Dėl valdymo gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-390/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.7;

24.2; 30.9.1; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. D. ieškinį atsakovei G. V. ir atsakovės G. V. priešieškinį, dėl valdymo gynimo; tretieji asmenys: Kauno miesto savivaldybė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje sprendžiami klausimai dėl ieškovės pastatyto priestato ir ūkinio pastato statybos teisėtumo, atsakovės teisių bei interesų pažeidimo, suteikto atsakovės sutikimo galiojimo, ieškinio senaties termino skaičiavimo, įrodymų vertinimo taisyklių, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė N. D. kreipėsi į teismą ir 2011 m. rugsėjo 19 d. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti, kad G. V. atsisakymas pasirašyti rekonstruoto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudotis akto yra neteisėtas; pripažinti teisę be atsakovės sutikimo įforminti aktą dėl gyvenamojo namo lAlp priestato, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti; pripažinti ieškovės teisę be gyvenamojo namo bendraturtės G. V. sutikimo atlikti statybos įteisinimo užbaigimo procedūras pagal pripažinimo tinkamu naudoti aktą; siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą, pripažinti ieškovei teisę be gyvenamojo namo bendraturtės G. V. sutikimo atlikti ūkio pastato 4Ilp statybos įteisinimo procedūras.

Ieškovė N. D. nurodė, kad ji su atsakove G. V. yra namo (duomenys neskelbtini), bendraturtės, paveldėjusios namą po motinos mirties. Šiame name ieškovė ir atsakovė su šeimomis gyvena. Kadangi ieškovė sunkiai vaikščioja, augina neįgalų sūnų ir jai sudėtinga patekti į mansardos patalpas, todėl 1992 metais, po motinos mirties, kreipėsi į seserį, dėl ūkio pastato 4I1p su rūsiu, į kurio pirmą aukštą būtų patogu patekti, statybos. Pasistačius ūkio pastatą, ieškovė 1993 m. kreipėsi į atsakovę dėl jos sutikimo prie gyvenamojo namo šiaurinės pusės pasistatyti priestatą ir jį gavo. Priestato lAlp patalpose 1-8, 1-9, 1-10 buvo įrengta kavinė–baras (bendras plotas 41,08 kv. m.). 1999 m. birželio 30 d. kadastrinių matavimų metu užfiksuotas ir ūkinis statinys 4I1p, užstatymo plotas 60 kv. m, tūris 294 kub. m. Tarp ieškovės ir atsakovės ginčų dėl statybų nebuvo. Dėl lėšų stokos bei sunkios ieškovės ir jos sūnaus sveikatos būklės ji neturėjo galimybės tvarkyti ūkinio pastato 4I1p įteisinimo klausimo. 2007 m. kovo mėnesį gavusi raštą iš Kauno apskrities viršininko administracijos sužinojo, kad sesuo G. V. kreipėsi su skundu dėl pastatų 4I1p ir priestato lAlp statybos, nurodydama, kad tai yra savavališka statyba. Ieškovė nurodė, kad priestatą lAlp ji pasistatė turėdama rašytinį sesers sutikimą ir statybos leidimą. Ūkinį pastatą 4I1p taip pat pasistatė turėdama žodinį ir konkliudentiniais veiksmais išreikštą bendraturtės sutikimą. Ieškovės užsakymu yra paruoštas ūkinio priestato 4I1p projektas jo įteisinimui, tačiau atsakovei atsisakius duoti sutikimą negalima užbaigti procedūros. Nurodoma, kad statinys visiškai atitinka sanitarinius–higieninius, priešgaisrinius reikalavimus, bei nepažeidžia atsakovės teisių.

Atsakovė G. V. patikslintu priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), priestato 1A1p, statybos leidimą, išduotą 1994 m. liepos 18 d.; pripažinti negaliojančiu G. M. (įregistravus santuoką – V.) 1993 liepos mėn. sutikimą, duotą N. D. prie gyvenamo namo statyti priestatą; įpareigoti ieškovę nugriauti savo lėšomis savavališkai pastatytą priestatą 1A1p ir ūkinį pastatą 4Ilp, (duomenys neskelbtini), tam, kad pašalintų savavališkos statybos padarinius.

Atsakovė nurodė, kad statybos leidimas buvo išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus – Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 343. Gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), priestato lAlp statybai leidimas, išduotas 1994 m. liepos 18 d., yra netekęs galios, todėl statytoja turi gauti naują statybos leidimą. Ieškovė pažeidė atsakovės teises, nes pagrindinės namo komunikacijos yra bendros, priklausančios bendrasavininkams dalinės nuosavybės teise, tuo tarpu gyvenamo namo vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai VĮ Registrų centre nėra įregistruoti, kaip priklausantys bendrasavininkėms bendrosios dalinės nuosavybės teise. Be to, atsakovės nuomone, vykdant gyvenamo namo priestato lA1p statybą buvo nukrypta nuo 1993 m. rugpjūčio 3 d. gen. projekto, t. y. užblokuoti priėjimai ir privažiavimai į namų valdą. Esant statinio projekto pažeidimams iškilo neteisėtos statybos civilinės teisinės pasekmės – būtinumas šalinti savavališkos statybos padarinius. Žemės sklypas nebuvo išpirktas iš valstybės, žemės sklypo naudojimosi tvarka tarp bendraturčių nėra nustatyta. 1993 liepos mėn. sutikimas iš atsakovės buvo išgautas apgaulės, grasinimo būdu bei psichologiniu spaudimu, nes atsakovė bijojo ieškovės ir jos sugyventinio S. P. Dėl to sandoris buvo sudarytas su valios trūkumais, t. y. prieš atsakovės valią, todėl laikytinas niekiniu. Dėl pažeistų teisių atsakovė į teismą anksčiau nesikreipė, nes bijojo ieškovės. Ieškovė namų valdoje (duomenys neskelbtini), savavališkai pasistatė 4I1p ūkinį pastatą, nors žemės sklypas iki šiol nėra tarp bendrasavininkių pasidalytas. Ūkinis pastatas 4I1p yra pastatytas ant bendro naudojimosi žemės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 1993 m. liepos mėnesį atsakovė davė sutikimą, jog bendraturtė N. D. prie gyvenamojo namo šiaurinės pusės pasistatytų priestatą. Ieškovė 1993 metais parengė gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektą ir jį suderino pagal tuo metu galiojančių įstatymų reikalavimus su visomis reikiamomis institucijomis. 1994 m. liepos 20 d. atsakovei sutikus, kad ieškovė namo priestate įrengtų kavinę–barą, Kauno miesto valdybos Valstybinėje statybos inspekcijoje buvo atlikta statybos registracija Nr. 274/94 (statybos leidimas). Ieškovė negalėjo baigti priestato įteisinimo procedūrų, nes atsakovė atsisakė pasirašyti rekonstruoto gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Teismas pažymėjo, kad namo rekonstrukcija ir priestatas lAlp nėra pripažinta savavališka statyba, o ieškovė statinių negali įsiteisinti administracine tvarka, nes atsakovė atsisako duoti sutikimą.

Teismas taip pat nurodė, kad atsakovė prašydama pripažinti negaliojančiu gyvenamo namo lAlp, (duomenys neskelbtini), priestato 1A1p statybos leidimą, išduotą 1994 m. liepos 18 d. nepateikė įrodymų pagrindžiančių atsakovės nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad leidimas išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Visi atsakovės nurodyti pažeidimai nėra nustatyti tą atlikti įstatymo įgaliotų subjektų (Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis, 28 straipsnio 1 dalis). Be to, ji prašydama pripažinti negaliojančiu 1994 m. išduotą leidimą prašo taikyti 2004 m. galiojusius teisės aktus. Tuo tarpu civiliniams teisiniams santykiams taikomi tik tie teisės aktai, kurie galiojo tų teisinių santykių atsiradimo metu, t. y. teisiniam ginčui išspręsti gali būti taikomos ir teisinės normos, kurios bylos nagrinėjimo metu yra netekusios galios, tačiau kurios galiojo teisinių santykių tarp ginčo šalių atsiradimo metu. Teismas atmetė atsakovės reikalavimą pripažinti negaliojančiu jos ieškovei 1993 liepos mėn. duotą sutikimą prie gyvenamo namo statyti priestatą lAlp, nes atsakovė neįrodė, kad sutikimas buvo išgautas apgaulės ir grasinimo būdu.

Teismas padarė išvadą, kad nepripažinus negaliojančiais 1994 m. liepos 18 d. leidimą statybai, bei 1993 liepos mėn. atsakovės duotą sutikimą, nėra pagrindo įpareigoti ieškovę nugriauti savo lėšomis pastatytą priestatą lAlp, nes statyba turint projektą ir leidimą statybai nėra savavališka ir šis reikalavimas neatsiejamai susijęs su atmestais reikalavimais (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas pripažino, kad atsakovės atsisakymas duoti sutikimą rekonstrukcijos įteisinimui pažeidžia ieškovės teises, todėl vertino šį atsakovės atsisakymą nepagrįstu ir pripažino ieškovei teisę be atsakovės sutikimo įforminti aktą dėl gyvenamojo namo lAlp priestato, (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti ir atlikti jo statybos įteisinimo užbaigimo procedūras pagal pripažinimo tinkamu naudoti aktą be bendraturtės atsakovės G. V. sutikimo. Konstatuota, kad atsakovė neįrodė, jog pastato įteisinimas pažeistų atsakovės teises.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 15 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės 1993 m. liepos mėnesio sutikimą priestato 1A1p statybai negaliojančiu, nes atsakovė neįrodė, jog ieškovė apgaule, t. y. tyčiniais veiksmais siekė ją suklaidinti ir taip palenkti sudaryti šį sandorį: ieškovė neatliko jokių apgaulingų veiksmų, kurie butų turėję lemiamos įtakos atsakovės valios susiformavimui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė gaudama statybos leidimą turėjo atsakovės sutikimą ir bendraturčių susitarimą pirkti žemės sklypą, projektą, suderintą su įgaliotomis institucijomis ir patvirtintą architekto. 1994 m. liepos 18 d. Kauno miesto valdybos Valstybinėje statybos inspekcijoje atlikta statybos registracija Nr. 274/94 (statybos leidimas). Projektas buvo suderintas su statybos techninės priežiūros skyriumi, Higienos centru, priešgaisrinės apsaugos skyriumi, rajono architektu ir patvirtintas vyriausiojo architekto pavaduotojo, todėl nėra pagrindo sutikti su argumentu, jog buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Nebuvo tiesioginio reikalavimo parengtą projektą derinti su Kauno vandentiekio ir kanalizacijos tresto technine tarnyba.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nepripažinus 1994 m. liepos 18 d. išduoto statybos leidimą Nr. 274/94 negaliojančiu, nėra pagrindo gyvenamojo namo priestato 1A1p statybą pripažinti savavališka statyba. Visi Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-538 sudarytos komisijos nariai pasirašė statinio (rekonstruoto gyvenamojo namo 1A1p (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Komisijos pirmininkė akto negalėjo pasirašyti, nes ant jo nebuvo bendraturtės G. V. parašo, nors priestate su atsakovės sutikimu buvo įrengtos kavinės patalpos.

Nustatyta, kad ieškovė negali pradėti savavališkos statybos įteisinimo procedūrų be atsakovės sutikimo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės reikalavimas gauti statybą leidžiantį dokumentą, pripažinti N. D. teisę be gyvenamojo namo bendraturtės G. V., sutikimo atlikti ūkinio pastato 4Ilp, (duomenys neskelbtini), statybos įteisinimo procedūras yra pagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimą ar atlikti kiti statybos darbai toje vietoje yra galimi, ar gali būti išduotas statybą leidžiantis dokumentas, priima savivaldybės administracija. Esant tokiam teisiniam savavališkų statybų padarinių šalinimo reguliavimui, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju atsakovės atsisakymas duoti sutikimą minėtų darbų įteisinimui pažeidė įstatymo leidėjo nustatytus savininko teisių gynimo bei bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo teisinius principus, todėl vertino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą leidžiantį pradėti savavališkos statybos įteisinimo procedūras be atsakovės sutikimo, o priešieškinio reikalavimą dėl statinio 4I1p nugriovimo atmetė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai, jog teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, o teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė G. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir priešieškinį patenkinti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

Dėl statybos teisėtumo. Teismai neanalizavo, jog gyvenamojo namo priestatas pastatytas ant vandentiekio ir nuotekų tinklo, pažeidžiant statybos techninį reglamentą STR 1.11.01:2002 ir kitų norminių statybos techninių dokumentų reikalavimus. Dėl pripažinimo tinkamu naudoti aktas buvo surašytas, nesivadovaujant nustatytais STR 1.11.01:2002 (be datos), statybos normų „Miestų ir gyvenviečių sodybos“ reikalavimais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė gyvenamojo namo rekonstrukciją vykdė teisėtai, turint leidimą statybai, bendraturtės sutikimą. Statybos leidimas, esant statinio projektavimo pažeidimui, negali būti vertinamas kaip teisėtas.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Teismai nevertino rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų ir faktinių aplinkybių. Nepagrįstai buvo atmesta 2008 m. kovo 18 d. kontrolinė geodezinė nuotrauka, UAB „Kauno vandenys“ raštai, UAB „Ekspertikos“ išvada, kurie patvirtino, kad priestatas pastatytas ant vandentiekio ir nuotekų tinklų. Buvo vertinti tik ieškovės pateikti motyvai, kad yra pažeidžiami būtent jos teisėti interesai, nors priestatas buvo pastatytas be sutikimo. Dėl priestatu užstatytų vandentiekio įvado ir nuotekų išvado, negalima įregistruoti nuotekų tinklus VĮ Registrų centre. Nepagrįstai nebuvo vertinta tai, kad ieškovė pasistačiusi priestatą, užstačiusi visą leistiną užstatyti žemės plotą, pažeidė kasatorės teises: ji neteko teisės pasistatyti priestatą, pasigerinti savo gyvenimo sąlygas. Taip pat buvo apribotas naudojimasis žemės sklypu, nes statybų metu panaikinti bendro naudojimosi praėjimo takai, įvažiavimas į namų valdą.

Dėl Civilinio proceso kodekso 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, reglamentuojančių privalomąjį civilinės bylos sustabdymo atvejį aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nesustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimo iki tol, kol bus išnagrinėtas tarp šalių kilęs ginčas kitoje civilinėje byloje (civ. bylos Nr. 2A-283-264/2012 dėl pažeistų teisių atstymo).

Dėl CK 4.103 straipsnio aiškinimo. Byloje pateikti įrodymai, kad priestatas pastatytas ant vandentiekio ir nuotekų, todėl esant šiam esminiam statybos pažeidimui kyla statinio avarijos pavojus, sudarantis padidintą riziką, esant statinio inžinerinės sistemos pažeidimui. Dėl šių priežasčių priestatu neturi būti naudojamasi ir jis būtinai turi būti pašalintas.

Dėl G. V. sutikimo pripažinimo negaliojančiu. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorė neįrodė, jog ieškovė apgaule, tyčiniais veiksmais siekė ją suklaidinti ir taip palenkti sudaryti šį sandorį. Apgaulė pasireiškė tuo, kad nebuvo kasatorė supažindinta su priestato statybos projektu, nežinojo apie priestato statybas ant vandentiekio ir nuotekų tinklų. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į susiklosčiusias sunkias aplinkybes, kad kasatorė buvo nepilnametė, mirę tėvai, sunki materialinė padėtis. Nepagrįstai įvertinta, kad kasatorė davė sutikimą dėl ūkinio pastato statybos savo konkliudentiniais veiksmais, nes nei žodžiu, nei raštu tokio sutikimo negauta.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad statybos leidimui, išduotam 1994 m. liepos 18 d., nuginčyti taikomas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris pasibaigė 1997 m. liepos 18 d. Teigtina, kad pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną naują pažeidimo dieną. Apie pažeistas savo teises kasatorė teigia sužinojusi ieškovei iškėlus šią bylą teisme, todėl ieškinio senaties terminai nepraleisti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė iš kasatorės 50 Lt valstybei žyminio mokesčio ir 159,60 Lt pašto išlaidų, kai jai buvo suteikta Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Dėl to bylinėjimosi išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto. Apeliacinės instancijos teismas taip pat priteisė 600 Lt bylinėjimosi išlaidų iš kasatorės ieškovės naudai. Turėjo būti patenkintas prašymas dėl atleidimo nuo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, nes kasatorės yra sunki materialinė padėtis, ji yra neįgali, nustatytas 55 proc. darbingumas, augina dvi mažametes dukras, nedirba.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė N. D. prašo G. V. kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl statybos teisėtumo. Kasatorė argumentuodama statybos neteisėtumą remiasi teisės aktais, priimtais 2002–2010 m., t. y. aktais, įsigaliojusiais po to, kai gyvenamojo namo priestatas buvo pastatytas. Kadangi teisės aktai neturi grįžtamosios galios, tai teisę statyti gyvenamojo namo priestatą ieškovė įgijo remiantis 1993-1994 m. galiojusiais teisės aktais, todėl ir pasikeitus teisiniam reguliavimui ji gali realizuoti tuo metu įgytas teises. Statybą leidžiančio akto išdavimo metu galiojusios statybos normos nebuvo pažeistos. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis rekonstruoto gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti aktas, pasirašytas visų Kauno apskrities viršininko įsakymu sudarytos komisijos narių ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 8 d. Raštas.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatorės argumentai ir įrodymai dėl užstatymo ploto, įvažiavimo nebuvo nagrinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl negali būti kasacijos dalyku (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasatorės pateiktą 2008 m. kovo 18 d. kontrolinę geodezinę nuotrauką atliko UAB AD Projektas, tačiau ši įmonė neturėjo licencijos atlikti topografinius ir kartografinius darbus. UAB „Ekpertika“ išvados ir UAB „Kauno vandenys“ raštai, parengti neteisėtai išduotos kasatorei geodezinės nuotraukos pagrindu, neatitiko įrodymų leistinumo reikalavimų, todėl pagrįstai šie dokumentai nelaikyti įrodymais.

Dėl G. V. sutikimo pripažinimo negaliojančiu. Kasatorė visą statybų vykdymo laiką gyveno namų valdoje, kurioje buvo vykdomos statybos. Jai nebuvo jokių kliūčių pareikalauti iš ieškovės susipažinti su statybą leidžiančiais dokumentais. Kasatorė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių grasinimų panaudojimą, siekiant išgauti sutikimą. Kasaciniame skunde klaidinama dėl kasatorės amžiaus, nes ginčijamo sandorio sudarymo metu ji buvo pilnametė, 22 metų amžiaus. Kasatorės sunki materialinė padėtis neturi įtakos sutikimo davimui.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį pažeidimas yra tęstinis, kai asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos jis privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo. Nenustatyta, kad ginčo statiniai yra pastatyti neteisėtai ir ieškovė nevykdo savo pareigos juos nugriauti, todėl nepagrįstas kasatorės teiginys, dėl pažeidimo tęstinumo. Bylos nagrinėjimo metu kasatorė pati pripažino, kad apie priestato statybą ir jame įrengtą kavinę ji žinojo nuo 1994 m., o ūkinis pastatas baigtas statyti 1993 m., todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo šių datų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Kasatorės argumentai dėl iš jos ieškovės naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų nepagrįsti, nes remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šių išlaidų kompensavimas yra galimas. Tuo tarpu kasacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo iš atsakovės priteisto žyminio mokesčio ir 159,60 Lt pašto išlaidų valstybės naudai yra pagrįsti.

Atsiliepime į kasacinį skundą tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo G. V. kasacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dėl statybos teisėtumo ir CK 4.103 straipsnio aiškinimo. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nes projektas nebuvo suderintas su Kauno vandentiekio ir kanalizacijos tresto technine tarnyba. Statybos projektų rengimo taisyklių (RSN 122-91) 4.1 punkto 2 dalyje nustatyta, kad suderinimo objektas yra projektavimo užduoties, techninių sąlygų ir kitų duomenų bei teisinių reikalavimų ir nurodymų vykdymas, o ne parengtas projektas. Minėta teisės norma numatė, kad organizatorius suderinimo klausimus sprendžia miestų ir rajonų valdybos kartu su projektavimo įmonėmis. Tačiau kasatorė neįrodė, kad Kauno vandentiekio ir kanalizacijos tresto techninės tarnybos funkcija buvo tikrinti ar derinti rengiamus statybos projektus. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 4.103 straipsnio taikymo yra neteisingi, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas uždrausti naudotis ar disponuoti ginčo priestatu. Byloje pateiktas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas patvirtina, kad komisija pagal kompetenciją patikrinusi rekonstruotą gyvenamąjį namą savo parašais patvirtino, jog statinys pastatytas pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus, pagal statinio projektą ir atitinka statybą ir esminius statinio reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Dėl G. V. sutikimo pripažinimo negaliojančiu. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pati kasatorė 1993 m. liepos mėn. davė sutikimą dėl priestato statybos. Kasatorė neįrodė, kokie konkretūs ieškovės tyčiniai veiksmai sudarė apgaulės turinį. Taip pat nepateikti argumentai dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvimo, kaip pagrindo panaikinti kasatorės sutikimą.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą skundžiamo statybos leidimo ir sutikimo atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje kasatorė neprašė atnaujinti terminą ir nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis buvo praleistas. Dėl to teigtina, kad kasatorė pati nepateisinamai ilgai delsė ginti savo teises, nesielgė apdairiai ir rūpestingai.

Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl statybos teisėtumo

Statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.) bei trečiųjų asmenų interesais. Statybos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai yra pakankamai dažnai keičiami ir pildomi. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad statyba (rekonstrukcija) yra tęstinis procesas, susidedantis iš tam tikrų etapų, pradedant statinio projektavimu, baigiant statybos užbaigimu (anksčiau – statinio pripažinimu tinkamu naudoti), sprendžiant ginčus, kylančius iš šių santykių, svarbu tinkamai nustatyti konkrečiam etapui taikytinas teisės normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, jog dėl ginčo statinio – namo priestato – statybos (rekonstrukcijos) teisėtumo turi būti sprendžiama pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius šio statinio statybos metu, t. y. 1993 – 1994 m.

Priestato statymo metu galiojusios teisės normos nustatė, kad statybos darbai ar statinių rekonstrukcija yra teisėti veiksmai, jeigu atliekami gavus leidimą, turint projektą ir vykdomi laikantis projekto bei statybos taisyklių (1964 m. CK 114 straipsnis). Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 384 „Dėl individualių gyvenamųjų namų statybos“ 1.5 punkte ir 1.6 punkto 2 dalyje buvo nustatyta, kad namų valdos bendrasavininkis gali statyti naujus ar rekonstruoti esamus pastatus, įrengti rūsį tik kitiems bendrasavininkiams sutikus raštu arba esant teismo sprendimui, bei pateikus namų valdos žemės sklypo dokumentus, miesto (rajono) vyriausiojo architekto patvirtintą projektą ir įregistravęs statybą valstybinės priežiūros tarnyboje. Bylą nagrinėję teismai, vertindami ginčijamo gyvenamojo namo priestato 1A1p statybos teisėtumą, nustatė, kad ieškovė turėjo bendraturčių susitarimą pirkti žemės sklypą, 1993 m. liepos kasatorės sutikimą dėl priestato statybos, projektą, suderintą su įgaliotomis institucijomis ir patvirtintą architekto, Kauno miesto valdybos Valstybinėje statybos inspekcijoje atliktą statybos registraciją Nr. 274/94 (statybos leidimas), taip pat kasatorės 1994 m. liepos 20 d. rašytinį sutikimą dėl kavinės–baro įrengimo ginčo namo priestate. Taigi ieškovė turėjo teisės aktuose įtvirtintus privalomus dokumentus, tačiau kasatorė ginčija 1993 m. liepos savo suteikto sutikimo galiojimą ir statybos leidimo teisėtumą.

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad tokia įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Optimalesniam naudojimosi bendrąja nuosavybe variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis, todėl siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-96/2012; kt.). Atsižvelgiant į tai, kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus reikalavimus. Bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruojant bendrai valdomą daiktą (CK 4.77 straipsnis), tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti, laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Vienas iš tokių reikalavimų ir teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą. Kasaciniame skunde pateikiamas argumentas, kad kasatorės 1993 m. liepos mėn. sutikimas buvo išgautas apgaule, todėl jis turi būti pripažįstamas negaliojančiu remiantis CK 1.91 straipsniu.

Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. firma „InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. ir kt. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d.nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008). Kasatorė nurodo, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog ji nebuvo supažindinta su priestato statybos projektu, nežinojo apie priestato statybas ant vandentiekio ir nuotekų tinklų. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad įrodymų pagrindžiančių tai, jog kasatorei nebuvo žinomos priestato statymo aplinkybės nepateikta, taip pat nenustatyti tyčiniai ieškovės veiksmai, kuriais buvo siekta suklaidinti kasatorę. Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad kasatorė visą statybos laiką gyveno name, kuriame buvo atliekami rekonstrukcijos darbai, matė ir žinojo apie vykstančius priestato statybos darbus, taip pat 1994 m. liepos 20 d. ieškovei pateikė rašytinį sutikimą dėl kavinės–baro įrengimo ginčo namo priestate. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės argumentas, jog 1993 m. liepos mėn. sutikimas buvo išgautas apgaule, laikytinas nepagrįstu.

Kasatorė taip pat ginčija Kauno miesto valdybos Valstybinėje statybos inspekcijoje atliktos statybos registracijos Nr. 274/94 (statybos leidimo) teisėtumą ir nurodo, kad tai yra tęstinis pažeidimas, todėl ieškinio senaties terminas yra nepasibaigęs. Pažymėtina, kad teisės pažeidimas yra tęstinis, jei jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo). Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai netaikė kasaciniame skunde nurodytos CK 1.127 straipsnio 5 dalies normos dėl ieškinio senaties termino eigos tęstinio pažeidimo atveju, nes kasatorės ginčijamo statybos leidimo teisėtumas neatitinka tęstinio pažeidimo sampratos. Statybos leidimas – tai specialia tvarka kompetentingo subjekto išduodamas dokumentas, suteikiantis teisę atlikti jame nurodytus statybos darbus. Ginčijamas dokumentas (statybos leidimas), minėta, buvo išduotas 1994 m. liepos 18 d. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Bylą nagrinėję teismai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, t. y. kasatorė apie išduotą statybos leidimą vėliausiai sužinojo 1994 m. prasidėjus namo rekonstrukcijos darbams, nes pažymėtina, kad statybos darbai dėl savo pobūdžio yra matomi tame pačiame name gyvenantiems asmenims. Tuo tarpu reikalavimą dėl šio dokumento panaikinimo kasatorė pareiškė tik 2008 m. kovo 18 d. Pripažinus, kad kasatorė yra davusi sutikimą dėl priestato statybos ir byloje nesant duomenų, kad priestato statybos metu ji būtų reiškusi kokių nors pretenzijų ieškovei dėl nagrinėjamo ginčo objektu tapusio priestato, laikytina, kad kasatorė nemanė, jog jos teisės yra pažeidžiamos ir per įstatymuose nustatą terminą nepasinaudojo teise kreiptis į teismą, pareikšdama nurodytą reikalavimus. Dėl išdėstytų argumentų kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje nustatytinas pagal jo pradžios metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnį, kurio 1 dalyje buvo įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Kasatorės reikalavimas teismui pareikštas 2008 m. kovo 18 d., t. y. praleidus nurodytą ieškinio senaties terminą, kuriam, be to, pasibaigus 1997 m., t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo, šio CK nustatyti ieškinio senaties terminai nagrinėjamoje byloje negali būti taikomi (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis). Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės reikalavimams panaikinti statybos leidimą ieškinio senaties terminas nurodyto reikalavimo pateikimo dieną jau buvo pasibaigęs, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai taikė ieškinio senatį ir kasatorės reikalavimą, remdamiesi ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, atmetė (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nurodo, kad kasatorė argumentuodama, jog priestato statyba buvo vykdoma pažeidžiant esminius statinio reikalavimus, turėjo įrodyti statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktą. Teisės aktų pažeidimas, jos nuomone, pasireiškė tuo, kad ieškovė projekto nebuvo suderinusi su Kauno vandentiekio ir kanalizacijos tresto tarnyba ir priestatas buvo pastatytas ant vandentiekio ir nuotekų tinklų. Šio pažeidimo buvimą ji grindė argumentais apie pažeidžiamus teisės aktų reikalavimus, tačiau kokie konkrečiai teisės aktų reikalavimai yra pažeidžiami nenurodyta, taip pat remtasi UAB „Kauno vandenys" 2008-03-15 raštu Nr. (ll-3.14)-8-627, kuriame nurodomi pažeidimai konstatuoti, vadovaujantis STR 2.03.02:2005 bei STR 2.07.01:2003, t. y. 2003 ir 2005 metų teisės aktais, o statybos leidimas ginčo priestatui išduotas 1994 metais. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad pagal statybos metu galiojusių teisės aktų nuostatas, nebuvo įtvirtinto įstatymo reikalavimo parengtą projektą derinti su vandentiekio ir nuotekų tinklus eksploatuojančia įmone. Pažymėtina, kad neįrodžius 1993 m. liepos mėn. kasatorės sutikimo, statybos leidimo negaliojimo, neįrodytas yra ir ginčo namo priestato statybos neteisėtumas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo vertinti ginčo namo priestato statybos kaip savavališkos ir taikyti tokios statybos pasekmes – statinio nugriovimą. Bylos įrodymais patvirtinta ir kasatorės nenuginčyta, kad ieškovei statybos leidimas buvo išduotas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nustatytus reikalavimus, projektas buvo suderintas su įgaliotomis institucijomis ir patvirtintas architekto, taip pat gautas kasatorės sutikimas. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo namo priestato statyba nėra savavališka statyba, atlikta pagal statybos leidime ir statinio projekte nustatytą tvarką tam skirtame žemės sklype, tai patvirtina Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-538 sudaryta komisija, kuri remiantis STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 9.6 punktu, patikrino ar statinys pastatytas pagal statinio projektą ir nukrypimų nenustatė. Visi šios komisijos nariai pasirašė statinio (rekonstruoto gyvenamojo namo) pripažinimo tinkamu naudoti aktą, tačiau komisijos pirmininkė jo pasirašyti negalėjo, nes nėra bendraturtės kasatorės parašo. Kasatorei neįrodžius statybos darbus reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, nepagrindus nesutikimo su atlikta rekonstrukcija ir dėl šių statybų jos teisių pažeidimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovei teisę be gyvenamojo namo bendraturtės G. V. sutikimo atlikti gyvenamojo namo statybos įteisinimo užbaigimo procedūras pagal pripažinimo tinkamu naudoti aktą.

Dėl ūkinio pastato 4I1p savavališkos statybos padarinių šalinimo

Savavališka statyba yra statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punktas). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė pripažįsta, jog ūkinio pastato statyba yra savavališka, nes ji buvo vykdoma neturint statybą leidžiančių dokumentų. Tačiau pagrįstai apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad neteisėtos statybos civilinės teisinės pasekmės yra diferencijuojamos pagal neteisėtos statybos pobūdį ir yra išskiriamos dvi situacijas: kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai toje vietoje yra galimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio, iš esmės skiriasi nuo tos situacijos, kai yra statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai, kurie toje vietoje apskritai yra negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį.

Ieškovė nurodo, kad 2011 m. balandžio 21 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento urbanistikos skyrių su prašymu įteisinti savavališką ūkinio pastato statybą Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Ji yra gavusi gretimų sklypų savininkų raštiškus sutikimus dėl savavališkos statybos įteisinimo, taip pat Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimą, tačiau savavališkos statybos įteisinimo veiksmų negali pradėti, nes neturi gyvenamojo namo bendraturtės sutikimo (Statybos įstatymo 23 straipsnis, STR 1.05.07:2002 Statinio projektavimo sąlygų sąvado 10 punktas). Pažymėtina, kad teisiniai neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdai turi būti taikomi atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad savavališkos statybos įteisinimas gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei tam yra visos sąlygos, t. y. tada, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sprendimą ar atlikti kiti statybos darbai toje vietoje yra galimi, ar gali būti išduotas statybą leidžiantis dokumentas, priima savivaldybės administracija.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog bendraturčiai turi teisę atsisakyti duoti sutikimą atlikti darbus, tačiau atsisakymas turi būti pagrįstas realia jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia iš statybos ar rekonstrukcijos darbų. Bendraturčių nesutikimas turi būti protingai motyvuotas. Kiti bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad pasirinktas būdas ar tokios teisės įgyvendinimo sąlygos pažeistų jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. V. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1064/2003; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008; kt.) Ūkinis pastatas buvo statomas 1992–1993 m., kasatorė visą tą laiką gyveno ginčo name, todėl statybos darbai jai buvo žinomi, tačiau jų metu jokio prieštaravimo vykdomiems statybos darbams neišreiškė iki 2008 m. kovo 18 d. priešieškinio pareiškimo. Ši aplinkybė vertintina, kaip įrodanti, kad kasatorė nemanė, jog buvo pažeidžiamos jos, kaip bendratutės teisės ir teisėti interesai dėl ūkinio pastato statybos, per įstatymuose nustatytą terminą ji nepasinaudojo teise kreiptis į teismą, todėl nėra pagrindo neleisti ieškovei pradėti įstatymu nustatytos savavališkos statybos įteisinimo procedūros. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad siekiant nagrinėjamoje byloje išlaikyti bendraturčių teisėtų interesų pusiausvyrą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą leidžiantį pradėti savavališkos statybos įteisinimo procedūras be kasatorės sutikimo. Pažymėtina, kad šis leidimas pradėti savavališkos statybos įteisinimo procedūras be kasatorės sutikimo neatleidžia statytojo nuo pareigos išpildyti visus kitus privalomus įstatymo reikalavimus.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus yra atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad atitinkamas faktas egzistuoja, nei neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462, 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“; bylos Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ištyrė ir įvertino šioje byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų. Įvertinta, kad UAB „Kauno vandenys“ raštuose remiamasi netinkama teisės aktų redakcija, t. y. 2003 ir 2005 metų, kai statybos leidimas ginčo priestatui išduotas 1994 metais, pasisakyta ir dėl kitų byloje esančių įrodymų ir jų vertinimo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai vertino byloje esančius įrodymus pagal CPK 176-185 straipsniuose nustatytas ir teismų praktikos suformuotas įrodymų vertinimo taisykles, todėl šis kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju taip pat keliamas teisės aiškinimo klausimas dėl to, ar turėjo būti sustabdytas šios pradėtos civilinės bylos nagrinėjimas iki tol, kol bus išnagrinėta Kauno apygardos teismo civilinė byla (Nr. 2A-283-264-2012), kurioje sprendžiamas klausimas dėl atsakovės N. D. įpareigojimo paruošti nuotekų ir vandentiekio iškėlimo projektą bei pagal nuotekų ir vandentiekio iškėlimo projektą, iškeldinti nuotekų ir vandentiekio tinklus N. D. savo lėšomis iš po priestato. Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu atmesti prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, nurodo, kad bylos nagrinėjimas turėjo būti stabdomas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Neo Group“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-25/2010; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. UAB „VL turto valdymas“, bylos Nr. 3K-3-185/2011; kt.). Be to, negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje K. D. v. AB „Ukmergės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-261/2007; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje S. S. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-8/2010; kt.). Šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas yra priestato ir ūkinio pastato teisėtumas, statybos leidimo ir kasatorės sutikimo galiojimas, o kitos civilinės bylos (Nr. 2A-283-264-2012) dalykas yra nuotekų ir vandentiekio iškėlimo projekto parengimas ir šių tinklų iškėlimas. Teisėjų kolegija šios bylos kontekste sprendžia, kad civilinę bylą nagrinėjęs teismas pats turėjo galimybę nustatyti visus teisiškai reikšmingus faktus šioje byloje. O kasatorė, prašydama sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, neįrodė, jog egzistuoja šios bylos ir Kauno apygardos teismo civilinės bylos (Nr. 2A-283-264-2012) ryšys, kuris lemtų pastarojoje civilinėje byloje nustatytų faktų įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią prašomai stabdyti bylai (CPK 178 straipsnis). Kasacinio skundo argumentai, kuriais teismo nutartis ginčijama CPK 163 straipsnio 3 punkto pažeidimo aspektu, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Teismo procese pirmojoje instancijoje patenkinus ieškovės ieškinį ir atmetus atsakovės priešieškinį iš atsakovės valstybei buvo priteista 50 Lt žyminio mokesčio ir 159,60 Lt pašto išlaidų. Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovei pirmosios instancijos teisme buvo suteikta Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba pagal sprendimus: 2007 m. birelio 29 d. Nr. 07-T-826-967, 2008 m. lapkričio 7 d. Nr. TP-2(2.2)-08-P-2165-P-2510, 2011 m. kovo 30 d. Nr. TP-2-(2.2)-11-P-2165-1413. Remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys, nagrinėjant civilines ir administracines bylas, taip pat baudžiamosiose bylose pareikštus civilinius ieškinius, atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6–8 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas), su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų Baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju mokėjimo atsižvelgiant į šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalį. Dėl to pirmosios instancijos teismo nepagrįstai atsakovei priteistos pašto išlaidos ir žyminis mokestis turi būti perskirstomas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo dalis iš atsakovės G. V. (duomenys neskelbtini) valstybei priteisti 50 Lt žyminio mokesčio ir 159,60 Lt pašto išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų siuntimu valstybės naudai. Šią Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo dalį panaikinti.

Kitas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius