Civilinė byla Nr. 3K-3-311-421/2018
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-10042-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. liepos 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, kilusią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir pritaikytos baudžiamojo poveikio priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų, aiškinimo bei taikymo.
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 12 986,65 Eur turtinės žalos atlyginimą, t. y. negautą vidutinį tarnybinį darbo užmokestį už laikiną nušalinimą nuo pareigų nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2015 m. birželio 26 d.; nagrinėjant bylą ieškinio reikalavimą sumažino iki 9893,55 Eur, nes nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2015 m. birželio mėn. ieškovas dirbo Šiaulių sporto mokykloje „Klevas“ ir jam buvo išmokėtas 3093,10 Eur dydžio darbo užmokestis.
Ieškinyje nurodė, kad nuo 1992 m. dirbo policijos sistemoje. Ieškovui einant Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių apskrities VPK) Specialiųjų užduočių biuro viršininko pareigas, Šiaulių apskrities VPK viršininko pavedimu 2014 m. birželio 26 d. ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas ir tą pačią dieną sustabdytas dėl Šiaulių apskrities VPK Imuniteto skyriuje 2014 m. birželio 26 d. pradėto ikiteisminio tyrimo dėl ieškovo galimai padarytų nusikalstamų veikų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų iki 2014 m. rugsėjo 27 d.; nušalinimas nuo pareigų buvo tęsiamas nuo 2014 m. rugsėjo 27 d. iki 2014 m. gruodžio 27 d., nuo 2014 m. gruodžio 28 d. iki 2015 m. kovo 27 d., nuo 2015 m. kovo 28 d. iki 2015 m. birželio 27 d. įskaitytinai, kol buvo panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartimi.
Ieškinyje nurodoma, kad 2014 m. rugsėjo 22 d. buvo pradėtas dar vienas tarnybinis patikrinimas, šis 2014 m. spalio 6 d. teikimu sujungtas su 2014 m. birželio 26 d. pradėtu tarnybiniu patikrinimu ir procedūra buvo sustabdyta, iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje. Tarnybinio patikrinimo procedūra atnaujinta 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir baigta patvirtinus 2016 m. rugpjūčio 3 d. išvadą, kurioje konstatuota, kad ta pačia veika, dėl kurios vyko tyrimas baudžiamojo proceso tvarka, ieškovas pažemino pareigūno vardą.
Ieškovas 2015 m. birželio 18 d. pateikė prašymą Šiaulių apskrities VPK dėl atleidimo iš vidaus tarnybos paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, šio prašymo pagrindu priimtu Šiaulių apskrities viršininko 2015 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 40-TE-709 „Dėl vyresniojo komisaro K. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“ jis atleistas iš pareigų nuo 2015 m. birželio 26 d.
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS04Ny0zMDAvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-87-300/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-87-300/2015">1-87-300/2015</a> išteisino ieškovą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dokumentų klastojimas) ir 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi), nes neįrodyta jo kaltė dėl nusikaltimų padarymo, taip pat pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo padarytos šios nusikalstamos veikos.
Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMzI0LTQ0OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-324-449/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-324-449/2016">1A-324-449/2016</a> prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Anot ieškovo, baudžiamojoje byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nesant pagrindo, jo veiksmai galėjo būti vertinami tik kaip tarnybiniai nusižengimai, o nušalinimas nuo pareigų buvo paskirtas nepagrįstai, neteisėtai buvo apribotos jo teisės ir laisvės. Dėl nepagrįsto nušalinimo nuo pareigų ieškovui buvo padaryta turtinė žala – jis nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2015 m. birželio 26 d. negavo darbo užmokesčio; ši žala privalo būti atlyginta.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 3700 Eur turtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį dėl ieškovo piktnaudžiavimo tarnyba 2014 m. birželio 25 d. pradėtas įtariant, jog ieškovas (valstybės tarnautojas – policijos pareigūnas), dirbdamas Šiaulių apskrities VPK Specialiųjų užduočių biuro viršininku, turėdamas pareigą užtikrinti įslaptintos informacijos apsaugos reikalavimų laikymąsi, kontroliuoti kriminalinei žvalgybai skirtų lėšų panaudojimo tikslingumą ir teisėtumą, taip pat kad kiti darbuotojai, vykdydami jiems pavestas funkcijas, laikytųsi įstatymų, nurodymų ir įsakymų, be to, būdamas viešas asmuo, kurio priklausymas policijai nėra įslaptintas, pasinaudodamas tarnyba priešingais tarnybai interesais, savo asmeninėms reikmėms naudodamas turtą ir lėšas, skirtus tarnybinėms pareigoms atlikti, suklastodamas tikrus dokumentus ir jais disponuodamas bei apgaule panaikindamas savo turtinę prievolę, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas sau turtinės ir kitokios asmeninės naudos, dėl to didelę žalą patyrė valstybė ir Lietuvos policija.
2015 m. kovo 10 d. ieškovui pranešta apie įtarimus padarius nusikalstamas veikas, nurodytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – 2010 m. rugpjūčio 23 d., nevykdydamas tarnybinės užduoties, vairuodamas asmeninį automobilį Kelmės mieste, Putvinskio gatvėje, ties išvažiavimu iš miesto, 37 km per valandą viršijo leistiną greitį (dėl to jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas) ir, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, 2010 m. rugpjūčio 24 d. (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) tyčia suklastojo tikrą dokumentą – 2010 m. rugpjūčio 24 d. tarnybinį pranešimą.
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi ieškovui buvo taikytos baudžiamojo poveikio priemonės ir jis laikinai – trims mėnesiams – nušalintas nuo pareigų; Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. ir 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimis ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų terminas buvo pratęstas dar du kartus po tris mėnesius, t. y. iki 2015 m. kovo 27 d. Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. kovo 25 d. nutartimi ieškovui taikytų baudžiamojo poveikio priemonių – laikino nušalinimo nuo pareigų – terminas buvo pratęstas dar kartą trims mėnesiams, nutartyje papildomai nurodant su 2015 m. kovo 10 d. pareikštais įtarimais (šios nutarties 11 punktas) susijusias aplinkybes.
Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. išteisinamajame nuosprendyje nurodytos šiais bylai išspręsti reikšmingos aplinkybės:
K. B. pateiktame kaltinime buvo nurodytas kilusių pasekmių sprendimo būdas – pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. balandžio 20 d. įsakymo „Dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir policijos įstaigų tarnybinio judriojo telefono ryšio ir judriojo plačiajuosčio ryšio, įskaitant prisijungimą prie interneto, paslaugų apmokėjimo limitų patvirtinimo“ 3.4 punktą, kai nustatoma, kad tarnybinio judriojo telefono ryšio ir judriojo plačiajuosčio ryšio, įskaitant prisijungimą prie interneto, paslaugų naudojimas nenusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, atliekamas tarnybinis patikrinimas ir, nustačius, jog įstaigai padaryta žala, ją (išlaidų skirtumą) policijos įstaigų finansų padaliniai Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnyje nustatyta tvarka išskaičiuoja iš vartotojui apskaičiuojamo darbo užmokesčio. Nuosprendyje nurodyta, kad Šiaulių apskrities VPK vadovai privalėjo vadovautis šiuo Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu, nekriminalizuoti kaltinime nurodytų veikų, nes iš įsakymo turinio matyti, jog prievolė nustatyti tarnybinio judriojo telefono ryšio paslaugų naudojimą, nesusijusį su tarnybinių pareigų atlikimu, kyla Policijos departamentui; nustačius tokį atvejį, turėjo būti atliekamas tarnybinis patikrinimas, o padarytos žalos atlyginimas išskaičiuojamas iš vartotojo darbo užmokesčio.
K. B., valstybės paslaptį sudarančius tarnybinius automobilius naudodamas asmeniniams poreikiams tenkinti, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, tačiau tokie veiksmai nelaikomi nusikalstamais, nes juose nėra būtino šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio – didelės žalos padarymo valstybei ir Lietuvos policijai; tokie veiksmai turi drausminio nusižengimo požymių.
Nėra pagrindo teigti, kad K. B. 2014 m. gegužės 30 d. Šiaulių apskrities VPK tarnybinėse patalpose piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, neteisėtai panaudodamas kriminalinei žvalgybai skirtas lėšas – 350 Lt (101,37 Eur); jis tik laikinai pasinaudojo kriminalinei žvalgybai skirtais pinigais, nes šių lėšų trūkumas nenustatytas, byloje nėra finansinės ataskaitos, kuri pagrįstų neteisėtą lėšų panaudojimą.
Teismas atsižvelgė į aplinkybes, kad įsiteisėjusiu nuosprendžiu ieškovas išteisintas teismui ne tik konstatavus, jog nepadarytos ieškovui inkriminuotos nusikalstamos veikos, bet ir padarius išvadą, kad piktnaudžiaujant tarnyba padaryti veiksmai nelaikomi nusikalstamais (šios nutarties 13.1 punktas). Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant nepakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikaltimą, t. y. pareigūnų veiksmai pradedant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu buvo neteisėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis).
Nustatęs, kad dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir ieškovui pareikšto įtarimo buvo kreiptasi į ikiteisminio tyrimo teisėją, o Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d., 2014 m. rugsėjo 24 d., 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimis ieškovui taikytos baudžiamojo poveikio priemonės – jis laikinai (devyniems mėnesiams) buvo nušalintas nuo pareigų ir už šį laikotarpį negavo darbo užmokesčio, teismas padarė išvadą, kad yra neteisėtų pareigūnų veiksmų ir ieškovo negauto darbo užmokesčio priežastinis ryšys. Dėl to ieškovas turi teisę gauti žalos atlygimą iš valstybės (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.272 straipsnio 1 dalis, 6.273 straipsnio 2 dalis).
Teismas nustatė, kad per ieškovo nušalinimo nuo pareigų laiką nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2015 m. kovo 27 d. jam būtų buvęs išmokėtas 9190,44 Eur dydžio darbo užmokestis; įsidarbinęs Šiaulių sporto mokykloje „Klevas“ jis nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. kovo 27 d. gavo 1368,25 Eur dydžio darbo užmokestį. Nurodęs, kad ieškovas teismo posėdžio metu sumažino ieškinio reikalavimus jam Šiaulių sporto mokyklos „Klevas“ išmokėto 3093,10 Eur darbo užmokesčio dydžiu (iki 9893,55 Eur), teismas sprendė, jog nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2015 m. kovo 27 d. ieškovo negauto 9190,44 Eur darbo užmokesčio suma mažintina jo Šiaulių sporto mokykloje „Klevas“ nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2015 m. kovo 27 d. gauto darbo užmokesčio 1368,25 Eur suma, t. y. iki 7822,19 Eur.
Teismas, spręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į tai, kad, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, buvo parengta Šiaulių apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2016 m. rugpjūčio 3 d. tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje siūloma tarnybinį patikrinimą dėl K. B. veiksmų baigti; pripažinti, kad K. B. pažemino pareigūno vardą. Išvadoje nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą atleidimas iš vidaus tarnybos, kai pareigūnas savo poelgiu pažemina pareigūno vardą, yra savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas ir nėra laikomas tarnybine nuobauda; tai vienintelis galimas sprendimo būdas tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Išvadoje konstatuota, kad K. B. veiksmai akivaizdžiai pažemino įstaigos, kurioje jis dirba, autoritetą, savo veiksmais jis pažemino pareigūno vardą, todėl atleistinas iš vidaus tarnybos. Konstatavęs, kad pareigūnų veiksmai dėl 2014 m. birželio 25 d. pradėto ikiteisminio tyrimo civiline prasme buvo neteisėti, teismas padarė išvadą, jog, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, tarnybinis patikrinimas būtų buvęs baigtas ir ieškovas iš darbo būtų buvęs atleistas anksčiau, taigi būtų turėjęs galimybę anksčiau nei 2014 m. gruodžio 10 d. įsidarbinti kitoje darbovietėje ir gauti darbo užmokestį (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, ieškovo vidaus tarnyboje gautą darbo užmokestį (1021,16 Eur per mėn.), į kitoje darbovietėje gaunamą darbo užmokestį (vidutiniškai 550 Eur atskaičius mokesčius), teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę į 3700 Eur turtinės žalos atlygimą, kuris priteistinas iš atsakovei atstovaujančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Aplinkybės, kad ieškovas neskundė teismo nutarčių, kuriomis jam taikytos baudžiamojo poveikio priemonės, teismo vertinimu, nedaro įtakos ieškinio reikalavimui atlyginti turtinę žalą patenkinti, nes jis buvo grindžiamas neteisėtai pradėtų ikiteisminių tyrimų faktu, o teismo nutartys, kuriomis ieškovui taikytos baudžiamojo poveikio priemonės, yra pradėtų ikiteisminių tyrimų pasekmė.
Dėl šios nutarties 11 punkte nurodyto 2015 m. kovo 10 d. pradėto ikiteisminio tyrimo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovo išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį pažymėjo, jog nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išteisinimo pagrindas turi būti nurodytas aiškiai, suprantamai ir nevienareikšmiškai, kaip įtvirtinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 arba 2 punktuose. Šiaulių apygardos teismas K. B. išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką), tačiau jis turėjo būti išteisintas tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Konstatavęs, kad K. B. išteisintas pagrįstai ir nepaduotas skundas dėl išteisinimo pagrindo pakeitimo, apeliacinės instancijos teismas šios nuosprendžio dalies nenaikino.
Teismas sprendė, kad, priešingai nei dėl 2014 m. birželio 25 d. pradėto ikiteisminio tyrimo, nėra pagrindo daryti išvadą, kad vėlesnis ikiteisminis tyrimas civilinės teisės požiūriu pradėtas neteisėtai ar kad dėl jame nurodytų ieškovo veiksmų turėjo ir galėjo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas (CPK 185 straipsnis); teismas nekonstatavo pareigūnų savavališkų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise, pradedant 2015 m. kovo 10 d. ikiteisminį tyrimą, jis pradėtas laikantis BPK 2 straipsnio, 168 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2015 m. kovo 28 d. iki 2015 m. birželio 27 d. ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų terminas buvo tęsiamas atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nuo 2015 m. kovo 10 d. buvo įtariamas ir šios nutarties 11 punkte nurodytos veikos padarymu. Konstatavęs, kad 2015 m. kovo 10 d. ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai, teismas sprendė, jog ieškovas neturi teisės į šios reikalavimo atlyginti turtinę žalą dalies patenkinimą, todėl šią ieškinio dalį atmetė. Teismas taip pat pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui 2015 m. kovo 25 d. nutartimi tęsiant nušalinimo nuo pareigų terminą, ieškovas jau buvo įsidarbinęs ir gavo darbo užmokestį.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus, 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteista 3700 Eur turtinės žalos ir 185 atstovavimo išlaidų atlyginimo, ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą; netenkino ieškovo prašymo priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, jog vien aplinkybė, kad buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas bei kiti su kaltinimais susiję procesiniai veiksmai atlikti neteisėtai. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumą tiesiogiai siejo su išteisinamuoju nuosprendžiu, nukrypo nuo teismų praktikos, jog siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, dėl kurių atsirastų valstybės atsakomybė, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Iš baudžiamojoje ir civilinėje bylose esančių duomenų kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, jog prieš jį buvo vykdomi neteisėti veiksmai (siekiama susidoroti ir pan.). Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas esant pagrindo įtarti, kad K. B. galimai padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, be to, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog jis iš dalies sutiko su jam pareikštais įtarimais, pripažino kai kurias nustatytas aplinkybes, nors ir nurodė, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo požymių. Ieškovas taip pat neskundė ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, priimtų procesinių sprendimų.
Iš byloje esančių duomenų kolegija nenustatė pagrindo spręsti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pažeidžiant BPK reikalavimus, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo baudžiamasis persekiojimas pradėtas esant nepakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis galimai padarė nusikaltimus. Nors ieškovas buvo išteisintas, tačiau kolegija nekonstatavo pagrindo daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas, baudžiamoji byla iškelta ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai atlikti neteisėtai. Pareigūnai, turėdami informacijos apie ieškovo galimai daromus nusikalstamus veiksmus, pagal pirminius duomenis ne tik teisėtai ir pagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą, bet ir negalėjo elgtis kitaip, nes jiems kyla pareiga atlikti įstatyme nustatytus procesinius veiksmus tam, kad būtų atskleisti galimai padaryti nusikaltimai.
Anot kolegijos, ieškovo argumentai, kad pagal turimus duomenis buvo galimybė įvertinti jo veiksmus dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, niekuo nepagrįsti, abstraktūs, nenurodyta, kokie konkretūs pareigūnų veiksmai buvo neteisėti. Kolegija taip pat pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad pareigūnai elgėsi neatidžiai, nerūpestingai, formaliai inicijavo ikiteisminį tyrimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pažeidžiant BPK reikalavimus, nesant pagrindo įtarti K. B. padarius neteisėtą nusikalstamą veiką. Kolegija pažymėjo, kad įrodymų pakankamumo reikalavimai įtarimui pareikšti nėra tapatūs reikalavimams, keliamiems apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Be to, baudžiamojoje byloje nekonstatuota jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų.
Pripažinusi, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas pradėtas turint pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikalstamą veiką, kolegija tyrė, ar teisėtai jam buvo paskirtos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas.
Kolegija nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi trims mėnesiams nuo 2014 m. birželio 27 d. laikinai nušalino ieškovą nuo pareigų, iš esmės pritardamas prašymo argumentams, kad įtariamasis, toliau eidamas savo pareigas, naudodamasis jam suteiktais įgaliojimais ir ryšiais savo veikloje, gali ir toliau jais piktnaudžiauti, siekdamas pakreipti procesą sau palankia linkme, mėginti pats ar per kitus asmenis paveikti baudžiamojoje byloje apklaustinus jam pavaldžius asmenis, galinčius pateikti ikiteisminiam tyrimui reikšmingą informaciją, bei tokiu būdu trukdyti ikiteisminiam tyrimui. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. ir 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimis ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų terminas buvo pratęstas dar du kartus po tris mėnesius, t. y. iki 2015 m. kovo 27 d.; nutartyse nurodyta, kad pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog laikino nušalinimo nuo pareigų pagrindai nėra pasikeitę; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad ieškovas įtariamas padaręs vieną sunkų nusikaltimą valstybės tarnybai; kilus įtarimų, kad jis veikia priešingai tarnybos interesams dėl jo sąžiningumo, nesavanaudiškumo, teisėtumo atliekant darbines funkcijas, lojalumo policijos sistemai ir Lietuvos valstybei, tolesnis vadovavimas valstybės institucijai, kol jis tebeturi traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens statusą, nepaneigiant nekaltumo prezumpcijos, būtų nesuderinamas su pareigūnams keliamais itin aukštais nepriekaištingos reputacijos reikalavimais ir kt. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartimi ieškovui taikytų baudžiamojo poveikio priemonių terminas pratęstas dar trims mėnesiams iki 2015 m. birželio 27 d., nutartyje papildomai nurodant, kad nuo 2015 m. kovo 10 d. ieškovas įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, įtvirtintas BK 128 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.
Kolegija pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu pratęsiant paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę ieškovui buvo išaiškinta jo teisė į nuostolių atlyginimą, jam atstovavo advokatas, baigus ikiteisminį tyrimą, ieškovas susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau papildymų, prašymų neteikė. Ieškovas, manydamas, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas nepagrįstai, jam nepagrįstai paskirta ar tęsiama baudžiamojo poveikio priemonė, nesinaudojo teise skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, teismų nutartis, reikšti nušalinimus.
Kolegija nurodė, kad baudžiamoji byla teismui buvo perduota 2015 m. balandžio 29 d., joje teismas 2015 m. birželio 26 d. nutartimi nepratęsė ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų, nutartį motyvuodamas tuo, kad ši priemonė pasidarė nebereikalinga, ieškovas dirba kitoje darbovietėje, turi teisę į pensiją ir kt., todėl nušalinimas nuo pareigų būtų tik formalus.
Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, ieškovo eitas pareigas, prašymų skirti (pratęsti) baudžiamojo poveikio priemonę pagrindus ir motyvus, atsižvelgdama į tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys motyvuotos, jose išsamiai aprašytos nusikalstamų veikų padarymo vietos, laikas, būdas ir visos aplinkybės, susijusios su ieškovui inkriminuotais nusikaltimais, nekonstatavo, kad, sprendžiant ieškovo nušalinimo nuo pareigų (jo termino pratęsimo) klausimus, buvo pažeisti BPK reikalavimai. Kolegijos vertinimu, ikiteisminio tyrimo teisėjui pateikta medžiaga sudarė pagrindą spręsti, kad nusikalstama veika, kurios padarymu buvo įtariamas ieškovas, buvo susijusi su jo tiesioginių pareigų vykdymu, todėl ieškovo einamos pareigos, naudojimasis jam suteiktais įgaliojimais sudarė galimybę kliudyti bylos tyrimui. Kolegija nenustatė aplinkybių, kad nušalinimo nuo pareigų terminas būtų pratęstas išnykus jo pagrindams. Dėl to kolegija konstatavo, kad procesinės prievartos priemonės nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. birželio 25 d. ieškovui taikytos pagrįstai, buvo proporcingos siekiamiems tikslams. Ieškovo argumentai, grindžiami faktu, kad jis buvo pripažintas nepadaręs jam ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotų nusikalstamų veikų (jo atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis), nepaneigia procesinių prievartos priemonių taikymo ir trukmės teisėtumo; ieškovas neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar ikiteisminio tyrimo teisėjo neteisėtų veiksmų, baudžiamojo proceso normų pažeidimo (CPK 12, 178 straipsniai).
Kolegija sutiko su Lietuvos Respublikos generaline prokuratūra, kad 2015 m. kovo 10 d. nebuvo pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas, tačiau buvo pateiktas patikslintas įtarimas, kuriuo papildyti, patikslinti anksčiau pareikšti įtarimai. Kadangi baudžiamojo proceso tikslas – įtarimo patikrinimas, tai ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti įtarimus, įtarti ieškovą padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus, pradėti baudžiamąjį persekiojimą, imtis procesinių prievartos priemonių, o surinkus papildomai duomenų – tikslinti įtarimus.
Kolegija nurodė, kad teismo priimtos nutartys dėl ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų buvo privalomos vykdyti Šiaulių apskrities VPK; jo pradėtas tarnybinis patikrinimas pasibaigė fakto, kad ieškovas pažemino pareigūno vardą, konstatavimu; dar iki išvados priėmimo ieškovas 2015 m. birželio 23 d. įsakymu buvo atleistas iš tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Dėl to, įvertinusi tai, kad ieškovas neskundė 2016 m. rugpjūčio 3 d. tarnybinio patikrinimo išvados, kolegija hipotetiškai sprendė, jog ieškovas nebūtų buvęs grąžintas į pareigas.
Kolegija, įvertinusi tai, kad baudžiamojoje byloje buvo pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog ieškovas galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, atsižvelgdama į šios nutarties 29 punkte nurodytas išvadas, konstatavo, kad ieškovo negautas darbo užmokestis negali būti priteistas iš valstybės CK 6.272 straipsnio pagrindu kaip turtinė žala. Ieškovo išteisinimo faktas ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos pažeidimo (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 1, 2 straipsniai), turėjusio esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Nustačius, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas pagrįstai, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas buvo neteisėtai nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2015 m. birželio 26 d. nušalintas nuo pareigų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovės 7822,19 Eur turtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas teisėtai ir dėl to nekyla valstybės civilinė atsakomybė, nepagrįstai sprendė, jog pirmosios instancijos teismas valstybės atsakomybę kildino remdamasis vien aplinkybe, kad ieškovas buvo išteisintas reabilituojančiais pagrindais, nors šis teismas ištyrė ir nustatė, jog įtarimai dėl nusikalstamos veikos padarymo pareikšti ir ikiteisminis tyrimas pradėtas nesant duomenų, kad ieškovo veiksmai turi nusikalstamos veikos požymių; esminius baudžiamojo proceso pažeidimus nustatė ieškovą reabilituojančiais pagrindais išteisinę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens išteisinimo pagrindas yra svarbus sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODctOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-487-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-487-915/2015">3K-3-487-915/2015</a>). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumą tiesiogiai siejo su išteisinamuoju nuosprendžiu, ir dėl to pripažino pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu.
Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neturint duomenų apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius, o pareigūnai, priėmę sprendimą dėl pranešimo apie įtarimą, nevykdė bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 9 d. išteisinamajame nuosprendyje neginčijamai nustatyta, kad pateiktas kaltinimas nekonkretus, pagrįstas prielaidomis ir samprotavimais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Baudžiamojoje byloje konstatuota, kad dėl tarnybinio judriojo telefono ryšio paslaugų naudojimo turėjo būti atliekamas tarnybinis patikrinimas ir jo metu nustatytos įstaigai padarytos žalos atlyginimas išskaičiuotas iš vartotojui apskaičiuoto darbo užmokesčio (šios nutarties 13.1 punktas).
Ieškovo išteisinimo pagrindai leidžia konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos pažeidimą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 1, 2 straipsniai), turėjusį esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad Šiaulių apskrities VPK viršininko pavedimu 2014 m. birželio 26 d. ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas ir tos pačios dienos teikimu sustabdytas, iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas ikiteisminio tyrimo byloje. Šio patikrinimo procese galėjo būti patikrinta visa turima informacija, tačiau, ją neprofesionaliai įvertinus, nepagrįstai įvardijus kaip duomenis, sudarančius nusikalstamos veikos požymius, buvo inicijuotas neteisėtas ikiteisminis tyrimas. Dėl nurodytų priežasčių atsiranda valstybės pareiga atlyginti žalą CK 6.272 straipsnio pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2006), skundžiamame sprendime nurodė, jog iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ieškovas iš dalies sutiko su jam pareikštais įtarimais, pripažino kai kurias nustatytas faktines aplinkybes, be to, neskundė ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, priimtų procesinių sprendimų.
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad prieš ieškovą ikiteisminio tyrimo metu ar baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme buvo atlikti neteisėti veiksmai; nenustačius neteisėtų veiksmų negalima kelti CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos civilinės atsakomybės klausimo. Teisėsaugos institucijų veiksmų ir sprendimų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, t. y. veiksmai panaikinti instancine tvarka dėl savo neteisėtumo. Baudžiamojoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, ieškinys grindžiamas išimtinai išteisinamuoju nuosprendžiu, kuriame nekonstatuoti jokie neteisėti veiksmai ir nepateikta kitų duomenų, kurie patvirtintų ieškovo teiginius.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien aplinkybė, jog buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, nesudaro pagrindo civilinėje byloje konstatuoti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai atlikti neteisėtai, atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką; skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Ieškovas nepagrįstai teigia, kad pareigūnų neteisėtus veiksmus įrodo be pagrindo iškelta baudžiamoji byla. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir nacionalinių teismų praktiką, įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti. Ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas laikantis BPK 2, 166 straipsnių, Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110, reikalavimų.
Šios nutarties 22 punkte nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados teisėtos, pagrįstos, padarytos įvertinus byloje esančius įrodymus. Ieškovo kasaciniame skunde nurodomi deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti jokiais įrodymais.
Šiaulių apskrities VPK atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nukrypo nuo teismų praktikos. Priešingai, teismas įvertino baudžiamojoje byloje priimtus procesinius sprendimus, analizavo ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir su baudžiamuoju persekiojimu susijusių procesinių veiksmų teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas rėmėsi vienintele aplinkybe – kad ieškovas išteisintas ir jo veiksmai nelaikytini nusikalstamais. Be to, išvadą, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis tik vienu epizodu – tarnybinio judriojo ryšio telefono panaudojimu asmeninėms reikmėms, neanalizavo ir nepasisakė dėl kitų įtarime nurodytų epizodų – kriminalinei žvalgybai skirtų lėšų neteisėto pasisavinimo, įslaptintų tarnybinių automobilių naudojimo savo reikmėms, neteisėtų nurodymų davimo įslaptintam darbuotojui, kuriais buvo sudaryta galimybė kitiems asmenims sužinoti tarnybos ir valstybės paslaptį.
Išteisinamajame nuosprendyje nekonstatuota teisėsaugos institucijų padarytų pažeidimų, ieškovas išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje taip pat nustatyta, kad kai kurie ieškovo veiksmai buvo neteisėti, tačiau jų pavojingumas nebuvo toks, kad dėl to kiltų baudžiamoji atsakomybė.
Pranešimuose apie įtarimą nurodytos aplinkybės ir baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo institucija turėjo teisinį ir faktinį pagrindą pradėti baudžiamąjį persekiojimą bei imtis procesinės prievartos priemonių. Nepradėję ikiteisminio tyrimo, pareigūnai neturi jokių galimybių išsamiau patikrinti pirminę informaciją, jeigu tam reikia atlikti BPK nustatytus procesinius veiksmus, juolab taikyti procesines prievartos priemones. Baudžiamasis persekiojimas buvo ieškovo veiksmų rezultatas; tokio pareigūno elgesys neturi kelti abejonių, kad yra pažeidžiami policijos veiklos principai ir uždaviniai, iškraipomos policijos funkcijos, diskredituojamas policijos įstaigos prestižas, kt.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į kasacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal tarnybinį pranešimą, kuriame buvo nurodytos ieškovo galimai padarytų veikų aplinkybės, pažymėta, jog įtarimo pareiškimui keliami įrodymų pakankamumo reikalavimai nėra tapatūs reikalavimams apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, atkreiptas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje teismai nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų, ir dėl to padaryta išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šioje byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pažeidžiant BPK reikalavimus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu
Pagal CK 6.272 straipsnio, reglamentuojančio civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, 1 dalies nuostatą, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.
Nuoseklioje ir pakankamai išplėtotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant ir taikant valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, reglamentuojančias teisės normas, yra išaiškinta, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje (CK 6.272 straipsnis), yra griežtoji – kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tokios atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTUtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-395-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-395-469/2015">3K-3-395-469/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODctOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-487-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-487-915/2015">3K-3-487-915/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Dėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimo ir procesinės prievartos priemonių taikymo neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos
Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas teigė, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas nesant pagrindo, jo veiksmai galėjo būti vertinami tik kaip tarnybiniai nusižengimai, o nušalinimas nuo pareigų buvo paskirtas nepagrįstai, neteisėtai buvo apribotos jo teisės ir laisvės; dėl nepagrįsto nušalinimo nuo pareigų jam buvo padaryta turtinė žala – jis negavo darbo užmokesčio. Taigi neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, ieškovas laiko patį ikiteisminio tyrimo, kaip baudžiamojo persekiojimo, pradėjimo ir atlikimo faktą bei nušalinimo nuo pareigų faktą.
Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODctOTE1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-487-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-487-915/2015">3K-3-487-915/2015</a>).
Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui (vien tik) baudžiamojo proceso požiūriu. Neteisėtais veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais (veiksmais) pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzItOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-572-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-572-969/2015">3K-3-572-969/2015</a>).
Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek EŽTT praktikoje ikiteisminiam tyrimui pradėti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai, tad asmens išteisinimas savaime nelemia ankstesnių procesinių veiksmų neteisėtumo ir asmens teisės į žalos dėl jų atlyginimą. Šioje praktikoje pažymima, kad tai, jog asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Pagrįstą įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiama jam taikyta procesinės prievartos priemonė, dėl kaltinamųjų įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (pvz., EŽTT 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Talat Tepe prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96; 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 57404/08; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas Toni Kostadinov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzItOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-572-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-572-969/2015">3K-3-572-969/2015</a>).
Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį dėl piktnaudžiavimo tarnyba, įtariant, jog jis, būdamas valstybės tarnautojas – policijos pareigūnas, dirbdamas Šiaulių apskrities VPK Specialiųjų užduočių biuro viršininku, turėdamas pareigą užtikrinti įslaptintos informacijos apsaugos reikalavimų laikymąsi, kontroliuoti kriminalinei žvalgybai skirtų lėšų panaudojimo tikslingumą ir teisėtumą, taip pat kad kiti darbuotojai, vykdydami jiems pavestas funkcijas, laikytųsi įstatymų, nurodymų ir įsakymų, be to, būdamas viešas asmuo, kurio priklausymas policijai nėra įslaptintas, pasinaudodamas tarnyba priešingais tarnybai interesais, savo asmeninėms reikmėms naudodamas turtą ir lėšas, skirtus tarnybinėms pareigoms atlikti, suklastodamas tikrus dokumentus ir jais disponuodamas bei apgaule panaikindamas savo turtinę prievolę, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas sau turtinės ir kitokios asmeninės naudos, dėl to didelę žalą patyrė valstybė ir Lietuvos policija. Taip pat nustatyta, kad 2015 m. kovo 10 d. ieškovui pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – 2010 m. rugpjūčio 23 d., nevykdydamas tarnybinės užduoties, vairuodamas asmeninį automobilį Kelmės mieste, Putvinskio gatvėje, ties išvažiavimu iš miesto, 37 km per valandą viršijo leistiną greitį (dėl to jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas) ir, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, 2010 m. rugpjūčio 24 d. (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) tyčia suklastojo tikrą dokumentą – 2010 m. rugpjūčio 24 d. tarnybinį pranešimą.
Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovo baudžiamąją bylą, 2016 m. liepos 1 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, kad kai kurie ieškovo veiksmai buvo neteisėti, tik jų pavojingumas nebuvo toks, dėl kurio būtų pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei.
Byloje taip pat nustatyta, kad, atlikus tarnybinį patikrinimą dėl ieškovo veiksmų, Šiaulių apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2016 m. rugpjūčio 3 d. išvadoje buvo konstatuota, jog ieškovo veiksmai akivaizdžiai pažemino pareigūno vardą, todėl jis atleistinas iš vidaus tarnybos. Taip pat nustatyta, kad ieškovas buvo atleistas iš tarnybos dar iki šios išvados parengimo jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, t. y. atleistas iš vidaus tarnybos anksčiau kitu pagrindu. Dėl to konstatavus pareigūno vardo pažeminimą, jo atleidimas šiuo pagrindu netaikytas, nesant teisinio pagrindo ir galimybės taikyti dar vieną atleidimo pagrindą.
Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs tiek baudžiamojoje byloje, tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje esančius duomenis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog prieš ieškovą buvo vykdomi neteisėti veiksmai, o ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pažeidžiant BPK reikalavimus. Šio teismo vertinimu, ikiteisminis tyrimas pagal byloje esančius duomenis pradėtas esant pagrindo įtarti, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nurodytas BK 228 straipsnio 2 dalyje. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas su jam pareikštais įtarimais iš dalies sutiko, nurodydamas, jog savo veiksmais galėjo padaryti žalą, bet vertindamas, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo požymių; ieškovas, naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, priimtų procesinių sprendimų neskundė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turėdami informaciją apie ieškovo galbūt daromus nusikalstamus veiksmus, pareigūnai pagal pirminius duomenis ne tik teisėtai ir pagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą, bet ir negalėjo elgtis kitaip, nes jų pareiga buvo atlikti įstatyme nustatytus procesinius veiksmus tam, kad būtų atskleisti galimai padaryti nusikaltimai.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, kad prieš pradedant ikiteisminį tyrimą buvo akivaizdu, kad nėra pagrindo įtarti ieškovą padarius neteisėtą nusikalstamą veiką ir kad nėra jokio teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą, atsižvelgė į aplinkybę, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų bei pagrįstai nurodė, jog išteisinamasis nuosprendis nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai.
Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas dėl 2014 m. pradėto ikiteisminio tyrimo buvo pradėtas esant nepakankamai duomenų, padarė iš esmės remdamasis tik aplinkybe, jog ieškovas buvo išteisintas teismui konstatavus, kad nepadarytos nusikalstamos veikos, bei nustatęs, jog ieškovas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, tačiau tokie veiksmai nelaikomi nusikalstamais.
Kasacinis teismas pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra įtvirtinta BPK 1 straipsnio 1 dalyje: ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnyje yra įtvirtinta pareiga atskleisti nusikalstamas veikas: nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šios principinės baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos valstybės civilinės atsakomybės aspektu yra reikšmingos kaip teisėsaugos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos laikymosi matas.
Kasacinio teismo vertinimu, nusikalstamos veikos, kurių padarymu buvo įtariamas ieškovas (žr. šios nutarties 44 punktą), nustatytas tęstinis šių veikų pobūdis, ieškovo einamos pareigos ir su jų vykdymu susiję jo įgaliojimai sudarė pakankamą pagrindą ikiteisminio tyrimo pareigūnams pradėti ikiteisminio tyrimo veiksmus, siekiant įvykdyti šios nutarties 50 punkte įtvirtintas pareigas. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad ieškovas buvo išteisintas dėl to, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika, nesudaro pagrindo konstatuoti teisėsaugos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos pažeidimo faktą. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, ieškovo veiksmai, kurių įvykdymu jis buvo įtariamas, buvo įvertinti kaip neteisėti, o atlikus tarnybinį patikrinimą – pripažinti akivaizdžiai pažeminusiais pareigūno vardą ir sudarančiais pagrindą atleisti jį iš tarnybos (žr. šios nutarties 45, 46 punktus).
Minėta, kad ikiteisminiam tyrimui pradėti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai; siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo išvadas, padarytas ištyrus duomenis, kurių pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir baudžiamojoje byloje priimtame išteisinamajame nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje teismų nurodytus argumentus ir motyvus, sprendžia, kad, nepaisant teismams išnagrinėjus baudžiamąją bylą iš esmės padarytų išvadų dėl ieškovui pateikto kaltinimo, ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai turėjo pagrindą įtarti, jog ieškovo veiksmai turi jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymių, todėl, siekiant patikrinti kilusius įtarimus, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Atmestinas ieškovo argumentas, kad visa turima informacija galėjo būti patikrinta ieškovo atžvilgiu pradėto tarnybinio patikrinimo metu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, turint duomenų apie galimą BK 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų, kurios, be kita ko, buvo tiesiogiai susijusios su specialiosiomis ieškovo vadovaujamo skyriaus užduotimis, slaptai veiklai skirtu turtu, padarymą, būtina imtis visų įstatymuose nurodytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas ikiteisminis tyrimas ir nustatyta, ar buvo padaryta nusikalstama veika.
Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje konstatuota aplinkybė, jog dėl tarnybinio judriojo telefono ryšio paslaugų naudojimo turėjo būti atliekamas tarnybinis patikrinimas ir jo metu nustatytos įstaigai padarytos žalos atlyginimas išskaičiuotas iš naudotojui apskaičiuoto darbo užmokesčio, nereiškia, kad ir kitos ieškovui inkriminuotos veikos (jam pareikšti įtarimai buvo grindžiami keliais epizodais, susijusiais su BK 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nusikalstamomis veikomis) galėjo būti ištirtos ir nustatytos žalos atlyginimas iš ją padariusio asmens gautas administracine tvarka pagal atskiras konkrečią sritį reglamentuojančias specialias taisykles. Dėl to pripažintinas nepagrįstu ir kasacinio skundo argumentas, kad dėl ieškovui inkriminuotų epizodų galėjo būti sprendžiama naudojant kitas, ne baudžiamojo proceso priemones.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad vien ta aplinkybė, jog išnagrinėjus baudžiamąją bylą buvo konstatuota, kad ieškovo veiksmais nebuvo padaryta didelės žalos (būtino piktnaudžiavimo tarnyba požymio), neteikia pagrindo spręsti, jog dėl jų pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo neteisėtas. Kasacinis teismas baudžiamosiose bylose formuoja praktiką, kad įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, tai, kaip jie vertina pareigūno padarytą veiką, į nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui, ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMzUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-335/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-335/2013">2K-7-335/2013</a>; kt.). Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad pareigūnai turėjo duomenų, kurių visetas suponavo pagrįstus įtarimus (šios nutarties 51–52 punktai), jog buvo padaryta didelė žala valstybei ir Lietuvos policijai, kurią įvertinti, kaip jau minėta, gali būti sudėtinga, aplinkybė, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą buvo konstatuota, jog ieškovo veiksmais nebuvo padaryta didelė žala, nepripažintina patvirtinančia, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai.
Dėl šios nutarties 52–55 punktuose nurodytų argumentų bei nagrinėjamoje byloje nenustačius, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pradėdami ikiteisminį tyrimą ir atlikdami procesinius veiksmus, pažeidė BPK reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad pareigūnai, turėdami informaciją apie ieškovo daromus galbūt nusikalstamus veiksmus, ikiteisminį tyrimą pradėjo pagrįstai ir negalėjo elgtis kitaip, teisėjų kolegija pripažįsta iš esmės pagrįsta, padaryta tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškinus ir pritaikius valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypstant nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos.
Konstatavus, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas teisėtai, vertintinas jam taikytos procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų – teisėtumas.
Byloje nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo teisėjo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi ieškovo atžvilgiu buvo taikyta procesinės prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų. Ši procesinės prievartos priemonė buvo pratęsta ir buvo taikoma iki 2015 m. birželio 27 d. Teisėjas, skirdamas šią priemonę ir pratęsdamas jos taikymą, argumentavo tuo, kad nusikalstama veika susijusi su ieškovo tiesioginių pareigų vykdymu, todėl jo, kaip įtariamojo, einamos pareigos, naudojimasis jam suteiktais įgaliojimais, ryšiais savo veikloje, kitomis jam, kaip policijos pareigūnui, suteikiamomis teisėmis sudaro galimybę kliudyti bylos tyrimui, siekiant neteisėtai pakreipti procesą sau palankia linkme, trukdyti greitai, išsamiai ir nešališkai ištirti nusikalstamą veiką bei jos padarymo aplinkybes; kad, kilus įtarimų, jog ieškovas veikia priešingai tarnybos interesams, abejonių dėl jo sąžiningumo, nesavanaudiškumo, teisėtumo atliekant darbines funkcijas, lojalumo policijos sistemai ir Lietuvos valstybei, tolesnis jo vadovavimas valstybės institucijos padaliniui būtų nesuderinamas su pareigūnams keliamais itin aukštais nepriekaištingos reputacijos reikalavimais. Taigi ieškovui buvo taikyta procesinė prievartos priemonė, nustatyta BPK 157 straipsnyje.
Bylos duomenimis, ieškovo laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo tęsiamas iki 2015 m. birželio 27 d. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. birželio 26 d. nutartimi atsisakė pratęsti ieškovo nušalinimo nuo pareigų terminą ir panaikino šią procesinės prievartos priemonę, nurodęs, kad baigus ikiteisminį tyrimą ir bylą perdavus teismui bei ieškovui patvirtinus, kad jis jau dirba kitoje darbovietėje, jo nušalinimas nuo pareigų būtų tik formalumas, todėl tapo nereikalingas.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad BPK 157 straipsnio 1 dalyje nurodytos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai ir tikslingumas nulemti, be kita ko, įtariamo (kaltinamo, teisiamo) asmens einamų pareigų ir nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas (kaltinamas), pobūdžio: jeigu galimai įvykdyta nusikalstama veika yra susijusiu su įtariamo (kaltinamo) asmens tarnybos įgaliojimų panaudojimu, ši aplinkybė gali suponuoti nušalinimo nuo pareigų poreikį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNjcwLTM3OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-670-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-670-378/2015">e3K-3-670-378/2015</a>).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu ieškovas laikinai buvo nušalintas nuo pareigų, šios procesinės prievartos priemonės taikymo trukmę, atsižvelgdama į nutarties 58 punkte nurodytą ieškovo pareigų pobūdį, kuris buvo įvertintas skiriant procesinės prievartos priemonę, bei remdamasi pirmiau aptarta kasacinio praktika, konstatuoja, kad egzistavo pagrindas nušalinti ieškovą nuo pareigų. Kolegijos vertinimu, šios nutarties 59–60 punktuose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nušalinimas nuo pareigų buvo tęsiamas, kol tai buvo objektyviai būtina, byloje nenustatyta ir ieškovas nepateikė argumentų, kad jis per ilgai buvo nušalintas nuo pareigų ar kad pagrindas panaikinti šią procesinės prievartos priemonę atsirado anksčiau, nei tai buvo padaryta Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartimi. Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad teismas, vadovaudamasis ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktais ir pateiktais duomenimis, turėjo pagrindą taikyti ieškovui procesinės prievartos priemonę – laikinai nušalinti jį nuo pareigų. Šios priemonės poveikio proporcingumo aspektu pažymėtina ir tai, kad nušalinimo laikotarpiu iš ieškovo nebuvo atimta galimybė dirbti kitą darbą, kuria jis galiausiai ir pasinaudojo; byloje nenustatyta konkrečių aplinkybių, tiesiogiai susijusių su baudžiamuoju procesu, dėl kurių jis nebūtų galėjęs to padaryti anksčiau.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje nenustačius ikiteisminį tyrimą pradėjusių pareigūnų ar baudžiamojo poveikio priemonę taikiusio teisėjo neteisėtų veiksmų, neegzistuoja būtinoji valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ją taikyti prašančio ieškovo ieškinį. Dėl to kasacinis skundas atmestinas ir skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalis).
Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės šios bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Kasaciniame skunde ieškovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme pabaigos nepateikė šias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių duomenų. Konstatavus, kad kasacinis skundas netenkintinas, šis ieškovo prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 2,86 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ši suma yra mažesnė, nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“), tai procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai iš ieškovo nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
Donatas Šernas
