Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-8/2007

Procesinio sprendimo kategorija 22.3.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Teodoros Staugaitienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 8 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui M. M. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Klaipėdos miesto 1–ojo notarų biuro notaras M. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė 2000 m. rugpjūčio 28 d. jo išrašytą paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti 50 000 Lt atsakovui, šiam pareikalavus, bet ne vėliau kaip iki 2004 m. rugpjūčio 28 d., pripažinti negaliojančiu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad vekselis neatitinka Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (1999 m. kovo 16 d. įstatymo Nr. VIII-1087 redakcija; Žin., 1999, Nr. 30-853, toliau – ir ĮPVĮ, Įstatymas) reikalavimų dėl apmokėjimo terminų; vekselyje nurodyti jo apmokėjimo pagal pareikalavimą ir ne vėliau kaip iki 2004 m. rugpjūčio 28 d. yra vienas po kito einantys terminai, todėl pagal įstatymą tokie vekseliai negalioja; be to, vekselis mokėtinas jį pateikus, turėjo būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos, atsakovas šį terminą praleido. Ieškovas taip pat nurodė, kad vekselis sudarytas dėl suklydimo, yra tariamas sandoris, šalys nesiekė sukurti šiam sandoriui būdingų pasekmių, ieškovas nebuvo skolingas atsakovui. Ieškinio reikalavimus jis grindė CK 1.5, 1.78, 1.80, 1.90, 1.95, 6.3, 6.4 straipsniais, ĮPVĮ 35, 36 straipsniais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 3500 Lt atstovavimo, 40 Lt kitoms būtinoms ir pagrįstoms išlaidoms atlyginti, 49,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu – į valstybės biudžetą, sprendimui įsiteisėjus, panaikino laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad išrašydamas vekselį, jo davėjas sukuria atitinkamas teises ir pareigas sau ir kitiems asmenims (vekselio turėtojui). Viešą vekselio patikimumą lemia griežti jo formalumo ir abstraktumo reikalavimai. Vekselis, neatitinkantis ĮPVĮ 3, 4, 77, 78 straipsniuose nustatytų formaliųjų reikalavimų, neturi vekselio galios; abstraktumo reikalavimas reiškia, kad prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo ir yra be išlygų; skolininkas gali ginčyti prievolę pagal vekselį, remdamasis tik formaliaisiais vekselio trūkumais. Įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, jį įgydamas, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai (ĮPVĮ 19 straipsnis). Teismas sprendė, kad toks vekselio teisinis reglamentavimas paneigia galimybę pripažinti jį negaliojančiu, remiantis CK normomis nustatytais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, o ĮPVĮ 19 straipsnyje nurodytu pagrindu ieškovas vekselio neginčija. Kartu teismas pažymėjo, kad nenustatyta kliūčių, trukdžiusių ieškovui suprasti, teismo vertinimu, trumpo ir aiškaus dokumento turinio, todėl padarė išvadą, jog, išrašydamas vekselį, ieškovas prisiėmė atsakomybę už galimas teisines pasekmes. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog 2000 m. rugpjūčio 28 d. vekselis neatitinka ĮPVĮ 35 straipsnyje nustatytų jo apmokėjimo terminų, be to, patikslintame ieškinyje jis pripažino vekselio atitiktį šiai įstatymo normai, nes laikė, kad vekselio apmokėjimo terminas „pagal pareikalavimą“ yra tapatus ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam „jį pateikus“, ir ginčijo vekselio apmokėjimo termino tą dalį, kurioje nustatyta apmokėti ne vėliau kaip iki 2004 m. rugpjūčio 28 d., nurodė, jog tai yra antras terminas. Teismas argumentavo, kad vekselyje nurodytas terminas atitinka ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalį, pagal kurią vekselio davėjas gali sutrumpinti arba pratęsti laiką, per kurį vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti pateiktas apmokėti.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 8 d. nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 8 d. sprendimą paliko nepakeistą, apeliacinį skundą atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Kolegija nurodė, kad CK 1.105 straipsnyje vekselis apibūdinamas kaip vertybinis popierius, kurį be išlygų jį išrašantis asmuo įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui. Analogiška vekselio samprata įtvirtinta ir ĮPVĮ. Kolegija, sistemiškai aiškindama ĮPVĮ ir CK normas, padarė išvadą, kad vekselio davėjas turi galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui tik ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytu pagrindu. Kolegijos vertinimu, ieškovas galėtų ginčyti sandorį, kurio pagrindu buvo išrašytas vekselis, remdamasis sandorių negaliojimo pagrindais, tačiau ginčyti vekselį gali tik pagal ĮPVĮ 19 straipsnį tuo pagrindu, kad vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia veikė skolininko nenaudai; tokių aplinkybių ieškovas neįrodinėjo, o jo prašymas skirti vekselio ekspertizę nebuvo siejamas su atsakovo tyčinių veiksmų įrodinėjimu, bet pateiktas, šalims aiškinantis mokėjimo terminų įrašų vekselyje atsiradimo aplinkybes; kolegija nelaikė, kad ekspertizės išvada šiuo klausimu turėtų teisinės reikšmės vekseliui pagal ĮPVĮ 19 straipsnį ginčyti; kolegija pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintas Vekselių naudojimo Taisykles (toliau – ir Taisyklės) pagrindinis vekselio rekvizitas yra jo davėjo parašas; ieškovas parašo neginčijo. Kolegija argumentavo, kad net ir pripažinus, jog vekselio turinys buvo papildytas, įrašant jo apmokėjimo terminą – ne vėliau kaip iki 2004 m. rugpjūčio 28 d. – jis nelaikytinas nauju vekseliu, nes, be šio, kito vekselio, kuriame būtų nurodytas kitoks jo apmokėjimo terminas, ieškovas nepateikė. Kolegija pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad vekselis neatitinka ĮPVĮ 35, 36 straipsnių reikalavimų dėl jame nustatytų mokėjimo terminų. Terminas „pagal pareikalavimą“ yra tapatus ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam vekselio apmokėjimo terminui „jį pateikus“. ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad toks vekselis turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos, tačiau vekselio davėjas gali šį laiką sutrumpinti ar pratęsti; kolegijos vertinimu, šiuo atveju šalys susitarė pratęsti pateikimo vekselį apmokėti terminą, nurodę, kad vekselis apmokamas pagal pareikalavimą (ne vėliau kaip iki 2004 m. rugpjūčio 28 d.), ir toks terminas nelaikytinas vienas po kito einantys terminai ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalies prasme. Tokį vekselio apmokėjimo terminą kolegija aiškino, pagal analogiją remdamasi ir CK 6.33–6.35 straipsniais. Kolegija vadovavosi nuostata, kad vekselio apmokėjimo terminai nurodyti įstatyme, vekselio davėjas ir jo turėtojas turi teisę pasirinkti vieną iš įstatyme nurodytų alternatyvų vekselio mokėjimo terminą. Šiuo atveju kolegija laikė, kad vekselio mokėjimo terminas nustatytas abiejų šalių naudai ir jis atitinka ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pagal kurį vekselis gali būti išrašytas apmokėti per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos; ieškovo išrašytame vekselyje nurodyta konkreti data leidžia teigti, kad vekselis išrašytas apmokėti per laiko tarpą nuo jo išrašymo iki šios datos. Pagal CK 6.33 straipsnio 2 dalį tai yra atidedamasis terminas, nustatantis vekselio apmokėjimo vėliausią datą. Šalių veiksmai, kolegijos vertinimu, taip pat patvirtino jų susitarimą dėl vekselio apmokėjimo termino; nors atsakovas 2003 m. rugpjūčio 1 d. ir pareikalavo vekselį apmokėti, tačiau jis sutiko dėl apmokėjimo vekselyje nustatytą paskutinę mokėjimo dieną. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad vekselis neturi trūkumų dėl jame nustatytų apmokėjimo terminų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 8 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 8 d. nutartį panaikinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes priėmė sprendimą ne dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų. Ieškinio reikalavimą pripažinti vekselį negaliojančiu ieškovas grindė dviem pagrindais: 1) dėl jo neatitikties ĮPVĮ nustatytų rekvizitų reikalavimų; 2) remdamasis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais; ieškovas nurodė, kad vekselį išrašė, t. y. sudarė vienašalį sandorį dėl suklydimo, jis yra tariamas sandoris, ieškovas nėra su atsakovu sudaręs kito sandorio ir pagal jį prisiėmęs įsipareigojimų, todėl prievolė pagal vekselį be jos atsiradimo pagrindo (sandorio) negalima. Teismai nepagrįstai neišnagrinėjo bylos ieškovo nurodytu teisiniu pagrindu, vekselį tyrė ir vertino tik ĮPVĮ nustatytų formaliųjų reikalavimų požiūriu; nenustatę būtinų vekselio rekvizitų trūkumų, neargumentavo, ar ieškovo prievolė pagal vekselį atsirado šalių sudaryto sandorio pagrindu. Teismų pripažinta vekselio atitiktis formaliesiems įstatymo reikalavimams būtų teisiškai nereikšminga, išnagrinėjus reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ieškovo nurodytu pagrindu ir jį patenkinus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje A. L. prieš UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“, bylos Nr. 3K-3-214/2003, konstatavo, kad pagal 1964 m. CK normas vekselis yra vienašalis sandoris, jam nuginčyti taikytinos sandorių negaliojimo pagrindus nustatančios normos, todėl ši teisės aiškinimo taisyklė taikytina ir šioje byloje, nes vekselis išrašytas, galiojant 1964 m. CK. Apeliacinės instancijos teismas, sutikęs, kad vekselis yra sandoris, nepagrįstai motyvavo, jog dėl vekselio specifinio teisinio reglamentavimo vekselio davėjas tik ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytu pagrindu turi galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui, ir nėra pagrindo analizuoti ir vertinti ieškovo argumentus dėl iš esmės suklydus sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu.

2. Teismai pažeidė ĮPVĮ nuostatas, nes nepagrįstai nepripažino, kad ieškovo išrašytas vekselis turi formalių trūkumų. ĮPVĮ 71 straipsnyje nustatyta, kad, pakeitus vekselio tekstą, jame pasirašę asmenys atsako pagal pakeisto teksto turinį, o prieš tą pakeitimą pasirašę asmenys – pagal pradinį teksto turinį. Ginčo vekselio turinio dalis, kad vekselis bus apmokėtas pagal pareikalavimą, buvo pakeista, t. y. papildyta įrašu – ne vėliau kaip iki 2004 m. rugpjūčio 28 d. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad tai nėra esminis vekselio rekvizitas, net ir pripažinus vekselio turinio papildymo faktą. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta ĮPVĮ nurodytos normos reikalavimų požiūriu; ieškovas gali atsakyti tik pagal pradinį vekselio turinį, t. y. vekselį apmokėti pagal pareikalavimą; tokiu atveju pagal ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalį vekselis pateikiamas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos; dėl to atsakovas, iki 2001 m. rugpjūčio 28 d. nepateikęs apmokėti vekselio, pagal ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą neteko teisės reikšti ieškovui reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus dėl vekselyje nustatytų terminų neatitikties ĮPVĮ reikalavimams. Kolegija argumentavo, kad termino rūšys nėra ĮPVĮ reglamentuotos, todėl ginčo vekselyje nustatytas terminas aiškintinas pagal analogiją, vadovaujantis CK 6.33–6.35 straipsniais dėl terminuotų prievolių (CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Tačiau tokia kolegijos išvada neatitinka Taisyklių 21 punkto, iš kurio išplaukia, kad vekselyje negali būti nustatyti vienas po kito einantys terminai; toks vekselis pagal ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalį negalioja dėl jo apmokėjimo sąlygų neatitikties ĮPVĮ nuostatoms.

3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalį, 8, 179, 202 straipsnius, nes nepagrįstai susiaurino ieškovo reikalavimus, šiam nenurodžius ieškinio teisinio pagrindo. Teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimui pagrįsti ieškovas nesirėmė ĮPVĮ 19 straipsnio norma, pagal kurią vekselis gali būti ginčijamas, kai vekselio turėtojas, jį įgydamas, tyčia veikia skolininko nenaudai, todėl nurodytos įstatymo normos netaikė. Tokia teismo pozicija prieštarauja CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktui – ieškinyje nurodyti faktinį jo pagrindą; ieškovas laikėsi šios teisės normos reikalavimo, nes procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu siekė įrodyti tyčinius atsakovo veiksmus skolininko nenaudai; taip pat nurodė, kad vekselis neatitinka Įstatymo 35 straipsnio, 36 straipsnio 1 dalies, 38 straipsnio, 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 71 straipsnio reikalavimų; ieškovo argumentai, išdėstyti pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, taip pat atskirojo skundo argumentai dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 5 d. nutarties papildė ieškinio pagrindą ir atskleidė ieškovo reikalavimą ir ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytu pagrindu, todėl teismas savo iniciatyva turėjo taikyti šią įstatymo normą ieškinio reikalavimams išnagrinėti. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 9 d. nutartyje civilinėje byloje S. A. A. prieš Klaipėdos apskrities centrinį paštą, bylos Nr. 3K-3-271/1999, suformuluotos taisyklės, kad iš ieškovo nereikalaujama nurodyti teisinį ieškinio pagrindą ar kitokias aplinkybes, kurias galėtų nurodyti tik teisininkas.

4. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. L. prieš AB firmą „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005, kat. 22.3.1, kurioje konstatuota, kad vekselio mokėtojas gali ginčyti savo prievolę pagal vekselį, tik remdamasis vekselio formaliais trūkumais; vekselio davėjas taip pat turi galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui ĮPVĮ 19 straipsnio pagrindu. Remdamasis šiuo išaiškinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas šioje byloje galėjo ginčyti sandorį, kurio pagrindu išrašytas vekselis, remdamasis visais sandorių negaliojimo pagrindais, arba reikšti prieštaravimus ĮPVĮ 19 straipsnio pagrindu ir įrodinėti, kad vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai; tačiau tokių įrodymų kolegija nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, priėjęs prie tokios išvados, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda; pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje A. L. prieš UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – notaras E. S., bylos Nr. 3K-3-214/2003, pripažino nepagrįstomis teismų išvadas, kad vekseliui nuginčyti negali būti taikomi sandorių negaliojimo pagrindai. Pažymėtina, kad teisės taikymo išaiškinimai nurodytose nutartyse negali būti vertinami kaip formuojantys teismų praktiką, nes tokia jų reikšmė nenustatyta Teismų įstatymo reikalavimų požiūriu – šios nutartys nėra paskelbtos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad reikalavimai vekseliui sudaryti, vekselio ypatumai, užtikrinantys jo viešą patikimumą, ir specifinis teisinis reglamentavimas nulemia ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus jo turėtojui, t. y. tik ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytu pagrindu, ir negalimumą ginčyti vekselį, remiantis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Tokia teismų išvada atitinka CK 1.63 straipsnio 5 dalį, kur nustatyta, jog vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismai pagrįstai laikė, jog vekselyje nurodyti mokėjimo terminai nėra du atskiri, vienas po kito einantys mokėjimo terminai Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies prasme. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta galimybė pratęsti vekselio, apmokėtino jį pateikus, terminą; kadangi ĮPVĮ nenustatyta, kaip tai turi būti įforminta, teismai, remdamiesi įrodymų visetu, padarė pagrįstą išvadą, kad šalys susitarė dėl to, jog vekselis turi būti pateiktas apmokėti ne vėliau kaip iki 2004 m. rugpjūčio 28 d.; ieškovas šio susitarimo neginčijo, toks įrašas neprieštarauja ĮPVĮ 35, 36 straipsniams. Atsakovas laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriuose teigiama, kad teismas susiaurino ieškovo reikalavimus, šiam nenurodžius ieškinio tikslaus teisinio pagrindo. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktą ieškovo reikalavimas turi būti suformuluotas ieškinyje ir negali būti išreiškiamas kitokia forma ar kituose procesiniuose dokumentuose; priešingu atveju atsakovas negalėtų tinkamai įgyvendinti CPK 42 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų. Atsakovas taip pat nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, jog bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka nepaskelbtomis kasacinio teismo nutartimis, kuriose išdėstyti teisės išaiškinimai, atmestini.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Ieškovas 2000 m. rugpjūčio 28 d. išrašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti atsakovui 50 000 Lt pagal pareikalavimą (ne vėliau kaip iki 2004 m. rugpjūčio 28 d.).

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl vekselio ginčijimo pagrindų

Vertinant kasacinio skundo argumentą, kad teismai nepagrįstai netyrė vekselio pripažinimo negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, būtina pažymėti skirtingą šių dviejų civilinės teisės institutų – sandorio ir vekselio – teisinę prigimtį ir iš to kylančius teisinius padarinius. Sandorius reglamentuoja CK Pirmosios knygos II dalies normos; pagal 1.63 straipsnyje pateiktą jų sampratą sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Vekseliai yra universali atsiskaitymo negrynaisiais pinigais ir kreditavimo priemonė. Vekselio teisinę prigimtį nustatančios teisės normos išdėstytos CK Pirmosios knygos III dalyje, kurioje reglamentuojami civilinių teisių objektai. Civilinėje apyvartoje vekseliai naudojami kaip vertybiniai popieriai ir yra civilinių teisių objektai (CK 1.97 straipsnis); vekselių, kaip vertybinių popierių ir civilinių teisių objektų, sąvoka nustatyta CK 1.101, 1.105 straipsniuose. Pagal CK 1.105 straipsnį vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Teisinių santykių, susijusių su vekseliais, CK detaliai nereglamentuoja. Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius nustato Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. Jame vekselis taip pat apibrėžtas kaip vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (2 straipsnio 1 dalis). Taigi vekselio atsiradimo pagrindas – jo išrašymas; šis valinis veiksmas yra vienašalis sandoris, nes, išrašydamas vekselį, jo davėjas sukuria tam tikras teises ir pareigas sau ir kitiems asmenims (vekselio gavėjui, mokėtojui). Kartu pabrėžtina tai, kad, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuris gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje (ĮPVĮ 13, 18 straipsniai). Vekselio patikimumui civiliniuose santykiuose užtikrinti, o tai reiškia su vekseliu sietinoms asmenų teisėms apsaugoti, įstatyme nustatyti griežti vekselio formalumo ir abstraktumo reikalavimai. ĮPVĮ 3, 4, 77, 78 straipsniuose nurodyti formalūs reikalavimai – būtini vekselio rekvizitai – ir jų nebuvimo pasekmės: dokumentas, kuriame nėra būtinų rekvizitų, negalioja. Šie reikalavimai vekseliui lemia, kad vekselio įgijėjui tam, jog įsitikintų vekselio galiojimu, pakanka patikrinti įstatyme nurodytus jo rekvizitus; savo ruožtu mokėtojas gali ginčyti savo prievolę pagal vekselį, remdamasis vekselio formaliais (rekvizitų) trūkumais. Vekselio abstraktumas reiškia, kad prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jo atsiradimo pagrindo ir ši prievolė yra be išlygų. Kadangi dėl nurodytų vekselio savybių jame nėra įtvirtinti vekselio davėjo ir kitų asmenų abipusiai atsakomybės santykiai ir įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą sumą nesiejamas su tam tikrų sutartinių ar kitokių prievolių tarp vekselio davėjo ir vekselyje nurodytų asmenų buvimu ar nebuvimu, tai vekselio davėjas negali ginčyti vekselio, remdamasis tuo, kad jo ir vekselio gavėjo nesiejo prievoliniai santykiai. Besąlygiškas įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą sumą reiškia ir tai, kad vekselyje negali būti nurodyti jokie juridiniai faktai ar aplinkybės, su kurių atsiradimu, išnykimu ir pan., būtų siejamas pagal vekselį atsiradusių įsipareigojimų įvykdymas. ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, kuriems pagal vekselį atsirado tam tikros pareigos, negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Taigi vekselio prigimtis ir savybės, užtikrinančios vertybinio popieriaus viešą patikimumą, ĮPVĮ nustatytas specifinis su vekseliu susijusių santykių teisinis reglamentavimas leidžia vekselio davėjui reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui tik šiame įstatyme nurodytais pagrindais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, remdamiesi teismų praktikos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje A. L. prieš AB firmą „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005, kat. 22.3.1) tinkamai aiškino ir taikė ĮPVĮ normas ir padarė teisingą išvadą, jog nurodytame įstatyme nustatytas teisinis reglamentavimas daro negalimą vekselio pripažinimą negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais; dėl to teismai neturėjo vertinti ieškovo argumentų apie vekselio pasirašymą dėl suklydimo, jam nesitikint, kad toks veiksmas sukels teisinių padarinių. Kasacinio skundo 1 punkte šiuo klausimu išdėstyti argumentai prieštarauja aptartam įstatyminiam reglamentavimui, todėl pripažintini nepagrįstais.

Dėl vekselio apmokėjimo terminų

Vekselio apmokėjimas yra terminuota prievolė (ĮPVĮ 3,77 straipsniai). Apmokėjimo terminas vekselyje nurodomas dėl būtinybės apibrėžti reikalavimo pagal vekselį teisės egzistavimo laiką, taip pat siekiant sudaryti sąlygas įsipareigojimui pagal vekselį įvykdyti bei vekselio turėtojui tinkamai įgyvendinti protesto teisę, vekselio neapmokėjus. Vekselio patikimumui civilinėje apyvartoje užtikrinti, mokėtojo ir vekselio turėtojo teisėtiems interesams apsaugoti ĮPVĮ pateiktas vekselio apmokėjimo terminų nurodymo būdų išsamus sąrašas. Pagal ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalį vekselis gali būti išrašytas apmokėti: 1) jį pateikus; 2) per tam tikrą laiką nuo pateikimo; 3) per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos; 4) nustatytą dieną. Pažymėtina, kad pagal ĮPVĮ nustatytą reglamentavimą nurodyti vekselyje mokėjimo terminą vis tik nėra būtina, nes įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog vekselis, kuriame terminas nenurodytas, laikomas mokėtinu jį pateikus. Vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos, tačiau vekselio davėjas gali šį laiką sutrumpinti arba pratęsti (ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis). Apžvelgus nurodytas ĮPVĮ normas dėl vekselio mokėjimo terminų, matyti, kad jose nustatytu reglamentavimu siekiama mokėjimo terminų aiškumo ir apibrėžtumo. ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vekseliai, kuriuose nurodyti kitokie, negu išvardyti šio straipsnio 1 dalyje, mokėjimo terminai arba vienas po kito einantys terminai, negalioja.

Koks vekselio apmokėjimo terminas buvo nustatytas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas. Iš teismų sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovo išduotame paprastajame vekselyje mokėjimo terminas,,pagal pareikalavimą (ne vėliau kaip iki 2004 m. rugpjūčio 28 d.)” suformuluotas netinkamai, nes nuostata,,pagal pareikalavimą“ (tolygi nurodytai ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte) susieta su konkrečia galutine apmokėjimo data. Ištyrę ir įvertinę šalių paaiškinimus, jų pateiktus kitus įrodymus dėl vekselyje nurodyto apmokėjimo termino traktavimo bei atsižvelgdami į tai, kad įstatyme nenustatyti 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto termino pratęsimo būdai, teismai konstatavo, jog šiuo atveju tikrasis vekselyje nustatytas jo apmokėjimo terminas buvo apibrėžtas konkrečiu laiko tarpu nuo vekselio išrašymo iki vekselyje nurodytos galutinės apmokėjimo datos. Toks vekselio apmokėjimo termino nustatymo būdas yra įtvirtintas įstatyme – ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselio naudojimo taisyklių 21 punktą vekseliuose, apmokėtinuose per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos, turi būti nurodytas tikslus dienų ir mėnesių skaičius, bet ne konkreti data; tačiau teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų vertinimu, kad toks netikslumas nėra pagrindas taikyti ĮPVĮ 35 straipsnio 2 dalies normą dėl vekselio negaliojimo, byloje nustačius, jog vekselyje yra nustatyta prievolė jį apmokėti per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos ir tiksliai nurodyta šio termino pabaiga. Padarę išvadą, kad vekselyje nustatytas apmokėjimo terminas atitinka ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismai pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, jog vekselyje yra nurodyti du vienas po kito einantys terminai. Kasacinio skundo argumentai dėl neteisingo vekselio apmokėjimo termino nustatymo iš dalies grindžiami kitokiu, nei nustatyta skundžiamuose sprendimuose, faktinių aplinkybių interpretavimu; teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus, nes kasacinis teismas sprendžia teisės, bet ne fakto klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl vekselio ginčijimo pagal ĮPVĮ 19 straipsnį

ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta ribota galimybė reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui. Minėta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Vadinasi, įsipareigojęs pagal vekselį asmuo prieštaravimams vekselio turėtojui pagal ĮPVĮ 19 straipsnį pagrįsti privalo nurodyti šio straipsnio dispozicijos reikalaujamą faktinį pagrindą, t. y. konkrečius faktus apie tai, kad vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia veikė skolininko nenaudai (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinio skundo 3 punkte neteisingai teigiama, kad ieškovas CPK nustatyta tvarka nurodė faktinį pagrindą vekselio turėtojo teisėms ginčyti pagal ĮPVĮ 19 straipsnį; tokių duomenų byloje nėra. Tai, kad, ieškovo aiškinimu, jis klydo dėl vekselio išrašymo teisinių padarinių, nėra ĮPVĮ 19 straipsnio normos dispozicijos reikalaujama aplinkybė. Dėl to atmestini kasacinio skundo 3 punkto argumentai, kad teismai pažeidė kasaciniame skunde nurodytas procesinės teisės normas, konstatavę, jog ieškovas neįrodinėjo atsakovo tyčinių veiksmų, šiam įgyjant vekselį.

Dėl kasacinio skundo 4 punkto argumentų

Lietuvos Respublikoje teisingumą vykdo tik teismai; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 straipsnis). Pagal Konstitucijos 111 straipsnio reikalavimus sukurta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą; tai reiškia, kad turi būti formuojama vienoda, nuosekli teisės aiškinimo ir taikymo praktika, grindžiama Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais bei kitais konstituciniais principais. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teisėjų kolegija šioje nutartyje pripažino, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai aiškino ir taikė vekselį reglamentuojančias materialinės teisės normas, savo išvadas tinkamai motyvavo, remdamiesi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartyje civilinėje byloje A. L. prieš AB firmą „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005, kat. 22.3.1, išdėstytais teisės klausimais. Šiuo požiūriu bylą nagrinėję teismai nepažeidė jurisprudencijos tęstinumo reikalavimo.

Pažymėtina, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Toks naujas precedentas įtvirtintas nurodytoje kasacinio teismo nutartyje. Dėl to atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėję teismai nesirėmė ankstesniu teismo precedentu dėl vekselio ginčijimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje A. L. prieš UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – notaras E. S., bylos Nr. 3K-3-214/2003); be to, nurodytoje 2003 m. vasario 5 d. kasacinio teismo nutartyje taip pat akcentuota ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta galimybė ginčyti vekselį.

Naikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo, kasacinis skundas netenkintinas (CPK 346 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 8 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Sigitas Gurevičius

Teodora Staugaitienė