Dėl priverstinio skolos išieškojimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-392/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. (nenurodytas) Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5; 36.1; 63.2; 106.8.6;

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas)

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens L. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Latvijos banko AS Parex banka pareiškimą, suinteresuotas asmuo L. P., dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, susiję su kreditoriaus prašymo išieškoti skolą palikimo nenagrinėto pagrindais bei hipotekos teisėjo teise (pareiga) kontroliuoti prievolių nevykdymo palūkanų dydį.

2006 m. spalio 6 d. L. P. ir Latvijos bankas AS Parex banka pasirašė kreditavimo sutartį Nr. 2.2.1-06/467 (toliau – kreditavimo sutartis), kuria L. P. buvo suteiktas 4 420 000 Lt kreditas. Šiam kreditui užtikrinti hipotekos lakštu Nr. 01120070002909, įregistruotu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriuje, L. P. įkeitė bankui nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypą ir pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Kredito gavėjui netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus ir šių pažeidimų nepašalinus po kredito davėjo pranešimo, pastarasis 2010 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrių prašydamas areštuoti banko naudai įkeistą nekilnojamąjį turtą, o 2011 m. birželio 10 d. pateikdamas pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs kreditoriaus pareiškimą, 2011 m. birželio 30 d. nutartimi nutarė išieškoti iš skolininko ir įkeisto daikto savininko skolą: 4 220 000 Lt negrąžinto kredito, 92 861,58 Lt nesumokėtų palūkanų, 4 115 061,20 Lt nesumokėtų palūkanų pagal kreditavimo sutarties 6.4. punktą, 12 077,22 Lt delspinigių, iš viso 8 440 000 Lt, bei 133 Lt žyminio mokesčio išlaidų. Ta pačia nutartimi teismas nutarė priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens L. P. atskirąjį skundą, 2012 m. sausio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, kad pagal CPK 442 straipsnio 11 punktą bylos dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimo būdas, pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis. Hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, ir nesprendžia kilusių tarp hipotekos šalių ginčų. Tai reiškia, kad kreditoriaus ir skolininko (įkeisto daikto savininko) ginčų dėl palūkanų apskaičiavimo pagrįstumo ir jų dydžio, nekilnojamojo turto vertės hipotekos teisėjas nenagrinėja. Teismas nustatė, kad iš byloje esančios kreditavimo sutarties 1.3 punkto matyti, jog kredito panaudojimo tikslas buvo ne asmeninis vartojimas, o žemės sklypų įsigijimas ir veiklos plėtra, todėl teismui nekilo pareigos tikrinti kredito sutarties nutraukimo teisėtumo.

Atsižvelgdamas į tai, kad pagal CPK 542 straipsnio 1 dalį bylos dėl hipotekos nagrinėjamos CPK XXXVI skyriuje bei CK nustatyta tvarka, o šios normos bylos sustabdymo nenumato, teismas sprendė, kad tai yra viena CPK 443 straipsnio 1 dalyje įvardijamų CPK V dalies išimčių ir atmetė skolininko prašymą sustabdyti bylą, kol įsiteisės Latvijos Respublikos Administracinio rajono teismo sprendimas dėl L. P. pareiškimo, kuriuo prašoma panaikinti Vartotojų teisių apsaugos centro 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 21-04/9041-P-245, pavesti Vartotojų teisių apsaugos centrui išduoti tam tikro turinio administracinį aktą (įpareigoti AS Parex banka nevykdyti kreditavimo sutarties 8.1 punkto) bei Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas dėl Latvijos Respublikos Rygos tarptautinio arbitražo teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo pripažinimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – AS Parex banka pakartotinį pareiškimą dėl L. P. skolos priverstinio išieškojimo iš įkeisto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), palikti nenagrinėtą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl hipotekos teisėjo teisės kontroliuoti prievolių nevykdymo palūkanų dydį. Ginčijamomis nutartimis nutarta iš kasatoriaus išieškoti AS Parex banka naudai 8 440 000 Lt sumą, kurią sudaro 4 220 000 Lt negrąžinto kredito, 92 861,58 Lt nesumokėtų palūkanų, 4 115 061,20 Lt nesumokėtų palūkanų pagal kreditavimo sutarties 6.4 punktą bei 12 077,22 Lt netesybų. L. P., ginčydamas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartį, nurodė, kad kreditorius iš jo reikalauja nepagrįstai didelių 4 115 061,20 Lt palūkanų, kurių bendra suma beveik sutampa su įgyto kredito suma. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 3 d. nutartyje nurodė, kad kreditoriaus ir skolininko (įkeisto daikto savininko) ginčų dėl palūkanų apskaičiavimo pagrįstumo ir jų dydžio, nekilnojamojo turto vertės hipotekos teisėjas nenagrinėja. Kasatorius mano, kad darydamas tokią išvadą Vilniaus apygardos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2010), nes kasacinis teismas yra pasisakęs, jog nurodytos teismų praktikos nuostatos negali būti suprantamos kaip paneigiančios hipotekos bylų, kaip teismo veiklos vykdant teisingumą, esmę ir hipotekos teisėjo vaidmenį apribojančios tik formalių veiksmų atlikimu. Hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2010). Taigi, kai to reikalauja viešasis interesas, hipotekos teisėjas gali nesilaikyti CPK 542 straipsnyje nustatytų kompetencijos ribojimų bei turi ex officio vertinti ginčytinas hipotekos bylos aplinkybes.

Kasatorius laikosi pozicijos, kad hipotekos bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais netesybų ir palūkanų už prievolių nevykdymą dydį ex officio turi įvertinti pagal CK 6.37 ir 6.73 straipsniuose įtvirtintas taisykles, nes to reikalauja sąžiningumo, protingumo, teisingumo principai bei viešasis interesas. Sąžiningumo ir protingumo principų taikymas sutartiniams santykiams, neleidžiant sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų, yra viešasis interesas, kurį teismas turi įgyvendinti ex officio. Teismo pareiga kontroliuoti netesybų dydį įtvirtinta suformuotoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070; 2005 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316; 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai šalys susitarė dėl palūkanų, teismas turi patikrinti, ar toks jų susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, teisingumo ir protingumo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005). Nagrinėjamu atveju teismai nutarė iš kasatoriaus išieškoti 4 115 061,20 Lt palūkanų, kurių dydis beveik sutampa su įgyto kredito suma (4 220 000 Lt). 4 115 061,20 Lt palūkanų priteisimas iš L. P. akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams bei viešajam interesui. Tokiu atveju hipotekos teismas turėjo ex officio įvertinti iš kasatoriaus priteisiamų palūkanų dydį bei visiškai ar iš dalies netenkinti AS Parex banka reikalavimo išieškoti 4 115 061,20 Lt palūkanų.

2. Dėl pakartotinio pareiškimo išieškoti skolą iš įkeisto turto palikimo nenagrinėto pagrindų. Teismams priimant ginčijamas 2011 m. birželio 30 d. bei 2012 m. sausio 3 d. nutartis, Latvijos Respublikos Rygos tarptautinio arbitražo teismas jau buvo priėmęs 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą dėl 8 440 000 Lt skolos išieškojimo iš L. P. tos pačios 2006 m. spalio 6 d. kreditavimo sutarties Nr. 2.2.1.-06/467 pagrindu. Taip pat pagal 2010 m. lapkričio 4 d. AS Parex banka pareiškimą Lietuvos apeliaciniame teisme buvo pradėtas procesas dėl Latvijos Respublikos Rygos tarptautinio arbitražo teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Kasatoriaus nuomone, teismai, priimdami ginčijamas nutartis, pažeidė CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, įtvirtinančią pareigą teismui palikti pareiškimą nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Lietuvos apeliacinis teismas (2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-183/2011; 2011 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1109/2011) bei kasacinis teismas savo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010) laikosi pozicijos, kad hipotekos teisėjo priimtos nutartys dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto yra tapačios teismo sprendimams, priimtiems ginčo teisenos tvarka dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu, tarp tų pačių šalių, taigi, kreditorius, kartu ir hipotekos turėtojas, privalo pasirinkti vieną civilinių teisių gynimo būdų – arba pateikti hipotekos teisėjui pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o jo neužtekus – ir iš kito skolininko turto, arba pateikti pareiškimą dėl skolos išieškojimo ginčo teisenos tvarka.

Nagrinėjamu atveju AS Parex banka pasinaudojo teise tiek pateikti pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui, tiek prisiteisti skolą ginčo teisenos tvarka byloje, nagrinėtoje Latvijos Respublikos Rygos tarptautinio arbitražo teisme, kartu pateikiant 2010 m. lapkričio 4 d. pareiškimą Lietuvos apeliaciniam teismui dėl Latvijos Respublikos Rygos tarptautinio arbitražo teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Esant tokiai situacijai kyla grėsmė dėl galimos Lietuvos Respublikos teismų priimtų sprendimų konkurencijos ateityje. Gali konkuruoti Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria gali būti nuspręsta pripažinti ir leisti vykdyti visą ar dalį Latvijos Respublikos Rygos tarptautinio arbitražo teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo, bei ginčijamos hipotekos teisėjo priimtos 2011 m. birželio 30 d. nutartis byloje Nr. I-1478V/2010 ir 2012 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-32-577/2012. Kasatoriaus nuomone, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, priimdamas pakartotinį pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto, turėjo pareigą išsiaiškinti, ar nėra inicijuotas kitas procesas dėl tos pačios skolos priteisimo, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių. Akcentuotina, kad Lietuvos apeliaciniame teisme civilinėje byloje Nr. 2T-119/2011 bei Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme byloje Nr. I-1478V/2010 inicijuotas procesas yra tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu, dėl to paties dalyko.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl hipotekos teismo teisėjo vaidmens ir teisės spręsti palūkanų (netesybų) mažinimo klausimą nagrinėjant bylą dėl hipotekos teisinių santykių

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismai yra vienintelė institucija, kuriai pavesta vykdyti teisingumą. Teisingumo vykdymo įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo teismo pareigos nagrinėjant bylas ir taikant tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas teismo veikloje vadovautis atitinkamais teisės principais, tarp jų – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo.

Pagal CPK 442 straipsnio 11 punktą bylos dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šių bylų, t. y. pareiškimų dėl priverstinio skolos išieškojimo, nagrinėjimo tvarka ir sąlygos nustatytos CPK XXXVI skyriuje „Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių“. Nagrinėjamos bylos atveju byla dėl sutartinės hipotekos teisinių santykių buvo išnagrinėta pagal CPK XXXVI skyriaus nuostatas, galiojusias iki 2012 m. liepos 1 d. Įstatyme nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 straipsnio 8 dalis), tačiau pakeitus CPK XXXVI skyriaus nuostatas buvo pakeistas ir nagrinėjamų šio skirsnio tvarka bylų pobūdis (t. y. šio skirsnio tvarka nagrinėjami tik priverstinės hipotekos klausimai ir nebenagrinėjami sutartinės hipotekos atvejai), todėl kasacinis teismas kasacine tvarka apskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos nutarčių teisėtumą patikrina šių nutarčių priėmimo metu galiojusių proceso teisės normų atžvilgiu.

Hipotekos bylų nagrinėjimo tvarka pasižymi tokia specifika, kad hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekai įregistruoti, įkeisti, priverstinai išieškoti iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Atlikdamas procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, hipotekos teisėjas turi atlikti teisinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar prašyme nurodomą procedūrą priklauso jam atlikti ar ne, ar pateikti šiai procedūrai vykdyti būtini dokumentai. Prašomas atlikti veiksmas yra atliekamas tuo atveju, kai pateikti dokumentai atitinka įstatymo reikalavimus; priešingu atveju prašomą atlikti procedūrą atlikti atsisakoma. Vis dėlto šios nuostatos negali būti suprantamos taip, kad hipotekos teisėjo vaidmuo apsiriboja tik formalių veiksmų atlikimu. Hipotekos bylas nagrinėjantis teisėjas, kaip ir bet kuris kitas teisėjas, veikdamas teismo vardu, įgyvendina konstitucinį imperatyvą, kad teismas vykdo teisingumą. Hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas taip pat privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o kai to reikalauja viešasis interesas, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kad šį interesą apsaugotų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ypatingosios teisenos bendrosios nuostatos teismo veiklą nukreipia ta linkme, pagal kurią CPK XXV skyriuje nurodytas bylas (inter alia bylas dėl hipotekos teisinių santykių) teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės (CPK 443 straipsnio 7 dalis). Šios nuostatos suponuoja išvadą, kad hipotekos teisėjas hipotekos bylos nagrinėjimo metu, veikdamas tiek šalies prašymu, tiek savo iniciatyva, turi teisę spręsti netesybų dydžio atitikties įstatymo reikalavimams klausimą tais atvejais, kai jos yra neprotingai didelės ir (ar) lupikiškos.

Teismų praktikoje vieningai sutariama, kad ginčo teisinių santykių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėją AS Parex banka ir suinteresuotą asmenį L. P. (kasatorių) sieja 2006 m. spalio 6 d. kreditavimo sutartis Nr. 2.2.1.-06/467. Šios sutarties 6.4 punkte nustatytas kliento įsipareigojimas, bankui pagal sutarties 6.1 punktą vienašališkai nutraukus sutartį, sumokėti bankui palūkanas už pradelsimą, kurių dydis – 0,75 proc. nuo bendros iki tos dienos, kai bankas vienašališkai nutraukia sutartį, negrąžintos kredito sumos ir nesumokėtų palūkanų – už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kartu su 4 220 000 Lt negrąžinto kredito, 92 861,58 Lt palūkanų bei 12 077,22 Lt delspinigių nutarė išieškoti pagal sutarties 6.4 punktą mokėtinų 4 115 061,20 Lt palūkanų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi, kad aptariamas sutarties 6.4 punktas yra sutarties 6 dalyje, kurioje nustatyta sutarties šalių atsakomybė už sutarties prievolių nevykdymą, kad sutarties 1.4 punkte yra nustatyta palūkanų norma už kredito naudojimą bei rezervavimą, sprendžia, jog sutarties 6.4 punkte nustatytos palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis).

Įstatyme nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba neprotingai didelės (CK 6.258 straipsnio 3 dalis), teismas gali netesybas mažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje netoleruojamos neprotingai didelės, lupikiškos netesybos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Valstybinė gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų įmonė Westintork Corp., bylos Nr. 3K-3-562/2008; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. UAB „Vaiba“, bylos Nr. 3K-3-369/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ (duomenys neskelbtini), bylos Nr. 3K-7-409; kt.). Nagrinėjamos bylos atveju sutartinių netesybų dydis tiek procentine išraiška (0,75 proc. už kiekvieną praleistą dieną), tiek galutinis vertės dydis (4 115 061,20 Lt), palyginus su negrąžinto kredito suma – 4 220 000 Lt, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra neprotingai didelės ir lupikiškos, todėl, vadovaujantis CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatomis, mažintinos. Atsižvelgiant į sutarties, iš kurios kyla pareiga mokėti netesybas, pobūdį (kreditavimo sutartis), sutarties šalis (bankas ir verslininkas), sutartimi nustatytas komercines palūkanas už kredito naudojimą ir rezervavimą (sutarties 1.4 punktas), kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pagal kreditavimo sutarties 6.4 punktą išieškotinos palūkanos (4 115 061,20 Lt) yra mažintinos, jas apskaičiuojant analogiškai kaip ir kreditavimo sutarties 1.4 punkte nustatytąsias. Toks išieškotinų palūkanų dydis sutarties šalims ginčo nekėlė, ir jis savo ruožtu pripažintinas atitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei visiškai padengiantis nuostolius, atsiradusius dėl prievolės neįvykdymo. Šis dydis sudaro 92 861,58 Lt.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Nagrinėjamoje byloje kasatorius nurodo, kad šalių ginčą yra išsprendęs Latvijos Respublikos Rygos tarptautinis arbitražo teismas. Kasatorius yra iniciavęs arbitražinės išlygos nuginčijimo bylą, o pirmiau nurodyto arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje procedūrų nagrinėjimas Lietuvos apeliaciniame teisme yra sustabdytas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kol byla dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo (CPK 8111 straipsnis) nėra išnagrinėta, nėra ir CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte ar CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardytų pagrindų pareiškimą palikti nenagrinėtą arba bylą nutraukti.

Apibendrindama kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamas teismų nutartis kasacinio skundo argumentais nenustatyta, tačiau yra keistina išieškotina iš skolininko turto nesumokėtinų palūkanų pagal kreditavimo sutarties 6.4 punktą nustatyta suma, sumažinant ją iki 92 861,58 Lt (devyniasdešimt dviejų tūkstančių aštuonių šimtų šešiasdešimt vieno lito 58 ct).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 24,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartį pakeisti nustatant, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nutarties dalis, kuria nutarta išieškoti iš skolininko 4 115 061,20 Lt nesumokėtų palūkanų pagal kreditavimo sutarties 6.4 punktą, keičiama ir išieškoma suma pagal sutarties 6.4 punktą sumažinama iki 92 861,58 Lt (devyniasdešimt dviejų tūkstančių aštuonių šimtų šešiasdešimt vieno lito 58 ct).

Kitą apygardos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus L. P. (duomenys neskelbtini) 24,90 Lt (dvidešimt keturis litus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius