Civilinė byla Nr. 3K-3-312/2014
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-04805-2009-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.3; 114.11; 114.9.6.2;121.21 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovui UAB „Dizarto reklama“ dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, neišmokėto darbo užmokesčio, delspinigių, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei atsakovo priešieškinį ieškovei dėl darbo sutarties priedo pripažinimo negaliojančiu, permokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu, kai jis negali vykdyti savo darbo funkcijų dėl svarbių priežasčių (DK 127 straipsnio 2 dalis), įrodymų tyrimą ir vertinimą, apeliacinės instancijos teismo pareigą motyvuoti priimamą procesinį sprendimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti neteisėtais atsakovo 2009 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 09/01 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“, kuriuo ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, ir 2009 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. P-04/2009 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“, kuriuo ieškovė atleista iš atsakovo reklamos pardavimų vadovės pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą; 2) įpareigoti atsakovą pakeisti ieškovės dokumentuose atleidimo duomenis įrašant, kad ji nuo 2009 m. kovo 16 d. atleista iš atsakovo reklamos pardavimų vadovės pareigų pagal DK 127 straipsnio 2 dalį; 3) priteisti ieškovei iš atsakovo 29 689,04 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 9615,85 Lt delspinigių, 25 084,88 Lt išeitinės išmokos, 3518,24 Lt kompensacijos už kasmetines atostogas nepriemoką, 643,94 Lt nedarbingumo lapelio apmokėjimo nepriemoką, 456,31 Lt nepriemoką į pensijų fondą, 604,45 Lt vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną nuo 2009 m. kovo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Ieškinyje nurodoma, kad 2007 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė ir atsakovas sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 16, pagal kurią ieškovė priimta eiti atsakovo reklamos pardavimų vadovės pareigas. Remiantis darbo sutarties 3 punktu, pirmuosius tris mėnesius atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei 8441 Lt (neatskaičius mokesčių) per mėnesį, o likusiu darbo sutarties galiojimo terminu – darbo užmokestį, susidedantį iš dviejų dalių: fiksuotosios – 4156 Lt (neatskaičius mokesčių), ir kintamosios, kurią sudaro 15 proc. (atskaičius mokesčius) grynojo reklaminių plotų nuomos pelno, apskaičiuojamo pagal darbo sutarties priede Nr. 1 nustatytą tvarką. Darbo užmokestis turėjo būti mokamas du kartus per mėnesį. Ieškovės teigimu, nuo 2008 m. sausio mėn. atsakovas nebesilaikė darbo sutartyje nustatytų terminų, darbo užmokestį mokėjo dalimis ir ne visą. Atsakovui nevykdant darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovė 2008 m. lapkričio 3 d. pateikė prašymą atleisti ją iš darbo nuo 2009 m. kovo 3 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Atsakovas prašymo netenkino. Ieškovei 2009 m. kovo 3 d. neatvykus į darbą, atsakovas 2009 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 09/01 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus skyrė jai drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo; 2009 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. P-04/2009 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ nutraukė darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovės nuomone, atsakovas turėjo tenkinti jos 2008 m. lapkričio 3 d. prašymą atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, todėl nepagrįstai nutraukė darbo sutartį nuo 2009 m. kovo 16 d. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą; be to, 2009 m. kovo 16 d. skirdamas drausminę nuobaudą, pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus drausminės nuobaudos skyrimo reikalavimus, nes raštu ieškovei nepranešė, kokį pažeidimą ji padarė, nenurodė pažeidimo padarymo laiko, vietos ir kt., taip pat DK 141 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, kad atleidimo iš darbo dieną reikia visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Po darbo sutarties nutraukimo atsakovas 2009 m. balandžio 1 d. sumokėjo ieškovei tik dalį jai priklausančių sumų. Ieškovė pažymėjo, kad, atsakovui nemokant jai priklausančio darbo užmokesčio, ieškovė jautė įtampą ir nepatogumus, bijojo, jog negalės vykdyti įsipareigojimų bankams, išlaikyti dukters, todėl, be kita ko, prašė priteisti neturtinę žalą.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, priešieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu darbo sutarties priedą Nr. 1 nuo jo sudarymo momento (2007 m. rugpjūčio 31 d.); 2) priteisti jam iš ieškovės 10 702,32 Lt permokėto darbo užmokesčio.
Priešieškinyje nurodoma, kad atsakovas, sudarydamas darbo sutarties priedą Nr. 1, suklydo ir šis suklydimas vertintinas kaip esminis (CK 1.90 straipsnis). Darbo sutarties priedo Nr. 1 2 punkte nustatyta reklaminio ploto nuomos pelno apskaičiavimo tvarka: reklaminio ploto nuomos pelnas apskaičiuojamas tą mėnesį, kurį reklaminio ploto nuomos užsakovas atsiskaito už reklaminio ploto nuomą pagal reklamos pardavimų sutartyje nustatytas sąlygas. Atsakovo teigimu, šiame punkte nustatytas kintamosios darbo užmokesčio dalies skaičiavimo būdas neatitinka darbo sutartyje nustatytos esminės susitarimo sąlygos dėl kintamosios darbo užmokesčio dalies, pagal kurią kintamąją mėnesio darbo užmokesčio dalį turi sudaryti 15 procentų grynojo reklaminių plotų nuomos pelno. Nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. rugpjūčio mėn. kintamoji mėnesio darbo užmokesčio dalis ieškovei buvo apskaičiuojama klaidingai, t. y. nuo išnuomotų reklaminių stendų gaunamų pajamų neatėmus neišnuomotų reklaminių stendų savikainos ir išlaidų, t. y. buvo apskaičiuojama ir išmokama ne grynojo reklaminių plotų nuomos pelno dalis, o gaunamų pajamų dalis. Per nurodytą laikotarpį ieškovei išmokėta 10 702,32 Lt permoka.
Priede Nr. 1 buvo nustatyta, kad visų reklaminių plotų savikainos lentelė galioja vienerius metus. Paaiškėjus netikslumams ir atsiradusiai permokai, 2008 metų liepos mėn. atsakovas pasiūlė ieškovei peržiūrėti klaidingą kintamosios darbo užmokesčio dalies skaičiavimo tvarką ir sudaryti naują darbo sutarties priedą, tačiau ieškovė atsisakė tai padaryti. Atsižvelgiant į tai, nuo 2008 m. rugsėjo mėn. ieškovei buvo mokamas tik bazinis darbo užmokestis (4156 Lt).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; pripažino neteisėtu atsakovo 2009 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 09/01 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“, kuriuo ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo; priteisė jai iš atsakovo 103 882,15 Lt (atskaičius mokesčius – 75 833,98 Lt) neišmokėtos kintamosios atlyginimo dalies, 9926,03 Lt delspinigių, 700,56 Lt (atskaičius mokesčius – 511,40 Lt) už kasmetines atostogas, 65 762,64 Lt (su mokesčiais) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė; priešieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (7306,96 Lt su mokesčiais) priteisimo nukreipė vykdyti skubiai.
Teismas nustatė, kad ieškovė 2008 m. lapkričio 3 d. pateikė atsakovui pareiškimą, nurodydama, jog nuo 2009 m. kovo 3 d. nutraukia darbo sutartį dėl svarbių priežasčių pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Atsakovas 2008 m. lapkričio 3 d. priėmė įsakymą, kuriuo netenkino ieškovės prašymo, nurodydamas, kad tam nėra pagrindo. Teismas sprendė, kad šis įsakymas niekinis, nes priimtas nesulaukus ieškovės nurodytos atleidimo iš darbo dienos (2009 m. kovo 3-osios). Nuo 2008 m. lapkričio 3 d. iki 2009 m. kovo 6 d. ieškovė buvo nedarbinga dėl ligos. Teismo teigimu, atsakovas turėjo išspręsti ieškovės prašymą atleisti ją iš darbo ieškovės grįžimo į darbą dieną (2009 m. kovo 9-ąją). Ieškovė, 2009 m. kovo 9 d. grįžusi į darbą, pateikė atsakovui prašymą nuo 2009 m. kovo 12 d. suteikti jai kasmetinių atostogų. Teismo vertinimu, taip ji išreiškė norą tęsti darbo santykius ir atsisakė savo prašymo nutraukti darbo sutartį. Atsakovas netenkino prašymo suteikti atostogas, nurodydamas, kad atostogų data turi būti suderinta pagal bendrą darbuotojų atostogų grafiką. Ieškovė atsakovo sprendimu dėl jos pareikšto prašymo suteikti kasmetinių atostogų nesidomėjo, nuo jo pateikimo dienos į darbą nėjo. Teismo teigimu, toks ieškovės elgesys negali būti vertinamas kaip apdairus ir rūpestingas.
Teismas nustatė, kad 2008 m. lapkričio 11 d. įsakymu ieškovei skirta drausminė nuobauda – papeikimas. Nors ieškovė jos neginčija, teismas pasisakė dėl šios drausminės nuobaudos paskyrimo teisėtumo; nustatė, kad atsakovo 2008 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. V-08-02 sudaryta komisija, kuri 2008 m. spalio 31 d. sudarė aktą, kuriame konstatuota, jog ieškovė 2008 m. spalio 29 ir 30 d. neatvyko į darbą. Tą pačią dieną ieškovė pateikė paaiškinimą raštu ir nurodė, kad nebūna biure, nes pagal jos pareigas ir darbo pobūdį dalį darbo valandų skiria susitikimams su klientais. Atsakovo atsakymas netenkino, tai pažymėta 2008 m. lapkričio 11 d. akte ir ieškovei skirtas papeikimas už vėlavimą atvykti į darbą be pateisinamos priežasties. Ieškovė šios drausminės nuobaudos neskundė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad 2008 m. lapkričio 11 d. drausminė nuobauda – papeikimas – ieškovei paskirta teisėtai.
Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad, ieškovei nuo 2009 m. kovo 9 d. nebevykstant į darbą, atsakovas turėjo teisę 2009 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. P-04/2009 paskirti jai kitą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, t. y. kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Nors ir nustatęs, kad iš dalies drausminės nuobaudos skyrimo procedūra buvo pažeista (iš ieškovės nepaprašyta pasiaiškinti), teismas sprendė, jog nėjimo į darbą faktas, pateikus prašymą suteikti atostogų, buvo šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, todėl atsakovei drausminė nuobauda paskirta pagrįstai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad naikinti atsakovo 2009 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. P-04/2009 nėra pagrindo.
Teismas nurodė, kad 2009 m. kovo 16 d. atsakovas priėmė dar vieną įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo (Nr. 09/01). Jame nurodytos papildomos aplinkybės, nustatytos ieškovės ligos laikotarpiu (kad ieškovė atsakovo klientui siūlė stendų nuomos paslaugas UAB „Agnora“ vardu, melagingai informavo klientus, jog keičiasi ieškovo pavadinimas, stendą išnuomojo už per mažą kainą, siekdama gauti pajamų, neteisėtai pasinaudojo atsakovo informacija, neatvyko į darbą 2009 m. kovo 9–13 dienomis), dėl kurių jai skirta nuobauda – atleidimas iš darbo. Teismo nuomone, šis įsakymas neteisėtas, nes priimtas, nesuteikus ieškovei termino pasiaiškinti dėl įsakyme nurodytų ieškovės veiksmų, todėl buvo iš esmės pažeista drausminės nuobaudos skyrimo procedūra ir ieškovės teisės; be to, neaišku, kokiomis konkrečiomis įsakyme nurodytų DK 234, 235, 237, 238, 240 ir 241 straipsnių dalimis bei punktais atsakovas vadovavosi, skirdamas nuobaudą, todėl šį įsakymą panaikino.
Atmetęs ieškovės reikalavimą pripažinti atsakovo 2009 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. P-04/2009 neteisėtu, teismas atmetė ir ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovą pakeisti jos dokumentuose atleidimo duomenis įrašant, kad ji nuo 2009 m. kovo 16 d. yra atleista iš atsakovo reklamos pardavimų vadovės pareigų pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, taip pat priteisti 25 084,88 Lt išeitinės išmokos.
Teismas sprendė, kad nėra pagrindo naikinti darbo sutarties priedo Nr. 1; pažymėjo, jog atsakovas yra stipresnioji darbo teisinių santykių šalis ir savarankiškai sprendžia, kokį darbo užmokestį jis gali mokėti. Bandomuoju laikotarpiu ieškovei nustatytas 8441 Lt darbo užmokestis, po jo – 4156 Lt ir 15 proc. reklaminių plotų nuomos pelno. Atsižvelgdamas į tai, kad bandomuoju laikotarpiu ieškovei buvo mokamas didelis darbo užmokestis, teismas sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvados, kad po bandomojo laikotarpio darbo sutarties priede Nr. 1 nustatyta papildomos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo tvarka buvo siekiama darbo užmokestį sumažinti. Atsakovas, būdamas verslininkas, darbo sutartį ir jos priedus turėjo sudaryti rūpestingai bei apdairiai, jam tenka suklydimo rizika, nes ieškovė, sudariusi darbo sutartį ir jos priedą Nr. 1, galėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad pagal priedo Nr. 1 nuostatas jos darbo užmokestis bus didesnis nei bandomuoju laikotarpiu. Atmetęs šį reikalavimą, teismas kartu atmetė reikalavimą priteisti atsakovui iš ieškovės 10 702,32 Lt darbo užmokesčio permoką.
Neišmokėto darbo užmokesčio dalį teismas nustatė pagal byloje pateiktas ekspertizių aktų išvadas. Jose nustatyta, kad 2007 m. gruodžio mėn. – 2009 m. kovo mėn. laikotarpiu ieškovei turėjo būti apskaičiuota 103 882,15 Lt bei išmokėta 5833,98 Lt kintamosios atlyginimo dalies, kuri nebuvo išmokėta (CPK 177,178 straipsniai, DK 206 straipsnis), taip pat kad ieškovei atsakovas sumokėjo ne visą bazinį darbo užmokestį (6,56 Lt (su mokesčiais), 4,81 Lt (be mokesčių), tačiau to nepadarė dėl skaičiavimo klaidos. Teismas nustatė, kad 2007–2008 metų laikotarpiu ieškovei bazinio darbo užmokesčio dalis buvo permokėta, todėl sprendė, jog, atsižvelgiant į proporcingumo principą, neišmokėta bazinio atlyginimo dalis ir nuo jos apskaičiuotini delspinigiai ieškovei nepriteistini (DK 206 straipsnis); priteisė ieškovei iš atsakovo 103 882,15 Lt su mokesčiais (75 833,98 Lt be mokesčių) kintamosios atlyginimo dalies, taip pat 9926,03 Lt delspinigių, 700,56 Lt su mokesčiais (511,40 Lt be mokesčių) nepriemoką už kasmetines atostogas.
Spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, teismas nustatė, kad ieškovės vidutinis darbo dienos užmokestis išėjimo iš darbo dieną buvo – 346,30 Lt, vidutinis mėnesio – 7306,93 Lt. Atsakovas, 2009 m. kovo 16 d. atleisdamas ieškovę iš darbo, buvo iš esmės sumokėjęs visą bazinį darbo užmokestį, todėl teismas vidutinį darbo užmokestį apskaičiavo tik nuo neišmokėtos kintamosios atlyginimo dalies (103 882,15 Lt su mokesčiais, 75 833,98 Lt be mokesčių). Byla nagrinėjama 45 mėnesius, todėl iš viso ieškovei už uždelstą atsiskaityti laikotarpį turėtų būti priteisiama 328 813,20 Lt (DK 141 straipsnio 3 dalis), tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje buvo atliktos dvi ekspertizės, viena jų – ieškovės iniciatyva, jos buvo tikslinamos, todėl byla užsitęsė, teismas sprendė, jog priteisiant visą nurodytą sumą būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, ypač atsižvelgiant į tai, kad bazinis darbo užmokestis ieškovei buvo mokamas ir ji turėjo pajamų, todėl priteisė ieškovei iš atsakovo 65 762, 64 Lt (su mokesčiais) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką (DK 2, 35 straipsniai, 141 straipsnio 3 dalis).
Teismas sutiko su ieškovės ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kad dėl kilusio konflikto dėl darbo užmokesčio nesumokėjimo jai kilo neigiamų emocijų ir buvo padaryta neturtinės žalos, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad dalis darbo užmokesčio jai buvo mokama, sumažino reikalaujamą priteisti neturtinės žalos dydį iki 1000 Lt (DK 250 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2013 m. spalio 31 d. nutartimi pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinys, ir šią ieškinio dalį atmetė; panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis, ir tenkino priešieškinį iš dalies: pripažino negaliojančiu darbo sutarties priedą Nr. 1; perskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė 2008 m. lapkričio 3 d. pareiškimu kreipėsi į atsakovą, prašydama nutraukti darbo sutartį nuo 2009 m. kovo 3 d. dėl svarbių priežasčių, t. y. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nes atsakovas nevykdo įsipareigojimų – nuolat nemoka dalies darbo užmokesčio arba vėluoja jį mokėti. Atsakovas 2008 m. lapkričio 3 d. įsakymu nesutiko ieškovę atleisti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, kad nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai reiškia, kad atsakovas sprendė, jog ieškovės nurodytos priežastys nesvarbios; pažymėjo, kad pagal DK 127 straipsnio 2 dalį svarbi priežastis yra vertinamoji sąvoka. Aplinkybės, kuriomis remiantis reikalaujama nutraukti darbo sutartį, darbuotojo ir darbdavio gali būti vertinamos skirtingai. Šiuo atveju taip ir buvo. Atsakovas nesutiko atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, todėl jų darbo santykiai tęsėsi ir galėjo pasibaigti įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais (DK 124 straipsnis). Ieškovė 2008 m. lapkričio 11 d. susirgo, į darbą atvyko tik 2009 m. kovo 9 d. ir nebereikalavo, kad darbo sutartis būtų nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, bet pateikė prašymą suteikti jai kasmetinių atostogų nuo 2009 m. kovo 9 d. iki 2009 m. kovo 12 d. Atsakovas netenkino prašymo, nurodydamas, kad atostogų data turi būti derinama pagal bendrą darbuotojų atostogų grafiką. Palikusi pareiškimą, ieškovė iš darbo išėjo, nors įsakymas dėl atostogų nebuvo priimtas, taip ieškovė 2009 m. kovo 9 d. padarė darbo drausmės pažeidimą. Atsakovo nurodymu, ieškovė 2009 m. kovo 10 d. telefonu iškviesta atvykti darbą. Jai atvykus, 16 val. buvo surengtas įmonės darbuotojų susirinkimas, kuriame ieškovė dalyvavo. Susirinkime ji supažindinta su atsakovo direktoriaus įsakymais, bet atsisakė pasirašyti, kad su jais susipažino. 2009 m. kovo 10 d. ieškovė taip pat padarė darbo drausmės pažeidimą, nes darbe buvo ne visą darbo dieną (DK 234 straipsnis).
Ieškovė 2009 m. kovo 11, 12, 13 dienomis neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną, taip ji padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Atsakovas 2009 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 09/01 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“, vadovaudamasis DK 234, 235, 237, 238, 240 ir 241 straipsniais, įsakė pripažinti ir konstatuoti, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo pareigas bei skirti jai drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo; 2009 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. P-04/2009 įsakė nutraukti 2007 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartį Nr. 16 su ieškove pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nuo 2009 m. kovo 16 d. ir atsiskaityti su ja įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, atsakovas tuo pačiu klausimu priėmė du įsakymus, kurie susiję su drausminės nuobaudos ieškovei skyrimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, kuris buvo pagrindas atleisti ją iš einamų pareigų, todėl sprendė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažintas neteisėtu atsakovo 2009 m. kovo 16 d. įsakymas Nr.09/01 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“, kuriuo ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, naikintina.
Pasisakydama kintamosios darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir mokėjimo klausimu, teisėjų kolegija nustatė, kad darbo sutartyje šalys susitarė, jog pirmus tris mėnesius atsakovas mokės ieškovei 8441 Lt darbo užmokestį per mėnesį, po trijų mėnesių – darbo užmokestį, kuris susideda iš dviejų dalių: 1) bazinės (nekintamosios) – 4156 Lt; 2) kintamosios – 15 proc., atskaičius GPM ir 3 proc. VSD įmokų, reklaminių plotų nuomos pelno. Ji apskaičiuojama pagal darbo sutarties priede Nr. 1 nustatytą tvarką. Šio priedo 2 punkte nustatyta, kad reklaminio ploto nuomos pelnas apskaičiuojamas tą mėnesį, kurį reklaminio ploto nuomos užsakovas atsiskaito už reklaminio ploto nuomą pagal reklamos pardavimų sutartyje nustatytas sąlygas. Vėliau darbo sutarties priede Nr. 2 pateikta reklaminio ploto savikainos lentelė pakeista priedu Nr. 3.
Teisėjų kolegija, remdamasi atsakovo paaiškinimais, nustatė, kad apskaičiuojant kintamąją darbo užmokesčio dalį ieškovei kiekvieną mėnesį buvo apskaičiuota ir išmokėta suma, atitinkanti ne 15 proc. grynojo pelno, kaip buvo nustatyta darbo sutartimi, o 15 proc. kiekvienos sudarytos sutarties pelno, neįvertinus, kad grynasis pelnas gaunamas tik atėmus nuostolius, kurie susidarė dėl tų stendų, kurie nebuvo išnuomoti, savikainos ir iš kurių nebuvo gautos pajamos. Neišnuomotų stendų išlaikymas įmonei buvo nuostolingas. Netikslumų atsirado dėl to, kad skaičiavimo tvarkoje, nustatytoje darbo sutarties priede Nr. 1, nebuvo aptartas galutinis išmokos apskaičiavimas po to, kai paaiškėja grynasis reklaminių plotų nuomos pelnas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, pažymėjo, kad darbo sutartimi šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta DK, kituose norminiuose aktuose ir kolektyvinėje sutartyje (DK 94 straipsnis), tačiau sudaryta darbo sutartis neturi pažeisti darbdavio ekonominių interesų. Šiuo atveju dėl ieškovei taikomos darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos atsakovas turėjo nuostolių. Paaiškėjus mokėjimo netikslumams ir atsiradusiai darbo užmokesčio permokai, 2008 m. liepos mėn. ieškovei buvo pasiūlyta peržiūrėti klaidingą kintamosios darbo užmokesčio dalies skaičiavimo tvarką ir sudaryti naują darbo sutarties priedą. Ieškovė nesutiko su tokiu pasiūlymu, todėl atsakovas negalėjo pakeisti klaidingos darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos (DK 120 straipsnio 3 dalis), tačiau kilęs ginčas nagrinėtinas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Teisėjų kolegija sprendė, kad, remiantis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis apie kintamosios darbo užmokesčio dalies skaičiavimo tvarką ir jos netikslumus, atsakovo priešieškinio reikalavimas pripažinti darbo sutarties priedą Nr. 1 negaliojančiu pagrįstas, todėl tenkintinas; priešieškinio dalis priteisti atsakovui iš ieškovės 10 702, 32 Lt permoką pirmosios instancijos teismo pagrįstai netenkinta.
Teisėjų kolegija sprendė, kad tenkinti ieškovės apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl jį atmetė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 31 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: ieškovės apeliacinį skundą tenkinti, atsakovo – atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Dėl CPK 331 straipsnio pažeidimo. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė CPK 331 straipsnio reikalavimus. Nurodyto straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Skundžiamoje nutartyje aptariami tik atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai, o kasatorės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės neaptartos; kasatorės apeliacinis skundas atmestas be jokių argumentų ir nenurodant, kokiais įrodymais remiantis konstatuotas apeliacinio skundo nepagrįstumas. Tokios nemotyvuotos nutarties priėmimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. UAB,,MAXIMA LT“, bylos Nr. 3K-3-26/2013).
2. Dėl netinkamo DK 127 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl DK 127 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamo darbo sutarties nutraukimo darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių. Pagal šią įstatymo normą darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, be kita ko, jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį; darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovo elgesys atleidžiant kasatorę iš darbo buvo pagrįstas, nes kasatorės nurodytos priežastys nesvarbios, o svarbi priežastis yra vertinamoji sąvoka. Kasatorės nuomone, tokia išvada nepagrįsta, nes kasatorės prašymo atleisti ją iš darbo priežastis buvo atsakovo įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymas, t. y. kasatorei priklausančios darbo užmokesčio dalies neišmokėjimas. Šią aplinkybę (kad kasatorei neišmokėtas visas jai priklausantis darbo užmokestis), įrodo byloje pateikti ekspertizės aktai. Kasatorės apeliaciniame skunde nurodyta, kad kasatorė 2008 m. lapkričio 3 d. pateikė atsakovui pašymą atleisti ją iš einamų pareigų pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Atsakovas turėjo pakankamai laiko kasatorės prašymui apsvarstyti ir su atleidimu susijusiai dokumentacijai parengti. Kasatorės nuomone, jos prašymas nutraukti darbo sutartį turėjo būti patenkintas ir darbo sutartis nutraukta nuo jame nurodytos datos, t. y. nuo 2009 m. kovo 3 d., o, atsižvelgiant į tai, kad kasatorė nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. kovo 7 d. buvo laikinai nedarbinga, darbo sutartis turėjo būti nutraukta pirmąją po laikino nedarbingumo termino pabaigos einančią darbo dieną, t. y. 2009 m. kovo 9-ąją. Kasatorei grįžus į darbą, jos atleidimo iš pareigų dokumentai nebuvo parengti ir išmokėtinas darbo užmokestis bei kitos su juo susijusios išmokos neapskaičiuotos. Kasatorė nebeketino dirbti pas atsakovą ir nenorėdama jam suteikti lūkesčių, kad darbo santykiai tęsis, pateikė prašymą suteikti jai kasmetinių atostogų tam, jog atsakovas turėtų laiko parengti atleidimo dokumentus. Kasatorės nuomone, toks jos elgesys pagrįstas, sąžiningas ir teisėtas. Atsakovo administracijos vadovo atsisakymas tenkinti prašymą suteikti atostogų buvo motyvuojamas būtinybe suderinti kasatorės atostogas su kitų darbuotojų atostogų grafiku, tačiau tokio grafiko nėra, ir tai konstatuota Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus 2009 m. balandžio 15 d. pažymoje bei 2009 m. balandžio 9 d. Reikalavime pašalinti pažeidimus (6 punktas).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 127 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs: kadangi dėl šioje normoje išvardytų nuo darbuotojo valios nepriklausančių priežasčių darbuotojas neturi galimybės dirbti darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis, tai įstatymas jas pripažįsta svarbiomis. Sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos, ypač tais atvejais, kai darbuotojas svarbia priežastimi nurodo darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymą arba įstatymo ar kolektyvinės sutarties pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. v. UAB „Zepter International“, bylos Nr. 3K-3-644/2004; 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB „OST logistik“, bylos Nr. 3K-3-246/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB Prekybos ir logistikos centras, bylos Nr. 3K-3-282/2010). Iš tiesų, DK 127 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kad, įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą. Tuo ši įstatymo nuostata skiriasi nuo DK 127 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta darbdavio pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą. Kilus darbuotojo ir darbdavio ginčui dėl nurodyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo, t. y. dėl to, ką laikyti „svarbia priežastimi“, tai konstatuojama išnagrinėjus ginčą teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. O. v. UAB Prekybos ir logistikos centras, bylos Nr. 3K-3-282/2010).
3. Dėl netinkamo DK 186 straipsnio taikymo. Kasatorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sudaryta darbo sutartis neturi pažeisti darbdavio ekonominių interesų, todėl atsakovo priešieškinis yra pagrįstas, t. y. darbo sutarties priedas Nr. 1 turi būti panaikintas, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, apimantis tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius, t. y. priedus, priemokas ir pan. Šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys sutartyje turi būti nurodomos taip, kad būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Espersen Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-451/2006). Priede Nr. 1, kuris įsigaliojo nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d., nustatytos darbo užmokesčio apmokėjimo sąlygos. Kasatorės teigimu, kitomis sąlygoms ji nebūtų sutikusi dirbti pas atsakovą. Atsakovo reikalavimas ir skundžiama teismo nutartis iš esmės pažeidžia kasatorės teises ir neatitinka DK įtvirtinto reglamentavimo. Atsakovas, manydamas, kad pasirašyta darbo sutartis jam nuostolinga, turėjo remtis DK 120 straipsniu, reglamentuojančiu darbo sutarties sąlygų keitimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas. Šio straipsnio 3 dalis – specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nurodytų DK 91 straipsnio 3 dalyje, pakeitimo. Darbdavys vienašališkai negali pakeisti darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų, jas darbdavys gali keisti tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą. Darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko pagrindinė mokykla ir kt., bylos Nr. 3K-3-265/2005; 2005 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities darbuotojų profesinė sąjunga „Sandrauga“ v. AB Kaišiadorių paukštynas, bylos Nr. 3K-3-317/2005; 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011). Pasiūlymas sumažinti darbo užmokestį kasatorei nepateiktas, t. y. atsakovas nepasinaudojo DK 120 straipsnyje nustatyta teise. Kasatorės teigimu, jeigu yra norminių darbo teisės aktų nuostatų prieštaravimų, turi būti taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata (DK 11 straipsnis 2 dalis). Apeliacinės instancijos, į tai neatsižvelgė ir be teisinio pagrindo panaikino kasatorės ir atsakovo sulygtą darbo sutarties sąlygą dėl darbo užmokesčio mokėjimo.
4. Dėl netinkamo CPK 218 straipsnio taikymo. Šioje byloje atliktos dvi darbo–ekonominės ekspertizės. Jų išvadose nustatyta, kad atsakovas neišmokėjo kasatorei didelių sumų, susijusių su darbo santykiais: 2007 m. gruodžio mėn.–2009 m. kovo mėn. kasatorei turėjo būti apskaičiuota 103 882,15 Lt ir išmokėta 75 833,98 Lt kintamosios atlyginimo dalies. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris teismo ekspertų išvadų pagrindu priteisė nurodytas sumas, nenurodė, kodėl atmeta ekspertizės aktuose nustatytas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal BUAB „Seltas“ pareiškimą dėl tyčinio bankroto pripažinimo, bylos Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas byloje teismo priimame sprendime arba nutartyje. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas eksperto išvados, pažeidė CPK 218 straipsnio nuostatas.
5. Dėl teisėjo šališkumo. Kasatorės nuomone, apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs teisėjas Leonas Jachimavičius buvo šališkas, nes dėl panašių šalis siejančių santykių jau yra pasisakęs 2013 m. birželio 18 d. nutartyje, kurioje buvo nagrinėjamas kasatorės atskirasis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones. Nurodytoje nutartyje konstatuota, kad „kasatorės teiginiai apie tariamą atsakovo sunkią finansinę padėtį, nemokumą yra iš esmės grindžiami tik subjektyviomis jos prielaidomis. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių pirmiau nurodytas aplinkybes ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą ir patvirtinančių, kad ieškinio suma, atsižvelgiant į atsakovo finansinį pajėgumą, turimą turtą atsakovui yra didelė ir kelia teismo sprendimo neįvykdymo riziką“. Taigi, teisėjas L. Jachimavičius kasatorės reikalavimus, kurie yra atsikirtimo pagrindas šioje byloje, įvardijo kaip nepagrįstus, subjektyvius ir atmestinus. Kasatorė reiškė šiam teisėjui nušalinimą, tačiau jis netenkintas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Atsakovo nuomone, kasaciniame skunde formuluojamas reikalavimas neatitinka CPK 359 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kasacinio teismo teisių, todėl kasacinis skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, t. y. bylą nagrinėjant kasaciniame teisme paaiškėjus, kad kasacinis skundas neatitinka turiniui keliamų reikalavimų (CPK 340 straipsnio 5 dalis). Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kasatorė neginčija apeliacinės instancijos teismo išvadų, kuriomis darbo sutarties priedas Nr. 1 pripažintas negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo.
2. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį. Pagal formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands, judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tikroji vaivorykštė“ v. AB „Lituanica“, bylos Nr. 3K-3-52/2011). Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo priimtą sprendimą, be to, teisės aktuose neįtvirtinta reikalavimo, kad procesiniame dokumente turi būti cituojami įrodymai, kaip teigia kasatorė. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, atliko išsamią byloje pateiktų surinktų įrodymų vertinimo bei byloje taikytinų teisės normų analizę, t. y. pripažino teisėtu atsakovo 2009 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 09/01 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“, kuriuo kasatorei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, taip pat pripažino negaliojančiu darbo sutarties priedą Nr. 1. Teismas, konstatavęs teisinį pagrindą pripažinti ginčijamą įsakymą ir darbo sutarties priedą Nr. 1 negaliojančiais, padarė pagrįstą išvadą, kad kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai nebeturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
3. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 127 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo šios normos aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tačiau šį argumentą grindžia faktinėmis aplinkybėmis, o ne teisės taikymo ir aiškinimo problemomis, reikšmingomis vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 127 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad, darbdaviui sutikus, jog yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsiasi, jie pasibaigia pasibaigus darbo sutarčiai įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais, nustatytais DK 124 straipsnyje. Kasatorei žinoma, kad jos ir atsakovo darbo santykiai tęsėsi iki jos atleidimo iš darbo už darbo drausmės pažeidimą dienos ir kasaciniame skunde nutyli aplinkybę, kad atsakovas, gavęs jos prašymą nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, šį prašymą atmetė, 2008 m. lapkričio 3 d. priimdamas įsakymą, kuris kasatorei buvo įteiktas 2008 m. lapkričio 11 d. Kasatorė šio įsakymo teisėtumo neginčijo, konkliudentiniais veiksmais patvirtino, kad darbo santykiai nėra nutrūkę, t. y. 2009 m. kovo 9 d. po ligos atvykusi į darbą pateikė prašymą suteikti jai kasmetinių atostogų. Kilus kasatorės ir atsakovo ginčui dėl to, ar šiuo atveju buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, jis buvo sprendžiamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Taigi, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė DK 127 straipsnio 2 dalį ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo.
3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo įstatymuose nenustatyta sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl, aiškinant darbo sutartyje išreikštą šalių valią, įvertinus darbo sutarties specifiką ir tikslus, vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, atsižvelgtina į CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. UAB Panevėžio statybos trestas, bylos Nr. 3K-3-202/2011; 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. UAB „Flakt“, bylos Nr. 3K-3-86/2013; kt.). Darbo teisės normų taikymas nereiškia išimtinai darbuotojui palankių teisės normų taikymo, nes vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. A. L. v. Lietuvos socialdemokratų partija, bylos Nr. 3K-3-235/2010). Darbo sutartyje šalys aiškiai susitarė, kad darbdavys (atsakovas) kasatorei (darbuotojai) pirmus tris mėnesius mokės 8441 Lt per mėnesį, po trijų mėnesių – darbo užmokestį, kuris susideda iš dviejų dalių: 1) bazinės (nekintamosios) – 4156 Lt; 2) kintamosios, kurią sudaro 15 proc., atskaičius GPM ir 3 proc. VSD įmokų, grynojo reklaminių plotų nuomos pelno, skaičiuojama pagal priede Nr. 1 nustatytą tvarką. Šio priedo 2 punkte buvo nustatyta, kad reklaminio ploto nuomos pelnas apskaičiuojamas tą mėnesį, kurį reklaminio ploto nuomos užsakovas atsiskaito už reklaminio ploto nuomą pagal reklamos pardavimų sutartyje nustatytas sąlygas. Iš šios nuostatos matyti, kad pagal joje įtvirtintą formulę apskaičiuojamas konkretaus reklaminio ploto nuomos pelnas, bet ne grynasis visų reklaminių plotų nuomos pelnas (kaip tai įtvirtinta darbo sutartyje), t. y. nebuvo įvertinta neišnuomotų reklaminių plotų savikaina, kuri yra sudėtinė sąnaudų dalis apskaičiuojant grynąjį reklaminių plotų nuomos pelną. Kitaip tariant, darbo sutarties priede Nr. 1 nustatytoje kintamosios darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo tvarkoje nebuvo aptartas galutinis kintamosios darbo užmokesčio dalies apskaičiavimas po to, kai paaiškėja grynasis reklaminių plotų nuomos pelnas (kaip tai nustatyta darbo sutartyje). Taigi darbo sutarties priede Nr. 1 įtvirtinta formulė neatitiko darbo sutartyje įtvirtintos šalių susitarimo esmės ir kintamosios darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos, netiksli ir neteisinga.
Darbo sutartyje nustatyta kintamosios darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo tvarka logiška ir ekonomiškai pagrįsta: įmonei vykdant pelningą reklaminių plotų nuomos veiklą, kartu didėja šioje srityje dirbančios darbuotojos (kasatorės) darbo užmokestis, ir, priešingai, mažėjant atsakovo veiklos pelningumui, kartu mažėja kasatorei mokama kintamoji darbo užmokesčio dalis, o, įmonei negaunant grynojo pelno (dirbant nuostolingai), kasatorei mokama tik bazinė darbo užmokesčio dalis. Taigi, kintamosios darbo užmokesčio dalies dydis tiesiogiai priklauso nuo įmonės vykdomos reklaminių plonų nuomos veiklos rezultato (pelningumo). Atsakovo nuomone, toks darbo sutarties aiškinimas yra teisingas, protingas ir sąžiningas. Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su šiais principais, neatitiktų darbo sutarties esmės, prieštarautų atsakovo, kaip darbdavio, teisėtiems interesams, taip pat pažeistų kitų darbuotojų, kuriems mokamas daug mažesnis darbo užmokestis nei kasatorei, teises. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino negaliojančiu darbo sutarties priedą Nr. 1.
4. Atsakovo teigimu, kasatorė, pateikdama argumentus dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ekspertų išvadų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal BUAB „Seltas“ pareiškimą dėl tyčinio bankroto pripažinimo, bylos Nr. 3K-3-597/2013, pateiktais išaiškinimais, nes skiriasi nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus negaliojančiu darbo sutarties priedą Nr. 1, nebeliko teisinio pagrindo vertinti ekspertizės akto, kuris būtų buvęs aktualus, jei teismas būtų nusprendęs netenkinti atsakovo priešieškinio. Minėta, kad kasatorė neginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkintas atsakovo priešieškinis, todėl laikytina, kad ji pripažįsta, jog ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis teisėta ir pagrįsta.
5. Atsakovo įsitikinimu, tai, kad į apeliacinį skundą nagrinėjusios Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sudėtį įėjo teisėjas L. Jachimavičius, nagrinėjęs kasatorės atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesudaro pagrindo teigti, jog šis teisėjas buvo šališkas, nagrinėdamas kasatorės apeliacinį skundą. Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 18 d. nutartimi kasatorės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui atmetė. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs kasatorės atskirąjį skundą, pirmiau nurodytą nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino teisingomis pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir išvadas, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti, kad teisėjas L. Jachimavičius galėjo būti šališkas. Kasatorė, teikdama nušalinimą, nenurodė, kuris iš CPK 65 straipsnyje nustatytų teisėjo nušalinimo pagrindų šiuo atveju turėtų būti taikomas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme specifika – kasacinis teismas apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu. Taigi, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas vadovaujasi bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, savarankiškai jų nenustatinėja, o bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas nustato kasacinio skundo ribos (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasatorė (ieškovė), įgyvendindama CPK 342 straipsnyje įtvirtintą kasacinio proceso iniciatyvos teisę, padavė kasacinį skundą, kuriame argumentai išdėstyti atitinkama tvarka. Teisėjų kolegija, pateikdama savo argumentus dėl kasacinio skundo, nesuvaržoma šios tvarkos, todėl, peržiūrėdama apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacine tvarka, pirmiausia pasisako dėl bylos proceso apeliacinės instancijos teisme teisėtumo, o po to – dėl kasatorės argumentų, kildinamų iš darbo teisės reguliuojamų teisinių santykių.
Dėl proceso apeliacinės instancijos teisme
Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesilaikė civilinio proceso įstatymais reglamentuotų nutarties turiniui keliamų reikalavimų, nes neatsakė į jos apeliaciniame skunde bei atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodytus argumentus, o tai teikia pagrindą išvadai, jog jos argumentai liko neišnagrinėti. Teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu nesutinka.
CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje.
Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikomas visiškas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. AB „Gubernija“, bylos Nr. 3K-3-27/2012).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ieškovės ir atsakovo darbo ginčas, kilęs nutraukus darbo sutartį su ieškove taikytos drausminės atsakomybės pagrindu bei dėl su darbo santykiais susijusių išmokų ieškovei išmokėjimo tokiu atveju, jeigu būtų pripažinta, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta nepagrįstai. Taigi esant byloje pareikštiems atitinkamiems šalių reikalavimams bylos nagrinėjimo dalykas – darbo sutarties nutraukimo teisėtumo bei teisės į su darbo santykiais susijusias išmokas klausimai, todėl abiejų šalių šiais klausimais pateikiami argumentai bylą nagrinėjančio teismo pripažįstami patvirtinančiais bylai svarbias aplinkybes arba ne. Vienos iš šalių nurodytų ir įrodytų aplinkybių pripažinimas patvirtinančiomis bylos šalies pozicijos pagrįstumą iš esmės reiškia, kad kitos šalies nurodyti argumentai dėl tų pačių aplinkybių yra atmetami. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrįstumą ir jų pagrindu padarydamas išvadas, reikšmingas apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimui, taip iš esmės atmetė ieškovės argumentus, nors ir sutiktina su ieškove, kad jų išsamiai netyrė. Minėta, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą tik tuo atveju, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, kartu konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto pažeidimo, lemiančio apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimą.
Kitas kasatorės keliamas klausimas susijęs su viena tinkamo proceso garantijų, t. y. užtikrinimu, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši esminė garantija įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, taip pat CPK 21 straipsnyje. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Abplanalp Engineering“ v. UAB,,Transtira ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2007; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. B. U., bylos Nr. 3K-3-553/2010). Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-279/2003; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra v. UAB,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-675/2007; 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. V. Burdakovo įmonė „Akcesor“, bylos Nr. 3K-3-402/2008; kt.).
Nagrinėjamoje byloje kasatorės argumentas dėl teisėjo L. Jachimavičiaus šališkumo buvo grindžiamas teiginiu, kad teisėjas, nagrinėdamas kitą bylą – priimdamas 2013 m. birželio 18 d. nutartį, pasisakė dėl šioje byloje nagrinėjamo ieškovės reikalavimo pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoje nutartyje nebuvo sprendžiama ar kitaip pasisakoma dėl šioje byloje nagrinėjamų ieškovės reikalavimų – ja buvo spręstas laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo turtui taikymo klausimas ir ieškovės argumentai buvo pripažinti nepagrįstais ir subjektyviais tik laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo turtui taikymo poreikio klausimu. Dėl to kasatorė be pagrindo modeliuoja bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumo principo pažeidimo situaciją, kaip teikiančią pagrindą procesą apeliacinės instancijos teisme pripažinti neteisėtu, o, minėta, kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos. Atsižvelgdama į tai, aptariamą ieškovės kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu.
Dėl DK 127 straipsnio 2 dalies taikymo
2008 m. lapkričio 3 d. ieškovė pateikė pareiškimą atsakovui pareikšdama, kad tą pačią dieną nutraukia darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. 2008 m. lapkričio 3 d. įsakymu atsakovas ieškovės prašymo netenkino.
Pagal kasacinio teismo formuojamą DK 127 straipsnio 2 dalies taikymo praktiką darbuotojas, prašydamas DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kita ko, turi nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei ją (jas) pagrįsti. Aptariamoje teisės normoje, skirtingai nei DK 127 straipsnio 1 dalyje, nenustatyta, kad, įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nes darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai tęsiasi, jie pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB Prekybos ir logistikos centras, bylos Nr. 3K-3-282/2010; 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v.,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011). Atsakovo (darbdavio) 2008 m. lapkričio 3 d. įsakymo, kuriuo atsakovas netenkino ieškovės prašymo nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, ieškovė pagal nustatytą darbo ginčų nagrinėjimo tvarką neskundė, naujo pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo nepateikė, jau po atsakovo atsisakymo tenkinti prašymą išreiškė valią dėl kasmetinių atostogų suteikimo, taigi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismams buvo pagrindas konstatuoti, kad šalių darbo santykiai nepasibaigė ir ieškovė turi pareigą toliau dirbti atsakovui. Šią pareigą ieškovė vykdė iki 2008 m. lapkričio 11 d., tačiau, 2009 m. kovo 9 d. pasibaigus laikinojo nedarbingumo terminui, ieškovė 2009 m. kovo mėn. 12–13 d. neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną, taip padarydama šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, teikiantį pagrindą darbdaviui skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo (DK 235 straipsnis 2 dalis 9 punktas). Tai, kad dėl darbo sutarties su ieškove nutraukimo drausminės atsakomybės taikymo pagrindu atsakovas priėmė du, iš esmės vienas kitą kartojančius įsakymus, neteikia pagrindo spręsti vieno jų negaliojimo klausimą, nes įsakymai nekonkuruoja – vienas kitam neprieštarauja, nesukelia neaiškumo dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir dėl to atsirandančių padarinių.
Dėl 2007 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutarties priedo Nr. 1 galiojimo
Kasatorės argumentai dėl DK 186 straipsnio aiškinimo ir taikymo yra glaudžiai susiję su 2007 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutarties priedo Nr. 1 galiojimu, todėl sprendimas dėl šio priedo teisėtumo nulemia ieškovės reikalavimo priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas pagrįstumą.
Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Darbo sutarties šalių sulygtos sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, sudaro darbo sutarties turinį (DK 94 straipsnio 1 dalis).
Įstatyme nustatyti reikalavimai, keliami darbo sutarties formai – ji turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą dviem egzemplioriais (DK 99 straipsnio 2 dalis). Darbdavys, kuriam tenka pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį, ją sudarydamas, privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą (DK 99 straipsnio 3, 4 dalys). Tiksliai ir aiškiai suformuluotos bei apibrėžtos darbo sutarties sąlygos užtikrina sklandų darbo sutarties šalių įsipareigojimų viena kitai vykdymą ir sudaro galimybę išvengti ginčų dėl sutarties turinio ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. N. v. UAB,,Vičiūnai ir partneriai“, bylos Nr. 3K-3-598/2012). Kilus ginčui dėl darbo sutarties, darbo teisės normų taikymas nereiškia išimtinai darbuotojui palankių teisės normų taikymo, nes vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos socialdemokratų partija, bylos Nr. 3K-3-235/2010).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys, 2007 m. rugpjūčio 31 d. pasirašiusios darbo sutartį Nr. 16, tą pačią dieną pasirašė ir darbo sutarties priedą Nr. 1, kuriuo nustatyta darbo sutartyje sutarto darbo užmokesčio kintamosios dalies skaičiavimo formulė. Šalių ginčas kilo dėl darbo sutarties priedo Nr. 1 galiojimo – atsakovas teigia, kad, jį sudarydamas, iš esmės suklydo (CK 1.90 straipsnis), o ieškovė – kad priedas galiojantis ir juo grindžia savo reikalavimą į išmokų, susijusių su darbo santykiais, sumokėjimą.
Pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo esminio suklydimo sąlygos pasirašant ginčijamą darbo sutarties priedą, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad yra pagrindas ginčijamą darbo sutarties priedą pripažinti negaliojančiu. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl darbo sutarties priedo pripažinimo negaliojančiu. Minėta, darbo teisės normų taikymas nereiškia išimtinai darbuotojui palankių teisės normų taikymo, nes vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros. Akivaizdu, kad ginčijamas darbo sutarties priedas, kurio tikslas turėtų būti sukonkretinti ir padaryti aiškesnę darbo sutartyje sutarto darbo užmokesčio apskaičiavimo metodiką, sukėlė priešingą efektą, nes jame nustatytas kintamosios darbo užmokesčio dalies skaičiavimo būdas neatitiko darbo sutartyje nustatytos esminės susitarimo sąlygos dėl kintamosios darbo užmokesčio dalies, kuria nustatyta, kad kintamąją mėnesio darbo užmokesčio dalį turi sudaryti 15 proc. grynojo reklaminių plotų nuomos pelno. Pagal priede įtvirtintą formulę apskaičiuojamas konkretaus reklaminio ploto nuomos pelnas, bet ne grynasis visų reklaminių plotų nuomos pelnas. Taigi, priede įtvirtinta formulė neatitiko darbo sutartyje įtvirtintos šalių susitarimo esmės ir kintamosios darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos, nes pagal darbo sutarties sąlygas kintamosios darbo užmokesčio dalies dydis tiesiogiai priklausomas nuo įmonės vykdomos reklaminių plotų nuomos veiklos pelningumo, bet ne nuo reklaminio ploto nuomos pelno, apskaičiuojamo tą mėnesį, kada reklaminio ploto nuomos užsakovas atsiskaito už reklaminio ploto nuomą pagal reklamos pardavimų sutartyje nustatytas sąlygas. Nurodytais motyvais teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl darbo sutarties priedo pripažinimo negaliojančiu, atsakovo atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą argumentai ir byloje nustatytos aplinkybės patvirtina buvus pagrindą konstatuoti esminį atsakovo suklydimą pasirašant darbo sutarties priedą, kuris išbalansuoja darbo užmokesčio apskaičiavimo mechanizmą.
Pripažinus darbo sutarties priedą negaliojančiu, tampa neaktualūs ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl jos teisės į išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, bei argumentai dėl ekspertizių vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje įtvirtintų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimą ar pakeitimą lemiančių pagrindų nenustatyta (CPK 346 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasaciniame teisme atsakovui atstovavo advokatė Neringa Grubliauskienė; už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atsakovas sumokėjo 650 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, sprendžia, kad ieškovo prašymas tenkintinas, priteisiant jam iš kasatorės 650 Lt advokato pagalbai apmokėti turėtų išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Kasacinis teismas turėjo 26,46 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui UAB „Dizarto reklama“ (j. a. k. 135688073) iš ieškovės I. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 650 (šešis šimtus penkiasdešimt) Lt atstovavimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą.
Priteisti valstybei iš ieškovės I. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 26,46 Lt (dvidešimt šešis litus 46 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimą. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Sigitas Gurevičius
Janina Januškienė
