Dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos 2000 m. BK laisvės atėmimu nuteisti

Baudžiamoji byla Nr. 2K-431/2006

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.4.4.2.; 1.1.8.10.; 1.1.12.1.; 1.2.14.5.2.; 2.1.2.4.; 2.1.4.4.2.2.; 2.1.4.4.2.4.; 2.1.6.2.;

2.2.7.2.; 2.3.5.2.; 3.1.5.4.; 3.1.5.13.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Onos Aldonos Budienės, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant R. Bučiuvienei,

dalyvaujant prokurorei J. Zieniūtei,

gynėjams advokatams I. Brazlauskui, J. Milčiui, A. Balčiūnui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Č., K. Č., R. A., A. K., S. K., J. P., R. P., M. Š., E. T. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos 2000 m. BK laisvės atėmimu nuteisti:

R. Č. pagal:

BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 1 dalį (dėl E. J.) – trejiems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 1 dalį (dėl S. D.) – trejiems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 2 dalį (dėl V. M.) – penkeriems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 294 straipsnio 2 dalį (dėl A. G.) – dvejiems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (dėl A. J.) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. Š.) – vieneriems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (dėl A. V., P. V.) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 284 straipsnio 1 dalį (dėl V. P., I. G., Z. V.) – vieneriems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 294 straipsnio 2 dalį (dėl G. B.) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 1 dalį (dėl G. P., R. P.) – trejiems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 2 dalį (dėl R. G.) – ketveriems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (dėl E. G.) – šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (dėl S. J.) – dvejiems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (dėl V. M.) – vieneriems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį (dėl V. V.) – ketveriems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,D1“) – trejiems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,D2“) – trejiems metams,

BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (dėl V. D., E. A.) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 233 straipsnio 1 dalį (dėl V. D., E. A.) – vieneriems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 1 dalį (dėl A. J.) – trejiems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 233 straipsnio 1 dalį (dėl V. K., B. V.) – vieneriems metams,

BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (dėl B. V.) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (dėl A. Č., A. B.) – trejiems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 1 dalį (dėl A. Č.) – vieneriems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 1 dalį (dėl V. B.) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 233 straipsnio 1 dalį (dėl E. K.) – vieneriems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 146 straipsnio 1 dalį (dėl R. T.) – vieneriems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl R. T.) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį (dėl J. M.) – trejiems metams,

BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl D. ir R. R.) – trejiems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (dėl AB,,A“) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 1 dalį (dėl AB,,A“) – vieneriems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 284 straipsnio 1 dalį (dėl V. G.) – vieneriems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 1 dalį (dėl V. G.) – vieneriems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (dėl A. K.) – dvejiems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 253 straipsnio 2 dalį (dėl sprogmenų – dviejų granatų RGN) – penkeriems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 253 straipsnio 2 dalį (dėl sprogmens – vienos granatos RGN gabenimo) – ketveriems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (dėl A. C.) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (dėl A. C.) – trejiems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 1 dalį (dėl V. K.) – trejiems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 1 dalį (dėl V. B.) – trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės iš dalies sudėtos ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2002 m. balandžio 22 d. ir 2003 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiais paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. Į bausmės laiką įskaitytas kardomasis kalinimas nuo 2000 m. lapkričio 14 d. iki 2002 m. spalio 3 d.

R. Č. dėl vienuolikos inkriminuotų įvairių nusikalstamų veikų išteisintas nesant įrodymų, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas.

K. Č. pagal:

BK 181 straipsnio 1 dalį (dėl E. J.) – trejiems metams,

BK 181 straipsnio 1 dalį (dėl S. D.) – trejiems metams,

BK 181 straipsnio 2 dalį (dėl V. M.) – ketveriems metams,

BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl A. G.) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 181 straipsnio 1 dalį (dėl G. P., R. P.) – trejiems metams,

BK 181 straipsnio 2 dalį (dėl R. G.) – ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės iš dalies sudėtos ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinus su 2002 m. balandžio 22 d. ir 2003 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiais paskirta ir neatlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams. Į bausmės laiką įskaitytas kardomasis kalinimas nuo 2001 m. sausio 14 d. iki 2002 m. liepos 29 d.

K. Č. dėl trijų inkriminuotų įvairių nusikalstamų veikų išteisintas nesant įrodymų, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas.

R. A. pagal:

BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,D1“) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,D2“) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (dėl A. Č., A. B.) – vieneriems metams šešiems mėnesiams,

BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl V. B., I. S.) – šešiems mėnesiams,

BK 181 straipsnio 1 dalį (dėl V. B.) – vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, neatliktos bausmės dalis sumažinta vienu ketvirtadaliu.

R. A. dėl dviejų inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisintas nesant įrodymų, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas.

A. K. pagal:

BK 181 straipsnio 1 dalį (dėl A. J.) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 233 straipsnio 1 dalį (dėl E. K.) – vieneriems metams,

BK 146 straipsnio 1 dalį (dėl R. T.) – vieneriems metams,

BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl R. T.) – dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės iš dalies sudėtos ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinus su 2000 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta ir 2003 m. birželio 25 d. nutartimi sumažinta ir atlikta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas kardomasis kalinimas nuo 1999 m. rugsėjo 13 d. iki 2003 m. liepos 2 d.

Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktos bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.

S. K. pagal:

BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl V. T.) – šešiems mėnesiams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 233 straipsnio 1 dalį (dėl V. D. ir E. A.) – vieneriems metams,

BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį (dėl J. M.) – dvejiems metams šešiems mėnesiams,

BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,M“) – dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

J. P. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,S“) – dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 5 straipsnį, neatliktos bausmės dalis sumažinta vienu šeštadaliu.

R. P. pagal:

BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl D. ir R. R.) – dvejiems metams,

BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl R. R.) – dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nekeisti gyvenamosios vietos.

M. Š. pagal:

E. T. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl R. R.) dvejų metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nekeisti gyvenamosios vietos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti T. A., D. V., V. K., V. K., M. S., V. T., J. P., K. C., T. B., A. J., D. A., D. Ž., M. P., išteisinti S. A., V. S., D. B., E. S., T. P., S. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl R. A., A. K. ir S. K. nuteisimo už dalį nusikalstamų veikų panaikinta:

R. A. nusikalstama veika perkvalifikuota iš 2000 m. BK 140 straipsnio 1 dalies (dėl fizinio skausmo sukėlimo V. B. ir I. S.) į 1961 m. BK 117 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir dėl šios dalies baudžiamoji byla nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

A. K. baudžiamosios bylos dalis dėl nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (dėl poveikio nukentėjusiajam E. K.) ir BK 146 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto laisvės atėmimo R. T.) nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

S. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš 2000 m. BK 140 straipsnio 1 dalies (dėl fizinio skausmo sukėlimo V. T.) į 1961 m. BK 117 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir dėl šios dalies baudžiamoji byla nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Nuosprendžio dalis dėl R. Č., K. Č., R. A., A. K., S. K., J. P., R. P., M. Š. ir E. T. nuteisimo pakeista:

R. Č., pripažintam kaltu dėl savavaldžiavimo prieš G. B., panaikintas BK 24 straipsnio 4 dalies taikymas, kitos nusikalstamos veikos perkvalifikuotos:

iš 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalies, 284 straipsnio 1 dalies (dėl viešosios tvarkos pažeidimo ištepant V. P., I. G., Z. V. duris) į 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 225 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams;

iš 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalies, 140 straipsnio 1 dalies (dėl fizinio skausmo sukėlimo E. G.) į 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 117 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir paskirta 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;

iš 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalies, 187 straipsnio 1 dalies (dėl A. Č. turto sugadinimo) į 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 278 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir paskirta 6 MGL (750 Lt) dydžio bauda;

iš 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalies, 187 straipsnio 1 dalies (dėl AB,,A“ turto sunaikinimo) į 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 278 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) ir paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams;

iš 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalies, 284 straipsnio 1 dalies (dėl viešosios tvarkos pažeidimo ištepant V. G duris) į 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 225 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams;

iš 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalies, 187 straipsnio 1 dalies (dėl V. G turto sugadinimo) į 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 278 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) ir paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį; 24 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį; 24 straipsnio 4 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį; 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį; 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį; 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį; 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį; 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį; 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus; 24 straipsnio 4 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį; 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį; 24 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus; 24 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 1 dalį; 24 straipsnio 4 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą; 294 straipsnio 2 dalį; 24 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė R. Č. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams bei 13 MGL (1625 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2002 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu ir 2003 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu, pakeistu 2003 m. lapkričio 7 d., paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė R. Č. paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams šešiems mėnesiams bei 13 MGL (1625 Lt) dydžio bauda.

K. Č. pritaikytas 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vieneriais metais.

R. A., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,D1“ turto vagystės), BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,D2“ turto vagystės), BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus ir BK 181 straipsnio 1 dalį subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, neatliktos bausmės dalis sumažinta vienu ketvirtadaliu.

A. K., vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2000 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta bei 2003 m. birželio 25 d. nutartimi sumažinta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams dviem mėnesiams.

S. K., vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,D1“ turto vagystės), BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,D2“ turto vagystės), BK 24 straipsnio 4 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,M“ turto vagystės) subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu, bet ne daugiau kaip vieneriais metais.

J. P. panaikintas 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ taikymas ir, pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, paskirta bausmė sumažinta vienu penktadaliu, bet ne daugiau kaip vieneriais metais.

R. P., pripažintam kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu 1999 m. gruodžio 23 d. ir 2000 m. kovo 17 d.), paskirtas areštas 90 parų. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2000 m. lapkričio 14 d. iki 2001 m. vasario 15 dienos ir konstatuota, kad R. P. atliko bausmę. Panaikintas BK 63 straipsnio 4 dalies ir 75 straipsnio taikymas.

M. Š., pripažintam kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl savavaldžiavimo D. ir R. R. atžvilgiu 1999 m. gruodžio 23 d. ir 2000 m. kovo 17 d.), paskirtas areštas 90 parų. Panaikintas BK 63 straipsnio 4 dalies ir 75 straipsnio taikymas.

E. T., pripažintam kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl savavaldžiavimo R. R. atžvilgiu 2000 m. kovo 17 d.), paskirtas areštas 45 paroms. Panaikintas BK 75 straipsnio taikymas.

Kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys nepakeistos.

Nukentėjusiojo R. G. ir nuteistųjų V. K. bei D. Ž. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų R. Č. ir J. P. gynėjo, nuteistojo A. K. gynėjo, nuteistojo R. P. gynėjo, prašiusių jų ginamųjų kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo K. Č. skundą tenkinti iš dalies – į paskirtą bausmę įskaityti bausmės laiką atliktą pagal 2000 m. vasario 21 d. nuosprendį, o kitų kasatorių skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. Č., K. Č., R. A., A. K., S. K., J. P., R. P., M. Š. ir E. T. nuteisti už tai, kad R. Č. 1998–2001 metais, turėdamas tikslą daryti nusikaltimus ir vykdyti nusikalstamą veiką, subūrė organizuotą grupę, kurios nariai buvo K. Č., S. A., Ž. B. ir V. M. (2002 m. birželio 21 d. byla nutraukta), R. A., A. V., pravarde,,Z” (2002 m. birželio 21 d. byla nutraukta), nuo 1999 metų vasario mėn. A. K., pravarde,,M”, nuo 2000 metų gegužės mėn. L. L., pravarde,,L” (paskelbta paieška), J. P., pravarde,,Ž”, J. P., R. K., pravarde,,R” (paskelbta paieška), S. K., pravarde,,S”, M. S., V. K., nuo 1998 metų pradžios iki 2001 m. pradžios vadovavo organizuotai grupei ir koordinavo šios grupės narių veiklą bei pats ir su grupės nariais, taip pat su kitais asmenimis darė įvairius nusikaltimus, t. y.:

R. Č., veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariu K. Č., 1998 m. sausio 30 d., apie 19.30 val., bute, S. D. pasakius, kad E. J. jam skolingas 1500 JAV dolerių (6000 Lt), turėdamas tikslą atgauti S. D. tariamą skolą ir ją pasisavinti, neturėdamas teisėto pagrindo, prisistatydamas,,skolų išmušinėtoju”, taip panaudodamas psichinę prievartą prieš E. J., savo naudai atvirai vertė jį perduoti 2000 JAV dolerių (8000 Lt);

1998 m. vasario mėnesio pradžioje, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš S. D., savo naudai atvirai vertė jį perduoti 1500 JAV dolerių (6000 Lt) kaip baudą už E. J. nepagrįstai išreikštą reikalavimą grąžinti tariamą S. D. skolą;

1998 m. kovo 18 d., apie 13.00 val., neturėdamas teisėto pagrindo, prieš V. M. valią automobiliu,,Audi 100” nuvežė jį į lauką šalia kaimo, taip neteisėtai atėmė laisvę, tada peiliu pjovė ausį, šaunamuoju įtaisu šaudė į dešinę šlaunį, taip padarė lengvą kūno sužalojimą, sukėlusį trumpalaikį sveikatos sutrikimą, ir savo naudai atvirai vertė perduoti 2000 JAV dolerių (4000 Lt) kaip atlyginimą už tariamą jo ir K. Č. dėdės sumušimą;

1998 m. gegužės mėnesį, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, neturėdamas teisėto pagrindo, pasinaudojęs tuo, kad A. G. skolinga A. M. 3000 JAV dolerių (12000 Lt), prisistatė,,skolų išmušinėtoju”, taip panaudojo psichinę prievartą prieš A. G. ir A. M. bei savo naudai atvirai vertė ją perduoti 6000 JAV dolerių (24000 Lt).

1998 m. birželio 1 d., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, R. Č. parinko nusikaltimo vykdytojus – organizuotos grupės narius Ž. B. ir A. V., nurodė jiems įsibrauti į butą ir pagrobti knygas, kuriose slepiami pinigai. Ž. B. ir A. V., vykdydami nurodymą ir veikdami bendrai, pasikėsino įsibrauti į minėtą butą ir pagrobti A. J. turtą – 1000 JAV dolerių (4000 Lt), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nepavyko išlaužti buto durų;

1998 m. birželio 1 d., apie 13.00 val., R. Č., tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, parinko nusikaltimo vykdytojus – organizuotos grupės narius Ž. B., A. V. ir V. M., nurodė vėl įsibrauti į A. J. butą ir pavogti pinigus. Ž. B., A. V. ir V. M., vykdydami nurodymą ir veikdami bendrai, pasikėsino įsibrauti į butą ir pagrobti A. J. turtą – 1000 JAV dolerių (4000 Lt), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes A. V. ir V. M. sulaikė policijos pareigūnai.

1998 m. birželio 10-11 d., R. Č. vadovaujamos organizuotos grupės nariai Ž. B., A. V. ir V. M., vykdydami jo nurodymą daryti nusikaltimus, veikdami bendrai, apgaule, suklastoję oficialų dokumentą – padarytų darbų (paslaugų) pažymą į ją įrašydami žinomai melagingas žinias, patvirtindami parašu ir žinodami, kad už įgytą metalo laužą nebus atsiskaityta, savo naudai įgijo R. Š. turtą – 1000 Lt vertės metalo laužą, taip padarė R. Š. turtinę žalą;

1998 m. liepos 21 d., apie 1.00 val., R. Č. parinko nusikaltimo vykdytoją organizuotos grupės narį Ž. B., parodė, kur stovi A. V. automobilis,,Mercedes Benz”, ir nurodė jį sunaikinti padegant. Ž. B., vykdydamas nurodymą, visuotinai pavojingu būdu, padegant, sunaikino minėtą automobilį, taip padarė A. V. 12 000 Lt turtinę žalą, taip pat, nuo degančio automobilio užsiliepsnojus P. V. ūkinio pastato stogui, padarė 2565 Lt turtinę žalą P. V.;

1998 m. rugpjūčio mėnesį, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, R. Č. nurodymu jo vadovaujamos organizuotos grupės nariai Ž. B. ir A. V., veikdami bendrai su D. V., ištepė paruoštomis fekalijomis namų laiptinėse esančių V. P., I. G. ir Z. V. butų duris, t. y. viešoje vietoje įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės tvarką bei padarė nukentėjusiosioms neturtinę žalą;

1998 m. rugpjūčio 18 d., apie 15.00 val., R. Č., veikdamas kartu su Z. K., kuriam byla nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė kito asmens – N. Š. – ginčijamą teisę reikalauti 9115 Lt skolos, panaudodamas prieš G. B. psichinę prievartą, t. y. pagrasinęs išmesti per balkoną, reikalavo perduoti 2000 JAV dolerių (8000 Lt), t. y. savavaldžiavo;

1998 m. rugpjūčio mėn., nuo 20 iki 30 dienos, R. Č., veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais K. Č., Ž. B., A. V. ir V. M., neturėdamas teisėto pagrindo, kelis kartus užmaskuotai savo naudai, siūlydamas paslaugas – apsaugą nuo nusikalstamo poveikio, grasindamas sunaikinti turtą, vertė G. P. ir R. P. kiekvieną mėnesį perduoti 200 Lt, o jiems nesutikus, vertė sumokėti 100 JAV dolerių (400 Lt) vienkartinį mokestį už tariamą,,stogą”, taip gavo iš G. P. ir R. P. po 200 Lt;

1998 m. rugpjūčio 20 d., tyrimo nenustatytą valandą, R. Č., veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais K. Č., A. V., Ž. B. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, grasindamas R. G. revolveriu, panašiu į šaunamąjį ginklą, jėga įsodino į automobilį,,Audi 100”, taip atėmė R. G. laisvę, prieš jo valią nuvežė į girią, kur prieš jį panaudodami fizinį smurtą, t. y. šaunamuoju įtaisu šaudydami kojų girneles, suduodami santechniniu raktu, Ž. B. suduodamas metaliniu vamzdžiu, nenustatytas asmuo kartu su A. V. spardydami, K. Č. peiliu badydamas sėdmenis, padarė apysunkį kūno sužalojimą, ir neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai atvirai vertė R. G. perduoti 1000 JAV dolerių (4000 Lt);

1998 m. rugsėjo mėn., nuo 16 iki 20 dienos, tardymo nenustatytu laiku, R. Č., veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais Ž. B., A. V. ir G. B. (miręs), suduodamas rankomis ir kojomis E. G. į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip penkis kartus, sukėlė jam fizinį skausmą;

1998 m. rugsėjo 18 d., apie 22.00 val., R. Č. nurodė organizuotos grupės nariui Ž. B. padegti S. J. buto duris. Ž. B., vykdydamas nurodymą, visuotinai pavojingu būdu, padegant, sugadino S. J. buto duris ir taip padarė 400 Lt turtinę žalą;

1998 m. rugsėjo 20 d., apie 18.30 val., R. Č. nurodė organizuotos grupės nariams Ž. B., A. V. ir V. M. pagrobti rotveilerių veislės šuniuką. Ž. B., A. V. ir V. M., vykdydami nurodymą ir veikdami bendrai, įsibrovė į tvora saugomą teritoriją ir pagrobė A. M., V. M. ir V. M. priklausantį rotveilerių veislės šuniuką, grandinę ir ant šuniuko kaklo buvusią juodą natūralios odos apykaklę, taip padarydami nukentėjusiesiems 456 Lt turtinę žalą;

1998 m. spalio 4 d. R. Č., veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariu J. P., turėdamas tikslą plėšimo būdu užvaldyti žemės ūkio bendrovei (ŽŪB),,S” priklausantį turtą – chemikalus, parinko nusikaltimo vykdytojus organizuotos grupės narius Ž. B., A. V., V. M., J. P. bei nusikaltimo padėjėją organizuotos grupės narį R. K. (pasislėpęs), nurodė nusikaltimo padarymo būdą, laiką, parinko ir nurodė naudoti nusikaltimo padarymo priemones – automobilį,,Ford Transit”, įrankius – laužtuvą, pjūklą metalui pjauti, kaukes, pirštines, lipnią juostą. Ž. B., J. P., V. M., A. V., R. A. ir R. K., vykdydami nurodymą padaryti plėšimą, veikdami bendrai, iš anksto paruošę lipnią juostą sargui surišti, Ž. B. kartu su A. V. ir V. M. pavogę valstybinius numerius nuo namo kieme stovėjusio A. J. priklausančio automobilio,,Audi 80”, J. P., J. P. ir R. K. įsibrauti į sandėlį paruošus įsibrovimo įrankius – laužtuvą ir pjūklą metalui pjauti, kiekvienam pasiėmus kaukes ir pirštines, automobiliu,,Ford Transit”, registruotu A. U. vardu, pakeitę į vogtą valstybinį numerį, nuvyko į ŽŪB,,S” sandėlius, kur Ž. B. kartu su R. A. sudavus V. V. smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, kol šis prarado sąmonę, padarė V. V. lengvą kūno sužalojimą, sukėlusį trumpalaikį sveikatos sutrikimą, bei, lipnia juosta surišus jam rankas ir kojas, atėmė galimybę sargui priešintis, įsibrovė į ŽŪB,,S” sandėlius ir pasikėsino pagrobti šios bendrovės 5574,55 Lt vertės turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes sargui V. V. pabėgus išsigando, kad gali būti iškviesta policija;

1998 metais, tiksliai tardymo nenustatytu laiku, nuo lapkričio mėnesio pradžios iki vidurio, R. Č. kartu su organizuotos grupės nariais S. K., Ž. B., V. M., A. V., M. S., R. A. ir V. K., veikdami bendrai, įsibrovė į ŽŪB,,D1” sandėlį, iš kur per šešis kartus pagrobė 71,83 t kviečių ir padarė bendrovei 30168,60 Lt turtinę žalą;

1998 m. lapkričio mėnesio pradžioje, tardymo tiksliai nenustatytu laiku, R. Č. kartu su organizuotos grupės nariais S. K., Ž. B., V. M., A. V., M. S., R. A. ir V. K., veikdami bendrai, įsibrovė į ŽŪB,,D2” sandėlį, iš kur pagrobė 68130 kg kviečių ir padarė bendrovei 29 269 Lt turtinę žalą;

1998 m. lapkričio 7 d., apie 11.00 val., R. Č., naudodamas nenustatytos markės pistoletą, iš chuliganiškų paskatų šaudydamas į automobilyje,,VW Golf” sėdintį V. D. bei pistoleto rankena suduodamas E. A. į galvos sritį, V. D. padarė apysunkį kūno sužalojimą, dėl kurio jis ilgai sirgo, o E. A. – lengvą kūno sužalojimą, sukėlusį trumpalaikį sveikatos sutrikimą;

nuo 1998 m. lapkričio 8 d. iki 1999 m. sausio 31 d. ir 2001 metų pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, R. Č. kartu su organizuotos grupės nariais Ž. B., S. K., J. P. ir V. M., veikdamas bendrai, siekdamas paveikti nukentėjusiuosius E. A. ir V. D., kad jie parengtinio tardymo metu duotų melagingus parodymus apie R. Č. ir S. K. padarytą chuliganizmą, siekdamas, kad nukentėjusieji atsiimtų policijai parašytus pareiškimus dėl padaryto nusikaltimo, parašytų pareiškimus Generalinei prokuratūrai, jog toliau nebūtų atliekamas parengtinis tardymas, užuominomis grasino panaudoti fizinį smurtą prieš juos, sunaikinti padegant E. A. tėvų namus, dėl to 1998 m. gruodžio 15 d., Radviliškio rajono PK tarnybinėse patalpose atliekant procesinį veiksmą įtariamojo R. Č. parodymą atpažinti, V. D. neatpažino įtariamojo R. Č. ir, 1998 m. lapkričio 16 d. bei 1999 m. sausio 31 d. nukentėjusiesiems parašius pareiškimus Radviliškio m. policijai bei Generalinei prokuratūrai, jog pretenzijų dėl padaryto prieš juos nusikaltimo niekam neturi ir įtariamųjų nepažįsta, 1999 m. vasario 8 d., vadovaujantis BPK 233 straipsnio 2 dalimi, baudžiamoji byla dėl kaltinamojo R. Č. buvo nutraukta;

nuo 1998 m. lapkričio mėn. pabaigos iki 1999 metų pabaigos, R. Č., veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais Ž. B., nepilnamečiu V. M. (gimęs 1981 m. balandžio 17 d.), A. V., o nuo 1999 m. vasario ir su A. K., neturėdamas teisėto pagrindo, užmaskuotai, siūlydamas paslaugas – apsaugą nuo galimo nusikalstamo poveikio bei užuominomis grasindamas panaudoti fizinį smurtą prieš A. J., savo naudai vertė jį kiekvieną mėnesį perduoti 200 Lt, taip nuo 1998 m. gruodžio mėn. pabaigos iki 1999 m. gruodžio mėn. gavo iš A. J. 1000 Lt, padarydamas jam turtinę žalą;

1998 m. lapkričio 25 d. R. Č., siekdamas paveikti ir įbauginti nukentėjusiuosius V. K. bei B. V., kad šie parengtinio tardymo metu ir teisme duotų melagingus parodymus arba visiškai atsisakytų duoti parodymus prieš jo brolį, organizuotos grupės narį K. Č., dėl kurio veikos 1998 m. spalio 12 d. Panevėžio m. VPK Tardymo skyriuje už V. K. ir B. V. sužalojimą buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, parinko nusikaltimo vykdytoją organizuotos grupės narį Ž. B. ir nurodė jam padegti B. V. namą. Ž. B., vykdydamas nurodymą, visuotinai pavojingu būdu, padegant, pasikėsino sunaikinti B. V. namą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes degančią namo sieną V. K. ir B. V. užgesino, taip padarė nukentėjusiajai 150 Lt turtinę žalą;

1998 m. gruodžio 17 d., apie 21.30 val., R. Č. kartu su organizuotos grupės nariais Ž. B., R. A. ir V. M., veikdami bendrai, išspyrę duris įsibrovė į A. Č. namą, kur panaudodami specialiai pritaikytus kūnui sužaloti metalinius strypus, tyčia iš chuliganiškų paskatų sudavė namo viduje buvusiems A. Č. ir A. B. ne mažiau kaip dešimt kartų į įvairias kūno vietas ir taip padarė A. Č. lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo, o A. B. – apysunkį kūno sužalojimą, dėl kurio jis ilgai sirgo;

1998 m. gruodžio 17 d., apie 22.00 val., vykdydamas R. Č. nurodymą, organizuotos grupės narys V. M. peiliu pradūrė dvi A. Č. automobilio,,Ford Siera” padangas, taip sugadino jo turtą ir padarė 200 Lt turtinę žalą;

1998 m. gruodžio 18-20 d., apie 21.00 val., R. Č. parinko nusikaltimo vykdytojus organizuotos grupės narius V. M. ir R. A., davė nurodymą nueiti pas V. B. į namus ir pareikalauti mokesčio už tariamą,,stogą”. V. M. ir R. A., veikdami bendrai, vykdydami nurodymą, neturėdami teisėto pagrindo, užuominomis grasindami panaudoti fizinį smurtą prieš V. B., užmaskuotu būdu siūlydami paslaugas – apsaugą, savo naudai vertė perduoti 500 JAV dolerių (2000 Lt);

1999 m. vasario mėn. laikotarpiu, tiksliai tardymo nenustatytą dieną, R. Č., už 400 JAV dolerių atlygį siekdamas paveikti nukentėjusįjį E. K., kad šis parašytų pareiškimą, kad neturi pretenzijų jį sužalojusiam asmeniui V. Ž. ir parengtinio tardymo metu bei teisme duotų melagingus parodymus, parinko nusikaltimo vykdytojus organizuotos grupės narius A. K., Ž. B. ir V. M., nurodė, kur gyvena E. K., ir liepė jį paveikti. A. K., Ž. B. ir V. M. E. K. bute, veikdami bendrai, vykdydami nurodymą, grasino panaudoti prieš jį fizinį smurtą, t. y. sumušti, sulaužyti kojas, nutraukti lytinius organus, dėl to E. K. parašė pareiškimą neturintis jokių pretenzijų V. Ž.;

1999 m. balandžio 20 d. R. Č. parinko nusikaltimo vykdytojus organizuotos grupės narius A. K., A. V. ir Ž. B., nurodė R. T. gyvenamąją vietą ir liepė jį smarkiai sumušti. A. K., Ž. B. ir A. V., vykdydami nurodymą, 1999 m. balandžio 20 d., apie 22.00 val., įsibrovė į R. T. gyvenamąjį namą, prievarta išsivedė iš namų, įsisodino į automobilį,,VW Golf” bei nuvežė į dirbtuvių teritoriją, taip neteisėtai atėmė laisvę, kur, panaudodami specialiai pritaikytus kūnui žaloti metalinius strypus, iš chuliganiškų paskatų sudavė R. T. ne mažiau kaip dešimt kartų į įvairias kūno vietas ir taip padarė apysunkį kūno sužalojimą, dėl to R. T. ilgai sirgo;

nuo 1999 m. balandžio mėn. pradžios iki balandžio 29 d., UAB,,U” teritorijoje, R. Č., veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariais G. B. (miręs) ir S. K., turėdamas tikslą plėšimo būdu įsibrovus į gyvenamąją patalpą užvaldyti J. M. 7000 JAV dolerių (28 000 Lt), parinko nusikaltimo vykdytojus organizuotos grupės narius Ž. B., A. V. ir M. S., nurodė J. M. gyvenamosios vietos adresą, ištardyti jį dėl pinigų slėpimo vietos, pinigų ieškojimo vietas. 1999 m. balandžio 29 d., apie 23.00 val., Ž. B., M. S. ir A. V., veikdami bendrai, išlaužė lauko duris ir įsibrovė į J. ir E. M. namą ir pasikėsino pagrobti J. M. 7000 JAV dolerių (28 000 Lt), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes J. M. aktyviai pasipriešino;

1999 m. gruodžio 23 d., apie 15.00 val., R. Č., veikdamas bendrai su S. S., K. C., M. Š., T. B. ir R. P., išdaužę R. R. automobilio,,Mercedes Benz” 200 Lt vertės kairės pusės galinį stiklą, rankomis bei kojomis smūgiuodami D. ir R. R. į įvairias kūno vietas, prievarta ištempė juos iš šio automobilio ir jėga įsodino į automobilį BMW, taip neteisėtai atėmė jiems laisvę, išvežė į girią, kur neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtą, t. y. rankomis ir kojomis suduodami į įvairias kūno vietas, atvirai vertė D. R. ir R. R. perduoti jiems po 500 JAV dolerių (4000 Lt), taip neteisėtai užvaldė D. R. 290 Lt, o R. R. padarė 200 Lt turtinę žalą;

2000 m. sausio 15-20 d., tiksliai tardymo nenustatytu laiku, R. Č. parinko nusikaltimo vykdytoją organizuotos grupės narį V. M. ir nurodė padegti AB,,A” parduotuvę. V. M., vykdydamas nurodymą, pasikėsino visuotinai pavojingu būdu, padegant, sunaikinti AB „A“ parduotuvę, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes liepsna savaime užgeso;

2000 m. sausio 20 d., apie 20.00 val., R. Č. organizuotos grupės nariui V. M. davė nurodymą sudaužyti AB,,A” parduotuvės langus. V. M., vykdydamas nurodymą, dviem pusplytėmis išdaužė parduotuvės langus ir taip padarė AB,,A” 600 Lt turtinę žalą;

2000 m. kovo 24 d., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, R. Č. nurodė organizuotos grupės nariams D. V. ir tardymo nenustatytiems asmenimis fekalijomis ištepti V. G. buto duris ir pašto dėžę bei neaiškios kilmės skysčiu apipilti jo automobilį. D. V., veikdamas bendrai su tardymo nenustatytais asmenimis, vykdydamas nurodymą, viešoje vietoje, namo laiptinėje, elgdamasis įžūliai ir vandališkai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, fekalijomis ištepė V. G. buto duris ir pašto dėžę, taip sutrikdė visuomenės tvarką, bei neaiškiu skysčiu apipylė V. G. automobilį,,Audi 100”, taip padarė jam 1300 Lt turtinę žalą;

2000 m. spalio 4 d. vakare, R. Č. organizuotos grupės nariams D. V. ir T. A. nurodė įsibraunant į negyvenamąją patalpą pagrobti ir paslėpti A. K. priklausančias padangas. D. V. ir T. A., veikdami bendrai, įsibrovė į A. K. sandėliuką, iš kur pagrobė 3380 Lt vertės 26 automobilio padangas;

2000 m. spalio 10 d. R. Č. organizuotos grupės nariui Ž. B. nurodė apie 13.00 val. įgyti ir paslėpti didelės sprogstamosios galios sprogmenis. Ž. B., vykdydamas nurodymą, iš tardymo nenustatyto asmens neteisėtai įgijo didelės sprogstamosios galios sprogmenis – dvi puolamąsias granatas RGN, kuriose yra daugiau kaip 0,1 kg sprogstamųjų medžiagų, t. y. apie 114 g padidinto galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – heksogeno kiekvienoje iš jų, su joms skirtais UDZ tipo granatų sprogdikliais, juos gabeno polietileno maišelyje iš,,Lietuvos kuro” degalinės teritorijos iki Panevėžio rajone esančio nebaigto statyti namo, paslėpė prie pamatų ir laikė paslėpęs iki 2000 m. spalio 10 d. maždaug 18.00 val. Tą pačią dieną, tarp 18.00 val. ir 18.30 val., vykdydamas R. Č. nurodymą atgabenti granatą į jo namus, iš slėptuvės paėmė vieną iš įgytų didelės sprogstamosios galios sprogmenų su jam skirtu sprogdikliu, ir gabeno kišenėje iki R. Č. buto;

2000 m. spalio 10 d., apie 18.30 val., R. Č., veikdamas bendrai su organizuotos grupės nariu Ž. B., automobiliu,,Ford Fiesta” neteisėtai gabeno didelės sprogstamosios galios sprogmenį – puolamąją granatą RGN su joje esančia sprogstamąja medžiaga – apie 114 g heksogeno, bei siekdamas atkeršyti už tai, kad A. C. teisme davė parodymus apie A. K. padarytą nusikaltimą, nurodė Ž. B. įmesti granatą į A. C. kioską. Ž. B. išlipo iš automobilio ir neteisėtai šį sprogmenį nešėsi kišenėje bei įmetė per langą į kioską, taip pasikėsino visuotinai pavojingu būdu sunaikinti nukentėjusiojo turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes granata nesprogo, ir padarė A. C. 200 Lt turtinę žalą;

2000 m. spalio mėnesį, tiksliai tardymo nenustatytą dieną, R. Č. vadovaujamos organizuotos grupės narys Ž. B., vykdydamas jo nurodymą iš slėptuvės paimti ir į jo namus atnešti 2000 m. spalio 10 d. neteisėtai įgytą didelės sprogstamosios galios sprogmenį – puolamąją granatą RGN su joje esančia sprogstamąja medžiaga – apie 114 g heksogeno, paėmė šį sprogmenį iš slėptuvės ir neteisėtai gabeno kišenėje iki R. Č. namo bei paslėpė rūsyje;

2000 m. gruodžio 31 d., 8.00 val., R. Č., turėdamas tikslą sugadinti A. C. turtą, organizuotos grupės nariui Ž. B. davė nurodymą visuotinai pavojingu būdu, panaudojant didelės sprogstamosios galios sprogmenį – puolamąją granatą RGN, sugadinti A. C. kioską, Ž. B., vykdydamas nurodymą, iš slėptuvės paėmė ir neteisėtai gabeno šį sprogmenį kišenėje iki savo namų, kur, paruošęs sprogmenį sprogdinti, automobiliu,,Opel Record” nugabeno prie A. C. kiosko ir susprogdino ties minėtu kiosku, taip sugadino A. C. turtą ir padarė jam 300 Lt turtinę žalą;

2001 m. sausio mėn. pradžioje, tiksliai tardymo nenustatytomis dienomis, R. Č. organizuotos grupės nariui Ž. B. nurodė nuvykti į įmonę,,V” ir pareikalauti 1000 Lt. Ž. B., vykdydamas nurodymą, neturėdamas teisėto pagrindo, užuominomis grasindamas ir panaudodamas kitokią psichinę prievartą, t. y. griežtai kalbėdamas bei paminėdamas R. Č. vardą ir pavardę, taip duodamas suprasti, kad ateityje gali būti panaudotas fizinis smurtas prieš V. K., atvirai vertė jį R. Č. naudai perduoti 1000 Lt bei praėjus kelioms dienoms įmonės sandėlyje gavo iš V. K. 1000 Lt;

2001 m. sausio mėn. pradžioje, tiksliai tardymo nenustatytomis dienomis, R. Č. organizuotos grupės nariui Ž. B. nurodė nuvykti į V. B. įmonę ir iš savininko pareikalauti 1000 Lt. Ž. B., vykdydamas nurodymą, neturėdamas teisėto pagrindo, užuominomis grasindamas ir panaudodamas kitokią psichinę prievartą, t. y. griežtai kalbėdamas bei paminėdamas, kad pinigai reikalingi sumokėti R. Č. advokatams, taip duodamas suprasti, jog ateityje gali būti panaudotas prieš jį fizinis smurtas, atvirai vertė įmonės savininką V. B. R. Č. naudai perduoti 1000 Lt ir, praėjus kelioms dienoms, gavo iš V. B. 500 Lt.

S. K. nuteistas už tai, kad 1998 m. lapkričio 7 d., apie 11.00 val., ties kavine-baru,,R”, pasakęs V. T.,,ko čia vaikštai”, vieną kartą sudavė jam kumščiu į veido sritį ir taip sukėlė fizinį skausmą.

S. K. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su V. K., V. K., M. S. ir V. T., 2000 metų naktį iš vasario 6–osios į 7–ąją, įsibrovė į ŽŪB,,M” sandėlį ir pagrobė 15 800 kg salyklinių miežių grūdų, taip padarė bendrovei 8016,92 Lt turtinę žalą.

R. P., M. Š. ir E. T. nuteisti už tai, kad 2000 m. kovo 17 d., apie 17.00 val., veikdami bendrai su T. B. ir A. J., neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtą, t. y. rankomis ir kojomis smūgiuodami R. R. į įvairias kūno vietas, jėga įgrūdo į automobilio BMW-520 bagažinę, taip neteisėtai atėmė jam laisvę, išvežė už kaimo ribų, kur rankomis ir kojomis suduodami R. R. į įvairias kūno vietas, padarė lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo ir atvirai vertė ŽŪB,,G” direktoriaus S. S. naudai perduoti R. R. ir D. R. priklausančius 1000 JAV dolerių (4000 Lt).

Kasaciniu skundu nuteistasis R. Č. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes jo kaltė neįrodyta arba, jeigu nebus patenkintas šis prašymas, – taikyti 2000 m. amnestijos įstatymą ir sumažinti paskirtą bausmę. Be to, kasatorius įsitikinęs, kad, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, pasunkinta jo teisinė padėtis, ir mano, jog dėl to, kad nusikalstamos veikos padarytos galiojant 1961 m. BK, paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos apėmimo būdu, nes pagal tuo metu buvusią teismų praktiką tokiais atvejais, kai buvo padaroma daug nusikaltimų (vieni sunkūs, kiti lengvi), bausmės būdavo subendrinamos apėmimo būdu.

Kasatorius nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teismai buvo neteisingi, šališki, neobjektyvūs ir nusiteikę prieš jį, be to, nuosprendžiai pagrįsti teismuose neištirtais įrodymais (liudytojų, nukentėjusiųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie nebuvo apklausti teisme), taip atimant iš jo teisę į gynybą, į nešališką, teisingą teismą, ir nurodo, jo manymu, padarytus esminius BPK pažeidimus, Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimus.

Kasatorius nurodo, kad teisėjas B. Zalaga nekreipė dėmesio į teisinančius įrodymus, buvo neobjektyvus, liudytojams uždavinėjo menamus klausimus, sufleruodavo Ž. B. ir V. M., ką sakyti, neduodavo užduoti klausimų liudytojams, kurie buvo susiję su kasatoriaus gynybos pozicija, sąmoningai neiškvietė į teismo posėdį ir neapklausė gynybos liudytojų, ignoravo prašymus. Kadangi teisėjo šališkumas buvo akivaizdus nuo pat pirmų teismo posėdžių, kasatorius reiškė teisėjui nušalinimus, tačiau prašymai buvo atmesti. Be to, teismų šališkumą patvirtina teiginys, kad Ž. B. ir V. M. nebuvo pagrindo apkalbėti kasatorių ir kad nėra pagrindo netikėti Ž. B. parodymais. Teismai neatsižvelgė į kasatoriaus tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad jie su Ž. B. labai pykosi, nes šis 1999 metais pavogė kasatoriaus automobilį ir buvo jam skolingas 2000 JAV dolerių. Ž. B. teisme tai pripažino, taip pat parodė, kad konfliktavo su kasatoriumi dėl to, jog manė, kad per kasatorių iširo jo šeima. Tai patvirtino V. M., E. Č. ir kt. Liudytojas V. M. taip pat parodė, kad tarp jo ir kasatoriaus 1999 metais buvo konfliktai, kad jis turėjo pagrindą kasatorių apkalbėti, be to, parodė, kad anksčiau yra apkalbėjęs nekaltus žmones, prisiėmęs ne savo nusikaltimą, nes jo prašė pareigūnai. Kasatorius mano, kad šios aplinkybės yra rimtas pagrindas abejoti Ž. B. ir V. M. parodymais. Taigi teisėjas buvo šališkas ir taip pažeidė BPK 44 straipsnio 5, 7 dalis, Konstituciją, Konvencijos 6 straipsnio 1, 3 dalis, 7 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai taip pat buvo šališki, neobjektyvūs, suinteresuoti bylos baigtimi ir nusiteikę prieš jį. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras D. Jatužis pažeidė kasatoriaus nekaltumo prezumpciją duodamas interviu spaudai apie jo neva padarytus nusikaltimus, už kuriuos net nebuvo pateikti kaltinimai. Šį faktą įrodo duomenys, esantys byloje (T. 35, b. l. 130, 131, 143–144, straipsniai iš spaudos). Dėl to teisme prokuroras D. Jatužis buvo nušalintas. Teismai neatsižvelgė į tai, kad tardytojas D. Jankauskas yra Ž. B. kaimynas, draugas, be to, Ž. B. teisme parodė, kad jis draugavo su tardytojo D. Jankausko seserimi. Taigi D. Jankauskas privalėjo nusišalinti nuo bylos tyrimo (BPK 58 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktai), tačiau to nepadarė. Priešingai, tardytojas Ž. B. padėjo: padarė jį liudytoju, paleido iš suėmimo, sujungė Ž. B. bylą dėl plėšimo Kupiškyje su kita byla, kad galėtų jam padėti išvengti laisvės atėmimo bausmės. Su ONTT inspektoriumi V. Kunicku kasatorius konfliktavo nuo 1998 metų, pareigūnas teisme tai patvirtino. Teismai nevertino teisiamųjų parodymų apie tai, kad ONTT inspektorius V. Kunickas naudojo smurtą. Teisme tai patvirtino V. K. (pateikė tai patvirtinančius dokumentus), R. A., D. V. ir V. M. (T. 49, b. l. 154), be to, tai patvirtina kiti įrodymai (T. 19, b. l. 99–100, 101–103, 107, 108). D. Jankauskas už bylų fabrikavimą buvo atleistas iš darbo, o V. Kunickas 2005 metais nuteistas už turto prievartavimą.

Byloje nuo pat tyrimo pradžios buvo renkami tik kaltinantys įrodymai ir sąmoningai nerenkami teisinantys (neapklausti gynybos liudytojai, nedaryti atpažinimai, akistatos, procesas buvo vilkinamas), be to, jam buvo trukdoma pačiam rinkti jo nekaltumą patvirtinančius įrodymus. Taip buvo pažeisti 1961 m. BPK 17, 18, 52, 59, 71, 74–77, 1141, 162, 168, 172, 178, 182, 185, 205, 226 straipsnių, Konvencijos 3, 17 straipsnių reikalavimai. Teisme apklausus prokurorą D. Jatužį pasitvirtino, kad iš bylos dingo daug skundų, prašymų, parodymų, prokuroras jų nepridėjo prie bylos ir sunaikino. Teisme įrodžius šiuos BPK pažeidimus, jie vis tiek tinkamai neįvertinti. Taip pažeisti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio, BPK 10 straipsnio 1, 2 dalių, 21 straipsnio 3 dalies reikalavimai.

Kaltinamieji Ž. B., V. M. ir A. V. sutiko bendradarbiauti su prokuratūra ir, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė kaltinimui naudingus parodymus, todėl jie, nepabaigus ikiteisminio tyrimo, nepašalinus prieštaravimų, neatlikus akistatų, buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir tapo liudytojais. Kasatorius nurodo, kad teismas visiškai tikėjo Ž. B. ir V. M. teisme duotais parodymais, jo kaltę pagrindė tik jų parodymais, nors šie liudytojai yra suinteresuoti asmenys, be to, jų parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, paneigti kitų liudytojų, nukentėjusiųjų, nuteistųjų parodymais, jų nepatvirtina jokie įkalčiai. Kasatorius teigia, kad Ž. B. ir V. M. parodymai patvirtina tik jų pačių kaltę padarius įvairius nusikaltimus, o ne jo (kasatoriaus) kaltę. Taip teismas pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto, 17 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio, Konstitucijos, BPK 1 straipsnio, 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio 1, 2 dalių, 80 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio reikalavimus. Be to, teisme paaiškėjo, kad liudytojas Ž. B. sirgo ir serga psichikos liga, tai liudija byloje esanti pažyma (T. 50, b. l. 44), teisme tai pripažino ir pats Ž. B. Nors šis liudytojas buvo kaltinamas sunkiais nusikaltimais, jam psichiatrinė ekspertizė paskirta nebuvo, teisme toks prašymas taip pat atmestas. Taip teismas pažeidė BPK 79 straipsnį ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes, apklausdamas kaip liudytoją tokį asmenį, buvo šališkas, neobjektyvus ir neteisingas, kadangi niekas nepaneigė, kad Ž. B. duodamas parodymus nesirgo psichikos liga.

Kasatorius nurodo, kad nebuvo tinkamai supažindintas su byla, nes, jam esant neveiksniam, 2003 m. balandžio 1 d. prokuroras D. Jatužis nutraukė susipažinimą su byla, dėl to jis negalėjo tinkamai pasiruošti gynybai. Tokį elgesį prokuroras motyvavo tuo, kad jis neva vilkina susipažinimą su byla, tačiau tai melas, nes iš tiesų jis sirgo ir susipažinėjo su byla, kiek leido sveikata. Tokį prokuroro nutarimą kasatorius apskundė, skundas registruotas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tačiau Panevėžio miesto apylinkės teisme dingo su visais priedais. Taigi teismo procesas prasidėjo jam nesusipažinus su byla ir tik po daugybės prašymų galutinai susipažinti su byla buvo leista tik 2004 m. liepos mėnesį, kai parodymus jau buvo davę dauguma nukentėjusiųjų, liudytojų, tarp jų ir Ž. B. su V. M., todėl kasatorius teigia, kad tada jis jau nebegalėjo tinkamai gintis, nes nežinodamas bylos negalėjo užduoti tinkamų klausimų. Taip pažeisti BPK 10 straipsnio, 21 straipsnio 1, 3 dalių, 22 straipsnio 1, 3 dalių, 44 straipsnio 5, 7 dalių bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies b, c, d punktų, 13 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

Be to, kasatorius mano, kad nuosprendžio 23 lape teismas pripažino, kad nusikalstamos veikos nėra visiškai įrodytos, nes, išdėstęs įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes ir nurodęs, kad kaltinamieji kaltę neigia, padarė išvadą, kad visų kaltinamųjų padaryti nusikaltimai įrodyti iš dalies kai kurių kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais. Taip nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40,,Dėl teis­mų praktikos tai­kant Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias nuosp­ren­džio su­ra­šy­mą“ (toliau – Senato nutarimas Nr. 40) 3.1.8 punkto išaiškinimų, nes teismas tokiu atveju negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Nuosprendžiai priimti netinkamai įvertinus surinktus įrodymus, dėl to teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nenurodyti motyvai, kodėl vienus parodymus atmetė, kitus priėmė. Kaltinimo nekonkretumas, neva pripažintų įrodytomis veikų aprašymas nuosprendžiuose pažeidžia jo teisę į gynybą, prieštarauja Senato nutarimo Nr. 40 3.1.3 punkto reikalavimui nurodyti, kaip kiekvienas iš veiką padariusių asmenų dalyvavo ją darant. Taigi nuosprendis pagrįstas prielaidomis, spėlionėmis, kasatorius nežino, už kokius konkrečius veiksmus yra nuteistas. Kaltinamajame akte nurodyta daugiau nusikalstamų veikų, negu kasatorius buvo apklausiamas. Paskutinio žodžio metu kasatorius pranešė apie naujas aplinkybes, pateikė prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą, tačiau teismas šiuos prašymus atmetė.

Kasatorius teigia, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių organizuotos grupės buvimą ir tai, kad jis buvo tos grupės organizatorius, jam net nebuvo pateiktas toks kaltinimas (taip suvaržyta teisė į gynybą, teisė žinoti, kuo esi kaltinamas), tačiau teismas visiškai nemotyvuotai pripažino jį grupės organizatoriumi, t. y. pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, savo išvados nemotyvavo ir nepagrindė įrodymais. Kasatorius teigia, kad neorganizavo jokios grupės, nei nusikaltimų, kad,,Č“ grupuotė yra išgalvota prokuroro D. Jatužio. Liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymų apie organizuotos grupės egzistavimą niekas nepatvirtino. Nuosprendyje nurodyta, kad nusikaltimų darymas organizuota grupe yra kasatoriaus atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nors BK 25 straipsnio 3 dalis nebuvo inkriminuota. Taip nesilaikyta Senato nutarimo Nr. 40 3.1.10 punkto išaiškinimų. Todėl šią sunkinančią aplinkybę kasatorius prašo panaikinti.

Kasatorius nurodo, kad jis nebuvo įtariamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 233 straipsnio 1 dalį už poveikio liudytojams V. K. ir B. V. organizavimą, kaltinamajame akte šis nusikaltimas nenurodytas, tačiau teismas už šį nusikaltimą jį nuteisė. Kasatorius teigia, kad šio nusikaltimo nepadarė.

Kasatorius nepažįsta nukentėjusiojo E. K. Nei jis, nei V. Ž., kuris neva užsakė šį nusikaltimą, teisme neapklausti, kasatorius negalėjo užduoti jiems klausimų ir taip efektyviai gintis. Nuteistasis A. K. paneigė Ž. B. ir V. M. parodymus, kurie tarpusavyje nesutampa ir prieštarauja vieni kitiems (V. M. teisme parodė, kad į Vilnių važiavo vasarą, buvo šilta, lijo, o Ž. B. ir E. K. nurodė, kad buvo žiema, vasario mėnuo).

Kaltė dėl B. V. turto sunaikinimo pagrįsta tik liudytojo Ž. B. parodymais, kurių niekas daugiau nepatvirtina. Kasatorius nepažįsta nei B. V., nei V. K., kurie teisme nedalyvavo, nebuvo atliktos akistatos, todėl negalėjo užduoti jiems klausimų.

Nukentėjusysis V. B. paneigė, kad iš jo buvo prievartautas turtas, be to, R. A. nepažino, taigi jis pripažintas kaltu remiantis vien tik nenuosekliais, prieštaringais, melagingais V. M. parodymais, kurių niekas daugiau nepatvirtino.

Kasatorius teigia, kad neorganizavo nei neteisėto R. T. laisvės atėmimo, nei nesunkaus jo sveikatos sutrikdymo, tam neturėjo jokio motyvo, nukentėjusiojo net nepažįsta. Nukentėjusysis teisme neapklaustas, ikiteisminio tyrimo metu neatlikti atpažinimai, akistatos tarp A. K., R. A. ir nukentėjusiojo, taip pat neatpažinti nukentėjusįjį kankinę ir mušę Ž. B. bei A. V., neatlikti kiti veiksmai. Taigi jis nuteistas nesant įrodymų, remiantis vien tik liudytojo Ž. B. parodymais.

Už pasikėsinimą apiplėšti J. M. kasatorius nuteistas remiantis vien tik liudytojo Ž. B. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir melagingi, teismas nevertino jį teisinančių įrodymų (nuteistasis M. S. teisme pripažino, kad J. M. apiplėšimą suorganizavo jis su Ž. B., kad kasatoriaus nepažįsta ir kad niekas jų neprašė padaryti šio nusikaltimo).

Už nusikaltimą prieš E. G. kasatorius nuteistas remiantis tik Ž. B. parodymais. E. G. parodymai teisme nepagarsinti, nes jis neapklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teisme nedalyvavo, todėl kasatorius negalėjo užduoti jam klausimų. Kasatorius nurodo, kad E. G. nepažįsta, tyrimo metu neatlikti nei atpažinimai, nei akistatos.

Nukentėjusiosios S. J. kasatorius nepažįsta. Ž. B. parodė, kad duris padegė dėl nukentėjusiosios dukters L. J., tačiau ši svarbi liudytoja teisme neapklausta, todėl šis nusikaltimas, kasatoriaus manymu, taip ir liko neišaiškintas. Teisme Ž. B. negalėjo pasakyti, kas organizavo šį nusikaltimą.

Kasatorius nurodo, kad šuns vagystės neorganizavo, jokio šuns iš Ž. B. nepirko, rotveilerį turi nuo 1998 metų, teismui pateikė fotonuotraukas, nurodė, kur jį pirko, taip pat prašė iškvieti į teismo posėdį šunų specialistę R. L., iš kurios pirktas šuo, kuri galėjo paaiškinti, ar įmanoma 3 mėnesių šuniuką atpažinti po 3 metų, tačiau prašymas atmestas, nukentėjusysis neapklaustas. Jo kaltė dėl šio nusikaltimo pagrįsta vien tik Ž. B. ir V. M. parodymais.

Plėšimo iš ŽŪB,,S“ ir V. V. sumušimo aplinkybės išsamiai neištirtos, neapklaustas A. V., iš kurio buvo paimtas mikroautobusas, neatliktos akistatos, neapklaustas A. J., iš kurio neva V. M. pavogė automobilio valstybinį numerį (kuris, beje, nerastas), teismas nevertino teisinančių įrodymų, vadovavosi vien tik Ž. B. ir V. M. parodymais, kurių niekas nepatvirtino, o tik paneigė S. S., R. K., J. ir J. P., R. A. Kasatoriaus nuomone, byloje esantis 1998 m. spalio 13 d. nutarimas (T. 1, b. l. 107) parodo, kad jokio plėšimo nebuvo, tiesiog buvo konfliktas išgertuvių metu, per kurį V. V. ir nukentėjo. V. V. patvirtino, kad įvykis dirbtuvėse jo asmeninis reikalas (T. 14, b. l. 144). Ž. B. parodė, kad pats sugalvojo ir sumušė V. V.

Kasatorius tvirtina, kad nesurinkta jokių jo kaltės įrodymų dėl savavaldžiavimo prieš A. G., kurios jis net nepažįsta. Byloje yra tik A. G. pareiškimas, ikiteisminio tyrimo teisėjui ji nedavė jokių parodymų, teisme neapklausta, nebuvo nei atpažinimų, nei akistatų. Teismas atmetė kasatoriaus prašymą apklausti kaip liudytoją J. D., kuris konfliktavo su A. G.

Kasatorius iš E. J. pinigų nereikalavo, jo nepažįsta. Byloje nėra nukentėjusiojo skundo, teisme E. J. negalėjo nurodyti, ar būtent jis (kasatorius) buvo atėjęs pas jį į namus reikalauti kažkam atiduoti skolą, nurodė, kad kasatorius panašaus stambumo, bet ne veido bruožų. Teismas nekreipė dėmesio į 1998 m. kovo 4 d. priimtą nutarimą nutraukti bylą dėl turto prievartavimo iš E. J., nes nenustatyti asmenys, padarę šį nusikaltimą (T. 8, b. l. 166). Teisme E. J. parodė, kad niekam jokių pretenzijų neturi, kad joks nusikaltimas prieš jį nepadarytas. Į teismą neiškviesta M. J., kuri matė neva atėjusius pas jos vyrą jaunuolius. Atpažinimas buvo daromas iš nuotraukų po 3 metų, nedalyvaujant gynėjui.

S. D. kasatorius taip pat nepažįsta, turto neprievartavo, į teismą nebuvo iškviesta liudytoja J. G., kuri galėjo patvirtinti, kad kasatorius nukentėjusiojo namuose nebuvo ir jokių skolų nereikalavo (T. 9, b. l. 12). Teisme S. D. parodė, kad R. ir K. Č. pavardes sužinojo iš pareigūnų D. Jankausko ir V. Kunicko, kurie jam liepė duoti melagingus parodymus. Teisme S. D. parodė, kad kasatorius tik panašus į tą žmogų, kuris buvo atėjęs, tai buvo kitas žmogus, kad kasatorius iš jo turto neprievartavo. Daugiau jokių jo kaltės įrodymų nesurinkta.

V. M. pirmą kartą kasatorius pamatė per akistatą, prieš tai nei apklausus, nei atlikus atpažinimo. Akistata buvo atliekama pažeidžiant įstatymus, t. y. jis (kasatorius) buvo su antrankiais, V. Kunickas jį žemino, tyčiojosi, tokiu būdu nukentėjusįjį drąsino ir ragino duoti melagingus parodymus. Apie tai kasatorius rašė skundus į Generalinę prokuratūrą (T. 35, b. l. 105, 139). V. M. ir jo motinos J. M. parodymai ikiteisminio tyrimo ir teismo metu skiriasi: J. M. parodė, kad ji nieko apie sūnaus sužalojimus nežino, apie grasinimus nieko negirdėjo (T. 9, b. l. 159), o teisme V. M. parodė, kad jo motina viską žinojo. V. M. parodė (T. 9, b. l. 148), kad R. ir K. Č. jį sumušė jo draugų T. M. ir D. M. akivaizdoje. Tačiau šie liudytojai šios aplinkybės nepatvirtino (T. 9, b. l. 173, 175), taip pat parodė ir teisme, be to, parodė, kad V. M. sumušė toks vaikinas, pravarde,,M“, iš kurio V. M. pavogė striukę ir narkotikus, kad pats V. M. jiems tai pasakojo. Tą patį patvirtino liudytojas R. G. Liudytojas A. J. parodė, kad tardytojas D. Jankauskas vertė jį duoti melagingus parodymus apie brolius R. ir K. Č. Taip pat teisme nepasitvirtino V. M. versija, dėl ko jis neva R. ir K. Č. buvo sumuštas. Šią versiją paneigė į teismo posėdį iškviestas liudytojas A. K. Taigi dėl V. M. sumušimo nesurinkta jokių jo kaltės įrodymų, remtasi vien tik nukentėjusiojo melagingais parodymais, kurių niekas teisme nepatvirtino.

Kasatorius vagystės iš A. J. buto neorganizavo, nukentėjusiojo nepažįsta, teisme nukentėjusysis paneigė liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymus (A. J. parodė, kad jo bute nebuvo telefono linijos ir kad tokių pinigų jis niekada neturėjo). 1998 metų birželį kasatorius neturėjo automobilio, todėl negalėjo jo duoti Ž. B., taigi jo kaltė dėl šio nusikaltimo organizavimo visiškai neįrodyta.

R. Š. jis neapgavo, pinigų iš Ž. B. ir V. M. negavo, akistatos metu tai patvirtino V. M. (T. 33, b. l. 107–108). Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad bylos tyrimo metu Ž. B. šio nusikaltimo organizatoriumi buvo įvardijęs kitą asmenį – S. D. (T. 10, b. l. 140, 141, 144), kurį nukentėjusysis A. Š. ir atpažino (T. 10, b. l. 105). Teisme Ž. B. parodė, kad jis pats sugalvojo ir organizavo sukčiavimą iš R. Š.

Kasatorius nurodo, kad jis nebuvo įtariamas dėl P. V. turto sunaikinimo, tačiau už šį nusikaltimą nuteistas. Nukentėjusysis A. V. nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, teisme nedalyvavo, kasatorius negalėjo užduoti jam klausimų. Kasatorius nurodo, kad A. V. parodymai, duoti po trejų metų (T. 10, b. l. 187–188), labai skiriasi nuo jo pirminių parodymų, todėl įtaria, kad jie sufabrikuoti tardytojo D. Jankausko. A. V. bei jo sugyventinė A. S. patvirtino, kad jie nepažįstami ir kad niekas jiems negrasino (T. 10, b. l. 176–177, 200). Ž. B. parodymai paneigti kasatoriaus, A. S., A. V. bendradarbių parodymais, taip pat iš dalies jo paties parodymais (Ž. B. nežinojo, kokios spalvos buvo padegtas mikroautobusas) bei 1998 m. liepos 21 d. ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, kad mikroautobusas užsidegė dėl elektros instaliacijos (T. 10, b. l. 164), pažyma apie tai, kad mikroautobusas užsidegė dėl trumpo sujungimo (T. 10, b. l. 172, 173). Panevėžio miesto SPAD inspektorius A. Rudys teisme kategoriškai patvirtino, kad mikroautobusas užsidegė dėl trumpo sujungimo ir visiškai atmetė teiginius, kad jis galėjo būti padegtas. Be to, iš bylos dingo įvykio vietos nuotraukos.

Nusikaltimo prieš J. G., V. P. ir Z. V. neorganizavo, Z. V. teisme parodė, kad kasatorių pažįsta, jokių konfliktų su juo neturėjo, ji įtaria, kad jos duris galėjo išteplioti A. G., su kuria daug metų konfliktuoja, tačiau ji neapklausta. Nuteistasis D. V. teisme parodė, kad tyrimo metu kasatorių buvo apkalbėjęs, nes jį mušė ir vertė duoti melagingus parodymus, ir kad iš tiesų tai Ž. B. jo prašė išteplioti duris fekalijomis, tačiau teismas nesirėmė šiais parodymais, o tik Ž. B. ir V. M. melagingais parodymais.

G. B. teisme parodė, kad prieš jį nebuvo padarytas joks nusikaltimas, kad tardytojas D. Jankauskas ir inspektorius V. Kunickas jį mušė ir vertė kasatorių apkalbėti, žadėdami jam padėti jo baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo kaltinamas sukčiavimu ir turto prievartavimu. Be to, kasatorius prašė į teismą iškviesti nukentėjusiojo brolį G. B., kuris matė jaunuolius, todėl teisme galėjo būti padarytas atpažinimas, nes pats nukentėjusysis salėje nieko negalėjo atpažinti dėl to, kad blogai mato. Nukentėjusiojo žmona D. B. parodė, kad teismo salėje nėra tų asmenų, kurie buvo atvykę pas jos vyrą, ir kad jos parodymus bei parašą suklastojo tardytojas D. Jankauskas.

Nukentėjusieji G. P. ir R. P. tyrimo metu parodė, kad Ž. B. jį (kasatorių) apkalba, parodymo atpažinti metu bei teisme kasatoriaus jie neatpažino. Be to, Ž. B. parodymus dėl šio nusikaltimo paneigė liudytojas V. M., kuris parodė, kad tai padaryti pasiūlė pats Ž. B., kuris pasiėmė ir pinigus.

Kasatorius teigia, kad nepažįsta ir R. G. Liudytojo Ž. B. parodymus apie tai, kad K. Č. dūrė nukentėjusiajam dideliu peiliu į sėdmenis, paneigė ne tik nukentėjusysis, bet ir ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad R. G. nebuvo padaryta durtinių žaizdų nei į sėdmenis, nei į kitas kūno vietas (T. 12, b. l. 110–111). Nukentėjusysis teisme parodė, kad buvo verčiamas duoti melagingus parodymus prieš R. ir K. Č., taip pat, kad nepažįsta jų dėdės A. K. Nepašalinti prieštaravimai tarp Ž. B. ir R. G. parodymų: Ž. B. parodė, kad nukentėjusįjį vežė kasatoriaus aukso spalvos automobiliu,,Audi“, o R. G. – kad buvo vežamas mėlynos spalvos,,Opel Kadet“. Tokį automobilį tuo metu turėjo Ž. B.

Turto iš V. B. kasatorius neprievartavo, nukentėjusysis tai patvirtino ir parodė, kad pas jį atvykęs jaunuolis pasakė, kad kasatorius prašo paskolinti pinigų. V. B. paskolino 500 Lt. Vėliau paaiškėjo, kad tas jaunuolis tai Ž. B. Kasatorius tvirtina, kad šių pinigų Ž. B. jam neperdavė, jo parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai.

V. D. teisme parodė, kad tarp teisiamųjų nėra žmogaus, dalyvavusio muštynėse, kad R. Č. nėra matęs, taip pat parodė, kad tardytojas D. Jankauskas vertė duoti melagingus parodymus prieš kasatorių, privertė daryti medicinos ekspertizę, taigi patvirtino kasatoriaus nekaltumą.

Dėl grūdų vagysčių iš ŽŪB,,D1“ ir,,D2“ kasatorius nurodo, kad nesurinkta jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, yra vien tik melagingi Ž. B. ir V. M. parodymai, kurių niekas nepatvirtina. Pirminiuose parodymuose V. M. teigė, kad kasatorius nėra prisidėjęs prie šių vagysčių, kad šias vagystes organizavo Ž. B. Tą patį parodė ir A. V. Iš bylos dingo vaizdo kasetė, kurioje buvo įrašyta akistata su V. M., A. V. ir Ž. B. Joje V. M. ir A. V. patvirtino, kad kasatorius nekaltas.

Turto prievartavimas iš A. J. tinkamai neištirtas. A. J. teisme parodė, kad rašyti pareiškimą jį privertė tardytojas D. Jankauskas, iš tiesų kasatorius iš jo jokio turto neprievartavo, jie net nepažįstami, taip pat nurodė, kad pas jį sargu dirbančiam Ž. B. mokėdavo po 100 Lt. Ž. B. tai patvirtino. Kasatorius nurodo, kad apklausiant liudytoją,,Petrą Kurmelį“, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo suvaržytos jo teisės į gynybą, nes jis negalėjo šiam liudytojui užduoti klausimų žodžiu. Kasatorius nėra tikras, kad šio liudytojo apklausos protokolas nėra suklastotas. Be to, liko nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymų. Liudytojas V. M. akistatos metu su kasatoriumi (T. 33, b. l. 107, 110) nurodė, kad kartu su Ž. B. važiuodavo pasiimti pinigų iš parduotuvės,,T“ ir kad pinigus paimdavo Ž. B. iš kažkokio vyro, o jau teisme parodė, kad pinigus imdavo jis vienas ir veždavo kasatoriui į namus adresu:,,duomenys neskelbtini“ (kasatorius tvirtina, kad tuo metu gyveno kitu adresu). Ž. B. tokius V. M. parodymus teisme paneigė.

Nukentėjusysis A. B. parodė, kad jo (kasatoriaus) nepažįsta, kad nukentėjo per savo draugą A. Č., kuris buvo daug kam skolingas. A. B. ir A. Č. teisme parodė, kad jie matė vieno iš užpuolikų veidą, tačiau jiems atpažinti nepateikė nei nuotraukų, nei asmenų. Kasatorius nurodo, kad nukentėjusiųjų nepažįsta, neturėjo jokio pagrindo jiems kerštauti.

Nukentėjusysis A. S. teisme parodė, kad jis niekam neskolingas ir jam niekas neskolingas, jokių grasinimų nei turto prievartavimo nebuvo, kasatoriaus nepažįsta. Kasatorius teigia, kad jo kaltė dėl šio nusikaltimo visiškai neįrodyta. V. M. parodymų nepatvirtina kiti įrodymai.

Nukentėjusysis A. K. parodė, kad su juo (kasatoriumi) nesusipykęs. Kasatorius nurodo, kad 2000 metais jis dirbo turgaus direktoriumi, gerai uždirbdavo, todėl jam nebuvo jokio reikalo vogti padangas. Nuteistasis D. V. teisme patvirtino kasatoriaus nekaltumą, parodė, kad nusikaltimą organizavo Ž. B., taip pat parodė, kad inspektorius V. Kunickas jį mušė, reikalavo apkalbėti R. Č.

Tyrimo metu nukentėjusysis V. G. parodė, kad jis buvo V. Z. žmonos meilužis ir jie dėl to pykosi. V. Z. buvo išdaužęs V. G. automobilio langus bei sumušęs jį patį ir už tai nuteistas. V. Z. teisme neapklaustas. Kasatorius nurodo, kad jis nepažįsta nei V. G., nei V. Z.

Kasatorius nurodo, kad už 2003 m. sausio 13 d. neva įvykdytą V. K. turto prievartavimą jis buvo nuteistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu. Tada jam buvo pateikti kaltinimai ir už turto prievartavimą iš V. K. 2001 m. sausio mėnesį, tačiau už šį nusikaltimą jis nuteistas jau skundžiamu nuosprendžiu. Kasatorius teigia, kad tai buvo tęstinis nusikaltimas, todėl bylos turėjo būti sujungtos. To nepadarius, Šiaulių apygardos teismas už tą patį nusikaltimą jį nuteisė antrą kartą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį kasatorius apskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui Strasbure (bylos Nr. 4902/02). Kasatorius mano, jog dėl to, kad jis jau buvo nuteistas už turto prievartavimą iš V. K. vienoje byloje, V. K. buvo priverstas jį apkalbėti šioje byloje. Teisme V. K. parodė, kad 2000–2001 metais apie R. Č. žinojo tik iš spaudos. Panevėžio miesto apylinkės teisme parodė, kad pirmą kartą jį pamatė 2003 m. sausio 13 d., apie turto prievartavimą 2001 m. sausio 25 d. net neužsiminė, nors tuo metu jau buvo iškelta byla. Šiaulių apygardos teisme jau nurodo, kad su kasatoriumi bendravo 2000 metais. Tyrimo pradžioje V. K. parodė, kad jis (kasatorius) jokio,,stogo“ jam nesiūlė ir turto neprievartavo (T. 30, b. l. 8–9). Kasatorius nurodo, kad Ž. B. iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus neskambino, nėra tai patvirtinančių įrodymų, 51 kameroje rastas neveikiantis telefonas kažkodėl priskirtas jam, nors kameroje tuo metu buvo 10 žmonių, kurie liko neapklausti.

Taip pat kasatorius nepažįsta nukentėjusiojo A. C., kuris teisme tai patvirtino ir nurodė, kad jam niekas 2000–2001 metais negrasino. Kasatorius nurodo, kad jis nuo 2000 m. lapkričio 16 d. suimtas, per kratas pas jį nerasdavo jokio telefono, nėra jokių įrodymų, kad 2000 m. gruodžio – 2001 m. sausio mėnesiais jis turėjo telefoną, taigi Ž. B. parodymai, kad jis (kasatorius) jam skambino, nepatvirtinti jokiais įrodymais. 2001 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 51 kameroje rastas neveikiantis telefonas, kam jis priklauso – nenustatyta. Administracija rasto telefono kasatoriui nepriskyrė, už tai nenubaudė, bet kažkodėl jis pridėtas prie jo bylos. Be to, nusikaltimas padarytas 2000 m. gruodžio 31 d., o telefonas rastas 2001 m. rugsėjo 10 d. Taigi dėl šio nusikaltimo nesurinkta jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, yra vien tik Ž. B. parodymai.

Kasatorius nurodo, kad teisme ir nukentėjusieji D. ir R. R. parodė, kad tardytojas D. Jankauskas vertė juos duoti melagingus parodymus ir kad R. Č. nekaltas, kad jis užpuolime nedalyvavo. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja I. R. Liudytojas M. B. parodė, kad tardytojas D. Jankauskas vertė jį meluoti ir pasirašyti po suklastotu apklausos protokolu, taip pat parodė, kad jis buvo apklausiamas be tėvų, nors tuo metu buvo nepilnametis. Kasatorius nurodo, kad byloje yra visi įrodymai, kad šio nusikaltimo padarymo metu (1999 m. gruodžio 23 d. 14.30 val.) nuo 13.00 val. iki 16.00 val. jis buvo Panevėžio miesto VPK su advokatu bei teisme (T. 33, b. l. 66–68, 134, 135, 154).

Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos jo procesinės teisės. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ne visus jo skundo argumentus. Nuosprendis yra neteisėtas ir niekuo nepagrįstas, įrodymai įvertinti neteisingai, netirtos kasatoriaus nurodytos aplinkybės, teismų išvados kelia abejonių dėl jų pagrįstumo, teismas buvo akivaizdžiai šališkas, taip pažeistas Konvencijos 6 straipsnis. Teismų nuosprendžiai pagrįsti prielaidomis, nesant jokių įrodymų, pagrindžiančių kaltę. Visiškai nemotyvuota sprendimų dalis, kuria jis pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo veikiant organizuota grupe, teismai neišdėstė įrodymų, kurie pagrįstų organizuotos grupės buvimą. Kasatorius tvirtina, kad jis niekada nebuvo jokios organizuotos grupės narys, byloje nesurinkta tai patvirtinančių įrodymų. Nuosprendyje teigiama, kad ši aplinkybė yra atsakomybę sunkinanti, nors BK 25 straipsnio 3 dalis jam nebuvo inkriminuota, taigi teismas nesilaikė Senato nutarimo Nr. 40 3.1.10 punkto išaiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento visiškai nepasisakė.

Kasatorius nurodo, kad 2000 m. vasario 6 d. nusikalstama veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes iš surinktų įrodymų akivaizdu, kad buvo įvykdyta vagystė. Nusikaltime dalyvavę asmenys iš nukentėjusiojo J. M. ketino pavogti tam tikrą pinigų sumą, nėra duomenų, kad buvo tartasi padaryti plėšimą, nukentėjusiajam nebuvo grasinta panaudoti fizinį smurtą, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad bandymas išlaužti antras duris vertinamas kaip grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Taigi nesant nei vieno plėšimo požymio, nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Kasatorius teigia, kad jo kaltė padarius šį nusikaltimą pagrįsta vien tik liudytojo Ž. B. parodymais, kurių niekas daugiau nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė skundo argumentus dėl jo dalyvavimo šiame nusikaltime.

Dėl kitų nusikaltimų kasatorius nurodo, kad teismai taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neanalizavo ir nevertino kasatoriaus nurodytų aplinkybių, netinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių. Nuosprendžiuose nenurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kasatorių teisinantys įrodymai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasatorius nurodo, kad dėl grūdų vagysčių iš ŽŪB,,D1“ ir,,D2“ yra pripažintas kaltu remiantis vien tik liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai ir kurie prieštarauja nustatytoms objektyvioms aplinkybėms (data, laikas, automobilio markė). Be to, šių liudytojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes jie, būdami atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir siekdami patys išvengti atsakomybės, yra suinteresuoti duoti tokius parodymus. Taip pat niekuo nepagrįsta jo kaltė dėl grūdų vagystės iš ŽŪB,,M“. Priešingai, byloje esančios ekspertizės patvirtina jo nekaltumą (T. 25, b. l. 46, 73-74).

Dėl poveikio nukentėjusiesiems V. D. ir E. A. byloje nesurinkta jokių jo kaltės įrodymų, liudytojas Ž. B. teisme parodė, kad jis (kasatorius) neliepė grasinti nukentėjusiesiems ar juos papirkinėti. Be to, kasatorius nurodo, kad teismas išėjo už kaltinimo ribų, nes jis buvo kaltinamas poveikio nukentėjusiesiems organizavimu tik 1998 metais (Ž. B. tai paneigė), o ne 2001 metais. Be to, iš kaltinimo turinio matyti, kad jis buvo kaltinamas poveikio organizavimu, dėl kurio pasiektas norimas rezultatas, t. y. nurodoma, kad dėl poveikio nukentėjusieji pakeitė parodymus ir baudžiamoji byla buvo nutraukta. Byla nutraukta 1999 m. vasario 8 d.

Be to, skirdami jam bausmę, teismai neatsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad charakterizuojamas jis teigiamai, dirba, be to, šiuo metu sunkiai serga, dėl ligos negali atlikti bausmės, todėl mano, kad jam turėjo būti paskirta ekspertizė (BK 76 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė. Be to, teismai netinkamai taikė BK 55 straipsnį, nes jis teisiamas pirmą kartą, yra nuteistas už nusikaltimus, kurie padaryti seniai, per tą laiką daugiau nebenusikalto. Taip pat kasatorius mano, kad priimant nuosprendį pažeistas lygybės prieš įstatymą principas, nes nuteistajam M. P. už tą patį nusikaltimą (BK 180 straipsnio 2 dalis) paskirtos bausmės vykdymas atidėtas, nors jis anksčiau ir teistas. Be to, teismai neaptarė nei vieno amnestijos įstatymo taikymo.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių BPK pažeidimų.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, apie kuriuos kasatorius nurodė apeliaciniame skunde, tačiau ši klaida nebuvo ištaisyta, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pažeisti BPK 303 straipsnio 2 dalies reikalavimai ir priimtas nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pripažino pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, tačiau ne visas. Jam pareikšti nekonkretūs, neaiškūs kaltinimai, kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 218 straipsnio reikalavimus, dėl to buvo suvaržyta teisė į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių skundo argumentų padarė nepagrįstas išvadas, konstatavo, kad esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Kasatorius mano, kad esminis BPK pažeidimas yra tai, kad nukentėjusiesiems atpažinti buvo pateiktos tik įtariamųjų nuotraukos, bet ne patys įtariamieji, taip pat tai, kad nepadarytos akistatos ir kad to negalima vertinti kaip ikiteisminio tyrimo pareigūno teisės. Tai pareigūno pareiga. Kasatorius įsitikinęs, kad tokie teismo motyvai prieštarauja BPK 1–3 straipsnių reikalavimams, o teiginys, kad dauguma nukentėjusiųjų, bijodami dėl savo saugumo, daromo psichologinio poveikio, patys atsisakė akistatos su įtariamaisiais, niekuo nepatvirtintas, nes su kasatoriumi dalyvauti akistatoje dėl teismo nurodytų priežasčių niekas neatsisakė.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų parodymų vertinimo. Nurodo, kad liudytojų Ž. B., V. M. parodymai nekonkretūs, prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir objektyvioms aplinkybėms, tokiems parodymams negali būti suteikiamas prioritetas. Šių liudytojų parodymai dėl kai kurių nusikaltimų (grūdų vagystės iš ŽŪB,,D1“,,,D2“, turto prievartavimas iš V. B.) kelia abejonių (liudytojo V. Kunicko parodymai). Taip pažeistas 1961 m. BPK 76 straipsnio 2 dalies reikalavimas.

Kasatorius tvirtina, kad organizuotos grupės buvimas neįrodytas, teismų išvados šiuo klausimu pagrįstos atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų parodymais, nuosprendis dėl šios dalies nemotyvuotas: neišdėstyti įrodymai, patvirtinantys organizuotos grupės buvimą, tokie įrodymai neanalizuoti (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip buvo suvaržyta teisė į gynybą, nes, nežinodamas, kokiais įrodymais teismas grindžia savo išvadas, kasatorius negalėjo gintis. Be to, nuosprendis dėl šios dalies prieštaringas, nes teigiant, kad nusikalstamų veikų darymas organizuota grupe yra atsakomybę sunkinti aplinkybė (nuosprendžio 65 lapas), BK 25 straipsnio 3 dalis inkriminuota nebuvo. Be to, kasatorius mano, kad tai yra nusikalstamo susivienijimo, bet ne organizuotos grupės požymiai (Senato 1995 m. spalio 10 d. nutarimas Nr. 16). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Senato nutarimo Nr. 40 3.1.10 punkte esantį išaiškinimą, šią klaidą ištaisė nurodydamas BK 25 straipsnio 3 dalį, tačiau vis tiek šiuo klausimu padarė nepagrįstą išvadą, nes ją grindė liudytojų Ž. B., V. M. ir A. V. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę, pažeisdami BK 41, 54, 55 straipsnių reikalavimus. Kasatorius nurodo, kad jis charakterizuojamas gerai, anksčiau neteistas, nusikalstamos veikos padarytos seniai, jau beveik suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, todėl mano, kad teismas be pagrindo, nemotyvuodamas savo sprendimo, paskyrė griežčiausią bausmę. Taip pat nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad vienas išlaiko dvi nepilnametes dukras (BK 59 straipsnio 2 dalis), ir nepaskyrė švelnesnės, negu numatyta įstatymo, bausmės (BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktas). BK 55 straipsnio nuostatos nedraudžia pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą neskirti laisvės atėmimo bausmės. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pažeidžiant BK 55 straipsnio nuostatą, nenurodyti laisvės atėmimo bausmės paskyrimo nuteistiesiems motyvai, tačiau su jo skundo argumentu šiuo klausimu nesutiko. Taigi padarė prieštaringą išvadą.

Kasatorius nurodo, kad nuosprendį apskundė tiek fakto, tiek teisės taikymo aspektu. Skunde nurodė, kad, surašydami kaltinamąjį aktą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai rėmėsi tik tais duomenimis ir ta jų dalimi, kuriuose įžvelgė jo kaltę, o kitų duomenų, paneigiančių kaltę, nevertino ir nenagrinėjo, kaltinamojo akto išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, įrodinėjimo pareiga buvo perkelta jam (BPK 1–3 straipsniai). Tai yra esminis BPK pažeidimas. Kaltinamojo akto tiek turinys, tiek forma neatitinka BPK 218–220 straipsnių reikalavimų. Teismai į šiuos pažeidimus nekreipė dėmesio, apeliacinės instancijos teismas formaliai dėl jų pasisakė ir padarytų pažeidimų neištaisė.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. T. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes jis nekaltas, arba taikyti 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą ir bylą nutraukti, arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti minimaliam laikotarpiui, paliekant pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytą įpareigojimą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal jo skundą, pablogino jo teisinę padėtį, nes, paskyręs kitą bausmės rūšį (areštą), panaikino BK 75 straipsnio taikymą. Kasatoriaus nuomone, teisinė padėtis pablogėjo dėl to, kad pailgėjo teistumo terminas (BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir 3 punkto a papunktis), taip pat konstatavus, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, jo asmenybė įvertinta blogiau. Be to, dėl paskirtos bausmės jis gali netekti darbo, tai neigiamai atsilieptų šeimos materialinei gerovei, nes jis vienas išlaiko du nepilnamečius vaikus.

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai konstatavo, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė R. R. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, ir neteisingai aiškino BPK 185 straipsnio 1 dalies taisyklę. Apeliaciniame nuosprendyje nurodyta, kad R. R. neva tik nebuvo garantuotas, ar kasatorius dalyvavo reikalaujant iš jo pinigų, tačiau iš tiesų nukentėjusysis teisme parodė, kad kasatorių pažįsta iš matymo kaip pasvalietį, o įvykio metu tikrai jo nematė. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad analogiškai sakė ir tardytojui, tačiau tardytojas protokolus surašė taip, kaip norėjo, ir tik liepė pasirašyti. Taigi nukentėjusiajam teisme paneigus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei patvirtinus, kad jo (kasatoriaus) įvykio metu nebuvo, nebeliko jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Taigi kasatorius mano, kad jis turėjo būti išteisintas, nes BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata imperatyviai nustato, kad pagrįsti nuosprendį galima tik įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje.

BPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daryti atpažinimą pagal asmens nuotrauką galima tik tada, kai to asmens negalima parodyti atpažinti asmeniškai. Jokių kliūčių parodyti atpažinti kasatorių asmeniškai nebuvo. Kasatorius mano, kad ši aplinkybė patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo neišsamus, neobjektyvus, taip pat tai patvirtina R. R. nurodytas aplinkybes apie protokolų klastojimą. Taip pat mano, kad jo parodymas atpažinti asmeniškai bei akistata su R. R. būtų užkirtusi kelią klastoti protokolus. Be to, R. R. teiginius apie bylos fabrikavimą patvirtina ta aplinkybė, kad tyrimo pradžioje nukentėjusysis parodytoje nuotraukų kartotekoje nei kasatoriaus, nei kitų asmenų neatpažino, o praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui staiga atpažino. Taip pat tyrimo pradžioje R. R. nurodė, kad neįsidėmėjo automobilių valstybinių numerių ir vėl gi, praėjus ilgam laiko tarpui, jau žino ir nurodo konkrečius automobilių valstybinius numerius. Tai patvirtina, kad automobilių numerius į protokolą įrašė tardytojas, nes R. R. teisme sakė, kad tikrai numerių neįsidėmėjo. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šį skundo argumentą, neteisingai aiškino ir taikė minėtą BPK 185 straipsnio 1 dalies taisyklę. Be to, nepasisakė, kokios aplinkybės galėtų patvirtinti, kad kasatoriaus parodyti atpažinti asmeniškai nebuvo galimybės.

Taip pat kasatorius nurodo, kad 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad už jam inkriminuotą veiką patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas yra penkeri metai (šis terminas suėjo 2005 m. kovo 17 d.) ir kad šis terminas siejamas su patraukimo baudžiamojon atsakomybėn momentu. Taigi taikant minėtą baudžiamąjį įstatymą, baudžiamosios atsakomybės taikymas jam turi būti nutrauktas. Kadangi 1961 m. BK 49 straipsnio norma, lyginant ją su 2000 m. BK 95 straipsnio norma, iš esmės lengvina teisinę padėtį, nes 1961 m. BK 49 straipsnis senaties termino taikymo momentą nustato susiedamas jį su patraukimo baudžiamojon atsakomybėn momentu (šis momentas sutampa su nuosprendžio įsiteisėjimo momentu), o 2000 m. BK 95 straipsnis senaties termino taikymo momentą nustato susiedamas jį su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo momentu (šis faktas įvyko senaties terminui nesuėjus), todėl, vadovaujantis Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4, 45 straipsniais, BPK 362 straipsniu, BK 3 straipsniu, jam taikytinas 1961 m. BK 49 straipsnis.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. Č. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes jis nekaltas.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų jo skundo argumentų bei jų nepaneigė, be pagrindo nesuabejojo tardytojo D. Jankausko ir inspektoriaus V. Kunicko sąžiningumu. Apie neteisėtus jų veiksmus pareiškime nurodė net nukentėjusysis R. G., jis taip pat parašė ne vieną skundą apie inspektoriaus V. Kunicko netinkamus darbo metodus, įstatymų pažeidimus, tačiau į tai neatkreiptas dėmesys. Vėliau inspektorius V. Kunickas už padarytus nusikaltimus buvo nuteistas. Kasatorius įsitikinęs, kad byla yra sufabrikuota, nes, nagrinėjant bylą, paaiškėjo, kad dauguma pareiškimų policijoje atsirado pačių policijos pareigūnų iniciatyva, o kai nukentėjusieji norėdavo sakyti tiesą, prieš juos buvo naudojamas psichologinis smurtas.

Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl bausmės įskaitymo pagal 2000 m. vasario 21 d. nuosprendį prieštarauja įstatymams, nes visi jam inkriminuoti nusikaltimai padaryti iki jo sulaikymo 1998 m. lapkričio 23 d. ir nuteisimo 2000 m. vasario 21 d. Taigi teismai privalėjo subendrinti 2000 m. vasario 21 d. nuosprendį su skundžiamu nuosprendžiu ir į bausmės laiką įskaityti laikotarpį nuo 1998 m. lapkričio 23 d. iki 2000 m. birželio 13 d.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir paskirti bausmę, atitinkančią baudžiamuosius įstatymus. Kasatorius nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2000 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirtą šešerių metų ir to paties teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartimi sumažinta iki trejų metų laisvės atėmimo bausmę visiškai atliko. Tačiau Šiaulių apygardos teismas į tai neatsižvelgė ir BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su visiškai atlikta bausme ir galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą penkeriems metams šešiems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitė kardomąjį kalinimą nuo 1999 m. rugsėjo 13 d. iki 2003 m. liepos 2 d. ir, pritaikęs amnestijos įstatymą, neatliktos bausmės dalį sumažino vienu penktadaliu. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas skundą, subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams aštuoniems mėnesiams ir paskirtą bausmę subendrino su 2000 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą penkeriems metams dviem mėnesiams. Kasatoriui nesuprantama, koks bausmės dydis laikomas neatliktu pagal 2000 m. vasario 17 d. nuosprendį, teismų sprendimuose tai nenurodyta. Be to, apeliaciniame nuosprendyje į bausmės laiką liko neįskaitytas kardomasis kalinimas nuo 1999 m. rugsėjo 13 d. iki 2003 m. liepos 2 d. ir nepritaikytas amnestijos įstatymas, taigi apeliacinės instancijos teismas bausmę kasatoriui sugriežtino, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 4 dalį.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. P. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Kasatorius nurodo, kad nusikaltimo, už kurį nuteistas, nepadarė, teismai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo ir liudytojų Ž. B., V. M. ir A. V. parodymai prieštaringi. Atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymais apie kasatoriaus dalyvavimą nusikaltime būtų galima patikėti tik tuomet, jeigu jie neprieštarautų nukentėjusiojo V. V. ir jo sūnaus parodymams. Nukentėjusysis ir jo sūnus buvo apklausti tuoj pat po įvykio, todėl suklysti negalėjo, tuo tarpu minėti liudytojai dėl daugybės jų padarytų nusikaltimų, duodami parodymus, susipainiojo, be to, pirmus parodymus davė praėjus nemažai laiko.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąjį procesą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kasatorius nurodo, kad apeliaciniame skunde prašė pakeisti apkaltinamąjį nuosprendį: nusikalstamas veikas kvalifikuoti kaip vieną tęstinę veiką, taikyti BK 38 straipsnį ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti arba paskirti švelnesnę bausmę ir išspręsti piniginio užstato klausimą. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas apie apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, nepagrįstai nesivadovavo Senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 20 punkte esančiu išaiškinimu, kad naujojo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą riboja baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Šiems terminams suėjus, apkaltinamasis nuosprendis nebegali būti priimtas. Todėl tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas priimamu nauju nuosprendžiu turėjo panaikinti apskųstą nuosprendį dėl to, kad jis nepagrįstas, t. y. dėl to, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba dėl to, kad buvo padarytas esminis BPK pažeidimas ir baudžiamąjį procesą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. Š. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismai neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, jo kaltę pagrindė prieštaringais nukentėjusiųjų D. ir R. R. bei liudytojų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys, dėl to priėmė nepagrįstą nuosprendį. Be to, jis buvo kaltinamas turto prievartavimu, o ne savavaldžiavimu, pagal BK 294 straipsnį nebuvo kaltintas, apie kaltinimo pakeitimą teisme iš anksto jam nepranešta, todėl mano, kad taip pažeistas ne tik BPK 255 straipsnis, bet ir jo teisė į gynybą. Taip pat teismas nepriėmė sprendimo dėl kitų jam suformuluoto kaltinimo aplinkybių, todėl laiko, kad byla išnagrinėta neteisingai.

Be to, kasatorius nurodo, kad teismai, pažeisdami BK 3 straipsnio reikalavimus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir taip pasunkino jo teisinę padėtį, nes veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 214 straipsnio sankcija buvo švelnesnė, be to, 2000 m. BK 294 straipsnio sudėtyje nėra išlikę 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalies veiką kvalifikuojančių požymių ir 1961 m. BK 49 straipsnio norma, palyginti su 2000 m. BK 95 straipsnio norma, taip pat lengvina teisinę padėtį.

Nuteistųjų R. Č., J. P., R. P., M. Š. ir E. T. kasaciniai skundai atmestini, o K. Č., R. A., S. K. ir A. K. – iš dalies tenkintini.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistųjų R. Č., S. K., R. A., J. P., M. Š. kasaciniuose skunduose yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, numatyti BK 369 straipsnyje. Tačiau šiuose skunduose, ypač R. Č., yra ir teiginių apie tai, kad jie nuteisti nepagrįstai, be kaltės įrodymų, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymo teisingumas ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl nurodyti kasacinių skundų argumentai nenagrinėjami.

Dėl 1961 m. BPK 182 straipsnio ir 185 straipsnio 1 dalies taikymo

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad parengtinis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas vadovaujantis 1961 m. BPK normomis, tik kaltinamasis aktas surašytas remiantis 2002 m. BPK normomis, todėl bus analizuojamos 1961 m. BPK normos, kurios nustatė akistatos ir atpažinimo tvarką šių procesinių veiksmų atlikimo metu.

BPK 182 straipsnyje buvo nustatyta, kad tardytojas turi teisę suvesti akistaton asmenis, kurių parodymuose yra esminių prieštaravimų. Remiantis šia nuostata teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, ar suvesti akistaton asmenis, kurių parodymuose yra esminių prieštaravimų, sprendžia tardytojas priklausomai nuo pasirinktos tardymo taktikos ir bylos aplinkybių. Taigi kasatoriaus R. A. teiginys, kad suvesti akistaton asmenis yra pareigūno pareiga, nepagrįstas, nes prieštarauja minėtos normos nuostatai.

BPK 185 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:,,...Jeigu parodyti asmenį negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo fotografiją, parodomą kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų fotografijomis.“

Iš bylos duomenų matyti, kad dauguma kasatorių neigė kaltę, teigė nepažįstantys nukentėjusiųjų, todėl daryti su jais akistatų nebuvo prasmės, juolab kad atliktų akistatų turinys patvirtina, kad paprastai kiekvienas iš suvestų akistaton asmenų patvirtindavo prieš tai duotus parodymus. Kartais daryti atpažinimą ar akistatą būdavo netikslinga dėl nusikaltimo padarymo būdo (pvz., nusikaltimas prieš nukentėjusiuosius A. Č., A. B., V. B. ir I. S. buvo padarytas kaltininkams esant su kojinėm ant galvų; automobilių, durų padegimai, durų ištepimai fekalijomis padaryti niekam nematant). Atpažinti R. Č. kartais nebuvo prasmės dėl to, kad jis asmeniškai nedalyvaudavo padarant kai kuriuos nusikaltimus, o tik juos organizuodavo. Be to, iš byloje esančio R. Č. pareiškimo matyti, kad jis nuo 2001 m. lapkričio 14 d. atsisakė dalyvauti akistatose.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikaltimus darė organizuota grupė, kuri veikė gana įžūliai, darė poveikį liudytojams, todėl nukentėjusieji ir liudytojai turėjo realų pagrindą bijoti dėl savo saugumo. Dėl tos priežasties kai kurie asmenys pareigūnams atvirai pareikšdavo, kad bijo dėl savo ar savo šeimos narių saugumo, ir atsisakydavo akistatų su įtariamaisiais (E. J., S. D., A. J. ir kt.), vengė juos atpažinti dėl gautų grasinimų (V. D., E. A.), kai kurie nukentėjusieji įtariamųjų neatpažindavo net tada, kai juos nusikaltimo padarymo metu gerai matė, bendravo, pakankami gerai apibūdindavo pareigūnams jų išvaizdą. Kai kurie nukentėjusieji R. Č. žinojo kaip kaimyną (V. B.), buvo pažįstami nuo vaikystės ar jaunystės (A. G., R. G.). Buvo ir tokių, kurie atsisakydavo bet kokių tyrimo veiksmų, nenurodydami jokių motyvų (G. B., V. V.). Šios bylos aplinkybės patvirtina, kad kai kurių įtariamųjų parodyti nebuvo galima, todėl jų atpažinimas buvo daromas iš fotografijų. Taigi BPK 182 straipsnio ir 185 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl 1961 m. BPK 226 straipsnio taikymo

Kasatoriaus R. Č. skundo argumentai, kad susipažinimas su byla nutrauktas nepagrįstai, jam esant neveiksniam, nepagrįsti.

Bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamajam R. Č. 2002 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbta apie parengtinio tardymo pabaigimą ir susipažinti pateikti 37 baudžiamosios bylos tomai. Susipažinęs su 9 tomais, 2002 m. gruodžio 21 d. R. Č. susipažinimą nutraukė motyvuodamas tuo, kad neturi tam laiko, nes ruošiasi apskųsti kasacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo atmestas jo skundas dėl chuliganizmo prieš S. S. Dėl to Panevėžio apygardos prokuratūros ONKTS prokuroras D. Jatužis, vadovaudamasis BPK 226 straipsniu, 2003 m. sausio 6 d. nutarimu nustatė R. Č. susipažinimo su bylos medžiaga laiką 3 mėnesius, t. y. iki 2003 m. kovo 6 d. R. Č. su nutarimu supažindintas tą pačią dieną, tačiau susipažinti su bylos medžiaga ir toliau neatvykdavo, todėl motyvuotu prokuroro 2003 m. balandžio 4 d. nutarimu susipažinimas su baudžiamosios bylos medžiaga kaltinamajam R. Č. buvo nutrauktas. Šį nutarimą buvo galima apskųsti, tačiau duomenų apie apskundimą byloje nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2003 m. balandžio 4 d. prokuroro nutarimas pagrįstas ir motyvuotas. Atsižvelgdama į minėtus duomenis teisėjų kolegija konstatuoja, kad 1961 m. BPK 226 straipsnio nuostatos nepažeistos, R. Č., atsižvelgus į bylos medžiagos, su kuria liko nesusipažinta, apimtį (28 tomai), buvo duota pakankamai laiko susipažinti su likusia bylos dalimi, t. y. po 9 tomus mėnesiui. Kaltinamasis savo teisėmis turi naudotis aktyviai, o ne jomis piktnaudžiauti ir vilkinti susipažinimą su bylos medžiaga. Nepagrįstai kasatorius teigia, kad taip buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nes R. Č. gynėjas advokatas S. Butkevičius su baudžiamosios bylos medžiaga susipažino, be to, pats kasatorius turėjo realią galimybę su bylos medžiaga susipažinti teisme, o iš posėdžio protokolo matyti, kad jis teisme aktyviai naudojosi savo teisėmis (BPK 22 straipsnio 3 dalis): užduodavo nukentėjusiesiems ir liudytojams klausimus, pareikšdavo įvairius prašymus ir kt.

Bylos duomenys (išrašas iš medicininių dokumentų) patvirtina, kad R. Č. gydėsi VšĮ Panevėžio ligoninės gastroenterologijos skyriuje nuo 2003 m. sausio 19 d. iki 2003 m. sausio 24 d., kur atvyko po 8 dienų gėrimo pritemusios sąmonės. 2003 m. sausio 24 d. pačiam pageidaujant, išsiųstas gydytis į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Yra duomenų, kad R. Č. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje gydėsi 2000 metais, buvo diagnozuotas sunkus depresinis epizodas, o iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pažymos apie jo sveikatos būklę matyti, kad 2003 m. vasario 27 d. jam diagnozuotas adaptacijos sutrikimas (situacinė depresija). Be to, 2001 m. balandžio 25 d. R. Č. buvo atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė, kuria konstatuota, jog jis neserga jokia psichine liga ar laikinu psichinės veiklos sutrikimu. Taigi šie duomenys paneigia R. Č. skundo teiginius apie tai, kad susipažinimo su byla metu jis buvo neveiksnus.

Dėl BPK 219 ir 255 straipsnių taikymo

Kasatoriaus R. Č. skundo teiginius, kad jis nebuvo kaltinamas organizuotos grupės organizavimu, įtariamas bei kaltinamas dėl poveikio nukentėjusiesiems V. K. ir B. V., įtariamas dėl P. V. turto sunaikinimo, paneigia bylos duomenys – 2002 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas patraukti kaltinamuoju ir kaltinamasis aktas (T. 33, b. l. 113–128, T. 40, b. l. 1–15). Šie procesiniai dokumentai patvirtina, kad minėtos nusikalstamos veikos buvo inkriminuotos R. Č.

Kasatoriaus S. K. skundo teiginį, kad teismas išėjo iš kaltinimo ribų nustatęs, jog poveikis nukentėjusiesiems V. D. ir E. A. tęsėsi ir 2001 metais, paneigia kaltinamasis aktas, iš kurio matyti, kad jis buvo kaltinamas poveikio darymu minėtiems nukentėjusiesiems ir 2001 metais. Iš tiesų dėl poveikio minėti nukentėjusieji pakeitė parodymus ir byla R. Č. buvo nutraukta 1999 m. vasario 8 d., tačiau 2000 m. lapkričio 14 d. sulaikius R. Č. įtariant padarius kitą nusikaltimą, vėliau buvo atnaujinta ir ši byla, todėl nukentėjusiesiems V. D. ir E. A. vėl buvo tęsiamas poveikio darymas ir 2001 metais.

BPK 219 straipsnis nustato kaltinamojo akto turinį. Be formalių reikalavimų (įtariamojo anketinių duomenų), jame turi būti nurodoma: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; be to, pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir BK straipsnis, numatantis atsakomybę už padarytą veiką.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinamojo akto turinys atitinka minėtas BPK 219 straipsnio nuostatas, o teisiamojo posėdžio protokolų turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad kasatoriai kaltinimus suprato. Taigi BPK 219 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos, o kasatoriaus R. A. teiginiai šiuo aspektu bei šio ir kitų kasatorių teiginiai dėl kaltinimo nekonkretumo ir išėjimo iš kaltinimo ribų yra nepagrįsti.

BPK 255 straipsnis nustato nagrinėjimo teisme ribas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad,,kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta “(2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1496 redakcija).

Iš tiesų kasatorius M. Š. buvo kaltinamas turto prievartavimu, o nuteistas už savavaldžiavimą, taigi jis nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, kurio faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, todėl teisiamajame posėdyje M. Š. iš anksto apie tai nereikėjo pranešti (BPK 255 straipsnio 3 dalis). Minėtos aplinkybės paneigia šio kasatoriaus teiginius dėl BPK 255 straipsnio nuostatų bei teisės į gynybą pažeidimo.

Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto, BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasatoriai R. Č., S. K. ir R. A. savo skunduose akcentuoja, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta jų, kaip kaltinamųjų, teisė į nešališką teismą. Pagrįsdami šį argumentą kasatoriai savo skunduose teigia: R. Č. ir R. A. – kad pirmosios instancijos teismas, o S. K. – kad abiejų instancijų teismai buvo šališki dėl to, jog netinkamai įvertino surinktus įrodymus, prioritetą suteikė liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymams, neatsižvelgė į juos teisinančius įrodymus. Anot kasatoriaus R. Č., pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas, nes užduodavo liudytojams menančius klausimus, atmesdavo jo prašymus, nekreipė dėmesio į ikiteisminio tyrimo pažeidimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriai savo apeliaciniuose skunduose, ginčydami netinkamą įrodymų vertinimą, pirmosios instancijos teismo šališkumo neakcentavo.

Bylos duomenys patvirtina, kad R. Č. įrodymų tyrimo pabaigoje pareiškė įvairių prašymų.

Teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones dėl pareikštų prašymų, vadovaudamasis BPK 253 straipsniu, 2004 m. rugsėjo 28 d. priėmė nutartį, kuria patenkino šiuos prašymus: pakartotinai į teismo posėdį kviesti (atvesdinti) nukentėjusiuosius ir liudytojus, kurie dar neapklausti, taip pat pareigūnus D. Jatužį, V. Kunicką, V. Sabaliauską ir D. Jankauską. Papildomai apklausti liudytojus, nenurodytus kaltinamajame akte, patenkino iš dalies, nes nenurodyti jų adresai ir nenurodyta, apie kokias bylai reikšmingas aplinkybes jie galėtų paaiškinti. Patenkintas prašymas išreikalauti duomenis iš hidrometeorologijos stoties ir Joniškio bei Kupiškio PK apie galimas Ž. B., V. M. ir R. Č. apklausas 1998, 2001 metais.

Atmesti prašymai apklausti nukentėjusiuosius ir liudytojus, kurie teisme jau apklausti arba yra gauti jų pareiškimai, kad į teismo posėdį dėl įvairių priežasčių atvykti negali, skirti psichiatrines ekspertizes, nes byloje nėra tam objektyvių duomenų (nors Ž. B. 1996 m. spalio 2–16 d. buvo tiriamas psichiatrijos skyriuje (diagnozuota neurostenija), teismas konstatavo, kad tai nėra pakankamas pagrindas skirti jam ekspertizę). Taip pat atmesti prašymai: išslaptinti liudytoją,,Petrą Kurmelį“; kviesti į posėdį V. M. gimines ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus 51 kameroje buvusius suimtuosius,,,duomenys neskelbtini“ namo gyventojus ir šunų draugijos direktorę R. L. Prašymas nutraukti baudžiamąją bylą atmestas nesant BPK 254 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų.

BPK 22 straipsnio 3 dalis garantuoja kaltinamajam teisę pareikšti prašymus, taip pat prašymus iškviesti bei apklausti jo nurodytus liudytojus. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ši teisė nėra absoliuti, nes Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas nereikalauja iškviesti ir apklausti kiekvieno gynybos liudytojo. Atsisakymas tenkinti kaltinamojo prašymą į teisiamąjį posėdį iškviesti jo pageidaujamus liudytojus turi būti motyvuotas. Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. Č. prašymai išspręsti nepažeidžiant BPK ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto reikalavimų: teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių dėl pareikštų prašymų, dalį jų tenkino, o kitus motyvuotai atmetė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nebuvo šališki. Byloje nėra duomenų apie BPK 58 straipsnyje išdėstytas aplinkybes, dėl kurių bylą nagrinėję teisėjai nebūtų galėję dalyvauti procese, beje, jų nenurodo ir kasatoriai. Teisiamojo posėdžio protokolų turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė išsamiai. Dar kartą išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas juos įvertino teisingai ir priėmė atitinkamus sprendimus ištaisydamas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo suinteresuotas priimti vienokį ar kitokį sprendimą, t. y. kad šis teismas buvo nešališkas. Be to, pirmosios instancijos teismo nešališkumą patvirtina ir tai, kad R. Č. ir R. A. nuteisti tik dėl dalies inkriminuotų nusikalstamų veikų: R. Čiapas dėl vienuolikos, o R. A. dėl dviejų jiems inkriminuotų įvairių nusikalstamų veikų išteisinti.

Kasatoriaus R. Č. skundo argumentas, jog buvo pažeista jo gynybos teisė, nes jis negalėjo užduoti klausimų teismo procese nedalyvavusiems kaltinimo liudytojams, nepagrįstas.

Paprastai visi įrodymai turi būti pateikti viešame teismo posėdyje, dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos nagrinėjimą, tačiau tai nereiškia, jog tam, kad liudytojų parodymai galėtų būti pripažįstami įrodymais, jie visada turi būti duodami viešame teismo posėdyje. Liudytojų parodymų, gautų ikiteisminio tyrimo stadijoje, laikymas įrodymais savaime neprieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai ir 3 dalies d punktui, jeigu buvo gerbiamos gynybos teisės. Paprastai šios teisės reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti jam klausimų tuo metu, kai jis duoda parodymus, ar vėliau teismo procese. Jei apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien tik ar didžiąja dalimi parodymais liudytojo, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, tai tik tada laikoma, kad buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą.

Iš tiesų dalis nukentėjusiųjų (dauguma tų, iš kurių buvo prievartaujamas turtas) teisme nebuvo apklausti ir kasatoriai negalėjo užduoti jiems klausimų bei ikiteisminio tyrimo metu kaltinamieji neturėjo galimybės juos apklausti, nes, kaip jau minėta, ikiteisminis tyrimas vyko pagal 1961 m. BPK normas. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ne vien tik nukentėjusiųjų parodymais, juos patvirtina ir objektyvūs duomenys (įvairūs kūno sužalojimai, turto sugadinimai ir panašiai) bei liudytojų Ž. B. ir V. M. parodymai, kurie teisme buvo apklausti ir jiems kaltinamieji galėjo užduoti klausimus. Liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, kasatorius R. Č. ir jo gynėjas pateikė klausimus raštu, į kuriuos šis atsakė, taigi savo teisę šį liudytoją apklausti jis realizavo. Taigi rungtyniškas bylos nagrinėjimo principas buvo užtikrintas, nes kasatoriams buvo sudarytos tinkamos sąlygos naudotis savo teisėmis.

Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjant bylą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto, BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 5 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Todėl aptariami kasatorių argumentai yra nepagrįsti.

BPK 301 straipsnio 1 dalies taikymas

BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, jog nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, teismui konstatavus aplinkybes, nustatytas BPK 276 straipsnio 1 dalyje (kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas: 1) yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, 2) atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, 3) yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme), perskaityti ir apžiūrėti dokumentus bei daiktinius įrodymus.

BPK 184 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad,,prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo apklausos manydamas, kad liudytojas nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus“. Ikiteisminį tyrimą atliekantis prokuroras žino bylos aplinkybes ir turėdamas pakankamą pagrindą manyti, kad kuris nors liudytojas nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus, privalo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl šio liudytojo apklausos, nes minėta norma yra imperatyvi.

Kasatorius R. Č. teisingai nurodo, kad nukentėjusieji E. G., A. G. ir A. V. nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį, jog parengtinis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas vadovaujantis 1961 m. BPK normomis, nes 2002 m. BPK įsigaliojo nuo 2003 m. gegužės 1 d., todėl minėti nukentėjusieji negalėjo būti apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, nes šio pareigūno funkcijas nustatė tik 2002 m. BPK.

Jau buvo minėta, kad BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokiais atvejais gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui arba teismui. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad,,byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai“. Remdamasi šia įstatymo normų nuostata teisėjų kolegija konstatuoja, kad perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui arba teismui yra savarankiškas įrodymų šaltinis, o perskaityti tų pačių procesinių asmenų pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, o tik šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus.

Tačiau Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr.IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2002 m. spalio 29 d. Nr. IX-1162) (toliau – Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas) 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta:,,…Pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą surinkti duomenys negali būti nepripažįstami įrodymais vien dėl to, kad senasis ir naujasis Baudžiamojo proceso kodeksai numato skirtingas to paties proceso veiksmo skyrimo ar atlikimo bei duomenų pripažinimo įrodymais taisykles“. Taigi remiantis šia įstatymų leidėjo nuostata teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai teisėtai pripažino įrodymų šaltiniu perskaitytus nukentėjusiųjų bei kaltinamojo D. V. parodymus, duotus parengtinio tyrimo pareigūnams, nes iš esmės parengtinis tyrimas buvo atliktas vadovaujantis 1961 m. BPK normomis, o tik kaltinamasis aktas surašytas remiantis 2002 m. BPK. Teisme perskaityti nukentėjusiųjų bei kaltinamojo D. V. parodymus, duotus parengtinio tyrimo pareigūnams, buvo BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, nes kai kurie nukentėjusieji į teisiamąjį posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių (gyvena ir dirba užsienyje), kiti nukentėjusieji ir kaltinamasis D. V. iš dalies parodymus pakeitė, todėl buvo perskaityti jų parodymai, duoti parengtinio tardymo metu. Taigi teismas minėtų proceso dalyvių parodymus, duotus parengtinio tardymo metu, ištyrė, aiškinosi jų parodymų pakeitimo priežastis ir argumentavo savo išvadą, kodėl jais rėmėsi. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, nepažeidė, todėl kasatorių R. Č. ir E. T. argumentai šiuo aspektu nepagrįsti.

BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, 20 straipsnio 5 dalies, 80 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas

Kasatoriai R. Č., S. K. ir R. A. skunduose nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo pažeisti BPK 6, 20, 80, 305 straipsniuose numatyti reikalavimai, o kasatoriai J. P. ir M. Š. skunduose nenurodo, kokie konkrečių straipsnių reikalavimai pažeisti, tačiau visų jų skundų argumentai rodo, kad jie ginčija teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų vertinimo teisingumą. Įrodymų vertinimo teisingumas ir teismo išvadų pagrįstumas, kaip jau buvo minėta, nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas patikrina, ar vertinant įrodymus nebuvo pažeisti BPK numatyti reikalavimai.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas reikalauja apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir patikrino, ar parengtinio tyrimo metu surinkti duomenys atitiko įstatymo nustatytus reikalavimus. Vertindamas įrodymus ir surašydamas nuosprendį nurodytų įstatymo normų reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendžio, kuriuo nuteisti kasatoriai, aprašomojoje dalyje yra išdėstyti visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, nurodyta, kuriais iš jų grindžiama kasatorių kaltė pagal atskiras nusikalstamas veikas, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Kasaciniuose skunduose šie motyvai, argumentuojant įvairiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, yra kritikuojami, tačiau kasatorių nurodomos BPK normos arba nebuvo pažeistos, arba nenustato įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas nepažeidė BPK 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų reikalavimų, nes vienų liudytojų parodymus pripažino teisingais ir jais grindė nuosprendį, o kitų atmetė ne todėl, kad pirmiesiems, dėl kokių nors priežasčių teikė privilegijų, o todėl, kad taip nusprendė pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kasatorius R. Č. nurodo, kad Ž. B. ir V. M. negalėjo būti apklausti kaip liudytojai, nes tai prieštaravo BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatoms (kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo nusikalstamą veiką), taigi šis įrodymas neteisėtas (BPK 20 straipsnio 4 dalis), todėl teismas negalėjo šių liudytojų parodymais remtis. BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostata, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo nusikalstamą veiką, liečia patį kaip liudytoją apklausiamą asmenį, nes draudžiama versti asmenį duoti parodymus prieš save (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis). Ikiteisminio tyrimo pradžioje Ž. B. ir V. M. buvo apklausti kaip įtariamieji ir, tik atleidus juos nuo baudžiamosios atsakomybės, jie buvo apklausti liudytojais (beje, jų parodymai apklausiant juos kaip įtariamuosius ir kaip liudytojus nesikeitė). Esant tokiai procesinei situacijai teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostata nebuvo pažeista, todėl teismas teisėtai šių liudytojų parodymais rėmėsi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, bei Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl kasatoriai nepagrįstai teigia, jog nuosprendis pagrįstas prielaidomis.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir įrodymų vertinimas motyvuotai aptartas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atsakant į esminius apeliantų argumentus. Apeliacinės instancijos teismas neprivalo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną apeliantų skundo argumentą, šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir į kiekvieno atvejo aplinkybes.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų byloje nepadaryta.

Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies ir 180 straipsnio 2 dalies taikymo

BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicija numato:,,Tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą...“. Šio straipsnio 2 dalies dispozicija numato kelis kvalifikuojamuosius požymius, vienas jų – įsibrovus į patalpą. Įstatymų leidėjas tokią veiką pavadino plėšimu.

Teismų sprendimais nustatyta, kad R. Č., G. B. (miręs) ir S. K. organizavo plėšimą – turėdami tikslą įsibrauti į gyvenamąją patalpą ir plėšimo būdu užvaldyti J. M. 7000 JAV dolerių (28 000 Lt), parinko nusikaltimo vykdytojus Ž. B., M. S. ir A. V., kuriems nurodė J. M. gyvenamosios vietos adresą, nurodė ištardyti jį dėl pinigų slėpimo vietos, taip pat nurodė pinigų ieškojimo vietas. Organizatorių parinkti nusikaltimo vykdytojai, veikdami bendrai, išlaužė lauko duris ir įsibrovė į J. ir E. M. namą bei pasikėsino pagrobti 7000 JAV dolerių (28 000 Lt), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes J. M. aktyviai pasipriešino.

Nukentėjusieji E. ir J. M. parodė, kad apie 23.00 val. kažkas bandė įsibrauti į jų namą, t. y. išdaužė verandos stiklą, atidarė verandos duris ir bandė išlaužti antrąsias duris. J. M. parodė, kad jiems šaukiant, užpuolikai toliau laužėsi, tik jam su kirviu sudavus į duris, jie pabėgo. Objektyviojo požymio – įsibrovimo į namą – kasatoriai neginčija. Apiplėšimo tikslą šioje byloje patvirtina ir objektyvus požymis, kad nusikaltimo vykdytojai, išgirdę žmonių šauksmus, neatsisakė savo sumanymo ir toliau brovėsi į namus, o pabėgo tik tada, kai išgirdo garsą panašų į šūvį (liudytojo Ž. B. parodymai). Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nustatant nusikalstamo sumanymo turinį nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Tai ypač svarbu pasikėsinimo stadijoje. Apiplėšimo subjektyvųjį požymį – tikslą – patvirtina liudytojo Ž. B. parodymai, jog šio plėšimo organizatoriai nurodė, kad reikia įsibrauti į namo vidų, surišti žmones, ištardyti, kur paslėpti pinigai, ir juos paimti. Surišimas ir žmonių tardymas yra plėšimo objektyvusis požymis, kurio kaltininkams nepavyko įgyvendinti dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių.

Taigi pagal nustatytas bylos aplinkybes nusikaltimo vykdytojų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, nes jie įsibrovė į namą, turėdami tikslą plėšimo būdu (surišti ir ištardyti nukentėjusiuosius) pagrobti svetimą turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, o S. K. ir kitų organizatorių veika – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, nes jie organizavo bei vadovavo šio nusikaltimo padarymui. Todėl kasatoriaus S. K. skundo argumentai, jog veika neteisingai kvalifikuota kaip plėšimas, nepagrįsti.

Dėl BK 24 straipsnio 4 dalies taikymo

Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis). Minėtos veikos yra alternatyvios ir baudžiamoji atsakomybė kyla konstatavus bent vieną iš jų.

Žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatyta, kad nuteistieji veikė organizuota grupe, kurią subūrė, vadovavo ir koordinavo šios grupės narių veiklą R. Č., kuris, veikdamas įvairia šios grupės sudėtimi, vykdė įvairias nusikalstamas veikas, todėl šios jo veikos, be atitinkamų specialiosios dalies normų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už konkrečias nusikalstamas veikas, teisingai kvalifikuotos ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį kaip organizatoriaus. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (BK 25 straipsnio 3 dalis). Kai vienoje byloje ta pačia nusikalstama veika yra kaltinami keli asmenys, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma kiekvieno kaltinamojo, kaip bendrininko nusikalstamoje veikoje, rūšis, vaidmuo, atlikti veiksmai, bendrininkavimo forma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas šios nuostatos laikėsi. Organizuota grupė yra viena iš bendrininkavimo formų, todėl šios grupės vykdytojų nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal atitinkamas specialiosios dalies normas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma, kokia bendrininkavimo forma ta nusikalstama veika buvo padaryta. Be to, jei veika padaryta organizuota grupe, visiems bendrininkams tai pripažįstama atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kurią teisingai konstatavo teismas. Nukentėjusiųjų parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad kiekvienas nuteistasis suprato, kad dalyvauja organizuotos grupės veikloje, siekė bendrų tikslų, žinojo ir suprato apie grupės narių nusikalstamus veiksmus. Kiekvieno grupės nario aktyvumo laipsnis gali būti skirtingas priklausomai nuo atliekamos užduoties ar vaidmens.

Nepagrįstai kasatoriai R. Č. ir R. A. teigia, kad neinkriminavus BK 25 straipsnio 3 dalies teismas negalėjo nustatyti jiems atsakomybę sunkinančios aplinkybės –organizuotos grupės, nes kaltinamajame akte nurodyta, kad nusikaltimai buvo padaryti organizuota grupe, todėl kaltininkai apie tai žinojo ir turėjo galimybę nuo šio kaltinimo gintis.

Dėl BK 3 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatoriai E. T. ir M. Š. nuteisti už savavaldžiavimą D. ir R. R. atžvilgiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį arešto bausmėmis. BK 294 straipsnio 2 dalies sankcija nustato areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. Savavaldžiavimo veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalies sankcija nustatė tik laisvės atėmimą iki penkerių metų ir baudą.

BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (BK 3 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 294 straipsnio 2 dalies sankcija, nustatanti už padarytą nusikaltimą alternatyvias bausmių rūšis – areštą arba laisvės atėmimą, vienareikšmiškai kaltininkui bausmę švelnina, palyginti su 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalies sankcija, kuri nustatė tik laisvės atėmimą iki penkerių metų ir baudą. Be to, kasatoriai E. T. ir M. Š. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nubausti būtent arešto bausmėmis, o jų veiką kvalifikavus pagal 1961 m. BK 214 straipsnio 2 dalį (kadangi savavaldžiavimas padarytas grupės iš anksto susitarusių asmenų) jiems teismas galėtų skirti tik laisvės atėmimą su bauda. Jei naujasis įstatymas už nusikalstamą veiką nustato tą pačią (analogišką) bausmę – jos nešvelnina, tai tik tokiu atveju lyginame, ar jis kitokiu būdu palengvina kaltininko teisinę padėtį. Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriams E. T. ir M. Š. BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai, o M. Š. argumentai dėl teisinės padėties pabloginimo nepagrįsti.

Dėl 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija 1999 m. lapkričio 12 d. nutartyje (kasacinė byla Nr. 2K-280, Teismų praktika Nr. 12) konstatavo, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminas turi būti suprantamas ir aiškinamas kaip baudžiamojo įstatymo terminas ir jis prasideda nuo nusikaltimo padarymo ir tęsiasi iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.

Nuosprendžiu nustatyta, kad kasatoriai E. T. ir R. P. savavaldžiavimą padarė (R. P. jį baigė) 2000 m. kovo 17 d., o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2005 m. sausio 14 d., taigi apkaltinamasis nuosprendis priimtas teisėtai, nes nebuvo suėjęs penkerių metų senaties terminas (BK 49 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas ištaisė tik pirmosios instancijos teismo padarytas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas – R. P. veiką kvalifikavo kaip tęstinę bei E. T. ir R. P. paskyrė kitos rūšies bausmes. Šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos nesusijusios su senaties termino taikymu. Kasatorių E. T. ir R. P. argumentai, jog senaties termino taikymas pagal BK 49 straipsnį siejamas su apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimu, yra nepagrįsti, nes prieštarauja minėtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teisminei praktikai.

Dėl BK 63 straipsnio 4 dalies taikymo R. Č.

Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad,,jeigu nusikalstama veika padaryta iki 2003 m. gegužės 1 d., perkvalifikuojama pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą, skiriamos naujajame Baudžiamajame kodekse numatytos bausmės ir taikomos jų skyrimo taisyklės. Jeigu už pakartotines nusikalstamas veikas, padarytas iki 2003 m. gegužės 1 d., bausmė skiriama pagal naujojo Baudžiamojo kodekso 63 straipsnyje nustatytas taisykles, galutinė bausmė negali būti griežtesnė už senojo Baudžiamojo kodekso straipsnio, numatančio atsakomybę už pakartotines veikas, sankcijoje numatytą maksimalią bausmę.“

R. Č. nusikalstamos veikos padarytos galiojant 1961 m. BK, tačiau didžioji jų dalis BK 3 straipsnio 2 dalies pagrindu kvalifikuotos pagal 2000 m. BK, todėl už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės teisingai subendrintos pagal 2000 m. BK 63 straipsnio taisykles. Be to, 1961 m. BK 42 straipsnio 1 dalis taip pat numatė, jog, esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. Č. BK 63 straipsnio ir Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai.

Dėl S. K. ir R. A. paskirtų bausmių ir BK 63 straipsnio 4 dalies taikymo

Kasatoriaus S. K. argumentai, kad teismas, skirdamas bausmę, pažeidė BK 55 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei į charakterizuojančius duomenis, nepagrįsti. Kasatoriaus teiginį, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis. Šis teismas nustatė S. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikaltimus padarė organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir skirdamas bausmę ją įvertino, taip pat įvertino, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kaltininko asmenybę (anksčiau neteistas, teigiamai charakterizuojamas, dirba) ir, atsižvelgęs į padarytų nusikaltimų skaičių bei jų pavojingumo laipsnį (padarytas vienas sunkus nusikaltimas, trys apysunkiai ir du nesunkūs), skyrė artimas arba mažesnes už vidurkį padarytų nusikaltimų sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas S. K. bausmės rūšį, BK 55 straipsnio nuostatų nepažeidė, šį savo sprendimą motyvavo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. A. bausmę, BK 41, 54, 55, 61 straipsnių nuostatų nepažeidė. Teismas įvertino nustatytą R. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimų padarymą organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, charakterizuojančius duomenis (anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai), ir, atsižvelgęs į padarytų nusikaltimų skaičių bei jų pavojingumo laipsnį (padaryti keturi apysunkiai ir vienas nesunkus nusikaltimas), paskyrė artimas arba žymiai mažesnes už vidurkį laisvės atėmimo bausmes. Taigi sprendimas skirti griežčiausią bausmės rūšį motyvuotas, be to, šiuo aspektu išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, kuris teisingai konstatavo, kad skiriant R. A. bausmę nebuvo pažeistos BK 55 straipsnio nuostatos.

Kasatorius R. A. nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl BK 55 straipsnio taikymo padaryta prieštaringa išvada. Šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistiesiems R. P., M. Š., T. B. bei E. T. bausmės rūšį, netinkamai įvertino šių kaltininkų asmenybes ir, paskirdamas jiems laisvės atėmimo bausmes, pažeidė BK VIII skyriaus nuostatas, nes nenurodė motyvų, kodėl pirmą kartą už vieną nusikalstamą veiką teisiamiems asmenims paskyrė griežčiausią bausmės rūšį. Todėl, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taikė minėtiems asmenims BK 55 straipsnio nuostatas ir paskyrė įvairaus termino arešto bausmes. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. A., motyvavo, jog atsižvelgia į kiekvieno kaltinamojo padarytų nusikaltimų skaičių (R. A. jų padarė penkis) bei jo atsakomybę sunkinčią aplinkybę – nusikaltimų padarymą organizuota grupe.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, konstatavo, kad S. K. ir R. A. už kiekvieną nusikaltimą atskirai paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmės paskirtį ir savo dydžiu nėra per griežtos ir skunde nurodyti argumentai nepakankami sušvelninti bausmės rūšį, bei ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą – abiejų veikas iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į 1961 m. BK 117 straipsnio 1 dalį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) ir dėl šios dalies abiem kasatoriams bylą nutraukė, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, bei, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskyrė subendrintas bausmes:

pirmosios instancijos teismo S. K. už kitus penkis nusikaltimus paskirtas įvairias laisvės atėmimo bausmes (nuo vienerių iki dvejų metų šešių mėnesių) subendrino dalinio sudėjimo būdu ir paskyrė subendrintą bausmę laisvės atėmimą ketveriems metams bei pritaikė 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl amnestijos akto” 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir paskirtą subendrintą laisvės atėmimo bausmę S. K. sumažino vienu penktadaliu.

pirmosios instancijos teismo R. A. už kitus keturis nusikaltimus paskirtas įvairias laisvės atėmimo bausmes (nuo vienerių iki dvejų metų šešių mėnesių) subendrino dalinio sudėjimo būdu ir paskyrė subendrintą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams bei pritaikė 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir neatliktą bausmės dalį sumažino vienu ketvirtadaliu.

Pirmosios instancijos teismas paskirtas įvairias laisvės atėmimo bausmes – S. K. už šešis nusikaltimus, R. A. už penkis nusikaltimus, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrino jas iš dalies sudėdamas ir paskyrė subendrintą bausmę laisvės atėmimą: S. K. – ketveriems metams, o R. A. – trejiems metams šešiems mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismas, ištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą ir nutraukęs abiem bylą už vieną nusikaltimą, subendrindamas paskirtas bausmes už likusius nusikaltimus (S. K. už penkis, o R. A. už keturis) bei paskirdamas abiem tokio pat dydžio bausmes, kaip ir pirmosios instancijos teismas, šio teismo padarytą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą ištaisė tik iš dalies, nes paskyrė subendrintą bausmę tokio pat dydžio, kaip ir pirmosios instancijos teismas, kuris visas paskirtas bausmes buvo subendrinęs iš dalies sudėdamas. Jei teismas paskirtas bausmes subendrina iš dalies sudėdamas, tai galutinė subendrinta bausmė susideda iš dalies visų paskirtų bausmių. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus ir kiekvienam dėl vieno nusikaltimo nutraukęs bylą, subendrindamas bausmes už likusius nusikaltimus dalinio sudėjimo būdu, nebegalėjo paskirti tokios pačios galutinės subendrintos bausmės, nes, pasielgdamas priešingai, jis iš kiekvienos subendrintos bausmės pridėjo didesnę dalį bausmės, negu buvo pridėjęs pirmosios instancijos teismas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, žemesnės instancijos teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 63 straipsnio 4 dalies – taikymo, paskiriant S. K. ir R. A. mažesnes galutines subendrintas laisvės atėmimo bausmes.

BK 75 straipsnio nuostatos, atidedant S. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, negali būti taikomas, nes vienas iš jo padarytų nusikaltimų (BK 180 straipsnio 2 dalis) yra sunkus (BK 11 straipsnio 5 dalis).

BPK 376 straipsnis nustato teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Pasunkinti nuteistojo teisinę padėtį galima tik tuo atveju, jei to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo skunde. Nuteistojo M. P. atžvilgiu teismų sprendimų nei prokuroras, nei nukentėjusysis kasacine tvarka neapskundė, todėl remiantis minėtomis BPK 376 straipsnio nuostatomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra įstatyminio pagrindo patikrinti, ar nuteistajam M. P., pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant, tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius S. K. serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku (BK 76 straipsnio 1 dalis), todėl teismui nebuvo įstatyminio pagrindo svarstyti S. K. atleidimo nuo bausmės dėl ligos.

BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Šio straipsnio nuostatas galima taikyti tik esant minėtų aplinkybių visumai. Teismai nenustatė nei vienos R. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, todėl taikyti jam BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nėra pagrindo.

Dėl E. T. paskirtos bausmės

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad bausmė E. T. pirmosios instancijos teismo paskirta pažeidžiant BK bendrosios dalies nuostatas, bei įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. kad E. T. pripažintas kaltu padaręs tik vieną apysunkį nusikaltimą, kad nenustatyta jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, teisiamas pirmą kartą, gerai charakterizuojamas, dirba, taikė BK 55 straipsnio nuostatas ir paskyrė 45 paras arešto. Šis teismas išsamiai motyvavo savo sprendimą netaikyti šios rūšies bausmei BK 75 straipsnio nuostatų ir jos vykdymą atidėti. Priešingai, nei nurodo skunde kasatorius, jo asmenybė dėl to blogiau neįvertinta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai šį argumentą paneigia.

Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs jo skundą, pablogino jo teisinę padėtį, nepagrįstas, nes šis teismas kasatoriui paskyrė švelnesnę bausmės rūšį (BK 42 straipsnio 1 dalis), kurios trukmė atitinka šios bausmės vidurkį (BK 49 straipsnio 3 dalis). Kolegijos nuomone, arešto bausmės paskyrimas kasatoriui neblogina jo teisinės padėties palyginti su laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas, nes BK 75 straipsnio 4 dalis nustato sąlygas ir tik jas įvykdžius nuteistąjį teismas gali atleisti nuo paskirtos bausmės.

BK 49 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad:,,Jeigu paskirta iki 45 parų arešto, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis“. BPK 354 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas arešto atlikimo tvarką gali keisti BK 49 straipsnyje numatytais atvejais, o to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog arešto atlikimo tvarka pakeičiama BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. nuteistojo bausmės atlikimo vietos apylinkės teismas. E. T. paskirta 45 parų arešto bausmė, todėl jo argumentas, kad jis dėl šios bausmės gali netekti darbo, nepagrįstas, nes pagal jo prašymą teismas gali nustatyti atlikti paskirtą bausmę poilsio dienomis.

Dėl BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo K. Č.

Nuteistojo K. Č. skundo argumentas, kad teismas privalėjo subendrinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2000 m. vasario 21 d. nuosprendį su skundžiamu nuosprendžiu ir į bausmės laiką įskaityti laikotarpį nuo 1998 m. lapkričio 23 d. iki 2000 m. birželio 13 d., iš dalies pagrįstas.

BK 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Tokiu atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, 2002 m. liepos 29 d. nutartimi pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. balandžio 22 d. nuosprendį ir K. Č. veiką perkvalifikavo į BK 225 straipsnio 2 dalį ir paskyrė dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaudamasi BK 42 straipsnio 4 dalimi, subendrino su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2000 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams; į bausmės laiką įskaitė 2000 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirtą ir visiškai atliktą vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę bei laiką nuo 2001 m. sausio 14 d. iki 2002 m. liepos 29 d., t. y. vienerius metus šešis mėnesius 15 dienų išbūtus sulaikyme ir suėmime ir konstatavo, jog K. Č. atliko paskirtą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirtą K. Č. bausmę subendrino su 2002 m. balandžio 22 d. ir 2003 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiais paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis, tačiau į bausmės laiką neįskaitė atliktos vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2000 m. vasario 21 d. nuosprendžiu, t. y. laikotarpio nuo 1998 m. lapkričio 23 d. iki 2000 m. birželio 13 d. Skundžiamu nuosprendžiu K. Č. nuteistas už nusikaltimus, kuriuos padarė iki 2000 m. vasario 21 d. nuosprendžio priėmimo, taigi teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes ir ankstesniais minėtais nuosprendžiais paskirtas bausmes teisingai subendrino BK 63 straipsnio 4, 9 dalių pagrindu, tačiau nepagrįstai neįskaitė atliktos bausmės pagal 2000 m. vasario 21 d. nuosprendį, t. y. vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo. Taigi teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 63 straipsnio 9 dalies – taikymo. K. Č. 2006 m. sausio 11 d. nutartimi lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos nuo likusios šešių mėnesių 8 dienų bausmės, todėl įskaičius atliktą bausmę konstatuotina, kad paskirtą bausmę jis atliko.

Apeliacinės instancijos teismo motyvas, jog K. Č. skunde nurodytas laikotarpis negali būti įskaitomas į bausmės laiką, nes su minimu nuosprendžiu bausmės nebuvo bendrinamos, nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas šioje byloje paskirtas bausmes subendrino su 2002 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas apeliacinės instancijos teismo 2002 m. liepos 29 d. nutartimi, kuria paskirta bausmė buvo subendrinta su 2000 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir į bausmės laiką įskaityta pagal pastarąjį nuosprendį atlikta bausmė.

Dėl amnestijos taikymo R. Č.

2000 m. balandžio 11 d. įstatymo,,Dėl amnestijos akto“ 6 straipsnyje nustatyta, jog ši amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas iki 2000 m. vasario 29 d. imtinai. Teismų sprendimais nustatyta, kad R. Č. ir po minėtos datos darė įvairius nusikaltimus iki 2001 m. sausio mėnesio, todėl minėto amnestijos įstatymo nuostatos R. Č. netaikytinos.

Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ nuostatos R. Č. taip pat netaikytinos, nes jis nuteistas ir už įvairius turto prievartavimus, padarytus organizuotos grupės, ir už pasikėsinimo apiplėšti įsibraunant į namą organizavimą. Minėto įstatymo 8 straipsnyje numatyta, jog už šiuos nusikaltimus nuteistiems asmenims amnestija netaikoma.

Dėl A. K. skundo argumentų

BK 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Tokiu atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu A. K. paskirtas bausmes už du nusikaltimus, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, teisingai subendrino su 2000 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirta ir 2003 m. birželio 25 d. nutartimi sumažinta bausme, nes skundžiamu nuosprendžiu A. K. nuteistas už nusikaltimus, kuriuos padarė iki 2000 m. vasario 17 d. nuosprendžio priėmimo. Pagal BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas subendrinamos bausmės tiek atliktos, tiek nevisiškai atliktos pagal ankstesnius nuosprendžius, į bausmės laiką įskaitant atliktą bausmę. Kasatoriaus skunde nurodytas bausmės atlikimo laikotarpis įskaitytas į jam paskirtą bausmę pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir ši dalis apeliacinės instancijos teismo palikta nepakeista, todėl šis teismas neturėjo dar kartą to paties kartoti.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies turinio matyti, kad kai kuriems nuteistiesiems dėl dalies nusikaltimų nutraukus bylas ir skiriant naujas subendrintas bausmes nurodoma, jog taikomas ir atitinkamas amnestijos įstatymas, ir tik A. K., paskyrus naują subendrintą bausmę, nenurodyta, jog taikomas amnestijos įstatymas, nors pirmosios instancijos teismas jam taikė Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir neatliktos bausmės dalį sumažino vienu penktadaliu. Kita vertus, nurodyta, kad kita nuosprendžio dalis nekeičiama. Iš tokio rezoliucinės dalies turinio neaišku, ar A. K. pritaikytas amnestijos įstatymas.

BPK 320 straipsnis nustato bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas. Pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro ar nukentėjusiojo skundai. Šiuo atveju byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą, todėl jo padėtis negalėjo būti bloginama. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas nurodant, kad A. K. taikomos minėtos amnestijos įstatymo nuostatos, kurias buvo taikęs pirmosios instancijos teismas.

BPK 376 straipsnis nustato teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Pasunkinti nuteistojo teisinę padėtį galima tik tuo atveju, jei to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo skunde. Dėl nuteistojo A. K. teismų sprendimų nei prokuroras, nei nukentėjusysis kasacine tvarka neapskundė, todėl remiantis minėtomis BPK 376 straipsnio nuostatomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra įstatyminio pagrindo patikrinti, ar nuteistajam A. K. baudžiamasis įstatymas – Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas – pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 14 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. nuosprendžius pakeisti.

K. Č. į paskirtą bausmę įskaityti bausmės laiką, atliktą pagal 2000 m. vasario 21 d. nuosprendį, t. y. nuo 1998 m. lapkričio 23 d. iki 2000 m. birželio 13 d., ir laikyti, jog jis paskirtą bausmę visiškai atliko.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, R. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,D1“ turto vagystės), BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,D2“ turto vagystės), BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus ir BK 181 straipsnio 1 dalį subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą trejiems metams trims mėnesiams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, neatliktos bausmės dalį sumažinti vienu ketvirtadaliu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, S. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,D1“ turto vagystės), BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,D2“ turto vagystės), BK 24 straipsnio 4 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl ŽŪB,,M“ turto vagystės) subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą trejiems metams devyniems mėnesiams. Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu penktadaliu.

Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktos bausmės dalį A. K. sumažinti vienu penktadaliu.

Kitas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Nuteistųjų R. Č., J. P., R. P., M. Š. ir E. T. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Ona Aldona Budienė

Jonas Algirdas Riepšas

Vytautas Masiokas