Dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų, atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-302/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03728-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. B. ir E. B. bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. B. ir E. B. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų, atlyginimo, trečiasis asmuo V. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas valstybės civilinės atsakomybės už žalą, kildinamą iš neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų baudžiamojo proceso metu, atlyginimo klausimas.

Ieškovai A. B. ir E. B. pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui 441 734,59 Lt turtinės ir 3 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, netekto darbingumo pensijos dydžio periodines kas mėnesį mokamas išmokas iki ieškovo gyvos galvos, ieškovei – 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškinyje nurodyta, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros 2000 m. balandžio 26 d. nutarimu ieškovui iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-9-016-00 pagal požymius nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 2321 straipsnio 3 dalyje (neteisėtas psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas), 2000 m. lapkričio 2 d. laikinojo sulaikymo protokolu ieškovas buvo sulaikytas, 2000 m. lapkričio 3 d. nutarimu jis patrauktas kaltinamuoju pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 1 dalį (susivienijimo iš trijų ar daugiau asmenų bendrai nusikalstamai veiklai – daryti sunkius nusikaltimus – kūrimas, taip pat dalyvavimas jo veikloje) ir 2321 straipsnio 5 dalį (neteisėtas psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimas, įsigijimas, laikymas, gabenimas arba siuntimas, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, taip pat neteisėtas jų pardavimas ar kitoks platinimas veikiant grupėje iš anksto susitarusių asmenų), o 2000 m. lapkričio 4 d. nutarimu jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. vasario 28 d. nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – namų areštas, o 2003 m. balandžio 24 d. nutartimi paskelbta ieškovo paieška ir paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Ieškovus deportavus iš Danijos, kur buvo siekiama prieglobsčio, Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nutartimi ieškovui paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri buvo tęsiama 2005 m. gruodžio 15 d., 2006 m. kovo 3 d., balandžio 19 d., liepos 14 d., spalio 12 d., 2007 m. sausio 12 d., balandžio 11 d., liepos 5 d. ir spalio 11 d. nutartimis. Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. sausio 11 d. nuosprendžiu ieškovas išteisintas. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartimi atmestas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas dėl šio nuosprendžio.

Ieškovų teigimu, Klaipėdos apygardos prokuratūros pareigūnai, atlikę ikiteisminį tyrimą, padarė neteisėtų veiksmų, kuriais pažeidė baudžiamąjį procesą ir operatyvinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, konstitucines ieškovo teises, žmogaus teises, nustatytas tarptautiniuose teisės aktuose, pažemino jo garbę ir orumą. Kaltinimai ieškovui buvo pareikšti nepagrįstai ir neteisėtai, nes jis bendradarbiavo su Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, dirbo pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro užduotis ir suteikta informacija padėjo išaiškinti 1999–2000 metais veikusią psichotropinių ir narkotinių medžiagų platinimo grupuotę (BK 32 straipsnio 2 dalis, BPK 3 straipsnis, 212 straipsnio 2 punktas). Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras V. G., net ir po to, kai buvo informuotas apie ieškovo bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, tikslingai ignoravo šį faktą ir nenutraukė baudžiamojo persekiojimo. Ieškovas veikė pagal Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos komisaro S. L. užduotis, ką patvirtina Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštas. Jis nuo pat kaltinimo pareiškimo neigė įvykdęs jam inkriminuojamus nusikaltimus, ne kartą skundė prokuroro veiksmus, reikalavo jį nušalinti, tačiau visi skundai buvo atmesti. Dėl bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis ieškovui ir jo šeimos nariams iškilo reali grėsmė – 2000 m. rugpjūčio 4 d. buvo padegtos buto, kuriame jis gyveno kartu su žmona ir dviem nepilnamečiais vaikais, durys. Dėl šios priežasties jam, tiek kaip operatyvinės veiklos dalyviui, tiek kaip kaltinamajam, turėjo būti suteiktos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, tačiau prokuroras, pažeisdamas jo, kaip slaptojo operatyvinės veiklos dalyvio, taip pat jo šeimos narių teises ir teisėtus interesus, atsisakė taikyti šias apsaugos priemones. Ieškovas, baimindamasis fizinio susidorojimo, buvo priverstas dažnai keisti gyvenamąją vietą ir išvykti iš Lietuvos, taip pažeisdamas paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Jis kartu su šeima 2003 m. balandžio 24 d. atvyko į Danijos Karalystę ir prašė suteikti jam humanitarinį prieglobstį, tačiau 2005 m. birželio 16 d. buvo deportuotas į Lietuvą.

Ieškovo manymu, kardomosios priemonės jam buvo paskirtos nepagrįstai, jos neteisėtai apribojo jo teises ir laisves, lėmė turtinės žalos atsiradimą ir neigiamų išgyvenimų patyrimą (neturtinė žala). Baudžiamasis procesas, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK nuostatose įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką, net ir atmetus laikotarpį, kurį ieškovas praleido Danijos Karalystėje, vyko nepateisinamai ilgai – beveik aštuonerius metus. Klaipėdos prokuratūros pareigūnai ikiteisminį tyrimą vykdė aplaidžiai ir nerūpestingai, todėl baudžiamasis persekiojimas tęsėsi nepateisinamai ilgą laiką, kas lėmė patirtos turtinės žalos dydį. Dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veiksmų ieškovas patyrė didelių materialinių nuostolių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas dėl ieškovo baudžiamojo persekiojimo neteisėtumo nurodė, kad pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2001 m. gruodžio 27 d. raštą Nr. 5KPB-22vs nustatyta, jog ieškovas nebuvo 2000 m. vasario 22 d. ir 2000 m. spalio 6 d. sankcionuotų nusikalstamą veiklą imituojančio elgesio modelių reg. Nr. 39 ir Nr. 177s dalyvis. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai nedavė jam užduočių atlikti veiksmus, užfiksuotus baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-016-00 ir esančius jam pareikšto kaltinimo pagrindu. Ieškovui buvo duodamos užduotys, susijusios tik su informacijos rinkimu, todėl visus jo pirmiau nurodytus veiksmus teismas vertino kaip atliktus savarankiškai ir savavališkai. Ieškovo informacija padėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikalstamo susivienijimo narius. 2000 m. lapkričio 3 d. nutarimu patraukti ieškovą kaltinamuoju nustatyta, kad baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-016-00 dėl neteisėto narkotinių medžiagų įsigijimo, laikymo, gabenimo ir pardavimo yra pakankamai įrodymų pareikšti jam kaltinimus. Tuo metu, kai buvo pradėtas ieškovo baudžiamasis persekiojimas, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės reglamentavo 1961 m. BPK 92 straipsnio 1 dalis (2000 m. spalio 10 d. redakcija), kurioje nustatyta, jog teismas, teisėjas, taip pat teisėjo sutikimu prokuroras turi teisę, remdamiesi 1961 m. BK 151 ir 2271 straipsniuose numatytais pagrindais, nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti. Teismas, įvertinęs BK 151 ir 2271 straipsnių (2000 m. rugsėjo 27 d. redakcija) nuostatas, atsižvelgdamas į tai, kad pirminis kaltinimas ieškovui dėl veikų, nustatytų 1961 m. BK 2271 straipsnio l dalyje ir 2321 straipsnio 5 dalyje, pareikštas 2000 m. lapkričio 4 d. ir jam buvo inkriminuojamas nusikalstamo susivienijimo organizavimas, dėl kurio bylos nagrinėjimo metu ieškovas neprisipažino, sprendė, kad jam taikyti teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Kadangi Policijos departamento raštas apie ieškovo bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis Klaipėdos apygardos prokuratūrai buvo surašytas 2001 m. spalio 29 d., tai teismas sprendė, kad baudžiamojo persekiojimo pradėjimo metu Klaipėdos apygardos prokuratūrai nebuvo žinoma apie ieškovo bendradarbiavimą su teisėsauga. Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2003 m. kovo 13 d. rašte ieškovo bendradarbiavimas su teisėsaugos pareigūnais suformuluotas taip: „suteikė vertingą informaciją“. Teismo vertinimu, ši formuluotė negali būti absoliutus pagrindas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl jis atmetė ieškovų argumentus dėl neteisėtai pradėto ir nenutraukto baudžiamojo persekiojimo. Nors ieškovo informacija apie nusikalstamą susivienijimą padėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikalstamo susivienijimo narius, tačiau, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti. Dėl šios priežasties teismas atmetė ieškovų argumentus, kad jam iškelti kaltinimai buvo nepagrįsti ir kad Klaipėdos apygardos prokuroras pažeidė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai bei piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.

Teismas, įvertinęs Baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, nenustatęs neteisėtų pareigūnų veiksmų, padarė išvadą, kad prašymai skirti apsaugą buvo atmesti pagrįstai, nes ieškovo procesinis statusas ir jo parodymų pobūdis nesudarė pagrindo skirti jam ir jo šeimai apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones nurodyto įstatymo pagrindu. Ieškovas, patrauktas kaltinamuoju, tiriant šią baudžiamąją bylą su teisėsaugos pareigūnais nebendradarbiavo, o buto durų padegimas buvo nulemtas jo veiksmų ir turtinių santykių su kitais bylos kaltinamaisiais, o ne su jo veikla padedant policijos pareigūnams.

Teismas, įvertinęs ieškovui pareikštų kaltinimų sunkumą, jam skirtas kardomąsias priemones, jo elgesį neatvykstant į teismo posėdžius, slapstymąsi, išvykimą į užsienio valstybę, sveikatos būklę, padarė išvadą, kad baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui buvo pakankamas pagrindas skiri kardomąjį kalinimą (suėmimą), kurio terminai atitiko BPK 122 straipsnio nuostatas, esminės procedūrinės suėmimo skyrimo ar jo termino tęsimo taisyklės nebuvo pažeistos; įvertinęs baudžiamosios bylos apimtį, kaltinamųjų skaičių (12 asmenų), epizodų kiekį, laikotarpį, kurį ieškovas slapstėsi ir gydėsi, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog baudžiamojo proceso trukmė buvo nepagrįstai ilga.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų veiksmų atliekant ikiteisminį tyrimą, todėl negalimas ir žalos atlyginimas (CK 6.272 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš Lietuvos valstybės 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė iš ieškovės valstybei 2000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Operatyvinės veiklos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2001 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 5KPB-22vs ir 2003 m. kovo 13 d. rašte Nr. SD-557 bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 30-S-5184 nurodytus duomenis, sprendė, kad negalima daryti išvados, jog ieškovas buvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis, kaip tai nustatė Operatyvinės veiklos įstatymas, tačiau jis suteikė teisėsaugos institucijoms informaciją apie nusikalstamą susivienijimą, kuri padėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikalstamo susivienijimo narius. Kadangi ieškovo baudžiamąją bylą tyrę Klaipėdos apygardos prokuratūros pareigūnai Lietuvos kriminalinės policijos 2001 m. spalio 29 d. raštu Nr. 5KPB-6KF buvo informuoti apie tai, kad ieškovas suteikė policijos pareigūnams vertingos informacijos, padėjusios atskleisti tiriamo nusikalstamo susivienijimo veiklą, tai, teismo vertinimu, jie turėjo imtis aktyvių veiksmų šią informaciją patikrinti, o jai pasitvirtinus, spręsti dėl ieškovui pradėto baudžiamojo persekiojimo nutraukimo. Teismas, įvertinęs ieškovo baudžiamojo persekiojimo metu atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės reglamentavusių 1961 m. BPK (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-2015 redakcija) 1092 straipsnio 1 dalies, 1961 m. BK (2000 m. rugsėjo 27 d. įstatymo Nr.81-2445 redakcija) 151 ir 2271 straipsnių nuostatas, nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovui taikyti šias teisės normas nebuvo pagrindo, nes jam buvo inkriminuojamas nusikalstamo susivienijimo organizavimas ir jis neprisipažino dėl inkriminuojamų nusikaltimų padarymo. Kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. sausio 11 d. nuosprendžiu nenustatyta, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamas veikas, tai teismas padarė išvadą, jog inkriminuojamų nusikaltimų sunkumas, ieškovo neprisipažinimas ir aplinkybė, kad jam buvo duodamos tik užduotys, susijusios su informacijos rinkimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti jam teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas, įvertinęs tai, kad baudžiamojo persekiojimo pradėjimo metu prokuratūrai nebuvo žinoma apie ieškovo bendradarbiavimą su teisėsauga ir buvo gauta duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikalstamas veikas, nustatytas 1961 m. BK 2271 straipsnio 1 dalyje ir 2321 straipsnio 5 dalyje, sprendė, kad ieškovo laikinas sulaikymas buvo pagrįstas ir vykdomas pagal įstatymą (1961 m. BPK 95, 137 straipsniai). Ieškovas prokuroro nutarimu, kurio neteisėtumas instancine tvarka nekonstatuotas, iš sulaikymo buvo paleistas 2000 m. lapkričio 4 d. jam taikant švelnesnę kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kurios paskyrimo tvarką reglamentavo 1961 m. BPK 95 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 1 dalis ir 100 straipsnis, ši tvarka nebuvo pažeista. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad baudžiamasis procesas dėl ieškovo buvo pradėtas teisėtai, kardomosios priemonės taikytos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau, prokuratūrai gavus duomenų apie jo bendradarbiavimą su teisėsauga, vėlesnis baudžiamasis procesas ir teisėsaugos institucijų veiksmai buvo neteisėti, tarp jų ir ieškovui atsiradusios žalos tęsiant baudžiamąjį procesą yra priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo šią žalą atlyginti.

Teismas, įvertinęs Baudžiamojo proceso bei operatyvinės veikos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovų prašymų skirti apsaugą atmetimo pagrįstumo.

Nors dėl neteisėtai tęsiamo baudžiamojo proceso ieškovas be abejonės patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, o dėl kardomosios priemonės – suėmimo – taikymo, jo teisės ir laisvės buvo apribotos, tačiau teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad baudžiamasis procesas užtruko ir dėl paties ieškovo veiksmų, nes didelę dalį laiko jis buvo pasislėpęs nuo teismo užsienyje, o teisminis nagrinėjimas negalėjo prasidėti dėl objektyvių, nuo teisėsaugos institucijų nepriklausančių veiksmų – ieškovo psichinės ligos ir jam skirtų priverstinio gydymo priemonių. Įvertinęs bylos duomenis ir atsižvelgęs į valstybės ekonominę padėtį, bendrą piliečių materialinį lygį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šios kategorijos bylose, teismas sprendė, kad ieškovui iš Lietuvos valstybės priteistina 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.250, 6.272 straipsniai); kad atmestini ieškovo reikalavimai atlyginti turtinę žalą, patirtą pardavus butą žemesne nei rinkos kaina, dėl kito buto nuomos, negautų pajamų, išvykimo į Daniją, ieškovo gydymo, nes nenustatyta, kad buto pardavimas buvo priverstinis, išvykimą į užsienį lėmė ieškovo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, o ne teisėsaugos institucijų neteisėti veiksmai, darbo santykiai nutrūko dėl jo paties pasirinktų veiksmų ir nenustatyta, kad susirgimą lėmė teisėsaugos institucijų neteisėti veiksmai (CK 6.249 straipsnis). Kadangi ieškovų šeimos išvykimas į Daniją buvo jų pačių pasirinkimas, tai, teismo vertinimu, visi padariniai, kilę dėl tokio jų apsisprendimo, tenka patiems ieškovams, todėl ieškovės reikalavimas atlyginti neturtinę žalą netenkintinas.

Remdamasis CPK 322 straipsniu, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas netenkino ieškovų prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, taip pat prašymo iškviesti liudytojus, jų nuomone, galinčius patvirtinti, kad ieškovas buvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis, nes tokio pobūdžio informacija liudininkų parodymais neįrodinėtina.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai A. B. ir E. B. prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų sprendimus bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovų teigimu, teismų išvada, kad ieškovas nebuvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis, padaryta pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 182, 185 straipsniai), įrodymų išreikalavimą (CPK 199 straipsnis) ir teismo sprendimo pagrįstumą (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Skundžiamais sprendimais taip pat pažeista ieškovo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnis), nes jie yra nemotyvuoti ir priimti neatskleidus bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nepagrįstai atsisakius išreikalauti ir įvertinti įrodymus, kurie gali patvirtinti arba paneigti aplinkybę, kad ieškovas buvo operatyvinės veiklos dalyvis. Nepagrįstos teismų išvados paremtos iš esmės vieninteliu įrodymu – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 30-S-5184 – kuris yra prieštaringas, nes jame nurodyta, kad Klaipėdos apskrities vyriausis policijos komisariatas negali nei paneigti, nei patvirtinti ieškovo slapto bendradarbiavimo sutarties ir 1998 m. spalio 5 d. sankcionuoto nusikalstamos veikos imitacijos modelio dokumentacijos buvimo fakto. Tačiau ši dokumentacija egzistuoja, ieškovas ją prašė išreikalauti, bet teismas nepagrįstai atsisakė tai padaryti ir nesiėmė jokių priemonių šioms aplinkybėms patikrinti. Be to, 2011 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas buvęs Klaipėdos apskrities VPK komisaras R. R. nurodė, kad ieškovas buvo bendradarbiaujantis asmuo, su kuriuo buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis ir kuriam buvo mokamas atlyginimas. Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad yra labiau tikėtina aplinkybė, jog ieškovas buvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis.

Teismų pasyvumas atsisakant išslaptinti ir įvertinti įrodymus (dokumentus), kurie laikomi valstybės paslaptimi, neleido atskleisti bylos esmės ir leido priimti nepagrįstus sprendimus. Dėl to ieškovas iš esmės neturėjo galimybės įrodyti ieškinyje nurodytų aplinkybių. Teismai negalėjo atsisakyti išreikalauti įslaptintų dokumentų, nes tai yra vienintelė galimybė pagrįstai atsakyti į klausimą, ar ieškovas buvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis. Pažymėtina, kad, remiantis Konstitucijos 109 ir 117 straipsniais (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas), bylą nagrinėjantis teisėjas, jei to reikia siekiant tinkamai įvykdyti teisingumą, nagrinėjamoje byloje pagal savo einamas teisėjo pareigas turi teisę susipažinti su įslaptintais dokumentais ir juose esančia įslaptinta informacija net ir tuo atveju, kai neturi pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašė skundą atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad ieškovai jiems padarytą žalą kildino iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų ir prokurorų neteisėtų veiksmų, pasireiškusių neteisėtu baudžiamojo persekiojimo pradėjimu, atsisakymu skirti įstatyme nustatytą apsaugą nuo nusikalstamo poveikio bei neteisėtu kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimu. Jie įrodinėjo, kad prokuroras negalėjo pradėti ikiteisminio tyrimo, o pradėtą privalėjo nutraukti, taikydamas tuo metu galiojusių BPK 92 straipsnio 1 dalies ir BK 2271 straipsnio nuostatas. Tačiau šių teisės aktų nuostatos nereikalauja, kad taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės būtų patvirtinta aplinkybė, jog asmuo yra operatyvinės veiklos subjektas. Skunde nenurodyta, kokias svarbias aplinkybes turėjo patvirtinti ar paneigti informacija apie ieškovo dalyvavimą operatyvinėje veikloje ir jo turimą operatyvinės veiklos slaptojo dalyvio statusą ir kaip konkrečiai šis įrodymas susijęs su įrodinėjamu pareigūnų veiksmų neteisėtumu pradedant dėl jo ikiteisminį tyrimą ir jį atliekant. Net iškėlus prielaidą, kad ieškovas turėjo operatyvinės veiklos dalyvio statusą, nebuvo įstatymo nustatyto pagrindo netraukti jo baudžiamojon atsakomybėn arba atleisti nuo šios atsakomybės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Dėl to teismo neišreikalauta informacija neturėjo įtakos sprendžiant klausimą dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo, kaip vieno iš būtinųjų civilinės atsakomybės elementų. Teismų išvados pagrįstos Lietuvos kriminalinės policijos biuro pateikta oficialia ir aiškia informacija, patvirtinančia, kad ieškovo veiksmai, kurie jam buvo inkriminuoti baudžiamojoje byloje, buvo atlikti savarankiškai ir savavališkai, nevykdant specialių policijos pareigūnų užduočių. Teismai nepaneigė ieškovo bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis, tačiau pagrįstai konstatavo, kad vien tai nesudarė pagrindo nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti.

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašė pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui priteista neturtinė žala, ir šią ieškinio dalį atmesti. Atsakovas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos bylose dėl tokios žalos atlyginimo ir BK 2271 straipsnio taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. B. ir kt. v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2002; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-200/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-200/2010">3K-3-200/2010</a>; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-2/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-2/2012">3K-3-2/2012</a>; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2013">3K-3-439/2013</a>; 2013 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-478/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-478/2013">3K-3-478/2013</a>; Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzk1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-395/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-395/2007">2K-395/2007</a>). Teismas neteisingai išaiškino BPK (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-2015 redakcija) 92 straipsnio 1 dalies nuostatas ir jose įtvirtintą teismo, teisėjo, taip pat teisėjo sutikimu prokuroro teisę nekelti baudžiamosios bylos arba iškeltą bylą nutraukti, esant BK (2000 m. rugsėjo 12 d. įstatymo Nr. 81-2445 redakcija) 151 ir 2271 straipsniuose nustatytiems pagrindams, dėl ko, pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalį, neteisingai įvertino byloje esantį įrodymą – Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2001 m. spalio 29 d. raštą – ir neteisingai taikė bei aiškino CK 6. 272 straipsnį, konstatavęs valstybės atsakomybę nesant visų būtinųjų sąlygų. BPK 92 straipsnio 1 dalies turinys leidžia daryti išvadą, kad tai dispozityvioji norma, leidžianti teismui, teisėjui, prokurorui pasirinkti vieną iš kelių elgesio variantų, t. y. suteikianti teisę, bet ne pareigą spręsti dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas, neteisingai įvertinęs pirmiau nurodytą raštą kaip dokumentą, įpareigojantį ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo atlikusius prokurorus aiškintis šio bendradarbiavimo su teisėsaugos pareigūnais aplinkybes ir spręsti dėl pradėto baudžiamojo persekiojimo nutraukimo, šios išvados nepagrindė jokia įstatymo norma, įpareigojančia prokurorą atlikti teismo nurodytus veiksmus. Be to, formuluotė „suteikė vertingos informacijos“ pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą negalėjo būti absoliutus pagrindas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes tokia informacija pripažįstami baudžiamojo proceso tvarka užfiksuoti asmens parodymai, kurių byloje nebuvo. Ikiteisminį tyrimą atliekantis prokuroras turėjo įvertinti jam pateiktą informaciją ir nuspręsti, ar iš tiesų asmuo atitinka ir kitas įstatymo keliamas sąlygas atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės taikyti (1961 m. BPK 24 straipsnis). Minėtas raštas galėjo būti vertinamas tik kaip ieškovą baudžiamojoje byloje apibūdinanti medžiaga, o ne kaip dokumentas, suteikiantis pareigą atlikti kokius nors procesinius veiksmus. Vertinant prokuroro veiksmų teisėtumą CK 6.272 straipsnio aspektu, pažymėtina, kad ieškovo baudžiamąją bylą nagrinėjusiam Klaipėdos apygardos teismui buvo žinomos aplinkybės apie tariamą jo bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, teismas tai pažymėjo 2008 m. sausio 11 d. nuosprendyje, kuriame nepasisakyta dėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimo neteisėtumo ir nurodyta, jog prokuratūrai nebuvo žinomi duomenys, kurių pagrindu ieškovą būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštas nesukėlė prokurorui pareigos aiškintis jame nurodytų aplinkybių taip pat dėl to, kad jos negalėjo turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, nes tuo metu nebuvo kitos būtinosios imperatyviai BK 2271 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos šio instituto taikymui – ieškovo prisipažinimo padarius jam inkriminuojamas veikas. Teismas, pripažinęs, kad baudžiamasis persekiojimas dėl ieškovo pradėtas teisėtai, padarė įstatymui prieštaraujančią išvadą, jog jo neprisipažinimas nebuvo aplinkybė, draudžianti jam taikyti BPK 92 straipsnio 1 dalies ir BK 2271 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kadangi atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas suponuoja pagrindų baudžiamajai atsakomybei kilti buvimą ir yra taikomas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, tai teismas nepagrįstai nusprendė, kad šis institutas galėjo būti taikomas asmeniui, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo ir teismo išteisintas. Sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti priimtas tik tais atvejais, kai tokiu sprendimu būtų įgyvendinta BPK 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamojo proceso paskirtis ir yra BK 3 straipsnyje numatyti baudžiamosios atsakomybės pagrindai. Teismas, konstatavęs prokuroro pareigą inicijuoti ieškovo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės procedūrą, paneigė įsiteisėjusiame išteisinamajame nuosprendyje nustatytas aplinkybes, kad neįrodyta, jog ieškovas padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus.

BK 2271 straipsnio 3 dalies dispozicija leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad prokuroras ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo taikyti šiame straipsnyje nurodyto baudžiamosios atsakomybės išsprendimo būdo, nes nebuvo būtinųjų šio straipsnio taikymo sąlygų. Priešingai, sprendimas nutraukti baudžiamąją bylą, būtų pažeidęs BPK 92 straipsnio 1 dalies ir BK 2271 straipsnio 3 dalies imperatyviuosius reikalavimus, todėl nepagrįstas ir neteisėtas. Dėl to baudžiamojo persekiojimo tęsimas, gavus duomenų apie ieškovo bendradarbiavimą su teisėsauga, teismo negalėjo būti vertinamas kaip neteisėtas ir kaip viena iš sąlygų konstatuoti valstybės civilinę atsakomybę CK 6.272 straipsnio pagrindu. Pažymėtina, kad teismas nenurodė, kokios konkrečiai įstatyme nustatytos pareigos prokuroras nevykdė ir kokį įstatymą pažeidė tęsdamas ikiteisminį tyrimą. Nepagrįstai konstatuotas prokuroro neteisėtas neveikimas (Kriminalinės policijos biuro pateiktos informacijos nepatikrinimas) nesusietas priežastiniu ryšiu su BPK ir BK normų, reglamentuojančių atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, netaikymu ieškovui, taip pat nėra susijęs su teismo jam pripažinta neturtine žala.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prisidėjo prie atsakovo kasacinio skundo.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovai A. B. ir E. B. prašo skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Jie nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Lietuvos kriminalinei policijai informavus pareigūnus, tyrusius ieškovo baudžiamąją bylą, kad jis suteikė policijos pareigūnams vertingos informacijos, padėjusios atskleisti tiriamo nusikalstamo susivienijimo veiklą, pareigūnai turėjo imtis aktyvių veiksmų šiai informacijai patikrinti, o jai pasitvirtinus – spręsti dėl pradėto baudžiamojo persekiojimo nutraukimo. Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista bendroji pareigūnų rūpestingumo pareiga, todėl manytina, jog šiuo atveju pareigūnai nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, pažeidė BPK 2 straipsnį, dėl ko jų neteisėtais veiksmais ieškovui buvo padaryta žala.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinius skundus nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Taigi kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasacinio skundo teisiniai argumentai. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą ginčą, ieškovų ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų, atlyginimo atmetė visiškai; apeliacinės instancijos teismas – tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovui 20 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl teisėsaugos pareigūnų nepagrįsto baudžiamojo proceso tęsimo po to, kai jie buvo informuoti apie ieškovo bendradarbiavimą su teisėsauga, atlyginimo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai atmetė kaip nepagrįstus ieškovo reikalavimus atlyginti turtinę žalą ir ieškovės reikalavimus atlyginti jai neturtinę žalą; padarė vienodą išvadą dėl baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) dėl ieškovo pradėjimo, atsisakymo ieškovams taikyti apsaugą nuo nusikalstamo poveikio ir ieškovui taikytų kardomųjų priemonių teisėtumo, taip pat kad ieškovas nebuvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis įstatymo nustatyta tvarka, tačiau jis teikė pareigūnams vertingą informaciją, kuri padėjo nustatyti nusikalstamo susivienijimo narius ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn.

Ieškovai kasacinio skundo argumentais, kuriais, minėta, apibrėžiamos bylos kasacinio nagrinėjimo ribos (CPK 353 straipsnio 1 dalis), iš esmės ginčija bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadą, kad ieškovas nebuvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis. Jų teigimu, ši išvada padaryta nepagrįstai atsisakius išsireikalauti jų prašomus įrodymus, atsisakius šiuos ir kitus įrodymus išslaptinti bei neapklausus prašomų liudytojų, galėjusių patvirtinti ieškinyje nurodomas aplinkybes dėl ieškovo bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis, taip pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles.

Atsakovas kasaciniu skundu nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad po to, kai pareigūnai buvo informuoti apie ieškovo bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, jie turėjo imtis veiksmų šiai informacijai patikrinti, o jai pasitvirtinus – spręsti dėl ieškovo baudžiamojo persekiojimo nutraukimo. Atsakovo teigimu, ši teismo išvada padaryta pažeidžiant 1961 m. BPK (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-2015 redakcija) 92 straipsnio 1 dalies, 1961 m. BK (2000 m. rugsėjo 12 d. įstatymo Nr. 81-2445 redakcija) 151 ir 2271 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kadangi kasaciniuose skunduose nenurodoma argumentų dėl atmestų reikalavimų atlyginti ieškovui turtinę (441 734,59 Lt), o ieškovei – neturtinę (200 000 Lt) žalą, ir teismų išvadų dėl ikiteisminio tyrimo dėl ieškovo pradėjimo bei ieškovams netaikytos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio, tai teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo dėl šių reikalavimų ir nurodytų teismų išvadų peržengti kasacinio skundo ribas, dėl jų nepasisako (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu

Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas reikalavimą atlyginti jam, jo manymu, padarytą žalą grindė teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtais veiksmais. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-5/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-5/2009">3K-3-5/2009</a>; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219/2010">3K-3-219/2010</a>; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-634/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-634/2013">3K-3-634/2013</a>; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-319/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-319/2008">3K-3-319/2008</a>; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Lietuvos valstybė, bylos <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-2/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-2/2012">3K-3-2/2012</a>).

Kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xODMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-183/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-183/2006">3K-7-183/2006</a>; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219/2010">3K-3-219/2010</a>; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNzUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-375/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-375/2011">3K-7-375/2011</a>; kt.). Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 2 straipsnis). Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-200/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-200/2010">3K-3-200/2010</a>; 2012 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-414/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-414/2012">3K-3-414/2012</a>; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2014; kt.).

Neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xODMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-183/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-183/2006">3K-7-183/2006</a>; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNzUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-375/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-375/2011">3K-7-375/2011</a>).

Dėl asmens, bendradarbiaujančio su teisėsaugos institucijomis, baudžiamosios atsakomybės

Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad jis buvo slaptasis operatyvinės veiklos dalyvis, todėl jam pradėtas ir tęstas baudžiamasis persekiojimas turėjo būti nutrauktas. Kaip pirmiau nurodyta, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė vienodą išvadą, kad ieškovas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo slaptasis operatyvinės veiklos dalyvis. Tačiau teismai skirtingai sprendė dėl baudžiamojo persekiojimo tęsimo teisėtumo gavus informacijos apie jo teisėsaugos institucijoms suteiktą informaciją. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Klaipėdos apygardos prokuratūros pareigūnai, gavę Lietuvos kriminalinės policijos 2001 m. spalio 29 d. raštą Nr. 5KPB-6KF, kuriuo jie buvo informuoti apie tai, kad ieškovas suteikė policijos pareigūnams vertingos informacijos, padėjusios atskleisti tiriamo nusikalstamo susivienijimo veiklą, turėjo imtis aktyvių veiksmų šiai informacijai patikrinti, o jai pasitvirtinus, spręsti dėl ieškovui pradėto baudžiamojo persekiojimo nutraukimo 1961 m. BPK (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-2015 redakcija) 1092 straipsnio 1 dalies, 1961 m. BK (2000 m. rugsėjo 27 d. įstatymo Nr. 81-2445 redakcija) 151 ir 2271 straipsnių pagrindu. Kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. sausio 11 d. nuosprendžiu nenustatyta, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamas veikas, tai teismas padarė išvadą, jog inkriminuojamų nusikaltimų sunkumas, ieškovo neprisipažinimas ir aplinkybė, kad jam buvo duodamos tik užduotys, susijusios su informacijos rinkimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti jam šias teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės.

Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovo argumentas, jog jo baudžiamasis persekiojimas neturėjo būti pradedamas, o pradėtas – turėjo būti nutrauktas atsižvelgiant į jo, kaip slaptojo operatyvinės veiklos dalyvio, statusą ir taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (1961 m. BK 2271 straipsnio 3 dalį ar 151 straipsnį) arba baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes (2000 m. BK 32 straipsnį), savaime yra prieštaringas. Iš tiesų nurodytų nuostatų taikymas baudžiamojoje byloje galimas tik esant atitinkamiems baudžiamosios atsakomybės pagrindams, o ieškovas galutiniu nuosprendžiu išteisintas nenustačius, jog jis padarė veikas, turinčias nusikaltimų požymių. A. B. tiek baudžiamojo proceso metu, tiek šioje civilinėje byloje laikėsi pozicijos, kad apskritai nepadarė nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo kaltinamas, o tik pagal teisėsaugos pareigūnų užduotis rinko informaciją, t. y. iš esmės neteigė, kad veikas, dėl kurių persekiotas, buvo padaręs teisėsaugos pareigūnų nurodymu. Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovo argumentus ir skundžiamuose teismų sprendimuose padarytas išvadas, plačiau pasisako dėl ieškovo, suteikusio teisėsaugos institucijoms vertingos informacijos, baudžiamojo persekiojimo teisėtumo.

Tiek pagal ieškovo baudžiamojo proceso metu galiojusį, tiek pagal vėlesnį ir šiuo metu galiojanti reglamentavimą operatyvinės (kriminalinės žvalgybos) veiklos slaptojo dalyvio statusas (1997 m. Operatyvinės veiklos įstatymo 5 straipsnis, 2002 m. Operatyvinės veiklos įstatymo 15 straipsnis, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 17 straipsnis) savaime neužkerta kelio baudžiamojo proceso tvarka persekioti tokį statusą turintį asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms sąlygoms.

Ieškovo baudžiamojo persekiojimo pradėjimo metu (2000 m.) galiojusiame 1961 m. BK, taip pat 1997 m. Operatyvinės veiklos įstatyme (toliau – ir OVĮ) aplinkybė, kad asmuo slaptai veikė pagal teisėsaugos institucijų nurodymus (pvz., vykdė užduotį rinkti informaciją), nebuvo tiesiogiai numatyta kaip šalinanti baudžiamąją atsakomybę. Vienintelis nagrinėjamos situacijos kontekste aktualus atvejis, kai asmuo, padaręs formaliai nusikaltimo požymių turinčią veiką, neturėjo atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą, išplaukė iš 1997 m. OVĮ 11 straipsnyje numatyto nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelio (toliau – ir modelis) reglamentavimo. Iš esmės panašų operatyvinės veiklos, įskaitant nusikalstamos veikos imitacijos modelį, reglamentavimą numačiusio 2002 m. OVĮ 18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad asmuo, atlikęs šiame įstatyme numatytus operatyvinius veiksmus, atleidžiamas nuo teisinės atsakomybės, jei neviršijo nustatyta tvarka sankcionuotų veiksmų ribų.

2000 m. BK 32 straipsnyje, kuriame įtvirtinta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas, nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis teisėtai atliko nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (BK 32 straipsnio 1 dalis); jeigu jis nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose dalyvavo vykdydamas teisėsaugos institucijos kitą teisėtą užduotį ir neperžengė šios užduoties ribų (BK 32 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2000 m. BK įsigaliojo tik 2003 m. gegužės 1 d., t. y. jau po to, kai ieškovas buvo perduotas teismui (2003 m. sausio 27 d.). Bet kuriuo atveju teisėsaugos institucijų užduotis pirmą kartą reglamentuota tik 2012 m. spalio 2 d. Kriminalinės žvalgybos įstatyme (įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.), kuris pakeitė netekusį galios OVĮ.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas buvo išteisintas, tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje teismai nustatė, kad jis nebuvo tiriant nurodytą baudžiamąją bylą taikyto modelio dalyvis. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas buvo slaptasis operatyvinės veiklos dalyvis, jis negalėjo turėti teisinio pagrindo atlikti nusikalstamų veikų požymių turinčių veiksmų, kurių padarymu buvo kaltinamas baudžiamojoje byloje. Manytina, kad tai, jog asmuo renka informaciją teisėsaugos naudai, savaime nepaneigia teisinės galimybės esant atitinkamam faktiniam pagrindui pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą įtariant, kad jis gali būti padaręs ir nusikalstamų veikų.

Kita teisinė galimybė nutraukti asmens, bendradarbiaujančio su teisėsaugos institucijomis (suteikusio informacijos, padėjusios atskleisti nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veiklą), baudžiamąjį persekiojimą – atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 3 dalį ar 151 straipsnį (analogiškos nuostatos įtvirtintos ir 2000 m. BK 391 straipsnyje). Pažymėtina, kad, skirtingai nuo baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, šios nuostatos taikomos asmeniui, padariusiam pavojingą ir priešingą baudžiamajam įstatymui veiką (t. y. nusikalstamą veiką). Taigi jos iš esmės neaktualios tokiai ieškovo situacijai, kokią jis nurodė ieškinyje (teisėtai pagal teisėsaugos institucijos nurodymus veikiantis slaptasis operatyvinės veiklos dalyvis).

Kasacinio teismo praktikoje baudžiamosiose bylose, formuojamoje atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, yra išaiškinta, kad būtinosios sąlygos atleisti asmenį, įtariamą ar kaltinamą dalyvavus organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausius nusikalstamam susivienijimui, nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas, yra: 1) asmens prisipažinimas dalyvavus darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausius nusikalstamam susivienijimui; 2) aktyvus padėjimas atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas; 3) aplinkybių, nurodytų 1961 m. 151 straipsnio 2 dalyje (2000 m. BK 391 straipsnio 2 dalyje), nebuvimas (1961 m. 151 straipsnis, 2271 straipsnio 3 dalis; 2000 m. BK 391 straipsnis). Be to, pagal šias įstatymo nuostatas toks atleidimas taikytinas ne bet kokios bendrininkų grupės, o tik pripažintos organizuota grupe nariams. Esant visoms nurodytoms sąlygoms, bylą nagrinėjantis teismas gali nuspręsti, kad procesas gali būti užbaigtas neskiriant įtariamajam (kaltinamajam) bausmės, o atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės, ir bylą tam asmeniui nutraukti. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas mechaniškai, atsižvelgiant tik į tai, kad asmuo duoda parodymus apie jo ir bendrininkų nusikalstamas veikas. Pagal pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti tik asmuo, aktyviai padėjęs atskleisti padarytas nusikalstamas veikas. Be to, sprendimas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti priimtas tik tais atvejais, kai tokiu sprendimu būtų įgyvendinta baudžiamųjų įstatymų ir baudžiamojo proceso paskirtis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Pareiga vertinti, ar duodančio parodymus kaltinamojo pateikiama informacija laikytina aktyviu padėjimu atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas ir ar atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nebus iškreipta baudžiamųjų įstatymų ir baudžiamojo proceso paskirtis, tenka teismui, kuris nustato bylos faktines aplinkybes, vertina kiekvieno įrodymo reikšmę ir įrodymų visumą. Tik atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir vertinant, kiek toms aplinkybėms nustatyti buvo svarbi iš atskirų šaltinių gauta informacija, gali būti priimamas teisingas sprendimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali nebūti pagrindas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės taikomas, kada padedama tyrimo ir (ar) teismo institucijoms atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas duodant išsamius parodymus apie asmens ir kitų bendrininkų padarytas nusikalstamas veikas, apibrėžiant kiekvieno iš jų indėlį į bendrą nusikalstamą veiką; taip pat atsižvelgiama į tokių parodymų svarbą įrodinėjimo procese. Aktyvi pagalba bet kuriuo atveju yra siejama ne tik su savo tikslaus vaidmens darant nusikaltimus, bet ir bendrininkų veiksmų atskleidimu, kai, pavyzdžiui, be tokių įtariamojo ar kaltinamojo parodymų praktiškai nebūtų įmanoma nustatyti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nusikalstamos veikos mechanizmo, dalyvių užduočių ir vaidmenų pasiskirstymo ir pan.

Teisės normų, reglamentuojančių atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, taikymas nepriklauso nuo baudžiamojo proceso stadijos, tačiau kiekvienas iš baudžiamojo proceso subjektų, atskleidęs 1961 m. 151 straipsnyje, 2271 straipsnio 3 dalyje, 2000 m. BK 391 straipsnyje nurodytas aplinkybes, privalo operatyviai spręsti dėl jo taikymo, tinkamai įgyvendindamas savo funkcijas baudžiamajame procese ir nepažeisdamas įtariamojo ar kaltinamojo teisių. Atsiradus situacijai, nurodytai šiose normose, turi būti priimamas procesinis sprendimas, įtvirtintas 1961 m. BPK 92 straipsnyje, 2000 m. BPK 212 straipsnio 7 punkte. Tačiau prokuroro iniciatyvos nutraukti ikiteisminį tyrimą ar baudžiamąją bylą nurodytais atvejais nerodymas nekliudo bylą nagrinėjančiam teismui spręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2003; 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzk1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-395/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-395/2007">2K-395/2007</a>; 2007 m. spalio 9 nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcyLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-472/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-472/2007">2K-472/2007</a>; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytas aplinkybes ir atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės reglamentuojančias (reglamentavusias) teisės normas bei kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, iš esmės sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju tai, jog ieškovas nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 3 dalį ar 151 straipsnį, negali būti valstybės veiksmų neteisėtumo pagrindas šioje civilinėje byloje. Pateiktas priešingas apeliacinės instancijos teismo aiškinimas neatitinka pirmiau nurodytų normų turinio bei esmės.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į tai, kad ieškovas baudžiamojoje byloje išteisintas, konstatavus, jog jis nepadarė nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo kaltinamas, t. y. nenustatyta pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę, sprendžia, kad jam negalėtų būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal 1961 m. BK 2271 straipsnio 3 dalį ar 151 straipsnį (nesant visų būtinųjų taikymo sąlygų). Priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kaip teisingai nurodoma atsakovo kasaciniame skunde, yra nepagrįsta. Be to, ieškovui netaikytinos ir baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės (teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas).

Dėl įslaptintų įrodymų išreikalavimo ir liudytojų apklausos

Minėta, kad ieškovai kasacinį skundą iš esmės grindžia, jų manymu, bylą nagrinėjusių teismų nepagrįstu atsisakymu išreikalauti jų prašomus įrodymus, atsisakymu šiuos ir kitus įrodymus išslaptinti bei liudytojų, galėjusių patvirtinti ieškinyje nurodomas aplinkybes dėl ieškovo bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis, neiškvietimu ir neapklausimu.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą (CPK 183, 184, 192, 194, 195, 200–203, 209, 210, 217, 220 straipsniai); turi išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (CPK 186 straipsnis); sprendime gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis).

Teismo veiksmai renkant įrodymus, t. y. jų rinkimo tvarka (kas, kam, kokia forma ir būdu pateikia įrodomuosius faktinius duomenis), reglamentuojami CPK 179 straipsnyje. Pagal jį teismas gali vertinti įrodymus dėl jų apimties pakankamumo, t. y. ar jie surinkti apie visas svarbias bylos aplinkybes, bet ne dėl įrodymų pakankamumo kokybės – ar jie patikimi ir įtikinami. Teismo sprendime kaip neįrodytomis galima remtis tik tomis aplinkybėmis, dėl kurių: 1) teismas nusprendė ar pagal įstatymą privalėjo veikti aktyviai – rinkti įrodymus pats – ir taip veikdamas negavo pakankamai įrodomųjų duomenų; arba 2) teismas dalyvaujantiems byloje asmenims, veikiantiems rungtyniškumo pagrindais, nurodė, kokioms konkrečiu atveju aplinkybėms patvirtinti ar paneigti reikia pateikti įrodymus, o šalys po teismo nurodymo nesugebėjo pateikti, teismo vertinimu, patikimų ir įtikinamų įrodymų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį civilinėje byloje paprastai negalima remtis įrodinėjimo priemonėmis, jeigu jų duomenys sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. Tokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima remtis tik išslaptinus jose esančius duomenis. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, ekonominė, teisėsaugos, mokslo ir technikos informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmonių sveikatai. Valstybės ir tarnybos paslapčių kategorijų sąrašą nustato Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnis (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 2, 3 dalys). Pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija gali sudaryti valstybės paslaptį.

CPK 177 straipsnio 4 dalies norma nustato įrodinėjimo ribojimą, siejamą tik su įrodymų turiniu. Informacija, sudaranti valstybės arba tarnybos paslaptį, jau pati savaime negali būti įrodymu civilinėje byloje, nepaisant to, kokioje įrodinėjimo priemonėje ji būtų: neleidžiami nei šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimai, nei liudytojų parodymai, nei rašytiniai ar daiktiniai įrodymai, nei kitos įrodinėjimo priemonės, jeigu jose esanti informacija sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. Teismas, gavęs įrodymus, kuriuose yra duomenų, sudarančių valstybės ar tarnybos paslaptį, taip pat prašymą išreikalauti tokius įrodymus dėl to, kad šalis negali jų gauti, ex officio privalo kreiptis į įslaptintos informacijos rengėją, prašydamas pranešti, ar duomenys nėra išslaptinti. Gavęs patvirtinimą, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys duomenys nėra išslaptinti, taip pat kai nėra galimybės juos išslaptinti, teismas atsisako priimti tokius įrodymus bei tenkinti prašymą dėl jų išreikalavimo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas).

Šiame kontekste reikšminga ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl proceso teisingumo vertinimo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį. EŽTT sprendimuose, be kita ko, nurodoma, kad, nors Konvencijos 6 straipsnyje tiesiogiai negarantuojama teisė į tai, jog būtų iškviesti liudytojai ar teismas priimtų kitus įrodymus civiliniame procese, bet koks civilinio proceso šalies teisės iškviesti liudytojus ir pateikti kitus įrodymus savo pozicijai paremti ribojimas turi atitikti teisingo bylos nagrinėjimo reikalavimus pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, įskaitant šalių lygybės principą (e. g. Khrabova v. Russia, no. 18498/04, judgment of 2 October 2012, par. 38; Gryaznov v. Russia, no. 19673/03, judgment of 12 June 2012, par. 56, 57; Wierzbicki v. Poland, no. 24541/94, judgment of 18 June 2002, par. 39). Šalių procesinio lygiateisiškumo principas reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų tinkamą galimybę pristatyti bylą tokiomis sąlygomis, kad jos padėtis nebūtų kur kas nepalankesnė nei priešingos šalies (žr. tarp daugelio šaltinių Kress v. France [GC], no. 39594/98, judgment of 7 June 2001, par. 72). Iš esmės tai reiškia, kad šalys turi turėti galimybę žinoti ir pasisakyti dėl visų įrodymų byloje ir pateiktų pastabų, siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui (Fretté v. France, no. 36515/97, judgment of 26 February 2002, par. 47). Teisingo bylos nagrinėjimo sąvoka reikalauja, kad nacionalinis teismas išspręstų esminius jam pateiktus klausimus, tinkamai išnagrinėtų šalių pozicijas, argumentus ir įrodymus; ši pareiga nevaržo vertinimo, ar jie reikšmingi priimamam sprendimui (Vojt?chov? v. Slovakia, no. 59102/08, judgment of 25 September 2012, par. 35; Van de Hurk v. Netherlands, no. 16034/90, judgment of 19 April 1994, par. 59). Nacionalinis teismas privalo pateikti savo sprendimų motyvus, tačiau tai negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Ivan Stoyanov Vasilev v. Bulgaria, no. 7963/05, judgment of 4 June 2013, su tolimesnėmis nuorodomis; Hiro Balani v. Spain, no. 18064/91, judgment of 9 December 1994; Ruiz Torija v. Spain, no. 18390/91, judgment of 9 December 1994, par. 29).

EŽTT praktikoje iš esmės pripažįstama, kad proceso šalies teisė susipažinti su reikšmingais įrodymais nėra absoliuti. Kai kuriose bylose gali būti būtina nepateikti gynybai tam tikrų įrodymų tam, kad būtų užtikrinamos kitų asmenų fundamentalios teisės arba apsaugotas svarbus viešas interesas. Tokia būtinybė gali būti susijusi, pavyzdžiui, su valstybės saugumo interesais, liudytojų ar kitų asmenų, kuriems kyla susidorojimo pavojus, apsauga arba policijos taikomų nusikaltimų tyrimo metodų slaptumo išsaugojimu. Vis dėlto pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį leistinos tik tokios procesines teises apribojančios priemonės, kurios yra neišvengiamai būtinos. Be to, siekiant užtikrinti asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, bet kokius sunkumus, su kuriais susiduria proceso šalis dėl teisių apribojimo, turi pakankamai atsverti teisminių institucijų taikomos procedūros. Be kita ko, būtinybė išsaugoti tam tikros informacijos konfidencialumą paprastai pripažįstama kovos su organizuotu nusikalstamumu ir prekyba narkotikais kontekste (e. g. Kennedy v. the United Kingdom, no. 26839/05, 18 May 2010; Welke and Białek v. Poland, no. 15924/05, judgment of 1 March 2011; O’Farrell v. the United Kingdom, no. 31777/05, decision of 5 February 2013).

Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai nėra grindžiami įslaptintais įrodymais, su kuriais ieškovas negalėjo susipažinti. Ieškovo skundžiama situacija susijusi su atsisakymu išreikalauti, jo nuomone, galbūt įrodomąją reikšmę turinčią informaciją, kuri yra valstybės paslaptis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai ėmėsi priemonių išreikalauti ieškovo prašomus dokumentus, kai kurie jų buvo iš dalies išslaptinti ir pateikti, buvo gauta informacija, iš esmės apibūdinanti ieškovo bendradarbiavimo pobūdį: Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 6 d. rezoliucija tenkino ieškovo prašymą išreikalauti naujus įrodymus ir juos pridėti prie bylos medžiagos, išduodant teismo liudijimą apie teisę gauti reikiamus įrodymus – ieškovui ir jo atstovui išduotas teismo liudijimas apie teisę susipažinti su Klaipėdos apygardos teisme nagrinėta baudžiamąja byla Nr. 2A-465/1997, daryti bylos dokumentų kopijas; Lietuvos kriminalinės policijos biuro specialiosios ekspertų komisijos pirmininko 2011 m. vasario 8 d. sprendimu buvo iš dalies išslaptintas Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2001 m. spalio 29 d. raštas Nr. 5KPB-6KF; Klaipėdos apygardos prokuratūra 2011 m. vasario 18 d. raštu Nr. 3-1372 kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą su prašymu dėl Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2001 m. gruodžio 27 d. rašto Nr. 5KPB-22VS išslaptinimo, kuris Lietuvos kriminalinės policijos biuro specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. vasario 8 d. sprendimu buvo iš dalies išslaptintas; išslaptinti duomenys buvo pateikti pirmosios instancijos teismui; Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 13 d. raštu kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su prašymu įvertinti ieškovo 2011 m. balandžio 11 d. prašymą dėl galbūt turimų ir dar nepateiktų į bylą dokumentų ir įrodymų išreikalavimo, jų pateikimo galimybės; Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2011 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 30-S-5184 informavo teismą, kad negali nei patvirtinti, nei paneigti 1998–2001 metų slapto bendradarbiavimo sutarties, 2001 metais Policijos departamente atlikto tarnybinio patikrinimo išvados ir 1998 m. spalio 5 d. sankcionuoto Nusikalstamos veikos imitacijos modelio dokumentacijos egzistavimo fakto; Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 11 d. raštais prašė Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Policijos departamento pateikti duomenis ir nuomonę dėl ieškovo prašomų išreikalauti dokumentų; Lietuvos kriminalinės policijos biuras 2011 m. birželio 8 d. raštu Nr. 38-S-1200 informavo teismą, kad negali nei patvirtinti, nei paneigti 1998–2001 metų slapto bendradarbiavimo sutarties egzistavimo fakto, kad 2001 m. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5KPB-4-3928VS yra įslaptinta slaptumo žyma „visiškai slaptai“, todėl ji negali būti pateikta, ir kad nėra Generalinės prokuratūros sankcionuoto 1998 m. spalio 5 d. nusikalstamos veikos imitacijos modelio Nr. 52 LKPB, šiame rašte taip pat pažymėta, kad dalis dokumentų buvo išslaptinti ir jie yra pateikti į bylą; Policijos departamentas 2011 m. birželio 17 d. raštu Nr. 5-S-3046 informavo teismą, kad neturi ieškovo prašomų dokumentų, todėl jų pateikti negali. Teismas taip pat iš dalies tenkino ieškovo prašymą iškviesti liudytojus ir 2011 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdyje buvo apklaustas kaip liudytojas buvęs pareigūnas R. R..

Iš dalies išslaptintame Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2001 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 5KPB-22VS nurodyta, kad A. B. nebuvo sankcionuotų nusikalstamos veikos imitavimo modelių 2000 m. vasario 22 d. Nr. 39 ir 2000 m. spalio 6 d. Nr. 177s dalyvis; Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai nedavė jam užduočių atlikti veiksmus, kurie užfiksuoti baudžiamojoje byloje Nr. 30-9-016-00, esančius jam pareikšto kaltinimo pagrindu; jam buvo duodamos užduotys, susijusios tik su informacijos rinkimu, todėl visi jo veiksmai, nustatyti baudžiamojoje byloje, esantys kaltinimo pagrindu, traktuojami kaip savavališki; A. B. informacija apie nusikalstamą susivienijimą padėjo patraukti baudžiamojon atsakomybės šio nusikalstamo susivienijimo narius. Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2003 m. kovo 13 d. rašte Nr. SD-557 nurodyta, kad ieškovas suteikė policijos pareigūnams vertingos informacijos, kuri padėjo atskleisti tiriamo D. B. ir S. K. nusikalstamo susivienijimo veiklą, apie tai ieškovo baudžiamąją bylą tyrę Klaipėdos apygardos prokuratūros pareigūnai buvo informuoti Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2001 m. spalio 29 d. raštu Nr. 5KPB-6KF.

Nagrinėjamoje byloje, įvertinę visus byloje esančius rašytinius dokumentus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, teismai konstatavo, kad byloje esančių duomenų pakako nuspręsti dėl to, jog ieškovas nebuvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis. Minėta, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2010">3K-3-206/2010</a>; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-296/2012; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2014">3K-3-85/2014</a>; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>). Taigi teismas turi prerogatyvą nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Šioje byloje teismai konstatavo, kad išslaptinti dokumentai, šalių paaiškinimai sudarė pakankamą pagrindą spręsti dėl to, kad ieškovas nebuvo operatyvinės veiklos slaptasis dalyvis. Įvertinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas priimti į bylą norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį. Pagal jo 2 dalį teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. CPK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyta aplinkybė, galinti būti pagrindu atsisakyti priimti įrodymus, nėra vienintelis atsisakymo priimti įrodymus atvejis. Spręsdamas prašymą apklausti liudytojus teismas turi įvertinti ir kitas aplinkybes, pvz.: ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis); ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis); ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai); ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis); kt. Darant išvadą, ar yra CPK 181 straipsnio 2 dalies nuostatos pažeidimas, reikia įvertinti ne tik tai, kada iškilo būtinumas pateikti liudytojų parodymus kaip papildomą įrodymų šaltinį, bet ir pirmiau nurodytas aplinkybes.

Įvertinusi pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, esant oficialiems atsakymams iš institucijų, taip pat praėjus ilgam laiko tarpui nuo įvykių, mažai tikėtina, kad ieškovo prašomi apklausti liudytojai duotų detalesnius parodymus, papildydami tiek baudžiamojoje, tiek nagrinėjamoje byloje jau esančią informaciją (mutatis mutandis Wierzbicki v. Poland, no. 24541/94, par. 39, 18 June 2002).

Svarbu tai, kad ieškovas, reikalaudamas tolimesnio įslaptintos informacijos išslaptinimo ir pateikimo teismui, nepagrindė galimos šios informacijos įrodomosios reikšmės byloje. Šioje nutartyje pasisakant dėl su teisėsaugos institucijomis bendradarbiaujančio asmens baudžiamosios atsakomybės ypatumų, konstatuota, kad, atsižvelgiant į ieškovo nurodytas bendradarbiavimo aplinkybes ir taikytiną teisinį reglamentavimą, galimas jo, kaip slaptojo operatyvinės veiklos dalyvio, statusas ir detalesnė informacija apie konkrečias užduotis nėra reikšmingi vertinant baudžiamojo persekiojimo teisėtumą. Taigi darytina išvada, kad, nepaisant to, jog buvo išslaptinta ir pateikta teismui ne visa ieškovo prašoma informacija apie ieškovo bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis ir buvo apklausti ne visi jo prašomi liudytojai, A. B. vis dėlto buvo suteikta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją ir užtikrintos visos teisingo bylos nagrinėjimo garantijos.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad ieškovų kasacinio skundo argumentai dėl teismų padaryto CPK 185 straipsnio pažeidimo neišreikalavus ir neišslaptinus jų prašomų įrodymų, neapklausus kai kurių liudytojų, yra nepagrįsti.

Dėl ieškovui taikytų procesinės prievartos priemonių teisėtumo ir baudžiamojo proceso trukmės

Ieškovas šioje byloje keliamus reikalavimus atlyginti žalą taip pat grindė neteisėtu kardomųjų priemonių skyrimu ir pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukme. Teisėjų kolegija pažymi, kad šią bylos dalį teismai išnagrinėjo neišsamiai; su jų padarytomis išvadomis galima sutikti tik iš dalies.

Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvadomis dėl parengtinio tardymo metu A. B. taikyto laikinojo sulaikymo (1961 m. BPK 137 straipsnis) ir kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti (1961 m. BPK 100 straipsnis) teisėtumo atsižvelgiant į tai, kad tuo metu buvo gauta duomenų (telefoninių pokalbių išklotinės, kitų kalinamųjų apklausos baudžiamojoje byloje), leidžiančių įtarti jį padarius nusikalstamas veikas, numatytas 1961 m. BK 2271 straipsnio 1 dalyje ir 2321 straipsnio 5 dalyje; 2000 m. lapkričio 2 d., laikinai sulaikant A. B., buvo pagrindas manyti, kad jis gali daryti naujus nusikaltimus, slėptis nuo tardymo ir teismo, daryti poveikį liudytojams. 2000 m. lapkričio 4 d. jam paskirta švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuri, atsižvelgiant į pateiktų kaltinimų sunkumą ir būtinybę užtikrinti dalyvavimą procese, buvo pagrįsta ir teisėta. Pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, perdavus baudžiamąją bylą teismui ir į 2003 m. vasario 28 d. posėdį neatvykus keletui teisiamųjų, tarp jų ir A. B., kardomoji priemonė jam pagrįstai, atsižvelgiant į pareikštų kaltinimų sunkumą ir būtinybę užtikrinti tinkamą proceso eigą, pakeista į namų areštą, o neatvykus į 2003 m. balandžio 24 d. teismo posėdį, paskelbta paieška ir paskirtas suėmimas. A. B. išvykus į Daniją, 2005 m. vasario 26 d. išduotas Europos arešto orderis, ir 2005 m. birželio 16 d. jis perduotas Lietuvos Respublikai.

Teismai taip pat nustatė, kad nuo grąžinimo į Lietuvos Respubliką iki išteisinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo 2008 m. sausio 11 d. (t. y. dvejus metus ir beveik septynis mėnesius) A. B. buvo atimta laisvė taikant suėmimą ir atidavimą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nusprendė, kad ieškovo suėmimas nurodytu laikotarpiu buvo teisėtas, nes jis pažeidė švelnesnių kardomųjų priemonių sąlygas, buvo pasislėpęs nuo teismo, išvykęs ir gyvenęs užsienio valstybėje, todėl buvo pagrindas manyti, kad vėl gali pasislėpti, nes kaltinamas sunkiais nusikaltimais, už kuriuos numatyta griežta bausmė; šis teismas taip pat nurodė, kad kardomoji priemonė suėmimas A. B. ne vieną kartą buvo tęsiama dėl jo ligos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į savo išvadą dėl A. B. baudžiamojo persekiojimo tęsimo neteisėtumo, suėmimo ir atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą teisėtumo plačiau neanalizavo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad toks teismų vertinimas yra pernelyg formalus; neatsižvelgta į visas vertinant nurodytų ieškovui skirtų procesinės prievartos priemonių teisėtumą ir proceso trukmę reikšmingas aplinkybes; be to, teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias asmens, kuriam sutriko psichika, baudžiamosios bylos proceso ypatumus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame baudžiamajame procese ieškovui ilgą laiką buvo atimta laisvė, ginama pagal Lietuvos ir tarptautinės teisės normas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis, Konvencijos 5 straipsnis, BPK 44 straipsnio 1 dalis ir kt.). Pirminė asmens laisvės atėmimo teisėtumo pagal nurodytų teisės aktų reikalavimus sąlyga – atitiktis įstatyme nustatytai tvarkai. Pavyzdžiui, Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šioje nuostatoje nustatytais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka. Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte reglamentuojamas atvejis, kai asmuo teisėtai sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti; e punkte – kai teisėtai atimama laisvė, be kita ko, psichiškai nesveikiems asmenims. Pagal EŽTT praktiką tam, kad laisvės atėmimas atitiktų Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, jis pirmiausiai turi būti „teisėtas“, įskaitant įstatyme nustatytos tvarkos laikymąsi; šiuo aspektu Konvencija iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę bei įtvirtina pareigą laikytis jos materialiosios ir proceso teisės normų. Be to, bet koks laisvės atėmimas turi atitikti Konvencijos 5 straipsnio tikslą, būtent apsaugoti asmenis nuo savivalės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-895/2003; 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-129/2014, su tolimesnėmis nuorodomis; Liuiza v. Lithuania, no. 13472/06, judgment of 31 July 2012; Jėčius v. Lithuania, no. 34578/97, judgment of 31 July 2000). Be to, asmuo, suimtas įtariant jį padarius nusikaltimą, turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu, prireikus taikant sąlygas, garantuojančias, kad jis atvyks į teismą (Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje aktuali ir kaltinamojo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis). Teismas proceso trukmės pagrįstumas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus – bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valstybės institucijų elgesį organizuojant bylos procesą; taip pat į proceso reikšmę kaltinamajam (e. g. Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, judgment of 20 January 2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNzUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-375/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-375/2011">3K-7-375/2011</a>).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. gegužės 11 d. Klaipėdos apygardos teismas gavo pranešimą iš Klaipėdos VPK, kad A. B. dėl psichikos sutrikimo paguldytas į Kopenhagos (Danija) psichiatrijos ligoninę. 2005 m. birželio 16 d. jis buvo pargabentas iš Danijos į Vilnių ir nusiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nutartimi jam paskirtas suėmimas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2005 m. birželio 16 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojų komisijos pirmininkei 2005 m. birželio 29 d. rekomendavus, A. B. Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi paskirta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kurią pavesta atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniam skyriui. A. B. suėmimas Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. gruodžio 15 d. nutartimi pratęstas trims mėnesiams (skaičiuojant nuo 2005 m. gruodžio 16 d.), atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje surinktus jį kaltinančius duomenis (nuteistųjų asmenų parodymai, liudytojų parodymai, specialistų išvados, daiktiniai įrodymai); pareikšto kaltinimo sunkumą ir gresiančių bausmių griežtumą; į tai, kad jis ilgą laiką slapstėsi nuo teismo, buvo išvykęs į užsienį, taip vilkino ir trukdė bylos nagrinėjimą; reikia užtikrinti jo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme; esant pagrindui manyti, kad jis, būdamas laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo teismo, ir nesant galimybės švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Utenos ekspertiniam skyriui rekomendavus, Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. kovo 3 d. nutartimi A. B. iki ekspertizės akto pateikimo buvo perkeltas į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, o suėmimo terminas pratęstas dar trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2006 m. kovo 16 d. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. kovo 27 d. gavo ekspertizės aktą, pagal kurį nustatyta, kad A. B. kaltinimuose nurodytų veikų padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tačiau po jų padarymo jam išsivystė sunkus depresijos epizodas su psichozės simptomais, paūmėjęs grįžus į Lietuvą; sunki depresija įgavo užsitęsusią eigą, bet tai laikinas psichikos sutrikimas; šiuo metu A. B. negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jam reikalingas priverstinis stebėjimas psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis iki pasveikimo, dėl psichikos sutrikimo jis negali dalyvauti teismo posėdyje ir duoti parodymų. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. balandžio 19 d. nutartyje, remdamasis šiuo ekspertizės aktu, nurodė, kad A. B., laikomo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, psichika sutriko laikinai, ekspertų nuomone, jis šiuo metu yra socialiai pavojingas, jam reikalingas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis iki pasveikimo, šiuo metu jis negali būti nei paleidžiamas į laisvę, nei grąžintas į suėmimo taikymo vietą, taigi, kol teismas galės priimti sprendimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 98 straipsnyje, skyrimo, A. B. laikymas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje turi būti tęsiamas (BPK 141 straipsnio 2 dalis), o baudžiamosios bylos nagrinėjimas – atidėtas (BPK 234 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas nutarė kaltinamojo A. B. buvimo laiką Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kad jis būtų priverstinai gydomas sustiprinto stebėjimo sąlygomis, pratęsti, kol jis pasveiks, trims mėnesiams nuo nutarties priėmimo dienos; baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėti iki jis pasveiks. Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. liepos 14 d. nutartimi, pateikus analogiškus motyvus, A. B. buvimo laikas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pratęstas dar trims mėnesiams (nuo 2006 m. liepos 19 d.). Be to, šia nutartimi konstatavus, kad A. B. suėmimo terminas baigėsi 2006 m. birželio 16 d. ir, vadovaujantis analogiškais motyvais, kaip ir 2005 m. gruodžio 15 d. nutartyje, paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2006 m. liepos 14 d. Pateikus analogiškus motyvus, kaip ankstesnėse nutartyse, A. B. buvimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ir suėmimas pratęsti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d., 2007 m. sausio 12 d., 2007 m. balandžio 11 d. nutartimis. Pažymėtina, kad šiose nutartyse nėra nurodyta jokių naujų duomenų apie A. B. sveikatos būklę. Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi konstatavus, kad pagal iš ligoninės gautą informaciją A. B. sveikata negerėja, psichikos sutrikimas įgavo tokią eigą, kuri laikina nebelaikytina, paskirta papildoma teismo psichiatrijos ekspertizė, kurią pavesta atlikti VTPNT prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniam skyriui. Tos pačios dienos nutartimi jo suėmimas ir buvimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pratęsti dar trims mėnesiams. 2007 m. rugsėjo 25 d. A. B. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, Psichiatrijos skyrių. Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2007 m. spalio 14 d. Ši kardomoji priemonė panaikinta 2008 m. sausio 11 d. išteisinamuoju nuosprendžiu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BPK 141 straipsnį tuo atveju, jeigu tiriant ar nagrinėjant baudžiamąją bylą prireikia įtariamajam (kaltinamajam) daryti teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizę, jis ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti atiduotas į ekspertizės įstaigą ir laikomas ten iki ekspertizės akto pateikimo prokurorui arba teismui. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismo psichiatrijos ekspertizei nustačius, kad įtariamasis dėl psichinės ligos yra pavojingas visuomenei, teisėjo nutartimi jo buvimo laikas ekspertizės įstaigoje gali būti pratęstas arba įtariamasis gali būti perkeltas į kitą specialią įstaigą, kol teismas nuspręs dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Buvimo ekspertizės ar kitoje specialioje įstaigoje laikas įskaitomas į suėmimo laiką. BPK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įtariamasis atiduodamas į ekspertizės įstaigą, taip pat laikymo joje terminai nustatomi ar pratęsiami laikantis tos pačios tvarkos kaip ir skiriant, pratęsiant ar apskundžiant suėmimą. Sisteminė BPK nuostatų analizė rodo, kad BPK 141 straipsnyje numatyta savarankiška specifinė laikino pobūdžio procesinės prievartos priemonė, taikytina, be kita ko, kaltinamojo psichikos sutrikimo kontekste. Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis reikėtų pabrėžti tai, kad, pirma, ši priemonė savaime yra pakankamas pagrindas atimti kaltinamajam laisvę joje numatytu atveju, taigi suėmimas taikant atidavimą į ekspertizės ar kitą specialią įstaigą neskirtinas; antra, BPK 141 straipsnyje numatytos prievartos priemonės taikymo trukmę riboja ekspertizės akto pateikimas teismui, o nustačius, kad kaltinamasis dėl psichinės ligos yra pavojingas visuomenei – teismo sprendimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Taigi atidavimas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą negali būti naudojamas kaip priverčiamųjų medicinos priemonių pakaitalas, pavyzdžiui, taikant, kol kaltinamasis pasveiks (žr. BPK 405 straipsnio 1 dalį). Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos piktnaudžiauti šia procesinės prievartos priemone, kuria radikaliai suvaržoma (atimama) asmens laisvė, ir apeiti baudžiamojo proceso įstatyme nustatytą kaltinamojo, kuriam sutriko psichika, baudžiamosios bylos proceso tvarką (BPK XXIX skyrius).

Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka laiku nepradėjus priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo proceso, asmeniui, kuriam sutriko psichika, atimamos svarbios procesinės garantijos. Pavyzdžiui, priverčiamoji medicinos priemonė gali būti skiriama tik įrodžius, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką (BPK 403 straipsnis); sprendimas dėl jos skyrimo gali būti skundžiamas apeliacine ir kasacine tvarka (BPK 404 straipsnis); teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius sprendžia dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, dalyvaujant ją pateikusios sveikatos priežiūros įstaigos atstovui (BPK 405 straipsnis). Baudžiamojo proceso trukmės ir dėl jo taikomo prievartos priemonių, kuriomis asmeniui atimama laisvė, teisėtumo vertinimo kontekste šioje byloje pažymėtina, kad, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima nutartį nutraukti bylą, jeigu neįrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką (BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nutraukdamas bylą ir asmeniui netaikydamas priverčiamosios medicinos priemonės, teismas gali perduoti jį šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams, ar kitiems asmenims globoti ar rūpintis ir kartu gali nustatyti jam medicininį stebėjimą (BPK 403 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, teismai turėjo vertinti aplinkybės, kad nebuvo pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo procesas, poveikį A. B. baudžiamojo proceso ir atitinkamų procesinės prievartos priemonių trukmei. Šiuo aspektu svarbu, be kita ko, įvertinti galimybę užbaigti procesą per įmanomai trumpiausią laiką ir nutraukti jame paskirtų prievartos priemonių taikymą (prireikus, kartu išsprendus tolimesnio gydymo klausimą bendra tvarka).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai nevertino Klaipėdos apygardos teismo veiksmų teisėtumo po to, kai, 2006 m. kovo 27 d. gavęs ekspertizės aktą, šis teismas, nepriėmęs nutarties pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones (BPK 393 straipsnio 1 dalis; 394 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nesilaikydamas tokio proceso tvarkos, 2006 m. balandžio 19 d. nutartimi faktiškai paskyrė, o vėliau ilgą laiką tęsė A. B. priverstinį gydymą psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis iki pasveikimo, t. y. priemonę, labai panašią į atitinkamą priverčiamąją medicinos priemonę (BK 98 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad teismas šioje ir vėlesnėse analogiškose nutartyse nurodė, jog A. B. laikymas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje turi būti tęsiamas, kol teismas galės priimti sprendimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo, tačiau nė vienoje nutartyje nepaaiškino, kokios objektyvios priežastys trukdo priimti tokį sprendimą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK XXIX skyriaus nuostatas kaltinamojo psichikos sutrikimas, dėl kurio jis negali dalyvauti procese, nėra kliūtis nagrinėti bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo (BPK 399, 400 straipsniai ir kt.). Kilus neaiškumų dėl ekspertizės akto turinio, kaltinamojo sveikatos būklės, teismas, sprendžiantis klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso pradžios, gali išreikalauti papildomus duomenis apie kaltinamojo sveikatą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė A. B. laisvės atėmimo teisinio pagrindo pasibaigus Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nutartimi paskirto suėmimo terminui. Pažymėtina, kad kita teismų nurodyta nutartis dėl suėmimo pratęsimo buvo priimta 2005 m. gruodžio 15 d. Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylos dalį, privalo įvertinti nurodyto A. B. suėmimo laikotarpio teisėtumą.

Pažymėtina, kad A. B. galimybės asmeniškai gintis nuo galimo savo teisių pažeidimo svarstomu baudžiamojo proceso laikotarpiu, be kita ko, skųsti nutartis dėl suėmimo ir atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą paskyrimo ir pratęsimo, buvo suvaržytos dėl jo sveikatos būklės, taigi svarbu įvertinti gynėjo pagalbos veiksmingumą (mutatis mutandis D. D. v. Lithuania, no. 13469/06, judgment of 14 February 2012; X v. Finland, no. 34806/04, judgment of 3 July 2012). Pastaruoju aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esančiuose dokumentuose gynėjo pozicija neatsispindi arba matyti, kad ji yra gana pasyvi (pavyzdžiui, 2007 m. sausio 12 d., balandžio 11 d., liepos 5 d. nutartyse nurodyta, kad teismo posėdyje A. B. gynėjas sutiko su tuo, kad šis turi būti gydomas, o jo suėmimo terminas tęsiamas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, vertinant baudžiamojo proceso, kartu ir jame taikyto suėmimo ir (ar) atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą, trukmės pagrįstumą, svarbūs ir kiti proceso organizavimo po A. B. išdavimo Lietuvos Respublikai aspektai, pavyzdžiui, ekspertizių skyrimo ir atlikimo operatyvumas, jų trukmės pagrįstumas ir prisidėjimas prie baudžiamojo proceso ir šio proceso kontekste taikomų laisvę atimančių prievartos priemonių trukmės pailginimo.

Iš naujo išnagrinėjus atitinkamą civilinės bylos dalį, visa baudžiamojo proceso trukmė turi būti įvertinta atsižvelgus į išsamiai atskleistus pirmiau nurodytus kriterijus. Jos vertinimas negali būti grindžiamas tik tam tikrais veiksniais, kurie bendra prasme gali pateisinti ilgesnį procesą (nagrinėjamoje byloje teismai pirmiau nurodė bylos apimtį, kaltinamųjų skaičių, epizodų kiekį, kaltinamojo slapstymąsi užsienyje, jo psichinę ligą). Šie veiksniai privalo būti įvertinti kartu su kitais proceso trukmės vertinimui reikšmingais veiksniais, apibūdinančiais valstybės institucijų elgesį (ar tardymo metu nebuvo nepagrįstų delsimų, kurių nepateisino bylos sudėtingumas; ar tinkamai organizuotas procesas sutrikus kaltinamojo psichikai ir kt.) (mutatis mutandis Jabłoński v. Poland, no. 33492/96, judgment of 21 December 2000; Konashevskaya and Others v. Russia, no. 3009/07, judgment of 3 June 2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta 2012 m. balandžio 10 d., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-176/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-176/2012">2K-176/2012</a>).

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasaciniai skundai iš dalies tenkintini, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis iš dalies naikintina, panaikinant nutarties dalį dėl iš dalies tenkinto ieškovo reikalavimo priteisti neturtinę žalą už nenutrauktą baudžiamąjį procesą ir atmesto reikalavimo priteisti neturtinę žalą už per ilgą baudžiamąjį procesą ir taikytų kardomųjų priemonių, nurodytą bylos dalį perduodant apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl kitų kasaciniuose skunduose keliamų klausimų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo galutiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Kasacinis teismas turėjo 74,96 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. pažyma). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį, kuria tenkinta ieškinio dalis dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui.

Nutarties dalį, kuria atmesti reikalavimai priteisti ieškovui turtinę ir ieškovei neturtinę žalą, palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas