Bylos Nr. 2A-50/2006
Procesinio sprendimo kategorija
2.12.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
2006 m. birželio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Masioko,
išnagrinėjo nuteistojo V. J. gynėjo pareiškimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu V. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (G. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (A. K. nuosavybės teisių atkūrimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams devyniems mėnesiams. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatlikta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu. Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį V. J. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, iš V. J. konfiskuota 240 120 Lt.
V. J. nuteistas už tai, kad:
nuo 1997 m. spalio mėnesio iki 1999 m. sausio 12 d. veikdamas bendrininkų grupe su G. S. ir J. B., savo ir J. B. naudai apgaule įgijo didelės vertės – 323 280 Lt svetimą turtą – valstybei priklausančius šešis žemės sklypus, esančius,,duomenys neskelbtini“;
nuo 1999 m. lapkričio 22 d. iki 1999 m. gruodžio 9 d. veikdamas bendrininkų grupe su G. S. ir J. B., savo ir J. B. naudai apgaule įgijo didelės vertės – 157 140 Lt svetimą turtą – valstybei priklausančius šešis žemės sklypus, esančius,,duomenys neskelbtini“.
Nustatytas toks šių nusikaltimų padarymo mechanizmas. V. J., pasinaudodamas tuo, kad jo giminaitės A. Š., L. P., S. K., Z. Z. ir T. I.,,duomenys neskelbtini“ žemėtvarkos skyriuje buvo užvedę nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų G. K. ir A. K. turėtą žemę bylą, pasisiūlė joms padėti tvarkyti nuosavybės teisių į jų tėvų turėtą žemę atkūrimo reikalus, gavo iš jų įgaliojimą ne tik tvarkyti už jas dokumentus, bet ir atgautus žemės sklypus parduoti. Pasinaudojęs įgaliojimu, V. J. iš,,duomenys neskelbtini“ žemėtvarkos skyriaus gavo ten nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvusių dokumentų kopijas. Per J. B. jos buvo perduotos į,,duomenys neskelbtini“ žemėtvarkos skyrių, kur, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, G. S. jas panaudojo sudaryti regimybei (užvedant nuosavybės teisių atkūrimo bylas), kad V. J. atstovaujamos jo giminaitės turi teisę į naujų žemės sklypų suteikimą. G. S. parengė sprendimų suteikti žemės sklypus V. J. giminaitėms projektus, kuriuose buvo įrašyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad minėtų V. J. giminaičių teisė į žemės sklypus yra tikra. Taip buvo suklaidintas,,duomenys neskelbtini“ apskrities viršininkas, kurio žinioje buvo laisvos valstybinės žemės fondo sklypai. Priėmus sprendimus tuos sklypus suteikti, juos faktiškai įgijo ne V. J. giminaitės, o jis pats, nes įgaliojimo suteiktomis teisėmis jis pasinaudojo – žemės sklypus pardavė, o gautus pinigus pasisavino.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 2 d. nutartimi nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartimi nuteistojo V. J. kasacinis skundas atmestas.
Pareiškėjas prašo atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, vadovaujantis BPK 453 straipsnio 5 dalimi, sustabdyti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio vykdymą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu nustatyti, ar įstatyminio sureguliavimo nebuvimas (legislatyvinė omisija) baudžiamajame procese, kai apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, nėra atitinkamų teisės normų tokį nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintiems konstituciniams imperatyvams, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša ir iš Konstitucijos kylančiam reikalavimui teisingai išnagrinėti bylą. Tik sulaukus Konstitucinio Teismo atsakymo spręsti bylą toliau, teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.
Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis nemotyvuotas, t. y. neatskleisti BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo pagrindai ir motyvai, teigia, kad dėl to neįrodytas nusikalstamas nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, t. y. paliktame galioti nuosprendyje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Taip pažeisti ne tik BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai, bet ir padaryti esminiai BPK 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies pažeidimai. Šie pažeidimai iš esmės apsunkino bei susiaurino V. J. galimybes gintis nuo pareikštų kaltinimų apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje konstatavo BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimų pažeidimus, taip pat pripažino, kad nuosprendis savo turiniu iš esmės neatitinka įstatymo reikalavimų ir kad pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso.
Pareiškėjas įsitikinęs, kad kasacinis skundas išnagrinėtas pažeidžiant Konstitucijos imperatyvias nuostatas, nes iš esmės nesvarstytas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kasacinis teismas, atsisakydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažeidė Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalies, Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimus, be to, nesivadovavo Teismų įstatymo 33 straipsnio nuostatomis.
Pareiškėjas prašo atkreipti dėmesį į tai, kad civiliniame procese įstatymų leidėjas garantavo asmenims teisę į pakartotinį procesą tuo atveju, jeigu dėl jų buvo priimtas nemotyvuotas sprendimas ar nutartis (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tačiau baudžiamajame procese, kurio pagrindu valstybė taiko asmenims griežčiausias poveikio priemones, tokios garantijos įstatymų leidėjas nesuteikė. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, neturėjo galimybės šį nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nes tai nėra sureguliuota baudžiamajame procese. Pareiškėjas mano, kad tai yra akivaizdi teisinio sureguliavimo spraga (legislatyvinė omisija), tiesiogiai pažeidžianti Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas garantijas.
Be to, pareiškėjas, cituodamas Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo 16.5 punktą, daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo priimtas nemotyvuotas nuosprendis šiurkščiai pažeidė iš Konstitucijos kylantį reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą ir kad teisingumas šioje byloje liko neįvykdytas, nes išliko pagrįstų abejonių, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas motyvus nutartyje ir atmesdamas apeliacinius skundus, tik siekė pateisinti kito teismo prieš tai priimtą nuosprendį. Taigi, pareiškėjo nuomone, V. J. buvo nuteistas iš esmės vieningu procesiniu dokumentu, kurį neatsiejamai sudaro pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria buvo ištaisyti esminiai nuosprendžio trūkumai.
Vertindamas minėtą Konstitucinio Teismo išaiškinimą apie tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais), taip pat tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pripažinęs, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą nuosprendį, neturėjo įstatyminio pagrindo panaikinti tokį nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas mano, kad ši teisinė spraga ir įstatyminio sureguliavimo nebuvimas (legislatyvinė omisija) baudžiamajame procese, tiesiogiai prieštarauja Konstituciniams imperatyvams, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylančiam reikalavimui teisingai išnagrinėti bylą. Taigi tai buvo ir yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar minėtas įstatyminio sureguliavimo nebuvimas BPK neprieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjas nesutinka su kasacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog teisinė spraga (legislatyvinė omisija) nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. nutarime pažymėta, kad legislatyvinė omisija – tai, kas teisės akte nėra nustatyta, nors pagal Konstituciją įstatymų leidėjo turėjo būti nustatyta, t. y. tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią draudžia Konstitucija. Nutarime konstatuota, kad prašymai, grindžiami legislatyvine omisija, gali būti priimami ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta. Apie Konstitucijos draudžiamą legislatyvinę omisiją, kaip pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą, yra nurodyta šio teismo 2005 m. sausio 19 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimuose. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą priimti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės – prašymą ištirti, ar BPK 306 straipsnis, 308 straipsnio 2 dalis, 324 straipsnio 12, 13 dalys, 377 straipsnio 9 dalis, 448 straipsnio 7 dalis, 454 straipsnio 5 dalis ir 460 straipsnio 4, 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Apibendrindamas pareiškėjas teigia, kad nuosprendyje surašomi motyvai yra neatsiejama kvalifikavimo bei konkrečios BK normos taikymo dalis, imperatyviai įtvirtinta Konstituciniuose imperatyvuose. Šiuo atveju, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą, motyvų nebuvimas Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendyje tiesiogiai sąlygoja Konstitucijos pažeidimą, dėl to buvo aiškiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 451 straipsnis). Bet koks baudžiamojo įstatymo pritaikymas, padarytas pažeidžiant Konstituciją, daro tokį pritaikymą aiškiai netinkamą. Padarytas Konstitucijos pažeidimas šioje byloje gali būti pašalintas tik ją atnaujinus, nes priešingu atveju V. J. privalės atlikinėti laisvės atėmimo bausmę pagal nuosprendį, prieštaraujantį Konstitucijai.
Papildomu pareiškimu nuteistojo V. J. gynėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešą interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų pripažinimo negaliojančiais bei žemės sklypų grąžinimo valstybei. Ieškinyje teigiama, kad valstybė prarado turtą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, todėl, vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, turėtų būti taikoma restitucija natūra, t. y. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys pripažintinos negaliojančiomis, o žemės sklypai turėtų būti išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų ir grąžinti valstybei.
Pareiškėjas prašo atkreipti dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas V. J. BK 72 straipsnio 5 dalį, padarė išvadą, jog valstybiniai žemės sklypai (ieškinio dalykas, kurį dabar yra bandoma susigrąžinti natūra), kaip konfiskuotinas turtas, yra parduotas – priklauso tretiesiems asmenims, dėl to negalima jo paimti natūra. Taikant V. J. turto konfiskavimą (priteisiant prarasto turto vertę pinigine išraiška), valstybei padaryta žala yra atlyginta. Nuosprendis įsiteisėjęs, prokuratūros atstovai jo neskundė. Pareiškėjas tvirtina, kad pareikštu ieškiniu bandoma sugrąžinti turtą, už kurį yra kompensuota, taikant V. J. papildomą bausmę. Pareiškėjas mano, kad prokuratūra netiesiogiai ginčija nuosprendį, pateikdama įrodymus ir nurodydama teisinį mechanizmą, jog teismas padarė neteisingą išvadą apie negalimumą susigrąžinti prarastus sklypus ir nepagrįstai taikė BK 72 straipsnio 5 dalį. Patenkinus ieškinį ir sugrąžinus parduotus žemės sklypus, restitucijos pagrindu iš V. J. būtų dar kartą priteista pinigų suma, kuri teismo nuosprendžiu jau konfiskuota.
Pareiškimas atmestinas.
BPK 451 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamoji byla atnaujinama tik tuo atveju, kai pagal teismų sprendimais nustatytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ar paskesnes teismų nutartis ir bylą nutraukti; nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę, ištaisius padarytus BK 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus; atleisti nuteistąjį nuo bausmės, nes suėjo senaties terminas; ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti.
Taigi BPK 451 straipsnyje numatytų baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindų sąrašas yra išsamus. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai turėjo įtakos ir netinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis nemotyvuotas, nes šio teismo nuosprendis tik neišsamiai motyvuotas, be to, padarytus BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus ištaisė apeliacinės instancijos teismas, išdėstydamas nutartyje išsamius įrodymų vertinimo bei veikų kvalifikavimo motyvus. Būtent apeliacinės instancijos teismas ir turi patikrinti pirmosios instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą.
Į pareiškėjo argumentą, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas ir taip buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies nuostata, išsamiai atsakyta apeliacinės ir kasacinės instancijos teismo nutartyse, konstatuojant, kad bylą išnagrinėjo nešališkas teismas.
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą motyvuotai atsakyta kasacinės instancijos teismo nutartyje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas V. Jasevičiaus padarytoms veikoms pritaikytas tinkamai.
Pareiškėjo prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar įstatyminio sureguliavimo nebuvimas (legislatyvinė omisija) baudžiamajame procese (kai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis neišsamiai motyvuotas ir nėra teisės normų tokį nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo) neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniams imperatyvams, neatitinka minėtų BPK 451 straipsnio nuostatų, todėl atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 453 straipsnio 3 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. J. gynėjo pareiškimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmesti.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Antanas Klimavičius
Vytautas Masiokas
