Dėl žemės nuomos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-7-231/2006 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.1.1; 21.4.1.2; 22.4; 50.8; 121.20

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio, Broniaus Pupkovo ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Birių krovinių terminalas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Birių krovinių terminalas“ ieškinį atsakovams laivų krovos akcinei bendrovei „Klaipėdos Smeltė“ ir valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai dėl žemės nuomos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Birių krovinių terminalas“ 2004 m. vasario 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, patikslinęs reikalavimus, prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (toliau – Uosto direkcija) ir LKAB „Klaipėdos Smeltė“ 2002 m. rugpjūčio 20 d. sudarytą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį (duomenys neskelbtini) ir taikyti restituciją. Ieškovas nurodė, kad ginčijama sutartimi Uosto direkcija išnuomojo LKAB „Klaipėdos Smeltė“ 249 004 kv. m ploto valstybinio jūrų uosto žemės sklypą. Ieškovo manymu, ginčijama sutartis prieštarauja imperatyvioms CK 6.550 straipsnio 1 dalies nuostatoms, apibrėžiančioms žemės nuomos sutarties turinį: sutartyje nenurodyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis; nėra aptartos išnuomotame sklype esančių statinių naudojimo sąlygos; sutartyje neapibrėžta, kam pastatai ir įrenginiai, esantys išnuomotoje žemėje, bus naudojami pasibaigus žemės nuomos terminui; nėra aptartos išnuomotoje žemėje esančio požeminio vandens naudojimo, vandens telkinių įrengimo sąlygos, nėra pažymėta, kad vandens telkiniai išnuomojamoje žemėje nėra rengiami; sutartyje nėra nustatyti žemės naudojimo apribojimai, nenurodyti žemės servitutų ir kitų daiktinių teisių klausimai. Ieškovo nuomone, taikant restituciją, sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino 2002 m. rugpjūčio 20 d. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties dalį dėl 47 676 kv. m uosto žemės sklypo ploto nuomos, 101-104 krantinių naudojimo, kaip numatyta UAB „Birių krovinių terminalas“ ir LKAB „Klaipėdos Smeltė“ 2002 m. sausio 16 d. susitarime (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. vasario 4 d. papildomame susitarime (duomenys neskelbtini), niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento; taikė restituciją ir LKAB „Klaipėdos Smeltė“ išnuomotos 47 676 kv. m uosto žemės bei 101-104 krantines grąžino Uosto direkcijai, kaip nurodyta UAB „Birių krovinių terminalas“ ir LKAB „Klaipėdos Smeltė“ 2002 m. sausio 16 d. susitarime (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. vasario 4 d. papildomame susitarime (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad atsakovai 1998 m. sausio 30 d. sudarė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį (duomenys neskelbtini), pagal kurią Uosto direkcija išnuomojo atsakovui LKAB „Klaipėdos Smeltė“ 205 042 kv. m ploto uosto žemės sklypą. Tos pačios šalys 2000 m. birželio 5 d. sudarė naują uosto žemės nuomos sutartį (duomenys neskelbtini) dėl to paties dydžio žemės sklypo. Ieškovas ir LKAB „Klaipėdos Smeltė“ 2000 m. gegužės 12 d. sudarė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės sklypo subnuomos sutartį (duomenys neskelbtini). Tos pačios šalys 2002 m. sausio 16 d. susitarimu įsipareigojo nuo 2002 m. sausio 16 d. nutraukti 2000 m. gegužės 12 d. subnuomos sutartį (duomenys neskelbtini) ir atsakovas LKAB „Klaipėdos Smeltė“ įsipareigojo nutraukti uosto žemės nuomos sutartį dėl uosto žemės sklypo, esančio šalia krantinių, nuomos bei šių krantinių naudojimo ir neprieštarauti, kad tarp ieškovo ir Uosto direkcijos nustatyta tvarka būtų sudaryta minėto sklypo nuomos ir krantinių naudojimo sutartis. 2002 m. vasario 4 d. susitarimu ieškovas ir atsakovas LKAB „Klaipėdos Smeltė“ pakeitė 2002 m. sausio 16 d. susitarimą ir įsipareigojo nutraukti 2000 m. gegužės 12 d. subnuomos sutartį (duomenys neskelbtini) nuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties (duomenys neskelbtini) pakeitimo dienos, LKAB „Klaipėdos Smeltė“ atsisakius nuomoti 47 676 kv. m uosto žemės sklypo plotą. Atsakovai 2002 m. rugpjūčio 20 d. sudarė naują 249 004 kv. m ploto uosto žemės sklypo nuomos sutartį (duomenys neskelbtini). Atsakovas LKAB „Klaipėdos Smeltė“ neatsisakė 47 676 kv. m uosto žemės sklypo nuomos, o subnuomos sutartį su ieškovu nutraukė ne ankstesnių susitarimų su ieškovu pagrindu, o remdamasi tuo, kad ieškovas nemoka žemės nuomos mokesčio. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2004 m. gruodžio 7 d. nutartimi pripažino ieškovui teisę ne aukciono tvarka su Uosto direkcija sudaryti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį dėl ieškovui nuosavybės teise priklausančių statinių tiesioginei paskirčiai reikalingo žemės sklypo nuomos bei 101-104 krantinių naudojimo ir įpareigojo LKAB „Klaipėdos Smeltė“ vykdyti 2002 m. sausio 16 d. susitarimu (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. vasario 4 d. papildomu susitarimu (duomenys neskelbtini) prisiimtą prievolę atsisakyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės sklypo, reikalingo ieškovui nuosavybės teise priklausančių statinių tiesioginei paskirčiai, nuomos. Teismas nurodė, kad CK 6.551 straipsnio 2 dalies ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies normose numatyta prievolė valstybinę žemę išnuomoti asmenims, kuriems nuosavybės teise priklauso pastatai, statiniai ar įrenginiai, ir šios įstatymų normos yra imperatyvios. Nustatęs, kad ieškovui nuosavybės teise uosto teritorijoje priklauso pastatai, statiniai bei įrenginiai ir, kad ieškovas vykdo ūkinę veiklą uosto teritorijoje, teismas konstatavo, kad, 2002 m. rugpjūčio 20 d. sudarydami uosto žemės nuomos sutartį ir atsakovui Uosto direkcijai išnuomojus atsakovui LKAB „Klaipėdos Smeltė“ uosto žemės sklypo dalį, kurioje yra ieškovui nuosavybės teise priklausantys pastatai, statiniai ir įrenginiai ir kurioje ieškovas vykdo ūkinę veiklą, atsakovai pažeidė CK 6.551 straipsnio, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus, taip pat CK 6.550 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas. Ginčijamos sutarties dalis, sudaryta neatsižvelgiant į ieškovo teises ir teisėtus interesus, pripažintina negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Be to, atsisakydamas vykdyti 2002 m. sausio 16 d. susitarimą (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. vasario 4 d. papildomą susitarimą (duomenys neskelbtini), atsakovas LKAB „Klaipėdos Smeltė“, teismo vertinimu, pažeidė CK 6.59 straipsnyje numatytą draudimą vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę, taip pat pažeidė prievolės ir sutarties vykdymo principus, nustatytus CK 6.38, 6.200 straipsniuose. Teismas taip pat nustatė, kad apie ieškovo ir atsakovo LKAB „Klaipėdos Smeltė“ susitarimus buvo žinoma atsakovui Uosto direkcijai, todėl, teismo vertinimu, atsakovų sudarytos 2002 m. rugpjūčio 20 d. uosto žemės nuomos sutarties dalis, kuria neatsižvelgta į minėtus susitarimus ir neatsižvelgta į ieškovo teisėtus interesus, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl ši sutarties dalis pripažintina negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu. Teismas sprendė, kad tiek 2002 m. rugpjūčio 20 d. sudaryta sutartimi, tiek šios sutarties neatsiejamais priedais atsakovai iš esmės įvykdė CK 6.550 straipsnio 1 dalyje numatytus ir susisiekimo ministro patvirtintos žemės nuomos sutarties turiniui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo pripažinti niekine ir negaliojančia visą ginčijamą sutartį. Pažymėjęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovas LKAB „Klaipėdos Smeltė“ įpareigotas vykdyti 2002 m. sausio 16 d. susitarimą (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. vasario 4 d. papildomą susitarimą (duomenys neskelbtini), teismas padarė išvadą, kad šiuose susitarimuose nurodyto 47 676 kv. m dydžio uosto žemės sklypo išnuomojimas ir 101-104 krantinių suteikimas naudotis atsakovui LKAB „Klaipėdos Smeltė“ pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus, todėl pripažintina negaliojančia nuo sudarymo momento ginčijamos sutarties dalis dėl 47 676 kv. m uosto žemės sklypo nuomos ir 101-104 krantinių naudojimo. Teismas sprendė, kad, taikant restituciją, atsakovui Uosto direkcijai grąžintinas nurodyto dydžio žemės sklypas ir 101-104 krantinės, tačiau atsakovas Uosto direkcija neįpareigotinas grąžinti atsakovui LKAB „Klaipėdos Smeltė“ sumokėtą nuomos mokestį, nes faktiškai šis žemės sklypas buvo perduotas atsakovui LKAB „Klaipėdos Smeltė“ ir jis turėjo galimybę šiuo sklypu naudotis, dėl to, įpareigojus grąžinti sumokėtą nuomos mokestį, Uosto direkcijos padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o LKAB „Klaipėdos Smeltė“ atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinius skundus, panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 7 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškinio dalis bei išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2004 m. gruodžio 7 d. nutartimi. Kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. kovo 17 d. nutartimi išaiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartį ir konstatavo, kad aiškinama nutartimi kolegija įpareigojo atsakovą LKAB „Klaipėdos Smeltė“ vykdyti ne visas 2002 m. sausio 16 d. susitarimu (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. vasario 4 d. papildomu susitarimu (duomenys neskelbtini) prisiimtas prievoles, o tik prievolę atsisakyti ieškovo UAB „Birių krovinių terminalas“ tiesioginei paskirčiai reikalingo uosto žemės sklypo nuomos ir ši nutarties dalis reiškia, kad kolegija įpareigoja vykdyti vieną iš susitarimo prievolių – atsisakyti dalies žemės sklypo nuomos teisės, tačiau žemės nuomos sklypo dydį susiejo ne su susitarime nurodytu konkrečiu sklypo plotu, o su nutartimi pripažinta teise ne konkurso (ne aukciono) tvarka sudaryti nuomos sutartį dėl statiniams pagal tiesioginę paskirtį reikalingo žemės sklypo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad tokio sklypo dydis, kaip ir krantinių naudojimo tvarka, yra fakto klausimas, kurio teismai nedetalizavo, taip pat išaiškino, kad toks pripažintos teisės į žemės sklypo nuomą turinys lemia atsakovo LKAB „Klaipėdos Smeltė“ prievolę atsisakyti nuomos teisės į tokio dydžio žemės sklypą, koks reikalingas ieškovo statiniams naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas toje dalyje, kurioje ieškinį tenkino iš dalies, neatskleidė bylos esmės. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo ieškinio reikalavimus su UAB „Birių krovinių terminalas“ ir LKAB „Klaipėdos Smeltė“ 2002 m. sausio 16 d. susitarimu (duomenys neskelbtini) bei 2002 m. vasario 4 d. papildomu susitarimu (duomenys neskelbtini), nes ieškinys pareikštas CK 1.80 straipsnio, 6.157 straipsnio 1 dalies, 6.550 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė faktinio ieškinio pagrindo bei įrodinėjimo dalyko, ieškovas nepateikė įrodymų dėl jam nuosavybės teise priklausantiems statiniams naudoti pagal tiesioginę paskirtį reikalingo uosto žemės sklypo dydžio ir teisės naudotis 101-104 krantinėmis apimties. Šalys tokių aplinkybių neįrodinėjo įstatymo nustatyta tvarka, todėl aplinkybės, kokio dydžio uosto žemės sklypas pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą būtinas ieškovui nuosavybės teise priklausantiems statiniams eksploatuoti, nebuvo tiriamos. Pažymėjusi, kad atsakovas LKAB „Klaipėdos Smeltė“ tik 2003 m. vasario 11 d. raštu (duomenys neskelbtini) pranešė ieškovui apie 2000 m. gegužės 12 d. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės subnuomos sutarties (duomenys neskelbtini) nutraukimą nuo 2003 m. vasario 10 d., kolegija nurodė, kad ginčijamos sutarties sudarymo momentu ieškovas turėjo kitą teisinį pagrindą naudotis uosto žeme prie ieškovui nuosavybės teise priklausančių statinių – 2000 m. gegužės 12 d. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės subnuomos sutartį (duomenys neskelbtini). Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas ir atsakovas LKAB „Klaipėdos Smeltė“ yra sudarę ir kitas sutartis, galinčias turėti reikšmės subnuomos sutarties ir susitarimų vykdymui, ieškovas skirtingai nurodo jam nuosavybės teise priklausančių statinių tiesioginei paskirčiai reikalingo žemės sklypo dydį. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišaiškino turinčių reikšmės bylai aplinkybių, o bylą iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme pagal pateiktus įrodymus negalima.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Birių krovinių terminalas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo netaikė ir pažeidė materialinės teisės normas, nustatančias teismo pareigą ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir taikyti niekinio sandorio pasekmes (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys), CK 6.162 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“, bylos Nr. 3K-3-905/2000; 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB DK „Hermis-draudimas“ v. AB „Šlifavimo staklės“, bylos Nr. 3K-3-1107/2002). Kasatorius nurodo, kad teismo pareiga taikyti niekinio sandorio instituto normas bei konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes išlieka apeliacinės instancijos bei kasaciniam teismams (CPK 301, 340 straipsniai). Kasatoriaus teigimu, vadovaujantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo bei Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 43 straipsnio nuostatomis, ginčijamos sutarties sudarymui taikytinos CK normos. Kasatoriaus nuomone, CK 6.550 straipsnio 1 dalyje, 6.551 straipsnio 2 dalyje, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyti imperatyvūs reikalavimai žemės nuomos sutarčiai, kurių ginčijama sutartis neatitinka ir todėl yra niekinė. Be to, ginčijama sutartis, kasatoriaus teigimu, esminiai pažeidžia jo teises naudotis savo infrastruktūros kompleksu ir kita nuosavybe Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, tačiau sutartimi pažeistų kasatoriaus interesų dydis neturi reikšmės sandorio negaliojimo apimčiai, ginčijamas sandoris yra visa apimtimi negaliojantis ir niekinis. Anot kasatoriaus, susisiekimo ministro 2001 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 16, kuriuo patvirtinta tipinė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartis, negalima pagrįsti CK ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo normų nesilaikymo, nes tai akivaizdžiai neatitiktų įstatymų laikymosi ir įstatymo viršenybės principo, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 ir 102 straipsniuose. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2004 m. gruodžio 7 d. nutartimi pripažino kasatoriaus teisę ne konkurso (ne aukciono) tvarka su VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija sudaryti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį dėl kasatoriui nuosavybės teise priklausančių statinių tiesioginei paskirčiai reikalingo žemės sklypo nuomos bei 101-104 krantinių naudojimo. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas pagal byloje pateiktus įrodymus galėjo ir turėjo apginti kasatoriaus teisę ne aukciono būdu išsinuomoti valstybinę žemę Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje, tačiau apeliacinės instancijos teismas be pagrindo netaikė ir pažeidė CK 6.551 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies normas.

2. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė ir apibrėžė kasatoriaus pažeistų interesų apimtį ir visiškai atskleidė bylos esmę, todėl bylos nagrinėjimas iš naujo pirmosios instancijos teisme yra nereikalingas, o apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnį, CPK 2 straipsnį, 7 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnį, 320 straipsnio 1 dalį, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. Ž. A., bylos Nr. 3K-3-529/2004; 2005 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. R. personalinė įmonė „RBPĮ“ v. V. G., A. B., bylos Nr. 3K-3-82/2005; 2003 m. vasario 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Elesta“ v. B. N., bylos Nr. 3K-3-178/2003.

3. Nurodydamas, jog kasatorius nepateikė byloje įrodymų dėl jam nuosavybės teise priklausantiems statiniams naudoti pagal tiesioginę paskirti reikalingo uosto žemės sklypo dydžio ir teisės naudotis 101-104 krantinėmis apimties, apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus manymu, nutartyje įvertino atskirus įrodymus, bet ne jų visetą, neįvertino kai kurių įrodymų ir tokiu būdu pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, netinkamai pritaikė ir pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 14, 17 punktuose, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. B. v. O. B., bylos Nr. 3K-3-1192/2001; 2001 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. L. v. UAB „Fabeta“, bylos Nr. 3K-3-510/2001. Anot kasatoriaus, Europos žmogaus teisių teismas yra pažymėjęs, jog išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą (nutartį), ignoruojant vienos iš šalių argumentus ir motyvus, reiškia pažeisti tinkamo proceso, procesinio šalių lygiateisiškumo principus, kuriuos kiekvienam asmeniui garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos (L. v. Suomija byla, 2000 m. balandžio 27 d. sprendimas (Nr. 25651/94); Entleitner v. Austrija byla, 2000 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas (Nr. 29544/95); F. K. v. Šveicarija byla, 2001 m. birželio 28 d. sprendimas (Nr. 37292/97)).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas LKAB „Klaipėdos Smeltė“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo ir neprieštaraujančio įstatymui neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Atsiliepime daroma išvada, jog bylą nagrinėję teismai pripažino, kad sudarant ginčijamą sutartį imperatyviosios įstatymo normos nėra pažeistos ir kad nėra viešojo intereso, viešosios tvarkos, kuri būtų pažeista. Atsakovas nurodo, kad ieškovas, siekdamas apginti savo interesą, nereiškia ieškinio dėl konkretaus žemės sklypo dydžio ir ribų nustatymo, o ieškinį pareiškė CK 1.80 straipsnio, 6.157 straipsnio 1 dalies ir 6.550 straipsnio 1 dalies pagrindu, jo nesiejo su susitarimais prisiimtų prievolių vykdymu ir tai nebuvo nagrinėjamos bylos dalyku, šalys neįrodinėjo aplinkybių, kokio dydžio uosto žemės sklypas pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies normą būtinas ieškovo statiniams eksploatuoti. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nebuvo atskleista bylos esmė, nes kasatoriaus teisė į žemės nuomą ne aukciono tvarka yra siejama su jo – kasatoriaus nuosavybės teise valdomais pastatais, o ne su atsakovu sudarytais susitarimais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Uosto direkcija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad, esant neatskleistai bylos esmei, kasacinis skundas turėtų būti atmestas, nes nėra teismo nustatytų aplinkybių, kuriomis grindžiamas kasacinis skundas. Atsakovo manymu, nepagrįsti ir atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismas turėjo pareigą ex officio pripažinti ginčijamą sandorį niekiniu, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-7-541/2004 ir Nr. 3K-3-592/2005 jau tyrė ginčijamą sutartį, tačiau nenustatė, kad ši sutartis būtų niekinė ir negaliojanti, prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

LKAB „Klaipėdos Smeltė“ pagal su Uosto direkcija sudarytą 1998 m. sausio 30 d. nuomos sutartį (duomenys neskelbtini) išsinuomojo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto 205 042 kv. m ploto žemės sklypą. Tos pačios šalys dėl to paties dydžio sklypo 2000 m. birželio 5 d. sudarė naują nuomos sutartį (duomenys neskelbtini), kurią iš dalies pakeitė 2001 m. spalio 16 d. sutartimi (duomenys neskelbtini), nurodydami, kad išnuomojamas 204 026 kv. m ploto uosto žemės sklypas. Kasatorius UAB „Birių krovinių terminalas“ su atsakovu LKAB „Klaipėdos Smeltė“ 2000 m. gegužės 12 d. sudarė 33 931 kv. m ploto Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės sklypo subnuomos sutartį (duomenys neskelbtini), o 2002 m. sausio 16 d. susitarimu (duomenys neskelbtini) tos pačios šalys įsipareigojo nutraukti 2000 m. gegužės 12 d. subnuomos sutartį, be to, LKAB „Klaipėdos Smeltė“ įsipareigojo nutraukti sutartį dėl uosto žemės sklypo, esančio šalia 101-104 krantinių, nuomos ir minėtų krantinių naudojimo bei neprieštarauti, kad būtų sudaryta kasatoriaus ir Uosto direkcijos sutartis dėl LKAB „Klaipėdos Smeltė“ atsisakyto žemės ploto nuomos bei 101-104 krantinių naudojimo. Kasatorius ir atsakovas LKAB „Klaipėdos Smeltė“ 2002 m. vasario 4 d. papildomu susitarimu (duomenys neskelbtini) pakeitė anksčiau minėto susitarimo dalį ir sutarė 2000 m. gegužės 12 d. subnuomos sutartį nutraukti nuo atsakovų sudarytos žemės nuomos sutarties pakeitimo dienos, atsakovui LKAB „Klaipėdos Smeltė“ atsisakius nuomotis 47 676 kv. m žemės sklypą. Atsakovui Uosto direkcijai buvo žinoma apie minėtus susitarimus. Kasatoriui nuosavybės teise uosto teritorijoje priklauso atitinkami pastatai, statiniai ir įrengimai, jis uosto teritorijoje vykdo ūkinę veiklą. Atsakovai LKAB „Klaipėdos Smeltė“ ir Uosto direkcija 2002 m. rugpjūčio 20 d. sudarė naują nuomos sutartį (duomenys neskelbtini) dėl 249 004 kv. m uosto žemės nuomos, o 2003 m. rugpjūčio 27 d. sutartimi iš dalies pakeitė 2002 m. rugpjūčio 20 d. sutartį (duomenys neskelbtini), nurodydamos, kad išnuomojamas 240 303 kv. m ploto uosto žemės sklypas. 2002 m. rugpjūčio 20 d. sutartimi (duomenys neskelbtini) atsakovui LKAB „Klaipėdos Smeltė“ buvo išnuomota ir uosto žemės dalis, kurioje yra ieškovui nuosavybės teise priklausantys pastatai, statiniai ir įrenginiai bei kurioje pastarasis vykdo ūkinę veiklą. LKAB „Klaipėdos Smeltė“ 2003 m. vasario 11 d. kasatoriui pranešė, kad dėl žemės nuomos mokesčio nemokėjimo subnuomos sutartis nuo 2003 m. vasario 10 d. nutraukta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2004 m. gruodžio 7 d. nutartimi pripažino, kad UAB „Birių krovinių terminalas“ turi teisę ne konkurso (ne aukciono) tvarka su Uosto direkcija sudaryti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį dėl kasatoriui nuosavybės teise priklausančių statinių tiesioginei paskirčiai reikalingo žemės sklypo nuomos bei 101–104 krantinių naudojimo. Šia nutartimi atsakovas LKAB „Klaipėdos Smeltė“ įpareigotas vykdyti 2002 m. sausio 16 d. susitarimu (duomenys neskelbtini), 2002 m. vasario 4 d. papildomu susitarimu (duomenys neskelbtini) prisiimtą prievolę atsisakyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės sklypo, reikalingo kasatoriui nuosavybės teise priklausančius statinius naudoti pagal tiesioginę paskirtį, nuomos. Išaiškindama minėtą nutartį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. kovo 17 d. nutartimi nurodė, kad kasatoriui pripažintos teisės į nuomą turinys lemia atsakovo LKAB „Klaipėdos Smeltė“ prievolę atsisakyti nuomos teisės į tokio dydžio žemės sklypą, koks reikalingas UAB „Birių krovinių terminalas“ statiniams naudoti pagal tiesioginę paskirtį, o UAB „Birių krovinių terminalas“ pripažinta turtinė teisė naudotis 101–104 krantinėmis reiškia UAB „Birių krovinių terminalas“ teisę naudotis 101–104 krantinėms kartu su LKAB „Klaipėdos Smeltė“ tokia apimtimi, kuri užtikrina abiejų bendrovių normalią ūkinę veiklą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje priimtu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies. Apeliaciniais skundais atsakovai skundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies. Apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos nagrinėjimo ribų, t. y. bylą nagrinėjo apeliacinių skundų faktinių ir teisinių pagrindų ribose bei patikrino, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų neapskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies panaikinimui, tačiau tokių pagrindų nenustatė. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje kasacinio nagrinėjimo objektą nulemia CPK 341 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, neperžiūrėto apeliacine tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinį reiškė tuo faktiniu pagrindu, kad ginčijama sutartis prieštarauja CK 6.550 straipsnio 1 dalies imperatyvioms nuostatoms, tačiau ieškinyje nurodė ir tai, kad ginčijama sutartimi atsakovui LKAB „Klaipėdos Smeltė“ išnuomotame žemės sklype yra ir jam - ieškovui nuosavybės teise priklausantys statiniai bei įrenginiai. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, motyvavo tuo, kad ginčijama sutartimi išnuomojus atsakovui LKAB „Klaipėdos Smeltė“ uosto žemės sklypo dalį, kurioje yra ieškovui nuosavybės teise priklausantys pastatai, statiniai bei įrengimai ir kurioje ieškovas vykdo ūkinę veiklą, yra pažeistos CK 6.551 straipsnio, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, CK 6.550 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos bei, kad ginčijamos sutarties dalis, kuria neatsižvelgta į ieškovo ir atsakovo 2002 m. sausio 16 d. susitarimą (duomenys neskelbtini) bei 2002 m. vasario 4 d. papildomą susitarimą (duomenys neskelbtini) bei neatsižvelgta į ieškovo teisėtus interesus, prieštaraujančius įstatymų nustatytiems principams, t. y. prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovų apeliacinius skundus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, nors atsakovo LKAB „Klaipėdos Smeltė“ apeliaciniame skunde toks argumentas buvo nurodytas. Atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus bei tai, kad pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė, bylos nagrinėjimo ribų pirmosios instancijos teisme laikymosi klausimas nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko.

Siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę ir užtikrinti operatyvesnį teismo procesą, civilinio proceso teisės normos nustato, kad apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtinais, įstatyme numatytais atvejais. CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta apeliacinės instancijos teismo teisė nėra absoliuti, nes ją riboja CPK 327 straipsnio nuostatos. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimčių ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas panaikino apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir bylą šioje dalyje grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes padarė išvadas, kad apskųstoje dalyje pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir perduodamas šioje dalyje bylą nagrinėti iš naujo, CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų pagrindų, suteikiančių apeliacinės instancijos teismui tokią teisę, nenurodė. Atsižvelgiant į bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, dėl kurių ieškinys buvo iš dalies patenkintas, į tai, kad teismas, esant pagrindui, turi ieškinį tenkinti iš dalies, bei į tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė byloje pareikštų reikalavimų peržengimo, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo susiejo ieškinio reikalavimus su tarp ieškovo ir atsakovo LKAB „Klaipėdos Smeltė“ 2002 m. sausio 16 d. susitarimu (duomenys neskelbtini) bei 2002 m. vasario 4 d. papildomu susitarimu (duomenys neskelbtini), tinkamai nenustatė faktinio ieškinio pagrindo bei įrodinėjimo dalyko, neišaiškino turinčių reikšmės bylai aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl konkretaus nuomos sutarties dalyko ieškovui suformavimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti argumentai nepatvirtina, kad pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima buvo išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys įgalina daryti išvadas, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę ir pagal pateiktus byloje įrodymus ją, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių apimtį ir pobūdį, buvo galima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir netinkamai taikė CPK 2 straipsnį, 7 straipsnio 1 dalį, 320 straipsnio 1 dalį. Tai yra pagrindas panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinio skundo teiginiai apie CPK 302 straipsnį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei 13 straipsnio pažeidimus nėra reikiamai motyvuoti. Kasacinio skundo argumentai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, atmestini kaip nepagrįsti, nes nagrinėjamos bylos ir bylų, kuriose priimtomis kasacinėmis nutartimis kasatorius remiasi, ratio decidendi nesutampa.

Nagrinėjamoje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė faktinių aplinkybių - kokio dydžio žemės sklypas yra reikalingas ieškovo statiniams naudoti pagal tiesioginę paskirtį ir kokia yra ieškovo teisės naudotis 101-104 krantinėmis apimtis. Ieškovas neskundė apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimo, kasaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Tai įgalina kasacinio skundo argumentus, kuriais kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą apie jo (kasatoriaus) nepateikimą byloje įrodymų dėl jam nuosavybės teise priklausantiems statiniams pagal tiesioginę paskirtį reikalingo žemės sklypo dydžio ir teisės naudotis 101-104 krantinėmis apimties, vertinti prieštaringais. Kita vertus, kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, o yra saistomas žemesniųjų instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad minėta apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, CPK 185 straipsnio 1 dalį bei nukrypstant nuo kasaciniame skunde kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pažymėtina, kad aptariami kasatoriaus argumentai išimtinai grindžiami Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje (duomenys neskelbtini) esančiais įrodymais, būtent kurioje priimtais procesiniais sprendimais pagrįstai rėmėsi skundžiamą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas ir kurių (procesinių sprendimų) vykdymo procese yra sprendžiamas klausimas dėl ieškovo statiniams naudoti pagal tiesioginę paskirtį reikalingo žemės sklypo dydžio bei teisės naudotis 101-104 krantinėmis apimties.

CK 6.545 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskiri Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti žemės sklypų, esančių jūrų uosto teritorijoje ar kitose specifinėse vietovėse, nuomos ypatumus. Vadovaujantis šia blanketine norma ir galiojant ginčo teisinius santykius reglamentuojančioms specialiosioms viešosios teisės normoms – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymui – turi būti taikomos specialiosios normos, o CK normos, reglamentuojančios žemės nuomą, taikytinos tiek, kiek ginčo santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis, 1.3 straipsnio 2 dalis). Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje be kita ko nurodyta, kad tipinę uosto žemės nuomos sutarties formą, nuomos užmokesčio apskaičiavimo tvarką ir dydį tvirtina susisiekimo ministras. Ginčijamos sutarties sudarymo metu galiojo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 23 straipsnio pagrindu (CK 1.3 straipsnio 3 dalis) priimtas susisiekimo ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. 70 (su atitinkamais pakeitimais), kuriuo patvirtinta tipinė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties forma. Ginčijama sutartis sudaryta vadovaujantis susisiekimo ministro įsakymu patvirtinta tipine Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties forma. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad reikalavimus ginčijamos sutarties turiniui nustato CK 6.550 straipsnio 1 dalis ir ši sutartis yra niekinė, kaip neatitinkanti CK 6.550 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Taip pat konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos atveju CK 6.550 straipsnio 1 dalies 6 punktą pripažindamas imperatyvia teisės norma, konstatuodamas jos pažeidimą bei dėl to taikydamas CK 1.80 straipsnio 1 dalį, šias teisės normas taikė netinkamai.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės (pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad tos faktinės aplinkybės, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, yra nustatytos pažeidžiant civilinio proceso teisės normas) įgalino pirmosios instancijos teismą padaryti išvadą, kad ginčijamos sutarties dalis prieštarauja imperatyvioms CK 6.551 straipsnio 2 dalies bei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies normoms, viešajai tvarkai bei gerai moralei ir šią sutarties dalį pripažinti niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tuo tarpu teisinio pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia visa apimtimi byloje nenustatyta. Kasacinio skundo argumentai neįgalina konstatuoti tokio teisinio pagrindo egzistavimą. Akivaizdu, kad ginčijama sutartis būtų buvusi sudaryta ir neįtraukiant niekinės bei negaliojančios jos dalies. Spręsdamas dėl ginčijamos sutarties dalies, kuri pripažintina niekine ir negaliojančia, apimties, pirmosios instancijos teismas, nors ir nenustatė ieškovo statiniams naudoti pagal tiesioginę paskirtį reikalingo uosto žemės sklypo dydžio bei teisės naudotis 101-104 krantinėmis apimties, tačiau, atsižvelgiant į nustatytus ginčijamos sutarties dalies negaliojimo pagrindus, pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas pripažinti niekine ir negaliojančia tą jos dalį, kuria nepaisant sudarytų ir šalims žinomų susitarimų (2002 m. sausio 16 d. susitarimas (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. vasario 4 d. papildomas susitarimas (duomenys neskelbtini)) šių susitarimų objektas atiteko atsakovui LKAB „Klaipėdos Smeltė“. Nėra pagrindo pripažinti, kad taip nuspręsdamas pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarties laisvės, nesikišimo į privačius teisinius santykius, teisinio apibrėžtumo, teisingumo ir protingumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Kitoks ginčo išsprendimas neatitiktų subjektų lygiateisiškumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, proceso ekonomiškumo, kuo greitesnio teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimo principų (CK 1.2, 1.15 straipsniai, CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis). Atsakovo Uosto direkcijos atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas apie tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-7-541/2004 ir Nr. 3K-3-592/2005 jau tyrė ginčijamą sandorį, tačiau nenustatė jo ydingumo, nepaneigia nagrinėjamoje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Remdamasi išdėstytu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažindamas iš dalies niekine ir negaliojančia ginčijamą sutartį, priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą, todėl, panaikinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais ieškovui nėra pripažinta turtinė teisė į turtą, kuris pirmosios instancijos teismo sprendimu taikant restituciją grąžinamas atsakovui Uosto direkcijai. Ieškovo turtinė teisė šio turto aspektu konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. bei 2005 m. kovo 17 d. nutartimis, priimtomis civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004, jos (teisės) realizavimas sprendžiamas minėtoje civilinėje byloje priimtų teismo procesinių sprendimų vykdymo procese.

Panaikinant apskųstą nutartį ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš atsakovo priteistinos ieškovo naudai pastarojo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme - žyminis mokestis už kasacinį skundą (T. 2, b. l. 172, CPK 93 straipsnis).

Ši išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis priimta balsų dauguma. Teisėjas, nesutikęs su daugumos nuomone, raštu išdėstė atskirąją nuomonę (CPK 63 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartį panaikinti. Palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 7 d. sprendimą.

Priteisti ieškovo UAB „Birių krovinių terminalas“ (į. k. 141544519) naudai 4773,57 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt tris Lt ir 57 cnt) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo LKAB „Klaipėdos Smeltė“ (į. k. 140346114) ir 4773,58 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt tris Lt ir 58 cnt) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (į. k. 4032987).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Bronius Pupkovas

Antanas Simniškis