Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-309/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-03879-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2;

44.5.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo F. P. (nepilnametis, atstovaujamas atstovės pagal įstatymą V. P.) ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Naujamiesčio būstas“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovo F. P. (nepilnamečio, šešerių metų amžiaus) atstovė pagal įstatymą V. P. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovo atstovė nurodė, kad 2011 m. liepos 21 d. apie 21.00 val. F. P. ir V. P., kuri yra F. P. motina, grįžo į savo namus Vilniuje, Algirdo g. 10. Sūnus F., kuris tuo metu buvo ketverių metų, užkliuvo ir krito ant metalinio strypo. Metaliniai strypai sustatyti kaip apsauga nuo automobilių statymo prie gyvenamojo namo. Krisdamas vaikas išsimušė priekinius dantis bei patyrė kitus sužalojimus, dėl ko reikėjo siūti dantenas ir lūpos plėštinę žaizdą burnos viduje. Reikalaujamos priteisti neturtinės žalos dydis nustatytas, atsižvelgiant į mažamečio vaiko patirtą skausmą, stresą, nepatogumus bei padarinius ir į tai, jog vaikui augant bus reikalingos papildomos procedūros ir medicininės paslaugos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovo F. P. naudai 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 90 Lt žyminio mokesčio ir 1500 Lt išlaidoms advokato pagalbai atlyginti, iš viso 4590 Lt.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog tvarkyti teritoriją prie gyvenamojo namo Algirdo g. 10 atsakovas būtų pavedęs kitiems asmenims (įmonėms), todėl ieškinio reikalavimai atlyginti žalą pagrįstai pareikšti ir neturtinę žalą reikalaujama priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, esant atsakovo kaltei dėl pareigų nevykdymo. Teismas pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju metaliniai strypai buvo įrengti prie gyvenamojo namo esančio šaligatvio pakraštyje, šalia važiuojamosios dalies, jie surūdiję, nepaženklinti, matyti įlenkimų. Teismas nustatė, kad mažametis F. P. krito ir susižalojo dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kaltės – pareigų nevykdymo (neteisėto neveikimo), nes atsakovas nevykdė pareigos prižiūrėti savivaldybės teritoriją ir nepavedė to vykdyti kitiems asmenims. Neteisėtai įrengti atitvarai (metaliniai strypai) nebuvo pašalinti. F. P. dėl to buvo padaryta žala: užkliuvus ir veidu nukritus ant vieno iš metalinių strypų, buvo išmušti dantys, sužalota burna, dėl to vaikas patyrė didelį fizinį skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, jam buvo apribotos galimybės bendrauti, judėti. Tai gali turėti padarinių ateityje augant vaikui ir vystantis. Teismas konstatavo, kad dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kaltės mažametis F. P. patyrė sužalojimus.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad stulpeliai, dėl kurių kilo žala ieškovui, yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prižiūrimoje teritorijoje. Atsakovo argumentai, kad jis nėra įpareigotas užtikrinti tvarkomos teritorijos saugumo ir pašalinti savavališkos statybos įrenginius, yra nepagrįsti, nes jis nepaaiškina, kokią savo kitą pareigą įgyvendindamas 2011 m. rugpjūčio 5 d. priėmė įsakymą Nr. 30-1134 „Dėl kliūčių eismui pašalinimo vietinės reikšmės keliuose tvarkos aprašo tirtinimo“ ir pašalino minėtus stulpelius, dėl kurių ieškovas ir patyrė žalą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo imtis visų teisėtų priemonių, kad iš jo tvarkomos teritorijos būtų pašalinami savavališkos statybos dariniai, keliantys pavojų gyventojų saugumui, ką pats atsakovas ir padarė 2011 m. rugpjūčio 5 d. priėmus įsakymą Nr. 30-1134. Teismas nurodė, kad visos sąlygos būtinos civilinei apelianto atsakomybei kilti byloje buvo nustatytos.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl netinkamo savivaldybė pareigos tvarkyti teritoriją aiškinimo

Kasatoriaus teigimu, teisės norminiai aktai nustato, kad savivaldybės administracija organizuoja savivaldybės teritorijos tvarkymą, tačiau nė vienas teisės norminis aktas neįpareigoja pašalinti savavališkos statybos įrenginius, keliančius pavojų žmonių saugumui. Joks įstatymas neįpareigoja savivaldybę užtikrinti gyventojų saugumą, todėl skundžiamoje nutartyje nustatyta pareiga Vilniaus miesto savivaldybės administracijai savivaldybės teritorijoje užtikrinti asmenų saugumą akivaizdžiai prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijams. Kasatorius pažymėjo, kad atitvarai buvo pastatyti savavališkai, o savivaldybės administracija, organizuodama savivaldybės teritorijos tvarkymą, nustato taisykles, tvirtina planus ir kt., tačiau neturi nei teisės, nei pareigos užtikrinti savivaldybės teritorijos tvarką ar kontroliuoti, kaip yra laikomasi tvarkos savivaldybės teritorijoje, be to, savivaldybės administracija nėra įpareigota šalinti savavališkos statybos įrenginius, siekiant užtikrinti gyventojų saugumą. Valstybinė statybų priežiūrą pagal Statybos įstatymą atlieka Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija.

Kasatorius nurodo, kad atitvarai yra įrengti nesant statybą leidžiančio dokumento, savivaldybės administracija nėra jų savininkė ar valdytoja, todėl dėl atitvarų atsiradusius nuostolius privalo atlyginti šių objektų savininkas valdytojas. Nepaisant to, teismai net nesprendė atitvarų savininko atsakomybės klausimo.

Dėl teisės akto negaliojimo atgal

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi 2011 m. rugpjūčio 5 d. atsakovo priimtu įsakymu, nors ieškovas susižeidė 2011 m. liepos 21 d. Taigi šis įsakymas įvykio dieną net negaliojo, todėl ir neįpareigojo atsakovo šalinti savavališkos statybos padarinius.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai sutapatino dvi civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, taip netinkamai nustatydamas ir atsakovo kaltę, nors ieškovas, turėjęs įrodyti atsakovo kaltę, šios pareigos neįvykdė, t. y. neįrodinėjo, kad atsakovas elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai. Taip pat kasatorius pažymi, kad teismai nenustatinėjo kaltės formos, nors ji yra būtina, siekiant nustatyti atsakomybės dydį. Be to, byloje nėra nustatyta, kad dėl įvykio ieškovas patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, kad ieškovui galimos komplikacijos ateityje.

Taip pat kasatorius pažymi, kad priteista pinigų suma yra neprotingai bei aiškiai per didelė, nes ieškovas patyrė lengvus sužalojimus ir neįrodė patirtos neturtinės žalos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė ieškovui nustatyto neturtinės žalos dydžio jokiais konkrečiais byloje esančiais įrodymais ar faktinėmis aplinkybės, neatsižvelgė į itin sunkią atsakovo finansinę padėtį.

Dėl rūšinio teismingumo

Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju yra sprendžiamas viešosios civilinės atsakomybės klausimas, kurį privalo nagrinėti specializuoti, administraciniai teismai. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai neteisėtai laikė atsakovą privačiu asmeniu ir sprendė šį klausimą taikydami bendrąsias deliktinės atsakomybės nuostatas, nes atsakovas nėra nei žemės sklypo, kuriame įvyko įvykis, nei atitvarų savininkas. Kasatoriaus nuomone, išnagrinėta byla buvo teisminga administraciniam teismui, todėl priimti procesiniai sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti pažeidžiant imperatyviąsias rūšinio teismingumo taisykles.

Dėl paties ieškovo neatsargių veiksmų

Kasatoriaus teigimu, ieškovas, kuriam įvykio metu buvo ketveri metai, nebuvo tinkamai prižiūrimas, jei galėjo bėgdamas užkliūti ir nugriūti. Ieškovo atstovė motina V. P. teismo posėdžio metu net negalėjo tiksliai pasakyti, kurioje vietoje ji buvo įvykio metu, kas liudija vaiko nepriežiūrą. Kasatoriaus nuomone, žalą ieškovui lėmė būtent didelis paties ieškovo ir V. P. neatsargumas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovo F. P. atstovė pagal įstatymą V. P. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Ieškovo atstovė nurodo, kad kasatorius nepaaiškino, kodėl iš karto po įvykio buvo priimtas 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas, kurio pagrindu buvo skubiai pašalinti stulpai. Ieškovo atstovės teigimu, tai rodo, kad šio klausimo sprendimas buvo atsakovo pareiga ir kompetencija.

Ieškovo atstovė pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį netaikydamas 2011 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo, o tik motyvuodamas tuo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija, turėdama pareigą užtikrinti tinkamą teritorijos tvarkymą, to nepadarė laiku.

Ieškovo atstovės teigimu, visos civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos byloje nustatytos. Atsakovas, turėdamas pareigą tinkamai tvarkyti teritoriją, laiku neužtikrino, kad būtų nustatytos taisyklės, kaip turi būti šalinami pavojingi strypai. Jeigu atsakovas būtų laiku užtikrinęs taisyklių priėmimą ir įpareigojęs asmenis užtikrinti jų vykdymą, kontroliavęs netinkamą vykdymą, ieškovas nebūtų susižalojęs. Byloje yra pateikti medicininiai išrašai, įrodantys, kokius sužalojimus patyrė vaikas. Tai be jokios abejonės jam sukėlė didelį skausmą, nepatogumus, kiti vaikai jį erzina, vadindami bedančiu.

Ieškovo atstovė, vertindama atsakovo argumentus dėl neatsargaus paties ieškovo elgesio, nurodo, kad vaikas ir motina ėjo kartu, greta, kai vaikas užkliuvo už nelygaus šaligatvio plytelės. Už šaligatvių tvarkymą taip pat yra atsakinga savivaldybė.

Ieškovo atstovės teigimu, kasatorius pirmą kartą iškėlė rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimo klausimą. Be to, 2013 m. gruodžio 12 d. kasatorius įvykdė teismo procesinį sprendimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kasatorius Vilniaus miesto savivaldybės administracija kasaciniame skunde iškėlė rūšinio teismingumo problemą, teigdamas, kad viešosios civilinės atsakomybės klausimą privalo nagrinėti specializuoti administraciniai teismai. Pagal šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė) (ABTĮ 21 straipsnio 1 dalis, CPK 36 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CPK 36 straipsniu speciali teismingumo kolegija yra išaiškinusi, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis) (žr., pvz., teismingumo bylos Nr. T-2/2014; T-116/2013; T-115/2013; T-121/2013). Visi kiti ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją, todėl, pagal bendrąją taisyklę, jie yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (CPK 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis) (žr., pvz., teismingumo bylos Nr. T-17/2014; T-149/2013; T-110/2013).

Nagrinėjamoje byloje keliamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakomybės už nesutvarkytą teritoriją – šalia gyvenamojo namo esančią gatvę, šaligatvį ir juose esančius savavališkus įrenginius – klausimas. Ieškovas reikalavimą atlyginti jam neturtinę žalą kildina ne iš neteisėtų pareigūnų veiksmų pagal CK 6.271 straipsnį, o remdamasis bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į specialiosios teismingumo kolegijos formuojamą praktiką, sprendžia, kad byla pagrįstai buvo nagrinėjama bendrosios kompetencijos teismuose ir rūšinio teismingumo taisyklės nėra pažeistos.

Dėl savivaldybės pareigos prižiūrėti jai priklausančius vietinės reikšmės kelius ir gatves bei užtikrinti saugias eismo sąlygas

Kaip nurodyta pirmiau, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos civilinės atsakomybės klausimas dėl to, kad ieškovas susižeidė užkliuvęs už savavališkai ant šaligatvio prie gyvenamojo namo įrengto atitvaro. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ginčydama savo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, teigia, kad teismai ignoravo CK 6.266 straipsnį, pagal kurį žalą atlyginti privalo atitinkamų objektų savininkas (valdytojas), o ji nėra nei žemės sklypo, kuriame įvyko įvykis, nei atitvarų savininkė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.266 straipsnyje yra įtvirtina „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nustatyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Kelio ar bet kurios jo dalies trūkumai, nesusiję su konstrukcijomis ir atsiradę dėl nepakankamos ar netinkamos kelio priežiūros, negali būti pagrindas taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Tokiais atvejais kelio savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, t. y. nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Taigi, paprastai kelio, kaip ir kitų statinių, savininkas (valdytojas) už padarytą žalą atsako bendraisiais pagrindais, tačiau išimtiniais atvejais, kai žala padaroma dėl kelio sugriuvimo ar kitokių jo konstrukcinių trūkumų, atsako be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. VĮ “Automagistralė”, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01Ny8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-57/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-57/2014">3K-7-57/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje žala buvo padaryta dėl savavališkai įrengtų atitvarų ant šalia gyvenamojo namo esančio šaligatvio. Byloje nenustatyta, kad šie atitvarai atsirado dėl atsakovo veiksmų, priešingai, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodo, kad jie buvo įrengti neturint atitinkamų statybos leidimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neinformavus, todėl nėra pagrindo spręsti, kad žala ieškovui buvo padaryta dėl kelio konstrukcinio trūkumo ir atsakovui kilo atsakomybė be kaltės CK 6.266 straipsnio 1 dalies pagrindu. Savavališkai įrengtų atitvarų buvimas kelyje kelia grėsmę saugiam eismui, o tai yra pagrindas kilti atsakovo civilinei atsakomybei bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, todėl ieškovas, teigdamas, kad dėl kliūties ant kelio patyrė žalos, turi teisę reikalauti, jog atsakovas ją atlygintų, įrodinėdamas visas būtinąsias sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

Veiksmų neteisėtumas paprastai yra suprantamas kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymų reikalavimų nepaisymas. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta viena iš priskirtųjų savivaldybės funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimas. Kelias – tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantis kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme (Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 punktas). Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 48 dalis šaligatvį apibrėžia kaip pėstiesiems skirtą kelio dalį, esančią prie važiuojamosios kelio dalies arba atskirta nuo jos. Taigi, šaligatvis, ant kurio buvo įrengti atitvarai, įeina į kelio, kurio priežiūra turėjo būti užtikrinta, sąvoką. Kelio priežiūra – nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką (Kelių įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Kadangi žemės sklypas prie gyvenamojo namo Vilniuje, Algirdo g. 10, nebuvo suformuotas ir priskirtas gyvenamajam namui, tai laikytina, kad savivaldybės administracija yra šio vietinės reikšmės kelio valdytoja. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Gyvenamojo namo, šalia kurio nukentėjo ieškovas, teritorijos ir šalia esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros funkcija nebuvo pavesta jokiam kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui, todėl atsakomybė už šios pareigos netinkamą vykdymą tenka savivaldybės administracijai kaip tos teritorijos vietinės reikšmės kelio valdytojai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 30-767 patvirtintame Kliūčių eismui pašalinimo vietinės reikšmės keliuose tvarkos apraše (toliau – Aprašas) nustatyta, kad savivaldybės administracija yra atsakinga už neteisėtai kelyje įrengtų nuolatinių kliūčių šalinimą. Pagal Aprašą stulpelis laikomas nuolatine kliūtimi, įrengta kelyje. Nors savivaldybės administracija ir nėra atitvarų (stulpelių) savininkė, tačiau ji nesielgė rūpestingai ir neprižiūrėjo tinkamai jai priskirtos teritorijos, dėl ko atsirado šios kliūtys (savavališki įrengti atitvarai), sukėlę žalą. Tai, kad savivaldybės administracijos neveikimą su atsiradusiais žalingais padariniais sieja netiesioginis priežastinis ryšys ir kad dėl atsiradusios žalos gali būti kalti ir kiti asmenys, savivaldybės administracijos pareigos atlyginti žalą nepanaikina, nes ji netinkamai vykdė kelio priežiūrą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus CK 6.246 straipsnio prasme.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai rėmėsi teisės aktu, įsigaliojusiu po ginčo įvykio, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 30-1134. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis įsakymas pakeitė prieš tai galiojusį Aprašą, nustačiusį pareigą savivaldybės administracijai spręsti dėl nuolatinės kliūties kelyje šalinimo. Kaip pažymėta pirmiau, Vilniaus miesto savivaldybės administracija šios pareigos tinkamai nevykdė, atitvaro nepašalino, neužtikrino gyventojų saugaus eismo, dėl ko ieškovas patyrė žalą.

Kasatorius ginčija ieškovo patirtą neturtinę žalą, nurodydamas, kad byloje nėra nustatyta, jog dėl įvykio ieškovas patyrė nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus. Teisėjų kolegija atmeta tokius kasatoriaus argumentus kaip nepagrįstus ir sutinka su bylą nagrinėjusį teismų išvadomis, kad ieškovo neturtinę žalą įrodo VšĮ VUL Žalgirio ligoninės išrašas iš medicininių dokumentų, dėl ko yra akivaizdu, jog mažametis vaikas, parkritęs ir susižalojęs veidą, lūpą bei išsimušęs dantis, neabejotinai patyrė ne tik fizinius nepatogumus ir skausmą, bet ir dvasinį sukrėtimą.

Bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė ir kitą savivaldybės administracijos civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį. Pagal CK 6.247 straipsnį padaryta žala turi būti asmens kaltų veiksmų rezultatas, tačiau įstatyme nereikalaujama, kad atsakingo asmens elgesys būtų vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Teismas, vertindamas aplinkybių ir priežasčių visumą, turi nustatyti pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, t. y. nustatyti, kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. ir kt. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-539/2012). Kaip pažymėta pirmiau, byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo pareigą užtikrinti tinkamą vietinės reikšmės kelių priežiūrą, šios pareigos tinkamai nevykdė, kasaciniame skunde pateikti argumentai, kad savivaldybė neatsakinga už gyventojų saugumą ir nėra įpareigota šalinti savavališkos statybos padarinių siekiant jį užtikrinti, atmestini kaip nepagrįsti, nes, kaip nurodyta pirmiau, teisės aktais yra nustatyta atitinkama savivaldybės administracijos pareiga, kurios nevykdymas yra pakankama priežastis žalai kilti.

Kasatorius ginčija, kad byloje neįrodyta jo kaltė, tačiau, kaip pažymėta pirmiau, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pirma, nepriskirdama atitinkamos teritorijos gyvenamajam namui ir nepavesdama viešųjų paslaugų atlikti šioje veikloje besispecializuojančiam asmeniui, pasielgė nerūpestingai ir prisiėmė jai priklausančioje teritorijoje galinčią kilti riziką, antra, pati savivaldybės administracija buvo nustačiusi tvarką, pagal kurią turėjo būti šalinamos savavališkai įrengtos kliūtys kelyje, tačiau šios tvarkos nevykdė ir nesiėmė laiku būtinų priemonių teritorijai ir keliams sutvarkyti, kad būtų užtikrinti trečiųjų asmenų teisėti interesai. Toks savivaldybės administracijos elgesys neatitinka tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standarto, todėl buvo pagrindas pripažinti šiuos neteisėtus atsakovo veiksmus kaltais. Atsakovas nepaneigė šios jo kaltės prezumpcijos.

Kasatoriaus teigimu, ieškovas, užkliuvęs už šaligatvio ir nukritęs ant savavališkai įrengtų atitvarų, nebuvo tinkamai prižiūrimas, kas ir buvo viena pagrindinių priežasčių žalai kilti. Bylą nagrinėję teismai šių faktinių aplinkybių netyrė ir šiuo klausimu plačiau nepasisakė. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Spręsdama dėl paties ieškovo neatsargių veiksmų, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aiškinimo aspektu ieškovas galėjo prisidėti prie didesnės žalos kilimo, tačiau, vertinant ieškovo amžių ir tokio amžiaus vaikams būdingą judrumą bei neatsargumą, tai nėra pakankama priežastis taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalį ir atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės. Taip pat kasatorius nepateikia jokių svarių argumentų, įrodančių galimą ieškovo nepriežiūrą, o tai teigdamas remiasi tik prielaidomis. Kasatorius nenurodė ir teisėjų kolegija nenustatė, kad bylą nagrinėję teismai būtų netinkamai vertinę įrodymus, todėl prielaidų pagrindu keisti priimtų procesinių sprendimų nėra pagrindo (CPK 178, 183 straipsniai).

Aptartų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos civilinės atsakomybės sąlygas ir priteisdami ieškovui atlyginti neturtinę žalą, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovas prašo priteisti iš kasatoriaus 500 Lt patirtų atstovavimo išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad šis ieškovo prašymas tenkintinas, jo naudai iš kasatoriaus priteistina 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Kasacinis teismas patyrė 13,66 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (juridinio asmens kodas 188710061) 500 (penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovo F. P. (asmens kodas duomenys neskelbtini), atstovaujamo atstovės pagal įstatymą V. P. (asmens kodas duomenys neskelbtini), naudai ir 13,66 Lt (trylika litų 66 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys

Janina Stripeikienė