Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-295/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.5; 44.5.2.17; 73.2.6.4.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Algimanto Spiečiaus,

sekretoriaujant Vidai Bagdzevičienei,

dalyvaujant ieškovės J. G. atstovei advokatei Marinai Laurinaitienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarės Laimutės Telksnienės ir VĮ Registrų centro kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovams Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarei Laimutei Telksnienei, VĮ Registrų centrui, AB „Lietuvos draudimas“, likviduojamai UADB „KDK draudimas“ ir dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo A. G.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ieškinio esmė

Ieškovė J. G. nurodė, kad 1997 m. birželio 26 d. per įgaliotinį A. G. sudarė 21 000 Lt paskolos sutartį su V. J. B., kuris, užtikrindamas paskolos grąžinimą, įkeitė butą Kaune (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. vasario 12 d. sprendimu paskolos ir įkeitimo sutartys, patvirtintos Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarės L. Telksnienės, pripažintos negaliojančiomis, nes nustatyta, kad abi sutartis pasirašė ne V. J. B., sandoriai buvo sudaryti pasinaudojant pavogtu V. J. B. pasu. Ieškovės teigimu, dėl to jai atsiradusią žalą turi atlyginti notarė L. Telksnienė ir draudimo kompanijos, kuriose notarė apdraudė savo profesinę civilinę atsakomybę prieš trečiuosius asmenis, nes notarė, tvirtindama nuginčytus sandorius, netinkamai nustatė V. J. B. asmenybę, formaliai atliko pareigas. Registrų centras taip pat turi atlyginti žalą, nes, išduodamas įkeitimo pažymą ne savininkui ar jo įgaliotam asmeniui, prisidėjo prie notarės veiksmų neteisėtumo. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovų solidariai 23 951,10 Lt žalai atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš Kauno m. 8-ojo notarų biuro notarės L. Telksnienės 13 478,56 Lt, o iš VĮ Registrų centro Kauno filialo – 5 616,07 Lt žalos atlyginimo ieškovės naudai. Teismas nustatė, kad 1997 m. birželio 26 d. paskolos sutartį paskolos gavėjo vardu už V. J. B. pasirašė nenustatytas asmuo, kuris pasiskolino iš J. G. 21 000 Lt, įsipareigodamas pinigus grąžinti per vieną mėnesį. Paskolos grąžinimui užtikrinti nenustatytas asmuo įkeitė V. J. B. priklausantį butą Kaune (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. vasario 12 d. sprendimu paskolos ir įkeitimo sutartys, patvirtintos Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarės L. Telksnienės, pripažintos negaliojančiomis. Be to, byloje nustatyta, kad VĮ Registrų centras išdavė įkeitimo pažymą nenustatytam asmeniui, nors pažymų užsakymų knygoje pasirašė ne V. J. B. Teismas, vadovaudamasis bylos medžiaga, nustatė, kad paskolos sutarties pasirašymo metu V. J. B., mirusio 1999 m., vienas iš pasų buvo dingęs. Teismas nusprendė, kad, pripažinus buto įkeitimo ir paskolos sutartis negaliojančiomis dėl subjekto ir valios ydingumo, yra prielaida išvadai, kad notarė, nustatydama V. J. B. asmenybę, nebuvo pakankamai atidi, o notaro atsakomybę lemia net pati menkiausia klaida. Teismas taip pat nustatė, kad notarė buvo sudariusi su DUAB „KDK draudimas“ profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tačiau šio draudiko, kaip subjekto, nebėra, o su AB „Lietuvos draudimas“ notarė sudarė draudimo sutartį tik 2003 m. kovo 5 d., todėl sprendė, kad žalos atlyginimas priteistinas iš notarės. Dėl VĮ Registrų centro atsakomybės teismas pažymėjo, kad pažymos įkeitimo išdavimo metu galiojusiame 1996 m. rugpjūčio 23 d. Vyriausybės nutarime Nr. 1011 buvo nustatyta, kad nekilnojamojo turto detalizuotas pažymėjimas išduodamas nekilnojamojo turto savininkui. Teismas, nustatęs, kad įkeitimo pažyma buvo išduota ne buto savininkui, sprendė, kad VĮ Registrų centras netinkamai įvykdė savo pareigas, todėl turi atlyginti ieškovės patirtą žalą (1964 m. CK 176, 227 straipsniai). Kartu teismas pažymėjo, kad VĮ Registrų centras nėra padidintos atsakomybės subjektas, todėl jo atsakomybė mažesnė. Teismas taip pat konstatavo, kad ir sandorį sudarę asmenys nebuvo pakankamai atidūs, todėl yra pagrindas pripažinti ir įgalioto asmens A. G. atsakomybę už padarytą žalą. Teismas, priteisdamas atlygintinos žalos dydį, taikė dalinės atsakomybės taisykles, nes nustatė, kad žalą padarę asmenys žalą sukėlusius veiksmus atliko atskirai ir atsiradusi žala nėra jų bendrų veiksmų rezultatas (CK 6.6, 6.263 straipsniai, 6.279 straipsnio 4 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 5 d. nutartimi atmetė atsakovų VĮ Registrų centro ir notarės L. Telksnienės apeliacinius skundus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Dėl VĮ Registrų centro apeliacinio skundo teisėjų kolegija konstatavo, kad Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras (dabar – VĮ Registrų centras) privalėjo pareikalauti iš detalizuoto pažymėjimo prašančio asmens dokumentų, patvirtinančių jo tapatybę ir nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, patikrinti šiuos dokumentus ir įsitikinti, ar asmuo turi teisę gauti detalizuotą pažymėjimą. Neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs šias pareigas, šis asmuo atsako už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Kolegija taip pat nurodė, kad pagal pripažinto negaliojančiu įkeitimo sandorio sudarymo metu galiojusios Notariato įstatymo redakcijos 46 straipsnį notarai turėjo teisę tvirtinti įkeitimo sandorius tik patikrinę, ar įkeičiamas turtas priklauso jį perleidžiančiam arba įkeičiančiam asmeniui. Turto priklausomybę tuo metu patvirtino būtent atsakovo išduodamos pažymos. Dėl notarės apeliacinio skundo teisėjų kolegija pažymėjo, kad notarams keliami aukštesni atsargumo, atidumo, rūpestingumo profesinėje veikloje reikalavimai, todėl civilinė atsakomybė dėl jų taikytina, nustačius net mažiausią jo neatsargumą. Tvirtindama 1997 m. birželio 26 d. įkeitimo sandorį ir paskolos sutartį, notarė tik nurodė pateikto asmens dokumento duomenis, tačiau nenurodė, kokiu būdu buvo įsitikinta asmens tapatybe. Pagal suformuotą teismų praktiką toks asmenybės nustatymo būdas pripažintinas akivaizdžiai formaliu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog notarė nebuvo pakankamai atidi nustatydama asmens, prisistačiusio V. J. B., asmenybę. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visų asmenų, kurie sudarė sąlygas žalai atsirasti, veiksmų reikšmę žalos atsiradimui, teisingai išsprendė jų atsakomybės dydžio klausimą, priteisdamas iš notarės 60 proc., iš VĮ Registrų centro 25 proc., o iš A. G. 15 proc. ieškovės patirtos žalos. Kolegija pažymėjo, kad teismas suklydo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad žala priteisiama iš VĮ Registrų centro Kauno filialo, kuris neturi juridinio asmens teisių, todėl negali būti šalis civiliniame procese (CPK 41 straipsnis). Tačiau atsižvelgdama į tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme dalyvavo VĮ Registrų centro įgaliotas asmuo, teisėjų kolegija teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje vietoje VĮ Registrų centro Kauno filialo įrašė VĮ Registrų centrą.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinius skundus esmė

Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto 8-ojo notarų biuro notarė L. Telksnienė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutarties dalis dėl 13 478,56 Lt žalos priteisimo iš notarės bei priimti naują šio sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš notarės atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai pažeidė CK 6.263 ir 6.248 straipsnių reikalavimus. Apeliacinio teismo nutartyje nepagrįstai suabsoliutinta notarės civilinė atsakomybė. Teismas tik abstrakčiai konstatavo notarės atsakomybę, bet nenurodė, kokias teisės normas ji pažeidė, kokie konkretūs jos veiksmai buvo pagrindas žalai atsirasti, taip pat kuo konkrečiai reiškėsi notarės neveikimas, nerūpestingumas.

2. Byloje nustatyta, kad sandorių pasirašymo metu nekilnojamojo turto registro įmonė asmens, melagingai prisistačiusio V. J. B., buvo apgauta ne vieną kartą. Ginčo situacijoje būtent ieškovė ir jos atstovas turėjo būti itin rūpestingi. Tačiau jie tuo visiškai nesirūpino ir buvo apgauti. Notarė, vykdydama savo pareigas, padarė viską, ką turėjo padaryti. Teismai visiškai nenagrinėjo nukentėjusiosios didelio neatsargumo.

3. Teismai netinkamai taikė Notariato įstatymo 16 straipsnio nuostatas. Byloje nagrinėjamų notarinių veiksmų atlikimo metu galiojo 1996 m. liepos 19 d. šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies redakcija, kad notaras, atlikdamas šiame įstatyme numatytas funkcijas, pažeidęs įstatymų ar kitų norminių aktų reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka kaip valstybės pareigūnas. Taigi notaro veikų atlikimo metu galiojusi teisės norma notaro civilinei atsakomybei atsirasti nustatė sąlygą - įstatymų ar kitų norminių aktų reikalavimų pažeidimą. Notarė nepažeidė jokių įstatymų ar kokių nors kitų norminių aktų.

4. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse tokio pobūdžio bylose ne kartą akcentavo, kad negalima suabsoliutinti notarų kaltės, jų civilinės atsakomybės, notarams turi būti keliami realūs, įmanomi įgyvendinti reikalavimai, būtina nustatyti, kokius kaltus veiksmus notaras atliko, vykdydamas valstybės jam pavestas funkcijas; jeigu notaras įrodo, jog atliko viską, kad žala neatsirastų dėl aplinkybių, susijusių su jo veiksmais, tai reiškia, kad notaras kaltę paneigė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-127/2003; 2004 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2004; kt.).

Kasaciniu skundu atsakovas VĮ Registrų centras prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškovės reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš VĮ Registro centro atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai be jokio pagrindo plečiamai aiškino Teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos 10 punkto teiginį, kad biuras išduoda detalizuotą pažymėjimą nuosavybės (patikėjimo) teisės turėtojui. Tame pačiame Tvarkos punkte apibrėžiamos ir biuro atsakomybės ribos, t. y. nurodoma, kad biuras atsako už detalizuoto pažymėjimo duomenų teisingumą ir jų atitiktį įrašams statinių teisinės registracijos dokumentuose, o ne už duomenų apsaugą, kurią nustatė tik 1998 m. įsigaliojęs Nekilnojamojo turto registro įstatymas. 1997 m. galiojusi tvarka taip pat nenustatė, kad biuras yra padidintos atsakomybės institucija ir kokiomis ypatingomis priemonėmis jo darbuotojai turėjo nustatinėti užsakymus teikiančių (ar atsiimančių) asmenų tapatybę. Sandorio sudarymo metu galioję norminiai aktai labai aiškiai apibrėžė, kad būtent notaro pareiga yra nustatyti fizinio asmens tapatybę, tikrinti parašo tikrumą ir patvirtinti sandorį, nes detalizuoto pažymėjimo išdavimas savaime jokių teisinių pasekmių nesukelia.

2. Teismai pažeidė CK 6.246-6.248 straipsnius ir priteisė žalą, nenustatę civilinės atsakomybės taikymo sąlygų visumos, todėl atsakomybė VĮ Registrų centrui negalėjo būti taikoma. Teismai formaliai taikė Teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos normas ir priteisė žalą, nesivadovaudami CK normomis dėl būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Joks sandorio sudarymo metu galiojęs teisės aktas nenustatė VĮ Registrų centro darbuotojams pareigos ypatinga tvarka nustatinėti asmens tapatybę, nekėlė didesnių atidumo, atsargumo ar rūpestingumo reikalavimų, neapibrėžė jokių būdų, kaip papildomai patikrinti paso ar parašo autentiškumą. Tai, kad nesąžiningas trečiasis asmuo pasirašė už tikrąjį V. J. B., darbuotojai objektyviai negalėjo nustatyti, nes šį faktą patvirtino tik byloje atlikta rašysenos ekspertizė. Teismai nepagrįstai nurodė, kad tarp atsakovo darbuotojų veiksmų, išduodant detalizuotą pažymėjimą, ir atsiradusios žalos yra netiesioginis priežastinis ryšys. Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas esminiu ir į jį atsižvelgiama tik tada, kai kaltas asmuo sudaro ypatingas sąlygas, kurios nukrypsta nuo įprastinių žmogaus veiklos rezultatų. Šiuo atveju ieškovei padaryta žala pagal civilinės atsakomybės prigimtį negali būti laikoma Registrų centro darbuotojų veiksmų rezultatu (CK 6.247 straipsnis), nes, lyginant parašus, aiškių jų klastojimo požymių darbuotojai nenustatė, o jokios kitos galimybės tai patikrinti įstatyme nebuvo numatyta. Tai rodo, kad darbuotojai padarė viską, ko buvo protinga iš jų reikalauti konkrečioje situacijoje.

3. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1277/2002, kurioje teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nebuvo pagrindo taikyti solidariosios atsakomybės, t. y. taikyti atsakomybę ne tik notarei, bet ir VĮ Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registrų centrui, nes tvirtindamas sandorį notaras atsako už tinkamą sandorio šalių asmens tapatybės nustatymą net ir tuo atveju, kai yra pateikiamas nurodytos įmonės pažymėjimas, išduotas sandorio šaliai. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, taip pat nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje 3K-3-156/2005, nes minėtoje byloje veiksmai buvo atlikti galiojant Nekilnojamojo turto registro įstatymui, o ne Teisinio statinių registravimo laikinajai tvarkai. Be to, daugelyje analogiškų bylų, nagrinėtų Lietuvos Aukščiausiajame Teisme dėl žalos atlyginimo, kai suklastojami asmens dokumentai ir netinkamai nustatoma asmenybė, VĮ Registrų centras iš viso netraukiamas į bylas ir jam civilinė atsakomybė netaikoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-398/99, Nr. 3K-3-331/2001, Nr. 3K-3-578/2001, Nr. 3K-3-371/2004).

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prisidėjimu prie VĮ Registro centro kasacinio skundo, pritardamas kasatoriaus argumentams, prašo jį tenkinti.

Ieškovė J. G. atsiliepime į kasacinius skundus prašo šiuos atmesti, nes bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė ginčo atveju teisės normas ir priėmė teisėtus bei pagrįstus procesinius sprendimus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovės J. G. įgaliotinis A. G. 1997 m. birželio 26 d. sudarė su V. J. B. prisistačiusiu asmeniu paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė paskolino minėtam asmeniui 21 000 Lt, o šis, užtikrindamas paskolos grąžinimą, įkeitė butą, esantį Kaune, Biržiškų g. 3-18. Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. vasario 12 d. sprendimu paskolos ir įkeitimo sutartys, patvirtintos notarės L. Telksnienės, pripažintos negaliojančiomis dėl to, kad abi sutartis pasirašė ne V. J. B., sandoriai sudaryti pasinaudojant pavogtu V. J. B. pasu. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškovei J. G. padarytą žalą turi atlyginti trys asmenys: notarė L. Telksnienė, kuri patvirtino pripažintus negaliojančiais sandorius, VĮ Registrų centras, kurio darbuotojai išdavė pažymėjimą nuginčytam turto įkeitimo sandoriui sudaryti ne šio turto savininkui, ir ieškovės įgaliotinis A. G., kuris nerūpestingai atstovavo ieškovei. Teismai nurodė, kad tiesioginė žalos atsiradimo priežastis – notarės veiksmai, nes ji, nustatydama asmens, prisistačiusio V. J. B., asmenybę, nebuvo pakankamai atidi. Kartu teismai nustatė, kad notarė darė viską, ko yra protinga iš jos reikalauti, nes ne specialistui (ne ekspertui) paprastai neįmanoma nustatyti paso suklastojimo fakto. Teismai taip pat nustatė, kad netiesioginė žalos atsiradimo priežastis buvo VĮ Registrų centro darbuotojų, kurie išdavė pažymėjimą buto įkeitimo sandoriui sudaryti ne šio turto savininkui, veiksmai. Dar viena netiesiogine žalos atsiradimo priežastimi teismai nurodė ieškovės įgaliotinio A. G. veiksmus, nes šis asmuo nerūpestingai ir netinkamai atstovavo įgaliotojos interesams. Teismai nustatė, kad notarė turėtų atlyginti 60 proc., VĮ Registrų centras – 25 proc., o A. G. – 15 proc. ieškovės patirtos žalos.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstų žemesnės instancijos teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Fakto klausimai nagrinėjant bylą kasacine tvarka analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar žemesnės instancijos teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgdamas į kasaciniame skunde keliamus teisės klausimus ir spręsdamas, teisingai ar ne aiškintos ir taikytos teisės normos ginčo teisiniams santykiams, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis konkrečios bylos aplinkybėmis. Tais atvejais, kai bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai nustatė visas šalių ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tačiau, neteisingai aiškindami ginčo santykiui taikytinų teisės normų turinį, atitinkamai neteisingai kvalifikavo byloje nustatytus faktus, kasacinis teismas pasisako, kaip turėjo būti aiškinamos ir taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms. Jeigu pagal žemesnės instancijos teismų nustatytus bylos faktus kasacinis teismas gali ištaisyti padarytą teisės normų aiškinimo ir taikymo klaidą, byla neperduodama iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 4 dalis). Tačiau jeigu dėl neteisingo teisės normų turinio aiškinimo ir jų taikymo reikia iš naujo tirti byloje surinktus įrodymus, nustatinėti faktines bylos aplinkybes, kasacinis teismas perduoda bylą nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui, kad būtų pakartotas įrodymų vertinimo procesas, nes pats kasacinis teismas negali iš naujo arba pakartotinai nustatinėti bei tirti bylos faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje teismai sprendė žalos, kuri atsirado dėl kelių asmenų veiksmų, atlyginimo klausimą, taikydami už šią žalą dalinę atsakomybę. Teismai nustatė, kad dėl žalos atsiradimo kalti asmenys turi atsakyti nelygiomis dalimis. Tokios dalinės atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Dėl to, kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodė, jog teismo priedermė teisingai išspręsti bylą ir nustatyti objektyvią tiesą kyla iš Konstitucijos. Taigi teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi siekti nustatyti tikrąją tiesą, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirdamas ir įvertindamas tos konkrečios bylos faktus.

Ginčo atveju teismai nusprendė, kad didžiausią žalos dalį, t. y. 60 proc. visos žalos, turi atlyginti pripažintus negaliojančiais sandorius patvirtinusi notarė, 25 proc. – Registrų centras, išdavęs pažymėjimą nekilnojamojo turto įkeitimo sandoriui sudaryti ne įkeičiamo turto savininkui, ir 15 proc. – ieškovės įgaliotinis A. G., nerūpestingai atstovavęs įgaliotinei. Bylą nagrinėję teismai sprendimą priteisti iš notarės didžiausią žalos dalį grindė notaro civilinės atsakomybės ypatumais, nurodydami, kad notaro civilinę atsakomybę lemia bet kuri, net ir pati lengviausia kaltės forma. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų procesiniuose sprendimuose nustatytas faktines nagrinėjamo ginčo aplinkybes, kurios yra reikšmingos teisingam teisės normų, reglamentuojančių dalinę atsakomybę, taikymui. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog notarės ir trečiojo asmens A. G. paaiškinimai rodo, kad „tvirtindama sandorius notarė nustatė juos sudarančių fizinių asmenų asmenybes pagal pasus, tikrino sandorio dalyvių parašų tikrumą, taigi darė viską, ko yra protinga iš jos reikalauti“. Teismas taip pat nurodė, kad „galbūt dėl įdėmaus atidumo notarė galėjo nustatyti paso suklastojimo ar kt. faktus, nors paprastai ne specialistui (ekspertui) to neįmanoma nustatyti“; „Teismas laiko, kad notarės veiksmuose tyčios nėra, jai galėjo būti pateiktas originalus V. J. B. pasas, o nesant pateiktojo notarei paso bei nenustačius apsimetusio V. J. B. asmens, neįmanoma nustatyti, kur buvo suklysta“. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais. Tokia teismų motyvacija iš esmės reiškia, kad teismai nenustatė notarės kaltės jokia, net ir pačia lengviausia forma. Be to, iš teismų išdėstytų argumentų matyti, kad išvados dėl byloje reikšmingų aplinkybių padarytos remiantis prielaidomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas negali būti grindžiamos spėliojimais ar prielaidomis apie bylos aplinkybes. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas, pripažindamas, kad notarė nagrinėjamoje situacijoje „darė viską, ko protinga iš jos reikalauti“, tačiau, nuspręsdamas priteisti iš jos didžiausią žalos atlyginimo dalį, priėmė prieštaringomis išvadomis pagrįstą sprendimą. Pagal visuotinai pripažintą principą negalima to paties kartu ir teigti, ir neigti (allegans contraria non est audiendus).

Bylą nagrinėję teismai savo sprendimuose rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentais bylose dėl notarų civilinės atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad visi bendrosios kompetencijos teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatuota, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto tiek žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, tiek ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismas visada sprendžia konkrečių šalių konkretų ginčą. Tai reiškia, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, bet konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir siedamas šias su taikytina teisės norma. Taigi aukštesnės instancijos teismo konkrečioje byloje suformuluoti ratio decidendi turi precedentinę reikšmę tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas aukštesnės instancijos teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. K.; Nr. 3K-3-68/2006).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai rėmėsi kasacinio teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais, nesiedami jų su nagrinėjamoje byloje nustatytais faktais ir visapusiškai nevertindami šios konkrečios bylos aplinkybių, kurios ne visiškai sutampa su kasacinio teismo precedentuose nurodytomis aplinkybėmis. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika notarų atsakomybės klausimais, nepaneigiant kaltės, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, nustatymo būtinumo, modifikavosi, ir neatkreipė dėmesio į kitose kasacinio teismo nutartyse padarytas išvadas dėl notaro kaltės nustatymo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Notariato įstatymo 16 straipsnį notarai atsako už žalą, padarytą kaltais veiksmais, vykdant notaro profesinę veiklą. Taigi nors notaro atsakomybę lemia ir pati lengviausia kaltės forma, tačiau vis dėlto notaro atsakomybė be kaltės negalima. Dėl to, sprendžiant dėl tam tikrą notarinį veiksmą atlikusio notaro civilinės atsakomybės, būtina nustatyti, kokius kaltus veiksmus notaras atliko, taip pat įvertinti, ar šis asmuo toje konkrečioje situacijoje padarė viską, ko yra protinga iš jo reikalauti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje J. S., I. Z. v. Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarė V. J. Martinauskienė, AB „Lietuvos draudimas“; Nr. 3K-3-11/2004; 2004 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje D. B. v. J. I., Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarė A. Adomaitienė, AB „Lietuvos draudimas; Nr. 3K-3-371/2004).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl notarės civilinės atsakomybės ir jos dydžio ginčo atveju, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai), nes nepakankamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatytus bylos faktus, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rėmėsi a priori, t. y. detaliai neanalizuodami ir nevertindami konkrečių nagrinėjamos bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš teismų procesinių sprendimų motyvuojamųjų dalių matyti, kad teismai, nustatydami VĮ Registrų centro atsakomybės dalį, tik lakoniškai nurodė, jog šio atsakovo darbuotojų veiksmai, išduodant detalizuotą pažymėjimą įkeitimo sandoriui sudaryti ne įkeičiamo turto savininkui, yra netiesioginė žalos atsiradimo priežastis, tačiau konkrečiai netyrė ir neįvertino, kokius pažeidžiančius nustatytą pažymėjimų išdavimo tvarką veiksmus atliko VĮ Registrų centro darbuotojai. Teismai nevertino, ar šio atsakovo darbuotojai pagal galiojusius įstatymus atliko visus būtinus veiksmus turto savininko asmenybei nustatyti, ar tie veiksmai sudarė sąlygas pažeisti ieškovės teises, taip pat ar sukliudė paskolos davėjui ir sandorius tvirtinusiai notarei įsitikinti apie turto priklausymą paskolos gavėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartį civilinėje byloje R. L., V. L. v. Z. S., Kauno miesto 7-ojo notarų biuro notarė J. Valevičienė, Kauno miesto 20-ojo notarų biuro notarė R. Valantiejienė ir kt.; Nr. 3K-3-764/2003). Nagrinėjamoje byloje teismai nesiaiškino aplinkybės, ar VĮ Registro darbuotojai galėjo nustatyti asmens dokumento klastojimo faktą, kokių prieinamų ir protingų priemonių jie turėjo ir galėjo imtis toje konkrečioje situacijoje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netyrė faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl VĮ Registrų centro atsakomybės dydžio, ir tinkamai nepagrindė išvados dėl šiam atsakovui tenkančios atsakomybės dalies.

Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad bylą nagrinėję teismai detaliau netyrė ieškovės įgaliotinio A. G. veiksmų įtakos žalos atsiradimui, nesvarstė dėl jo kaltės laipsnio ir jam tenkančios atsakomybės dalį nustatė nepateikdami motyvuotų argumentų. Pažymėtina, kad teismai procesiniuose sprendimuose nustatė faktines aplinkybes dėl A. G. veiksmų, sudarant pripažintus negaliojančiais sandorius, tačiau šių veiksmų teisiškai nekvalifikavo ir nesprendė dėl jų teisinės reikšmės santykiuose su atstovaujamąja ir jų įtakos sprendžiant žalos atlyginimo klausimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų padarytos išvados dėl šiam asmeniui tenkančios atsakomybės dalies neatitinka jų pačių nustatytų aplinkybių dėl ieškovės įgalioto veikti jos vardu ir interesais asmens, t. y. A. G., skubotų veiksmų, skolinant didelę pinigų sumą nepažįstamam niekur nedirbančiam asmeniui (b. l. 157; civilinė byla Nr. 2-542/2003, b. l. 150, 190; baudžiamoji byla Nr. 20-1-573-97, b. l. 18, 36), rodančių didelį jo neatsargumą.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į teismų nustatytas faktines aplinkybes dėl už atsiradusią žalą atsakingų asmenų veiksmų, darytina išvada, kad teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai), dėl to paviršutiniškai, neišsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes, tai turėjo įtakos materialiosios teisės normų neteisingam taikymui, taigi ir neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tam, kad nagrinėjamoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms būtų teisingai pritaikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios žalos, atsiradusios dėl kelių asmenų neteisėtų veiksmų, atlyginimą, turi būti pakartotas faktinių aplinkybių tyrimo procesas dalinės atsakomybės už kelių asmenų padarytą žalą kontekste, o tai yra žemesnės instancijos teismų pareiga. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalis 5 punktas, 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui naujos sudėties.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Algimantas Spiečius