Civilinė byla Nr. 3K-3-430/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
121.19.2; 121.20 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 5 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys P. M., A. D., A. Š., J. D., M. M., G. Z., I. V., H. M. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėja J. R. 2003 m. gruodžio 30 d. kreipėsi su pareiškimu į teismą ir, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis B. D. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,75 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus apskrityje, Riešės valsčiuje, Gulbinų apylinkėje, Prošiškių kaime (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą - (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, šį sklypą seneliui buvo perleidęs jo tėvas K. D., tame kaime turėjęs 2,5 deš. (2,75 ha) žemės sklypą. Nors dalies žemės sklypo perleidimo seneliui 1939 m. pabaigoje sutartis neišliko, tačiau tai, kad pareiškėjos senelis B. D. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nurodyto dydžio sklypą, pareiškėjos nuomone, liudija Vilniaus apskrities archyvo 2001 m. lapkričio 19 d. pažymėjimas Nr. D-46, kuriame nurodoma, kad Gulbinų apylinkės 1948-1949 m. žemės apskaitos žiniaraštyje 1948 m. kovo 31 d. įrašytas žemės naudotojas D. B. K., turėjęs viso žemės 1,75. Nors matavimo vienetas nenurodytas, tačiau, pareiškėjos manymu, galima spręsti, kad plotas nurodytas hektarais. Anot pareiškėjos, senelio žemės sklypas dėl prasidėjusio karo veiksmų nebuvo nacionalizuotas, ir tik seneliui stojant į kolūkį, jo žemė buvusi nusavinta.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. vasario 3 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos J. R. senelis B. D. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,75 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus apskrityje, Riešės valsčiuje, Gulbinų apylinkėje, Prošiškių kaime (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą - (duomenys neskelbtini).
Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikus prašymą bei papildomus dokumentus, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. kovo 17 d. nutartimi procesą byloje atnaujino.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. spalio 5 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. vasario 3 d. sprendimą ir pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė. Teismas nustatė, kad žemės sklypas iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė pareiškėjos proseneliui K. D., kuris mirė 1946 m. birželio 2 d. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų apie nuosavybės teisės į nurodytą žemės sklypą perleidimą pareiškėjos seneliui B. D. iki 1940 metų nacionalizacijos, pagal tuo metu Vilniaus krašte galiojusius įstatymus. Teismo vertinimu, byloje esantys dokumentai, kuriais remiasi pareiškėja, patvirtina, kad pokario laikotarpiu pareiškėjos senelis B. D. buvo tik žemės naudotojas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos apeliacinį skundą, 2006 m. vasario 9 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, konstatavo, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai atmetė pareiškėjos prašymą netinkamą šalį pakeisti tinkama ir neįtraukė į bylą suinteresuotu asmeniu K. V. Kolegija nurodė, kad byloje nenustatyta, jog K. V. yra padavusi prašymą atkurti teisę į B. D. turėtą nuosavybę. Ji, kaip ir pareiškėja J. R., buvo padavusi pareiškimą atkurti teisę į K. D. nuosavybę, tačiau jos nėra pretendentės į K. D. nuosavybės atkūrimą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme. Kolegija konstatavo, kad K. V. neįtraukimas dalyvauti byloje suinteresuotu asmeniu, kaip B. D. testamentinės paveldėtojos, nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas sprendimo negaliojimo pagrindas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja J. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 5 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. vasario 9 d. nutartį ir pareiškimą patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Kasatorės teigimu, bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Tokiu būdu bylą nagrinėjusių teismų argumentas ir reikalavimas pateikti notarinės formos dokumentą apie turto atidalijimą yra nepagrįstas. Kasatorės nuomone, abiejų instancijų teismai pažeidė pareigą įvertinti įrodymus visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Byloje liko visiškai neįvertinti liudytojų P. N. ir J. N. parodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad K. D. turėjo apie 3 ha žemės, kurią dar prieškaryje atidalijo savo sūnums B. ir J. Juos vertinant, kasatorės teigimu, svarbi reikšmė tenka 1948 m. kovo 31 d. žemės apskaitos žiniaraščiui bei dokumentams apie B. D. stojimą į kolūkį. Kasatorės nuomone, vertinant aplinkybę, kad po 1940 metų nacionalizacijos žemės sandorių būti negalėjo, prielaida, jog B. D. dar iki nacionalizacijos įsigijo žemės sklypą tėvui atidalijus jo dalį, yra labiau tikėtina, nes kitaip neįmanoma paaiškinti aplinkybės, kokiu būdu vietoj vieno ūkyje esančio sklypo atsirado du sklypai. Kasatorės teigimu, teismai nepagrįstai sprendė, kad dokumentai apie B. D. stojimą į kolūkį neturi jokios įrodomosios reikšmės.
2. Kasatorė pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte nustatyta, jog nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, nepriklausomai nuo jų išdavimo datos, gali būti dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“. Šio nutarimo 1.1.1 punkte nustatyta, kad tokiais dokumentais gali būti Lietuvos TSR Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir sėjomainų valdybos 1947-1948 metų žemės apskaitos žiniaraščiai, todėl, kasatorės nuomone, teismų kategoriška išvada, kad 1948 m. kovo 31 d. žemės apskaitos žiniaraštis nėra įrodymas, nepagrįsta, padaryta netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas.
3. Kasatorės teigimu, ji įžvelgia CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, nes bylą nagrinėję teismai nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Kasatorė nurodo, kad byloje buvo pateiktas prašymas įtraukti tinkama pareiškėja, po to - suinteresuotu asmeniu K. V., tačiau šie prašymai buvo atmesti, nors pastaroji turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi. Kasatorė teigia, kad teismo išvada, jog byloje nenustatyta, kad K. V. yra padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises į B. D. nuosavybės teise valdytą žemę, yra neteisinga, padaryta netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgus į Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriaus 2004 m. birželio 10 d. raštą Nr. 31/04/22-1928, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 20 d. raštą Nr. 31/02/15-71, vyr. geodezininko V. P. sudarytą sklypo schemą, 2001 m. gegužės 15 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, apžiūros aktą, į tai, kad versija, jog K. V. nėra padavusi prašymo, buvo pateikta tik apeliacinės instancijos teisme. Kasatorė pažymi, kad sprendimas neužkerta kelio K. V. kreiptis į teismą su atskiru pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kadangi šios kategorijos bylose teismas yra aktyvus, šį klausimą kasatorė prašo spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus bei jų sąveiką su kitais proceso įstatyme įtvirtintais principais.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys A. D. ir J. D. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismų procesiniai sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareiškėja buvo padavusi Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą atkurti nuosavybės teises ne į B. D., o į K. D. turėtą žemę, tuo pačiu teigdama, kad ši žemė buvo nacionalizuota ne iš jos senelio, o iš prosenelio. Tuo tarpu į teismą pareiškėja kreipėsi tik po to, kai Vilniaus apskrities viršininko administracija 2003 m. gruodžio 23 d. raštu informavo pareiškėją, kad jai nebus atkuriamos nuosavybės teisės į K. D. turėtą žemę, kadangi jis yra pareiškėjos prosenelis. Atsiliepime teigiama, kad K. V. nėra pretendentė į B. D. nuosavybės teisių į žemę atkūrimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad nėra CPK 346 straipsnyje numatytų pagrindų naikinti apskųstus sprendimą ir nutartį. Kasatorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad K. V. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, todėl, suinteresuoto asmens nuomone, teismo atsisakymas įtraukti K. V. į procesą yra pagrįstas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys M. M., L. Š., D. G., G. Z., A. Š., P. M. ir I. V. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teismas visada sprendžia konkrečių šalių konkretų ginčą. Teismo sprendimas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, visada paliečia konkrečias šalis (byloje dalyvaujančius asmenis), konkrečius jų tarpusavio materialinius teisinius santykius. Teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų yra teismo nusprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Jis taikomas tuo atveju, jeigu teismo sprendimu yra nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Byloje, teismo nagrinėjamoje ypatingosios teisenos tvarka, suinteresuotu asmeniu yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla (CPK 443 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, turi nurodyti visus tuo juridinę reikšmę turinčiu faktu suinteresuotus asmenis. Jeigu paaiškėja, kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas savo iniciatyva šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį (CPK 443 straipsnio 3 dalis). Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi būti nagrinėjamos įtraukus į jas suinteresuotus asmenis.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja J. R. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis B. D. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,75 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus apskrityje, Riešės valsčiuje, Gulbinų apylinkėje, Prošiškių kaime. Bylos duomenys akivaizdžiai liudija, kad dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisinį interesą turi ir pareiškėjos motina K. V., kaip B. D. testamentinė įpėdinė. Tokie duomenys byloje jau buvo ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į CPK 443 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neįtraukė K. V. dalyvauti byloje suinteresuotu asmeniu. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, jog teisinio pagrindo įtraukti byloje dalyvauti suinteresuotu asmeniu K. V. nebuvo, motyvavo tuo, kad byloje nenustatyta, jog K. V. yra padavusi prašymą atkurti nuosavybės teisę į B. D. turėtą nuosavybę, bei tuo, kad K. V., kaip ir pareiškėja J. R., buvo padavusi pareiškimą atkurti teisę į K. D. nuosavybę, tačiau jos įstatymo prasme nėra pretendentės į K. D. nuosavybės atkūrimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens - K. V. - teisių ir pažeidė CPK 266 straipsnio reikalavimus (CPK 302 straipsnis). Kasatorė pagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje pateiktų dokumentų - Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriaus 2004 m. birželio 10 d. rašto Nr. 31/04/22-1928 bei 2001 m. birželio 20 d. rašto Nr. 31/02/15-71, 2001 m. gegužės 15 d. sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo akto ir schemos - kurių atsiradimo teisinis pagrindas yra piliečių prašymas atkurti nuosavybės teises į B. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvas dėl K. V. ir pareiškėjos J. R. padėties tapatumo (jos abi buvo padavusios pareiškimus atkurti nuosavybės teises į K. D. žemę) yra prieštaringas, nes skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos J. R. pareiškimas yra atmestas, tuo tarpu nustačius, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas nesukurs teisinių pasekmių, byla yra nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatyti proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas panaikinti apskųstus sprendimą ir nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).
Kadangi byla dėl nustatytų proceso teisės normų pažeidimų grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiti kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 5 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. vasario 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Sigitas Gurevičius
Antanas Simniškis
