreditoriai turėjo neabejotinus, galiojančius ir pradelstus reikalavimus ieškovei, šie reikalavimai nebuvo patenkinti iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl atsiskaitymo su atsakove ieškovei jau esant ekonomine ir teisine prasme nemokiai, kaip būtinosios actio Pauliana sąlygos.

Kasacinio skundo argumentai dėl teismo padaryto CK 6.9301 straipsnio pažeidimo yra teisiškai nepagrįsti. Byloje esanti lentelė patvirtina, kad ieškovė iki bankroto bylos jai iškėlimo taip pat neatsiskaitė ir su kreditoriais, kurių reikalavimo teisės suėjo anksčiau negu atsakovės. Dėl šios priežasties atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovė atsiskaitinėjo su seniausiais kreditoriais ir kad atsiskaitant su atsakove nebuvo pažeista CK 6.9301 straipsnio 2 dalis. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovei buvo suteikta nepagrįstai privilegijuota padėtis, lyginant su kitais kreditoriais, su ja buvo atsiskaityta 100 procentų (visiškai), nors buvo kreditorių, kurių reikalavimų terminai suėjo anksčiau arba tuo pačiu metu kaip ir atsakovės, tačiau su jais nebuvo atsiskaitoma tokiomis pačiomis sąlygomis kaip su atsakove. Tai įrodo kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimą, atitinkamai ir kreditorių interesų pažeidimą, kaip būtinąją actio Pauliana taikymo sąlygą.

Teismas, nustatęs, kad ieškovė jau 2015 m. gegužės mėnesį buvo teisine prasme nemoki, o po atsiskaitymo 100 procentų su atsakove tuoj, po mažiau negu mėnesio, fiziškai įteikė teismui pareiškimą dėl bankroto iškėlimo, pagrįstai 2015 m. vasario 6 d. statybos rangos sutarties sudarymo nelaikė ta aplinkybe, kuri pateisintų atsiskaitymą su atsakove visu 100 procentų, kai buvo neatsiskaitoma su kreditoriais, kurių reikalavimai suėjo anksčiau negu atsakovės. Ieškovė, atsiskaitydama su atsakove, jau būdama nemoki, galėjo patenkinti tik 51,33864 proc. kreditorių finansinių reikalavimų. Atsiskaitant su atsakove jau nebebuvo jokių realių sąlygų užtikrinti įmonės komercinės veiklos tęstinumą (ką, be kita ko, patvirtina kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo beveik iš karto po ginčo sandorio sudarymo), todėl visiškas atsiskaitymas 2015 m. liepos mėnesį su atsakove negalėjo užtikrinti ieškovės veiklos tęstinumo ir negali būti pateisinamas verslo logika. Šio aplinkybės patvirtina, kad ieškovei nebuvo privalomumo CK 6.66 straipsnio prasme 2015 m. liepos mėnesį visiškai atsiskaityti su atsakove ir taip nepaisyti kitų kreditorių, kurių reikalavimai nebuvo tenkinami tokiomis pat sąlygomis kaip atsakovės, teisių bei teisėtų interesų. Aplinkybė, kad ieškovė dar su dalimi kreditorių atsiskaitė visiškai, nepateisina visiško atsiskaitymo su atsakove. Ieškovės bankroto administratorius ginčijo ir kitus ieškovės mokėjimus, kurie, jo nuomone, pažeidė ieškovės kreditorių interesus. Neteisėtas atsiskaitymas su kitu kreditoriumi nereabilituoja neteisėto atsiskaitymo su atsakove.

Ieškovė, atsiskaitydama su atsakove, neabejotinai žinojo apie prastą savo finansinę padėtį ir kad jos turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais, taip pat kad ji nevykdo jau 2014 m. gruodžio, 2015 m. sausio–balandžio mėnesiais pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Dėl šios priežasties, visiškai atsiskaitydama su atsakove, ieškovė buvo nesąžininga. Atsakovės elgesys (ieškovei vėluojant atsiskaityti, atsakovė kreipėsi į ją su pretenzijomis) patvirtina, kad ji žinojo apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, kas įrodo atsakovės nesąžiningumą. Taigi teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje įrodytas ginčo sandorio šalių nesąžiningumas, kaip būtinoji actio Pauliana sąlyga.

Teismas, taikydamas restituciją, nepažeidė restituciją reglamentuojančių materialiosios proceso teisės normų. Nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 liepos 17 d. ieškovė atsakovei iš viso sumokėjo 9689,57 Eur, t. y. su ja visiškai atsiskaitė. Dėl nemokumo ieškovei lėšų pakako patenkinti tik 51,33864 proc. kreditorių reikalavimų, nuo 9689,57 Eur atsakovei sumokėtos sumos tai sudarytų 4974,48 Eur. Todėl skolos sumažinimas atsakovei 4715,09 Eur suma buvo nepagrįstos pirmenybės suteikimas vienam iš kreditorių. Tai, kad ieškovė ginčijo 2015 m. liepos 14 d. atsiskaitymo dalį dėl 4715,09 Eur, paaiškinusi, iš kur ši ginčijama suma susidaro, nesudaro pagrindo vadovautis atsakovės pasiūlymu, kad būtų galima pripažinti negaliojančia tik 51,33864 proc. ginčijamo atsiskaitymo dalį, t. y. priteisti iš atsakovės būtų galima tik 51,33864 proc. nuo 6395,15 Eur sumos.

Teismas nepadarė kasaciniame skunde nurodomų proceso teisės normų pažeidimo, tinkamai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir dėl jų pasisakė, savo išvadas tinkamai argumentavo bei nenukrypo nuo skunde nurodomos kasacinio teismo praktikos.

Trečiasis asmuo atsiliepimo į atsakovės kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia 2015 m. liepos 14 d. sandorio dalį dėl skolos sumažinimo atsakovei 4715,90 Eur suma konstatavęs, kad ginčijamu sandoriu skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, todėl sandoris negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, taip pat kad nustatytos visos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos taikymo sąlygos, todėl sandoris negalioja ir CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad ieškovė ginčijamą sandorį privalėjo sudaryti pagal CK 6.9301 straipsnio 2 dalį, todėl jis neprieštarauja CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintam imperatyvui, o CK 6.66 straipsnio pagrindu sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad jis neatitinka dviejų CK 6.66 straipsnyje nustatytų taikymo sąlygų – skolininko prievolės sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo ir trečiojo asmens nesąžiningumo.

Dėl CK 6.9301 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Pagal CK 6.9301 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 1 dalis). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygų, yra išaiškinęs, kad, pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.9301 straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 23, 24 punktai).

Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad ieškovė, 2015 m. liepos 14 d. atlikdama mokėjimą, kurio dalis dėl skolos sumažinimo atsakovei 4715,90 Eur suma ginčijama šioje byloje, ir taip visiškai atsiskaitydama su atsakove, neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2015 m. liepos 14 d. ieškovė, sumokėdama atsakovei visą skolą už įsigytas prekes, suteikė atsakovei pirmenybę prieš kitus kreditorius ir tokiais veiksmais pažeidė tiek savo, tiek savo kreditorių teises ir interesus, nes buvo atsiskaityta pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių teises gauti apmokėjimą pagal daug anksčiau suėjusius ir neapmokėtus finansinius reikalavimus.

Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovė ginčijamą sandorį privalėjo sudaryti pagal CK 6.9301 straipsnio 2 dalį, įtvirtinančią atsiskaitymų su tos pačios eilės kreditoriais tvarką, o teismas, padarydamas išvadą, kad sudarant ginčo sandorį ieškovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, nesiaiškino, kurie iš kreditorių turėjo seniausius reikalavimus ieškovei.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, ankstesnius nei atsakovė reikalavimus ieškovei turėjo: IĮ „Plieninė sklendė“ – 2290,37 Eur arba 3011,53 Eur sumos (priklausomai nuo to, ar iš IĮ „Plieninė sklendė“, ar iš atsakovės 2015 m. vasario mėn. ieškovė gavo mokėjimo dokumentą (-us) anksčiau), ir galbūt UAB „Formus“ – 233,54 Eur, UAB „Kriautė“– 669,53 Eur, UAB „Prejolė“ – 75,65 Eur, UAB „Sauriltė“ – 64,34 Eur bei UAB „Tima“ – 1015,10 Eur sumų (taip pat priklausomai nuo to, ar iš šių subjektų (visų, kelių, kurio nors vieno iš jų), ar iš atsakovės 2015 m. vasario mėn. ieškovė gavo mokėjimo dokumentą (-us) anksčiau).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad skolininko atliktas ginčijamas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, todėl sandoris negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), nepagrįstai tenkino ieškinį, kurį pareiškė ne šios nutarties 39 punkte nurodytos ieškovės kreditorės (tos, kurios iš jų turėjo ankstesnius reikalavimus ieškovei nei atsakovė), bet ieškovė, teigdama, kad dėl pirmenybės suteikimo atsakovei atsiskaitant su ja, kaip tik su viena iš kreditorių, pažeistos visų kitų jos kreditorių teisės ir teisėti interesai.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygos – skolininko prievolės sudaryti ginčijamą sandorį – nebuvimo

Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Pažymėtina, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2010">3K-3-485/2010</a>; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-130/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-130/2013">3K-7-130/2013</a>).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTE5LTQyMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-119-421/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-119-421/2016">e3K-3-119-421/2016</a>, 20 punktas).

Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTE5LTQyMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-119-421/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-119-421/2016">e3K-3-119-421/2016</a>, 22 punktas).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad ginčijamas mokėjimas atliktas siekiant atsiskaityti su atsakove tam, kad būtų išsaugoti verslo santykiai ir būtų vykdoma ieškovei ekonomiškai naudingesnė didesnės vertės statybos rangos sutartis.

Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog 2015 m. vasario 26 d. šalys sudarė statybos rangos sutartį Nr. RS-15-03 dėl darbų, renovuojant daugiabutį namą Radviliškyje, Maironio g. 5, atlikimo. Šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Minėta statybos rangos sutartimi ir jos vykdymu, be kita ko, atsakovė įrodinėjo ieškovės pareigą atsiskaityti pagal ankstesnę pirkimo–pardavimo sutartį. Savo į bylą teiktuose procesiniuose dokumentuose atsakovė nurodė argumentus, dėl ko, jos nuomone, faktas, kad ji su ieškove buvo sudariusios statybos rangos sutartį, patvirtina ginčijamo mokėjimo atlikimo privalomumą, t. y. kad nėra vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų – ieškovės prievolės sudaryti ginčijamą mokėjimą nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šios actio Pauliana taikymo sąlygos, nurodytų atsakovės argumentų, susijusių su 2015 m. vasario 26 d. statybos rangos sutartimi, visiškai nevertino, netyrė ir dėl jų nepasisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių nustatymas yra reikšmingas, siekiant nustatyti, ar ieškovė privalėjo atlikti šioje byloje ginčijamą mokėjimą. Apeliacinės instancijos teismui šių aplinkybių nenustačius, yra netinkamai atskleista bylos dalis dėl privalomumo sudaryti ginčijamą mokėjimą.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų – trečiojo asmens nesąžiningumo

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriama actio Pauliana taikymo sąlyga yra ir trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad ir trečiasis asmuo, sudarydamas atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDMtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-703-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-703-706/2015">3K-3-703-706/2015</a>).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDExLTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-411-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-411-611/2017">e3K-3-411-611/2017</a>, 64 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas atsakovės nesąžiningumą motyvavo tuo, kad šalis siejo verslo santykiai, jos palaikė pakankamai glaudžius verslo ryšius, todėl egzistavo reali galimybė atsakovei sužinoti apie ieškovės finansinę būklę, o tai, kad nebuvo laiku atsiskaityta, teikė pagrindą atsakovei spręsti, jog ieškovės finansinė būklė nėra stabili, juolab kad jokių duomenų į bylą, dėl ko ieškovė laiku nevykdė finansinių įsipareigojimų, nepateikta. Ir atsakovės 2015 m. birželio 10 d. raštas ieškovei patvirtina, kad atsakovė suvokė, jog ieškovė turi finansinių sunkumų, nes šiuo raštu nesutiko su ieškovės pateiktu atsiskaitymo grafiku ir reikalavo visą skolą apmokėti iki 2015 m. birželio 30 d. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė negalėjo žinoti apie sunkią ieškovės padėtį ir dėl to, kad verslininkui keliami didesni reikalavimai, nepažeidžiant įstatymų, domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs bylos įrodymus dėl ieškovės sąžiningumo, kaip būtinosios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad, atsiskaitinėdama su atsakove, ieškovė buvo nesąžininga. Atsakovė šį kasacinio skundo teiginį grindžia tuo, kad ieškovė iki bankroto bylos jai iškėlimo veikė ir atsiskaitinėjo su didžiąja dauguma savo kreditorių, atsakovė nebuvo vienintelė ir (ar) išskirtinė kreditorė, kuriai būtų buvusios sudarytos palankesnės sąlygos nei kitiems kreditoriams, nes buvo atsiskaitoma su 84,13 proc. turimų kreditorių, bendrame kontekste atsakovei sumokėta suma nėra nei labai didelė, nei lemtinga, o 2015 m. liepos 14 d. ieškovė atsiskaitė ne tik su atsakove, bet ir dar 10 kitų kreditorių

Teisėjų kolegija pažymi, kad laiku nevykdomas atsiskaitymas su kreditoriumi, su kuriuo skolininką sieja verslo santykiai, kad kreditoriaus reikalavimai skolininkui nedelsiant įvykdyti skolinius įsipareigojimus, kurių įvykdymo terminai seniai suėję, ir tai, kad verslininkui keliami didesni reikalavimai, nepažeidžiant įstatymų, domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, patys savaime negali būti vertinami kaip įrodantys kreditoriaus nesąžiningumą.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasaciniame skunde atsakovės nurodytas faktas, kad nuo 2015 m. vasario 26 d. šalis siejo sutartiniai statybos rangos santykiai, tiek, kiek tai susiję su šalių bendravimu dėl šios sutarties (ne)vykdymo, reikšminga sprendžiant dėl atsakovės (ne)sąžiningumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2015 m. birželio 10 d. atsakovė rašte „Dėl subrangos sutarties Nr. RS/15-03 vykdymo“ ieškovei nurodė, kad projektavimo darbai pagal sutartį Nr. RS/15-03 atliekami atsiliekant nuo suderinto grafiko, statybos darbai jau turėtų vykti, tačiau nevyksta, ir pareikalavo, kad ieškovė iki 2015 m. birželio 11 d. pateiktų smulkų visos sutarties atliekamų darbų finansinį grafiką, taip pat informavo ieškovę, kad svarstys galimybę dėl jos pateikto sutarties įvykdymo laidavimo rašto panaudojimo, jeigu ieškovė nesiims konkrečių veiksmų. Nagrinėjamoje byloje yra 2015 m. rugpjūčio 18 d. ieškovės pranešimas Nr. SR-297 atsakovei „Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo“, kuriame atsakovė informuojama, kad pradėta teisminė procedūra dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, areštuotas jos turtas ir lėšos, todėl ieškovė nebegali vykdyti sutartinių įsipareigojimų. Nagrinėjamoje byloje taip pat yra atsakovės 2015 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. S15/058, kuriame ieškovė informuojama, kad statybos rangos sutartis Nr. RS/15-03 nutraukiama. Pažymėtina, kad teismai nesiaiškino, kaip ieškovė reagavo į 2015 m. birželio 10 d. atsakovės rašte nurodytą reikalavimą nedelsiant (iki kitos dienos) imtis priemonių, susijusių su iš statybos rangos sutarties kylančių įsipareigojimų vykdymu, ar ieškovė teikė šiuo klausimu atsakovei informaciją, inter alia (be kita ko), apie jos sunkią finansinę padėtį. Būtent šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmingos sprendžiant dėl atsakovės (ne)sąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį.

Kadangi šios nutarties 45 ir 52 punktuose nurodytos aplinkybės negali būti nustatytos kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis), egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Donatas Šernas

Algirdas Taminskas