Baudžiamoji byla Nr. 2K-177-895/2018
Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00021-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.8.1.; 1.2.18.10.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Vytautui Kukaičiui,
išteisintojo gynėjui advokatui Daliui Vaičiuliui,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro E. T. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. G. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas A. G. įmonės, kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., savininkas, siekdamas išvengti 10 582,00 Eur pridėtinės vertės mokesčio: Šaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose PVM deklaracijose (forma FR0600) už 2015 m. kovo mėn. (pateiktą 2015 m. balandžio 27 d.), balandžio mėn. (pateiktą 2015 m. gegužės 25 d.), gegužės mėn. (pateiktą 2015 m. birželio 22 d.), birželio mėn. (pateiktą 2015 m. liepos 24 d.) pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, tai yra nedeklaravo apmokestinamųjų sandorių, pardavimo PVM ir mokėtino į biudžetą pridėtinės vertės mokesčio: deklaracijų 11 eil. „PVM apmokestinami sandoriai“ 2015 m. kovo–birželio mėn. neįrašė apmokestinamųjų sandorių už 50 391,00 Eur bei nuo minėtos sumos neapskaičiavo 10 582,00 Eur PVM ir neįrašė į deklaracijų 36 eil. „Mokėtinas į biudžetą PVM“, todėl neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751) 3 straipsnio 1 punkto nuostatas 10 582,00 Eur pridėtinės vertės mokesčio bei šiuos žinomai neteisingus duomenis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. liepos 24 d. elektroninio deklaravimo būdu pateikė Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu: Vilniaus g. 265, Šiauliai.
2. Taip pat A. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas A. G. įmonės, kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., savininkas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalį atsakingas už apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 12 d. iki 2015 m. birželio 11 d. apgaulingai tvarkė A. G. įmonės teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, būtent: pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, numatančius, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 2015 m. kovo–birželio mėn. A. G. įmonės buhalterinėje apskaitoje PVM sąskaitomis faktūromis neįformino gautų 50 391,00 Eur apsaugos produktų pardavimo pajamų ir 10 582,00 Eur pardavimo PVM ir pinigų apskaitos dokumentais neįformino pinigų gavimo operacijų iš viso už 60 973,00 Eur sumą, kurią už įsigytas prekes – augalų apsaugos produktus sumokėjo: A. V. – 11 387,00 Eur, A. V. – 50,00 Eur, K. A. – 200,00 Eur, I. R. – 22 000,00 Eur, R. Ž. – 430,00 Eur, G. Ž.– 1300,00 Eur, V. K. – 1040,00 Eur, S. G. – 200,00 Eur, R. G.– 230,00 Eur, N. B. – 930,00 Eur, V. G. – 127,00 Eur, J. M. – 478,00 Eur, T. B. – 550,00 Eur, V. T. – 300,00 Eur, J. J. – 400,00 Eur, E. J. – 88,00 Eur, R. B. – 300,00 Eur, S. D. – 261,00 Eur, S. R. – 780,00 Eur, S. A. – 869,00 Eur, B. M. – 17 369,00 Eur, A. T. – 319,00 Eur, V. K. – 1365,00 Eur, dėl to iš dalies negalima nustatyti A. G. įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2015 m. kovo–birželio mėnesiais.
II. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras E. T. prašo Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino dalies liudytojų parodymų: R. B., A. V., R. Ž., V. G., T. B., S. D., kurie parodė, kad augalų apsaugos priemones iš A. G. pirko kaip iš privataus asmens, o ne kaip iš Lenkijos įmonės atstovo, liudytojas I. R. neatsiminė, ar iš A. G. pirko kaip iš fizinio, ar kaip iš juridinio asmens, tačiau dokumentai surašyti nebuvo, R. P. parodymų apie tai, kad A. G. parduotų produktų nebuvo galima įvežti į Lietuvą, jų naudoti ir jais prekiauti, iš viso nevertino. V. G., kuriam už tokius pačius veiksmus kaip ir A. G. priimtas baudžiamasis įsakymas, parodė, kad A. G. negalėjo veikti kaip Lenkijos įmonės atstovas, nes dalį produkcijos A. G. įsigijo ne Lenkijoje, o iš V. G. Lietuvoje. V. G. neturėjo jokios informacijos, kad A. G. būtų kokios nors Lenkijos įmonės atstovas, jam prekes pardavė kaip fiziniam asmeniui. Specialistė D. B. parodė, kad prekių atvežimas yra traktuojamas kaip pardavimas Lietuvoje, jei perkama iš Lenkijos įmonės, tai pinigai turėtų būti sumokami tiesiogiai Lenkijos įmonei, o ne per agentą, kuris Lietuvos teritorijoje net negali būti. Pagal norminius aktus, jei prekė pirkta Lietuvoje, tai laikoma, kad ir veikla vykdyta Lietuvoje. Be to, nors A. G. ir nurodė veikęs Lenkijos įmonės „A.“ vardu, tačiau ir pats pripažino, kad ne visi jo veiksmai buvo teisėti. Pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus įvertino neteisingai, jų parodymus ir specialistės paaiškinimus iškraipė, padaręs išvadą, kad A. G. veikė kaip Lenkijos įmonės „A.“ atstovas.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriame buvo įvertinti ne visi įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nagrinėjamoje byloje neginčytinai yra nustatytas tik faktas, kad A. G. iš Lenkijos parveždavo lenkiškų augalų apsaugos priemonių ir šias priemones pristatė liudytojams: A. V., A. V., K. A., I. R., R. Ž., G. Ž., V. K., S. G., R. G., V. G., J. M., T. B., V. T., J. J., R. B., S. D., S. R., tačiau tai neįrodo, jog lenkiškas augalų apsaugos priemones jiems pardavė būtent A. G. įmonė. Apeliacinės instancijos teismo manymu, R. P. parodymai tik parodo, kad prekiauti lenkiškomis augalų apsaugos priemonėmis Lietuvoje negalima, tačiau neįrodo A. G. kaltės. Be to, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nevertino fakto, kad dalį produkcijos A. G. įsigijo iš V. G. Lietuvoje, o tai paneigia aplinkybę, kad jis galėjo veikti kaip Lenkijos įmonės atstovas. Pirmosios instancijos teismas iškraipė specialistės D. B. paaiškinimus, o apeliacinės instancijos teismas dėl specialistės paaiškinimų pasisakė nepaliesdamas esminės aplinkybės – kad jos išvados ir paaiškinimų pagrindu A. G. veikla priskirta jo įmonei, o ne jam kaip fiziniam asmeniui.
3.3. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė, o apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, kad A. G. ikiteisminio tyrimo metu visiškai pripažino savo kaltę, tokiu būdu įvertinti ne visi įrodymai ir neįvertinta jų visuma.
3.4. Iš nagrinėjamos bylos yra atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 05-2-343-16, kuriame A. G. yra įtariamas neteisėtu praturtėjimu pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje 2017 m. lapkričio 20 d. iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos gauta informacija apie A. G. turėtus sandorius su „A.“, kuri ikiteisminio tyrimo byloje (taip pat ir teisme nagrinėjamoje byloje) iki tol buvo nežinoma. Ankstesniame atsakyme, gautame iš Lenkijos Respublikos teisėsaugos institucijų, buvo užfiksuota, kad tiriamuoju laikotarpiu bendrovė „A.“ sandorių nei su A. G. kaip fiziniu asmeniu, nei su jo įmone, kurios savininkas ir vadovas yra A. G., neturėjo, tačiau A. G. dirbo ir dirba bendrovėje „A.“ pagal neterminuotą darbo sutartį nuo 2009 m. sausio 20 d., A. G. pareigos ir jų vykdymo būdas raštu nenustatytas. Pagal naujai gautą informaciją (paimta 2017 m. lapkričio 20 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo metu iš Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos), paimtų dokumentų kopijas, gautas iš Lenkijos mokesčių administratoriaus, A. G. veiklos Lenkijoje nevykdo, nuolatinės buveinės Lenkijoje neturi. A. G. įsigijo prekes iš bendrovės „A.“, prekės PVM mokesčiu buvo apmokestintos Lenkijoje. A. G. Lenkijos įmonėje „A.“ dirbo nuo 2011 iki 2015 metų. Sandoriai tarp A. G. ir įmonės „A.“ bei A. G. įmonės ir įmonės „A.“ iš tikrųjų vyko. Pridėtos 2015 m. lapkričio 9, 12, 13, 16 dienų įmonės „A.“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros A. G. apie įsigytus augalų apsaugos produktus už 343 134,02 zloto. Tokiu būdu yra pagrindo abejoti pirmiau gautų duomenų patikimumu (kuriais remtasi priimant teismo sprendimus nagrinėjamoje byloje) ir šiuo metu yra ruošiamas Europos tyrimo orderis (ETO) dėl papildomų duomenų gavimo iš Lenkijos teisėsaugos institucijų.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro E. T. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
6. Kaip matyti iš prokuroro kasacinio skundo turinio, pagrindinė dalis jame dėstomų teiginių skirti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir teismų padarytoms išvadoms paneigti, ginčijant atliktą įrodymų vertinimą, pateikiant savą jų vertinimą ir interpretaciją, bei prašoma, atsižvelgiant į kasaciniame skunde akcentuojamus atskirus įrodymus, daryti kitokias išvadas ir priimti kitokį sprendimą, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai. Pažymėtina, kad skundo teiginiai nesiejami su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teigia, kad kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017). Taigi teisėjų kolegija minėtus kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BK 220, 222 straipsnių taikymo ir įrodymų vertinimo
7. Prokuroras kasaciniame skunde nesutinka su A. G. išteisinimu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Pagrindiniai kasacinio skundo argumentai yra susiję su BPK 20 straipsnio taikymu – prokuroras nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, mano, kad buvo įvertinti ne visi reikšmės turintys įrodymai arba įvertinti ne taip, kaip reikėtų.
8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą teisės taikymo aspektu, pritaria teismų vertinimui išteisinant A. G. pagal kaltinimą dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymo. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiant išvengti mokesčių; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Šio straipsnio prasme neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. BK 220 straipsnyje nurodytos nusikaltimo sudėtys yra formalios. Nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, taip pat ir valstybės finansiniai interesai. Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 4 punktas). Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015 ir kt.).
8.1. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-601/2012">2K-601/2012</a>).
8.2. BPK 90 straipsnio 3 dalyje reglamentuotas specialisto išvados turinys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertinant specialisto išvadą, kaip įrodymą, turi būti atsižvelgiama atitinkamai ne tik į specialisto nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės nusikalstamai veikai tirti, bet ir į tirtus objektus, naudotus tyrimo metodus ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191-507/2016">2K-191-507/2016</a>).
9. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai nurodė, kad nėra surinkta A. G. kaltę patvirtinančių įrodymų. Prokuroras kasaciniame skunde su tuo nesutinka, mano, kad buvo įvertintos ne visos svarbios aplinkybės.
9.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertina, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu, o kartu ir kasaciniu pagrindu gali būti pripažįstami atvejai, kai: kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-160-507/2016 ir kt.).
9.2. Kasaciniame skunde BPK 20 straipsnio pažeidimai siejami su tuo, kad, anot kasatoriaus, teismai padarė neteisingas išvadas dėl ištirtų duomenų įrodomosios vertės vertinant išteisintojo A. G. parodymus, taip pat pasisakė tik dėl dalies byloje surinktų ir būtinų vertinti įrodymų. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nutartyje motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl A. G. išteisinimo, dar kartą nurodė nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis taip pat vertino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, priešingai nei nurodo prokuroras, savo sprendimus pagrindė įrodymų visuma, vertino ir išteisintojo parodymus, ir liudytojų parodymus, specialistės paaiškinimus ir rašytinius bylos duomenis. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys, priešingai nei nurodo kasatorius, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo. Kasacinio skundo argumentai, kad teismai tam tikrų liudytojų parodymus vertino vienpusiškai ir epizodiškai, nevertino jų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, yra deklaratyvūs ir neparemti bylos medžiaga. Tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi prokuroras, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.
10. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas A. G. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį iš esmės buvo grindžiamas specialisto išvada Nr. 5-4/44, kurioje ir nustatyta A. G. inkriminuota suma (neva neįformintos pajamos, gautos jo individualioje įmonėje už augalų apsaugos produktus), taip pat ir liudytojų parodymais. Tačiau bylą nagrinėjant teisme buvo apklausti tiek liudytojai, tiek minėtą specialisto išvadą pateikusi specialistė D. B., ji paaiškino, kad, išklausius liudytojų, A. G. parodymus, specialisto išvadoje nurodyti skaičiai keistųsi į mažėjimo pusę, nes kai kurie liudytojai parodė, kad priemonių iš A. G. nepirko, sandoriai neįvyko. Tuo tarpu liudytojų A. V., N. B., S. A., B. M., A. T. ir V. K. nurodytos sumos surašant specialisto išvadą buvo paimtos iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo, t. y. iš pokalbių. Liudytojas I. R., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad jis prekių įsigijo už 22 000 Eur, o apklaustas teisme parodė, kad priemonių įsigijo už 1000 Eur. Todėl vertinant ir kitų liudytojų parodymus, atmetant tas sumas, kurių liudytojai negalėjo prisiminti, buvo nustatyta, kad iš A. G. buvo nupirkta prekių už 5214 Eur, o PVM liktų 905 Eur. Specialistė taip pat paaiškino, kad A. G. veiklą su A. G. įmonės veikla susiejo todėl, kad A. G. buvo įregistravęs įmonę ir ta įmonė turėjo leidimą prekiauti augalų apsaugos priemonėmis, todėl sprendė, kad veiklą vykdė A. G. įmonė. Nevertinant šios bylos duomenų, pagal A. G. įmonės pateiktus dokumentus, jo įmonės veikloje jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, viskas buvo deklaruota, buvo visi pirminiai dokumentai, jie buvo suvesti į įmonės apskaitą, buvo deklaruoti visi mokesčiai.
10.1. Teisėjų kolegija pritaria teismų išvadoms, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo gauta jokių duomenų, kad A. G. įmonė Lenkijoje būtų pirkusi augalų apsaugos priemones, – nėra duomenų, kad A. G. įmonei būtų išrašytos sąskaitos, kurias ši įmonė būtų apmokėjusi, taip pat nėra rašytinių duomenų, kad A. G. įmonė būtų pardavusi kaltinime nurodytiems asmenims Lietuvoje neregistruotas augalų apsaugos priemones, – teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad dokumentai jiems nebuvo išrašyti, kai kurie liudytojai nurodė, jog buvo pateikti lenkiški važtaraščiai (ne sąskaitos), o tai, kaip teisingai nustatė teismai, patvirtina, kad A. G. atliko prekės pristatymo paslaugą. Todėl skundžiamuose sprendimuose pagrįstai nurodyta, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog A. G. įmonė gavo pajamas, kurių neįtraukė į buhalterinę apskaitą, ir dėl to pateikė neteisingus duomenis Mokesčių inspekcijai. Pats kaltinimas A. G. grindžiamas kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuotų telefoninių pokalbių duomenimis, tačiau apklausiant liudytojus paaiškėjo, kad realiai ne visos užsakytos priemonės buvo gautos, kai kurie asmenys užsakytų prekių nepirko arba jas grąžino.
10.2. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo ir tai, kad teismai nevertino aplinkybės, jog A. G. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino, todėl liko neįvertinti visi įrodymai. Pagal BPK 301 straipsnio l dalį teismas turi teisę remtis tais byloje surinktais įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių nuostatas, be to, visus juos privalo išnagrinėti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai gali būti nurodomi ir analizuojami bei vertinami apkaltinamajame nuosprendyje, tačiau jais nuosprendis gali būti grindžiamas tik tais atvejais, kai jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, o įrodymų visumos pakanka padaryti išvadai apie nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2009, 2K-113/2011, 2K-9/2013). Nagrinėjamoje byloje A. G. dalyvavo teisiamajame posėdyje, kur davė išsamius parodymus, atitinkančius kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Iš bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teisme, baigiant įrodymų tyrimą, skaitant bylos dokumentus, buvo klausiama proceso dalyvių nuomonės dėl įrodymų tyrimo papildymo, atskirų įrodymų ištyrimo, dokumentų perskaitymo, tačiau tokių prašymų pareikšta nebuvo. Be to, prokuroras nėra teisus teigdamas, kad A. G. ikiteisminio tyrimo metu kaltu prisipažino visiškai. Iš bylos dokumentų matyti, kad A. G., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą, parodė, jog pripažįsta kaltę, o vėlesnių rašytinių paaiškinimų metu nurodė, kad kaltės nepripažįsta. Nepaisant to, teismams pakako visų byloje esančių duomenų ištyrimo, kad pagrįstai konstatuotų, jog nesurinkta A. G. kaltės įrodymų.
10.3. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nesant tvirtų objektyvių įrodymų, kaltinimų dėl neva neteisingų duomenų apie pajamas pateikimą ir apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą grįsti abejotinais duomenimis negalima. Iš byloje esančių duomenų – liudytojų parodymų ir specialisto išvados, grįstos iš esmės kriminalinės žvalgybos veiksmų protokole užfiksuotais A. G. ir liudytojų telefoniniais pokalbiais, visiškai nėra aišku, nei kokia tariamai nedeklaruotų apmokestinamųjų sandorių tiksli suma, nei kad A. G. įmonė kaip nors dalyvavo sudarant minėtus sandorius ir kad pinigų gavimo operacijos nebuvo įformintos apskaitos dokumentais, nei kiek, kada, kokiu pagrindu A. G. konkretiems asmenims pardavė augalų apsaugos priemonių.
11. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2014">2K-24/2014</a>). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti). Šioje byloje nepavykus pašalinti abejonių ir apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, jog A. G. ar jo individuali įmonė gavo kaltinime nurodytas pajamas, laikytina, kad A. G. veiksmuose nenustatyti būtini nusikalstamų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
Dėl kasacinio skundo ribų
12. Nors bylą nagrinėjant kasacine tvarka posėdyje dalyvaujantis prokuroras ir prašė kasacinio teismo perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, tačiau taip pat, jo manymu, reikia išeiti iš kasacinio skundo ribų ir vertinti jo nurodomas aplinkybes, patvirtinančias, kad A. G. veiksmai atitinka BK 202 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Taip pat prokuroras posėdyje pažymėjo, kad apie tai buvo kalbama ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė.
12.1. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad prokuroro apeliaciniame skunde nebuvo kalbama apie nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnyje, ir su tuo susijusias aplinkybes, buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant A. G. kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.
12.2. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio, kurio nepanaikino apeliacinės instancijos teismas, išteisintas asmuo negali būti pripažintas kaltu. Toks bylos išsprendimo variantas kasacinės instancijos teisme nenumatytas BPK 382 straipsnyje. Tokioje situacijoje galimas tik kasacine tvarka apskųstų nuosprendžių panaikinimas ir bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismams arba nuosprendžių pakeitimas. Kasacinės instancijos teismas nuosprendį naikinti ar keisti gali ne iš naujo vertindamas byloje surinktus įrodymus, o tik nustatęs teisės taikymo klaidą, t. y. padaręs išvadą, kad yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar (ir) padaryti esminiai BPK pažeidimai. Nagrinėjamoje byloje daryti išvadas apie padarytas teisės taikymo klaidas nėra pagrindo.
12.3. Kolegija taip pat pažymi, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, A. G. nebuvo reiškiamas kaltinimas, nustatomos faktinės aplinkybės dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 202 straipsnį. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka baudžiamojo proceso įstatyme galimybė pakeisti kaltinimą taip pat nėra numatyta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-697/2018).
13. Iš esmės vienintelis argumentas, dėl kurio prašoma bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, yra tas, kad neva netinkamai įvertinti įrodymai. Kaip jau minėta, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Taigi atsižvelgtina į tai, kad teismai bylą ištyrė kruopščiai, bandė atsakyti į visus byloje abejones kėlusius klausimus, apklausė visus asmenis ir padarė pagrįstas išvadas dėl kaltės nebuvimo A. G. veiksmuose. Prokuroras nenurodo, ką, grąžinus bylą nagrinėti apeliacine tvarka, dar būtų galima ištirti ar ką apklausti. Kasaciniame skunde dėstomos aplinkybės apie kitą ikiteisminį tyrimą nėra ir negali būti šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kai yra padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Tokių pažeidimų šioje byloje nenustatyta, apeliacinės instancijos teismo nutartyje visi byloje ištirti įrodymai yra dar kartą išanalizuoti, tarpusavyje palyginti tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas pritarė apskųsto nuosprendžio išvadoms, nurodyti.
14. Taigi, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys) pažeidimų nenustatė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį A. G., nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti šį nuosprendį, teisės taikymo klaidos nepadarė. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro E. T. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Pranas Kuconis
Eligijus Gladutis
Armanas Abramavičius
