Civilinė byla Nr. e3K-3-314-611/2018
Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00919-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.3.7; 3.2.8.1; 3.3.3.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. liepos 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Soltida“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Orandis“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Palangos miesto savivaldybės ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos, uždarajai akcinei bendrovei „Soltida“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Orandis“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl savivaldybės teisės reikšti ieškinį viešajam interesui, susijusiam su nuosavybės teisės į valstybinę žemę įgyvendinimu, ginti.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2015 m. lapkričio 11 d. servituto sutartį, sudarytą tarp atsakovių Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Valstybinių miškų urėdijos (anksčiau – VĮ Kretingos miškų urėdija), ir UAB „Orandis“ (toliau – ir ginčo servituto sutartis).
Ieškovė nurodė, kad pagal ginčo servituto sutartį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančiame rekreacinio miško sklype, kuris patenka į pajūrio juostą (toliau – ir ginčo miško sklypas), buvo nustatyti kelio servitutas, suteikiantis privataus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkui teisę nekliudomai važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku sklypo dalyje, kurios plotas sudaro 887 kv. m, ir servitutas – teisė nekliudomai tiesti, aptarnauti, naudoti požemines ir antžemines komunikacijas toje pačioje sklypo dalyje.
Ieškovės teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 7 punktu, rekreaciniame miške negali būti kelių, kurie būtų skirti privažiuoti prie pastatų. Pagal šio aprašo 22 punktą kelias statiniams aptarnauti gali būti įrengiamas tik kitos paskirties žemėje, kurios naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Be to, ginčo servituto sutartis prieštarauja ir Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 11-10-V patvirtintos Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos 1 priedo 2.1.3.3 punkto nuostatoms, taip pat ir Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms. Ginčo servituto sutartis pripažintina negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Palangos miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu atmetė ieškinį.
Teismas pažymėjo, kad savivaldybėms nesuteikta teisė vykdyti valstybinių miškų naudojimo bei apsaugos kontrolę, ir konstatavo, jog ieškovė neturi subjektinės teisės reikšti ieškinį dėl ginčo servituto sutarties pripažinimo negaliojančia, nes ši sutartis nedaro įtakos ieškovės, kaip savivaldybės, teisėtiems interesams.
Teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad 2015 m. kovo mėn. buvo parengtas vidinės miškotvarkos projekto 2006–2015 metams patikslinimas „Miško kelių tiesimas“, šiuo patikslinimu, be kita ko, ginčo miško sklype suprojektuotas naujas vietinės reikšmės miško kelias. Projekto patikslinimas buvo pateiktas derinti Palangos miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai. Savivaldybės administracija pritarė vidinės miškotvarkos projekto patikslinimui, šis patikslinimas buvo patvirtintas ir aplinkos ministro 2015 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. D1-572 „Dėl valstybės įmonės Kretingos miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projekto patikslinimo patvirtinimo“. Miškotvarkos projekto patikslinime nurodyta, kad kelio tiesimą pirmiausia lemia būtinybė užtikrinti bendro kraštovaizdžio apsaugos ir ekologinio stabilumo prioritetus. Atlikus poveikio gamtai vertinimą, padaryta išvada, kad kelio tiesimas duos teigiamą poveikį aplinkai: pagerės miškų būklės rodikliai, formuosis stabilūs, tiksliniai medynai, sutvarkytas kelias ir pakelės pagerins esamą kraštovaizdį. Teismas, įvertinęs šio miškotvarkos projekto patikslinimo turinį, konstatavo, kad miško kelias suprojektuotas, siekiant užtikrinti visuomenei bei gamtos apsaugai reikšmingų prioritetų įgyvendinimą, bet ne kaip kelias statiniams aptarnauti.
Teismas pažymėjo, jog ieškovės nurodyta Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos 1 priedo 2.1.3.3 nuostata, kad miško kelias naudojamas transporto, susijusio su miško valdymu, auginimu, naudojimu ir apsauga, eismui, nedraudžia privatiems asmenims naudotis miško keliu.
Teismas akcentavo, kad ginčo sutartimi nustatytas neatlygintinis kelio servitutas, kita vertus, atsakovė UAB „Orandis“ įsipareigojo įrengti kelio dalį (apie 144 m). Teismas sprendė, kad kelio dalies įrengimas yra atlyginimo už naudojimąsi miško keliu forma.
Teismas laikė nepagrįstais ieškovės teiginius, kad servituto turėtoja gali daryti kokią nors žalą tiesiamam keliui, nes ginčo miško sklype yra suprojektuotas tiesti miško kelias, o ne kelias, skirtas statiniams aptarnauti. Teismas pažymėjo, kad servituto turėtoja ginčo servituto sutartimi įsipareigojo prižiūrėti sklypą, kiek tokia priežiūra susijusi su kelio ir komunikacijų tiesimo servituto įgyvendinimu.
Teismo vertinimu, Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos 1 priedo 2.1.3.3 nuostata, kad miško keliai, platesni nei 5 metrai, išskiriami į atskirą sklypą, reglamentuoja ne atskiro sklypo, kaip nekilnojamojo turto kadastro objekto, formavimą, o taksacinių miškų sklypų formavimo ypatumus. Tokia išvada darytina, įvertinus visas Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos nuostatas. Teismas pažymėjo, kad taksaciniai miško sklypai yra išskiriami tik miško išteklių inventorizavimo ir tvarkymo tikslais, ir konstatavo, jog ieškovės teiginys, kad miškotvarkos projekto patikslinimu suprojektuoto kelio įrengimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms vien todėl, kad suprojektuotas kelias nėra išskirtas į atskirą taksacinį miško sklypą, yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad kelio išskyrimas į atskirą taksacinį miško sklypą bus atliktas tada, kai kelias bus faktiškai įrengtas ir bus atlikta eilinė aptariamo miško inventorizacija.
Teismas apibendrindamas konstatavo, kad Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos 1 priedo 2.1.3.3 punkto nuostatos, kuriomis, be kita ko, yra grindžiamas reikalavimas dėl ginčo servituto sutarties pripažinimo negaliojančia, nedraudžia privatiems asmenims naudoti miško kelią savo asmeniniams poreikiams tenkinti.
Teismas, įvertinęs pajūrio juostos režimą reguliuojančius teisės aktus, konstatavo, kad miško ūkio žemės paskirties žemės sklypų tvarkymo priemonių reglamentavimas yra pavestas specialiems teritorijų planavimo dokumentams, t. y. miškotvarkos projektams, miško tvarkymo schemoms. Kelio tiesimas, kuris neatsiejamas nuo miško tvarkymo priemonių, yra valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projekto sudėtinė dalis (aplinkos ministro 2006 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. D1-406 patvirtintų Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių 11.3.9 punktas). Teismas nurodė, kad ginčo servituto sutartimi pavestas tiesti ir prižiūrėti miško kelias yra atkarpa miško kelio, kuris suprojektuotas miškotvarkos projektu, patvirtintu aplinkos ministro 2015 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. D1-572. Teismas pažymėjo, kad šis įsakymas buvo priimtas, jau galiojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 10 d. nutarimui Nr. 155, kuriuo nustatytos pajūrio juostos ribos, ir aplinkos ministro 2011 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. D1-601 patvirtintiems Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano aiškinamojo rašto pagrindiniams teiginiams. Vadinasi, buvo žinoma, kad miškotvarkos projektu suprojektuotas miško kelias patenka į pajūrio juostos zoną.
Teismas nurodė, kad, pagal žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 42 punktą, formuojant ar pertvarkant žemės sklypus, turi būti numatyta galimybė į kiekvieną žemės sklypą įvažiuoti (išvažiuoti) keliu (gatve), besijungiančiu su valstybinės reikšmės ar vietinės reikšmės keliais, sudarančiais kelių tinklą, arba siūlomi servitutai. Pažymėjo, jog buvusi žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė dar 2012 metais kreipėsi į ieškovę dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, tačiau ieškovė netenkino šio prašymo, nurodė, kad planuojama išplėsti teritoriją suprojektuojant gatvę. Vis dėlto iki šiol nėra išspręstas privažiavimo prie žemės sklypo klausimas.
Teismas pažymėjo, kad atsakovė UAB „Soltida“, tapdama žemės sklypo savininke, perėmė ir visas teises bei pareigas, kylančias iš ginčo servituto sutarties. Atsakovė UAB „Orandis“ nėra ginčo materialiojo teisinio santykio dalyvė, vadinasi, šios bylos ginčo išsprendimas nesukelia jai tiesioginių materialiųjų teisinių padarinių. Teismas konstatavo, kad UAB „Orandis“ nėra tinkama atsakovė, todėl ieškinys jai atmestinas šiuo pagrindu.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pripažino negaliojančia ginčo servituto sutartį.
Kolegijos vertinimu, miškotvarkos projekto patikslinimu suprojektuoti miško keliai turėjo aiškiai apibrėžtą paskirtį, t. y. aptarnauti mišką, tačiau ne tiesti antžemines ir požemines komunikacijas, skirtas privatiems interesams tenkinti. Tokių komunikacijų tiesimas neatitinka žemės, kurioje norima tiesti šias komunikacijas, paskirties, nes ginčo servituto sutartimi leista miško žemėje tiesti antžemines ir požemines komunikacijas. Pagal Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 22 punktą komunikacijas galima tiesti tik kitos paskirties žemėje, kurios naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridoriaus teritorijos. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatavo, kad ginčo servituto sutartis prieštarauja Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 22 punktui, todėl toks servitutas negalėjo būti nustatytas.
Kolegija pažymėjo, kad tiek atsiliepimo į ieškinį, tiek atsiliepimo į apeliacinį skundą turinys patvirtina, jog servitutu siekiama patenkinti privačios nuosavybės interesus. Kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad skiriasi miškotvarkos projekte įvardyti miško kelio įrengimo tikslai ir servituto tikslai.
Kolegija, įvertinusi ginčo servituto sutarties 3.1.2 punkto nuostatas, priėjo prie išvados, kad servituto davėjas suteikė teisę servituto turėtojui nekliudomai tiesti, aptarnauti, naudoti nedetalizuotą antžeminių ir požeminių komunikacijų kiekį bei rūšį. Kolegijos vertinimu, toks neapibrėžtas susitarimas gali nepagrįstai suvaržyti visuomenės interesus.
Kolegija akcentavo, kad Pajūrio juostos įstatymo paskirtis – apibūdinti pajūrio juostos nustatymo tikslus, jos sudedamąsias dalis, nustatyti pajūrio kraštovaizdžio apsaugą ir naudojimą, žemės ir jūros akvatorijos naudojimo sąlygas bei ūkinės veiklos apribojimus (Pajūrio juostos įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas baigtinis statinių, kurie gali būti statomi pajūrio juostoje, sąrašas. Kolegija pažymėjo, kad inžineriniai statiniai nepatenka į leidžiamų statyti statinių sąrašą, ir konstatavo, jog ginčo servituto sutartis prieštarauja imperatyviajai Pajūrio juostos įstatymo normai, kuri draudžia pajūrio juostoje statyti inžinerinius statinius.
Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atvejai, kai administraciniu aktu valstybinės žemės sklypuose gali būti nustatomas servitutas. Šios bylos ginčo atvejis nepatenka tarp šioje teisės normoje nustatytų atvejų. Kolegija nurodė, kad pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 10 dalį valstybinės žemės patikėtinis turi teisę sudaryti sandorius dėl valstybinės žemės servitutų tais atvejais, kai servitutai negali būti nustatyti administraciniu aktu, tačiau tai nereiškia, jog sandoriai dėl servitutų gali prieštarauti įstatymo reikalavimams. Sutarčių laisvės principas suteikia šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).
Apibendrindama kolegija konstatavo, kad ginčo servituto sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl pripažintina niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
Kolegija, sutikdama su ieškovės pozicija, pažymėjo, kad privažiavimo ir komunikacijų tiesimo klausimas gali būti išsprendžiamas ne tik servitutu, bet ir detaliuoju planu, todėl, kolegijos vertinimu, servituto panaikinimas nepažeis atsakovės UAB „Soltida“ teisių tinkamai naudotis ir disponuoti turimu nekilnojamuoju daiktu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovės UAB „Soltida“ ir UAB „Orandis“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovės UAB „Soltida“ galimybės patekti į savo žemės sklypą detaliojo plano pagrindu yra nepagrįsta, padaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio nuostatas ir nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos. Kolegija priėjo prie tokios išvados, nors tarp bylos faktinių duomenų nėra duomenų, kurie patvirtintų šią išvadą, aptariama išvada nėra pagrįsta bylos faktinėmis aplinkybėmis ir įstatymo nuostatomis. Be to, kolegija neįvertino pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų faktų, kad ginčo teritorijos detaliojo plano rengėjo ir organizatoriaus teisės priklauso Palangos miesto savivaldybės administracijai, šios administracijos atstovė patvirtino, jog šiuo metu atitinkamas detalusis planas, sprendžiantis susisiekimo su atsakovei UAB „Soltida“ priklausančiu žemės sklypu problemą, nėra rengiamas ir neaišku, kada bus rengiamas. Priėmus skundžiamą sprendimą, šios atsakovės teisėto intereso ir lūkesčio naudotis savo turtu įgyvendinimas tapo išimtinai priklausomu nuo ieškovės institucijų valios. Aptariama naudojimosi žemės sklypu problema nėra sprendžiama ilgą laiką ir, negana to, nėra duomenų apie ketinimą imtis veiksmų, todėl, kolegijai pripažinus negaliojančia servituto sutartį, susidaro tokia situacija, kad atsakovė UAB „Soltida“ prarado galimybę tinkamai naudotis savo žemės sklypu ir netgi apskritai į jį patekti. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas šiuo (servituto panaikinimo) aspektu prieštarauja kasacinio teismo praktikai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDItNjExLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-542-611/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-542-611/2016">3K-3-542-611/2016</a>; 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzQ3LTY5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-347-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-347-695/2017">e3K-3-347-695/2017</a>).
Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ginčo servituto sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, tačiau nepagrindė, pirma, kokiai konkrečiai taisyklei prieštarauja sandoris, antra, kodėl teismas šias normas laiko imperatyviomis elgesio taisyklėmis, trečia, kaip konkrečiai ir kodėl pasireiškia ginčo servituto sutarties prieštaravimas atitinkamoms normoms. Kolegija šiuo aspektu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02LTkxNS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-6-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-6-915/2015">3K-3-6-915/2015</a>; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015). Kolegijos išvados dėl ginčo servituto sutarties prieštaravimo atitinkamoms teisės normoms yra nepagrįstos:
Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalis reglamentuoja servitutų nustatymo administraciniais aktais sąlygas. Ginčo servitutai nustatyti ne administraciniais aktais, o sutartimi, todėl šis konkretus sutartinis teisinis santykis apskritai negali būti vertinamas ir analizuojamas teisės normų, reglamentuojančių administraciniais aktais nustatomų servitutų prielaidas, kontekste. Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškiai įtvirtina leidimą nustatyti žemės servitutus CK pagrindais. Negana to, to paties straipsnio dešimtoji dalis nurodo, kad valstybinės žemės patikėtiniai turi teisę sudaryti sandorius dėl valstybinės žemės servitutų tais atvejais, kai servitutai negali būti nustatyti administraciniu aktu. Ginčo servituto sutartis neprieštaravo Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatoms, priešingai, atitiko įstatymų leidėjo suformuluotą leidimą sandorių pagrindu išspręsti žemės tinkamo valdymo ir naudojimo klausimus.
Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 22 punktas pats savaime apskritai nenustato jokios elgesio taisyklės, šiame aprašo punkte yra atskleista susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijų sąvoka. Kolegija, vertindama ginčo servituto sutartimi suteikiamas teises, šių teisių įgyvendinimo pasekmes, jų suderinamumą su ginčo sklypo naudojimo paskirtimi ir būdais, turėjo vadovautis sisteminiu Žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo ir šiuos įstatymus įgyvendinančių teisės aktų nuostatų aiškinimu. Sisteminė Žemės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 1 ir 6 dalių, 26 straipsnio 4 dalies, Miškų įstatymo 11 straipsnio 11 dalies nuostatų analizė sudaro pagrindą teigti, kad miško kelio tiesimas ir miško kirtimas šiam keliui įrengti nelaikomi miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis. Vadinasi, miško keliui įrengti nereikia nei atitinkamo sklypo paskirties keitimo, nei atskirų sklypų formavimo, todėl kolegijos išvada, kad, ginčo servituto sutarties pagrindu nutiesus miško kelią, tarnaujantis žemės sklypas būtų naudojamas ne pagal jo paskirtį ar teisės aktais nustatytą naudojimo būdą, yra nepagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo servituto sutartimi suteiktos teisės yra absoliučiai nesuderinamos su miško kelio esme. Sisteminė Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 17 straipsnio 1 dalies, žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 302 patvirtintų Žemės fondo apskaitos taisyklių 14 punkto ir aplinkos ministro 2013 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. D1-849 patvirtintų Lankymosi miške taisyklių 11 punkto analizė sudaro pagrindą teigti, kad nėra galiojančio imperatyvaus draudimo važiuoti miško keliu tenkinant privataus pobūdžio interesą, įskaitant ir patekimą į privatų žemės sklypą, priešingai, galiojantys teisės aktai nustato imperatyvų nurodymą organizuoti eismą miške tik keliais. Pažymėtina, kad miškotvarkos projekte, motyvuojant būtinybę įrengti naują miško kelią ginčo miško sklype, be kita ko, nurodyta, jog pagerintas kelių tinklas pasitarnaus plėtojant pažintinį turizmą, gerinant vietos gyventojų ir privačių miško savininkų poreikius, todėl kolegija nepagrįstai konstatavo, kad skiriasi miškotvarkos projekte įvardyti miško kelio įrengimo ir servituto nustatymo tikslai. Atsižvelgiant į tuos aspektus, kad joks galiojantis teisės aktas nenustato draudimo naudotis miško keliais privačių interesų tenkinimo tikslais, kad šios bylos procese aptariamo miško kelio įrengimas grįstas, be kita ko, būtent vietos gyventojų susisiekimo gerinimo tikslais, darytina išvada, jog servituto turėtojui buvo perduota teisė nutiesti kelią ir taip (nutiesus kelią) sudaryti sąlygas pasiekti optimalią pusiausvyrą tarp ilgą laiką neigto viešpataujančiojo žemės sklypo savininko teisėto intereso pasiekti šį turtą ir viešojo poreikio užtikrinti bendruosius kraštovaizdžio apsaugos (įskaitant priešgaisrinę saugą) ir ekologinio stabilumo prioritetus.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias pajūrio juostoje esančios miškų ūkio žemės naudojimą ir tvarkymą. Sisteminis Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų aiškinimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pajūrio juostoje gali būti statomi nauji statiniai įrengiant infrastruktūrą, jeigu tokia statyba atitinka Žemės įstatymo reikalavimus ir atitinkamos teritorijos planavimo dokumentų sprendinius. Teisės aktų, reguliuojančių pajūrio juostos režimą, analizė sudaro pagrindą teigti, kad miško ūkio žemės paskirties žemės sklypų tvarkymo priemonių reglamentavimas yra pavestas specialiems teritorijų planavimo dokumentams, t. y. miškotvarkos projektams, miško tvarkymo schemoms. Kelio tiesimas, kuris neatsiejamas nuo miško tvarkymo priemonių, yra valstybinių miškų vidinės miškotvarkos projekto sudėtinė dalis (aplinkos ministro 2006 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. D1-406 patvirtintų Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių 11.3.9 punktas). Ginčo servituto sutartimi pavestas tiesti ir prižiūrėti miško kelias yra atkarpa miško kelio, kuris suprojektuotas miškotvarkos projektu, patvirtintu aplinkos ministro 2015 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. D1-572. Pažymėtina, kad, perdavus miško kelio dalies tiesimo ir priežiūros teises privačiam subjektui, savaime nepasikeitė nei tiestino kelio esmė, nei savybės, nei miškotvarkos projekte aptarti viešieji prioritetai, nulėmę būtinybę tiesti kelią. Vienintelis skirtumas yra tas, kad toks kelias bus nutiestas privačia iniciatyva ir investicijomis, tačiau ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo kvalifikuoti ginčo servituto sutartį kaip niekinę sutartį.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino negaliojančia visą ginčo servituto sutartį, neanalizavo galimybės palikti galioti šią sutartį bent iš dalies, be to, nesprendė galimybės pakeisti galimai ydingus sutartinius santykius ar taikyti atsakovės UAB „Soltida“ teises mažiau varžančias priemones, kurios nepaneigtų jos teisėtų lūkesčių naudojantis savo nuosavybės objektu. Tokia pozicija neatitinka kasacinio teismo praktikoje keliamo reikalavimo išsaugoti sutartinius santykius ir užtikrinti jų stabilumą, jeigu egzistuoja teisinė galimybė juos išsaugoti (visiškai ar bent iš dalies) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-2/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-2/2013">3K-7-2/2013</a>). Kelio servitutui ir komunikacijų servitutui galioja skirtingas reglamentavimas, juos skiria ir susiklosčiusios faktinės situacijos, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo atskirai analizuoti kiekvieno servituto esmę, teisinį reglamentavimą, aktualų šiems atskiriems servitutams, jiems (ne)egzistuojančias alternatyvas ir kiekvieno servituto kontekste skyrium spręsti dėl ginčo servituto sutarties galiojimo. Apeliacinės instancijos teismas kartu vertino abu servitutus, juos sutapatino ir laikė priklausančiais vienas nuo kito. Toks šios bylos sprendimo būdas reiškia proporcingumo, teisinio apibrėžtumo ir pagarbos atsakovės įgytoms teisėms principų pažeidimą, be to, neatitinka sutarties stabilumo principo (lot. favor contractus) reikalavimų.
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Valstybinių miškų urėdijos, prisidėjo prie atsakovių UAB „Soltida“ ir UAB „Orandis“ kasacinio skundo.
Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
Kasacinio skundo argumentas, kad pagal apeliacinės instancijos teismo sprendimą privažiavimo prie atsakovei UAB „Soltida“ priklausančio žemės sklypo klausimas tapo išimtinai priklausomas nuo ieškovės valios, yra nepagrįstas. Savivaldybė, kitaip negu nurodyta kasaciniame skunde, neturi diskrecijos drausti atsakovei inicijuoti teritorijų planavimo veiksmus. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsniu atsakovė turi teisę inicijuoti detaliojo plano, kuriuo būtų sprendžiamas privažiavimo klausimas, rengimą ir pasirašyti sprendinių įgyvendinimo sutartį. Pažymėtina, kad naujasis daikto savininkas negali įgyti daugiau teisių, negu turėjo buvęs daikto savininkas. Pretendentui reikalaujant, nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypą, kuris neturėjo privažiavimo, statybos teisė nebuvo nustatyta, todėl kasacinio skundo argumentai apie tariamus nuosavybės teisės ribojimus yra nepagrįsti.
Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, miškotvarkos projektas nėra kompleksinis teritorijų planavimo dokumentas ar specialusis planas. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 2 punktą tik miškų tvarkymo schemos yra specialieji teritorijų planavimo dokumentai.
Miškų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkto, Pajūrio juostos įstatymo 7 straipsnio, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies, Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 22 punkto nuostatos yra imperatyvios, ginčo servituto sutartis prieštarauja šioms teisės normoms, todėl apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, pagrįstai pripažino negaliojančia ginčo servituto sutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine tvarka nagrinėdama šią civilinę bylą, 2018 m. liepos 4 d. nutartimi informavo dalyvaujančius byloje asmenis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas ir pasisakyti dėl savivaldybės teisės reikšti ieškinį ginčijant servituto sutartį, pagal kurią servitutai yra nustatyti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančiame miško sklype. Be to, teisėjų kolegija šia nutartimi išaiškino dalyvaujantiems byloje asmenims, kad jie turi teisę iki 2018 m. liepos 11 d. pateikti rašytinius paaiškinimus pirmiau įvardytu klausimu.
Ieškovė nustatytu terminu pateikė rašytinius paaiškinimus dėl teisės pareikšti ieškinį. Ieškovė nurodė, kad gina savo teises, o ne abstraktų viešąjį interesą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 19, 26 ir 28 punktais, planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimas, kraštovaizdžio bei aplinkos kokybės apsauga yra savarankiškosios savivaldybės funkcijos. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 32 punktą saugaus eismo organizavimas taip pat yra savarankiškoji savivaldybės funkcija. Ginčo servituto sutartimi yra tiesiogiai pažeista savivaldybės teisė vykdyti minėtas funkcijas, nes atsakovai, pažeisdami Pajūrio juostos tvarkymo specialųjį planą, valstybiniame miške sutarė įrengti privatų kelią poilsio namams aptarnauti. Be to, ginčo servituto sutartimi yra pažeidžiamas tiek savivaldybės prižiūrimas kraštovaizdis, tiek aplinkos kokybė. Negana to, pažeidžiama ir savivaldybės teisė bei pareiga užtikrinti saugų eismą mieste, nes kelias pagal ginčo servituto sutartį bus įrengtas ir nusidrieks iki pėsčiųjų ir dviračių tako.
Atsakovės UAB „Soltida“ ir UAB „Orandis“ nustatytu terminu taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus dėl savivaldybės teisės ginti viešąjį interesą. Atsakovės nurodė, kad Palangos miesto savivaldybė, reikšdama ieškinį, peržengė savo kompetenciją. Pagal CPK 49 straipsnio 2 dalį savivaldybė, reikšdama ieškinį viešajam interesui apginti, privalėjo nurodyti specialią įstatymo normą, suteikiančią jai teisę reikšti tokį ieškinį, o, remiantis Vietos savivaldos įstatymo 54 straipsnio 1 dalimi, nurodyti ir pagrįsti, kaip ginčo servituto sutartis pažeidė būtent Palangos miesto savivaldybės teises ar įstatymų saugomus interesus. Vis dėlto savivaldybė neįvardijo konkrečios įstatymo nuostatos, suteikiančios jai teisę ginti viešąjį interesą, o jos nurodytos funkcijos nėra susijusios su ginčo servituto sutartimi. Vadinasi, Palangos miesto savivaldybė neturi subjektiškumo reikšti reikalavimą dėl ginčo servituto sutarties pripažinimo negaliojančia.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas
CPK 353 straipsnis apibrėžia bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Pažymėtina, kad toks bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų apibrėžimas yra pamatinio civilinio proceso principo, t. y. dispozityvumo principo, inter alia (be kita ko), reiškiančio, jog bylos šalys savo reikalavimais ir atsikirtimais nustato teisminio nagrinėjimo dalyką, išraiška. Kita vertus, aptariama (bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų apibrėžimo) taisyklė nėra absoliuti. CPK 353 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ex officio (pagal pareigas) formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, CPK 4 straipsnis). Pažymėtina, kad šių funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalykas. Teisėjų kolegijos vertinimu, poreikis plėtoti teismų praktiką dėl savivaldybės teisės reikšti ieškinį viešajam interesui, susijusiam su nuosavybės teisės į valstybinę žemę įgyvendinimu, ginti ir tokiu plėtojimu užtikrinti viešąjį interesą sudaro pagrindą peržengti atsakovių kasacinio skundo ribas.
Teisėjų kolegija šiame kontekste papildomai pažymi, kad teismas ex officio privalo patikrinti, ar ieškovas turi civilinį procesinį teisnumą, t. y. ar jis gali turėti (įgyti) civilines procesines teises ir pareigas. Todėl dar ir dėl šios priežasties egzistuoja pagrindas pasisakyti, ar ieškovė turi teisę reikšti pirmiau įvardytą ieškinį.
Būtinoji kasacinio skundo ribų peržengimo sąlyga (lot. conditio sine qua non), kuri išplaukia ir iš CPK 353 straipsnio 2 dalies, yra pranešimas dalyvaujantiems byloje asmenims apie ketinimą imtis tokio procesinio veiksmo, t. y. peržengti skundo ribas. Tokio pranešimo paskirtis – eliminuoti ar minimizuoti procesinės staigmenos kilimo ir kartu teisės į teisingą teismą pažeidimo galimybę. Pažymėtina, jog dalyvaujantiems byloje asmenims dar iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo turi būti sudarytos sąlygos žinoti, kad teismas gali analizuoti ir kasaciniame skunde nenurodytus teisinius argumentus bei dėl jų pasisakyti ir jais remtis. Be to, nepakanka vien tik užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę žinoti apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas – be šios procesinės teisės, turi būti užtikrinta ir jų teisė pateikti paaiškinimus dėl to teisės klausimo, kuriuo ketinama pasisakyti peržengiant kasacinio skundo ribas.
Kaip pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija 2018 m. liepos 4 d. nutartimi informavo dalyvaujančius byloje asmenis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas, išaiškino jiems teisę pateikti rašytinius paaiškinimus dėl teisės klausimo, kuriuo ketinama pasisakyti peržengiant skundo ribas, ieškovė ir atsakovės pasinaudojo savo procesine teise ir pateikė rašytinius paaiškinimus (žr. šios nutarties 27–29 punktus). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad atsakovės savo ankstesniuose procesiniuose dokumentuose – atsiliepime į ieškinį ir atsiliepime į apeliacinį skundą – kėlė klausimą dėl savivaldybės teisės ginčyti servituto sutartį, šis klausimas buvo sprendžiamas ir pirmosios instancijos teisme. Vadinasi, klausimo dėl savivaldybės teisės reikšti ieškinį viešajam interesui, susijusiam su nuosavybės teisės į valstybinę žemę įgyvendinimu, ginti išsprendimas nesukels dalyvaujantiems byloje asmenims procesinės staigmenos.
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, peržengia kasacinio skundo ribas ir pasisako toliau nurodytu teisės klausimu.
Dėl savivaldybės teisės reikšti ieškinį viešajam interesui, susijusiam su nuosavybės teisės į valstybinę žemę įgyvendinimu, ginti
CPK 5 straipsnis reglamentuoja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal aptariamo straipsnio trečiąją dalį teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Iš esmės analogiška pastarajai nuostata yra įtvirtinta ir CPK 49 straipsnio 1–2 dalyse.
Pirmiau nurodytos proceso teisės normos patvirtina, kad dvi subjektų grupės gali kreiptis į teismą: 1) subjektai, ginantys jiems patiems priklausančią teisę arba jų pačių įstatymų saugomą interesą; 2) subjektai, ginantys viešąjį interesą įstatymo pagrindu. Pastarieji subjektai, kreipdamiesi į teismą, gina ne savo pačių pažeistą teisę, t. y. įgyvendina ne savo teisę į teisminę gynybą, o specialius valstybės suteiktus įgaliojimus viešojo intereso apsaugos srityje.
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės (taip pat – ir civilinio proceso) principų – dispozityvumo principo, pagal kurį kiekvienas asmuo pats gina savo pažeistas teises, išimtis. Ji nustatyta pirmiausia siekiant apginti socialiai pažeidžiamus asmenis, kurie patys negali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jų pažeistą teisę, arba asmenų, negalinčių be kitų pagalbos savarankiškai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, teises ir teisėtus interesus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-414/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-414/2014">3K-7-414/2014</a>).
Kaip minėta, prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Kita vertus, šių subjektų teisė teismine tvarka ginti viešąjį interesą nėra absoliuti – CPK 5 straipsnio 3 dalyje ir CPK 49 straipsnio 1–2 dalyse expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta, kad pirmiau įvardyti subjektai tik įstatymų nustatytais atvejais gali reikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad viešajam interesui civilinio proceso tvarka ginti yra būtinos dvi pirminės sąlygos: 1) ieškinys viešajam interesui ginti yra pareikštas subjekto, kuriam įstatymų lygmeniu pripažįstama teisė teismine tvarka ginti viešąjį interesą; 2) subjektas, reiškiantis ieškinį viešajam interesui ginti, veikia pagal įstatyme apibrėžtą savo kompetenciją, t. y. įstatyme yra įtvirtinta tokio subjekto teisė (tiksliau – netgi pareiga, jeigu, žinoma, egzistuoja pagrindas imtis viešojo intereso gynimo) teismine tvarka ginti viešąjį interesą reikalaujant taikyti konkretų civilinių teisių gynimo būdą. Pažymėtina, kad šių sąlygų nebuvimas eliminuoja viešojo intereso gynimo civilinio proceso tvarka galimybę. Kita vertus, kompetencijos ginti viešąjį interesą neturėjimas neužkerta kelio kreiptis į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, t. y. viešasis interesas, neegzistuojant pirmiau įvardytoms sąlygoms, gali būti ginamas per prokurorą (CPK 49 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog pirmiau įvardytų nuostatų, kad ieškinys viešajam interesui ginti gali būti reiškiamas įstatymuose apibrėžto subjektų rato ir tik įstatymų nustatytais – tokių subjektų kompetencijai priskirtais – atvejais, paskirtis – užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp viešojo ir privataus interesų gynimo, civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Ginant viešąjį interesą, egzistuoja įsikišimo į civilinius teisinius santykius ir į tokių santykių dalyvių subjektines teises galimybė. Aptariamos nuostatos yra teisiniai saugikliai, kurie garantuoja, kad viešasis interesas nebus be aiškaus ir konkretaus pagrindo neproporcingai suabsoliutintas ir ginamas privataus intereso sąskaita. Kaip minėta, viešojo intereso gynimas yra dispozityvumo principo išimtis, todėl šis interesas, kaip įvardyto – civiliniame procese dominuojančio – principo veikimą ribojantis veiksnys, gali būti ginamas numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu, t. y. tik tiek, kiek šio intereso gynimo galimybė (būtinybė) yra tiesiogiai įtvirtinta įstatyme.
Teisė kreiptis į teismą paduodant ieškinį ar kitą procesinį dokumentą, kuriuo inicijuojamas civilinės bylos pradėjimas, kaip ir bet kuri kita procesinė teisė, turi būti įgyvendinama, laikantis proceso įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, teikiantis ieškinį ar kitą procesinį dokumentą, privalo užtikrinti, kad teikiamas dokumentas atitiktų procesinius reikalavimus, keliamus procesinio dokumento turiniui ir formai (CPK 111, 113–114, 135 straipsniai), ir kad nebūtų procesinių kliūčių pradėti civilinę bylą pagal tokį procesinį dokumentą (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Pareigos užtikrinti procesinių reikalavimų įgyvendinimą vykdymas nėra priklausomas nuo reiškiamu procesiniu dokumentu ginamo intereso pobūdžio, t. y. nuo to, ar ginamas privatus ar viešasis interesas – abiejų interesų gynimo atvejais turi būti užtikrinta reiškiamo procesinio dokumento, kuriuo inicijuojamas civilinės bylos pradėjimas, atitiktis proceso įstatyme įtvirtintiems reikalavimams.
Teisėjų kolegija, plėtodama pirmiau išdėstytus argumentus, nurodo, jog subjektas, reikšdamas ieškinį viešajam interesui ginti, privalo, inter alia, pagrįsti šios nutarties 40 punkte įvardytų sąlygų egzistavimą, t. y. kad jis patenka į subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą civilinio proceso tvarka, sąrašą ir kad tokios teisės įgyvendinimas (reikalaujant taikyti konkretų civilinių teisių gynimo būdą) yra priskirtas jo kompetencijai pagal įstatymą. Ieškinyje, kuris reiškiamas viešajam interesui ginti, turi būti nurodyta konkreti įstatymo norma, suteikianti pareiškėjui teisę ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų civilinių teisių gynimo būdą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Subjektui nepagrindus pirmiau įvardytų sąlygų, laikytina, kad jis neturi teisės reikalaujamu būdu ginti viešąjį interesą civilinio proceso tvarka, vadinasi, negali turėti (įgyti) civilinių procesinių teisių ir pareigų (neturi civilinio procesinio teisnumo), todėl tokio subjekto pareikštas ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Ieškovė pareiškė ieškinį dėl 2015 m. lapkričio 11 d. servituto sutarties, pagal kurią valstybinės miško žemės sklype nustatyti kelio servitutas ir servitutas, suteikiantis teisę tiesti, aptarnauti, naudoti požemines ir antžemines komunikacijas, pripažinimo negaliojančia. Ieškovė šiam savo ieškinio reikalavimui pagrįsti nurodė, kad ginčo servituto sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, t. y. Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 7 punkto, Miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos 1 priedo 2.1.3.3 punkto ir Pajūrio juostos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms.
Ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuose pasisakyta dėl jos, kaip savivaldybės, teisės reikšti pirmiau įvardytą ieškinį, nurodyta, kad pareikštu ieškiniu ginamos savivaldybės teisės, o ne viešasis interesas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, paties ieškinio argumentai yra akivaizdžiai orientuoti į viešojo intereso, susijusio su nuosavybės teisės į valstybinės miško žemės sklypą įgyvendinimu, gynimą, t. y. ieškinys yra pareikštas, ginant pirmiau įvardytą viešąjį interesą.
Ieškinyje nurodyta, kad, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 19, 26 ir 28 punktais, planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimas, kraštovaizdžio, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų apsauga bei aplinkos kokybės apsauga yra savarankiškosios savivaldybės funkcijos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau įvardytos funkcijos iš tikrųjų priskirtinos savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms, kita vertus, šių funkcijų turėjimas ir įgyvendinimas per se (pats savaime) nesuteikia teisės pareikšti ieškinį viešajam interesui, susijusiam su nuosavybės teisės į valstybinės miško žemės sklypą įgyvendinimu, ginti. Tas pats pasakytina ir apie ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodytą saugaus eismo organizavimo funkciją (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 32 punktas). Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad ieškovės nurodytos Vietos savivaldos įstatymo normos nesuteikia jai teisės ginti viešąjį interesą civilinio proceso tvarka ginčijant servitutų, nustatytų valstybinės miško žemės sklype, sandorį. Ieškovė nenurodė kitų įstatymo normų, kurios patvirtintų jos, kaip savivaldybės, teisę reikšti ieškinį pirmiau įvardyto viešojo intereso gynimo tikslais. Vadinasi, ieškovė neįrodė, kad ieškinys viešajam interesui ginti yra pareikštas įgyvendinant jai įstatymu suteiktą kompetenciją.
Viena vertus, savivaldybė yra subjektas, a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų) turintis teisę reikšti ieškinį viešajam interesui ginti, kita vertus, ji neįrodė, kad turi teisę ginti viešąjį interesą civilinio proceso tvarka ginčydama servitutų, nustatytų valstybinės miško žemės sklype, sandorį. Vadinasi, civilinės bylos pagal tokį savivaldybės ieškinį procesas negalėjo būti pradėtas (žr. šios nutarties 43 punktą), tačiau buvo pradėtas, todėl turi būti nutrauktas (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, jog ieškovė neturi teisės ginti viešąjį interesą civilinio proceso tvarka ginčydama servitutų, nustatytų valstybinės miško žemės sklype, sandorį, tačiau taikė netinkamas tokio teisinio kvalifikavimo pasekmes. Kasacinis teismas naikina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir nutraukia bylą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 5 dalis).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, nes šie argumentai, kasaciniam teismui ex officio konstatavus proceso pagal pareikštą ieškinį negalimumą, neturi įtakos galutiniam bylos išsprendimo rezultatui, be to, neturi reikšmės ir vienodam teismų praktikos formavimui, nes teisės išaiškinimai kasacine tvarka yra formuluojami ne a priori, o faktinių aplinkybių, nustatytų teisėtai pradėtos civilinės bylos procese, kontekste taikant ir aiškinant ginčo materialiajam teisiniam santykiui kvalifikuoti reikšmingas teisės normas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegijai panaikinus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir nutraukus bylą, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo klausimas. Be to, proceso įstatymo nustatyta tvarka paskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme.
CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
Bylinėjimosi išlaidos šios bylos procese susidarė, ieškovei be pagrindo pareiškus ieškinį viešajam interesui, susijusiam su nuosavybės teisės į valstybinės miško žemės sklypą įgyvendinimu, ginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovės šios bylos procese netinkamai įgyvendino savo procesines teises ir pareigas, t. y. kad jų procesinis elgesys buvo netinkamas. Pažymėtina, kad atsakovės nuo pat civilinės bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme momento kėlė klausimą dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį viešajam interesui ginti, tačiau ieškovė vis vien laikėsi savo pozicijos, kad ji turi teisę ginčyti servitutų, nustatytų valstybinės miško žemės sklype, sandorį. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovės turi teisę į visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios civilinės bylos procese, atlyginimą.
Atsakovė UAB „Orandis“ pateikė faktinius duomenis, kurie patvirtina, kad ji pirmosios instancijos teisme patyrė 1293,19 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Atsakovė UAB „Soltida“ savo ruožtu pateikė faktinius duomenis, kurie patvirtina, kad ji pirmosios instancijos teisme patyrė 930,19 Eur išlaidas už advokato pagalbą, apeliacinės instancijos teisme – 816,75 Eur išlaidas už advokato pagalbą, kasaciniame teisme – 2541 Eur išlaidas už advokato pagalbą (pastaroji atsakovė nurodo, kad patyrė 2616 Eur išlaidas už advokato pagalbą, tačiau tarp šių išlaidų yra įtrauktos 75 Eur žyminio mokesčio išlaidos, kurios nėra priskiriamos išlaidoms už advokato pagalbą).
Pirmiau įvardytoms išlaidoms už advokato pagalbą pagrįsti yra pateikti reikiami faktiniai duomenys (CPK 98 straipsnio 1 dalis), reikalaujami atlyginti išlaidų dydžiai iš esmės neviršija maksimalių išlaidų už konkrečias teisines paslaugas dydžių, kuriuos rekomenduojama priteisti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, priteisia atsakovei UAB „Orandis“ iš ieškovės 1293,19 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, be to, priteisia atsakovei UAB „Soltida“ iš ieškovės 4287,94 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Kasaciniame teisme susidarė 7,19 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šių išlaidų atlyginimas valstybei taip pat priteisiamas iš ieškovės.
Nutraukus bylą, grąžinamas žyminis mokestis, sumokėtas už kasacinį skundą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą pagal Palangos miesto savivaldybės ieškinį dėl 2015 m. lapkričio 11 d. servituto sutarties pripažinimo negaliojančia nutraukti.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Orandis“ (j. a. k. 301932537) iš Palangos miesto savivaldybės (j. a. k. 111101343) 1293,19 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų devyniasdešimt trijų Eur 19 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Soltida“ (j. a. k. 302857596) iš Palangos miesto savivaldybės 4287,94 Eur (keturių tūkstančių dviejų šimtų aštuoniasdešimt septynių Eur 94 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Priteisti valstybei iš Palangos miesto savivaldybės 7,19 Eur (septynių Eur 19 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Soltida“ 75 (septyniasdešimt penkių) Eur žyminį mokestį, 2018 m. vasario 19 d. sumokėtą už kasacinį skundą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
Donatas Šernas
