E. Ž. pagal BK 24 str. 4 d., 3061 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-125-511/2019

Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00070-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.5.2;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 3061 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 182 straipsnio 2 dalį (už dviejų automobilių inscenizuotą eismo įvykį) laisvės atėmimu dvejiems metams 3 mėnesiams, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams 3 mėnesiams, 189 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies sudedant, paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams 4 mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, šios bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams.

Priteista iš E. Ž., V. L., K. J., D. E., V. S. ir M. E. solidariai 5 444,28 Eur žalos atlyginimo draudimo bendrovei ERGO Insurance SE Lietuvos filialui.

Taip pat skundžiamas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta nuteistųjų E. Ž., K. J., V. L., D. E., M. E. ir V. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarė bendrininkų grupe;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad nuteistasis E. Ž. pasiūlė M. L. surasti automobilį eismo įvykiui inscenizuoti;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad nuteistieji E. Ž., K. J., V. L., D. E., M. E. ir V. S., organizuota grupe apgaule įgydami 18 798 Lt draudimo išmoką ir reikalavimo teisę į 16 321 Lt draudimo išmoką už inscenizuotą neva netyčinį automobilių „BMW 530D“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir „BMW 530D“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) eismo įvykį, bendrininkavo su M. L., nurodant, kad šie nuteistieji veikė bendrai su asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta konfiskuoti automobilių dalis, paimtas kratų metu, ir nuspręsta perduoti jas Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje byloje taip pat nuteisti V. L., K. J., V. S., D. E. ir M. E., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. E. Ž. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 3061 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu ne anksčiau kaip nuo 2012 m. rugsėjo mėn. ir ne vėliau kaip iki 2014 m. vasario 2 d., tikslus laikas nenustatytas, jo ir K. J. kaip organizatorių nurodymu, V. L., D. E. ir M. E., veikdami bendrininkų grupe kaip nusikalstamos veikos vykdytojai, (duomenys neskelbtini), A. V. priklausančioje sodyboje, (duomenys neskelbtini), A. J. priklausančioje sodyboje ir kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, neteisėtai sunaikino (nutrynė, nušlifavo ir (ar) išpjovė) automobilių „Toyota Prius“, „BMW X5“, „BMW 520D“, „Audi A5“, „BMW 745“, „Mercedes Benz CLS500“, „Hyundai“, „Toyota Corolla Vesro“ kėbulo identifikavimo numerius, taip pat neidentifikuotų automobilių „Honda CR-V“ (2 vienetai), „BMW“ 5 serijos, „VW Touareg“, „Toyota RAW4“ (3 vienetai), „Mercedes Benz GLK“, „Audi Q5“, „BMW X5“ (3 vienetai), „BMW“ 1 serijos, „VW T5“ (2 vienetai), „Mercedes Benz Vito“, „Honda CR-Z“, „Toyota Land Cruiser“ (2 vienetai) kėbulo identifikavimo numerius.

2. E. Ž. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su K. J., pirmiau nurodytu laikotarpiu, turėdami bendrą tyčią įgyti nusikalstamu būdu gautą turtą, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijo automobilius „Toyota Prius“ „Audi A5“, „Mercedes Benz CLS 500“, „Toytota Corola Verso“, „BMW X5“, „BMW 745“, pagrobtus Lietuvos Respublikoje, Latvijos Respublikoje ir Vokietijos Federacijoje, taip pat įvairių automobilių, pagrobtų Lietuvos Respublikoje, Latvijos Respublikoje, Vokietijos Federacijoje Švedijos Karalystėje, Norvegijos Karalystėje, dalis („BMV 525D“ du kėbulo ketvirčius, automobilio „BMW X5“ bagažinės dugno dangtį, grindų paklotą ir galinį tiltą, automobilio „BMW 520D“ kėbulo ketvirtį, automobilio „Audi A5“ variklį, automobilių „Audi A4“ ir „Mercedes Benz ML 320 CDI 164“ radijo imtuvus, penkių automobilių „Toyota Rav 4“ ir automobilio „Mercedes Benz“ saugos sistemos elementus), žinodami, kad šie daiktai yra gauti nusikalstamu būdu.

3. E. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su V. L., D. E., M. E., V. S., K. J. ir asmeniu, dėl kurio byla išskirta, apgaule pasisavino didelės vertės svetimą turtą, t. y.: 2013 m. gruodžio mėn., bet ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 13 d., asmuo, dėl kurio byla išskirta, pasiskolino iš T. P., nežinojusio apie planuojamą nusikalstamą veiką, automobilį „BMW 530D“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), faktiškai priklausantį T. P., bet registruotą R. S. vardu, žinodamas, kad jis bus panaudotas eismo įvykiui inscenizuoti. Tuo pačiu metu E. Ž. pasiūlė V. S. inscenizuoti automobilio „BMW 530D“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), registruoto V. S. vardu, eismo įvykį, o V. S. už tai gavus draudimo išmoką, sudaužytą automobilį už 3000 Lt perduoti jam (E. Ž.). Šiam sutikus, E. Ž. nurodė organizuotos grupės nariams K. J., D. E. ir M. E. inscenizuoti šių automobilių eismo įvykį, vykdydami E. Ž. nurodymą, pastarieji įkalbėjo V. L. sėsti prie automobilio vairo ir važiuojant tyčia trenktis į kitą automobilį, tuo tikslu 2013 m. gruodžio 13 d. apie 18.00 val. jie nuvežė V. L. į (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini) rajone, kur pagal išankstinį susitarimą su užvedimo rakteliais stovėjo asmens, dėl kurio byla išskirta, paliktas R. S. vardu registruotas automobilis „BMW 530D“. Po to, vykdydamas išankstinį E. Ž. ir K. J. nurodymą, į tą pačią vietą savo automobiliu atvažiavo V. S. ir sustojo prie sankryžos, žinodamas, kad šioje vietoje bus tyčia atsitrenkta į jo automobilį. V. L., K. J., D. E. ir M. E. koordinuojant jo veiksmus radijo ryšio stotelėmis, įsėdo į R. S. vardu registruotą automobilį „BMW 530D“ ir važiuodamas juo tyčia trenkėsi į V. S. automobilį „BMW 530D“, už tai D. E. sumokėjo V. L. 300 Lt ir šis iš įvykio vietos iš karto pasišalino, o V. S. paskambino bendruoju pagalbos telefono numeriu ir informavo policijos pareigūnus apie neva įvykusį netyčinį eismo įvykį. Po to V. S. ir asmuo, dėl kurio byla išskirta, užpildė eismo įvykio deklaraciją, įrašydami melagingus duomenis, kad įvyko netyčinis eismo įvykis (t. y. susidūrė V. S. ir asmens, dėl kurio byla išskirta, vairuoti automobiliai) ir šio melagingo pranešimo pagrindu V. S. kreipėsi į draudimo bendrovę „ERGO Insurance SE“, kuri dėl apgaulės 2014 m. sausio 30 d. V. S. išmokėjo už apgadintą automobilį „BMW 530D“ 18 798 Lt draudimo išmoką, o asmeniui, dėl kurio byla išskirta, pranešus šiai draudimo bendrovei apie minėtą eismo įvykį, 2014 m. vasario 13 d. buvo išmokėta 16 321 Lt draudimo išmoka R. S., nežinojusiai apie įvykdytą nusikalstamą veiką; ji gautą išmoką perdavė T. P. Taip organizuotos grupės nariai apgaule savo ir kitų asmenų naudai iš viso įgijo 35 119 Lt.

4. E. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su V. L., D. E., K. J. ir organizuotai grupei nepriklausančiu L. S., dėl kurio tyrimas atskirtas į atskirą ir priimtas procesinis sprendimas, apgaule pasisavino svetimą turtą, t. y. 2013 metais, tiksliai nenustatytu laiku, E. Ž. nenurodydamas konkrečių detalių pasiūlė L. S. inscenizuoti automobilio „BMW 118D“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančio L. S., eismo įvykį ir už tai gautą draudimo išmoką bei sudaužytą automobilį perduoti E. Ž., mainais L. S. jis pasiūlė perduoti naujesnį tyrimo metu nenustatytą automobilį „Toyota RAV 4“. L. S. su pasiūlymu sutikus, tačiau su E. Ž. nesuderinus siūlomų veiksmų atlikimo laiko ir būdo, 2013 metais, tiksliai nenustatytu laiku, E. Ž. nurodė organizuotos grupės nariams K. J. ir D. E. paimti iš L. S. automobilį „BMW 118D“, pastarajam pasakant, kad automobilį paima tik išbandyti, o iš tikrųjų, paėmus automobilį, inscenizuoti eismo įvykį. K. J. ir D. E., vykdydami E. Ž. nurodymą, įkalbėjo V. L. sėsti prie automobilio vairo ir važiuojant tyčia trenktis į medį, tuo tikslu 2013 m. gruodžio 14 d., tikslai nenustatytu laiku, jie nuvežė V. L. į (duomenys neskelbtini), iš kur jie paėmė L. S. priklausantį automobilį „BMW 118D“, prie šio automobilio vairo sėdo V. L., o iš paskos tamsios spalvos nenustatytu automobiliu važiavo K. J., D. E. ir L. S., nežinojusi apie daromą nusikalstamą veiką. V. L. tyčia atsitrenkus į pakelės medį, V. L., K. J. ir D. E. iš įvykio vietos pasišalino, o L. S., nežinojusi apie daromą nusikalstamą veiką, apie įvykį informavo L. S. L. S., atvykęs į įvykio vietą, tuo metu nežinodamas, jog automobiliu į medį trenktasi tyčia, sužinojęs, kad automobilį vairavę asmenys pasišalino, ir numatęs, jog dėl to gali negauti draudimo išmokos, nedetalizuodamas motyvų paprašė L. S. paskambinti bendruoju pagalbos telefono numeriu ir informuoti policiją apie neva jos sukeltą eismo įvykį, tai ši ir padarė, taip pat užpildė eismo įvykio deklaraciją, o L. S. 2013 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į draudimo bendrovę „BTA Insurance Company“ dėl draudimo išmokos už sugadintą automobilį ir 2014 m. sausio 24 d. bendrovė išmokėjo jam 25 134 Lt draudimo išmoką, kurią jis, E. Ž. informavus, kad jis suorganizavo eismo įvykio inscenizaciją, kartu su sudaužytu automobiliu 2014 m. sausio 24–29 d. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, perdavė E. Ž. už pažadėtą automobilį „Toyota RAV 4“.

5. Šioje byloje taip pat nuteisti V. L., K. J., V. S., D. E. ir M. E., tačiau jie kasacine tvarka nesiskundžia.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Kasaciniu skundu nuteistasis E. Ž. ir jo gynėjas advokatas R. Dobrovolskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

6.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 182 straipsnio 2 dalies – taikymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Abiejų instancijų teismų nuosprendžiai, priimti pažeidžiant BPK reikalavimus, savo esme yra neteisingi, nepagrįsti, neteisėti tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, tiek ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies kontekste, esmingai pažeidžiantys BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, pagal kurias asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.

6.2. Nors abiejų instancijų teismams ir nekilo abejonių dėl E. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, tačiau bylos duomenys tokių išvadų daryti neleidžia. Šio teismo išvados prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, prieštaravimai yra esminiai, jie bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti, todėl turėjo būti aiškinami kaltinamojo naudai.

6.3. E. Ž. viso bylos proceso metu neprisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismai, spręsdami dėl E. Ž. kaltės įrodymų pakankamumo, vienu pagrindiniu įrodymu laikė kito nuteistojo V. L. parodymus. Tačiau V. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nėra nurodęs, kad E. Ž. būtų dalyvavęs darant nusikalstamas veikas, juo labiau jas organizavęs. Tokių aplinkybių neužfiksuota ir V. L. parodymų patikrinimo vietoje protokole. Apie E. Ž. yra vieninteliai V. L. tyrėjui duoti parodymai, užfiksuoti 2014 m. birželio 4 d. įtariamojo apklausos protokole. Tačiau šiuose parodymuose nėra nurodyta jokių duomenų, kad E. Ž. dalyvavo darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Jokių aplinkybių apie galimą E. Ž. dalyvavimą V. L. nenurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Tačiau nepaisant to, 2014 m. gruodžio 17 d. pranešime apie įtarimą V. L. jau buvo nurodyta, kad jis dalyvavo E. Ž. suburtoje organizuotoje grupėje inscenizuojant du eismo įvykius.

6.4. V. L. nurodyta aplinkybė dėl automobilių dalių vežimo į garažus ir A. J. sodybą, taip pat nelaikytina įrodančia kaltinime inkriminuotą Ž. E. nusikalstamą veiką, nes, kaip nustatyta, jis vertėsi naudotų automobilių dalių prekyba. Ikiteisminio tyrimo metu V. L. nuosekliai tvirtino, kad nurodymus dėl automobilių ardymo, identifikavimo numerių pašalinimo ir išpjovimo jis gaudavo tik iš M. ir D. E., kam priklausė ardomi automobiliai jis nežinojo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apie K. J. ir E. Ž. žinojimą, jog įgyti automobiliai ir detalės gauti nusikalstamu būdu, sprendžia iš jų veiksmų, nes jie organizavo automobilių ir jų detalių skubų išardymą (dėl automobilių Toyota Prius ir Toyota Verso patvirtina kaltinamojo V. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui). Tokia teismo išvada yra akivaizdžiai neteisinga ir šališka, nes V. L. apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją tokių aplinkybių nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir jos nevertino.

6.5. Nuteistieji M. E. ir D. E. viso bylos proceso metu taip pat nenurodė, kad automobilius ardymui gavo iš E. Ž. ar, kad jis jiems duodavo nurodymus ardyti automobilius, pašalinti identifikacinius numerius, inscenizuoti eismo įvykius. Šie nuteistieji teigė, kad E. Ž. prašymu jo tėvų sodyboje išardė tris sudaužytus automobilius. Tačiau E. Ž. vertėsi naudotų automobilių detalių prekyba, todėl šios M. ir D. E. nurodytos aplinkybės niekaip neįrodo, kad jis organizavo kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų padarymą. Todėl teismų išvada, kad vogtus automobilius pristatydavo E. Ž. ir būtent jis davė nurodymus kitiems bendrininkams juos ardyti, pašalinti jų identifikavimo numerius, organizavo dviejų eismo įvykių imitavimą, akivaizdžiai prieštarauja bylos duomenims. Tokios aplinkybės objektyviai nenustatytos, byloje nesurinkta pakankamai duomenų apie E. Ž. dalyvavimą darant šias nusikalstamas veikas.

6.6. Nuteistojo V. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neatitinka leistinumo reikalavimo. V. L. teisme paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes jie buvo išgauti neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais, panaudojant grasinimus. Be to, neginčijamai nustatyta, kad didelė dalis ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. birželio 11 d. atliktos V. L. apklausos protokole užfiksuotų duomenų yra nukopijuota iš 2014 m. birželio 4 d. jo apklausos protokolo. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutiko, tačiau nurodė, kad ši aplinkybė nedaro 2014 m. birželio 16 d. V. L. apklausos neteisėta. Apeliacinės instancijos teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad taip buvo padaryta ne siekiant kaip nors iškraipyti įtariamojo parodymus, o kuo greičiau surašyti protokolą. Teismų praktikoje pažymėta, kad asmenų duotų parodymų fiksavimas apklausos protokole ne pagal jų parodymus apklausos metu, o perrašant ar kitaip atsižvelgiant į ankstesnius apklausiamų asmenų parodymus, pažeidžia BPK 179 straipsnio, 183 straipsnio 3 dalies normas, reglamentuojančias asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką, todėl tokie parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-562/2006, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>). Taigi abiejų instancijų teismai negalėjo vadovautis nuteistojo V. L. parodymais kaip teisingais.

6.7. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir visapusiškai bei išsamiai atsakyti į visus apeliacinių skundų argumentus, tačiau to nepadarė. Šis teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Pavyzdžiui, V. L. yra nurodęs, kad 2013 m. gruodžio 14 d. prieš inscenizuojant antrąjį eismo įvykį, jam įsėdus į L. S. automobilį, turėjusį dalyvauti eismo įvykyje, ant priekinio skydelio rado padėtus 600 Lt kaip atlygį, kuriuos pasiėmė. Tačiau teisme liudytoja apklausta L. S. žmona L. S. tai paneigė, be to, nurodė mananti, kad eismo įvykis įvyko natūraliai, nes buvo slidus kelias. Kitas prieštaravimas buvo nustatytas teisiamajame posėdyje – paaiškėjo, kad V. L. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytame gyvenamajame name, iš kurio kiemo 2013 m. gruodžio 14 d. jis (V. L.) paėmė automobilį „BMW 118D“, S. negyvena. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai abejoti V. L. parodymų teisingumu.

6.8. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti V. L. parodymų patikimumą, liudytojais apklausė ikiteisminį tyrimą atlikusius tyrėjus S. A. ir A. B. Tačiau nė vienas teismas nevertino galimo akivaizdaus šių liudytojų suinteresuotumo ir šališkumo šiame procese. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistojo E. Ž. gynėjas teismui pateikė informaciją, kad prieš apklausas teisme šie liudytojai buvo instruktuojami valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro. Šio bendravimo neneigė ir pats valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras. Todėl įvertinus pirmiau nurodytus dar pirmosios instancijos teismo nustatytus, bet neaptartus akivaizdžius prieštaravimus, atsižvelgiant į jų svarbą ir aktualumą kaltės įrodinėjimo procese, akivaizdu, kad šie prieštaravimai apeliacinės instancijos teismo turėjo būti itin kruopščiai patikrinti ir įvertinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, jis fragmentiškai vertino prieštaringus įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, dalies pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų apskritai neįvertino ir nemotyvavo, kodėl juos atmeta.

6.9. E. Ž. pripažintas kaltu padaręs dvi nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, veikdamas organizuota grupe. Tačiau nei kaltinime, nei teismų nuosprendžiuose neatskleista, kaip konkrečiai pasireiškė E. Ž. dalyvavimas organizuotoje grupėje, neatskleistas jo vaidmuo ir kitos tokio bendrininkavimo formai būtinos įrodyti aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, rėmėsi V. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau, kaip minėta, juose nenurodyta jokių aplinkybių dėl E. Ž. dalyvavimo darant šias nusikalstamas veikas. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neobjektyvi, akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms.

6.10. Net ir konstatavus, kad E. Ž. nuomojosi A. J. sodybą (duomenys neskelbtini) rajone ir garažus Šiauliuose, kur kratų metu buvo rastos pagrobtų ir išardytų automobilių dalys, tai niekaip neįrodo, kad būtent jis organizavo pagrobtų automobilių įgijimą, ardymą, jų identifikacinių numerių naikinimą. Tokių aplinkybių nenurodė joks kitas nuteistasis ar liudytojas. Analogiškai pasisakytina ir dėl E. Ž. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Išskyrus L. S. ir V. S. parodymus, kuriuose teigiama, kad E. Ž. pasiūlė jiems inscenizuoti eismo įvykius su jiems priklausančiais automobiliais, nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis kaip organizuotos grupės narys turėjo konkretų vaidmenį, davė kitiems grupės nariams nurodymus, parūpino priemones ar įrankius, parengė nusikaltimo padarymo planą ir kt.

6.11. Svarbia ir organizuotos grupės požymius paneigiančia aplinkybe laikytinas ir faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl L. S. Toks tyrimui vadovaujančio prokuroro sprendimas teisiškai nepagrįstas. Kai asmenų grupė kaltinama veikusi organizuota grupe ir vieno jų tyrimas atskiriamas nuo visos grupės, ne tik pašalinama viena iš nusikaltimo grandžių (su savarankišku jos vaidmeniu), bet ir paneigiamas visos grupės organizuotumo požymis, kurį šiuo atveju ir buvo bandoma įrodyti.

6.12. Pirmosios instancijos teismas visiškai neaptarė, o apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatskleidė, kuo remiantis laikoma, kad veika padaryta organizuotos grupės. Teismai, spręsdami klausimą dėl organizuotos grupės buvimo, turi atsižvelgti į rengto ar padaryto nusikaltimo (ar nusikaltimų) pobūdį ir sudėtingumą, ar grupės nariai aptarė jo padarymo būdą, vietą, laiką ir kitus svarbius momentus, susitarė dėl kiekvieno užduoties ar vaidmens, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės, ir pan. Inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-254/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-254/2008">2K-254/2008</a>, 2K-344/2010, 2K-7-96/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-275/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-275/2012">2K-275/2012</a>, 2K-453/2012, 2K-70/2014). Teismams tinkamai neatskleidus būtinųjų organizuotos grupės požymių, buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą nuo nekonkretaus ir nepagrįsto kaltinimo.

6.13. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad E. Ž. negavo jokių pinigų ar kitos turtinės naudos už galimai inscenizuotus eismo įvykius, draudimo išmokas gavo L. S. ir V. S. Bylos duomenys patvirtina, jog nebuvo jokio susitarimo ir siekio, kad draudimo išmoką įgytų tretieji asmenys, kurie, kaip yra nustatyta, net nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką. Todėl kaltinime taikytas dviejų sumų (draudimo išmokų) sudėjimas ir vertinimas, kad buvo pasikėsinta bendrai užvaldyti daugiau kaip 10 000 Eur, yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas. Svarbu tai, kad trečiajam asmeniui išmokėta 16 321 Lt (4 726,89 Eur) suma nėra grąžinta draudimo bendrovei ir dėl jos ši nėra pareiškusi ieškinio, todėl laikyti, kad buvo neteisėtai užvaldyta ar įgyta reikalavimo teisė, nėra jokio pagrindo. Be to, V. S. ir L. S. parodymuose nėra jokių duomenų apie tai, kad asmeniškai pats E. Ž. būtų įgijęs svetimą turtą (bent jo dalį), šiuose parodymuose nurodyta tik tai, kad E. Ž. pasiūlė jiems inscenizuoti eismo įvykius. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, toks E. Ž. vaidmuo galėtų būti vertinamas kaip bendrininkų grupe veikiančio kurstytojo, tačiau tokių duomenų nepakanka norint asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą. Vien tik pasiūlymas kitam asmeniui padaryti nusikalstamą veiką, tačiau nedalyvavimas ją padarant, neįrodžius žinojimo ir suvokimo, kad tokia veika realiai buvo padaryta, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Toks asmuo bet kada gali atsisakyti nuo pasiūlyto nusikalstamo sumanymo ar nežinoti ir nekontroliuoti kito asmens nusikalstamų ketinimų ir jų įgyvendinimo. Esant tokioms aplinkybėms ir vadovaujantis bendruoju baudžiamosios teisės principu, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, darytina išvada, kad pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už dviejų nusikalstamų veikų padarymą E. Ž. nuteistas nepagrįstai, nenustačius abejonių nekeliančių, patikimų jo kaltės įrodymų visumos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

6.14. Taigi apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimą atliko pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, nevertino įrodymų visumos, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir tinkamai nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitus pripažįsta kaip patvirtinančius nuteistojo kaltę. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti argumentai dėl E. Ž. kaltės padarius jam inkriminuotas veikas yra deklaratyvūs, pažeidžiantys nekaltumo prezumpcijos principą, be to, jie neatitinka nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties bei pareikšto kaltinimo. Prielaidomis grįsdamas nuteistojo kaltę apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nustatančias, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ne vien turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvai, o ne samprotavimai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

7. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė prašo nuteistojo ir jo gynėjo advokato kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pateiktus skundus, daug dėmesio skyrė nuteistojo V. L. parodymų analizei ir faktinėms aplinkybėms, kurių pagrindu buvo pareikšti įtarimai bei kaltinimai E. Ž. ir kitiems nuteistiesiems. Teismas nurodė, kad V. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas net keturis kartus, vieną iš jų – ikiteisminio tyrimo teisėjo, ir visų apklausų metu nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes. Be to, pirmą kartą V. L. buvo apklaustas 2014 m. vasario 4 d., t. y. tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, praėjus nedaug laiko po įvykių, apie kuriuos davė parodymus, šiuos savo parodymus netrukus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nors apeliaciniuose skunduose buvo akcentuojama, kad nuteistojo V. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai išgauti naudojant psichologinį ir fizinį smurtą, teisėjų kolegija nustatė, jog V. L. jau pirmoje apklausoje nurodė tokias aplinkybes, apie kurias policijos pareigūnai neturėjo jokios informacijos. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad 2014 m. vasario 4 d. V. L. buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 3061 straipsnio 1 dalyje, t. y. tik dėl neteisėto automobilių „Toyota Prius“ ir „Toyota Corolla Verso“ identifikacinių numerių sunaikinimo. Šiame pranešime apie įtarimą nebuvo nurodyta jokių kitų nusikalstamų veikų, taip pat nenurodyta jokių kitų galimų bendrininkų. Vadinasi, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras, vadovavęs ikiteisminiam tyrimui, tuo metu duomenų apie kitas V. L. galimai padarytas nusikalstamas veikas neturėjo. Tačiau V. L., apklausiamas kaip įtariamasis 2014 m. vasario 4 d., prisipažino ne tik dėl pranešime apie įtarimą nurodytos nusikalstamos veikos, bet ir dėl kitų veikų, apie kurias policijos pareigūnai nežinojo ir negalėjo žinoti (pavyzdžiui, apie eismo įvykių inscenizavimus, siekiant apgaule gauti draudimo išmokas, apie kuriuos nežinojo net draudimo kompanijos, išmokėjusios draudimo išmokas). Todėl akivaizdu, kad policijos pareigūnai, nežinodami apie šias veikas, negalėjo ir priverti V. L. duoti apie jas parodymus, kaip ir apie asmenis, kuriuos V. L. nurodė savo apklausose, – jie pirminiame pranešime apie įtarimą nebuvo nurodyti.

7.2. Svarbia aplinkybe pripažintina ir tai, kad nuo antros V. L. apklausos dalyvavo jo gynėjas, be to, šiuos savo parodymus V. L. patvirtino apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Minėtas V. L. apklausas ikiteisminio tyrimo metu skyrė labai ilgas laiko tarpas – nuo 2014 m. vasario 4 d. iki gruodžio 17 d. Visą šį ilgą laikotarpį V. L. nebuvo suimtas, todėl dėl prieš jį naudojamos ikiteisminio tyrimo pareigūnų psichinės ar fizinės prievartos jis galėjo bet kada kreiptis į prokuratūrą ir kitas institucijas, tačiau to nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jokios prievartos prieš V. L. nebuvo, ir pagrįstai pakeistus V. L. parodymus teisme vertino kaip siekimą išvengti atsakomybės bei sušvelninti savo padėtį. Be to, V. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas ir dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pasisakė, aptardamas nuteistųjų kaltę dėl kiekvienos jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tarp jų ir dėl E. Ž. Teismai rėmėsi ne tik V. L. parodymais, bet ir byloje esančiais kitais įrodymais, kurie buvo aptarti ir vertinti kitų duomenų kontekste, o kiekvienas iš jų atskirai nebuvo laikomas vieninteliu ir pagrindiniu kaltės įrodymu. Abiejų instancijų teismai bylos duomenis vertino gretindamas juos tarpusavyje, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek kartu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

7.3. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, todėl apeliacinės instancijos teismas BPK 320–324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nepažeidė, vertindamas įrodymus vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalimi.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo E. Ž. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.).

10. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių tikrinami nagrinėjant bylą apeliacinėje teismo instancijoje, kuri ir išsprendžia, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>).

11. Pagal anksčiau išdėstytas nuostatas kasacinės instancijos teismas tikrina ar teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą ir ar baudžiamojo proceso metu nepadarė esminių BPK pažeidimų. Dėl to kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos įrodymų vertinimu, pateikiant savą įrodymų vertinimą, ginčijamos atskiros teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, prašoma atsižvelgiant į atskiras nustatytas bylos aplinkybes daryti išvadas dėl teismų sprendimuose esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

12. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl nuteistojo E. Ž. kaltės grindžiamos prielaidomis, o ne vadovaujantis byloje surinktais įrodymais; teismai įrodymų vertinimą atliko pažeisdami BPK reikalavimus, nevertino įrodymų visumos, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir tinkamai nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitus pripažįsta kaip patvirtinančius nuteistojo kaltę. Šie argumentai nepagrįsti.

13. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kurios nustato kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, vidiniam įsitikinimui susiformuoti būtina sąlyga - išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas. Kita įrodymų vertinimui būtina sąlyga – įrodymai turi būti įvertinami vadovaujantis įstatymu, o tai reiškia, jog pirmiausia turi būti nustatyta, ar įrodymai atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šiuo požiūriu svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Be to, įrodymais pripažįstami tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

14. Šių reikalavimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje laikėsi. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginius, jog įrodymai įvertinti netinkamai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad nuteistojo E. Ž. kaltė padarius BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 3061 straipsnio 1 dalyje, BK 189 straipsnio 1 dalyje bei dvi BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas pagrindžia teismo posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visuma. Nors, kaip teigiama skunde, byloje apklausti asmenys tiesiogiai nenurodė, kad E. Ž. įgijo Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse pagrobtus automobilius ir jų dalis, organizavo automobilių identifikavimo ženklų panaikinimą ir abu jam inkriminuotus sukčiavimo atvejus, arba to nepatvirtina atskirai paimtos kasaciniame skunde nurodytos teismų nustatytos aplinkybės, tačiau išvadas, kad nuteistasis padarė šias nusikalstamas veikas, teismai padarė išsamiai ir nešališkai išnagrinėję visas bylos aplinkybes, įvertinę byloje surinktus tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, juos logiškai susieję į vieną visumą. Laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų nuosprendyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, pakankamai išsamiai išdėstyti įrodymai, kuriais rėmėsi teismai padarydami išvadas dėl E. Ž. kaltės, išdėstyti motyvai, kuriais atmesti kiti įrodymai.

15. Kasatorius nurodo, kad nuteistojo V. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais teismai grindė E. Ž. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, neatitinka leistinumo reikalavimų, nes jie buvo išgauti policijos pareigūnams grasinant V. L., t. y., šie parodymai gauti neteisėtu būdu.

16. Iš bylos matyti, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami E. Ž. kaltės klausimą dėl jam inkriminuotų veikų, šalia kitų įrodymų rėmėsi nuteistojo V. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ši apklausa buvo atlikta prokuroro iniciatyva (BPK 189 straipsnio 3 dalis). Jos metu E. Ž. duotų parodymų turinys išdėstytas pirmosios ir apeliacinės instancijos instancijos teismų nuosprendžiuose. Bylos teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis V. L. savo parodymus pakeitė, aiškindamas, kad save ir kitus asmenis apkalbėjo dėl policijos pareigūnų grasinimų, fizinio ir psichologinio smurto naudojimo. Esant BPK 276 straipsnyje nustatytiems pagrindams, bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo perskaityti V. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tyrė pirmiau minėtą V. L. pateiktą versiją dėl jo parodymų keitimo priežasčių ir šią versiją motyvuotai atmetė. Kasaciniame skunde išdėstytas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų V. L. parodymų pripažinimo įrodymais analogiškai buvo iškeltas nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir pagrįstai, pateikdamas išsamius motyvus, atmetė pirmiau minėtus teiginius, kad V. L. parodymais ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti neteisėtai dėl policijos darbuotojų grasinimų ir smurto panaudojimo.

17. Kitas kasacinio skundo argumentas, kuriuo nesutinkama su V. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, pripažinimu įrodymais, yra tai, kad dalis ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. birželio 11 d. atliktos V. L. apklausos protokole užfiksuotų duomenų nukopijuoti iš 2014 m. birželio 4 d. jo apklausos protokolo. Kasatoriaus nuomone, tuo pažeisti BPK 179 straipsnio, 183 traipsnio 3 dalies reikalavimai, reglamentuojantys asmenų apklausos protokolo surašymo tvarką, todėl tokie parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo.

18. Pagal BPK 188 straipsnio 4 dalies nuostatas, kurios vadovaujantis BPK 189 straipsnio 4 dalimi turėjo būti taikomos ir tuo atveju, kai prokuroro iniciatyva įtariamąjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas, įtariamojo apklausos protokolas surašomas laikantis šio Kodekso 179 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Įtariamojo parodymai apklausos protokole užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Jeigu reikia, nurodomi įtariamajam užduoti klausimai ir jo atsakymai.

19. Iš bylos matyti, kad iš tiesų dalis ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. birželio 11 d. atliktos V. L. apklausos protokolo teksto visiškai sutampa su prieš tai ikiteisminio tyrimo pareigūno 2014 m. birželio 4 d. atliktos apklausos protokolo dalimi ir todėl kelia pagrįstų abejonių, ar įtariamojo V. L. parodymai išties buvo užrašyti kiek galima pažodžiui. Tačiau nenustačius kitų BPK reikalavimų pažeidimų, vien tik nesilaikymas šios nuostatos savaime nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad tokie parodymai gauti neteisėtu būdu ir, kad tuo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas aiškinosi šios apklausos aplinkybes ir nenustatė, kad aptartu būdu apklausos protokole užrašant V. L. parodymus jo parodymų esmė būtų buvusi iškraipyta; protokole užfiksuotų duomenų teisingumą patvirtino visi jį pasirašę asmenys, tarp jų ir V. L. bei jo gynėjas; nuteistasis V. L. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad davė tokius parodymus, kurie užfiksuoti pirmiau minėtame apklausos protokole, tačiau todėl, kad buvo verčiamas policijos pareigūnų. Jau minėta, kad pastaroji aplinkybė teismų motyvuotai paneigta, be to, nenustatyta ir kitų aplinkybių, kurios leistų abejoti, kad šios apklausos metu bylai reikšmingi duomenys gauti teisėtu būdu. Be to teismai tikrino šių parodymų patikimumą, juos gretindami su kitais įrodymais, vidiniam įsitikinimui formuoti taip pat atsižvelgė į V. L. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus, kurie iš esmės analogiški. V. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismų pripažinti įrodymais nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų.

20. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Šis teismas bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakė, pateikdamas motyvus. Nagrinėjant nuteistojo E. Ž. ir jo gynėjo apeliacinį skundą BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalių nuostatos taip pat nebuvo pažeistos.

Dėl organizuotos grupės požymio

21. Kasatoriai teigia, kad E. Ž. pripažįstant kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, neatskleista, kaip konkrečiai pasireiškė E. Ž. dalyvavimas organizuotoje grupėje, neatskleistas jo vaidmuo ir kitos tokio bendrininkavimo formai būtinos įrodyti aplinkybės.

22. BK 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

23. Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-275/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-275/2012">2K-275/2012</a>, 2K-35/2013, 2K-301/2015). Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuotoje grupėje veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426-507/2016">2K-426-507/2016</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA4LTEzOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-408-139/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-408-139/2016">2K-408-139/2016</a>, 2K-75-648/2017).

24. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyta, kuo pasireiškė nustatytos bendrininkavimo formos – organizuotos grupės – požymiai, bendrininkams padarant abi BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, aiškiai nurodyti kiekvieno bendrininko vaidmenys (tarp jų ir E. Ž.), jų atliktos užduotys, teismų motyvais pagrįstas susitarimo daryti BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodytus nusikaltimus tarp šios grupės narių buvimas.

25. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių esmė tokia: siekiant, kad apgaule būtų įgytos draudimo išmokos, nuteistasis E. Ž. organizavo dviejų eismo įvykių, sukeltų 2013 m. gruodžio 13 d. bei 2013 m. gruodžio 14 d., inscenizavimą. Tam buvo parengti sudėtingi šių nusikalstamų veikų įgyvendinimo mechanizmai, joms iš anksto pasirengta, parinkti nusikaltimų bendrininkai, jiems paskirstyti skirtingi vaidmenys. Kiekvienam bendrininkui paskirtas vaidmuo, ir jų veiksmai darant šias nusikalstamas veikas atskleisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose. Be visų šių organizuotos grupės narių pastangų ir indėlio į bendrą nusikalstamą sumanymą, nebūtų įgyvendintas nusikalstamas sumanymas; kiekvieno jų veiksmai buvo būtini, kad būtų apgaule įgytos draudimo išmokos iš draudimo įmonių „ERGO Insurance SE“ ir „BTA Insurance Company“. Siekdami vieningo nusikalstamo rezultato – panaudojant apgaulę užvaldyti svetimą turtą – organizuotos grupės nariai veikė vieninga tiesiogine tyčia: suprato, kokią nusikalstamą veiką bendrai daro, numatė, kokių padarinių siekia, ir jų norėjo.

26. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas E. Ž. padarė su kitais bendrininkais veikdamas organizuota grupe.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. Ž. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio kasacinį skundą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Alvydas Pikelis

Eligijus Gladutis