Dėl nekilnojamojo daikto valdymo teisių gynimo, įsakymo dalies pakeitimo ir įpareigojimo sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį

Civilinė byla Nr.3K-3-297/2006

Procesinio sprendimo kategorija 22.4; 29.1;

29.3; 29.4; 30.5; 30.9.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Z. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Z. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai ir A. K., tretiesiems asmenims A. B., E. M., G. M. ir R. Z. dėl nekilnojamojo daikto valdymo teisių gynimo, įsakymo dalies pakeitimo ir įpareigojimo sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. Z. nurodė, kad ji, atsakovė A. K. ir tretieji asmenys A. B., E. M., G. M. bei R. Z. yra namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Prie šios namų valdos yra 1265 kv.m žemės sklypas, kuris Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 02-01-2397 buvo padalintas visiems bendraturčiams, atsižvelgiant į kiekvienam jų priklausančią gyvenamojo namo dalį, kartu numatant galimybę įsigyti nuosavybėn atskirus žemės sklypus. Jai (ieškovei) šiuo įsakymu buvo paskirtas 177 kv.m, atsakovei A. K. – 557 kv.m, tretiesiems asmenims A. B. – 354 kv.m, G. M. – 59 kv.m, E. M. – 59 kv.m. ir R. Z. – 59 kv.m dydžio žemės sklypai. Ji (ieškovė) už jai skirtą žemės sklypo dalį turėtų sumokėti komercinę kainą, t.y. apie 2000 Lt. Ieškovės teigimu, Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. 02-01-2397 dėl išperkamos žemės sklypo dalies jai nustatymo ir reikalavimas mokėti už šią sklypo dalį komercinę kainą yra neteisėtas ir nepagrįstas. 177 kv.m dydžio žemės sklypo dalies šiuo įsakymu jai paskyrimas pažeidžia jos valdymo teises į 328 kv.m dydžio šios namų valdos žemės sklypo dalį, kuri jai buvo nustatyta Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu ir dar kartą patvirtinta šio teismo 2000 m. sausio 20 sprendimu, nes, paskiriant nurodyto dydžio žemės sklypo dalį, iš jos yra atimamos teisės į dalį – 151 kv.m – naudojamo žemės sklypo. Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. 02-01-2397 yra neteisėtas ir dėl to, kad, nustatant namų valdos žemės sklypo dalis bendraturčiams, nebuvo atsižvelgta į šio žemės sklypo naudojimosi tvarką tarp bendraturčių, o taip pat į bendraturčių susitarimus dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos, sudarytus 1979 m. birželio 11 d. ir 1992 m. balandžio 29 d. bei patvirtintus bendraturčių parašais ant 1994 m. rugpjūčio mėn. sudaryto namų valdos žemės sklypo ribų nustatymo plano. Ji (ieškovė) viena naudojasi namų valdos 979 kv.m dydžio žemės sklypu. Į visas nurodytas aplinkybes turėtų būti atsižvelgta sprendžiant šį ginčą. Be to, atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija (toliau – Kauno AVA) įpareigotinas parduoti jai 328 kv.m dydžio žemės sklypą namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), už 39,60 Lt, t. y. lengvatinėmis sąlygomis, nes pirmą kartą dėl 328 kv.m žemės sklypo įsigijimo nuosavybėn į atsakovą Kauno AVA ji kreipėsi dar 1994 metais, tačiau, nesulaukusi jokio atsakymo, 2000 m. balandžio 6 d. pateikė pakartotinį prašymą. Jos patėvis I. Z. 1993 m. sausio 18 d. įmokėjo lėšas investicinių čekių forma 979 kv.m žemės sklypui, į kurį įeina ir jai paskirtas naudotis 328 kv.m žemės sklypas, pirkti. Šiuo metu jos (ieškovės) motina ir jos sutuoktinis (ieškovės patėvis) I. Z. mirę, todėl pagal LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.3 punktą jai, kaip teisėtai savo motinos ir I. Z. žmonos įpėdinei, perėjo teisė pasinaudoti minėtu LR Vyriausybės nutarimu numatyta lengvata. Ieškovė prašė teismo apginti jos 328 kv.m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), valdymo teisę, iš dalies pakeičiant Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. 02-01-2397 ir nustatant jai (ieškovei) 328 kv.m dydžio žemės sklypo dalį, o atsakovei A. K. 403 kv.m dydžio žemės sklypo dalį namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), taip pat prašė įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją parduoti jai 328 kv.m dydžio žemės sklypą namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), už 39,60 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu ieškovei buvo pripažinta teisė naudotis 328 kv.m žemės sklypu, bet ne jį valdyti. Konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog ji yra ginčo žemės sklypo valdytoja, teismas padarė išvadą, kad Kauno apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamą įsakymą, ieškovės valdymo teisių nepažeidė, nes ieškovė tokių teisių į ginčo žemės sklypą neturėjo, todėl ieškovės ieškinys, pareikštas CK 4.34 – 4.36 straipsnių pagrindu, atmestinas kaip nepagrįstas. Atmesdamas ieškovės argumentus dėl būtinumo atsižvelgti į 1979 m. birželio 11 d. ir 1992 m. balandžio 29 d. tarp bendraturčių sudarytus bei jų parašais ant 1994 m. rugpjūčio mėn. sudaryto namų valdos žemės sklypo ribų nustatymo plano patvirtintus susitarimus dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos, teismas pažymėjo, jog nuo 1979 m. birželio 11 d. iki ginčijamo 2004 m. kovo 30 d. įsakymo priėmimo pasikeitė ne tik namų valdos bendraturčiai, bet ir atsirado nauja aplinkybė – galimas nuosavybės teisių atkūrimas atsakovei A. K. į jos senelio J. R. (duomenys neskelbtini), valdytą žemės sklypą. Ginčo namų valdos bendraturčiai yra lygiateisiai šios namų valdos žemė sklypo naudotojai. Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu ieškovei pripažinta teisė naudotis 328 kv.m žemės sklypu, teismo nuomone, nesuteikia jai išskirtinės teisės įsigyti nuosavybėn didesnę žemės sklypo dalį, nei jai priklausanti gyvenamojo namo dalis. Pripažinęs, kad Kauno apskrities viršininkas, priimdamas 2004 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. 02-01-2397, pagrįstai rėmėsi LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkto 2 dalimi, teismas sprendė, kad ieškovės nurodytais motyvais keisti ginčijamą įsakymą, nustatant jai 328 kv.m, o atsakovei – 403 kv.m dydžio žemės sklypo dalis, nėra pagrindo. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovą Kauno AVA parduoti jai 328 kv.m dydžio žemės sklypą už 39,60 Lt, teismas nustatė, kad mirusiojo I. Z. turtą (taip pat ir 118,80 Lt įmokas investiciniais čekiais už 979 kv.m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), išpirkimą) pagal testamentą paveldėjo tretysis asmuo A. B. Po J. Z. (I. Z. sutuoktinės ir ieškovės motinos) mirties ieškovei R. Z. Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu buvo pripažinta nuosavybės teisė į 14/100 dalių gyvenamojo namo, 29/100 dalis ūkinio pastato ir 1/3 dalį garažo, o taip pat į 189,80 Lt vertės investicinius čekius, buvusius J. Z. sąskaitoje Nr. I-932. Konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog turi teisę pasinaudoti LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.3 punkte numatyta lengvata, t.y. neįrodė, kad ji yra I. Z. įpėdinė, taip pat, kad paveldėjo savo motinos ir I. Z. sutuoktinės dalį I. Z. įmokų už 979 kv.m žemės sklypo išpirkimą, ieškovės reikalavimą dėl Kauno AVA įpareigojimo parduoti jai 328 kv.m dydžio žemė sklypą už 39,60 Lt teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 12, 177, 178, 183 ir 185 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 24 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovės apeliacinį skundą atmetė. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvę susitarimai tarp bendraturčių dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi nesuteikia ieškovei teisės įsigyti nuosavybėn didesnę žemės sklypo dalį, nei jos turima dalis gyvenamajame name, teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. R. su Kauno AVA, bylos Nr. 3K-3-467/2004, duotais išaiškinimais, kad į tai, ar galima visa apimtimi atsižvelgti į teismo sprendimu nustatytas dalis, sprendžiama pagal konkrečios bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu nustatyta naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka buvo dalinė ir tuo metu ji taip pat neatitiko šalių valdomų namo nuosavybės dalių, taip pat į tai, kad namų valdos bendraturtė A. K. yra pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių į ginčo namų valdą atkūrimo, todėl, nustačius žemė sklypo dalis pagal ieškovės pasiūlymą, būtų pažeistos kitų bendraturčių teisės. Kolegija taip pat sprendė, kad, nesant byloje įrodymų, jog ieškovė po I. Z. mirties paveldėjo įmoką, jo sumokėtą už ginčo žemės sklypą, tenkinti ieškovės reikalavimą dėl Kauno AVA įpareigojimo sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį pagal 1993 metų kainas nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė R. Z. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė nekilnojamojo daikto valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, turinį bei šios teisės atsiradimą reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 4.27 straipsnio 2 dalis), todėl nepagrįstai sprendė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu ieškovei buvo suteikta teisė naudotis 328 kv.m žemės sklypu, o ne jį valdyti. Kasatorės teigimu, šio teismo sprendimo, kuriuo jai buvo pripažinta nuosavybės teisė į atitinkamas gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir garažo dalis, turinys leidžia pagrįstai manyti, jog sąvoka „naudotis“ sprendime vartojama turint omeny sąvoką „valdyti“. 1964 m. CK daikto valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, sąvoka nebuvo pateikta, tačiau šio CK 148 straipsnio nuostatos leidžia daryti išvadą, kad valdymo teisė, kaip savarankiška daiktinė teisė, egzistavo ir turėjo būti ginama, kaip ir nuosavybės teisė. Be to, teismai, konstatuodami, kad ieškovei valdymo teisės į 328 kv.m žemės sklypą neatsirado, nes jos nebuvo įregistruotos VĮ Registrų centras (CK 4.27 straipsnio 2 dalis), taikė ne tą materialinės teisės normą ir netaikė teisės normos, kurią turėjo taikyti. Kasatorės teigimu, dalies namų valdos žemės sklypo valdymo teises ji įgijo sąžiningu ir teisėtu pagrindu (teismo 1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu) galiojant 1964 m. CK, kuris nenumatė privalomos valdymo teisių registracijos. Įsigaliojus 2000 m. CK, šios valdymo teisės savaime neišnyko, todėl teismas turėjo jas ginti (CK 4.34 straipsnis).

2. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo parduoti dalį žemės sklypo lengvatine tvarka tuo pagrindu, kad ieškovė neįrodė, jog paveldėjo mirusiojo I. Z. įmokėtas investicines lėšas, netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus (CPK 185 straipsnis) ir netinkamai taikė LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.3 punktą. Kasatorės teigimu, jos patėvis I. Z. 1993 m. sausio 18 d. už visą išperkamą namų valdą sumokėjo savo investiciniais čekiais ir dalimi savo sutuoktinės (kasatorės motinos) grynųjų pinigų, tuo būdu realizuodamas ir jos (kasatorės motinos) lengvatinio išpirkimo teisę. Kadangi už visą žemės sklypą buvo įmokėta ir dalis jos (kasatorės) motinos grynųjų pinigų, motinai 1993 m. liepos 10 d. mirus, ji (kasatorė) pagal Tvarkos 2.3 punktą paveldėjo motinos turėtą teisę išsipirkti dalį namų valdos žemės sklypo lengvatine tvarka.

3. Bylą nagrinėję teismai padarė procesinės teisės normų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, sprendimą grįsdamas tik atsakovams naudingesniais įrodymais (pavyzdžiui, aplinkybe, kad atsakovė A. K. yra galima pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą ginčo namų valdoje, nors visiškai nemotyvuodamas, kuo šis faktas reikšmingas) ir nepaminėdamas įrodymų, naudingų ieškovės pozicijai (rašytinių bylos įrodymų, patvirtinančių atsakovę A. K. ne kartą atsisakius žemės valdymo teisių namų valdoje), pažeidė CPK 6 ir 185 straipsniuose įtvirtintus asmenų lygybės bei įrodymų vertinimo principus. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir tuo pažeidė CPK 320 straipsnį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. K. ir tretieji asmenys G. M., E. M. ir R. Z. prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad ginčo namų valdos žemės sklypo bendraturčiai nėra pasidalinę ir šio žemės sklypo naudojimosi tvarka tarp jų nėra nustatyta. LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoje Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkto 2 dalis įsakmiai nurodo, kaip spręstinas bendraturčiams priklausančio žemės sklypo pardavimo klausimas, ir jokios galimybės nukrypti nuo egzistuojančių proporcijų nenumato. Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimas, kuriuo buvo išspręstas tik naudojimosi žemės sklypu klausimas, negali būti pagrindas parduoti ieškovei didesnę žemės sklypo dalį, nei ji galėtų įgyti pagal teisės aktus. Teisės naudotis žeme suteikimas automatiškai nevirsta į nuosavybės teisių pripažinimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

Ieškovė R. Z., atsakovė A. K. ir tretieji asmenys G. M., E. M. ir R. Z. yra namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), bendraturčiai: ieškovei R. Z. priklauso 14/100 dalių, atsakovei A. K. – 44/100 dalys, tretiesiems asmenims A. B. – 28/100 dalys, G. M. – 14/300 dalių, E. M. – 14/300 dalių ir R. Z. – 14/300 dalių. 1992 m. kovo 19 d. atsakovė A. K. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio J. R. žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Dalį žemės – 287 kv.m – ji pageidauja gauti natūra, o už kitą dalį žemės – kompensaciją. 2004 m. sausio 19 d. A. K. pateikė prašymą nustatyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis tarp namų valdos bendraturčių. Tokį prašymą 2004 m. vasario 11 d. pateikė ir tretysis asmuo A. B. Gavusi prašymus, Kauno AVA pasiūlė visiems bendraturčiams iki 2004 m. vasario 23 d. pateikti bendrą susitarimą dėl žemės sklypo dalių nustatymo. Toks susitarimas tarp bendraturčių nebuvo sudarytas. Negavusi bendraturčių susitarimo, 2004 m. kovo 30 d. Kauno AVA priėmė įsakymą Nr. 02-01-2397, kuriuo, remiantis LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkto 2 dalimi, namų valdos žemės sklypą padalino visiems bendraturčiams proporcingai jų turimai gyvenamojo namo daliai: ieškovei R. Z. paskyrė 177 kv.m, atsakovei A. K. – 557 kv.m, tretiesiems asmenims A. B. – 354 kv.m, G. M. – 59 kv.m, E. M. – 59 kv.m ir R. Z. – 59 kv.m dydžio žemės sklypus.

Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimu ieškovei R. Z. buvo pripažinta teisė naudotis 328 kv.m žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, būtent šis teismo sprendimas suteikia jai teisę įgyti nuosavybėn ne 177 kv.m, kaip kad nusprendė Kauno AVA, o 328 kv.m dydžio žemės sklypą. Atsakovas Kauno AVA, priimdamas 2004 m. kovo 30 d. įsakymą Nr. 02-01-2397, nepagrįstai atėmė iš jos teisę į 151 kv.m žemės, tuo pažeisdamas jos 328 kv.m dydžio žemės sklypo valdymo teisę.

1979 m. birželio 11 d. ir 1992 m. balandžio 29 d. ginčo žemės sklypo bendraturčiai buvo sudarę susitarimus dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos, kurie, be to, buvo patvirtinti bendraturčių parašais ant 1994 m. rugpjūčio mėn. sudaryto namų valdos žemės sklypo ribų nustatymo plano.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas iš pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamas viešojo administravimo subjekto – apskrities viršininko – priimtas individualus teisės aktas – įsakymas. Skundžiamas apskrities viršininko įsakymas turėjo įtakos asmenų civilinių teisių apimčiai, nes šio akto pagrindu kiekvienam iš bendraturčių buvo nustatytas parduodamų žemės sklypo dalių dydis. Dėl to laikytina, kad tarp įsakyme nurodytų asmenų yra kilęs ginčas dėl civilinių teisių į žemės sklypą. Tokio akto (įsakymo) teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas ir vertinamas neatsiejamai nuo šalių ginčo dėl jų civilinių teisių apimties išsprendimo, įvertinant šio akto priėmimo aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kaip matyti iš ieškinio faktinio pagrindo, byloje yra kilęs civilinis ginčas ne tik tarp ieškovės ir atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos, bet ir tarp ieškovės ir atsakovės A.K.

Kauno apskrities viršininkas 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 02-01-2397 nustatė 0,1265 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), parduodamų dalių dydį, atsižvelgdamas į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį. Ieškovė ginčija šį įsakymą ir nurodo, kad jis priimtas neišsiaiškinus ir neįvertinus visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai: 1979 m. birželio 11 d. naudojimosi žemės sklypu sutarties, 1979 m. birželio 20 d. namo dalies pirkimo-pardavimo sutarties, kuria A. K. (tuo metu – A. V.), parduodama 42/100 dalis gyvenamojo namo <...> I. Z. ir ieškovės motinai J. Z., perleido jiems teisę naudotis visa jai priklausančia žemės sklypo dalimi – 0,0984 ha, namo bendraturčių 1992 m. balandžio 29 d. ir 1994 m. rugpjūčio mėn. susitarimų dėl perkamų žemės sklypo dalių dydžio (b. l. 9, 13, 14), Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. rugpjūčio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškovei, kaip jos motinos J. Z., mirusios 1993 m. liepos 10 d., testamentinei įpėdinei, buvo priteista 14/100 dalių namo <...> ir paskirta naudotis 0,0328 ha žemės sklypo dalimi. Be to, po motinos mirties ieškovė paveldėjusi ir teisę lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti jai tenkančią 0,0328 ha žemės sklypo dalį, nes už visą išperkamą sklypo dalį (0,0979 ha) I. ir J. Z. sumokėjo gyvendami santuokoje (LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.3 punktas). Šių aplinkybių viseto teismai netyrė ir nevertino, o tik formaliai vadovavosi LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 8 punkto 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad nesant gyvenamojo namo bendraturčių rašytinio susitarimo, parduodamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį. Byloje nebuvo atsižvelgta į ginčo žemės sklypo naudotojų 1994 m. rugpjūčio mėn. susitarimą (b. l. 14), kuriuo buvo sutarta, kad I. Z. pirks 0,0984 ha žemės sklypo dalį. Nors žemės sklypo naudotojai I. Z. ir B. Z. yra mirę, tačiau teismai nesvarstė, ar toks jų susitarimas, kuris nėra nuginčytas ir buvo iš dalies realizuotas, nėra privalomas jų teisių perėmėjams. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 176 – 185 straipsniuose. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad tarp šalių kilo ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu, o apsiribojo tik apskrities viršininko įsakymo, kaip individualaus teisės akto, teisėtumo patikrinimu. Nagrinėdami šį ginčą, teismai turėjo aiškintis, ar esant aukščiau minėtoms aplinkybėms galėjo būti priimtas atitinkamas individualaus pobūdžio administracinis aktas. Darytina išvada, kad teismai, nagrinėdami šį ginčą, neatskleidė ginčo esmės. Atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovė, gindama savo teisę lengvatine tvarka įsigyti žemės sklypo dalį, tik pirmosios instancijos teisme gali ginčyti trečiajam asmeniui A. B. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ir pretenduoti į jos motinai J. Z. tenkančią už žemės išpirkimą valstybei sumokėtos sumos dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie procesinės teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kadangi nustatyti esminiai proceso teisės normų pažeidimai, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, teismų sprendimas ir nutartis naikintini ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Janina Januškienė

Juozas Šerkšnas